Mildos Kiaušaitės nuotr.

Tai tikriausiai reminiscencijos. Vaizdai nušvinta atmintyje, tarsi plėšiami iš gūdžios tamsos, kuri buvo juos užgriuvusi kelis dešimtmečius, bemaž palaidojusi amžiams. Tamsa dryksta kaip sunešiotas drabužis, o atgiję vaizdai lyg nuogo kūno oda švysteli išskydusių apdarų skylėse. Reminiscencijos būna ryškios ir blankios, dinamiškos ir statiškos. Kartais pasimato tik vietovė, peizažas, interjeras ir natiurmortas, o kartais ir šurmulinga scena su gyvais žmonėmis, garsais ir spalvomis, netgi pokalbių nuotrupomis. Vaizdas ir veiksmas gali pasirodyti net ryškesnis už tą, kuris driekiasi priešais tave, tarkime, priemiesčio gatvelėje. Reminiscencijų žavesys yra tas, kad jos pasirodo staiga, jų nelaukiant, neprognozuojant, nebandant kaip nors prisišaukti, suvilioti. Pirmąją sekundę net nesupranti, kad išplaukęs vaizdas nėra fikcija, svajonė ar fantastinė regimybė, tai reali buvusi tikrovė, atsivėrusi kaip užžėlusio raisto akis. Reminiscencijos yra tokie paveikslai, kurių nė neįtarei buvus, o paskui giliai pasislėpus. Net nepasakytum, kas gali labiau apstulbinti – iracionalūs dienos šviesoje neįsivaizduojami sapnai ar neįtikėtinos reminiscencijos, savaime be jokių pastangų išplaukiančios iš atminties gilumų. Užrašęs šį pastebėjimą, žvilgtelėjau į žodyną, o jame parašyta, kad reminiscencija – tai miglotas įvykio ar reiškinio atminimas. Manding, tas atminimas nėra miglotas, jis tik išplaukia iš miglų. Vaizdinys būna ryškus, gal net padailintas, paspalvintas, paretušuotas.

Šateikių eigulys, kuris mūsų kieme pasistatydavo savo padvadą, kelis kartus man pasakojo šią istoriją, manau, kad netikrą, arba ne jam pačiam nutikusią. Pasilenkdavo prie mano juodo šuniuko, pririšto prie malkinės, ir sakydavo: „Akurat mano Tobis, ir letenėlės baltos, ir ausis viena stačia, kita nulinkusi. Geras buvo šuniukas, bet pernai žiemą vilkas nunešė." Aš, žinoma, suklusdavau, o jis, botagu pleškendamas į blizgantį bato aulą, pasakodavo, kad pernai po Kalėdų važiavęs rogėmis iš Plungės į namus, anksti sutemę, šuniukas Tobis, kaip iš akies trauktas mano Duksis, bėgęs šalia. Važiuojant pro krūmus šuniukas ūmai ėmęs gailiai cypčioti, arklys suprunkštęs, pastatęs ausis ir ėmęs pasiutusiu greičiu lakinti roges. Eigulys apsidairęs ir išvydęs pakrūme liuoksint vilką. Išsigandęs šuniukas iš baimės įšokęs į roges. Bet tai jo neišgelbėję, vilkas liuoktelėjęs iš paskos. Eigulys kirtęs vilkui botagu taip, kad botkotis lūžęs, bet šis pačiupęs šuniuką už pakarpos ir nusinešęs į krūmus. Arklys lėkęs kaip pašėlęs, sustabdyti jo eigulys neįstengęs, o ir pats išsigandęs. Nešokęs paskui vilką gelbėti savo šuniuko, džiaugėsi pats pabėgęs. Tą istoriją iš eigulio lūpų girdėjau keletą kartų. O užbaigdavo ją visada šitaip: „Galėtum man parduoti savo šuniuką. Jo ilgos kojos, išmokyčiau zuikius gaudyti." Galiausiai šuniuką jam pardaviau, nes vasarai turėjau išvažiuoti pas kitą senelę į Mažeikius. Toji stebėjosi, iš kur aš turiu pinigų, netikėjo, kad tiek galima gauti už šunį, kad ir medžioklinį. Tik po kelerių metų supratau, kad čia būta mano salantiškės bobulės ir Šateikių eigulio suokalbio, nes ši nemėgo amžinai skalijančio ir vištas baidančio šunelio. Pakalbino eigulį, tas va ir nupirko neva medžioklei. Vėliau jo klausiau, ar Duksis išmoko zuikius gaudyti. Eigulys tik nusijuokė: „Bijo jis tų zuikių, pamatęs bėga šalin."

Žurnalistės klausimas įstrigo kaip rakštis. Kodėl naujoje mano knygoje tiek daug eilėraščių apie vaikystę. Užkluptas nesumojau, ką atsakyti. Vėliau perverčiau knygelę, – ne tiek jau daug, maždaug dešimtadalis, bet kažkodėl skaitančiam krenta į akis. Taigi kodėl? Galimas daiktas, tos ekskursijos į vaikystę padažnėja todėl, kad senatvė nebėra atradimų metas. Atrodo, antroje knygelėje mano jau suvokta, kad „du trečdalius pasaulio atrandame vaikystėj". Jaunystė ir vidutinis amžius yra raštingasis metas, – kas patirta, tas užrašyta. Neišreikštas lieka tik tas laikas, kai apie jokį rašymą negalvota, net nemokėta rašyti, bet gyventa įdomiai ir intensyviai. Vaikystėje sukaupiami dideli patirties turtai, kupina kraičio skrynia. Vaizdų ir įspūdžių iš tos skrynios jau skolintasi ir anksčiau, bet paslapčia, to neakcentuojant. Senatvėje vaikystės gėdytis nebereikia. Be to, dabartis pakliūva į daugelio jaunesnių rašytojų akiplotį, o jie šiuolaikinio gyvenimo reiškinius ir vaizdinius mato ryškiau, gali perteikti talentingiau. O epizodai ir būsenos iš vaikystės laikų gali tiesiog nugarmėti tamson, niekieno nepastebėti. Štai ir rašai, kaip sugebi, apie turgų pokario Žemaitijoje, apie klajojančius to laiko puspročius, bandai prisiminti pabažnyty ir šalia smuklės girdėtas talalaikas. Pakanka minties spindulį nukreipti ta kryptimi, ir iššoka Laumės Kūlis Salanto upelyje, ant kurio rytais tupėdavo ūdra, šaltasis mūsų namelio kambarys, kur žiemai būdavo sunešamos gėlės. Išsiskleidžia daug vaizdų vaizdelių, lydimų to meto emocijų atšvaitų. Atvirai šnekant, senatvėje pasijunti kaip koks praeities gelbėtojas, traukiantis iš užmaršties upės visokius skęstančius daiktus, žmones, įvykių detales. Trauki net už plaukų – kad tik nepradingtų gelmėje. O viską, kas vyksta dabar, vertini kur kas atsainiau, – niekur toji dabartis nedings, ji pernelyg ryški, skausminga, visiems prieinama, net nepatogu apie ją šnekėti, tarsi įtartum kitus esant kurčius ir aklus. Kada nors vėliau, žinoma, pasirodys, kad nemažai autentiškų šių laikų detalių prasprūdo pro visų metraštininkų ir nepastabių menininkų akis ir dingo laiko bedugnėje. O kai kas liko gyventi vien dėl to, kad keli niekam nežinomi pedantai mąstė truputį kitaip ir surankiojo trupinius, nubyrėjusius nuo oficialiųjų metraštininkų ir menininkų darbastalio. Nesvarbu, kokiu pavidalu. Kaip vaikystės pasakas, kaip nugirstas istorijas, kaip legendas, anekdotus, vestuvių baliaus dainas.

Mano vaikystės laikais Kalėdų Senis tikrai nebuvo raudonšvarkis. Paprastai jis rengdavosi šviesiais avikailio skrebučiais, avėdavo aukštus pilkus veltinius. Toks keliaudavo per miestelį, užsukdavo pas vaikus prie mokyklinės eglutės (žinia, naujametinės, kalėdinė buvo puošiama tik bažnyčioje). Raudonais drabužiais Kalėdų Senį neva aprengė firma „Coca-Cola". Neseniai perskaičiau, kad raudonai jį aprengė amerikiečiai, bet tai padarė ne „Coca- Cola", o žurnalistai. Naujo žurnalo leidėjai savo pirmojo numerio viršelį papuošė Kalėdų Senio nuotrauka, o kad tas viršelis išsiskirtų – Senį aprengė raudonai. Šia versija esu linkęs patikėti, nes spalvinti žurnalų viršelius raudonai yra senas ir patikimas būdas pirkėjams vilioti. Povilas Pažemeckas yra pasišaipęs, kad tokie žurnalai skirti ne žmonėms, bet jaučiams.

