tekstai.lt

Elena Baliutytė. Sigito Gedos pokalbininkai: Eduardas Mieželaitis

Iš netolimų dienų

 

Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda1. To straipsnio patosas – grąžinti skaitytoją prie E. Mieželaičio poezijos. Jos globališkumą, kosminę idėją (o „poetas be kosminės idėjos – menkas poetas“2) S. Geda susiejo su nacionaline tradicija, su ištiso lietuviškojo kultūros arealo vardu (minimi Adomas Mickevičius, Kristijonas Donelaitis, Antanas Strazdas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vincas Krėvė, Vaižgantas), iškėlė jos vertę ir prasmę, priešindamas ją T. S. Elioto „Bevaisės žemės“ vizijai. „Daugelis saulėtųjų pasaulio kūrėjų stovi už poeto pečių <...>“3. Priekaištaudamas skaitytojui, S. Geda apgaili, kad per dvidešimt metų E. Mieželaitis yra prarastas. „Mums užstojo jį jo knygos. Pirmiausia žiūrime į knygas, o ne į gyvą širdį, kuri reikalingiausia. Ir visai mūsų kultūrai, ir žmonėms“4. S. Geda, beje, primena, kad „kuriantis žmogus nėra tas pats, kuris rūko pypkę, eina pasivaikščioti, oriai sėdi prezidiume. Jo antrininko, jo kuriančiosios sielos čia mažiausia“5.

S. Gedos minimas skaitytojo praradimo laikas kaip tik sutampa su po „Žmogaus“ prasidėjusiu E. Mieželaičio antikomentaru, apėmusiu šešias dienoraštinės eseistikos knygas. Kad jos tuo metu nebuvo entuziastingai sutiktos ne tik skaitytojų, bet ir kritikų, nieko stebėtino: pats žanras anuomet atrodė esantis literatūros paraštėje; o dar mieželaitiško stiliaus barokiška ornamentika, daugžodystė, pasikartojimai... S. Gedos rašinio tikslas buvo parodyti skaitytojui būtent E. Mieželaičio poezijos fragmentų, detalių, miniatiūrinių gabaliukų grožį, nustelbtą programiškojo „Žmogaus“. Šis S. Gedos užmojis dar aktualesnis dabar, praėjus jau beveik trims dešimtmečiams; beje, šį rudenį E. Mieželaičiui būtų sukakę 95-eri.

Kaip tik toji sovietmečio S. Gedos publikacija paskatino pasidomėti dviejų poetų dialogo tęsiniu jau nepriklausomoje Lietuvoje. Žinant S. Gedos pozicijos aštrumą sovietmečio oficialiosios kultūros atžvilgiu (o jos simboliu yra tapęs E. Mieželaitis), jų dialogas intriguoja.

Viktorija Daujotytė monografijos apie S. Gedą „Tragiškasis meilės laukas“ pabaigoje yra pastabiai punktyru nužymėjusi šių, jos žodžiais, dviejų vulkaniškų lietuvių poetų paraleles: avangardiniai užmojai, ekstensyvi vaizduotė, bendras M. K. Čiurlionio paveldas, atramos ieškojimas viduramžių anachoreto Grigoro Narekaci raudose, vėlyvieji kūno kalbos meilės eilėraščiai6. Dar pridėtume abiejų justą nepasitenkinimą pasiekta poetinio kalbėjimo galimybių riba, siekį keistis, ieškant, nors ir skirtingose plotmėse, išeičių, intensyvų eseistinių dienoraščių rašymą, apmąstant pamatinius pasaulio kultūros tekstus, kritiškai dialogizuojant su amžininkais, reflektuojant patį kūrybos procesą, aiškinantis jo dėsnius ir paradoksus. „Eroto kerai buvo ir tebelieka lyrikos „epicentras“. <...> Visa prancūzų poezija pasidavusi Erotui <...>. Seniai ir aš jau su Erotu galynėjuos. Bet į gyvenimo pabaigą jaučiu didelį norą susikibti su juo dar kartą. Ir tai nebus „memuarinė lyrika“ – bus gyva, kraujuojanti lyrika“7, – rašė E. Mieželaitis, sulaukęs šešiasdešimtmečio. S. Gedos kūrybinėje prigimtyje aistringai grūmėsi, pasitelkiant Czesławo Miłoszo kūrėjų tipologiją, „klasicistas“ ir „realistas“. Jo aistringa siekiamybė buvo kuo adekvatesnis tikrovės perkėlimas į poezijos (meno) formą. Svarstydami apie E. Mieželaitį galime konstatuoti tikrovės sferą ignoruojančio „klasicisto“ persvarą. Tai itin akivaizdu ne tik jo poezijoje, bet ir dienoraščiuose: nors pagal žanro prigimtį jie kur kas „realistiškesni“ nei poezija, juose viskas subendrinta, suabstraktinta – beveik nėra jokių laiką ir vietą galinčių identifikuoti detalių, neretai neįvardijami ir cituojamų ar komentuojamų kūrinių autoriai. Žinoma, kartais tai galėjo lemti ir poeto žaidimas su cenzūra (pvz., Jono Aisčio, Boriso Pasternako neįvardijimai, plačiai cituojant ir komentuojant jų kūrybą). Skaitant E. Mieželaičio dienoraštinius tekstus ir prisimenant sovietinio laiko kontekstą, stebina, kad juose autorius gausiai mini tokius Vakarų kultūros vardus (tiesa, kartais su jais polemizuodamas), kurie oficialiai tuomet buvo ne visai priimtini: Pierre’ą Teilhard’ą de Chardin’ą, Franzą Kafką, Jamesą Joyce’ą, Albert’ą Camus, T. S. Eliotą, Reinerį Marią Rilke’ę, Stefaną George’ą, Osipą Mandelštamą, Marcelį Proustą, Williamą Faulknerį, Gabrielį Garcia Marquezą, Kobo Abę...

