tekstai.lt

Rasa Milerytė. Mūsų draugas Natas Muntus (V. Račicko „Natas Muntus – mano draugas“)

 Recenzijos, anotacijos

 

 

Vytautas Račickas. NATAS MUNTUS – MANO DRAUGAS. – Vilnius: Vytautas Račickas, 2014. – 88 p.

 

b_200_279_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_2014_11_Vytautas_Račickas_NATAS_MUNTUS__MANO_DRAUGAS.jpg

Apie Vytautą Račicką prikalbėta ir prirašyta daug: gražiai ir nelabai, analizuojant jo tekstus su domesiu ar atsainiau, kartais nepagrįstai peikiant, o kartais ir be pagrindo išaukštinant. Šiam autoriui aktyvų dėmesį rodo tiek skaitytojai, tiek literatūros kritikai: jo knygos ne kartą nominuotos Metų knygos rinkimams, literatūros tyrinėtojas Jonas Linkevičius išleido V. Račicko kūrybos apžvalgą (2007), o skaitytojai 2013-aisiais išrinko mylimiausiu savo rašytoju (V. Račickas – vienintelis lietuvių rašytojas, atsidūręs tų metų 9–12 klasių moksleivių skaitomiausių autorių sąraše).

Parašęs daugiau nei trisdešimt prozos kūrinių, šių metų pradžioje išleidęs naują romaną „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“, metams įpusėjus prozininkas skaitytojų bendruomenę nustebino eilėraščių knyga „Natas Muntus – mano draugas“. Kad geba (arba mokosi) kurti eilėraščius, V. Račickas sykį jau yra parodęs: rašydamas „Nebaigtą dienoraštį“ į Deivės Tauraitės išgyvenimus kartais įpindavo vieną kitą jos poetinį bandymą. Autorius siekė parodyti penkiolikmetės mergaitės mentalitetą, autentiškai perteikti jos sąmonės srautą, tad eilėraščiai neišvengė ir patetikos, kalbėjimo klišių, banalaus graudulingumo. Į knygą „Natas Muntus – mano draugas“ sudėti eilėraščiai visiškai kitokie – žaismingi, ironiški, pozityvūs, šmaikštūs, rodantys netikėtus požiūrius į pasaulį. „Natas Muntus“ – berniukų literatūros pavyzdys; tai matome iš pavadinimo, kuris nurodo į pagrindinį knygos personažą, o jei kokia mergaitė, panelė ar moteris to pavadinimo – pirmojo signalo – nepaiso, dedikaciniame eilėraštyje randa aiškią kalbėtojo poziciją ir perspėjimą: „Eilėraščiai šie ne mergelėms. / Mergelės, šiukštu, neskaitykit!“ (p. 5).

Čia pat autorius knygą apibūdina kaip pavojingą – esą ji skirta negeriems, išdykusiems berniukams, o tie, kurie dar nėra padykę, perskaitę tokiais bematant taps: „Mat šią knygelę paskaitę, / Jie bus negeri, dievaži! / Berniukams visaip atsitinka, / Ypač, jei berniukai maži“ (ten pat). Šioje vietoje išryškėja kalbančiojo vertybinė pozicija: vaikai (ypač berniukai) ir turi būti išdykę, neklusnūs, šiek tiek peštukai, šiek tiek priešgynos. Tik iš tokių būdo bruožų mažiesiems pasaulio stebuklų ieškotojams rasis jiems taip reikalinga drąsa ir savarankiškumas. Tokia žaisminga vertybinė pozicija matyti visoje knygoje. Natas Muntus skaitytojui primena tradicinį, klasikinį berniukų literatūros personažą – kokį nors Lionebergos Emilį ir geriausią Karlsono draugą Mažylį. Tradicinėje mergaičių literatūroje tokio padykusio vaiko pavyzdžiais galėtų būti Poliana, Madikė, Anė iš Žaliastogių. Žinoma, visoms tokioms mergaitėms šią knygelę skaityti uždrausta, joms esą skirta kitokių kūrinių: „Yra juk gražių pasakėlių – / Apie raganą, velnią, Sigutę“ (ten pat).

