tekstai.lt

Mitinė kelionė po literatūros salyną Mažojoje Lietuvoje

Šiemet, liepos 21–24 d., akademinis vasaros seminaras „Literatūros salos“ vyko devintąjį kartą ir buvo skirtas Kristijono Donelaičio 300 metų sukakčiai paminėti. Į seminarą tradiciškai (tik šiemet – su iš anksto parūpintomis Rusijos Federacijos vizomis) susirinko literatūros bei kitų humanitarinių sričių mokslininkai, studentai ir doktorantai iš įvairių Lietuvos universitetų. Institucines ribas peržengiantis kolegų susibūrimas, akademinių diskusijų ir neformalaus kolegų bendravimo terpė – tokia nuo pat pradžių buvo „Literatūros salų“ idėja, kurią prieš devynerius metus, pajutę universitetinės vegetacijos štilį, ėmėsi įgyvendinti tuometiniai doktorantai Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė ir Mindaugas Kvietkauskas. Akivaizdu, kad gelbėjimosi šiaudas neleido nuskęsti – „Salos“ dabar yra vienas reikšmingesnių kasmetinių literatūrologijos lauko įvykių.

Nors tradiciniu tapęs seminaras nebūtinai kasmet siejamas su literatūriniu jubiliejumi, šiemet „Salos“ pasinaudojo proga aplankyti artimas, bet dabartiniais laikais ypač sunkiai prieinamas vietas – K. Donelaičio gimtąją Prūsijos Karalystę, kuri, iš naujo apžiūrint kryžiuočių pilių ir trupančių bažnyčių griaučių nuotraukas, atmintyje atgaivina Antano Baranausko poemos eilutes:

 

Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,

Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,

Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..

 

...arba kokia antiutopinė groteskiška landynė, kaip, pavyzdžiui, Ragainės Martyno Mažvydo bažnyčia, kurioje ir apgriuvę socialiniai būstai, ir nykoka baldų bei užuolaidų parduotuvė. Kitose bažnyčiose – sandėliai, garažai, o, anot Kęstučio Kaminsko, srities pietuose, vieno „ypatingo nykumo, tačiau nuosavą moterų futbolo komandą turinčio“ miestelio bažnyčioje veikia skerdykla.

Sau panosėj tęsiant literatūrinį dialogą, prisimena kita chrestomatinė eilutė: „Amžiai bėga ir griūvančios sienos / Kas dieną nyksta, apleistos ir vienos!..“ – ši Maironio įvardyta problema rūpėjo visų laikų kraštotyrininkams, kurie nuo XVII a. Mažojoje Lietuvoje, ir nuo XIX a. pradžios Didžiojoje Lietuvoje rūpinosi visapusiškai, nors ir neprofesionaliai, bet entuziastingai, ištirti pasirinktą regioną ar gyvenvietę. Kraštotyrininkų iniciatyvos ypač suaktyvėjo sovietinės okupacijos laikais ir veikė kaip savita rezistencijos, tautinės ir kultūrinės savimonės žadinimo priemonė. Seminaro išvykos po dabartinę Kaliningrado sritį metu ekskursantai klausėsi devintojo dešimtmečio kraštotyrininkų pasakojimų apie jų, tuometinių jaunų studentų, kraštotyrą, t. y. „sąmoningą valkatavimą“ – bastymąsi su kuprinėmis po dirbtinai nureikšmintas, oficialiai ignoruojamas, tačiau Lietuvos kultūrinei atminčiai svarbias vietas. Literatūrinės ekskursijos gidų – dr. Dariaus Kuolio ir dr. Kęstučio Kaminsko – pinamo naratyvo įspūdis buvo labai ryškus, todėl bene labiausiai įsirėžė į šiųmečių „Salų“ dalyvių atmintį. Ne vien dėl pačių pasakojimų, bet ir dėl labai skirtingos jų recepcijos...