Albinas Bernotas prisimena, kad per kviestinius pietus pas Henriką Šilkinį, kaimynystėje Santakoje vasarojantį (iš ten kilusį) lenkų poetą, E. Mieželaitis mėgo daug kalbėti, buvo puikiai apsiskaitęs, dalijosi naujausiomis literatūros, filosofijos, religijos, apskritai meno įžvalgomis. Svečias iš Lenkijos – tuo labiau. „Šiuo požiūriu susidarydavo įspūdis, kad E. Mieželaitis savo šnekom Santakoje paslapčia šaiposi iš savo paties poezijos ribotumų <...>“8.

Kad anuomet E. Mieželaitis buvo įdomus pašnekovas, patvirtina ir S. Gedos eseistinėse knygose („Žydintys lubinai piliakalnių fone: septynių vasarų dienoraščiai 1992–1998“, 1999; „Adolėlio kalendoriai: dienoraščiai, gyvavaizdžiai, užrašai, tyrinėjimai“, 2003; „Vasarė ajero šneka: dienoraščiai ir tyrinėjimai“, 2008) minimi jų bendravimo epizodai. Apie savo santykį su E. Mieželaičiu S. Geda yra rašęs ir atsiminimų apie jį knygoje „Eduardas Mieželaitis: post scriptum“ (2008), be to, jis yra pomirtinio E. Mieželaičio poezijos rinkinio „Mažoji lyra: 1988–1995“ (1999) palydimojo žodžio autorius. Tuomet šią knygą leisti kiek delsta, bet pasirodžiusi ji pateko į „Vagos“ knygyno perkamiausių knygų dešimtuką. „Kai išėjo Eduardo M. „Mažoji lyra“, – ėmė skambinti begalė jo mylėtojų.“ Kad papriekaištautų, jog toje knygoje apie poetą blogai esu parašęs9, – prisiminė S. Geda.

S. Gedos eseistika radosi kitokioje nei E. Mieželaičio literatūros lauko situacijoje, bet skeptikų sulaukė taip pat. Net ir pripažįstant jos vertę, ji priskirta prie paraštinės poeto kūrybos. Vis dėlto šie tekstai, sutelkti knygose, krypsta jei ir ne link paties S. Gedos poetinio kūrybos centro, tai bent tikrai į literatūros problemų lauką. Jie susiję su sociologine, kontekstine laiko dvasia, demokratiškesnio adresato poreikiais. Dienoraščių fragmentai, užrašai yra skaitomi ne tik literatų, bet ir platesnio rato žmonių – bibliotekose tą patvirtina skaitytojų metrika.

