tekstai.lt

Marga Minco. Apklausa. Agio koziriai. Apsakymai. Vertė Arvydas Tamošaitis

Iš nyderlandų k. vertė  Arvydas Tamošaitis  

 

en.wikipedia.org/wiki/Marga_Minco
en.wikipedia.org/wiki/Marga_Minco

Marga Minco (tikroji pavardė – Sara Menco, g. 1920) – žydų kilmės Nyderlandų prozininkė. Antrojo pasaulinio karo metais visa rašytojos šeima buvo išvežta į koncentracijos stovyklas, jai pačiai deportacijos pavyko išvengti, visą karą teko slapstytis. Kūryboje dominuoja Antrojo pasaulinio karo tema.

Spausdinami apsakymai paimti iš rinkinio „Ponas Fricas ir kiti apsakymai iš šeštojo dešimtmečio“ (1974). Knygoje realybė pateikiama kaip absurdiški, švelnia ironija nuspalvinti įvykiai.  

 

VERTĖJAS

 

DU APSAKYMAI

 

Apklausa

 

Tą antradienį ji gavo laišką iš kažkokio pono Hendriksės. Jis prašė kada nors – kai pasitaikys būti netoliese – užeiti pas jį pasikalbėti vienu reikalu. Atrodo, tai nebuvo skubu, tačiau, smalsumo vedama, nusprendė dar tą patį rytą važiuoti į Hagą, kur, kaip buvo galima suprasti iš laiško, ponas Hendriksė gyveno.

Traukinyje ji laužė galvą, ko gi jam galėjo prireikti. Jos vyras manė, kad tikriausiai bus aptariamas palikimo klausimas. Tokia galimybė buvo reali. Tada jie pagaliau galėtų nusipirkti padorius baldus ir drabužių, taip pat pakeliauti.

Pasirodė, kad ponas Hendriksė gyvena centre, prie tylios aikštės. Priešais didelius devyniolikto amžiaus namus – tarsi taip buvo nulemta aukštesniųjų jėgų – rikiavosi vien tiktai prabangūs amerikietiški automobiliai. Ji užlipo vieno namo laipteliais ir paskambino.

Aš ieškau pono Hendriksės“, – tarė ji atidariusiam duris išbalusiam jaunuoliui. Jis linktelėjo ir nuėjo pirma jos prie marmurinių laiptų su nublizgintais variniais turėklais. Už durų antrajame aukšte girdėjosi balsai. Jaunuolis paliko ją patalpoje, kur už piupitro sėdėjo lygiai taip pat išbalęs kitas vaikinas ir kažką rašė. Jai pasisakius, kad ji ieškanti pono Hendriksės, vaikinas žvilgtelėjo į ją ir vėl palinko prie savo popierių.

Ji atsisėdo už apvalaus stalo, ant kurio gulėjo tiktai trijų savaičių senumo laikraštis. Kambario lubos ties viduriu buvo stiklinės. Kartais stiklu praslinkdavo šešėlis, ir jos neapleido jausmas, kad ji stebima. Ant lentelės prie durų keturiomis kalbomis buvo parašyta: „Laikykitės tylos“.

Praėjus kiek laiko, atėjo dar keletas žmonių, kurie irgi atsisėdo už stalo. „Kažką reikėtų pasakyti – bet ką?“ – pagalvojo ji ir paėmė laikraštį. Perskaičiusi laikraštį, pasiteiravo rašančiojo jaunuolio, ar dar ilgai teks laukti.

Jis kažką sumurmėjo ir gūžtelėjo pečiais.

Ar pono Hendriksės dar nėra?“

Yra, – atsakė tasai. – Jis su kažkuo kalbasi. Jeigu ilgai užtrunka, vadinasi, nesiseka.“

Aš daugiau nebeturiu laiko, – pareiškė ji dar po penkiolikos minučių. – Manau, kad važiuosiu namo.“

Jūsų reikalas.“

Jaunuolio murmėjimas ir tyla prie stalo pradėjo ją erzinti. Be to, užsinorėjo valgyti, nes buvo menkai pusryčiavusi. Bet jos smalsumas augo. Nusprendė laukti.