Mistifikacijos pomėgis turbūt įgimtas, nes jau vaikystėje vieni vaikai mėgsta vienokias pasakas, kiti kitokias, o treti nemėgsta jokių. Pasakos yra geriausias indikatorius, tiesiog lakmuso popierėlis, jei norima nustatyti vaiko polinkį į mistiką. Pasakų klausytis mėgsta visi, bet tik dalis į jas įsigyvena, įsimena siužetus ir personažus, vertina juos kaip realias būtybes. Dar mažesnė dalis organiškai perima pasakų sąlygiškumą, kuria girdėtų pasakų tęsinius ir naujus variantus. Viena darželio auklėtoja pasakojo, kad jai teko sutikti vaikų, kurie pasakas interpretuodavo, sumaišydavo veikėjus, suvesdavo krūvon Raudonkepuraitę ir nykštuką Nosį, sukurdavo tokį pasakų koliažą, kad nebūdavo įmanoma atsekti, ką jie yra girdėję, o ką prigalvoję patys. Žinoma, toji pasakiškoji pasaulėjauta su amžiumi išskysta. Daugelis žmonių taip ir lieka jos nepatyrę, nes vaikystę praleidžia itin šiurkščiame pasaulyje, kur išmonei ir vizijoms nėra vietos. Kiti tą pasakišką nuostabą ir fantaziją atsineša į jaunystę ir ima ją tobulinti. Taigi atsakant į klausimą, iš kur atsiranda mistifikatoriai, pirmučiausia dera manyti, kad jie tokie gimsta. Tik ne kiekvienas legendų ir stebuklų mėgėjas pats tampa mistifikacijų kūrėju ir skleidėju. Esu įsitikinęs, kad tai nėra instinktyvus noras, bet apgalvotas, net pragmatiškas pasirinkimas, kurį galima vadinti ir proto išdaiga. Vieni mistifikacijų nemėgsta, kiti iš jų šaiposi, treti jas kuria ir platina. Žinoma, tokiai kūrybai, kaip ir bet kuriai kitai, reikia talento. Ir ne taip svarbu, kokios rūšies bei paskirties būna tos mistifikacijos – politinės, mokslinės, religinės ar meninės, kurios, žinoma, nekalčiausios. Misticizmas mene kartkartėm patiria fiasko, bet ilgainiui vėl atsigauna ir randa paklausą. Ypač dailėje ir poezijoje tai vėl tampa madinga. Literatūros istorikai nesunkiai galėtų nustatyti mistifikacijų periodiškumą. Dabar, postmodernizmo epochoje, mistika yra tik viena ypač sudėtingo kokteilio dalis, viena iš ingredientų, sunkiai atpažįstama. Šiais laikais, meną traktuojant kaip žaidimą, mistika yra aukštai kotiruojama, o kažkada išjuokti mistikai laikomi vos ne genijais. Kai žaismingas mistifikacijas puolama kanonizuoti, darosi graudu. Kita vertus, kai mistika peržengia virtualaus pasaulio ribas ir įsiveržia į apgaulingas socialines teorijas, kai mistiniams svaičiojimams suteikiamos konkrečios galios, kai jais remiantis žmonės gydomi, apvesdinami, vaikams parenkamos profesijos, kvepia viduramžių tamsa. Galiausiai dera pasakyti, kad tarp mistifikatorių būna nemažai užkietėjusių cinikų, kurie savo pramanus skleidžia apskaičiavę, kokį konkretų pelną tos pasakaitės jiems atneš. Pavyzdžiui, finansinės piramidės yra pačios primityviausios mistifikacijos, kurių sumanytojams, be išmonės, reikėjo dar ir akiplėšiškos drąsos. Beje, įvairių pertvarkų ir perversmų metu mistifikatoriai itin suaktyvėja, paskleisdami daugybę praturtėjimo, stebuklingo pagijimo, sėkmės ir laimės receptų. Dar ir šiandien mūsų knygynuose pilna brošiūrų, pavadintų „Kaip tapti milijonierium", „Sėkmingos karjeros paslaptys" ir panašiai. Tačiau leidėjai jau krato galvas – nebeleisim, nebeperka.

Alpinisto pastebėjimas: Prieš kopiant į kalną, ilgai ruošiamasi, laukiama palankaus oro, geros nuotaikos, jėgų sankaupos. O leistis nuo kalno tenka be pasiruošimo – viršūnėje ilgai neišbūsi, nėra kur, nėra kaip. Tenka leistis bet kokiu oru, bet kaip nusiteikus. Taigi nusileisti iš aukštybių visada sunkiau negu tenai užkopti.

Žmogus, nusigręžęs į praeitį, dabarties dorai nemato. Nužvelgia ją tik per petį skubotu žvilgsniu. Ir tik tada, kai kas nors jį sutrikdo – šaižus garsas, nemalonus kvapas, siūbtelėjęs vėjo gūsis. Dabarties gudrybių jis nepažįsta, pavojų nenujaučia. Visi jo pojūčiai sukoncentruoti viena siaura kryptimi – į praeities įvykius ir žmones. Praeitis, žinia, fizinio poveikio nebedaro, vien dvasinį. Iš proto gali išvesti ir praeitis, bet paskandinti, suvažinėti, sudeginti jau ne. Todėl žmogus, nusigręžęs į praeitį, yra labai pažeidžiamas menkiausių šios dienos virusų ir bacilų. Kaip koks indėnas, atvežtas į didmiestį. Su tokiu žmogumi saugiausia bendrauti per nuotolį.

Piršliai Lietuvoje šiandien yra ritualinės figūros, simboliai, nors maždaug prieš šimtmetį jie turėjo aiškias funkcijas, uoliai ir išmaniai atlikdavo savo pareigas. Pirmiausia jie turėdavo surasti jaunikį ir nuotaką, suvesti juos, o svarbiausia – gauti tėvų pritarimą. Sudaryti kad ir nerašytą, bet sandėrį dėl jaunųjų kraičio. Piršlybos buvo sudėtinga ir spalvinga procedūra, reikalaujanti nepaprastų savybių: piršliai privalėjo būti apsukrūs, iškalbingi, smagaus būdo žmonės. Bemaž profesija. Dabar nieko panašaus nebėra, ilgame piršlybų vėrinyje liko tik paskutinis akordas – vestuvės, kuriose piršliai dalyvauja tik kaip artistai, dažnai net apeiginius tekstus skaitydami iš popieriukų. Aišku, viso ritualo nebeįmanoma grąžinti, bet ne dėl to, kad lietuviai negerbia savo tradicijų, o todėl, kad iš pagrindų pasikeitė socialinės sąlygos. Nieko nepadarysi, visa, kas nėra gyvenimiškai pagrįsta, kas praranda pragmatinį pamušalą, kad ir kaip gražiai tai atrodytų, vėliau ar anksčiau iškeliauja į etnografinį muziejų. Galima iš tų šiuolaikinių piršlių šaipytis, bet gal būtų dar blogiau, jeigu atsisakytume šių formalių vaidinimų ir ritualinių personažų. Tikriausiai ateityje juos vėl reikėtų traukti iš archyvų, kaip kad traukiame Užgavėnių gerves, bandydami išsiaiškinti, ką jos reiškia. Dabar tik vaikai dar kartais pasidomi, už ką tą piršlį karia. Nė vienas vaikas nebeklausia, ar iš tikrųjų karia.
Įsiplieskiantys ginčai dėl žemaitiškos pilietybės yra ganėtinai pavojingi, nes klibina mūsų valstybės vienybę. Šia tema šiandien iškasama ir pasakoma nemažai karčios istorinės tiesos, bet tuo pat metu paskleidžiama ir daug visokio blūdo. Agresyvūs menkiau išprusę žmonės internete prirašo bjaurių šovinistinių šūkių, kiršinančių susigyvenusius vienon šeimynon žmones. Tokios šnekos itin kenkia jaunų žmonių savimonei, tautinei vienybei. Vos išgirstu tokias kalbas, prisimenu Pauliaus Širvio, doro kareivio ir jautraus dainoriaus, nuolatinį raginimą: „Vyrai, tik nesidalinkim Lietuvos!" Ar nepakanka vis prastėjančios mūsų šalies demografijos, ar nesuvokiame globalizmo ekspansijos, ekonominės emigracijos pavojų. Prognozuojama, kad 2050 metais Lietuvoje liks du milijonai gyventojų. Čia dar trūktų Lietuvos susiskaldymo į aukštaičių ir žemaičių autonomijas. Manau, kad žemaitiška savimonė, juolab savita Žemaitijos kultūra gali puikiausiai klestėti ir vieningos valstybės sąlygomis. Juk viskas priklauso nuo pačių žemaičių pastangų. Niekas gi netrukdo žemaičiui būti žemaičiu, aš bent jau to niekada nejutau. Gal nesmagiau jaučiausi tik žemesnėse mokyklos klasėse, kai rašinėliuose raudonu rašalu buvo taisomi tarmiški žodžiai, kuriais visi šnekėjome gatvėje ir namuose. Neginčiju, panašiu pretekstu valstybės būna ne tik jungiamos, bet ir atidalomos. Baltarusiai nuo rusų, tarkime, kalbiniu požiūriu nėra labiau nutolę nei žemaičiai nuo dzūkų. Intuityviai man netgi atrodo, kad šiaurinių žemaičių tarmė yra artimesnė latvių kalbai. Kaip yra iš tikrųjų, nežinia. Baltų kalbų lyginamosios studijos tuos dalykus analizuoja, bet, kiek žinau, kokių nors kategoriškų išvadų kalbininkai nėra paskelbę. Daug žinoma apie prūsų kalbą, bet atkurti jos nepavyksta. Visi gi jaučiame, kad tarmių ištakos yra tos pačios, o skirtumai ilgainiui atsirado dėl įvairiausių geopolitinių ir religinių įtakų, dėl atskirų regionų uždarumo, taip pat ir dėl susiskaldymo. Kada kas ir kaip nutiko – sunkiai nustatomi dalykai. Jokia vienybė nėra įmanoma be kompromisų. Reikia tik džiaugtis, kad prieš kelis šimtmečius vardan vienybės ir stiprybės buvo peržengta per visokiausias luomines, turtines bei kitokias ambicijas. Atvirai šnekant, nebėra ne tik ko grįžti, bet ir kur grįžti. Esu žemaitis Lietuvoj. Taškas.

