tekstai.lt

Romas Daugirdas. Dvejetainė sistema. Eseistinė mozaika

Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nuotr. iš asmeninio archyvo

 

Prieangis

 

Jeigu devynis kartus spjausi į savo atvaizdą veidrody – kaip tautosakos įkaitas – pagal dvejetainę sistemą tai bus keturiasdešimt vienas. Ar tai ne priežastis pavargti?

Gal todėl į aplinką ir dangų dažniausiai žiūriu iš dviejų taškų – Vilniaus ir Klaipėdos. Lyg būčiau išvarytas į dviejų saulių sistemą. Ir norėčiau žvilgsniais-tiesėmis atgaivinti dar du šešėlinius pasaulius, kurie konvulsyviai mirkčiodami neleistų per daug rimtai žiūrėti žemyn – kur vis tenka stumdytis, kad kažkur pajudėtum.

Vilniuje – gimiau ir užaugau, Klaipėdoje – leidau atostogas. Tada tai buvo (ir liko) migrantų miestai, persmelkti laikinumo ir subombarduoti senųjų gyventojų likimo nuolaužom.

Tarp šių dvigalvių griuvėsių (metaforų neištvirkintas žmogus galėjo juos pačiupinėti prie kiekvieno kampo) zujo naujieji gyventojai – kolonistai rusai ir lietuviai iš provincijos. Pirmieji buvo išdidūs – iš dviejų valstybių šiknų iškrapštė tuos miestus ir „padovanojo“ okupuotai Lietuvai. O lietuviai – net išsimokslinę – vis bandė sujungti kaimo trobos ir Stalino architektūrą su baroku. Ir išgriovė daugiau Vilniaus senamiesčio, nei tai padarė rusai ir vokiečiai per karą. Tikriausiai dar nebuvo užmiršę vaikystės dainų („Mes be Vilniaus nenurimsim“) ir dusino miestą savo aistringos meilės glėbyje.

Nudfreifavau link šiandienos akinių. O tada šie miestai man priminė dvi pagyvenusias moteris. Viena – vulgari, nepasidažiusi, su mėlyne paaky (Klaipėda). Kitos grimas – jau apvarvėjęs, ir ji vis kikena – ne laiku ir ne vietoje. Lyg dvi prostitutės – geležinkelio ir senamiesčio.

 

Patranka

 

Vaikystėje ir paauglystėje buvau visiškas nuopisa – savo kieme (Vilniaus senamiestyje) vienintelis nepatyriau vaikų kolonijos kaifo. Ir, aišku, neturėjau jokio autoriteto. Ypač lyginant su tais, kurie ten pabuvojo keletą kartų. Juokingiausia, kad nusikaltėliais tapo ne visi. Maždaug trečdalis „išaugo“ iki milicininkų.

Tada grauždavausi, kad patranka aikštėje yra ne Vilniuje, o Klaipėdoje. Atrodė, priberčiau ten begalę degtukų sieros, įlįsčiau pats, uždegčiau ir iššaučiau kitur. Bent į Klaipėdą. Kur mano seneliai gyvena steriliam gimnazijos fligely. Kartu su Vakaruose mokslus baigusiais mokytojais, kurie visi kaip vienas buvo supuvę inteligentai, nevartojantys keiksmažodžių ir morališkai išsenkantys, kai reikia priploti gyvą būtybę – pvz., musę.

Jie vis mėgino į mane pripūsti – kaip į subliuškusį guminį piemenuką – oro iš kitų laikų. Bet vis iš kažkur atplaukdavo dresuoti krokodilai ir prakąsdavo gumą. O lopyti save jau teko pačiam.

 

Tautų draugystė

 

Vilniuje pradinę mokyklą baigiau Užupy. Visai šalia, kitoj gatvės pusėj, buvo lenkų mokykla. Su jos auklėtiniais kaldavomės beveik kasdien. Ir aršiai (gal dėl patirtų smūgių į galvą mane ir patraukė į poeziją). Dažniausiai skvere, priešais turgelį. Bet kartais abi pusės suformuodavo desantus į priešo teritoriją. Tai buvo veikiau žvalgybiniai mūšiai, siekiant nustatyti pažeidžiamas svetimos tvirtovės vietas.

Kai perėjau į A. Vienuolio vidurinę (dabar – Jėzuitų gimnazija), viskas vėl pasikartojo. Tik dabar vietoj lenkų teko kautis su rusiukais iš Subačiaus gatvės mokyklos. Turiu pripažinti, kad mes buvome žiauresni. Gal slėgė iš tėvų pasakojimų girdėtos istorinės nuoskaudos, o gal būtinybė apsiginti, nes mūsų visada būdavo mažiau.

Klaipėdoj niekad nesutikau nė vieno lenko. O rusiukai mūsų kiemo (gimnazijos stadiono) vengė. Nuo ryto iki vakaro lietuviukai iš aplinkinių kvartalų ten žaisdavo krepšinį.

