tekstai.lt

Jūratė Baranova. C. G. Jungo pėdsakai J. Ivanauskaitės kūryboje

Įžvalgos

lt.wikipedia.org/wiki/Jurga_Ivanauskait%C4%97
lt.wikipedia.org/wiki/Jurga_Ivanauskait%C4%97

Rašydama Tibeto trilogiją – „Ištremtas Tibetas“ (1996), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta pažadėtoji žemė“ (1999) ir siekdama iššifruoti savo kelionėje aptiktus Rytų kultūros ženklus, Jurga Ivanauskaitė pasitelkia du pagrindinius autoritetus – Mircea’ą Eliade’ę ir Carlą Gustavą Jungą. Mircea Eliade (1907–1986) – Prancūzijoje gyvenęs rumunų kultūrologas, religijotyrininkas, vienas iš komparatyvistinių religijų tyrinėjimų pradininkų, apie Rytų religijas žinojo ne tik iš knygų. Kalkutos universitete jis studijavo indų filosofiją ir sanskritą. Lietuviškai išleistoje knygoje „Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė“ M. Eliade rekonstruoja pasaulėvaizdžius tų kultūrų, kurios išpažįsta ikiistorinį-ciklinį, arba, kitais žodžiais tariant, mitinį laiką. M. Eliade įžvelgė panašumų tarp laiko koncepcijos antikinių filosofų tekstuose ir Rytų mokymuose. M. Eliade’s svarbą konceptualiam Rytų kultūros suvokimui J. Ivanauskaitės Tibeto trilogijoje yra pastebėjusi Regina Rudaitytė1. Iš tiesų, beveik dešimt sykių, bandydama sau ir skaitytojui išaiškinti Rytų kultūros prasmes, rašytoja grįžta prie M. Eliade’s2.

Tačiau ne mažesnę įtaką rašytojos pasaulėvaizdžiui ir pasaulėjautai yra padaręs šveicarų psichologas, analitinės psichologijos pradininkas, kultūros tyrinėtojas Carlas Gustavas Jungas (1875–1961). J. Ivanauskaitės knygų lentynose yra likę nemažai C. G. Jungo veikalų. Anglų kalba išleistoje knygoje „Žmogus ir jo simboliai“ („Man and His symbols“, 1964) C. G. Jungas aptaria sapnų ir simbolių svarbą. Jurga ypač domėjosi C. G. Jungo sapnų alchemija – turėjo rusišką veikalo „Sapnų alchemija“ vertimą, pabrauktose vietose kalbama apie filosofinį akmenį. 1997 metų rusiškas šios knygos leidimas sujungtas su kitu C. G. Jungo veikalu „Keturi archetipai“, jame aiškinama apie motinos, dvasios, triksterio ir persikūnijimo archetipus. Lentynoje taip pat guli C. G. Jungo knyga „Sinchroniškumas“, kurioje svarstoma apie kovą su savo šešėliu, neatskleistą tapatybę, persikūnijimo ir sinchroniškumo fenomenus. Yra taip pat lietuviškasis C. G. Jungo knygos „Žvelgiant į pasąmonę“ vertimas, angliškas „Kundalini jogos psichologija“ leidimas, pristatantis 1932 metais C. G. Jungo vestus seminarus.

J. Ivanauskaitė romaną „Ragana ir lietus“   (1993) rašo jau perskaičiusi C. G. Jungą. Pagrindinė veikėja Vika kalbasi su psichoterapeute ir pasakoja jai savo sapną – sapnavusi save kaip vyrą. Nerimauja, kad tai gal nėra normalu. Psichoterapeutė ją ramina: „Visiškai nieko baisaus. Juk skaitei Jungą ir žinai, kad kiekviename žmoguje yra du pradai – moteriškasis ir vyriškasis. Anima ir Animus. Tu tiesiog sapnavai savo Animus“3. Vertikalusis romano laikas šiame romane susieja įvairias epochas ir atskleidžia archetipinę moters meilės prigimtį.

Jungiškieji motyvai labai stiprūs romane „Agnijos magija“. Agnija sapnuoja labai nemalonų sapną. Veiksmas vyksta Šv. Petro bazilikoje Romoje, kurioje niekada nėra buvusi. Tik staiga su bloga lemiančiu švokštimu iš aukštybių pasipila tiršta tamsi, smirdanti masė. Agnija užsidengia rankomis ne iš siaubo, bet iš gėdos. Pabunda. Sako sau: „Jau seniai laukiau šito chrestomatinio sapno, bet dabar, jo pakirsta, negalėjau net krustelėti. K. G. Jungas vylingai šyptelėjo ir dingo už užuolaidos“4. Labai jungiškai nuskamba Agnijos nuojautos, kai ji sako: „Staiga lyg milžinišką driežą už uodegos pagavau tai, kas mane visą neilgą kelią labiausiai baugino – nejaukią lemtingų įvykių nuojautą, tarsi būčiau išvykus kelionėn, iš kurios nebegrįšiu“5.