Praėjo ne mažiau kaip pusantros valandos, kol jaunuolis paprašė jos eiti kartu su juo. Eidama pro piupitrą, pamatė languoto popieriaus lapą, visą pripaišytą kryžiukų ir skrituliukų. Ją nuvedė į mažą, tuščią kambarėlį kitame koridoriaus gale; jame už kvadratinio, netoli sienos stovinčio stalo sėdėjo du vyrai. Ji atsisėdo ant nurodytos kėdės, vienas vyras sėdėjo jai iš kairės, kitas – priešais.

Aš gavau laišką iš pono Hendriksės“, – tarė ji.

Ar jūs ponia Terbėk?“ – paklausė vyras priešais ją.

Taip, – atsakė jinai. – O kas būsite jūs?“ – Ji pajuto nerimą. Vyro, sėdinčio jai iš kairės, laikrodis rodė dešimt minučių po trijų.

Ar žinote, kodėl jus pasikvietėme?“ – paklausė šis. Jis atsivertė aplanką su kažkokiais popieriais.

Neturiu nė mažiausio supratimo“, – atsakė ji.

Ką galėtumėte pasakyti apie šiuos banknotus?“

Banknotus? Aš nieko nežinau apie jokius banknotus. Aš atvažiavau čia aptarti kažkokio reikalo su ponu Hendrikse. Kuris iš jūsų esate ponas Hendriksė?“

Gerai pagalvokite“, – tarė vyras priešais ją.

Man nereikia apie nieką galvoti. Ne aš sugalvojau šitą pokalbį.“

Tai nieko nežinote apie šiuos tūkstantinius banknotus?“

Ne, tikrai ne.“

Meluojate“, – metė vyras jai iš kairės.

Nemeluoju, – atrėžė ji. – Kodėl turėčiau?“

Prašau grubiai nekalbėti“, – tarė vyras, sėdintis priešais ją.

Kas gi čia grubus? – pasipiktino ji. – Jums net neužteko mandagumo prisistatyti.“

Plepalais pas mus neatsipirksite.“

Kiek laiko jau pažįstate poną Verstapeną?“

Nepažįstu aš jokio pono Verstapeno.“

Nejaugi? Jūs teigiate, kad nepažįstate pono Džono Verstapeno?“ – vyras priešais ją pašaipiai nusijuokė.

Ji gūžtelėjo pečiais. Šis pokalbis buvo absurdiškas, bet vis dėlto intrigavo.

Ar jūsų vyras žino apie tai?“

Aš pati nieko apie tai nežinau, mano vyras – juo labiau.“

Jūs meluojate“, – vėl pakartojo vyras iš kairės.

Paklausykite, ponia, – antrino kitas, – kuo ilgiau jūs meluosite, tuo labiau sau pakenksite.“

Betgi aš nežinau, apie ką jūs kalbate!“

Geriau loškite atviromis kortomis.“

Dar kartą kartoju – aš nepažįstu jokio Džono Verstapeno“, – tarė ji, tačiau pati ėmė galvoti, ar kartais nepažįsta žmogaus tokiu vardu ir pavarde. Ne, nieko negalėjo prisiminti.

Mums viskas aišku kaip ant delno.“

Kokie jūsų santykiai su Verstapenu?“

Kam jūs pardavėte tuos banknotus?“

Iš kur man žinoti“, – sušuko ji.

Aha, tai jūs vis dėlto pripažįstate, kad juos pardavėte?“

Ne ne ne, aš niekam nieko nepardaviau!“

Meluojate“, – tarė vyras iš kairės.

Ji užsidengė rankomis veidą. „Ko jie iš manęs nori?“ – svarstė. Atmintyje jai iškilo kryžminės apklausos scena iš filmo, kuriame vaidino Luji Žuvė. Kambarys labai priminė matytąjį filme, ir ji pagalvojo, ar neateis trečiasis vyras.

Ir jis atėjo. Tai buvo nedidelis storuliukas su lornetu ir knyga po pažasčia. Jis atsistojo tarp sėdinčių vyrų.