Rengdavome ekskursijas į rezervatą – stalininių namų kvartalą prie Mažvydo alėjos. Prie aptriušusių staliukų pižamuoti vyrai triukšmingai trankė domino kauliukus. Retkarčiais siurbtelėdami iš kakliuko pigaus vyno ir rusiškai nusikeikdami. Jų žmonos dažniausiai vilkėjo riebaluotus chalatus, o plaukuose stirksojo „bigudi“. Šią idilę paįvairindavo vis plykstelintys „šokiai su kardais“. Kai kuri nors moteriškė išsiaiškindavo, kad jos „kumelys“ seksualiai aptarnauja kitą. Tada rusiškų žodžių „barokas“ būdavo toks riebus, kad mes ne viską ir suprasdavome. Bet vis tiek grįždavome „praturtėję“ – lyg apsilankę zoologijos sode, kurio Klaipėdoje nebuvo.

(Vėliau, kai mokiausi Piteryje ir suartėjau su disidentais, ieškojau tarp jų užtarimo kolonijų aborigenams. Veltui. Beveik visi nuvildavo – jų nuomone, mums kažkodėl reikia likti metropolijos sudėty.)

Dauguma anų laikų priešų jau yra viršuj (ar apačioj). Norėčiau, kad būtų viršuj ir lauktų manęs, karpydami debesis. Ir net pasidalytų jų garbanom. Kurių raštas bylotų daugiau nei nevalingų veiksmų (judesių) prikimšti mūsų gyvenimai. Kurie taip ir liko neišskalbti.

 

Motociklas

 

Dėdė įsigijo senutėlį motociklą („Ižą“) su lopšeliu. Man – dešimtmečiui – tai buvo įvykis. Automobilio neturėjo nė viena pažįstama šeima.

Labiausiai įstrigo vienas pirmųjų pasivažinėjimų Girulių keliu. Trys mano močiutės ten nusikapstė autobusu, o aš – kartu su dėde. Vėliau jis vežiojo močiutes – po vieną. Jos sėdėjo lopšelyje ir vaidino labai drąsias, nes dėdė stengėsi išspausti maksimalų greitį.

Tai buvo lyg išsiveržimas iš jų nuskalpuotų gyvenimų, paženklintų karų, okupacijų ir vienatvės (vyrus uždusino laiko vėjai).

Pasivažinėjimas akivaizdžiai atskleidė močiučių charakterius. Pragmatiškoji gerietė (mamos mama – ją vadindavom tiesiog močiute) apsiprato greičiausiai. Ji ir gyvenime sugebėdavo sėkmingai išplaukti iš bet kokio šūdo. Sutrikusi inteligentė (tėvo mama – ją vadindavau antrąja močiute) aiškiai buvo ne savo kailyje. Jos sesuo (ją visi vadino cioce ) – fatalistė – nesipriešino likimui. Bet kai išlipo iš lopšelio, iškart užsirūkė „Kazbek“ papirosą.

Tačiau motociklas greitai pradėjo čiaudėti ir galutinai nurimo. Mes jį dar kilometrą stūmėme iki Melnragės – ten dėdė turėjo pažįstamą meistriuką. Iš šono turbūt atrodėme įdomiai – trys senutės ir aš, pusiau užgriuvę ant seno griozdo, slenkame tarp pušų į priekį, skatinami greta esančios jūros ošimo. Bet jos beviltiškai nesimato.

 

Broliai

 

Gimnazijoje beveik visas disciplinas – išskyrus lietuvių kalbą – dėstė du buvę baltagvardiečiai broliai. Iki šiol stebiuosi, kodėl pokaryje jų neišvežė į šaltesnius kraštus numalšinti nostalgijos tėvynei.

Kartais broliai pasikviesdavo mus – fligelio vaikus – ir pasakodavo apie ikirevoliucinę Rusiją. Ją buvo sunku įžvelgti, nes neturėjo tarpinių spalvų: arba juoda juodame fone, arba balta – baltame. O dar trukdė supratimas, kad Rusija (tegu – kita) „atėjo“ pas mus ir dabar esame jos dalis.

Vyresnis brolis greitai apako, ir tai kiek trukdė romantiškai merginti prancūzų kalbos mokytoją. (Žodis „merginti“ nelabai tinka, nes mergystės žiedlapiai buvo seniai nubyrėję.) Bekeliaudamas pas ją – gyveno aukštu žemiau – dažnai pasiklysdavo tarp kambarinių palmių laiptinės aikštelėje. Išgirdę bruzdesį, išbėgdavome padėti ir išvysdavome mokytoją sėdintį tarp palmių ant cementinių grindų. Jis modavo rankom, lyg sakydamas, kad viskas gerai. Ir droviai šypsojosi.

Kai turguje matydavau agresyvius, girtus bekojus ant medinių lentų su metaliniais ratukais, nenorom pykdavau ant brolių. Kad nuvyto taip tyliai ir beveik be pėdsakų – bent ratilų vandens paviršiuje, kai skęsta akmuo. Bet gal tai mano problemos.