Viena seminaro programos dalis, kaip visada, skiriama išvykoms po apylinkes teminiais maršrutais. Šiemet „Salų“ ekspedicija užsibrėžė aplankyti ištisą lituanistikos archipelagą, išsisėjusį nuo dabartinės Kaliningrado srities pietrytinės „apačios“ iki šiaurinio „viršaus“. Antrą seminaro dieną po mokslininkų pranešimų sesijos ir tradicinės popietinės „Studentų pievos“ (studentų pranešimų), per daug nenutoldami nuo stovyklavietės Valtarkiemyje (čia savo laiku buvo susitelkęs visas lietuvių raštijos pradininkų panteonas: Merkelis Švoba, Jokūbas Perkūnas, Jonas Donelaitis, Pilypas Ruigys, Johanas Gotfridas Jordanas), išvykome į Tolminkiemį, kur K. Donelaičio bažnyčioje-muziejuje surengta diskusija „Donelaičio žemė: palikimas be paveldėtojo?“ Į M. Kvietkausko (LLTI) moderuotą pokalbį įsitraukė filosofas Kęstas Kirtiklis (VU), provokatyviai pasiūlęs K. Donelaičio žemės ir paveldėjimo klausimus vertinti „blaiviau“, iš dabarties pozicijų, be tradicinio, dar mokykloje įdiegto patoso, ilgainiui sukeliančio atvirkštinį efektą. D. Kuolys, pateikdamas Atgimimo laikų lituanistų studentų iniciatyvumą kaip pavyzdį, retoriškai klausė, ką dabartiniai studentai galėtų nuveikti dėl Mažosios Lietuvos kultūrinio paveldo. Bet studentai diskusijoje tylėjo... Tiesa, pedagoginės praktikos turinti studentė Rima Kasperionytė (LEU) prisipažino, kad savo moksleivius K. Donelaičiu sudominti stengėsi skaitydama „Metus“ kaip anekdotų rinkinį.

Trečią dieną, po mokslininkų ir studentų pranešimų išsiruošėme į ilgą kelionę: iki vakaro planuota aplankyti likusias su lietuvių kultūra susijusias vietas: Išdagų (Lermontovo ) bažnyčios griuvėsius – XVII a. Teofilio Gotlibo Šulco parapiją; Lazdynėlius (Gumbinės (Gusevo) apskritis) – pasak D. Kuolio, Napalys Kitkauskas nustatė, kurioje vietoje buvo gimtieji K. Donelaičio namai. Dabar tą vietą žymi jaunas ąžuolynas ir Viliaus Orvido paminklinis akmuo; Narkyčių (Meždurečje) bažnyčios griaučius – netoliese buvo nužudytas Herkus Mantas; Įsrutį (Černiachovską) – čia stovi garsios kryžiuočių Insterburgo pilies liekanos, miestelyje gimė XVII a. poetas M. Švoba; Tepliuvą ( Gvardejską) – gana dailų miestelį, kurio bažnyčioje pasikrikštijo Vytautas Didysis. Karščio ir panašių griuvėsių vaizdų išvarginti ekskursantai tai nevikriai lipdavo iš autobuso, tai vėl įsitaisydavo važiuoti. O entuziastingi gidai D. Kuolys ir K. Kaminskas – vienas šmaikščiau, kitas rimčiau – pakaitom pynė Mažosios Lietuvos naratyvą autobuso tvankume alsuojančiai „interpretacinei bendruomenei“ (pavyzdžiui, apie bičiulius kunigus Donelaitį ir Jordaną, kurie eidavo vienas pas kitą pasisvečiuoti ir susėdę vakarais skaitydavo Šventą Raštą, giedodavo giesmes. Nors – anot D. Kuolio – „ne viskas buvo taip paprasta“).

Kelionės tikslas – pakeliui stabtelėti Karaliaučiuje, tada pasiekti Balgos (Vesiolojė) pilį Varmėje ir išsimaudyti Aistmarėse. Tačiau dienos šviesa niaukėsi, įvažiavimas į Karaliaučių (dėl spūsčių ir klystkelių) komplikavosi. Galiausiai paaiškėjo, kad dėl užžėlusių kelių su autobusu iki Balgos privažiuoti nepavyks, tačiau gidai, siekdami iki galo išlaikyti mistinę-mitinę intrigą, šią – Tiesos – kortą ketino pakloti tik „po visko“. Tarp ekskursantų ėmė sklisti gandai ir abejonės: ar čia Balga? Balgą perkėlė? Balgos iš tiesų niekada ir nebuvo? Kiekvienas turi atrasti savo vidinę Balgą? Numatytą pikniką surengėme ant nendrynais ir krūmokšniais apaugusio Aistmarių kranto – lyg Balgos pilies paunksmėje.

