tekstai.lt

Almis Grybauskas. Iš menkų daiktų daugsyk. Eilėraščiai

 

Benedikto Januševičiaus nuotr.
Benedikto Januševičiaus nuotr.

 

 

Penkiametis būrų Sizifas

 

Pavalkai branktai pančiai ratai apinasriai –

ištisa agrarinės sanklodos išklotinė

nuo Donelaičio iki Granausko Iki pranešimo

Vegos žvaigždynui kad išlikome

dar gyvename ir tuo didžiai nusipelnėm

 

Kam? Ir kuo? Klampiai bejėgiškas įniršis

plėšo plunksnas plėkus parlamentų leistas privilegijas

plėvę gaubiančią nuo gimties lig paskutinio atodūsio

kad išvystum priešmirt dvasią toli plevenančią

 

virš vandenų kaip dar prieš didžiąsias paskandas

Ne filosofų o Jokūbo ir Izaoko Dievas?

Arba kažkas liggal nesuvokiama kam nė žodžių

Žemės kalbose nerasta?

 

Rogučių gakta pakalnėj trenkias į akmenį

Nusileidimas svaigus tačiau trunka tiktai akimirksnį

Ir vėl į kalną berniuk!

Kamiu tik vėliau teks perskaityt

Nors nieko naujo jame ko pats nebūtum žinojęs

 

 

Ką man papasakojo apie filmą

arklys tą vakarą

kurio nėra kokie trys šimtai metų

 

Bet būta – klapt – čia pasaga Žarėnuose –

paklapt – Ir kas svarbiausia? Siužetas?

Kompozicija? Ar tas arklys? Juk ne

Biliūno klausimas? Nušaut jo nereikės?

 

Nes jis pavargęs Medinio dvaro salėj

Dabar skylė toj sienoj Be metafizikos

Tiesiog skylė – paklapt – kaip smilkiny

 

Po darbo prakaituoti jojam Teisybės vykdyti

kaip ekrane? Kame erotika?

Tiesiog pagirdyt ir paleist ganytis – klapt –

su draugais kurių taip pat nebėr

 

Ir gera jot kaip ekrane – Kai nenuskalęs –

čia taip arklys man sako – kai dar jaunas

erotika tiesiog visur Kaip pievoje

klapt – Vyžlaukyje Darkart – klapt

 

 

Pastabos perskaičius vokiškąjį
„Metų“ leidimą

 

Prūsiškoji pilka – ne tokia ji sunki kaip manoma

ir kraštovaizdžio gilumoj kažkas lyg lėtai bet skleidžiasi

Pakylėti aukščiau kaip norėtų garbusis pastorius

linkui dangiškos tolumoj ir visiems pravertos žydrynės

sunkiai sektųs – žmonių gramzdintų figūros Stogai šiaudiniai

lėkšti – kur čerpių sveikas raudonis? Plytų netikras auksas?

Tarpu žmonių aure – pamišęs varnų medžiotojas! Plyšta vamzdis Trobas

sukiužusias liepsnos glemžia! Ir iškreipti veidai!

Siaubas o kartu džiaugsmas kai šoky ugnies ekstatiškam

keičias viskas ir mainosi Arba – kloja laukus sniegai

Saulė raudona lupasi Vienišas toks kranklys

ir žmogus po juo mažas

 

P. Bruegel

 

 

Prova Pričkaus su Kantu

 

Laikai buvo epiniai kaip kiekvieni laikai

ir kaipo visais laikais ieškojo žmonės teisybės...

Tačiau Herr Doktor žvaigždė kur žiba aukštai pakibus

nebūtinai juk many dorovės dėsnį įžiebia

Ant tenka regėt dažnai – pagedus mūsų gadynė

ašaras siratų pamynus šaipos į delną

Mokyti lygiai biedni nuo Dievo bėga tikt bėga

ir į paveikslus krutančius vėpsodami kvaišta

Apjakėliams pinigai ir valdžia suvokimo galią gaišina...

Kaip jau minėjote Mylista – iš kreivo žmonijos medžio

niekaip dar tiesaus daikto padaryt nesigauna

Ir baigiant – grynasis protas Herr Doktor

gal jau ne toks jis ir grynas?

 

 

Stuba Plaučiūno

 

Vienasėdžio tyloje žibalinės pulsavimai Morzė:

Palikite mus ramybėj Išsigelbėkit patys! Kabo

drėgnas karvės snukis Ikona

atrajojanti mantras Gaidys

skelbs greit pabaigą Antras

Atėjimas arba – Ite Est!

 

 

Pas Krizą su Eliotu

 

Ten kur Žnairiukas špylmonas birbint vamzdį pagavo

ir jam cimbolai bei smuikas Kubo ėmė pritarti

Klišis sopagais spardės Pimę nutvėręs

ir ant aslos Kairiukas Tušę smagiai šokdino

Skriejo darbai ratu mainės orų sezonai

sukos Romintos girioje syveida ir sturlukas...

Nėsa „yra laikas metlaikių ir žvaigždynų...

Laikas vyrui jungtis su moterim ir poruotis galvijams.

Pėdos kyla ir leidžiasi. Valgymas ir gėrimas.

Išmatos ir mirtis“* – rašė T. S. Eliotas

 

Nugvelbtoji brangvynio plėčka taipgi savo padarė –

moteriškos išgėrusios nešvankiai garbino gaidį

 

* T. S. Eliotas. Keturi kvartetai. K. Platelio vertimas

 

 

Kalėdos Tolminkiemy

 

...kai aptrinti

ir purvini batai atplyšta

nuo akimirkos ir vietos...

kai įkaitęs oras garu virsta

kažkur klapanus vidinius virpindamas

ir membranos numeruotais tonais alpėdamos

į pagalbą skuba kad išleist suspėtų

čiulbesį išsaugotą – per šalčius ir darganas –

pavasariui pavymui...

 

Jau altoriai atviri krūtinės vėtrai

Ir įžengs Karalius baritoniškai

Suoluose sustos nulenkę galvas monsinjorai

ir ginklu pagerbs – akordais trenks vargoninkai

 

Bet už katedrų didžių

už stiklo vieškelių – pauzės ir tyla

šventoriuos kaimo bažnytėlių...

ir atodūsis pavargęs Donelaičio:

 

Viešpatie kai viską užmatai iš aukšto

ar Tau pakanka mūsų

taip kaip mums pristinga

ir maldos ir laiko ir širdies – dar lieka muzika

 

Joje sausa ir suspausta gerkle

alsuoja alkstantys

Ne vienas krenta dėl tiesos Tu pakeli

Pakyla minios eina ir viltis jas stiprina

Tavopi žengiame!

Tavęsp mūs tiesias rankos!

 

metai_2014_11.png