 

Sekluma

 

Kai vaikystėje sirgdavau plaučių uždegimu, jausdavau, kad esu siūlas, kurį slegia švino kubas. Ir aš susidvejinu. Vienas skęsta jūroje, nes srovė traukia tolyn nuo kranto. Kuo labiau jai priešinuosi, tuo greičiau tolstu link horizonto.

Kitas vaikšto aplink troleibusų stotelę Antakalnyje. Ant jos stogelio sėdi moteris, mataruoja kojomis ir dažosi lūpas. O aš turbūt svarstau, kaip ją neskausmingai nukelti ant žemės. Tačiau moteris mane ignoruoja. Jai gerai ir ten.

Galų gale moteriai turbūt nusibosta sėdėti ant stogelio. O gal – baigė dažytis. Ir ji šoka į mano glėbį. Bet kažkaip įstrižai – partrenkia mane, ir abu atsiduriam baloje.

(Dar spėju prisiminti epizodą, matytą cirke. Du apšiurę akrobatai nudrengtais triko. Turbūt – girti. Ji šoka nuo batuto jam ant pečių, bet nutupia horizontaliai ant partnerio. Abu krenta ant arenos smėlio. Ir ilgai rieda. O žiūrovai juokiasi, manydami, kad taip ir turi būti.)

Aš pajuntu balos dugną ir veidu, ir krūtine. O kojomis – seklumą jūroje. Stoviu tik galvą iškišęs iš vandens. Bet nežinau, kaip pasiekti krantą.

 

Išlikimo spąstai

 

Pokary (ir dar vėliau) mūsų fligelio mokytojai badavo. Atlyginimai buvo menki, o jie – nepraktiški. Močiutė sugalvojo suarti dalį gimnazijos stadiono ir užsodinti daržovėmis. (Turėjo liūdnos patirties – per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė į Rusiją. Iš arti matė kruvinus revoliucijos spyglius, ilgą laiką mito vien bulvių lupenom, sirgo šiltine ir t. t.) Ten pat laikė ir keletą ožkų (jos ėdė ir piktžoles), o priemiesty visi kolektyviai nusipirko vieną karvę. Mama ją kasdien melždavo ir gyvenimas kiek palengvėjo.

Tačiau ožkos pienas mus – vaikus – užkniso. Privalėjome jį gerti kaip vaistus – nuo peršalimo ir kitų ligų. Be to, plėsdami daržus, nugriovė neaiškios paskirties pašiūres ir atėmė iš mūsų paslaptingą žaidimų erdvę.

Todėl eidavome į netoliese esančias sunaikintas kapines, kur rinkome šovinius, „arlikonus“, minas – tada to gero netrūko. Vėliau kurdavom nedidelius lauželius ir sprogdindavom savo laimikį. Iki šiol matau, kaip mano draugas eina gal tris žingsnius be viršutinės galvos dalies. Bet ilgiau netesėjo.

Ne visus išgelbėjo ožkos ir karvės pienas. O išlikusiems teko dar dešimtmečius kapanotis nykioje oficiozinio optimizmo pelkėje. Ir pamažu naikinti save kitais būdais.

 

Vaizdas pro langą

 

Pro močiutės buto langą, kitoje gatvės pusėje, matėsi gražus, raudonų plytų neogotikinis pastatas. Buvęs rusų saugumas (KGB). Žinojau, kad jo rūsyje gal pusmetį kalėjo mano senelis. O vėliau buvo išvežtas toli į Rytus.

Pastato kiemą juosė aukšta tvora. Bet aš iš trečio aukšto puikiai mačiau miestučiais žaidžiančius saugumiečius. Jie viską darė lėtai, solidžiai ir atsainiai. Dar nežinojo, kad greitai Chruščiovas kas antrą pasodins, o kai kuriuos nutildys ir amžiams.

Kiek į dešinę nuo saugumo – sankryža. Per ją važiuodavo automobiliai ir sunkvežimiai. Ir pypsėjo kaip išprotėję – dar nebuvo draudžiama. Jie sukurdavo nervingą įtampą, kuri bangomis sklido į šalis. Bet labiausiai – į saugumą, kuris susiurbdavo šias bangas ir skleidė toliau. O gal tik man taip atrodė.

Kai senelis grįžo, jis įsidarbino gatvės šlavėju. (Niekur kitur nepriėmė, o reabilitavo tik po trisdešimties metų – jau po mirties.) Ir šluodavo šaligatvį prie saugumo – jis dar veikė.

Atsimenu, kaip senelis stovi atsirėmęs į šluotą, tarp saugumo ir sankryžos. Tamsus kostiumas, balti marškiniai, kaklaraištis. Nuo liepų krenta rudens lapai. Jis staiga tarsi prabunda ir stumia juos link tvoros. Visai nelogiška. Nes iš ten sunkiau surinkti.