Dienoraščiai klaikus žanras. Ypač jeigu nebijai palikt savo pirštų antspaudus“10, – rašė S. Geda. Kaip žinome, drąsos jam netrūko. Mąstydamas apie pasirinktą rašymo formą S. Geda cituoja Cz. Miłoszą: „Nuolatos ilgėjausi suprantamesnės formos, tokios, kuri nebūtų per daug (pernelyg) poezija arba proza.“ Ir toliau pats tęsia mintį: „Pernelyg poezija (žanro kilpos?). / Pernelyg proza (vėlgi kažin koks „išmoktumas“ rašyti). / Tarpinės rašymo formos. Dienoraščiai, esė, padrikos mintys“11. Bet ir tas „padrikumas“ yra tikslingas, struktūriškas, teigia S. Geda, pasitelkęs jau Blaise’ą Pascalį. Duotosios formos turi būti išlaikytos, bet sutrikdytos.

S. Gedai „dienoraščio“ žanras buvo labai palankus jo „realistiniams“ eksperimentams, ieškant naujų tikrovės transformacijos kūryboje formų. Skaitant jo eseistikos knygas stulbina proto imlumas, mąstymo apimtys, svarstomų klausimų diapazonas: nuo pažemių ar net „dugno“ žmonių „natūrinių vaizdelių“ ( gyvavaizdžių , pasitelkiant S. Gedos žodį), nuo gamtos kasdienių gyvasties formų iki metafizinių klausimų svarstymo, nuo sakralumo iki žemųjų instinktų; nuo meno, literatūros skliauto – prie pabiriausios tikrovės. Mikroskopinė atida virsta kosmine perspektyva, „čia“ ir „dabar“ – amžinybe. „Nuolatinė sankirta domina mane. <…> To, kas amžina, kas tarsi duotybė, simbolis, archetipas, ir to, kas čia pat akimirksniu sučiumpama. / Toje vietoje, kur „sučiumpama“, gimsta kažkas panašaus į paveikslą, skulptūrą, eilėraštį“12. Tokia kontrastingų jungčių logika struktūruoja ir jo eseistikos knygų tekstus – pašnekesius užrašų forma.

Galėtume sakyti, kad tokia forma poetas tęsė jam visada buvusius svarbius gyvus pokalbius su bičiuliais, bendraminčiais ar tiesiog šiaip įdomiais pašnekovais. Pokalbį, kaip svarbią jam žmogiškų ryšių formą, S. Geda mini ne vienoje užrašų vietoje. „Laisvas pašnekesys nuo jaunumės traukė mane. Man vis atrodydavo, kad tai labai žmogiškas, imlus, magiškas, galop – širdingas daiktas“13. Būtina pašnekesio sąlyga – pasitikėjimas kitu, laikymas jo savu bent iki tam tikro laipsnio, kad rastųsi „bendros kalbos“. „Retos išminties, tragiškos patirties ir prancūziškos novelės išmanytojas. 1990 m. pavasarį Anykščiuose. Šnekėdavom nuo ryto iki vakaro“14, – tai apie Eduardą Cinzą. S. Gedai buvo įdomūs ne tik kultūros žmonės – artimumui ir empatijai rastis galėję pakakti paprasčiausio akių susitikimo. Užrašuose yra apgailestavęs, kad su daug galimų pokalbininkų liko prasilenkta.

E. Mieželaičio nebuvo tarp S. Gedos bičiulių ar draugų. Kaip rašoma „Užrašuose“, juos skyrė pernelyg didelis amžiaus skirtumas – dvidešimt ketveri metai. Bet jau pats patekimas tarp S. Gedos pokalbininkų yra savaime iškalbus faktas. Kita vertus, amžiaus skirtumas S. Gedai yra labiau privalumas nei trūkumas: „Margoje galvų, drabužių, figūrų, veidų, plaukų ir plikių minioje jau kelintas kartas pastebiu, kad mane traukia vyresnieji“15.