Naktį grįždami „namo“, į Valtarkiemio prieglobstį, kaip ir priklauso mitinei kelionei, susidūrėme su kliūtimis: likus dešimčiai kilometrų sugedo autobusas, tad išsibarstėme po Gumbinės apylinkių žvaigždėmis ir laukėme stebuklingos pagalbos, kuri netruko pasirodyti triksterių pavidalu: kaip tik vidurnaktį pro šalį ėjo du paslaugūs panašių didelių „vežimų“ eksvairuotojai ir akimoju sutaisė mūsų braškančius ratus. Autobuso vairuotas reziumavo tokią sėkmę: „Ne visi rusai blogi žmonės! [Pauzė.] Kaip ir lietuviai... [Dar pagalvoja.] Geriems žmonėms ir Dievas padeda.“

Dabar rimtai apie darbus: šiemet akademinė seminaro programa buvo suskirstyta į dvi temas: „Kristijonas Donelaitis: kūryba, asmenybė, tradicijos aktualizavimas“ ir „Prūsija ir Mažoji Lietuva: paveldas, erdvė, literatūros interpretacijos“.

Per dvi dienas intensyviose rytinėse sesijose mokslininkai skaitė pranešimus, žiebėsi diskusijos: D. Kuolys (VU) pranešime „Donelaičio mįslės“ kreipė dėmesį į K. Donelaičio programinę pilietinę laikyseną ir jo adresatinės bendruomenės – vyžotų lietuvių – ateities viziją. Žavinta Sidabraitė (LLTI, „Iš mažų dalykų daugsyk dyvai pasidaro...“) papasakojo apie Karaliaučiaus universiteto studentų nuotaikas K. Donelaičio studijų laikais (1731–1740) ir atkreipė dėmesį į pasakotojo laikyseną „Metuose“ – rašė būriškai, pats būru nebūdamas. Liucijos Citavičiūtės (LLTI) pranešimas „Lietuvių raštijos veikėjai Valtarkiemyje XVII–XIX a.“, jai neatvykus, buvo perskaitytas kolegų ir ypač suintrigavo. Mokslininkė, tirdama Vokietijos archyvus, išsiaiškino, kad greta palaidoti ir visą laiką bičiuliais laikyti kaimynai Merkelis ir Danielius Kleinas buvo aršiausi idėjiniai priešininkai. Roma Bončkutė (KU, „Kristijono Donelaičio įtaka Simonui Daukantui“) pagal S. Daukanto vartojamą leksiką ir rankraščių paraštes atsekė, kokiu autoritetu jis laikė K. Donelaitį. Viktorija Šeina (LLTI, „Donelaičio recepcija tarpukario Lietuvoje“) įrodė, kad tarpukariu K. Donelaičio kanonas beveik nesvyravo, nors švietimo sistema ir programos keitėsi tris kartus. Aurelija Mykolaitytė (VDU, „K. Donelaičio tema J. Bobrowskio romane „Lietuviški fortepijonai“ ir H. J. Zierke novelėse“) išsamiausiai pristatė Tilžėje gimusio XX a. vokiečiakalbio rašytojo J. Bobrowskio kūrybos sąsajas su K. Donelaičiu ir Mažosios Lietuvos kultūriniu arealu. Dainius Vaitiekūnas (LEU, „Pirmojo eilėraščio atmintis naujausioje poezijoje“) apžvelgė šiuolaikinių rašytojų ir poetų praktiką savo kūryboje intertekstualizuoti Mažvydo prakalbos pirmąsias eilutes. Marijus Šidlauskas (KU, „Užmirštas ir neužmirštinas Hermannas Sudermannas“) išsamiai supažindino su dar vienu „nepelnytai pamirštu“ vokiškai rašiusiu tilžiečiu, 1912 m. Nobelio premijos kandidatu, Hermannu Sudermannu. Istorikas Vasilijus Safronovas (KU, „Vienas kraštas keturiose nacionalinėse kultūrose, arba apie Rytų Prūsijos simbolinį pasisavinimą“) išsiskyrė iš lituanistų savo moksliškai objektyviu požiūriu į istoriją ir dekonstravo skirtingų suinteresuotų pusių (Vokietijos, Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos) siekius simboliškai pasisavinti šį daugiasluoksnį Šiaurės Rytų Europos lopinėlį. Menotyrininkė Aistė Andriušytė (VGTU, „Tradicinė Mažosios Lietuvos kaimo architektūra“) supažindino su Mažosios Lietuvos medinių sodybų architektūros ir puošybos savitumais.