G. K. Čestertonas: Kai būtis sunaikina gėlę, nepakanka pasakyti, kad mes ja gėrėjomės. Klausimas nėra tas, ar mes gėrėjomės gėle; klausimas tas, ar mes būtume galėję pirmapradės nebūties tamsoje įsivaizduoti gėlę, o tada dieviškojo kūrimo proveržyje ją sukurti.

P. S.

Žmogus mėgdžioja gamtos (ar Dievo) kūrinius, nes tik tiek sugeba. Mėgdžiodamas kūrybos principus, daugių daugiausia, ką jis gali – kurti koliažus, kryžminti egzistuojančius gamtos kūrinius. Taip elgiasi mokslininkai ir menininkai, pastarieji dar pakeičia proporcijas: mažam vabaliukui pripaišo didelį straublį, bet tokiu būdu jų sukurti subjektai yra ne kas kita, kaip chimeros. Dabar iš gamtos įdomiai mokosi prietaisų gamintojai ir jų dizaineriai. Jie kuria įrenginį pagal funkcinius reikalavimus, o tada gaminį apvelka oda (kaip gamtoje), kitaip sakant, sukiša į patogų korpusą. Dizaineriams kartais pavyksta netgi geriau negu Dievuliui: gyvi organizmai nėra tokie aptakūs ir dinamiški kaip technikos kūriniai. Tačiau žmogui, regis, nėra pavykę sukurti nieko, ko nėra gamtoje; ne jis sugalvojo vamzdynus, filtrus, dumples, mimikriją, sparnų bei kojų struktūrą ir mechaniką. Žmogus kai ką jau moka nukopijuoti, bet iki Čestertono minimos gėlės dar be galo toli.

Senas artistas sako: „Kas man gali skambinti? Manęs seniai nėra." Šitaip jis nori pabrėžti, kad aktorius, kuris nebevaidina teatre, nebesirodo scenoje ar ekrane, yra dingęs iš akiračio, matyt, miręs. Kai kurie seni aktoriai nebevaikšto į teatrą net kviečiami savo mokinių. Šitaip jie, galimas daiktas, keršija, – jūs palaidojot mane, aš palaidojau teatrą. Nežinau, ar tokius dar galima kaip nors paguosti. Bet dar keisčiau atrodo, kai panašiai rezignuoja kino aktoriai, kurie net po mirties dar ilgus metus būna rodomi ekranuose, gyvena žiūrovų akyse tvirti ir žvalūs. Esu girdėjęs, kad jie, tiek vyrai, tiek moterys, dar ilgai gauna susižavėjusių žiūrovų laiškų, nors paliegę karšta senelių prieglaudoje. Man jų gaila, jie sielojasi dėl to, kad negali kurti. Manau, panašiai turėtų jaustis ne tik atlikėjai, bet ir autoriai – muzikos, pjesių, romanų, jei nepajėgtų dirbti savo darbų. Jų situacija šiuo požiūriu geresnė, su baleto šokėjais nepalyginsi. Autoriai senatvėje netgi turi progą atsigriebti už šlovės gėles, koncertinius honorarus, premijas, kurias už jų, gyvų, bet nematomų, atliktus kūrinius anksčiau susirinkdavo aktoriai, muzikantai, režisieriai. Ne taip dažnai, bet autoriai keliasi iš numirusiųjų.

Kalbėdamas apie skapų sektą Sibire, rusų etnografas daro prielaidą, kad skapų kastracija gali būti susieta su bulvėmis. Mat aštuonioliktame amžiuje Rusijos imperatorė Jekaterina beveik per prievartą vertė valstiečius sodinti bulves, kurios ligi tol ten nebuvo auginamos. Tam rusų valstiečiai priešinosi, bulves imta vadinti šėtono augalais. Etnografas spėja, kad, išsipjaudami pautus, Sibiro skapai (dažniausiai vienuoliai) protestavo prieš bulves, labai jau panašias į vyrų pautus. Suprantama, tai tik spėjimas. Apie skapus sklinda daug visokiausių šnekų, bet kas yra tik legendos, o kas teisybė, sunku suprasti, nes sekta senokai nebeegzistuoja, likę tik pasakojimai. Beje, lemiamą smūgį sektai sudavė bolševikai, kurie siųsdavo į Sibirą čekistus, rengdavo skapų gaudynes.

Kalakutus per Kalėdas Europoje pradėjo valgyti po Amerikos užkariavimo, nes tie paukščiai atkeliavo iš tenai. Indėnų paukščiai. O veisti Senajame žemyne juos ėmė jėzuitai. Iš jų vienuolynų kalakutai plačiai pasklido po katalikų kraštus. Tiesa, kalėdinis vaišių stalas ir prieš tai neapsieidavo be ritualinių paukščių. Ant turtingųjų stalo ligi tol buvo patiekiami karališki paukščiai – povai. Kepti ir papuošti savomis plunksnomis. Po povų, maždaug vienu metu su kalakutais, ant katalikų stalų ėmė rastis kiti stambūs paukščiai – antys, žąsys, vištos. O štai pas mūsų kaimynus latvius per Kalėdas buvo vaišinamasi kitkuo. Mat jie protestantai. Vidury kalėdinio stalo Latvijoje turėjo stūksoti šerno galva, vėliau pakeista kiaulės galva. Latviai sako – kiaulės šnipas. Etnografai atsekė, kad šerno galva į Latviją atkeliavo iš Skandinavijos. Švedų palikimas. Skandinaviškas ritualas prasidėdavo nuo to, kad šerną šventiniam stalui pirmiausia reikėdavo sumedžioti. Taip jau buvo – senovėje prieš visas šventes reikėjo smarkiai padirbėti, įdėti daug pastangų.

Vėlinių proga Libertas Klimka per radiją papasakojo įdomų epizodą apie karališką mirtį. Medžiodamas Dzūkijos miškuose, Lenkijos karalius Vladislovas Vaza peršalo ir susirgo. Pajutęs, kad liga nesitraukia, kad jis nebepasveiks, liepė lovą, savo mirties patalą, išnešti į Merkinės aikštę ir marinosi po atviru dangumi, apsuptas žmonių minios. Karalius norėjo, kad į aną pasaulį jį palydėtų visi, kas gali, – valdiniai, tautiečiai, apylinkių gyventojai, taip pat atvykę su juo atsisveikinti svetimšaliai.

