tekstai.lt

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

 

Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nuotr. iš asmeninio archyvo

 

*

 

Be priežasties tyla, lyg ko netekti,
Žolynų žodžiais nelankstyt, bet šiuos
Iš tokio tolio, bet, netemstant naktį,
Saulėleidžiu siūbavo šlamesiuos.

 

Naktų naktie, tave kaip vieną moku
Atmintinai, be priežasties, buvai
Iš tūkstančio: ko krūpčiojat per žmogų,
Neramios naktys, kaip susiūbavai?

 

O gieda praeitis, atsiminimais
Niūniuoji, Dieve, gal, o gal mumis
Atsiminimai gieda – sunerimus
Kalbėdamies lingavę galvomis.

 

Matau ne ką žiūriu, žiūriu ne ką pats
Matau, supurtė neramiai rami
Akimirka į miegą grimzt, kaip kvapas,
Kaip sensta net pro šalį eidami.

 

Sapnai lyg varva iš akių – kaip gelmės
Po galva verias, perplauktos paties
Su rankomis ant kaklo – gelbės, gelbės...
Pasauliui prisiglausti prie peties.

 

2014

 

*

 

Žemynuos ties kalnais vulkanų gaisas,
Žemai prieš vulkanus gaisrai karų
Ir viesulai per vandenų pabaisas,
Žolė žaliuot išvaroma varu.

 

Žmonių milijardiją sups elektro
Magnetinėm bangom, o visą tu
Jauti, skvernais plasnojant, vienas retro,
Elektroelegantišku miestu.

 

Po susikimbančias jėgas galingas
Girdėt krūtinės rėksmas, kad gimei
Be reikalo – bet pats sau reikalingas.
Kaip ir apie pavasarį, ramiai...

 

Lyg viename sapne mums atsiskirti
Abiem, kur tu ant rankų palikai
Nešiot man kaip gyvybę savo mirtį,
Šilkus plėtoja prieblanda pilkai.

 

Pasilenkė prie tavo kapo – vietos
Tragingame pasaulyje – dangus:
Jo žiežirba neužmirštuolė švietus...
Pro meteorų lietų nebaugus.

 

Lėk ne į vieną kur, o kur kam reikia,
Man po svyruoklio gluosnio kaskada,
Vieninteli, visų, po vieną, laike,
Gyvybe, žemėj cypus kažkada.

 

2014

 

*

Pavasarį, dainuojančiam amore,
Pasaulyje, ant žemių kruvinų,
Tu, holokauste, tu, holodomore,
Ir išlikau ir liudyt gyvenu.

 

Žmogaus pabaisai staugiant nepalaužė,
Nes laikomės ir kumštin gniauždamies
Pirštus ir kumšties pirštais atsigniaužę,
O Viešpatie, pėdų vilkt grandines.
Didžiojoj kryžkelėj pasaulis visas
Ir su manim. Kai peraugs pro smogus
Ir vasara į rudenį, klausysiuos.
Tamsoj dainuoja liūdintis žmogus.

 

Ar išdavystės priegaidę atskyrus
Yra ausis, tyloj išgirst į ją,
Gal Dievas manyje kaip skausmo tyras
Toks balsas sveikins Dievą tavyje.

 

2014

 

*

 

Vienintelė lūšna su vienu langu.
Gyvenimo ten būna imbuvys.
Ten visos žvaigždės, kiek žiūrės į dangų,
Auksinę virvę pasikarti vys.

 

Statyk nors kiek, jei nori, nors kiek nori,
Vis tiek vieta visur liks amžina:
Visas valdžias ir santvarkas pakorė
Pasaulyje vienintelė lūšna.

 

Manai, kad smirdi iš burnos į tamsą
Ji kaip senatvė ir baisiau tenai
Negu kur nors kitur gyventi? Tamsta!
Pati viena negrius. Nebūtinai...

 

Pro šalį automobiliai kaip dienos
Žibės, smirdės pro šalį nuolatos.
Šalia geresnis pastatas kiekvienas
Paverst lūšna prastesnį atsistos.