Jungiškąją potekstę, recenzuodamas romaną, pastebi Vytautas Rubavičius: „Beje, C. G. Jungas libido pagrindu susiejo daugelį senųjų esminių indoeuropiečių kalbos žodžių; išryškino žodžio tejas reikšmių – ašmenys, ugnis, spindesys, grožis, jėga, gyvybinė jėga, dvasinė ir maginė galia, vyro sėkla – seksualinius atspalvius, paryškindamas lyties simbolikos aspektus (pavyzdžiui, ugnis, ugnies krosnis-motina). Knygoje esama visų tų ryšių“6.

Nuo 1929 m. C. G. Jungas susidomi alchemija. 1944 m. pasirodo jo knyga „Psichologija ir alchemija“. J. Ivanauskaitės knygų lentynoje, kaip jau buvo minėta, yra rusiškai išleista šios knygos ištrauka „Aлхимия снов“. Jurga cituoja anglišką „Psychology and Alchemy“ leidimą, kai „Prarastoje pažadėtoje žemėje“ pasiremia C. G. Jungu, sakiusiu, kad „pagrindinis alchemikų tikslas buvo atrasti ne išorinę, o vidinę nemirtingumo substanciją, išgryninti dvasios auksą“7. Magijos mokytoja Vilija romane „Agnijos magija“ iš atminties cituoja Agnijai C. G. Jungo pamėgtus alcheminius traktatus. Šį kartą iš „Bėgančiosios Atalantos“ („Atalanta Fugines“), parašytos 1618 m.: „Padaryk iš vyro ir moters apskritimą, iš jo – kvadratą, iš kvadrato – trikampį, iš trikampio – vėl apskritimą ir turėsi Filosofinį akmenį!“; „Chimeriški šešėliai apdengs retortą tamsiu uždangalu, ir tu jos viduje rasi tikrąjį Drakoną, nes jis ryja savo uodegą.“ Drakonas, ryjantis savo uodegą, yra pasikartojantis pirmųjų C. G. Jungo interpretuojamų sapnų „Sapnų alchemijoje“ archetipas. Tačiau panašu, kad J. Ivanauskaitė pati studijavo ir gilinosi į kai kurių alchemikų darbus. Romane Vilija praneša Agnijai, kad Paracelsas yra buvęs Vilniuje – jis čia kažko ieškojęs ir kažką radęs, nes savo knygoje „Archidoxae“ sakosi gavęs naudingų žinių. Rašytoja knygoje „Kelionė į Šambalą“ persako C. G. Jungo alcheminius apmąstymus, kuriuos jis aprašo „Sapnų alchemijoje“. Paaiškėja, kad C. G. Jungas lotoso atitikmeniu Vakaruose laikė rožę, „romantiškąją rozenkreicerių gėlę, mistinį Dantės „Rojaus augalą“. Jis pabrėžė, kad ir lotosas, ir rožė simbolizuoja moteriškąjį pradą, įsčias, nes Mergelė Marija bažnytinėse giesmėse lyginama su rože, o kūdikėlis Jėzus kartais vadinamas „Rožės pagimdytuoju“. Jungas taip pat pastebėjo gėlės ir mandalos panašumą, o jo pacientai piešdami besiskleidžiančių žiedlapių ratus, pusračius ir spirales pasiekdavo ne tik įsivaizduojamo augalo branduolį, bet ir savo pačių esmę“8.