Knutas Hamsunas: Dieve tu mano, kaip Tolstojus plėšosi, kad sunaikintų bet kokį žmonių džiaugsmo šaltinį ir pripildytų pasaulį meile vien Dievui ir paprastam žmogui <...>. Tik aptingęs ir surambėjęs nuo senatvės, persisotinęs malonumais ir nuo jų atbukęs eini pas jauną žmogų ir sakai: „Atsižadėk!" Jaunuolis paskanauja, pamąsto ir pripažįsta, kad tai teisinga pagal Šventąjį Raštą. Tačiau jaunas žmogus neatsižada, tik karališkai nuodėmiauja keturiasdešimt metų. O kai prabėga keturiasdešimt metų, ir jaunuolis pavirsta seniu, tuomet jis taip pat pasibalnoja savo baltą kumelę ir išjoja kaulėta ranka aukštai iškėlęs kryžių, visam pasauliui trimituodamas, kad jaunikliams reikia atsižadėti, visko atsižadėti.

Vaikystėje gyvenau netoli bažnyčios ir dar arčiau špitolės, į kurią sovietai atitrėmė kleboniją, tikrojoje įkurdinę pradžios mokyklą, o vėliau ligoninę. Todėl kasdienis bažnyčios tarnų gyvenimas man gerai pažįstamas. Tų laikų geriausias mano draugas Juozukas buvo bažnyčios skalbėjos (pročkelės) anūkas, tad man buvo prieinami ne tik špitolės, bet ir bažnyčios užkaboriai. Mediniame name glaudėsi nemažai žmonių: klebonas, zakristijonas, vargonininkas bei kelios davatkėlės nešildomoje mansardoje, pas jas vaikai eidavo mokytis poterių. Ten buvo įsikūręs ir klebono bernas, vaikis, kuris prižiūrėjo gyvulius, laikomus kaimiškame tvarte. Klebonas turėjo arklį, jį pasikinkęs važiuodavo pas mirštančius (vaikis vadeliojo ir skambino varpeliu, nežinau kodėl, ar kad kiti duotų kelią, ar kad praneštų, jog kažkas prašo paskutinio patepimo). Kita įsiminusi klebono kelionė – kalėdojimas. Kalėdoti važiuodavo ilgomis rogėmis, kad būtų kur sukrauti kaimuose surinktas dovanas: grūdus, žąsis ir vištas, visokias kitokias aukas. Klebonas taip pat laikė kelias karves (jas melždavo špitolės davatkos) ir jautį. Jautis aptarnaudavo viso miestelio karves. Na, gal tik pusę, nes dar vieną jautį Salantuose turėjo veterinaras. Po daugelio metų šiandien atrodo keista, kad klebonas vertėsi tokiu žemišku užsiėmimu, bet tada miestelyje niekas tuo nesistebėjo ir nesipiktino. Už klebono tvarto plytėjo didelė pieva, kur tasai jautis ganėsi, ten jam atvesdavo karves. Mes, bažnytkaimio vaikai, skubėdavome to vaizdelio pasižiūrėti, bet špitolės gyventojai paprastai mus nuvydavo. Pats klebonas šiame spektaklyje nedalyvaudavo, tačiau iš Juozuko kiemo nuo tvoros dažnai matydavome, kaip jis su savo vaikiu vis vaikšto į tvartą, žodžiu, gyvulėliai jam buvo prie širdies, jais rūpinosi ir domėjosi gal net labiau nei parapijiečiais. Tikriausiai buvo valstiečio vaikas, dėl baltesnės duonos išleistas į kunigus. Taip manau po daugelio metų. Klebono neįsidėmėjau – nei jo stoto, nei veido, kur kas geriau įsiminiau juodą ir grėsmingą jautį. Ausyse tebeskamba: „Veizėk, ved karvę pas klebona jautį", „Nek tėise per peivas, tėn ganos klebona jautis", „Gol ė pot garą par nosį kap klebona jautis."

Mūsų miestelyje buvo tokia moteriškė, priekurtė, amžinai užsimiegojusi. Su ja sunkiai susišnekėdavo. Salantiškiai mėgdavo ją parodijuoti: „Labas, Rapaliene." – „Rapalio nėr. Ons Palongo." – „Vo kou ten dara?" – „Blynos kepo." Žmonės kalbėjo, kad kartais ji atsikelianti tik po pietų. Vakarop moteriškė atsigaudavo, imdavo skalbtis, vasarą temstant ateidavo prie upės, išsirengusi plikai maudydavosi. Tačiau gražiausiai nutiko kapinėse. Gargždelės žmonės vieną rudenį pastebėjo, kad po kapines naktimis ima klajoti kažkoks virpantis žiburėlis. Pasklido kalbos, kad tenai klajojanti kažkieno, gal nekrikštyto vaiko į dangų nepriimta dvaselė. Žmonės bijojo ją susitikti, todėl pamatę šviesą bėgo šalin. Vieną naktį veterinaras pro Gargždelės kapines važiavo į Šateikių geležinkelio stotį parsivežti kažkokio svečio iš Vilniaus. Važiuodamas pro šalį pamatė tą žmonių vis minimą švieselę. Sustabdė arklį, tas ramiai sustojo, vadinasi, tenai ne koks nors nelabasis. Įėjo veterinaras pro vartelius ir mato – Rapalienė ravi kapus, ant antkapio pasistačiusi žibintą. Jos giminaičių tenai daug, aptvarkė vieną kapelį, pasiėmė žibintą, nuėjo prie kito. Sako, veterinaras ėmė juoktis, o kapų tvarkytoja pakėlusi galvą pasiklausė, pasiklausė, persižegnojo ir vėl pasilenkė prie tvarkomo kapo. Matyt, nusprendė, kad juokas jai pasigirdo. Kitą naktį jau pusė išdrąsėjusių miestelio smalsuolių slinko į Gargždelę įsitikinti, kad veterinaras nemelavo.

Mano tėvą paleido iš lagerio 1956-aisiais. Tą vasarą jis pirmą kartą po dešimties metų aplankė Lietuvą. Vos tik spėjo grįžti atgal į Pavlodarą, jį pasikvietė KGB. Pasirodo, saugumas gavo skundą. Kažkas iš Barstyčių parašė į Vilnių, kad matė čia Mikutą, kuris baigiantis karui lakstęs po miestelį su Lietuvos karininko uniforma. Taip po metų mums pasakojo tėvas, vėl per atostogas aplankęs Žemaitiją. Gal tame skunde buvo parašyta dar kas nors, bet užtenka ir to – baigiantis karui bei po karo apsirengę Lietuvos karininkų uniformomis viešai pasirodydavo tik partizanai. Tokio rašto gana, kad žmogus būtų apkaltintas ginkluotu pasipriešinimu sovietų valdžiai. Pavlodaro saugumiečiai neatskleidė laiško turinio, net nesakė, ar jiems persiuntė visą tekstą, išverstą į rusų kalbą, ar atsiuntė tik Vilniaus KGB raštą su skundo perpasakojimu. Saugumiečiai pareiškė, kad jie žino apie tėvo teistumą ir mano, kad jis už savo nusikaltimus buvo deramai nubaustas ir kaltę išpirko. Todėl liepė tarnauti sovietų valdžiai ir neužsiimti nacionalistine veikla. Tada ši istorija nieko pernelyg nenustebino, bet šiandien puikiai atskleidžia tų metų moralinę situaciją. Tėvas į Barstyčius užsuko tik aplankyti žmonos, mano motinos, kapo. Bet kažkam to užteko, pamatė jį kapinėse ir iškart įskundė saugumui. Gal skundą pasirašė, bet tėvui saugumiečiai, aišku, pavardės neišdavė. Budrūs buvo sovietų patriotai nuošaliame Žemaitijos bažnytkaimyje, nors mėgstame sakyti, kad lietuviai yra vieningi, dorovingi ir nepakantūs okupantams. Gali būti, kad tas, kuris skundė, manė, kad aptiko ligi 1956-ųjų išsislapsčiusį Lietuvos karininką, tiesiog nežinojo, kad anas jau atsėdėjo dešimt metų lageryje. Bjauriausia būtų, jeigu paaiškėtų, kad skundą sukurpusi kokia nors miestelio moterėlė, pamaldžiai klūpėjusi prie giminaičių kapelių.

