tekstai.lt

Vokiečių baltistų vainike – 50

Vokietijos mokslinis baltistų susivienijimas „Baltistenkreis zu Berlin“ surengė 115- tą konferenciją ir per pusamžio jubiliejų atsigręžė į Kristijono Donelaičio 300-tąjį gimtadienį. Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo, 1964 metais, buvo susirinkta kaip ir dabar – Humboldtų universitete. Tarptautiniame UNESCO kalendoriuje, kaip žinome, 1964-ieji sieti su lietuvių būrų poeto K. Donelaičio jubiliejumi, tuomet 250-tuoju. Senųjų baltų kalbų bei kultūrų tyrėjams rūpėjo po visa naikinančio karo atgaivinti ir aktyvinti mokslo šaką, kuri daugiau kaip prieš du šimtmečius gimė vokiečių mokslo dirvoje. O dabar galima pasidalyti mintimis apie tai, kas per penkiasdešimt metų nuveikta.

Vokiečių baltistų pirmininkas prof. Raineris Eckertas (vienas iš nedaugelio susirinkusiųjų, kaip jaunas mokslininkas dalyvavęs pirmoje konferencijoje) išsamiame prane šime charakterizavo tolimą sunkų laiką. Vo kietija buvo padalyta. Vakarų Vokietijoje universitetai, įvairios mokslo institucijos greitai atsikūrė. Bet visiems pirmiausia rūpėjo šalies ekonominis atsigavimas. Baltistika nedaug tam galėjo pagelbėti. Todėl senajai filologijos mokslo šakai atstovavo vien aukštosiose mokyklose išsibarstę pavieniai mokslininkai, atėję daugiausia iš slavistikos arba germanistikos. Rytinėje Vokietijos dalyje, tuomet vadinamoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, mokslo įstaigos lygiavosi vien į atitinkamus Sovietų Sąjungos pavyzdžius. Neįstengiant neigti baltistikos mokslo svarbos, jau 1964 m. Prahoje vykusioje vienoje svarbiausių slavistikos mokslo konferencijų nutarta kurti „Komisijas baltų–slavų ryšiams tirti“. Aišku, itin susietas su slavistika. Dar tais pačiais metais tuo pasinaudojo Berlyno Humboldtų universitetas.

Profesorius Viktoras Falkenhahnas (1903–1987), grįžęs iš kiek daugiau teisių baltistikai suteikusios Prahos konferencijos, jau tų pačių metų pavasarį bendraminčius pakvietė į pirmąją konferenciją. Jis buvo garsus polonistas, tačiau ir karštas baltistas. Jau tuomet Berlyno universitete dėstė lietuvių kalbą. Būrelis profesorių supusių studentų, vėliau dirbę ar dar ir tebedirbą įvairiose šalies aukštosiose mokyklose, žinojo, kad jų mokytojas yra... legenda. V. Falkenhahnas – tai paskutinysis Antrojo pasaulinio karo pelenais paversto senojo Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos dėstytojas, dirbęs dar gyvavusiame Lietuvių kalbos seminare.

Čia maga įterpti daugiau informacijos apie pirmąjį baltistų pirmininką. Pavyzdžiui, tai, kad V. Falkenhahno mokslinė karjera pradėta išliekamąją vertę turinčia monografija apie lietuviškosios raštijos pradininką, pirmąjį Biblijos į lietuvių kalbą vertėją Joną Bretkūną (1536–1602). Šis mokslo darbas iki dabar laikomas XVI amžiaus Mažosios Lietuvos enciklopedija. O žinant, kiek daug svarbių baltistikos lobių žuvo Antrojo pasaulinio karo liepsnose, galima pasidžiaugti, kad daugelis šiam mokslui brangių tekstų kaip patikimos citatos liko jauno mokslininko disertacijoje, 1941 m. pasirodžiusioje ir kaip monografija. V. Falkenhahnas paskutiniaisiais gyvenimo metais – jau kaip rašytojas! – grįžo prie savo užmojų pradžių pradžios. Novelėse (jų net dvi dešimtys) pavaizdavo J. Bretkūną, jo meilę seniesiems aisčiams. Gaila, kad tik keletas šių novelių skelbta Lietuvos literatūrinėje spaudoje. Talentingo vertėjo germanisto dr. Jono Kiliaus darbą nutraukė mirtis.