Bendrauti su E. Mieželaičiu S. Geda pradėjo, bent taip rašoma, apie 1978-uo sius; 1967 metais „prie Mieželaičio“ be komplikacijų jis įstojo į Rašytojų sąjungą ir po to su juo neturėjo jokių reikalų. Į artimesnę pažintį su E. Mieželaičiu S. Gedą pastūmėjo besikomplikuojantis gyvenimas, kai 1976 m. atleistas iš žurnalo „Mūsų gamta“ tapo rašytoju profesionalu, kūrė naują šeimą ir iškilo buto klausimas. Nusprendė dėl jo kreiptis į E. Mieželaitį. Kaip rašoma „Užrašuose“, tarpininkaujant Mykolui Sluckiui, S. Geda su Leonidu Jacinevičium (pas kurį tada gyveno) buvo priimti Mieželaičių namuose. „Išrūpino, pamažu susidraugavom. Yra padėjęs man ir kitais atvejais“16. Panašios pagalbos ir paramos atvejų atsiminimuose apie E. Mieželaitį ne vienas. Jis tuomet jau nebebuvo Rašytojų sąjungos pirmininkas, turbūt veikė kaip Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas ar LKP CK narys. Poetas jau artėjo į šešiasdešimtmetį, literatūros lauke jautėsi stumiamas į nuošalę, ir talentingo jaunesnio kolegos kreipimasis turėjo jam būti malonus. Juolab kad ir pats mėgo pašnekesius su įdomiais žmonėmis, o su metais poeto pokalbininkų ratas traukėsi, o ir pats atsitolino nuo savo kartos kolegų – jaunystės ideologinių bendraminčių (pvz., nuo Alfonso Bieliausko, 1970 m. šiam pakeitus jį Rašytojų sąjungos pirmininko kėdėje). Savo ruožtu iš jo įtakos zonos jau buvo pasitraukę Olimpą pasiekę jaunesnieji: Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis. Taigi tarp abiejų poetų susiklostė geri santykiai: E. Mieželaitis su žmona Stase net tapo S. Gedos dukters Uršulės vardo tėvais. S. Gedos septy niasdešimtmečiui skirtoje konferencijoje („Pavasario keleivis“, 2013, LLTI) Uršulė prisiminė, kad Mieželaičiai pavyzdingai vykdę savo „pareigas“: per gimtadienį, kitas šventes visada atvažiuodavo su didžiausiu krepšiu dovanų. S. Geda taip apibūdino tuometinio savo santykio su E. Mieželaičiu pagrindą: „Mane traukė pati jo laikysena – išdidaus, oraus, aristokratiško žmogaus, poeto. Vidujai laisvo“17.

S. Gedai svarbus buvo ir jo paties kūrybos vertinimas. „Vieną kartą begurkšnojant, regis, armėnišką konjaką, kurio jis turėdavo ir mėgdavo, užsirūkė ir sako: – Tai matai, perskaičiau tavo knygą. Matai, tu turi viziją, o daugelis jos neturi…“18 S. Gedą nustebinęs pats faktas, kad E. Mieželaitis skaitė gerokai jaunesnį poetą, be to, įvertino jam svarbų dalyką – viziją, vaizduotę. Ir S. Gedai, ir kitiems jauniesiems E. Mieželaičio perspėjimas buvo, kad hermetiškai rašydami prarasią skaitytoją.

Ne vienas S. Gedos dienoraščių įrašas rodo, kad tarp jų turėjo būti pasitikėjimo, nes kalbėtasi apie sovietmečiu pavojingus dalykus – kad ir apie Pirčiupių tragediją (E. Mieželaičio žiniomis, inspiruotą NKVD19); apie mįslingą Kosto Kubilinsko mirtį (kad mirė ne savo mirtimi, taip pat esą užsiminęs ir E. Mieželaitis20).

S. Geda perpasakoja ir ne vieną anekdotinę situaciją, kurioje E. Mieželaitis užima herojaus poziciją: pavyzdžiui, su valdžios biurokratais elgdamasis taip, kaip, galima spėti, panašioj padėty būtų elgęsis ir pats S. Geda: pokariu įžeistas vieno ideologinio darbuotojo E. Mieželaitis paleido į darbą kumščius; arba, būdamas Rašytojų sąjungos pirmininku, miesto valdžios neveiksnumo išvestas iš kantrybės (reikėję pakelt antkapinį akmenį, atvežus urną su Juozo Tysliavos palaikais), pateikė jai avangardisto vertą necenzūrinį ultimatumą. Su pritarimu rašoma apie E. Mieželaičio „kietą ranką“, kaip elementarios tvarkos palaikytoją, pripažįstamas jo autoritetas ir galia. E. Mieželaičio elgesio spontaniškumą, reakcijų tikrumą S. Geda apibendrino taip: „Jis buvo šioks toks kareivis“21. Tai aliuzija ir į karo metų E. Mieželaičio patirtį, fronto įspūdžius. S. Gedos „Užrašai“ rodo, kad atidžiai buvo skaitoma autobiografinė E. Mieželaičio knyga „Nereikalingas žmogus“ – nemažai frontinių jos epizodų bei poeto pokariu patirtos vėzdo kritikos scenų perpasakojo savuose dienoraščiuose.