Prof. Gediminas Motūza: Palyginus mūsų šalies klimato rajonų žemėlapį ir Lietuvos tarmių žemėlapį, matome labai didelį panašumą. Ką tai reiškia? Klimatas apibendrina visus geografinius požymius, tarmes, etnografinius rajonus. Būtent tie apibendrinti žemėlapiai rodo, kad žmonės, ilgai gyvendami Lietuvos teritorijoje, tarsi prisiderino prie tų rajonų ir išryškėjo jų pačių skirtumai <...>. Sunku pasakyti, kodėl žemaičiai mėgsta žiemos šventes, spygliuočius medžius, rupūžes, velnius, kitaip sakant, chtoniškojo pasaulio arba žemės gelmių padarus, ir stengiasi viską daryti arčiau žemės arba įlįsti į ją, o aukštaičiai stiebiasi į viršų. Faktas tas, kad tarp žemaičių ir aukštaičių esantys skirtumai atspindi geografinius skirtumus, nulemtus visos geologinės istorijos.

Penki žydų išminčiai apie tai, kas yra svarbiausia:


Pirmasis: Svarbiausia protas, žmogus be proto yra tuščia vieta. Mozė.
Antrasis: Svarbiausia širdis, žmogus be meilės yra šaltas akmuo. Jėzus Kristus.
Trečiasis: Svarbiausia pinigai, žmogus be pinigų yra nelaisvas. Marksas.
Ketvirtasis: Svarbiausia tai, kas tarpkojy, žmogų valdo tarpkojis. Froidas.
Penktasis: Svarbu yra viskas ir niekas, nes viskas yra reliatyvu. Einšteinas.

Sovietmečiu tarp inteligentų buvo tokių žmonių, kurie vengdavo šnekėtis su drąsesniais, tiesmukai reiškiančiais kritiškas mintis apie valdžią ir santvarką. Ne, jie nebuvo skundikai, kurie nugirdę bet kokią antisovietinę pastabą bėgtų į saugumą. Minėta inteligentų kategorija buvo jautri ir įžvalgi, todėl stengėsi su dauguma stačiokų nesileisti į ilgesnes kalbas, kad anie neprišnekėtų pavojingų minčių, dėl kurių vėliau galėtų turėti reikalų su ideologine sargyba. Tais laikais ir aš jaučiausi tokiu žmogumi, kurio šalinosi pažįstami pareigūnai, partiniai inteligentai, visokie redaktoriai ir instruktoriai. Net nežinau, su kuo jie iš širdies pasišnekėdavo. Gal tik su šeimos nariais. Mat buvo pernelyg protingi, kad galėtų klausytis kokių nors meninių fantazijų. O gal jie, anot vieno partinio sekretoriaus, savoj kompanijoj kalbėdavo tik apie medžioklę ir mergas. To meto kūrybinėse stovyklose arba po kokių nors oficialių renginių, kai būdavo išlenktas ne vienas bokalas, šie apsidraudėliai, nugirdę, kad tokie kaip aš atsipalaidavusiais liežuviais pradeda burbėti prieš valdžią, su bokalu ar be bokalo sprukdavo į šalį, dažnai griebdavo kokią panikę ir leisdavosi šokti. Kad tik negirdėtų tų šnekų ir kad niekas jiems nepriekaištautų, jog nesudraudė eretiškų kalbų, nesutramdė oportunistų arba nacionalistų. Jie irgi bijojo būti apskųsti.

Paskaitinėju atsiminimų knygas, dažniausiai rašytojų apie rašytojus. Tai specifinė literatūra, vargu ar kam kitam be pačių meno žmonių įdomi, nebent būtų parašyta itin meistriškai. Įdomesni yra rašytojų memuarai apie gimines, artimuosius, pažintus žmones. Galima įsivaizduoti, kad būtų smagu skaityti rašytojų atsiminimus ir apie kitų profesijų žmones, tarkime, mokslininkus, politikus, teisininkus, verslininkus. Deja, memuaristų akiratis jų neaprėpia, daugių daugiausia, ką tuose rašiniuose galima rasti, tai prisiminimų apie ryškesnius mokytojus ir profesorius. Man gana įdomūs yra ne rašytojų, o kitų profesijų žmonių prisiminimai, tarkime, dailininkų, žurnalistų, politikų, bet su viena sąlyga – jeigu jie moka pasakoti ir rašo patys. Jei pasakoti nemoka, prisiminimai būna sausi, schematiški, panašūs į tarnybines ataskaitas, jeigu už juos rašo samdyti bendraautoriai, prisiminimai būna padailinti, standartizuoti, vieno šabloniško stiliaus. Suprantu, kad pagyvenusių žmonių išmokyti vaizdingai ir raiškiai rašyti neįmanoma, jeigu jie nemoka to, ką prisimena, net papasakoti balsu. Bet kitą sykį koks nors technokratas ar medicinos daktaras pasakoja taip, kad klausaisi išsižiojęs, o kai paima plunksną, nors verk – vienos klišės. Kol dirbau žurnalo redakcijoje, vis sukau galvą, kaip tuos pagyvenusius žmones, turinčius puikiausią atmintį, pažinojusius galybę iškeliavusių į anapusius įdomių žmonių, patyrusius įvairiausių išgyvenimų, mačiusius galybę istorinių įvykių, įtikinti, kad jų prisiminimai būtų itin vertingi, jeigu jie imtųsi juos nedailindami pasakoti, jei ne raštu, kas yra nelengva, tai bent žodžiu. Garso įrašymo technika, kuri šiandien yra minimalių dydžių ir tobulo jautrumo, tai padaro puikiausiai. Svarbu, kad vėliau redaktoriai ir patys autoriai (taip dažnai pasitaiko) savo autentiškų pasakojimų nepradėtų cenzūruoti ir dailinti.