 

Varpinė

 

Nusiplovęs iš pamokų, dažnokai ateidavau prie Mykolo bažnyčios ir apipuvusiais pavojingai girgždančiais mediniais laiptais užlipdavau į apleistą varpinę, kurios niekas nesaugojo. Ten apmąstydavau savo bemieges dienas, mat jas kaitino jausmai klasiokei – baleto būrelį lankiusiai šokėjai. Varpinėj matydavau ją kažkaip keistai – ne įprastoj aplinkoj, bet atliekančią sukinius ore – kažkur tarp Onos ir Bernardinų bažnyčių. Ir atrodė – taip aukštai aš nepakilsiu.

Buvo neramu – o jeigu ji pasimaus netyčia ant kokio nors kryžiaus? Tada viskas baigėsi laimingai, bet daug vėliau balerina ištekėjo už atletiško vyruko, kuris ją kasdien kaldavo. O vieną kartą persistengė.

Kai po penkerių metų mane išprievartavo ir atėmė nekaltybę dvidešimčia metų vyresnė moteris ir vėliau pakvietė su ja pašokti valso, pabandžiau ištirpti sugriautų vilčių ūkanose. Nepavyko.

Per bemiegę naktį pasileidau link savo balerinos. Bet ji neatpažino manęs.

 

Žaidimas

 

Mėgstamiausias žaidimas gimnazijos stadiono pievelėse – „šiknos kratinys“. Visi guli ant žolės iškėlę sulenktas kojas, o vienas mėgina kamuoliu pataikyti virš kelių. Jei pavyksta – keičiasi vietomis su nuskriaustuoju. Ir šiknos nereikėdavo kratyti, bet pavadinimas skambėjo išdidžiai.

Žolė dulkėta – pats miesto centras. Iš vienos pusės – ligoninės tvora, iš kitos – valdžios rūmų.

Kartais, kai labai įsijausdavom, kamuolys nuskriedavo į funkcionierių kiemą, kur jį principingai konfiskuodavo milicininkas. Ir sukeldavo ne tik mūsų, bet ir nuobodžiaujančių ligonių pasipiktinimą. Kerštaudavom nelabai išradingai: užsilipę ant tvoros, šlapindavomės į valdininkų pusę.

Su ligoniais draugavom – nupirkdavom jiems ir cigarečių, ir prezervatyvų. (Kartą pašiurpinau vaistininkę, prašydamas „gandonų“.) Tarsi jausdavom, kas mūsų laukia.

Nerūpestingas laisvės vėjas švilpė galvose ir atrodė – taip bus visada. Mūsų nesugaus. Klydome. Dalį kompanijos ligoniais padarė ne pasalūniškai užklupusios ligos, bet valdžios rūpestis. Vis mėginome atmušti – ne tik kojomis – švininius kamuolius, bet vis dažniau jie pasiekdavo krūtinę ir galvą. Ir išgijo ne visi.

 

Kepurė

 

Kai močiutė kur nors išeidavo, mane saugodavo tarnaitė. Buvo guvi. Todėl mėgino vienu šūviu nušauti du zuikius. Pasikviesdavo jūreiviuką ir užsiiminėdavo seksu. O kad aš netrukdyčiau, partneris „paskolindavo“ savo kepurę. Būdavau toks pamalonintas ir pagerbtas, kad kartą neištvėriau ir pasigyriau močiutei: „mariakas“ kepurę davė. Ir tarnaitė prarado darbą.

Šito aš nesupratau, nes puikiai žinojau šio galvos apdangalo vertę. Kai jūreiviai grįždavo iš jūros, iki išnaktų siautėdavo restorane. Namo kiekvienas grįždavo dviem taksi. Pirmame sėdėdavo jūrų vilkas, o antrasis veždavo jo kepurę.

Visas miestas gerbė jūreivius. Jų bijojo net milicininkai. Jei užkabindavo per šokius ar kitur, jie nelikdavo skolingi. Išsitraukdavo iš kelnių diržus (prie sagties prilituotas švino gabalas) ir grėsmingai sukdavo sugniaužę kumštyje. O vėliau, suglaudę pečius, nepramušama siena patraukdavo į pagrindinę gatvę, stabdydami eismą.

Blyksi diržų sagtys, plevėsuoja jūreivių kepurių kaspinai. O jie eina, ir mes matome, kad šiems vyrukams nusispjauti į viską. Gal todėl, kad už nugaros – jūra.

 

Namas prie turgaus

 

Antroji močiutė ir ciocė gyveno prie pat turgaus – pro langus matomi paviljonai atrodė ranka pasiekiami. Kaimynai – išskirtiniai. Priešais – mama ir dukra (žydės) – prostitutės. Nesipyko, kažkaip išvengdavo konkurencijos žabangų. Kiti kaimynai – vagys. Bet iš savų nevogdavo.

Inteligentiškos močiutės buvo savotiška dorybės sala. Bet jos nieko nesmerkė: kiekvienas verčiasi kaip išmano – juk gyventi reikia.

Prie savo menkų atlyginimų prisidurdavo nuomodamos sandėliuką. Ten laikė produktus turgaus prekeiviai.