Dar viena savybė, „Užrašuose“ daranti E. Mieželaitį savu, sutvirtinanti jo poeto statusą – bohemiškumas. S. Gedos jis priskirtas „klasikinei bohemai“, kuri už įkvėpimą, nušvitimą, polėkį moka kepenimis, širdimis ir kitais gyvybiškai svarbiais organais, ir įrikiuotas į garbingą išeivijos ir Lietuvos poetų eilę22. Rašydamas fragmentą apie pokario smuklę Totorių gatvėje pažymi, kad „Eduardas Mieželaitis alkoholinius savo kelius praėjęs irgi čia jaunystėje, – girtas apsibrėždavo aplink save grindyse ratą kreida ir guldavo miegoti. / Sakydavo: / – Aš esu Miežis, grūdas. Grūdo niekas nepalies“23. „Užrašų“ epizodas apie E. Mieželaičio savaitines puotas Maskvoje, kai tvarką įvesdavo tik iš Vilniaus iškviesta žmona, perpasakotas turbūt iš A. Bieliausko atsiminimų, kuriuose tai plačiai aprašyta. Tokius E. Mieželaičio laisvės proveržius S. Geda siejo su dvilype poeto ir valdininko, fasadiško visuomenės veikėjo padėtimi.

Poetas, žurnalistas, valdžios žmogus… E. M. sunkiai bepakėlė šią naštą. Dažnai prisipažindavo, kad esąs „balta varna“ tenai (Aukščiausioje Taryboje)“24.

Bet esama vieno kito įrašo, kur E. Mieželaitis sulaukęs kitokio įvertinimo. Vienas „Vasarės ajero šnekos“ fragmentas pavadintas „Eduardas ir liaudis“: „Jis turėjo nusipirkęs sodybą Švenčionių krašte. / Esu du sykius tenai viešėjęs. Vis vaidindavo gaudąs upėtakius ir bendraująs su žmonėmis. / Nieko panašaus nė iš tolo nebuvo. Nei su žmonėmis šnekėdavos, nei meškeriot mokėjo. Viskas viena vaidyba. Jame tilpo visos ydos, kurias turėjo ano meto valdžia“25.

Buvimo valdžioje S. Geda E. Mieželaičiui neatleido, bet turbūt dar labiau šito neatleido Just. Marcinkevičiaus, A. Baltakio, A. Maldonio kartai. Gal dėl to, kad šie pagal amžių buvo „tėvai“, kuriuos sava kūryba reikėjo įveikti, o E. Mieželaitis – „senelis“, aktyviai jau nedalyvaujantis literatūros lauko konkurencinėse kovose.

Su E. Mieželaičio kūryba S. Gedos santykis sudėtingesnis. Pats S. Geda, iš pradžių 7-ojo dešimtmečio vidury lyg ir žadėjęs panašią kosminę patetinę kryptį, pasuko visai kitais keliais, nei buvo pramynęs „Žmogus“. S. Geda rašo, kad „Heideggeris buvo tas autorius, kuris stumtelėjo mus nuo E. M. „Žmogaus“ įsikalbėtos aukštumos. Septintajame dešimtmetyje“26. Kartu su savąja dailinin kų ir muzikų karta (Petras Repšys, Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras) S. Geda buvo jau suradęs savąją archaikos, mitologiškumo, baltiško pirmapradiškumo gyslą. „Vos tik literatūra pasiilgsta amžinybės – gręžiasi į folklorą. Lietuvoje taip buvo VII dešimtmetyje. „Senas laikas“ išmušė mus iš gyvuliško dabarties aukštinimo. <…> Neteisybė, kad buvome panteistai. Teisybė, kad šis žodis, terminas buvo priedanga“27.