Eilėraščiuose esu minėjęs iš vaikystės įsiminusias Salantų vietas – Kregždinkalnį, Gargždelę, Laumės Kūlį, Gaidžio koplyčią, tačiau fragmentiškai, prabėgomis. Kregždinkalniu buvo vadinamas status smėlėtas Salanto upės skardis Notėnų pusėje. Mano vaikystės metais jis iš tikrųjų buvo pilnas urvinių kregždžių lizdų. Į Kregždinkalnį dažniausiai eidavome rudenį riešutauti. Ne taip toli stovėjo pradinė mokykla, pastatyta, atrodo, 1952 metais, tiksliau, perstatyta, nes tenai nuo seno stūksojo kažkoks apleistas pastatas. Toje mokykloje buvo keturios pradinės klasės, o mansardoje gyveno mokyklos direktorius Ivanauskas, su kurio dukra Žibute mokiausi vienoje klasėje. Iki Kregždinkalnio netoli, bet vėlų rudenį ir žiemą nebuvo ten ko eiti, nes mokykla taip pat stovėjo ant vieno iš paupio kalnelių. Žiemą per ilgąją pertrauką mes spėdavome po porą kartų nušliuožti nuo tų kalnelių kas kaip – kas rogutėmis, kas ant faneros lapo, kas ant užpakalio, o kas ir ant portfelio. Vasarą į Kregždinkalnį vaikai sueidavo retai, nes tinkamų maudytis vietų pačiame miestelyje kiek širdis geidžia – Sietuva, Užplūska, Laumės Kūlis, Kriminalio pievos. Ne žemaičiams reikia paaiškinti, kad užplūska žemaitiškai reiškia užtvanką. Kriminaliu Salantuose buvo vadinamas nedidelis kvartalėlis tarp žydų šulės ir upės, turėjęs prastą šlovę, o už jo upės slėnyje žaliavo pievos, kur ganėsi ožkos, plekšėdavo kultuvėmis skalbėjos. Malūno tvenkinyje ties užtvanka mes beveik nesimaudydavome, nes ten buvo gilu, Sietuvoje turškėmės taip pat retai, nes ji buvo patiltėje prie pat kelio į Kretingą. Per senąjį dvaro parką traukdavome prie Laumės Kūlio, kuris buvo jau už parko pakeliui į Gaidžio koplyčią. Po upelį, tekantį per parką, galėjai braidžioti iki kelių, o štai Laumės Kūlis – tai didžiulis akmuo platokame duburyje, ligi kurio mes, vaikai, nubristi negalėjome, keletą metrų reikėjo plaukti. Tenai plaukti bemaž visi ir išmokome, nes užsiropšti ant didžiojo akmens ir atsigulus kaitintis saulėje buvo šaunumo ženklas. Ant to akmens pasišildyti išlipdavo ir ūdra. Kartą, kai su Juozuku anksti rytą išsiruošėme žvejoti, ją ten matėme. Dienomis, kai prie Laumės Kūlio siausdavo miestelio vaikai, ji, aišku, nesirodydavo, bet kur yra jos urvas, maždaug nujautėme. Net nežinau, ar Laumės Kūlis Salanto vagoje dar teberiogso, o štai iš Kregždinkalnio po to, kai šiauriniu Salantų pakraščiu buvo nutiestas Plungės– Skuodo plentas ir per upę pastatytas naujas tiltas, mažai kas belikę. Na, o Gaidžio koplyčia, per gerą kilometrą nutolusi nuo miestelio, stovi kaip stovėjusi, ko gero, virtusi svarbiausia Salantų įžymybe, nes apie ją rašo visos enciklopedijos ir turistiniai žinynai, tik aš vis neprisiruošiu užbaigti seniai pradėtos baladės. Su koplyčia susiję mano prisiminimai yra dviejų rūšių – šventiniai ir piemenavimo. Per kažkuriuos vasaros atlaidus (tikriausiai Sekminių, nes žydėdavo bijūnai) ilga maldininkų procesija, vedama kelių kunigų, iš Salantų bažnyčios su vėliavom, giesmėm ir skambalėliais traukdavo per parką tolyn į paupio pievas, kur ant vieno apvalaus kalnelio stovi toji koplyčia, sumūryta iš tų pačių raudonų, kaip ir miestelio bažnyčia, plytų, išdegtų Latvijoje. Kunigas laikydavo mišias tarpduryje, maldininkai klūpodavo dideliu ratu aplink išpuoštą gėlėmis koplyčią. Pamenu gausybę bijūnų ir lelijų, o štai rožių lyg ir nebuvo. Kiti prisiminimai jau iš vėlesnių laikų, kai į Salantus atvažiuodavau vasaroti. Dėdė Mečislovas tuo metu vasaras leisdavo savo žmonos Barbutės tėviškėje Žvainiuose už poros kilometrų nuo Salantų. Savaime aišku, kad ir aš laikydavausi su jais. Toje sodyboje gyveno daug žmonių, jie augino visokių gyvulių ir paukščių, visi triūsė po laukus, pievas ir namus, per kiemą tekėjo upelis, buvo šurmulinga ir smagu. Žvainiuose galiojo tokia tvarka – kaimas ganydavo gyvulius bendrai, anksti rytą suvesdavo ant kelio ir nuvarydavo į paupio pievas, vakare pargindavo, o po kiemus karvės išsivaikščiodavo pačios. Ganydavo kaimiečiai pakaitomis. Štai man ir tekdavo su šiek tiek vyresne dėdienės dukterėčia Nele kelias dienas pabūti Žvainių karvaganiu. O ganėme jas tame pačiame paupyje, kur stovėjo Gaidžio koplyčia. Rupšnodamos žolę, kai kurios margės užlipdavo į Gaidkalnį ir nuravėdavo koplyčios pamatus. Tokios alpinistės buvo tik kelios, kitoms atrodė per statu. Koplyčia, suprantama, būdavo užrakinta, bet ji iš visų pusių įstiklinta, todėl per langelius galėjai netrukdomas apžiūrinėti šventųjų skulptūras, paveikslus, visokius papuošimus. Retkarčiais ateidavo kažkokios moteriškės, atsirakindavo dureles ir pakeisdavo vazose gyvas gėles, kartą ir aš prisidėjau, sulaksčiau atnešti iš upės vandens. Žiemą koplyčią tikriausiai puošdavo popierinėmis gėlėmis, nes ir bažnyčioje jų nevengdavo. Bet žiemą prie Gaidžio koplyčios nesu buvęs. Vargu ar kas prie jos nubrisdavo, nes jokio tako nebuvo, reikėjo eiti per pievas, kurios pavasarį aptvindavo, o vasarą vešlia žole maitindavo Žvainių karves.

Kad rajoninio laikraščio redakcijoje vyksta literatų būrelio susirinkimas, buvo galima suprasti net neužėjus vidun. Tą popietę pastatas, kuriame redakcija įsikūrusi, būdavo apstatytas dviračiais. Keli dviračiai karksojo ir kieme šalia trofėjinio motociklo, kuriuo važinėjo redakcijos fotografas Žilevičius – Barzda. Dviračiais suvažiuodavo kaimo mokytojai, kurie sudarė būrelio branduolį. Strazdauskas atmindavo iš Buknaičių, Kaušpėdas iš Traškučių, vienuoliktokas Bukontas iš Dapšių, dar kiti iš Tirkšlių, Pikelių. Mokytojas Strazdauskas visada su kostiumu, o kelnių klešnės, kad neįtrauktų grandinė, susegtos segelėmis, – toks ir vaikščiojo po redakciją. Pasakėtininkas Kaušpėdas, aukštaitis iš „pautenas", deklamuodavo: „Ožy, ožy, pusiau skustas, pusiau luptas, už prekystalio užgrūstas", kreipinį „ožy" kirčiuodamas pirmame skiemeny. Nežinau, kaip jis susikalbėdavo su žemaitukais savo pradinėje mokykloje, jeigu jo tarmybės nustebindavo net mūsų kuratorių Povilavičių: „Zaslanas" taigi tarmybė, Kaušpėdai, tu gi mokytojas, turėtum sakyti „suolas". Mums keldavo juoką ne tiek jo pasakėčių turinys, kiek autorinės interpretacijos. Ateidavo ir keletas vyresniųjų klasių moksleivių – Girdenis, Puškorius, mudu su Jankevičiumi. Kaip jaunas mėnulis pasirodydavo Granauskas. Paskutinį kartą mačiau jį plikai nukirptą. Vieni sakė, kad buvo gavęs parų, kiti – kad Romusį ima į armiją. Atrodo, teisingas antras variantas. Mūsų mokyklos mokytojai būrelio susirinkimuose nesilankydavo, tikriausiai dėl to, kad tenai klestėjo itin laisva, demokratiška atmosfera. Mes, moksleiviai, kritikuodavome mokytojų kūrinius aršiau ir aistringiau negu jie mūsų. Kartais, tiesa, ateidavo tik Niemčiauskas, mokytojavęs vakarinėje mokykloje. Vėliau jis daug metų dirbo redakcijoje ir ilgainiui perėmė iš Povilavičiaus literatų globą. O kas tas Povilavičius? Jis buvo laikraščio atsakingasis sekretorius, matyt, prijaučiantis literatūrai, gal jaunystėje bandęs rašyti, todėl Mažeikių laikraštyje noriai sudarinėjęs ir leidęs literatūrinius puslapius. Tuos puslapius, beje, maketuodavome visi drauge, aišku, jo žodis buvo lemiamas. Prieš susirinkimą jis mėgdavo išdalyti literatų kūrybą, gautą paštu, ir laukdavo, ką mes pasakysime. Paprastai sėdėdavo ir tylėdavo, leisdavo mums ginčytis į valias, savo nuomonės bemaž niekada nereikšdavo, nepamokslaudavo, tik kartais reziumuodavo: „Šito eilėraščio negaliu dėti dėl politinių sumetimų." Dar prisimenu, kad jis itin ragino rašyti prozą (literatūriniame puslapyje negalėjo būti vien poezija) bei eiliuoti satyrinius parašus po karikatūromis – tada, varganos cinkografijos laikais, Maskvos spaudos agentūros išsiuntinėdavo po visas mažiausias imperijos redakcijėles puikios kokybės kaučiukines karikatūrų klišes. Povilavičius tai priėmė kaip įpareigojimą jas panaudoti, žinoma, sugalvojus aktualų prierašą. Nesulaukęs talkininkų, Povilavičius kartais sueiliuodavo ir pats, bet neprisipažindavo. Vieną jo skambaliuką prisimenu ligi šiol: „Jankiai tankiai skuba bombarduoti Kubą." Penkios eilutės, keturios iš jų rimuotos. Kas gali paneigti, kad nesama meistrystės. Iš šio mūsų kuratoriaus, kaip vėliau sužinojau, kariavusio 16-ojoje lietuviškoje divizijoje, posmelio galima suprasti, kad veiksmas vyko 1959–1960 metais. Tada mokiausi baigiamojoje Mažeikių vidurinės mokyklos klasėje. Tiek eilėraščių, kiek atmetė Mažeikių laikraštis „Komunistinis rytojus", vėliau neatmetė net Vytautė Žilinskaitė „Jaunimo gretose". Bet daug ir išspausdino. Kai nežinodavo, ką su mano ir kitų jauniklių kūryba daryti, Povilavičius kopdavo į trečią aukštą pas partiečius. Nors tai buvo konfidencialu, jis kartą parodė mano rankraštį, parsineštą iš trečio aukšto. Ideologijos sekretorius buvo perbraukęs jį raudonu rašalu skersai išilgai, o apačioje užrašęs rezoliuciją – „Nieko nesupratau".

