tekstai.lt

In memoriam. Alma Karosaitė

In memoriam

im.gif

Alma Karosaitė

1945 01 19 – 2014 09 08

 

Almele,

argi tuomet (aname tūkstantmetyje!) sėdėdamos po pušele, gurkšnodamos mums išskirtą deficitą – tirpią kavą, Tu, Olita Dautartaitė ir aš, kurdamos kasdienius Olitos personažo – beždžionėlės – pašmaikštavimus, galėjom nujausti, kad Tu pirmoji atsiprašysi likimo ir kalendorių, kaip rašei eilėraštyje. Tuomet, kūrybinės jaunimo stovyklos šurmulyje, būdavom užsiėmusios tos dienos ar praeitos vakaronės aktualijų „įgarsinimu“. Būdavo taip smagu šmaikščiai jas aptarti ir ištarti, smigtelėti mus lankiusiems „didiesiems“. O Tu – sklandaus ir kandaus žodžio didmeistrė. Užtekdavo vienai iš trejeto užsiminti apie kurį nors „herojų“, Tau jau ir iššokdavo tirada (šitą iš gausybės įsiminiau):

 

Lankstėsi klevai ir pušys,

Kada klasikas Baltušis

Mušdams į krūtinę sakės,

Kaip vainiko jis netekęs,

Kaip jį Monika artistė

Pakartotinai suvystė,

Bet tai buvo taip seniai,

Kad užgožė kūriniai...

 

Tenepapiktina Tavo atminimo to žaismingumo priminimas, nes visos esamos ir būsimos Lietuvos kartos įsimins Tave tokią.

Matyt, Biržų krašto ore, jo žmonių kraujyje kirba jukus svirpliukas, kad ir Tau, kaip Kaziui Binkiui, žodžiai byra ir limpa į eiles paprastai kaip kvėpavimas.

Po atsisveikinimo perverčiau didžiąją dalį Tavo kūrybinio palikimo – devynias vaikiškas ir tris poezijos (suaugusiems) knygas. Nenoriu pranašauti, bet aišku, kad vargu kas pasivys Tave ugdant vaikų pasaulėjautą, kalbą, empatiją. Tos knygos peržengs savo laiko barjerą.

O tikroji Tavo lyrika? (Ar daug dabar ją skaitančių?) Pratrūksta skaidriai, skaisčiai, lengvai, lakiai:

 

Yra žvaigždė, kuri nekrinta,

Kurios neužgesins kita.

Tai lyg skaidri ugnis

Žibinto –

Visai maža ir paprasta.

 

Bet ir suklūsta, išgirsta likimo bilsmą:

 

Žmogaus namai –

Kalvelė

Obeliai pirmai.

Ir šulinio akis

Giliai –

Ten švarūs

Saulės raibuliai...

 

2009 m. išleistoje knygoje „Meilės vakaro rankraštis“ Tavo lengvasis eiliavimas skelbia – ar nebenuslepia – skaudžios širdies dramos, sudaužytos meilės, nerimo, nevilties, košmaro nuojautos. Dejonė, deja, liko neišgirsta tų, dėl kurių ji kilo:

 

Koks tavo pavargęs likimas,

Lėkimas kaip kojų vilkimas.

Ligota. Liguista. Liūdna.

Todėl, kad viena.

Almele, Tu neišdainavai visų dainelių. Betgi – pagal Tave:

Baigta gyvenimo istorija...

Pro memoria.

 

Meilė Kudarauskaitė

 

2014-10.png