Studijų metais S. Geda parašė diplominį darbą (1966) apie E. Mieželaičio knygą „Atogrąžos panorama“   (vadovė Liudvika Lisenkaitė). Diplominį recenzavęs Donatas Sauka priskyrė jį esė žanrui: autorius traktuojąs poeziją savarankiškai, remiasi savo įžvalgomis, taikliais pastebėjimais. Po „Žmogaus“   pasirodžiusius naujuosius E. Mieželaičio poezijos rinkinius „Autoportretas. Aviaeskizai“   ir „Atogrąžos panorama“   S. Geda vertino kaip naują žingsnį. Jam patrauklus jų poetinės kalbos daiktiškėjimas, laiko ir erdvės konkretėjimas. Šią tendenciją vertino kaip visos šiuolaikinės pasaulio lyrikos bruožą28. Kita vertus, S. Geda pastebi, kad E. Mieželaičiui ne vienu atveju dar nepavyksta suderinti poetinių tikrovės vaizdinių su jų sąlygine, simboline prasme, ir tai laiko visos lietuvių poezijos yda. Kaip naują, perspektyvų šių knygų bruožą S. Geda išskiria gyvybingo chaoso pasirodymą: „Nuo pasaulio čia tarsi nupuolęs tasai grožio ir harmonijos apvalkalas, kuriuo jį apgaubdavo poetas „Žmoguje“ <...>. „Auto portrete. Aviaeskizuose“ – disharmonijos pajautimas nulėmė plakatiškumą, ritmikos kapotumą, publicistinį šūksnį“29. Ir Alfonsas Andriuškevičius prisimena, kad studijuodami jie su S. Geda mėgo 1962 m. išleistą E. Mieželaičio knygą „Autoportretas. Aviaeskizai“; patikusios jiems ir Saulės Kisarauskienės iliustracijos, abu net bandė rašyti recenziją, kurioje gynė jas. „Nešėme savo tekstą Zimanui į „Tiesą“30. Neišspausdino.

S. Geda „Užrašuose“ E. Mieželaitį laiko lyriniu poetu, o jo „Žmogų“ – ore pakibusia sukompiliuota žmogaus vizija. „Beje, grandiozinių jo užmojų šaltinis ar nebuvo Bernardas Brazdžionis? Šis patetiškai įsirašo į tradicinę ir moderniąją katalikybę“31, – svarsto S. Geda. Ši mintis iš esmės sutampa su J. Aisčio versija dėl E. Mieželaičio ir B. Brazdžionio poetikos sąsajų. J. Aistis, 1959 m. užsistodamas išeivijos spaudoje kritikuojamą E. Mieželaitį, rašė: „Man keista, kad iki šiol nei vienas nepastebėjo, jog Mieželaitis yra vienas iš ryškiausių ir ištikimiausių Bernardo Brazdžionio mokinių. Jis Brazdžionį seka iki paskutinių dienų. Net jo knygos pavadinimas „Svetimi akmenys“ vargu ar be mokytojo „Svetimų kalnų“ būtų įmanomas“32. Aistiška argumentų logika iš esmės apimtų ir nemaloniąją E. Mieželaičio parodiją „Per pasaulį keliauja šuva“ („Tiesa“, 1953, kovo 28 d.), kurios paskui niekur neperspausdino ir dėl kurios, kaip teigia Leonas Peleckis-Kaktavičius, vėliau labai gailėjosi33. Gal taip pokariu E. Mieželaitis kaupė ideologinį kapitalą grįžimui tarybinėn literatūron, iš kurios keletui metų buvo pašalintas? Vėliau, kai Lietuvoje toliau buvo tęsiama puolimo kampanija prieš J. Aistį ir B. Brazdžionį, E. Mieželaitis užėmė gynėjo poziciją: „<…> Jau seniai vyksta ginčas dėl dviejų (K. [Kossu] ir B.[Brazdžionis]) talentingų svetimos ideologijos poetų. Ir šis ginčas, atrodo, dar nebaigtas. Lėkštais straipsniais čia nelaimėsime nieko. <…> Poezijoje vienintelė kovos priemonė – gera poezija. <…> Abudu jie didžiai talentingi, tikri poetai. Ir nors ideologiją jie išreiškia atsiliekančią nuo dinamiškos dabarties, nuo veržlaus ir toli nuėjusio mūsų amžiaus žmonijos gyvenimo, skaitytojo akyse jie vis dėlto lieka poetais…“34

metai_2014_11.png

Poetu ir padoriu žmogumi E. Mieželaitis likęs ne vieno savo jaunesnio kolegos prisiminimuose (ir publikuotuose, ir tebesančiuose archyvuose). „Tada lietuvių poezija buvo kuriama laisvėjant ir laisvinantis, ir, kai kildavo ginčai dėl E. M. reikšmės, sakydavau: / – Jeigu ne Mieželaitis, tai ir mūsų nebūtų buvę... / Neatsisakau savo žodžių, nesąžininga būtų. Jis buvo savotiškas banglaužis. (2007, rugsėjis)“35, – baigia savo atsiminimus apie E. Mieželaitį S. Geda.