Iš kaimynų mane labiausiai mylėjo prostitutė duktė. Vis žaisdavo su manim kortom – dažniausiai „durnių“ – ir nesigėdijo pralošti tokiam špingaletui . Kai ateidavo klientas, mandagiai atsiprašydavo ir dingdavo pusvalandžiui savo bute.

Kartais ji slėpdavosi po močiutės lova, jei netikėtai užgriūdavo milicininkas, reikalaudamas duoklės. (Vis tiek rasdavo.) Jis vis kėlė taksą, ir dukra ne visad suspėdavo laiku atsiskaityti. Padėdavo močiutė.

Štai ji paduoda pinigus milicininkui. Šis žvejoja iš kišenės grąžą. Šalia nusikaltusi stovi žydė. Visi labai mandagūs ir supratingi.

 

Beprotnamis

 

Po pamokų dažnai eidavau pas mamą į beprotnamį (Vasaros 5), kur ji dirbo psichiatre. Ir ten ruošdavau pamokas. Mamos skyrius buvo ant kalno – pirmas. Ten surinkdavo aršiausius psichučius. Kartais išleisdavo į lauką – už spygliuotos vielos. Jie atrodė kaip viduramžiais – labai agresyvūs ir neprognozuojami (rusai dar nebuvo nusipirkę licenzijos neuroleptikams).

(Kartą pacientas atplėšė nuo grindų prie jų prikaltą taburetę ir, tyliai pritykojęs, ruošėsi pribaigti mamą. Išgelbėjo jo „kolega“ – atjungė aršųjį smūgiu per galvą. Kai mama puolė dėkoti, gelbėtojas nesuprato už ką – jis tiesiog atsilygino kaimynui, kuris vogė cigaretes.)

Patirti įspūdžiai visam gyvenimui sukėlė alergiją psichinei patologijai. Nors vis tiek užsiroviau ant dviejų beprotukių. Bėgau nuo jų ilgai ir toli.

Kai šiandien kažkas aiškina apie būtinybę menininkui būti šiek tiek (o gal ir daugiau) „nuplaukusiam“, jaučiu vidinį pasipriešinimą. Nes labai nesinori meno „nuleisti“ iki patologijos kompensacijos.

 

Tostas

 

Vieną kartą po turgaus (buvome neapsikrovę) močiutė pasuko ne kairėn – link namų, o į dešinę. Greitai priėjome nedidelį kvartaliuką. Visos gatvės pavadintos gėlių vardais – Jurginų, Bijūnų ir t. t. Tylios, ūksmingos, apaugusios senais medžiais. Šonuose dideli – trijų aukštų – vokiški namai. Parodė į vieną ir pasakė, kad tai jos prieškarinis namas.

Niekada apie tai neužsiminė nei anksčiau, nei vėliau. Senelis buvo lageryje, tad šios nuosavybės paviešinimas galėjo nulemti ir šeimos tremtį į Rytus. Jos ir vaikų (mamos ir mano tetos) neišvežė vien todėl, kad slėpė per karą žydų šeimą.

Mes tada su močiute gyvenome dešimties kvadratinių metrų kambarėlyje. Ir tarsi užteko. Niekaip negalėjau suprasti, ką reikėtų daryti tokiame dideliame name. Važinėti su dviračiu iš kambario į kambarį?

Močiutės name iki šiol gyvena perėjūnai iš Kaliningrado srities ir jų palikuonys. Stogas – kiauras, lietvamzdžiai – nukritę. Dabartiniai savininkai vaikšto po kiemą apsiblausę ir vis laukia, kol sugrįš rusai. Ir tai bus dar viena proga išgerti.

 

Žydkapiai

 

Iki pat praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio vidurio šalia Olandų gatvės buvo žydų kapinės. Tiesa, per karą nusiaubtos – daug paminklų išvartyta, koplyčios – apleistos. Bet dar jautėsi ankstesnės didybės dvasia – prie pagrindinės alėjos dunksojo monumentalus kolumbariumas, kapinių dydis kėlė pagarbą. Nors jos buvo oficialiai uždarytos, už vartų matėsi apleista lūšnelė, kur buvo atliekamas sakralinis kūnų apiplovimas pagal žydų papročius.

Kadangi aš ir mano draugai gyvenome nelabai toli, dažnai ten lankydavomės. Sunku buvo rasti geresnę vietą „karui“ su pasidarytais lankais, slėpynėms ir t. t. Kapinėms kraupios romantikos teikė ir nuolat platinami gandai, kad koplyčių rūsiuose slepiasi iš kalėjimo pabėgę nusikaltėliai.

Kai buldozeriais nušlavė visas kapines ir iš antkapių sulipdė Tauro kalno laiptus užrašais žemyn, atrodė, žmonės eina ne tik per buvusius paminklus. Eina ir per mūsų vaikystės bei paauglystės žaidimus. O gal juos pardavė anksčiau – turguje, buvusiame trikampėje aikštėje tarp Olandų gatvės ir kapinių.