Toks atkaklus bandymas atgrasyti mergaites nuo knygos kelia intriguojančią mintį: o gal „Natas Muntus“ ne vien berniukams, bet ir mergaitėms skirta knyga, siekianti vaikus padrąsinti, išmokyti nutrūktgalviškumo? Ar ironiškas mergaičių nuvertinimas, jų ir berniukų kiršinimas nebus sąmoningai apmąstytas sprendimas labiau išplėsti skaitytojų ratą? Kalbant apie adresatą, galima pasakyti, kad knyga orientuota ir į suaugusiųjų auditoriją. Kai kurių eilėraščių temos patrauks pilietiškai ar net politiškai aktyvius visuomenės narius, o tam tikri komentarai, išsakomi tėvams, atspindi ne naivaus vaiko, bet suaugusio vertybines patirtis. Kai kurios eilutės, vyresniam skaitytojui keliančios šypseną, jaunesniam, mažesniam gali likti nesuprastos, nes jų turinys nėra vaikiškas: „Bet aš vis tiek norėčiau, / Sakau sau tyliai. / Brolio arba sesės... / Tik nežinau, ar jūs, mieli tėveliai, norit, / Ar jūsų meilės laužas neužgesęs“ (p. 6); „Kas buvo, tas pražuvo. / Zvonkienė tapo Zvonke, / Butelis, žinoma, bonke“ (p. 10); „Žemė kėlė žolę, / Žolė kėlė rasą. / O Raselė kėlė ranką / Prieš savo motušėlę“ (p. 63).

Eilėraščių temos pačios įvairiausios. Nuo pamokymų, kaip turėtų elgtis vaikai ir tėvai, nuo patarimų, ką daryti, kad vaiko gyvenimas nebūtų nykus (tokie eilėraščiai išsako vertybinę poziciją, atskiria teisingą vaikystę nuo neteisingos ), nuo Nato veiklų bei norų aprašymo iki sudėtingų politinių temų ir socialinių aktualijų kritikos. Štai vie name eilėrašty juokiamasi iš žmonių, kuriems kultūrinių ir socialinių pasibuvimų vieta tapęs prekybos ir pramogų centras „Akropolis“: „Ten, kur Vilniaus krūmai, / Ant žalios kalvos, / Šviečia didis rūmas – / Perlas Lietuvos“ (p. 15). Aštri ironija atsiranda dėl šio eilėraščio intertekstualumo: iš garsių poetų romantiškai apdainuotų Vilniaus kalvų ir rūmų beliko viso labo kalva ir krūmai, vilnijantis pasakų miestas tapo prekybos sostine. V. Račickas skatina pasijuokti iš neatitikimo tarp istorinės Vilniaus praeities ir apverktinos realybės.

Panašių nuorodų į populiarius lietuviškus tekstus galima rasti ir kituose eilėraščiuose. Tie tekstai jungiami, maišomi tarpusavyje, šmaikščiai perrašomi, kad priverstų nusišypsoti vyresnį, kitokią intelektualinę patirtį turintį skaitytoją: „Baltos lankos, / Juodos avys – / Piemuo – / Sąmonę praradęs“ (p. 61). Arba „Mes mergytės kaip pupytės, / Esam dar visai mažytės. / Mokame gražiai dažytis – / Leidžia mums mamytės“ (ten pat). (Šiame ketureilyje, autoriaus pavadintame haiku, jau ne tik varijuojama populiarios liaudies dainos tekstu ir įvaizdžiais, bet ir pašiepiamas kai kurių tėvų noras paversti savo vaikus mažais suaugusiaisiais.)

Kitame eilėraštyje kritikuojamas polinkis rašant trumpąsias žinutes ir elektroninius laiškus trumpinti žodžius: „Kai rašom žinutes, / Į visas puses / Mėtome balses. / Kng. – knyga, / Špg. – špyga. / Šnd. – šiandien, / Vkr. – vakar“ (p. 10). Tokios mados rezultatas – kalbos makalynė: „Taigi tikras šakar makar“ (ten pat). Eilėraštyje paaiškinama, kad Natas Muntus iš tikrųjų yra Donatas Muntianas, tik dėl polinkio viską trumpinti, net asmenvardžius, iš berniuko vardo ir pavardės liko Natas Muntus.

Knygoje užsimenama ir apie nedraugiškus NATO ir Rusijos santykius. Norint suprasti tokį eilėraštį jau neužtenka būti geru skaitytoju, reikia išmanyti politiką, skaitinėti spaudą. Šitaip išplėsdamas temų lauką V. Račickas, parašęs eilėraščių rinkinį tarsi vaikams (didelės raidės, spalvotos iliustracijos), dovanojo knygą skaitytojui, kurio amžius – nuo penkerių iki devyniasdešimt penkerių metų. Tiesa, kartais rašant eilėraštį užsimojama per plačiai ir nepastebima, kad tekstui pritrūksta turinio, eilutė įrašyta labiau dėl rimo nei dėl prasmės, pvz.: „Aš labai ilgai galvojau: / Kam šuniukui penkta koja? / Kol galų gale sumojau: / Jam nereikia penktos kojos“ (p. 57); „Lietuvoj visi žaidžia krepšinį. / Natui Muntui patinka kvadratas. / Kas gi šito žaidimo nežino? / Kvadratas yra kvadratas“ (p. 28) – pastaroji išvada aiškiai dirbtinoka, padaryta nebesugalvojant, kaip užbaigti posmą, ji neturi apibendrinamosios galios.