Lyg patvirtindamas informacinę, pažintinę literatūros funkciją, man po akimis pakliuvo Sigito Parulskio eilėraštis „Švarūs kaulai yra gražūs", kuris prasideda taip: „skruzdės užplūdo mūsų apylinkes <...> ilgi karavanai driekiasi virtuvės dykumos pakraščiu." Prisiminiau, kad ne taip seniai Lietuvos miestuose buvo įsikūrusios kažkokios anksčiau nematytos mažytės skruzdėlės, kurios voromis keliaudavo per daugiaaukščius namus, apipuldavo maistą: duoną, cukrų, nutįsdavo virvelėmis per sienas, grindis, stalus, palanges. Keletą metų laikėsi ir mūsų name, atkeliaudavo per ventiliacijos vamzdį į dešimtą aukštą. Bandėme su jomis kovoti, bet niekas nepadėjo. Galėjai kuo švariausiai išvalyti visus pašalius, jos vis viena kur nors ką nors valgomo surasdavo – orkaitėje, šiukšlių kibire, uždengtame dangčiu. Neįlįsdavo tik į šaldytuvą. Klajojo po visą namą – iš vieno buto į kitą. Jas vadino faraonais (gal kas parvežė iš Egipto?). Skaitydamas S. Parulskio eilėraštį, jas ir prisiminiau. Tačiau tie, kurie gyvenime su šitokia realija nebuvo susidūrę, niekada nepagalvos, kad šis eilėraštis inspiruotas tikrovės, nes įpusėjęs jis virsta į pusiau mistinį pasakojimą apie skruzdžių karalių, sumintą vyrišku batu, „kuriuo pamaitinome laužus, kad kaulai iš po pelenų švarūs išeitų". Žodžiu, nuklysta į pasakų sritį. Gerai tai ar blogai, Dievas žino. Pažindamas realijas, aš tą eilėraštį priimu kaip atmintį žadinančią informaciją. O koks nors jaunikaitis, tų skruzdėlių ant pietų stalo nematęs, šį eilėraštį palaikys šimtaprocentine autoriaus išmone. Tos skruzdės, keliavusios per miesto namus, kaip atsirado, taip ir išnyko. Jau keletas metų apie jas nieko negirdėti. Gal tik šiame S. Parulskio eilėraštyje ir išliko.

Nesugebu nustatyti, ar mano dėdė Stasys dėl to didžiavosi, ar apgailestavo, tačiau kalbėjo apie šį savo poelgį dažnai, turbūt kiekvieną vasarą. Dėdė buvo melioratorius, prieš karą Dotnuvoje baigęs kultūrtechnikų mokyklą, žodžiu, vienas iš šios profesijos pionierių, paskui daug metų dirbo Panevėžio hidromelioracijos technikumo direktoriumi, o profesinę karjerą baigė Panevėžio melioracijos statybos tresto valdytojo kėdėje. Tačiau gal metus, gal dvejus jis buvo nuklydęs į miesto valdžią, buvo Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, atsakingu už statybą (dabartiniais terminais – vicemeras). Į jo pareigas įėjo ir sklypų privačiai statybai skyrimas. Primenu, kad sklypai pagal ano meto įstatymus galėjo būti skiriami tik vietos gyventojams. Štai tuo metu į jį kreipėsi Palangos meras, siūlydamas sandėrį: mano dėdė skiria sklypą jo giminaitei, gyvenančiai kaime netoli Panevėžio, o jisai skiria sklypą dėdei ar kokiam nors jo giminaičiui Palangoje. Šiuos mainus ana pusė siūlė įkyriai, buvo net porą kartų atvažiavęs, rodė savo miesto planus, siūlė rinktis vietą. Dėdė gerai įsiminė, kad viena buvo už šimto metrų nuo jūros. Dėdė Stasys atsisakė, nes formaliai būtų pažeidęs įstatymą. Tą neįvykusį sandėrį jis prisimindavo iki pat mirties. Juolab kad į jo vietą atėjęs valdininkas pasiūlymu beregint pasinaudojo ir pasistatė vilą Palangoje. Ir net šuo nesulojo. „Pagalvok, – sakydavo dėdė, išėjęs į pensiją, – galėjau ir aš pasistatyti, nereikėtų vasaromis glaustis pas bobutes arba kaulyti kelialapių į poilsio namus. Visa mūsų giminė galėtų smagiai vasaroti Palangoje. Bet aš nesiryžau taip elgtis, sąžinė neleido, todėl dabar nieko ir neturiu."

Itin keista geografinė sąvoka yra Ceklis (dar keistesnis variantas – Keklys). Taip vadinama 1253 metais Kuldigoje pasirašytame Kuršo žemių pasidalijimo akte pietų Kuršo teritorija. Ji apima dalį Kurzemės ir Žemaitijos. Cekliui priklausė dabartiniai Skuodo, Mažeikių, Kretingos, Telšių rajonai. Atrodo, kad Ceklis tikslių ribų neturėjo ir nebuvo etnografiškai vientisas rajonas. Nežinia, kokia šio žodžio etimologija, nuo kada iki kada Ceklis egzistavo. Remdamiesi minėtu Kuršo žemių pasidalijimo aktu, kurio nuorašas išsaugotas Karaliaučiuje, daugelis Žemaitijos miestelių 2003-iaisiais atšventė savo 750 metų jubiliejus. Šiuolaikiniai lietuvių istorikai teigia lokalizavę trisdešimt aštuonis iš keturiasdešimt keturių sutartyje minimų vietovardžių. Svarbiausia išvada ta, kad kuršių gyvenimo centrai buvo piliakalniai. Manoma, kad tokių pilių apygardos išvardytos dalijant Kuršą į šiaurinį ir pietinį su Cekliu vidury. Mano vaikystės miestelis Salantai XIII amžiuje galėjo vadintis Zaloceten. Mat vietovardžiai sutartyje užrašyti lotyniškai, aišku, iš klausos, todėl dažniausiai klaidingai. Vėliau jie buvo taisomi, perrašinėjami taip, kad kai kurių sutapatinti su dabar egzistuojančiais vietovardžiais nepavyksta. Beje, ir Salantų spėjimas tik apytikslis. Tiesa, teko girdėti, kad Ceklis kildinamas nuo žodžių „seklis, seklu". Neva kur Venta dar sekli, ten ir Ceklis. Žaisminga.

Labiausiai žmones vienija baimė ir pavojus. Tai yra bendruomenės pagrindas, visos kitos jungtys ir bendri interesai yra išvestiniai. O baimė kyla ne tik iš realiai egzistuojančių grėsmių, matomų ir jaučiamų pavojų, bet ir iš skaudžios patirties, kuri persiduoda iš kartos į kartą mentališkai, baimė užprogramuojama žmogaus prigimtyje. Be to, baimės šaknys dažnai glūdi ne išoriniame pasaulyje, o žmogaus viduje. Baimė gali būti tik subjektyvi interpretacija įvykių, kurie iš tikrųjų nėra pavojingi. Jie taip pat apsiverčia žmogaus viduje ir pastūmėja vienytis, jungtis ir gintis. Iš baimės arba dėl baimės yra atsiradę tikėjimai, susiformavusios religijos. Nežinia ir baimė žmones verčia tikėti nežemiškomis jėgomis, dievais, Viešpaties galia.

Kai gyvenau Salantuose, seneliai mėgdavo prisiminti Barstyčių medžiotojus. Tos jųdviejų kalbos, aišku, skęsta miglose, bet kažkas yra įstrigę. Barstyčiuose prieš karą buvę trys dideli medžiotojai: dvarininkas Štrausas, vokietis, kurio žmona buvo rusė, taigi mano senelės tautietė, ūkininkas Mačernis, būsimo poeto, o tuo metu Telšių gimnazisto, tėvas ir klebonas Mockus. Mano seneliai po sėkmingos medžioklės kartais būdavo kviečiami į svečius pas Štrausą į netolimą dvarelį. Jis net atsiųsdavo brikelę. Bet dažniausiai sušalę medžiotojai žiemos pavakariais užgriūdavo į vaistinę, kur senelis juos atšildydavo visokiomis eksperimentinėmis trauktinėmis, kurių turėjęs pilną viršutinę spintelę, pasiekiamą tik nuo kopėtėlių. Tai jau mano tėvo, tuo laiku taip pat gimnazisto, komentaras. Kai su juo šeštajame dešimtmetyje žiūrinėjome prieškarines fotografijas, jis taip apibūdino kleboną Mockų – smarkus medžiotojas, laikęs pulką skalikų. Medžiodavo su kompanija, dažnai sekmadieniais. Kadangi Mockui reikėdavo atlaikyti rytmetines pamaldas, jis į bažnyčią susiruošdavo kaip į medžioklę, atsivesdavo šunis, pririšdavo šventoriuje prie medžio, ant medžiotojo drabužių užsitempdavo kamžą ir greitomis pustuštėje bažnyčioje atlaikydavo mišias. Giedodavo patyliukais, nes, jam garsiau užtraukus „aleliuja", šventoriuje atsiliepdavo skalikai. Mitriai susidorojęs su savo sekmadieninėmis pareigomis, čiupdavo skalikus ir skubėdavo į sutartą vietą, kur jo laukė medžioklės bičiuliai. Smarkus vyras buvęs ir Mačernis, mėgdavo išgerti. Anot mano tėvo, kaip visi medžiotojai šnekorius ir pagyrūnas. Senelė, pamenu, dar sakydavo, kad bent vieną zuikį visada norėdavo įbrukti kaip atlygį už senelio trauktines. Jinai neva sutikdavusi paimti tik prieš vaikų gimtadienius, Kalėdas, kai nusimatydavo kuklios vaišės. Šiaip jau su tais zuikiais virtuvėje vienas vargas. Mockaus gaspadinė neva dalį jų sušerdavusi šunims. Tik frau Štraus netingėjusi ir mokėjusi juos ištroškinti nuostabiai.