 

Pranirs, prie sienos žemę pasiskirs
Tik lelija: susivyniot netingi
Tą virvę – sargu angelu pavirs:
Žiedai pro langą žvelgs ir sudėtingi
Liet saldų miegą ant sparnų pasvirs.

 

2014

 

*

 

Kaip dūžtančios snaigės kritimai kieti,
Bet snaigėj ramu
Jos tvarkai, mergaitės man veido švieti
Moteriškumu.

 

Iš visko į viską šviesus dar einu,
Kaip sniegas tamsiuos
Baltai susidaro visokių dienų
Dangaus debesiuos.

 

Verpt raizgosi snaigės, lyg viena ranka
Kas mes ir kone
Kita kels, šokdinamos sukas kažką
Aplinkui mane.

 

Ar trinas į snaigę ta snaigė – ar ta,
Ar kelsis, ar kris.
Nematoma visko tvarka atmerkta
Apvaizdos akis.

 

Tyla – prie ratelio verpėja, seniai
Kaip siūlus sukrius
Verpi man, mėnulio naktų statiniai
Ant žemės sugrius.

 

2014

 

*

Vėjo vėliavomis dūmai rangos
Kamuoliais, visokiais kamuoliais
Man iš kamino, o tau į langus
Ritami per stogus pasileis.

 

Juodas linijas kampuot pabodo.
Žiema, dulkink savo pūkelius
Ant žmonių kivirčų, kaip iš sodo,
Vėliava balta visur paklius.

 

Krintant debesims, nieks nesigaili.
Iš pasaulio nusilipdę nors
Sniego senį – muškit: muša kvailį
Ir bažnyčioje. Geros dienos!
Ne viena ir negraži kas dieną
Ir graži skubės abiem akims
Ne vien vėją vytis, ir ne vieną
Šaltas vėjas vien apsikabins.

 

Kaip snieguolę mano mintį neša...
Vėliava balta, neišvaikai:
Sniego senį, į save panašų,
Iš pasaulio lipdosi vaikai.

 

Vakaras kas vakarą – jo dėsnis.
Jo tyla su vėliava klausys,
Kaip didysis judinas juodesnis
Tylomis temimo judesys.

 

2014

 

*

 

Ten tu sėdėjai verkdama prie upių...
Ir po geltoną žvaigždę nuuogaus
Ruduo, miškai lyg freskos apsilupę
Kalvų ritme. Po žvaigždę nuo dangaus...

 

Kur lyg vanduo kruti, apšviečia protą,
O ypač vakarai tie, vakarai,
Ką sutinki – širdis, širdis spalvota,
Lyg meteorai dega, ką darai.

 

Žarų žalia gaisuotė, lyg žolynų
Spalvos, ligi raudonos debesuos
Gražiu kaip vyrų choras ąžuolynu
Išblizgintom pašvaistėm nugaisuos.

 

Ruduo joms iš spalvų po spalvą samsto.
Ar skauda lapą rudinimu tuo?
Spalvom nukando ir spalvas į tamsą
Nusimuša kaip kumštį tas ruduo.

 

Ten tu sėdėjai, ir gražiai pašalę
Rytoj, rytoj bus, ir nusivaliau
Daug praeities, ir savo tarantelą
Toliau liūliuokit, vandenys, toliau.

 

2014

 

*

Man vienam lyg žemės gelmės gilios
Pavakare vasaros ramia:
Girios man kaip žolės ir kaip girios
Žolės man žmonių nebuvime.

 

Koks gyvenimas, toks nesužlugdė
Žlugdęs, ir su išgąsčiu ramus,
Tartum per tarpeklį į bedugnę,
Toks krentu per atsiminimus.

 

Lyg pastumtas metų – į tą šalį,
Kur visa kiekvienu žmonija
Krinta ir išsimeluot negali
Man vienam, kad verkia manyje.

 

Pavakarės vasaros, vaikystės
Pavakarės... laikas, nors kraupu,
Ne ant nieko sukos, bet laikytis
Laikė ir ties atviru kapu.

 

Man vienam tamsa apsikabinus
Šviesą – nė vienoj nesupuvai...
Viešpatie, niūniuok atsiminimais,
Kaip delne pagautą sūpavai.

 

metai_2014_11.png

2014