Studentų pievose“ studentės ir doktorantės pristatė savo tyrimus: Viktorija Jonkutė, LLTI: „Kolektyvinės atminties raiška S. Šaltenio pjesėje „Lituanica“; Rima Kasperionytė, LEU: „Medituojame: XVI Karmapos meditacija ir Vydūno „Susivokimo malda“; Milginta Palubinskaitė, KU: „Lietuviškoji kultūrinė atmintis Juozo Grušo dramaturgijoje“; Ieva Volungevičiūtė, VU: „Individualus laikas istorinio laiko tėkmėje: atmintis, užmarštis, anamnezė Juozo Apučio „Skruzdėlyne Prūsijoje“; Vilija Balčiūtė, VU: „Augalai lietuvininkų tautosakoje“; Akvilė Rėklaitytė, LLTI: „Būriškoji pasaulėjauta Marcelijaus Martinaičio poezijoje“; Erika Malažinskaitė, VU: „Lietuvių vertimo mintis tarpukariu“.

Netrūko ir kultūrinių pramogų: šiemet doktorantė Aistė Kučinskienė (LLTI) surengė azartišką žaidimą – literatūrinį „protų mūšį“, o grįžtant iš mistinės Balgos naktį autobuse vyko eilėraščių skaitymo iš atminties konkursas: šiltoje tamsoje buvo tariamos gražiausios pasaulyje poezijos lietuvių, anglų, rusų, ispanų kalbomis eilutės. Geriausiais skaitovais komisijos ir klausytojų pripažinti Alius Avčininkas, M. Kvietkauskas, V. Šeina, B. Speičytė, A. Kučinskienė, hipnotizuojančiai gražiai padeklamavusi Federico’ą Garcia Lorcą originalo kalba, ir M. Šidlauskas, mintinai įspūdingai perskaitęs visą Tomo Venclovos „Vakarą Kopenhagoje“.

Išvykstamasis seminaras į Kaliningrado sritį neabejotinai palietė „interpretacinės bendruomenės“ gyvą nervą. Pirmiausia šokiravo viešoji tvarka ir gyvenimo gerovės lygio ženklai: plastikinių langų manija; „importinių prekių“ kioskai; plakatai, raginantys laiku mokėti mokesčius už šildymą; „Gusevas – šypsenų miestas“ – skelbia prie kiekvieno gatvės žibinto pritvirtintos vėliavos su vaikų „šypsenomis“, o iš tiesų matyti liūdesio, išgąsčio, baimės arba nuobodulio pilnos akys. Tačiau greitai suskausta žaizdą kaip savą – juk ir Lietuvoje prieš gerus penkiolika metų buvo, o kai kuriuose nuo apskričių centrų nutolusiuose kaimuose vis dar tebėra panašus vaizdas. Ir pasidaro gaila ten gyvenančių gerųjų žmonių, gaila gamtos, aptvertos spygliuota viela, gaila liūdnos Romintės, neišlikusių K. Donelaičio našlių namų, gaila sugriuvusių pilių, M. Mažvydo bažnytėlės... Tik gandrams, atrodo, nesvarbu, kas jų vešlias pievas simboliškai savinasi. Jie gaspadoriauja derlinguose slėniuose ne simboliškai, bet realiai – visu savo giminės gausumu, visu snapo tarškėjimo garsumu. Ir pasigirsta „Metai“.

 

Akvilė Rėklaitytė

 

2014-10.png