Panašią poziciją nepriklausomybės metais viešai yra išsakę ir kiti 8-ojo dešimtmečio antrosios bangos nesocrealistiniai modernistai: Vytautas P. Bložė, Marcelijus Martinaitis. O ir ne vienas šiuolaikinis poezijos klasikas, nors ir su kai kuriomis išlygomis, pripažįsta E. Mieželaičio, kaip poeto, fenomeną ir randa jo kūryboje įdomių ar net tobulų fragmentų (kaip D. Kajokas: „Pasakyk, upele, / kaip tu ieškai kelio? // Aš neieškau kelio, – / aš esu upelė...“).

Beje, šiųmetiniame „Šiaurės vasaros“ tarptautiniame literatūros festivalyje Biržuose tapau liudininke vienos dalyvės nuostabos, kai ji sužinojo, kad „Upelės“, kurią deklamuodavo savo vaikams ir deklamuoja anūkams, autorius yra E. Mieželaitis. Įspūdingos apimties ir įvairovės poeto kūrybą vis dar stelbia „Žmogaus“ šešėlis.

 

1Geda S. Neužmirštuolės katedros nišoje: 5 Eduardo Mieželaičio eilėraščiai // Geda S. Ežys ir Grigo ratai. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 74–79.

2 Ten pat. – P. 75.

3 Ten pat. – P. 78.

4 Ten pat. – P. 79.

5 Ten pat. – P. 77.

6Daujotytė V. Tragiškasis meilės laukas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – P. 426.

7Mieželaitis E. Mūza ir upėtakis. – Vilnius: Vaga, 1984. – P. 467–468.

8Bernotas A. Kad nebūčiau užartas // Eduardas Mieželaitis: post scriptum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – P. 166.

9Geda S. Vasarė ajero šneka. – Vilnius: Vaga, 2008. – P. 147.

10 Ten pat. – P. 204.

11 Geda S. Adolėlio kalendoriai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 118.

12Geda S. Žydintys lubinai piliakalnių fone. – Vilnius: Seimo leidykla, 1999. – P. 306.

13Geda S. Adolėlio kalendoriai. – P. 5.

14 Ten pat. – P. 400.

15Geda S. Žydintys lubinai piliakalnių fone. – P. 285.

16Geda S. Keletas epizodų iš mūsų bendravimo // Eduardas Mieželaitis: post scriptum. – P. 224.

17 Ten pat. – P. 225.

18Geda S. Man gražiausias klebonas – varnėnas. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P. 206.

19Geda S. Vasarė ajero šneka. – P. 148.

20Geda S. Adolėlio kalendoriai. – P. 595.

21Geda S. Žydintys lubinai piliakalnių fone. – P. 279–280.

22Geda S. Vasarė ajero šneka. – P. 168.

23Geda S. Adolėlio kalendoriai. – P. 199.

24Geda S. Vasarė ajero šneka. – P. 582.

25 Ten pat. – P. 47.

26Geda S. Adolėlio kalendoriai. – P. 445.

27 Ten pat. – P. 445.

28 S. Gedos diplominis darbas „Meninis vaizdas E. Mieželaičio „Atogrąžos panoramoje“. – VUB RS F85–3855. – P. 19.

29 Ten pat. – P. 27.

30 „Kaip manai, kas tu esi?“ Alfonsą Andriuškevičių kalbina Arūnas Sverdiolas ir Saulius Žukas // Baltos lankos. – Nr. 24. – 2007. – P. 41–42.

31Geda S. Adolėlio kalendoriai. – P. 146.

32Aistis J. Ar ne per daug užsipuolama? // Draugas. – 1959. – Spalio 31

33Peleckis-Kaktavičius L. Žodžiai, kurie neišduos. – Šiauliai: Varpai, 2011. – P. 24.

34Mieželaitis E. Naktiniai drugiai. – Vilnius: Vaga, 1966. – P. 28.

35 Eduardas Mieželaitis: post scriptum. – P. 226.