Taigi, ponia, – pradėjo jis, – jūsų vyras labai nustebs, sužinojęs apie jūsų santykius su ponu Verstapenu.“

O ar galėtų būti kitaip?“ – atrėmė ji.

Nešvarus reikaliukas.“

Manau, kad taip“, – atšovė ji.

Jumis dėtas aš prisipažinčiau.“

Aš neturiu ko prisipažinti.“

Meluojate“, – vėl tarė vyras iš kairės.

Jeigu neprisipažinsite, mes būsime priversti jus uždaryti, – pareiškė storulis. – Mes jums suteiksime galimybę gerai pagalvoti.“

Jūs labai malonūs“, – pasišaipė jinai. Tačiau pasijuto pavargusi. Jai džiūvo burna, pilvas gurgė, ji vis dažniau klausė savęs, ar iš tikrųjų nieko tokio nepadarė. Ėmė temti. Jie uždegė šviesą: elektros lemputė su baltu emaliuotu gaubtu kabojo virš stalo ir spigino tiesiai į akis.

Prieš akis dar visas vakaras, – pasakė vyras, sėdintis priešais ją. – Mes vis tiek viską išsiaiškinsime.“

Jeigu ši istorija pasirodys laikraščiuose, tai gali pakenkti jūsų vyro reputacijai“, – pagrasino storulis.

Duokite čia savo rankinę.“ – Vyras kairėje išvertė ją ant stalo, ir visi trys ėmėsi jos turinio. Jie nuodugniai apžiūrėjo pudrinę, lūpų dažus, užrašų knygutę, raktinę, piniginę, tamponų pakelį, laiškus ir perskaitė kiekvieną žodį. Staiga tapo draugiškesni. Linksmai pasiūlė apvalyti savo sąžinę. Nuo to jai esą labai palengvės. Užtikrino, kad jeigu ji viską papasakos, jai negrės jokie nemalonumai. Paskui vėl ėmė su ja grubiai elgtis ir vėl pagrasino uždarysią.

Jūs visai neturite moralės.“

Meluojate nuo pradžios iki pabaigos.“

Jūsų vyras net nenutuokia, su kuo jis gyvena.“

Kiek kartų jūs buvote neištikima su Verstapenu?“

Iš kur jis gavo tas tūkstantines?“

Pagaliau jie turbūt suprato, kad iš jos nieko nepeš. Ji nusprendė su jais nebekalbėti. Jau buvo vėlus vakaras, kai ją paleido. Koridoriuose buvo tamsu, ir jie nepasivargino uždegti šviesos.

Apgraibomis ji ieškojo laukųjų durų. Tai buvo ne taip lengva. Jai atrodė, kad ji nulipo daugiau laiptų ir perėjo daugiau koridorių, negu iš tikrųjų reikėjo. Bet pagaliau išėjo į gatvę.

Šalia esančioje kavinėje ji išgėrė kavos ir paskambino į namus.

Aš užtrukau, – pranešė ji. – Kalbėjomės ne apie palikimą.“

Gaila, – atsakė jos vyras, – ir apie ką gi?“

Grįžusi tau papasakosiu.“

Kad neužmirščiau – šiandien tau visą dieną skambino kažkoks vyras.“

Taip? Kas gi toks?“

Kažkoks Džonas Verstapenas. Tu jį pažįsti?“

Jai ėmė svaigti galva, bet tai galėjo būti ir nuo ilgo nevalgymo.

 

Agio koziriai

 

Ponia Bulonė sutiko mane vestibiulyje marmurinėmis sienomis, prisidėjo pirštą prie lūpų ir sušnibždėjo: „Vienas ką tik pasijuto blogai.“ Prieš įeidamas į namą, pro langą mačiau keturis pagyvenusius vyrus: jie sėdėjo po sietynu ir atsidėję lošė kortomis. Ką tik ištartas sakinys tikriausiai buvo apie vieną iš jų.

Ant pirštų galų nutipenau paskui ją į saloną, kur ponas Bulonė kaip tik pildėsi taurelę. „Jums irgi?“ – paklausė ir, nelaukdamas atsakymo, pripylė dar dvi taureles jenėverio * .