Vokiečių mokslinio baltistų susivienijimo „Baltistenkreis zu Berlin“ (taip pasivadinta po Vokietijos susivienijimo) šiandieninis vadovas prof. R. Eckertas kalbėjo ir apie pamatinius baltistų darbus, kurie atlikti per pusamžį, dažnai ranka rankon su kitų šalių kolegomis. Pabrėžta, kad svarbiausi baltistikos mokslo centrai dabar jau yra laisvose baltų šalyse – Lietuvoje ir Latvijoje. Bet ir Vokieti joje nesudedama rankų. Juk vien turimi archyvai vilioja neatskleistomis galimybėmis. Apie tai kalbėjo ilgametis Vokietijos valstybinės bibliotekos darbuotojas dr. G. Vasilevičius. Jis pateikė žinių, kur galima rasti medžiagos tyrimams. Visų pirma tai Vokietijos valstybinė biblioteka, įkurta 1661 m. Mokslo pasaulyje ji garsėja senų istorinių žemėlapių gausa. Stropus skaitmeninimas plečia naudojimosi galimybes.

Konferencijoje pasidžiaugta, kad svarbiu baltistikos židiniu tapo ir Greifsvaldas, kur aukštoji mokykla įkurta 1456 m. Pamario miesto universitete dabar veikia Baltistikos institutas (suprask: mažas fakultetas arba nemaža katedra). Čia baltistikai pamatas padėtas dar sunkiais praėjusio šimtmečio metais, kai mezgėsi Greifsvaldo ir Vilniaus universitetų partnerystė. Todėl pagarbiai  tariamas vilniškio rektoriaus matematiko Jono Kubiliaus vardas.

Jau pirmasis vadovas V. Falkenhahnas atsisakė siauro mokslinio uždarumo. Ir šiandien remiamasi iš Lietuvos atsivežta (o jau visai tiksliai – iš Anykščių) išmintimi: esą būtina išeiti ir... už savo parapijos ribų. Išsaugotos vokiečių baltistų konferencijų programos liudija, kad nuo pradžių pradžios bendraujama su įvairių kultūros sričių atstovais. Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus viduryje baltistai bendradarbiavo su mokslininku ir poetu Hermanu Buddensiegu (Heidelbergas, tuomet Vakarų Vokietija). Gabus vyresnio amžiaus darbštuolis, jau garsėjęs Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ vertimu į vokiečių kalbą, savo gyvenimą vainikavo dar ir nauju (XX a. vieninteliu) K. Donelaičio „Metų“ pristatymu vokiečių skaitytojui. H. Buddensiego vertimas buvo išleistas ir Miunchene, ir Leipcige. Prie Miuncheno leidimo vertėjas pridūrė dar ir platų aprašymą, kas ir kaip jį paskatino atrasti K. Donelaitį...