C. G. Jungas, kaip ir M. Eliade, apie kitas kultūras žinojo ne vien iš knygų. Jis keliavo. 1920 m. nuvyko į Šiaurės Afriką (Alžyras, Tunisas, Sacharos dykuma). 1925–1926 m. C. G. Jungas išvyksta ekspedicijon į Keniją ir Ugandą. 1938 m. – keliauja į Indiją ir Ceiloną, domisi senovės Indijos filosofija ir religija. Išleidžia knygą „Psichologija ir religija“ („Psychology and religijon“, 1938; vokiečių kalba „Psychologie und Religion“ 1940 m.). Jis domisi ir senovės kinų „Permainų knyga“. 1929 m. rašo komentarus kinų „Auksinės gėlės paslapčiai“. C. G. Jungas savo teoriją grindžia ne vakarietiško priežastingumo, bet sinchronijos (visų reiškinių vienalaikiškumo) principu, kurį kaip konceptualų principą, paaiškinantį jai daug neaiškių tikrovės paslapčių, perima ir J. Ivanauskaitė. Knygoje „Prarasta pažadėtoji žemė“ rašytoja, bandydama išsiaiškinti savo paskutiniosios kelionės į Rytus – į Tibetą priežastis, pasitelkia C. G. Jungo sinchroniškumo sampratą: „Tuomet (ir, be abejo, staiga) prasidėjo tai, kas C. G. Jungo psichoanalizėje vadinama „sinchroniškumu“, o Tibeto tantriniame budizme – tendrel rabmo principu. Šimtai atsitiktinių aplinkybių ėmė klostytis į vieną tiesų kelią. Supratau, kad jėgos, kuriomis vis dar užsispyrėliškai netikiu, dabar jau noriu nenoriu pristatys mane į Lhasą. Bijojau tos kelionės. Tačiau ji buvo neišvengiama. Tad pasiėmusi kelis talismanus, kurių magiškomis jėgomis abejojau, pasikviečiau seserį Radvilę, kurios entuziazmas ir nuginkluojanti šypsena turėjo galios, tiesiog pasidaviau srovei“9.

J. Ivanauskaitė pritaria C. G. Jungo kritiškumui, kai šis rašo apie vakariečius Indijoje. Pakartoja, kad mokslininkas apie Rytuose piligrimaujančius vakariečius yra pasakęs, kad šie visuomet esti „vakarietiško oro buteliuose“, atsitvėrę nuo Indijos įvairiausiais intelektualiniais postringavimais, abstrakcijomis, dogmomis ir klišėmis. Ji pati jaučiasi tokia vakariete, nes visada siekia perkeisti, prijaukinti kambarius, kuriuose tenka apsigyventi. „Juk rytietis liktų sau palaimingai sėdėti tarp keturių nedraugiškų sienų ir nieko net nebandytų keisti“10, – sako rašytoja.

J. Ivanauskaitė primena, kad C. G. Jungas, pats labai išsamiai gilinęsis į rytietišką pasaulėžiūrą, ne kartą yra įspėjęs apie pavojus, su kuriais gali susidurti užsieniečiai, bandantys aprėpti Oriento erdvę, svetimą jų gimtajai kultūrai. Jis svarstė, ar įmanomas pasikeitimas dvasinėmis vertybėmis, juo labiau jų visiškas perėmimas ir permanymas, ar vakariečių žavėjimasis Rytais pasmerktas likti vien tik imitacija? Sąmoningą ar nesąmoningą rytietiško gyvenimo būdo mėgdžiojimą C. G. Jungas laikė ne mažiau pavojingu už pamišimą, kuris apima „išjungus visus įprastinio gyvenimo saugiklius“, atsisakius sociumo priimtų normų. Jis rašė, kad daugelis žmonių dabinasi Rytų metafizikos teorijomis kaip egzotiškomis plunksnomis ir visai pasiklysta, nes išplėšia vien „magiškąsias“ idėjas iš Oriento pasaulėžiūros konteksto ir vartoja jas tik išoriškai, kaip kvepalus arba papuošalus. „Žmonės yra pasiryžę viskam, nesvarbu, kaip absurdiška tai būtų, kad tik išvengtų akistatos su pačiais savimi“, – tvirtino šiai akistatai visą savo gyvenimą paskyręs mąstytojas“11.

Sekdama jo mokymu, Jurga vis dėlto išlaiko kritinę distanciją ir siūlo atskirti psichoanalizę ir budizmą. C. G. Jungas pataręs, kad prieš pradedant gilintis į savo pasąmonę, vadinasi, su ja konfrontuoti, reikėtų turėti „saugiklius“, tvirtą, gerai subalansuotą psichikos struktūrą ir vidinę pusiausvyrą12.