Žaidimai susidėvėjo ir dabar yra paskutinį kartą pagerbiami, kai pašarvojamas anų laikų draugas laidojimo rūmuose, pastatytuose buvusiuose žydkapiuose.

 

Gimtadienis

 

Kadangi gimiau vasaros vidury, gimtadienį visad švęsdavau Klaipėdoje.

Močiutė priruošdavo aibes patiekalų, bet daugumos jų nebeprisimenu. Įsidėmėjau tik būtiną desertą – meduolinius grybus. Galvų ir kotų lipdymą, per kurį aš ir draugai „sunaikindavome“ gal trečdalį derliaus.

Dovanos. Jos mane ilgą laiką nuvildavo: marškiniai, batai, kelnės. Juk žinojau, kad šiuos daiktus ir taip nupirks – neisiu juk plikas į mokyklą. Didžiausias džiaugsmas buvo, kai kartą gavau pinigų. Ir galėjau pats nusipirkti gal aštuonias knygas.

Kai močiutė padengdavo stalą, visus išvarydavo iš kambario. Tada pakviesdavo savo draugą – tolimojo plaukiojimo kapitoną – kuris turėjo taurioje vienatvėje išrūkyti vieną olandiško tabako pypkę. Į šitaip pasmilkytą patalpą kviesdavo ir kitus svečius. Bet jau niekas neberūkydavo.

Paskutinį kartą atvažiavau pas močiutę būdamas studentas. Vasara, iki gimtadienio dar kelios dienos, o ji gulėjo – kaip sakoma – mirties patale. Nesistengė manęs „apšviesti“ gudragalviškais patarimais iš savo nelengvo gyvenimo. Tik vis apgailestavo – šįkart gimtadienio jau nesurengs.

 

Kokteiliai

 

Kadaise skaičiau vieno vokiečių rašytojo apysaką. Keli ginkluoti paaugliai karo pabaigoje gina nuo puolančių amerikiečių tiltą. Po kiekvieno gynėjo žūties papasakojamas įsimintiniausias jo gyvenimo epizodas. Vienas herojus beviltiškai sielojasi, nes kasnakt girdi, kaip už sienos dulkinasi kaimynai. Jam gėda, nes tai girdi mama, o jai – nes girdi sūnus.

Patyriau panašius jausmus Vilniaus senamiestyje nuomojamame kambary: už kartoninės pertvaros popas (buto šeimininkas) kelis kartus per savaitę atsivesdavo damų. Ir jie šaškėm nežaisdavo, nes dejonės drebino mano ir mamos ausų būgnelius.

Ryte jausdavomės lyg nusikaltę. Ir buvo labai sunku pereiti prie įprastos buitinės kalbos. O priešais kiemo vartus, kitoje gatvės pusėje stūksanti cerkvė atrodė visai ne sakrališka.

Dar nežinojau, kad visą gyvenimą teks gerti kokteilius, kur sumaišyta viskas – ir žiedadulkės, ir keiksmažodžių skeveldros. Maža to – kad be vieno negali pajusti ir kito.

 

Nusileidimas

 

Daug ko nedariau Klaipėdoje. Negėriau pieno pagiriom prie vaikų darželio tvoros. Nevėmiau į pirštinę autobuse. Ir t. t.

Bet prisimenu, kaip netoli patrankos esančiame parkelyje, šalia šokių paviljono, iš anksto sulipdavome į medžius. Patys šokiai mūsų nedomino, ir netgi seksas pakrūmy, visai netoli paviljono. Daug keisčiau atrodė, kai damos šalia kavalierių sutūpdavo ir nesidrovėdamos šlapindavosi.

Tada šventai tikėjome, kad mums bus viskas kitaip. Nebūtinai kaip saldžiuose moterų romanuose. Bet vis tiek – kitaip.

Turbūt tie medžiai buvo menka starto aikštelė. O gal įstrigome tarp šakų. Bet beveik visi nusileidome ant žemės kažkaip nevykusiai. Neradome net žolės, kuri sušvelnintų smūgį.

 

Antikvariatas

 

Būdamas paauglys įsigudrinau su keliais klasės draugais „švilpti“ knygas iš vieno Vilniaus senamiesčio antikvariato. Mums tai buvo veikiau žaidimas su visais būtinai jo elementais: rizika, kraują kaitinantis pavojaus jausmas, taktika ir strategija. Buvome iš anksto numatę žygio taisykles. Vieni užkalbėdavo dantį pardavėjoms, kiti – pridengdavo tuos, kurie užsiimdavo „konfiskacija“.

Gana ilgai mums sekėsi. Bet kartą padarėme lemtingą klaidą – įtraukėme į savo kompaniją poriebį draugą, kuris troško dalyvauti akcijoje. Jis labai jaudinosi ir atrodė totaliai peršikęs. Aišku, pritraukė nereikalingo dėmesio ne tik į save, bet ir į mus. Buvom išryškinti. Visi pabėgome, išskyrus naujoką – lašiniai trukdė pasiekti reikiamą greitį. Įkliuvo ir išdavė bendražygius.