V. Račickas dažnai nesusitvarko su tekstų pabaigomis. Štai eilėraštyje „Nato kliedesiai“ kalbama apie Nato svajones, trisdešimt aštuoniose eilutėse linksniuojant, ko Natas norėtų, ir, regis, jau randasi tempas, įvaldomas rimas ir ritmas, aprašymai liejasi šmaikštūs, skaitytojas nuteikiamas efektingai pabaigai, bet tesulaukia beveik banalybės, paprasčiausio sprendimo: „Ai, šitaip nebūna. / Nereikia kliedėti“ (p. 47). Aišku, neįmanoma, kad visi eilėraščiai būtų pavykę, todėl V. Račicko naudai verta pasakyti, kad knygoje apie Natą Muntų yra eilėraščių, turinčių įdomią, prasmingą mintį, su kibirkščiuojančiomis pabaigomis: eilėraštyje „Atsakymai“ (p. 42) užduodami įvairūs mažai reikšmingi klausimai ir pateikiami atsakymai į juos, o pabaigoje kaip atsvara nebūtinai reikšmingiems dalykams priešinama prasminga išvada: „Kam tu gyveni? / Kažkam tavęs reikia.“ Dar keletą eilėraščių, iš pažiūros neturinčių jokios siužetinės linijos, nepasižyminčių lyrizmu, išgelbsti žongliravimas žodžiais. Iš tokių eilėraščių-žaidimų būtina paminėti „Natas ir mašinos“, „Kur šuneliai loja“.

metai_2014_11.png

Kreipiant žvilgsnį nuo eilėraščių turinio ir pereinant prie formos klausimų, pravartu prisiminti tradiciją, kai vaikams rašantys autoriai pateikdavo iš tradicinių ketureilių sudarytus, tvarkingai surimuotus eilėraščius. Regis, tokia sklandi eilėraščio forma patogiausia: nesunku išlaikyti vaiko dėmesį, įmantri kalbinė raiška neužgožia prasmės, vaikui natūraliai malonu klausytis melodingo žodžių skambėjimo. Tačiau praėjusiais metais Antanas Šimkus drąsiai pažeidė tokią vaikų poezijos tradiciją išleisdamas netaisyklingai surimuotų, kartais ir verlibru užrašytų eilėraščių knygą „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ Šiemet tą patį padarė V. Račickas. Nors „Nato Muntaus“ eilėraščiai rimuojami, eilutes dažnai sudaro skirtingas skiemenų, o eilėraštį – nelyginis eilučių skaičius, ritmas – trūkčiojantis, todėl skaitytojas patiria savotišką skaitymo nepatogumą: jis negali maloniai atsipalaiduoti, privalo išlikti budrus, nes nežino, ko tikėtis iš kitos eilutės. V. Račickas, atsisakydamas sklandaus ir patogaus eilėraščio, siūlo skaitytojui išeiti iš komforto zonos ir gyventi kitaip: žaisti, išdykauti, apgaudinėti mokytojus, vietoj nuobodžių pamokų ruošos skaityti nuotykinę literatūrą, vadinasi, ir pačiam patirti nuotykį, skatina iš suvaržytos miesto erdvės pabėgti į stichišką, nesuvaldomą gamtą („Jeigu dingo apetitas, / Eik į gamtą kuo greičiau. / Grynas oras – deficitas. / Aš mieste jo nemačiau“, p. 39).

Be abejo, šalia tokio chaotiškumo provokacijų eilėraštyje išsaugomos ir tradicinės vertybės. O vertybių klausimas V. Račickui šioje knygoje be galo svarbus. Skatindamas vaiką išdykauti, džiaugtis vaikyste, jis nepamiršta ir to, kad vaikas turėtų būti auginamas jautrus, empatiškas, pastabus, mandagus, mylįs savo šeimą ir šalį. Autorius nepamiršta ir tokių buitiškų dalykų (paminimų su lengva ironija) kaip sveika mityba ir gyvensena. Daug dėmesio skiriama skaitytojo-vaiko sąmoningumo ugdymui. Aiškinama, kas yra gerai, o kas blogai, skatinama rinktis galbūt sunkesnį, bet prasmingą gyvenimą („Jeigu, Natai Muntau, tu / Vien į pinigus žiūrėsi, / Tai profesijos ir darbo / Niekad neturėsi“, p. 79). Ir šiuos pamokymus vaikas turėtų priimti, kadangi autorius solidarizuojasi su vaiku, jis gerai supranta, kas šiam gali kelti nerimą ar liūdesį.

Natas Muntus – mano draugas“ – vietomis nelygi ir netobula knyga, bet turbūt dėl tokio netobulumo knygos berniukas galėtų tapti visų vaikų draugu.