C. G. Jungas ateina rašytojai į pagalbą, kai jai reikia suvokti sudėtingus savojo Aš ir aplinkinio pasaulio santykius. Kita vertus, rašytoja pasitiki C. G. Jungo atrastu terapijos metodu, jis yra jos autoterapijos mokytojas. Jurgai padarė įspūdį mokslininko prisipažinimas, kad po penkerių ar šešerių metų kovos su savo pasąmone jis kasdien ėmė piešti po mažą mandalą. Vėliau, dirbdamas su pacientais, skatinęs visus besikankinančius žmones piešti. Ir daugeliui spontaniškos, lyg iš pasąmonės gelmių iškylančios mandalos tapo tarsi stebuklingais gelbėjimosi ratais. J. Ivanauskaitė gilinasi į C. G. Jungo koncepciją, siekdama sau atverti, kodėl mandalų piešimas gali gydyti sutrikusią asmenybę. Randa: „C. G. Jungas rašė, kad asmenybės esmė, kurią jis vadino self (budizme tai, mano manymu, įvardijama kaip Budos prigimtis), yra svarbiausias viso mūsų dvasinio augimo tikslas. Šis augimas vyksta ne linija, bet spirale, sukantis ratu, todėl geriausia šio proceso išraiška kaip tik ir yra mandala“13. J. Ivanauskaitė išbando pasiūlytą metodą ir sukuria šimto dešimties mandalų ciklą. „Piešdama, – skaitome rašytojos ir dailininkės ranka rašytą laišką, – negalvojau apie jokį žiūrovą, netgi stengiausi tai, ką darau, žūtbūt nuslėpti nuo bet kokios svetimos akies. Tačiau keliui pasibaigus, baigėsi ir ją lydėjusi maginė apeiga. Ratas užsidarė. Tibetiečiai iš spalvoto smėlio supiltas mandalas suardo, o smiltis išpila į upę. Savo mandalas aš tiesiog pasiunčiau oro paštu į Lietuvą, nusprendusi, kad jei jos pradings pakeliui – taip turi būti, o jei pasieks Vilnių, vadinas, joms dar lemtas kažkoks kitoks likimas…“14 Kadangi visos šimtas dešimt mandalų sėkmingai pasiekė Vilnių, Jurga tikriausiai nebūtų prieš, kad vieną dieną visas ciklas (bent jau pusė, ar du trečdaliai) būtų išleistas viename albume. Tai būtų pirmasis Lietuvoje C. G. Jungo įdiegtos mandalų piešimo kaip autoterapijos technikos vizualusis registras. Jurga rašo: „Man teko matyti C. G. Jungo pacientų – namų šeimininkių, tarnautojų, verslininkų, mokslininkų – pieštas mandalas, kurios savo struktūra ir išraiškos priemonėmis niekuo nesiskyrė nuo tų, kurias iš savo spalvoto smėlio pila Tibeto vienuoliai ar slaptuose rankraščiuose vaizdavo viduramžių Europos mistikai. Tai byloja ne tik apie kolektyvinę pasąmonę, bet ir apie kiekviename žmoguje slypinčias kūrybines jėgas. Manyčiau, kad kūrybos esmė bei prasmė kaip tik ir yra perteikti tą žmogaus dvasios pilnatvę“15. Ji rekomenduodavo išbandyti šią autoterapijos kelią nuo depresijos kenčiantiems artimiesiems.

Antroje Rytų trilogijos knygoje „Kelionė į Šambalą“ J. Ivanauskaitė vėl grįžta ir prie mandalų, ir prie C. G. Jungo. „Man pačiai, – sako J. Ivanauskaitė, – šioje kelionėje atsiduriančiai ekstremaliose, sunkiai paaiškinamose ar visai nesuvokiamose situacijose, piešimas irgi virto bene svarbiausiu asmeninės magijos atributu“16. Rašytoja supranta, kad kelionė į save per mandalų kelią pavojinga, nes sąmonė gali neišlaikyti nežabotų ir mįslingų pasąmonės gaivalų lavinos. Ji taip pat supranta, kad šiems pradams susidūrus gali įvykti sprogimas, ir pritaria nuomonei, kad agresyvius, šlykščius, siaubingus savo esybės pavidalus reikia priimti tokia pat atvira širdimi, ramiu protu, kaip ir tauriuosius. Pirmajame šios knygos skyriuje keliamas retorinis klausimas: ar tas pasąmonės išlaisvinimas vizualiojoje Jurgos kūryboje, kuriant paveikslų ciklus „Mandalos“ bei „Tibeto mirusiųjų knyga“, būtų buvęs įmanomas be André Bretono bei Salvadoro Dali suformuoto šūkio „Išlaisvinkime pasąmonę“? Jurga, piešdama mandalas, išlaisvina savo pasąmonę, tačiau ne froidiška, o jungiška to žodžio prasme. Jos mandalos – tai jungiškasis siurrealizmas. Todėl kai kurios jų nė iš tolo neprimena ne tik Rimanto Sakalausko sukurtos Tibeto skvere, bet ir kanoninių mandalų piešinių. Jurga, naudodama C. G. Jungo metodą, kūrybiškai jį pritaiko, išplečia jo ribas.