Įdomu, kad ir mūsų dar taip jauname XXI  a. užsižiebė gera žinia: tarp vokiečių baltistų radosi panašią į K. Donelaičio biografiją turintis žmogus (ilgametis evangelikų kunigas, mokslininkas, poetas), kuris dar kartą ėmėsi versti „Metus“. Kaip jis pats sako, jau mokėdamas visas TRIS „Metų“ vertėjui būtinas kalbas. Kalbą, iš kurios verčiama (lietuvių), kalbą, į kurią verčiama (vokiečių), pagaliau ir nepakartojamą paties K. Donelaičio kalbą. Vienoje baltistų konferencijoje vertimas jau įvertintas teigiamai. Darbas atiduotas į lektorių (taip čia vadinami leidyklų redaktoriai) rankas. Tokių pusamžį trunkančio vaisingo Vokietijos baltistų susivienijimo bendravimo su rašytojais ir menininkais pavyzdžių esama ir daugiau. Štai prisiminta, kad vokiečių istorinių romanų kūrėjas Heinzas Jurgenas Zierke taip pat... baltistas. Jis sukūrė novelių apie K. Donelaitį ir jo žmoną Aną Reginą, kuri literatūros istorijoje yra likusi šešėlyje. O juk tai moteris, kuri kantriai talkino kaimo kunigui itin sunkioje tuometinėje kasdienybėje. Po poeto mirties ji rūpinosi, kad vyro raštai patektų į saugias rankas. Rašytojo H. J. Zierke’s novelių rinkinys pavadintas „Ana Regina važiuoja į miestą“. Nota bene : knygos vertimą į lietuvių kalbą šiais K. Donelaičio metais vilniškė leidykla „Santara“ išleido jau antrą kartą.

Tada, kai žvelgiama į praeitį, svarbios yra ir išsaugotos istorinės nuotraukos. Štai ką byloja viena iš jų, parodyta baltistų jubiliejinės konferencijos dalyviams: Berlynas, traukinio stotis Ostbahnhof (Rytų stotis), pasitinkami svečiai. Jų daug. Paaiškinimas: tai – 1965 m., birželio mėnuo. Vilniškio vyrų choro „Varpas“ ansamblis su savo tuometiniu chorvedžiu A. Krogertu berlyniečiams atvežė lietuviškų dainų. Matyti, kad už svečių sutikimą atsakingas žmogus labai susijaudinęs. Dar ir vokiškai gründlich (nuodugniai) pasiruošęs. Jis sveikinimą skaito iš popieriaus. Lietuvių kalba! Tai baltistų pirmininkas, profesorius V. Falkenhahnas. Prieš jį... mikrofonai. Taigi žinia skirta ir radijo bangoms. Dabar konferencijoje džiugiai sutikta žinia, kad nusipelnęs Lietuvos vyrų choras „Varpas“ ir šiandien Vilniuje gyvuoja...

Ir mokslinėse konferencijose esama netikėtumų. Tiek pirmininkui, tiek Vokietijos baltistų susivienijimo valdybos nariams teko atsakyti į tokį klausimą: kodėl pageltusiuose žurnalų ir laikraščių lapuose (taip pat ir iš Lietuvos) kartais rašoma, kad vokiečių baltistikos atgimimo vieta visai ne Humboldtų universitetas, o šalia dunksantys, nuo amžių patamsėję senieji Vokietijos valstybinės bibliotekos rūmai. Bet tame esama ir šiek tiek tiesos. Jau 1964 m. pradžioje istorinėje bibliotekoje buvo surengta K. Donelaičio gyvenimui ir kūrybai skirta paroda. Joje – rečiausi leidiniai. Ir būtent tie patys žmonės, kurie vėliau atėjo į steigiamąją baltistų konferenciją Humboldtų universitete gegužės 29 dieną, svečiavosi ir čia. Net ir kalbėjo, mintimis dalijosi. Ir tai buvo ką tiktai prasidėjusių K. Donelaičio metų pirmasis stambus baltistikos renginys Vokietijoje. Parodos labui labai daug pasidarbavo filologijos daktarė F. Krause, buvusi profesoriaus V. Falkenhahno studentė. O žvelgiant į tolimesnę ateitį – Vokietijos valstybinės bibliotekos generalinė direktorė.

Vokietijos mokslinio baltistų susivienijimo „Baltistenkreis zu Berlin“ 115-osios konferencijos užsklanda tapo priminimas, kad 2015 metai taip pat svarbūs baltistams. Bus pagerbiami latvių rašytojų Janio Rainio (1865–1929) ir Aspazijos (1865–1943) šimtas penkiasdešimtieji gimtadieniai.

Leonas Stepanauskas

2014-10.png