Už suveriamų durų girdėjosi sunkus švokštimas, bet tai nė kiek netrukdė ponui Bolonė dalintis įspūdžiais apie antikvarinį aukcioną Londone, kur jam pasitaikė proga keliais retais egzemplioriais papildyti savo kinų porceliano kolekciją. Tuo metu, kai ponas Bulonė įpusėjo pasakojimą apie siūlymus, durys atsidarė. Ant slenksčio pasirodė pagyvenęs ponų Bulonė giminaitis ir sumiksėjo: „Daktaro. Reikia kviesti gydytoją.“

Ar tai taip rimta?“ – paklausė ponia Bulonė.

Jis sako, kad jam jau baigta. Jis dūsta. Mes nuvilkome jam švarką ir paguldėme ant dviejų kėdžių prie atviro lango.“

Tada kuo greičiau skambinkite“, – tarė ji.

Giminaitis nuėjo į koridorių. Švokštimas gretimame kambaryje pamažu rimo ir perėjo į silpną gargaliavimą. Prislopintu balsu ponas Bulonė toliau tęsė pasakojimą, bet kadangi atėjo gydytojas, kulminacijos man papasakoti ir vėl nespėjo. Už durų mes girdėjome skubrius žingsnius ir nervingus balsus. Staiga viskas nutilo. Atrodė, kad visą namą apgaubė tyla. Mes irgi likome sėdėti nė nekrustelėdami. Po keleto akimirkų lėtai prasivėrė durys.

Baigta“, – pasakė giminaitis. Jis vėl nuėjo į gretimą kambarį, bet po kelių minučių grįžo. „Gydytojas klausia jo vardo ir pavardės, bet mes nė vienas nežinome.“

Kaip taip gali būti? – nusistebėjo ponia Bulonė. – Juk jūs kiekvieną sekmadienį kartu kortuojate jau bene dešimt metų.“

Taigi, – patvirtino giminaitis, – bet mes niekada neklausėme jo pavardės. Mes jį visą laiką vadinome Agiu.“

Bet jūs tikriausiai žinote, kur jis gyvena?“ – paklausė ponas Bulonė.

Ne, ir to nežinome.“

Ar jis turi šeimą? Negi jis niekada apie tai nekalbėjo?“

Taip, jis dažnai kalbėdavo apie savo šeimą. Jis turi du sūnus ir tris dukteris. Jie visi susituokę ir turi vaikų. Bet mes nežinome jų pavardžių. Jis pats buvo našlys.“

Ar jūs jau apžiūrėjote jo kišenes? Ar nėra jokių dokumentų?“

Jau ieškojome. Jo kišenėse radome tik kūdikio nuotrauką, seną kino bilietą ir šiek tiek smulkiųjų.“

Sudėtingas atvejis.“ – Ponas Bulonė dar kartą pripildė taureles.

Pala pala, – giminaitis paėjėjo kiek arčiau mūsų. – Vieną kartą jis minėjo kažkokią ponią Šipers.“

Gal kartais ji turi telefoną“, – pasiūlė mintį ponia Bulonė.

Giminaitis paskambino į keletą vietų ir greitai surado ieškomą ponią Šipers, kuri po penkiolikos minučių jau stovėjo prieš mus: žydinti maždaug penkiasdešimties metų moteris su į viršų sukeltais geltonai padažytais plaukais. Ant gėlėtos suknelės ji vilkėjo ryškiai raudoną švarkelį.

Aš jo beveik nepažįstu, – nervingai kikendama kalbėjo ji. – Jis nuolat sakydavo: „Vadink mane tiesiog Agiu.“ Daugiau nieko apie jį nežinau. Kartais jis ateidavo pas mane išgerti kavos. Net nepasakyčiau, kur jis gyvena.“ – Ji energingai pasirausė savo baltame lakuotame rankinuke, išsitraukė nosinaitę ir pasišluostė ja kaktą.

Turime pranešti jo giminėms, – tarė ponas Bulonė. – Tačiau kaip juos surasti?“

Gal Jopas Mėrkantas ką nors žino. Gal man jam paskambinti?“ – pasisiūlė ponia Šipers.