Kai Jurga piešė savąsias mandalas, per vieną petį žiūrėjo ją kamuojantys vidiniai košmarai, per kitą – ją gydantis ir guodžiantis C. G. Jungas. Tačiau aplink trypinėjo iš Jurgos sąmonės niekada neišnykę ir vakarietiškojo siurrealizmo (Salvadoro Dali, Paulio Delvaux, Giorgio de Chirico), ir lietuvio Šarūno Saukos šešėliai. O aplinkui, galbūt ore, skraidė ir siautė, skverbėsi į Jurgos kūną, sąmonę, pasąmonę – ir į mandalą – savo teritoriją jaučiančios senosios Tibeto dievybės. Jurgos mandalos labai įvairios. Vienos jų tradicinės, geometrinės sandaros, kitos gerokai nutolusios nuo įprasto kanono. Daugelis jų vaizduoja budistines dievybes su joms būdingais atributais ir simboliniais ženklais. Figūros dažniausiai statiškos ir frontalios, tačiau yra ir ekspresyvų judesį perteikiančių atvaizdų. Kai kurios mandalos turi siužetinio vyksmo užuomazgų, atskleidžia vaizduojamų figūrų tarpusavio ryšį, santarvę ar antagonizmą. Išsiskiria koliažo technika sukurti juslių įvaizdžiai, praturtinti augaliniais motyvais. Ne vienoje mandaloje pasikartoja juodos kosminės erdvės fonas, nusėtas dangaus šviesuliais. Daugybė visatos akių žvelgia į pasaulį ir mus.

Jurga pasuka C. G. Jungo keliu ir, pajutusi savyje slėpiningų jėgų veikimą, dvasinę harmoniją bando išsaugoti piešdama mandalas: „Kartais šiam užsiėmimui skirdavau pusvalandį, kartais – dieną, tačiau visada tai buvo ne šiaip sau piešimas, o maginė apeiga. Kaip tik todėl savo kūrinius drįstu vadinti mandalomis, nors tik keli iš 110 piešinių atitinka tikrąją šio ženklo reikšmę“17. Dailininkė ir rašytoja mandalas numeruoja, užrašo tikslią datą. Pagal mandalų turinį galima net atsekti Jurgos vidinių būsenų slėgį ir bangavimus.

Dailėtyrininkė Kristina Stančienė atkreipia dėmesį, kad „nemažai Ivanauskaitės darbų (ypač vėlyvųjų) atrodo tarsi savotiški egzorcizmo seansai. Ypač tie, kuriuose baugina mirties, fizinio susidorojimo scenos, žmogaus ir žiaurių mistinių dievybių sandūra. <...> Ivanauskaitės darbuose dievai, demonai, dvasios, kurioms suteikta fizinė forma, kūniškas pavidalas, paverčiami dekoratyviomis emblemomis, tad gal jie nustoja ir savo galių. Galbūt tai tik Rytų tradicijų neišmanančio europiečio sapaliojimas – tačiau jų energinis užtaisas liudija, kad jie atsirado ne šiaip sau, ne tik kaip banali „saviraiška“, bet ir kaip ritualas, veiksmas, nukreiptas į individo ir pasaulio išorę, o kartu ir vidun, kaip nuolat troško pati menininkė“18.  

Nepaisant žmogaus racionalumo, – rašo C. G. Jungas, – žmogų valdo jėgos, kurios nepaklūsta jo valiai. Žmogaus dievai ir demonai niekur nedingo, jie tik gavo naujus vardus. Tie demonai palaiko jame nuolatinį nerimą, neaiškią baimę <…>“19. Demonas – tai dievybė, galingesnė už žmogų, ateinanti iš antgamtinės aplinkos. Demonai nesivadovauja gėrio ir blogio kategorijomis. Graikų ir romėnų mitologijoje jie paprasčiausiai nusileidžia į žmogų ir jį valdo kaip svetima, nesuprantama dvasia. Tokia yra archetipų galia. Jų poveikis yra numinozinis. Archetipai gali vilioti, sužavėti, įtraukti į prarają ar išvesti į kalną20.