Visiems „švietė“ kolonija. Ačiū Dievui, dviejų mūsiškių tėvai buvo valdžios žmonės. Tad išsuko ir kitus.

Tebeturiu keletą antikvariato knygų iš anų laikų. Savo turiniu jos nevertos dėmesio. Bet primena tą nerūpestingą vaikščiojimą paauglystėje stogo atbraila, kai taip nenumaldomai traukė tuščia erdvė. O gyvenimo šachmatuos sugebėdavom numatyti vieną, daugiausia – du ėjimus.

Dabar buvusiam antikvariate – restoranas, kur gali surasti vienintelę knygą – meniu. Atėjo saugūs laikai.

 

Savilaida

 

Pirmoji savilaida buvo užrašas ant A. Vienuolio mokyklos tualeto sienos: „Čia rusiška dvasia, čia kvepia Rusija“ (mėgėjiškas A. Puškino eilučių vertimas). Šis užrašas buvo neišnaikinamas ir amžinas mokytojų galvos skausmas.

Studijų metais (ir vėliau) savilaidos knygas platino draugas vienos biblio tekos pusrūsy. Skaitėme jas ir svaigome. Tai, ką jautėme tik intuityviai (tėvai ir seneliai vengė tiesos, norėdami mus apsaugoti), dabar rasdavome pa prastų, aiškių sakinių formelėse. Be dvokiančio, tarp dantų girgždančio optimistinio padažo.

Greitai pernelyg įsidrąsinom ir įklimpom. Vienus tai sunaikino negrįžtamai, kiti merdėjo dar ilgai, o treti susirgo neišgydoma teisybės ieškotojo liga. Prarado adekvatumą aplinkai ir humoro jausmą. Tapo irzlūs, viskuo nepatenkinti. Nebetiko net dekoracijoms tos skylės, pro kurią per stebuklą išlindome.

Nebesutinku nė vieno tų metų draugo. Ir ne todėl, kad visi išmirė. Turbūt daugumai buvo sunku susitaikyti, kad tapome mėšlu, trąša kažkam kitam. Kad pagirios visad ilgiau trunka nei svaigulys. Ir ne kiekvienas, suprasdamas, kad beveik viskas yra š, sugeba elgtis taip, tarsi to nežinotų.

 

Laidotuvės

 

Kai mirė senelis, man buvo aštuoneri. Po lagerio išgyveno tik trejus metus. Niekad nepasakojo, ką patyrė. Sakydavo – nepatikėsit. Tačiau noriai dalijosi įspūdžiais apie savo – kaip savanorio – žygius. Apie tai bylojo ir akivaizdus ženklas – juodas raištis ant kairės akies. Ją prarado prie Giedraičių, kovodamas su lenkais.

Pašarvotas buvo namuose. Tada nesugebėjau įsijausti į momento svarbą. (Su seneliu bendravau labai epizodiškai ir jo beveik nepažinojau.) Su kitais vaikais laksčiau po kiemą ir trikdžiau besirenkančių, juodais drabužiais apsirengusių artimųjų rimtį. Apgailestavau, kad kažkodėl niekas neatnešė saldainių.

Mama turėjo išspręsti daug sunkesnę problemą. Prieš mirtį senelis pareikalavo (o jis tai mokėjo), kad būtų palaidotas ne toliau kaip už šimto metrų nuo Basanavičiaus kapo. Senosios Rasų kapinės buvo seniai uždarytos. Mama vertėsi per galvą, bet senelio valią įvykdė.

Jis guli už buvusių antrųjų vartų. Aplink palaidoti vien lenkai (likimo ironija). Tačiau netoli, ant kalvelės, ilsisi Basanavičius.

Restauruojant kapinių tvorą, vietoje užmūrytų antrųjų vartų atsirado juos imituojantys metaliniai strypai. Tad, norint pamatyti senelio antkapį, dabar nereikia net užeiti į kapines. Jis puikiai matosi ir važiuojant automobiliu pro šalį. Toks viešumas taip kontrastuoja su senelio charakteriu.

 

Mylintis dėdė

 

Mano dėdė labai mylėjo savo žmoną. Kai pribaigė ją (vos 44-erių), ypač ilgai besitampydamas su eiline meiluže, pastatė velionei puošnų marmurinį paminklą. Ant jo iškalė ne tik žmonos vardą bei pavardę, bet ir savo. Nors su meiluže santykių nenutraukė. Tačiau ji tauraus dėdės gesto neatlaikė ir dingo.

Šiaip buvo geras žmogus. Dažnai vežiodavo mane savo taksi ir pasakodavo apie prostitutes, kurioms patiekdavo prisirpusių klientų.

Gal net buvo gabesnis už brolį – mano diplomuotą tėvą. Nors mokslų nebaigė (susidėjo su gatvės kompanija), pats sukonstravo televizorių, kuris rodė Vakarų programas. Ir mane mokė radiotechnikos pagrindų, veltui gaišdamas laiką.