Aš greitai atsistojau, kad parodyčiau jai, kur telefonas. Jau kurį laiką manęs neapleido mintis, kad ir aš kažkuo turiu prisidėti, ir labai apsidžiaugiau, pasitaikius šiai progai. Koridoriuje, prie uždarų durų, vedančių į kambarį su mirusiuoju, tarsi sargyboje stovėjo du pagyvenę vyriškiai liūdnais veidais. Aš jiems linktelėjau. Jie neatsakė.

Jopas Mėrkantas atėjo tuojau pat. Jis buvo vyras kaip ąžuolas, kurio platūs judesiai ir balsas buvo per dideli net tokiam erdviam salonui kaip šis.

Še tau kad nori, – sugriaudėjo jisai, – Agis pasimirė! Senas geras bičas. Ne kartą su juo „Šulinyje“ esame gėrę alų. Daugiau apie jį taip pat nieko nežinau.“ – Vertinančiu žvilgsniu jis apžvelgė antikvarines spintas, paveikslus ir porcelianą. – „Jis kartais mus pavaišindavo, tačiau net neįtariau, kad gali turėti tokių pinigingų draugų. Juk jis galėjo pasakyti. Ką manai, Nele?“ – šis klausimas buvo skirtas poniai Šipers.

Iki šiol taip nieko ir nežinome“, – konstatavo giminaitis. Jis buvo nusiėmęs akinius ir atrodė tarsi aklas.

Dar galima pasiteirauti „Šulinyje“ – gal ten kas nors ką žinos“, – svarstė Mėrkantas.

Einu, paskambinsiu.“ – Koridoriuje mes išgirdome dundant jo balsą, o po kiek laiko jis grįžo ir džiaugsmingai pranešė: „Suradau jo sūnų.“

metai_2014_11.png

Pusę vienuolikos namas buvo pilnas velionio giminių, draugų ir pažįstamų. Pats velionis dėl vienokių ar kitokių priežasčių visą vakarą liko gulėti prie atviro lango. Paaiškėjo, kad greitosios pagalbos automobiliai galėjo vežti tiktai ligonius, o laidojimo biurams sekmadienį buvo sunku prisiskambinti. Ponia Bulonė lakstė su kavinukais ir sumuštinių lėkštėmis. Ponas Bulonė rūpinosi jenėveriu ir nuolat įpildavo sau ir visiems pageidaujantiems. Jis dar pabandė baigti man pasakoti apie Londono aukcioną, bet jam taip ir nepavyko. Žmonės grūdosi salone, nesivaržydami naudojosi telefonu, ėjo paskutinį kartą pamatyti velionio ir, žinoma, nepraleido progos apžiūrėti viso namo. Keletą kartų pabandžiau išeiti, bet ponia Bulonė mane vis pasodindavo. „Dar pasėdėk ir išgerk“, – sakydavo jinai. Mes jau buvome perėję prie viskio.

Pagaliau surado laidojimo biurą, sutikusį padėti. Mirusįjį išvežė. „Draugų apsuptyje“, – tarė Jopas Mėrkantas, išėjęs paskutinis.

Tvyrojo stiprus kavos ir alkoholio tvaikas, ir visur buvo pridėliota puodukų, taurių, butelių ir pilnų peleninių. Aš taip pat atsisveikinau. Durys kambario, kuriame ką tik gulėjo mirusysis, buvo plačiai atidarytos. Pažvelgiau į vidų. Ant kėdės kabojo tamsiai mėlynas švarkas.

Liko švarkas“, – pasakiau.

Pagyvenęs giminaitis manęs neišgirdo. Atsirėmęs į stalą, rankoje laikė kortų vėduoklę. „Trys tūzai, du karaliai ir dama, – murmėjo, – tokių kortų jis niekada nėra turėjęs.“

Gatvėje prieš mane seniokiškais žingsneliais tapnojo du garbaus amžiaus vyrai. Trečiasis, už didelio lango, padėjo ant stalo Agio kozirius ir užgesino šviesą.