J. Ivanauskaitę su C. G. Jungu artina ir jos išskirtinis dėmesys sapnams. Romane „Mėnulio vaikai“ veikėja pasakoja kasnakt sapnuojanti vis tą patį sapną, kaip tekina lekia, laužydama akinamai raudonus meldus, atsitrenkia į savo mylimąjį. Toliau veiksmas vyksta tarsi išjudėjusiame ir į kino kadrus peršokusiame S. Dali paveiksle. Ji ima slysti mylimajam iš rankų, tampa kažkokiu skysčiu, perregimu it vanduo. „Paskui viską aplinkui užlieja geltona spalva, manęs nebėra, o Tau ant galvos nutupia didžiulis tamsiai žalias paukštis švytinčiomis akimis. Tavo kūnas nuo jo svorio ar smūgio staiga ima skilti; nuo pat viršugalvio visas sueižėji ir pradedi trupėt smulkiom šukėm, kurios lekia į visas puses tarsi sviedžiamos išcentrinės jėgos, be garso, geltonai švytėdamos blausioje prieblandoje...“21

Kitas veikėjas atsibudęs supranta, kad sapnavo svetimą sapną. Pasakojimas adresuojamas kitam asmeniui, artimai merginai. Pasakojama, kaip ji irgi sapnuojama: „Mane apėmė klaikus noras išvysti, ką gi tu turi ant to padėklo, tačiau nenumaldoma jėga ėmė kelti aukštyn, aš vėl atsidūriau tiesiai virš tavęs, tas pats smarkus vėjas nutraukė alyvuotą skudurą. Aš išvydau ant to spinduliuojančio padėklo gulinčią savo galvą. Sutikau pašaipų savo paties akių žvilgsnį, tu taip pat pažvelgei aukštyn“22. Pašaipus paties autoriaus žvilgsnis nukirstoje galvoje, kartais – ir ant padėklo – dažnas Š. Saukos paveikslo motyvas („Autoportretas su slyva“, 1983; „Autoportretas Nr. 2“, „Autoportretas Nr. 4“, 1985).

Nukirstos galvos vizija lydi rašytoją J. Ivanauskaitę ir keliaujant Himalajų papėdėje. Savo poetinėse meditacijose ji rašo: „Mirties viešpats alsuodamas ugnimi / Palinksta prie mano šalto guolio. / Surinku, išvydus kruvinam vėriny / Nukirstą galvą Lhasos vienuolio“23.

Viena J. Ivanauskaitės prozos kūrybinių ypatybių – sapnas čia irgi neretai tampa realesnis už realybę. Prancūzų filosofas Jacques’as Derrida knygoje „Aklojo memuarai“ rašo, kad šalia lovos laikydavo bloknotą ir rašiklį, kad iki galo nenubudęs galėtų užsirašyti sapnus. Taip jis vieną naktį, pusiau miegodamas, nedegdamas šviesos ir stengdamasis išlaikyti sapno giją, užsirašęs tekstą, kuris pasitarnavo jam kaip parodos, skirtos akliesiems, koncepcija24. Viename interviu J. Ivanauskaitė sako, kad ir ji diktofoną buvo pasidėjusi prie lovos, kad vos pabudusi galėtų užsirašyti sapnus, nes kartais atrodydavo, kad susapnuojanti kažką visiškai genialaus. Rytą paklausiusi – mieguistu balsu kažkokių niekų prišnekėta. Ir pati sau tokia juokinga pasirodžiusi. Viena iš rašytojos mylimiausių jos pačios parašytų knygų, užbaigianti Tibeto ciklą, yra pavadinta „Sapnų nublokšti“:   „Ši knyga iš dalies atsirado per sapno būseną. Miegodama sukurdavau ištisus sakinius, frazes ar pastraipas. Miegodama patirdavau ir labai keistą pojūtį – kaip mano pasąmonė kuria tolesnę romano eigą ir herojų likimų posūkius. Pabudusi nieko neprisimindavau, bet, atsisėdus prie kompiuterio, tai, kas sapne buvo sukurta, palengva iškildavo į paviršių. Man net būdavo įdomu ir smalsu, kaip baigsis tas ar kitas epizodas, lyg skaityčiau svetimą knygą“25.