Turėjo nuosavą „motorkę“. Ja plaukdavome į marias žvejoti. Pagrindinis laimikis – karšiai. Niekas jų nenorėjo – dėl daugybės ašakų. Išskyrus mano močiutę. Ji sumaldavo žuvis ir kepdavo kotletus.

Sėdėdavom mažytėj mansardinėj virtuvėlėj ir valgydavom. Močiutė vis klausinėdavo dėdę apie žmoną ir gadino apetitą. Jis nesiteisino. Išdidžiai pažvelgdavo į aprūkusią palubę ir pareikšdavo: ji vis tiek mano finišo juostelė.

Vėliau mandagiai atsiprašydavo ir, pasiėmęs kotletų porciją, išskubėdavo pas meilužę. Jis buvo principingas žmogus.

 

Vokietukas

 

Geriausias mano gimnazijos fligelio draugas buvo kietas vyrukas. Jo randuotas violetinis plikas viršugalvis švietė iš tolo. Kažkaip sugebėjo užsiversti ant savęs verdančią sriubą. Kita įdomi savybė – valgydavo tol, kol apsikakodavo prie stalo.

Jį mama pasigavo nuo vokiečių belaisvio, kuris remontavo gimnazijos klases. Vėliau belaisvis grįžo į Vokietiją ir išnyko be pėdsakų.

Vaiko gimimas sukėlė tiek problemų, kad jos savo šešėliu palietė ir mano draugą. Jis buvo vaikštanti nuodėmės iliustracija. O valdininkai įžvelgdavo ir antisovietinę potekstę.

Kažkas draugui geranoriškai prilipdė Vokietuko pravardę, bet tai jo netrikdė. Sugebėjo savyje sujungti du skirtingus polius: lengvai patiesdavo visus priešus ir patarnavo bažnyčioje kunigui.

(Jūs turbūt paklausite, kas mus siejo? Gal atstūmimo, nepriėmimo dalia. Viena nusipelniusi mokytoja mėgo sakyti – jeigu gerai nesimokyčiau, mane būtų galima išmesti į šiukšlių dėžę. Apsiribojo išmetimu iš mokyklos.)

Nieko nežinau apie tolesnį draugo likimą. Bet kažkas pasakojo, kad jis padarė reveransą aplinkai – pradėjo nešioti peruką.

 

Moterų prijaukinimas

 

Močiutė vis kartodavo, kad vyrai – tai amžini vaikai. Iš pradžių juos globoja močiutės ir mamos, vėliau – žmonos.

Vis dėlto stengėmės būti savarankiški. Stadione ir aplink „stekliaškes“ (laikinų paviljonų girdyklas) rinkome tuščius butelius. Ir plėtėme savo akiratį. Keltu plaukdavome į Smiltynę. Mūsų tikslas – moterų pliažas. Atsargiai nušliaužę į kopas, gėrėdavomės moterų sėdynėmis, kurios pūpsojo kaip du batonai. Vadindavome jas švelniai – „balta balta, kur dairais“. Ir tuo pačiu metu masturbuodavomės vis smarkiau, kol patręšdavom bevaisį smėlį.

Buvo sunku patikėti, kad kada nors šios moterys (jų dukros) ves mus saulėtu taku į laimę. Be drabužių jos buvo tokios beginklės.

Bangų ošimas ir vėjas tirpdė moterų žodžius. Ir kaip vėliau paaiškėjo – tariamas nebylumas buvo patraukliausias daugelio jų bruožas.

 

Išsiskyrimas

 

Per karą arčiausiai mirties močiutė buvo Skuode. Nešė maisto rusų belaisviams ir įkliuvo.

Pas senelį atbėgo kaimynų vaikai, šaukdami, kad močiutę vokiečių kareiviai varo į komendantūrą. Šis sugriebė paskutines šeimos brangenybes ir pasileido tekinas gelbėti žmonos. Tikėjosi – gal išpirks. Sutiko ją pusiaukely – jau grįžtančią.

Vėliau močiutė papasakojo, kad ją išgelbėjo geras vokiečių kalbos mokėjimas. Neverkšleno ir nieko neprašė. Tiesiog pasakė vokiečių karininkui – jei būtum už tos spygliuotos vielos, padėčiau ir tau.

Jau minėjau, kad išgelbėjo ir žydų šeimą. Todėl kai prasideda kalbos apie lietuvius kaip žydšaudžių tautą, jaučiuosi kiek nesmagiai. Tarsi kažkas įžeidinėtų močiutę, kuri niekad nesuprato principo: aš – tau, tu – man. (O ir matematiškai tai – neišsprendžiama lygtis.)

Jai turbūt sunku, jeigu rojuje visi sotūs ir laimingi. Ir niekam nereikia pagalbos. Sunku ir todėl, kad ten manęs turbūt neįleis. Ir mes nebesusitiksim.

 

 metai_2014_11.png