Ankstyvajame J. Ivanauskaitės tapytame paveiksle, pavadinimu „Sapnas“, kurio fragmentu iliustruojamas paskutinės jos eilėraščių knygos „Odė džiaugsmui“ aplankalas, matome gulinčią mergaitę, panašu, kad dailininkės ir rašytojos alter ego , kuri tarsi sapnuoja, bet žvelgia į pasaulį atviromis akimis. Ką ji mato? Baltą kardelį, palinkusį virš jos galvos. Tai tarsi sapnas-svajonė, besiskiriantis nuo sapno-rupios realybės. Ramutės Rachlevičiūtės nuomone, šis ankstyvasis Jurgos darbas yra tarsi mirties jaukinimasis: „Miegojimo būsena glaudžiai susijusi su išėjimu anapusybėn: miegoti – tai kasnakt numirti ir kas rytą prisikelti“26.

metai_2014_11.png

Sapno simbolika dar vienu netikėtu aspektu tiesiogiai įsiaudžia į rašytojos patyrimo audinį jos kelionėje po Himalajų priekalnius. Čia ji nutaria aplankyti sapno jogą praktikuojantį Minlingą Rinpočę, padovanoti jam molio gabalėlį iš Mindrolingo vienuolyno, kurio vadovu jis kažkada buvo. Norinčiam praktikuoti sapno jogą sapnuojant svarbiausia suvokti, kad sapnuoji, ir atpažinti savo „iliuzinį“ kūną, netapatinti jo su grubiuoju pavidalu ar ego . Dieną dera medituoti savo fizinio pavidalo iliuziškumą, stengiantis įsivaizduoti jį ir visą aplinkui esančią tikrovę tik kaip atspindį veidrodyje. Susitikti su sapno jogą praktikuojančiu Rinpoče nėra lengva, nes kiekvieną kartą priimdamas žmogų jis turi nutraukti savo meditaciją ir grįžti iš Kitos realybės į šį, kasdieniškąjį būvį. Bet rašytoja vis dėlto pasiryžta. Įspūdis pranoko lūkesčius: „Sangjum vėl duoda ženklą, ir mes nusilenkę tris kartus puolame ant žemės. Paskui keliais slenkame per grindis, išblizgintas tokių kaip mes maldininkų, nuo durų iki pat iš pažiūros kieto Rinpočės guolio. Čia suklaupus nebevalia į jogą pakelti nei galvos, nei akių. Jaučiu tik jo pulsuojančią jėgą, kuri mane baugina taip, kaip baugina kai kurie reikšmingi sapnai, esminės įžvalgos ar nuojautos“27. Išėjusi į lauką rašytoja stulbsta toliau: „Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad šį kartą tikrai pabuvojau ANAPUS DURŲ, tačiau suvokiu tik tiek, kad nieko nebesuvokiu. Kitų lygmenų dvelksmas, kurį ką tik patyriau, buvo toks galingas, kad dabar belieka pripažinti visišką savo pačios menkumą. Savo ribas. Savo žemą skrydį. Savo lėkštas fantazijas, kai bandau įsivaizduoti mums visiems pažadėtos, bet vos kelių pasiryžėlių teaplankytos Kitos tikrovės neaprėpiamybę“28.

J. Ivanauskaitės labai dėmesingai skaitytas ir gerbtas C. G. Jungas pasakytų, kad pasąmonė yra autonominis psichinis esinys ir bandymai ją treniruoti atneša tik laikiną sėkmę ir yra žalingi pačiai sąmonei. Sapnų sferoje gamta negali būti pagerinta, o jos paslaptys pakeistos, čia mes galime tik klausytis, nesikišti. Sąmonę galima apgauti, bet pasąmonės – ne. C. G. Jungas prisimena Augustiną, kuris dėkojo Dievui, kad šis nepadarė jo atsakingo už savo sapnus29. Gal sapno pasaulis nėra anapus realybės, o tiesiog integrali – kartais iš tiesų šokiruojanti, priverčianti naujai pamatyti tikrovę, skatinanti mąstyti, o kartais tiesiog įdomesnė ir spalvingesnė – realybės dalis? C. G. Jungas pasakytų kitaip: sapnas – simbolis, atveriantis egzistuojančią, bet neįsisąmonintą realybę. Jis pastebėjo, kad yra labai daug panašumų tarp ligonių haliucinacijų, kliedesių, senovinių mitų, viduramžių mistikų vizijų ir sveikų žmonių sapnų. Pasirinkęs keturis šimtus iš tūkstančio aprašytų vieno, kaip jis sako, puikiai išsilavinusio jauno žmogaus sapnų, C. G. Jungas parašo knygą „Sapnų alchemija“. Jam pasirodė svarbu tai, kad jaunuolio išsilavinimas nebuvo istorinis, filologinis ar etnologinis, kad simboliai į sapną atplaukia iš pasąmonės, o ne iš išsilavinimo. Kad nedarytų įtakos tam jaunuoliui, sapnų užrašinėtojui, jis stengėsi kuo mažiau pats bendrauti – susisiekdavo per asistentę. C. G. Jungas širdingai dėkoja sapnų „autoriui“ už pasitarnavimą mokslui30.

Būtent dėl šio iracionalaus, bet realaus psichinio pasaulio pasipriešinimo prie jo vis dėlto priartėjusi J. Ivanauskaitė patiria galingą kitų lygmenų dvelksmą. C. G. Jungas sako, kad jei sąmonė sugeba kūrybiškai įvaldyti archetipo prigimtį, sukuriami įsimintini meno kūriniai, gimsta naujos idėjos. J. Ivanauskaitės pagarba sapnams, kaip ir visai archetipinei žmogaus sielos daliai – kaip objektyviai ir simbolių prisodrintai realybės sferai – sudaro vieną iš jos kūrybos unikalumo bruožų.

 

 

1 Žr.: Rudaitytė R. In Search of The Self: Jurga Ivanauskaite’s A Journey to Shambala // Literatūra. – 2009. – Nr. 51 (4). – P. 114–120.

2 Žr.: Ivanauskaitė J. Tibeto mandala. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – P. 334, 339, 340, 378, 379, 468, 469, 478, 496.

3Ivanauskaitė J. Ragana ir lietus. – Vilnius: Vaga, 1993. – P. 135.

4Ivanauskaitė J. Agnijos magija. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – P. 37.

5 Ten pat. – P. 76.

6Rubavičius V. Kaip sugrįžti į kūną? // Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos. VI. – Vilnius: LFMI leidykla, 2007. – P. 96.

7Ivanauskaitė J. Prarasta pažadėtoji žemė // Tibeto mandala. – P. 632.

8Ivanauskaitė J. Kelionė į Šambalą // Tibeto mandala. – P. 341.

9Ivanauskaitė J. Prarasta pažadėtoji žemė // Tibeto mandala. – P. 514.

10Ivanauskaitė J. Kelionė į Šambalą // Tibeto mandala. – P. 292.

11 Ten pat. – P. 294.

12 Ten pat. – P. 295.

13 Ten pat. – P. 338.

14 Šeimos nuosavybė. Su kai kuriomis reprodukcijomis galima susipažinti: Ivanauskaitė J. Kelionė į Šambalą. – Vilnius: Tyto alba, 1997. Fotografuotas įdėklas.

15Ivanauskaitė J. Rytai–Vakarai meditacijų tyloje // Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos. VI. – P. 38.

16Ivanauskaitė J. Kelionė į Šambalą // Tibeto trilogija. – P. 338.

17 Iš šimto dešimties J. Ivanauskaitės pieštų mandalų dvidešimt yra eksponuojamos rašytojos internetiniame puslapyje www.jurga-ivanauskaite.lt ir knygoje „Kelionė į Šambalą“ (1997).

18Stančienė K. Dvasingumo paieškos // 7 meno dienos. – 2011. – Gruodžio 16.

19Jung K. G. Žvelgiant į pasąmonę. – Vilnius: Taura, 1994. – P. 87.

20 Žr.: Buzaitė S. Kolektyvinė pasąmonė ir individualus likimas. C. G. Jungo mokymas apie archetipus // Šiaurės Atėnai. – 1992. – Sausio 24. – P. 6.

21 Ivanauskaitė J. Mėnulio vaikai. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – P. 135.

22 Ten pat. – P. 129.

23Ivanauskaitė J. Prarasta pažadėtoji žemė // Tibeto mandala. – P. 593.

24Derrida J. Memoirs of the Blind. The Self-Portrait and Other Ruins. – Chicago and London: The University of Chicago Press, 1993. – P. 16.

25Ivanauskaitė J. Rytai–Vakarai meditacijų tyloje // Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos. VI. – P. 44.

26Rachlevičiūtė R. Mėnulio šalies piligrimė // Jurga Ivanauskaitė. 1961–2007. Sankryžos. Retrospektyvinės parodos katalogas. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – P. 14–15.

27Ivanauskaitė J. Prarasta pažadėtoji žemė // Tibeto mandala. – P. 625.

28 Ten pat. – P. 626.

29Юнг К. Г. Алхимия снов. – Санкт-Петербург: Timothy, 1997. – P. 13.

30 Ten pat. – P. 11.