Viename Anglijos meno aukcione pardavimui buvo pateikta graviūra, kurioje vaizduojami Leninas ir Hitleris, žaidžiantys šachmatais. Už graviūrą prašoma 40 000 svarų. Graviūros savininkas tikina, kad ji sukurta 1909 metais Vienoje, o jos autorė yra Ema Lovenštram, pas kurią Hitleris, tada dar Šiklgruberis, mokėsi piešimo. Graviūros nugarėlėje yra Lenino ir Hitlerio parašai. Kilo didžiausias triukšmas, vieni teigė, kad realistinis vaizdelis pagrįstas faktais, kiti – kad falsifikatas. Lyg menininkas neturėtų teisės pavaizduoti vizijos, sapno, nuojautos. Koks gi skirtumas, ar jie buvo susitikę? Ar jų išvaizda 1909 metais galėjo būti tokia – Leninas atrodo per jaunas, Hitleris per senas? Būtų smagu, jei paaiškėtų, kad tai šiuolaikinio dailininko provokacija. Autorių reikėtų sveikinti. Tai šaunesnis triukas negu žvaigždės iš kruvinų kiaulių galvų ar Kristaus skulptūrėlė inde su šlapimu.

Sapne vis dar vairuoju, o kartais net užsirūkau. Šįkart žiguliuku važiavau per Maskvą. Žiema, gatvės snieguotos, purvinos, šalikelėse pusnys sulig pirmu aukštu. Sunkiai ir ilgai yręsi per miestą mudu su drauge galop atsikasėme į užmiestį, kur turėjo būti mūsų ieškoma bandymų stotis BS. Prie kažkokių apleistų statinių palikome automobilį, perėjome nudrengtais cechais per buvusią gelžbetonio gamyklą ir atsidūrėme prie pilkos lentinės tvoros. Palei tvorą buvo pramintas siauras takelis, paėjėję juo kokį pusvalandį priėjome vartus. Pabeldėme ir mus įleido. Už tvoros vešėjo tropinė žaluma. Augo vaismedžiai, ant šakų noko gelsvi vaisiai, tarp medžių dalgiškus lapus skleidė ananasai, lakiojo papūgėlės. Moterys nieko nesakiusios nusivedė mano draugę, pasisodino vidury sodo, nukirpo plaukus ir perrengė kažkokiais pilkais leprozoriumo marškiniais. Paskui kažkur pradingo. Aš ilgai laukiau, sėdėjau ant prastos taburetės pavartėje ir žiūrėjau į nežinia kokiu būdu žiemos vidury pamaskvėje vešinčią žalumą. Kažkodėl man nerūpėjo nei kokiu tikslu mes čia atvažiavome, nei ką tos moterys daro mano bendrakeleivei. Žinojau tik tiek, jog čionai sunku patekti ir kad čia tobulina žmonių gyvenimus – išvaduoja nuo rūpesčių, išgydo ligas, atjaunina, sustiprina kūną ir sielą. Ši bandymų stotis taiko kažkokius paslaptingus metodus, veikia nelegaliai. Tiesa, moterys buvo man liepusios nusiauti batus ir palikti juos už tvoros. Taigi sėdėjau pavartėje vienomis kojinėmis ir, aišku, jaučiausi nejaukiai. Galų gale trumpai nukirpta mano draugė grįžo, bet nepratarė nė žodžio ir nerodė jokių emocijų, lyg neprabudusi iš miegų, o viena palydovė pasakė, kad rezultatai paaiškės po mėnesio. Kokie rezultatai? Sapnas yra sapnas, tokie klausimai sapne nekyla. Savų drabužių mano bendrakeleivei negrąžino, anapus vartų neberadau ir savo batų. Greitai greitai – ji basa, aš vienomis kojinėmis – nubėgome snieguotu patvoriu, paskui per tuos aidinčius cechus į dykvietę, kurioje palikome žiguliuką. Automobilis stovėjo visiškai sudaužytas, tarsi būtų nudardėjęs nuo skardžio į gilų tarpeklį. Sapnas baigėsi.

Senelė Anastazija gerbė tik vienos profesijos žmones – gydytojus. Labai norėjo, kad bent vienas iš trijų sūnų pasirinktų šią profesiją, bet jos norams nebuvo lemta išsipildyti. Kai įstojau į politechnikos institutą, ji mane pasitiko ironišku klausimu: „Na ir kas tu būsi? Inžinieriukas? Muterkes sukinėsi?" Bandžiau jai aiškinti, kad studijuosiu pramonės ekonomiką, bet, jos akimis žiūrint, tai buvo dar blogiau. Atseit visą gyvenimą tarškinsiu skaitytuvais kaip tėvas. O kai jai parodžiau savo pirmąją knygą, ji tiesiog išsityčiojo ir dar savo gimtąja kalba: „Źąęåņń˙ āūšīń, ęåķčņüń˙ ļīšą, ą īķ āńå ļčńóėüźąģč ēąķčģąåņń˙"*. Tačiau labai apsidžiaugė sužinojusi, kad būsimoji mano žmona yra medikė, nes tokių nebuvo net tarp jos marčių. Ausma išgelbėjo pašlijusią mano reputaciją. Senelės Anastazijos vertinimų skalėje, kaip supratau, aukščiausiame taške buvo karo chirurgai (ji pati buvo akušerė, bet karo pabaigoje kelis mėnesius Plungės ligoninėje dirbo operacinės seserimi). Skalės apačioje telkėsi visokiausi „šnekoriai ir pišoriai": mokytojai, kunigai, valdininkai, žurnalistai, artistai. Jai buvo sunku susitaikyti su faktu, kad jauniausias jos sūnus Mečislovas metė žemės ūkio mokslus Dotnuvoje ir pasinešė į artistus, net į režisierius. Senelio profesiją – jis buvo farmacininkas – jinai gerbė, bet vėlgi pasišaipydama: „Pavojingas žmogus. Ką gali žinoti, kokio tručo įlašins į buteliuką. Geriau su juo nesipykti." Tačiau užmiršdavo ką sakiusi ir puldavo bartis. Gerai, kad senelis niekada neatšaudavo. Patylėdavo, patylėdavo, o jeigu Nastenka įsismarkaudavo, nusikabindavo nuo krosnies savo gelsvą lazdžiukę ir išeidavo į senąjį dvaro parką. Dažnai ir aš su juo.

Tėvas mėgo pasakoti apie šokių mokytoją Mintaučkį. Studijuodamas tėvas porą metų Kaune gyveno Maironio gatvėje viename name su šiuo mokytoju. Viršutiniuose aukštuose studentai nuomojosi kambarius, o pirmame buvo nedidelė salikė su bufetu. Čia Mintaučkis paprastomis dienomis rengdavo šokių pamokas, o savaitgaliais šokių konkursus. Pamokas lankė bemaž vien moterys – valdininkų ir karininkų žmonos. Vyrus atitempti į šias pamokas, juolab darbo dienomis, sekėsi sunkiai. Jei ir pasirodydavo koks karininkutis, tai trumpam, iki pirmo savaitgalio, mažai kas iš vyrų įnikdavo į šią pramogą. Šokių mokytojas Mintaučkis kviesdavosi studentus – koks mokslas be partnerių, kažkas gi turėjo įsukti ponias valso sūkury. Studentai noriai dalyvavo šokių pamokose, jiems mokslai nekainavo, dar ir selterio dykai išgerdavo. O štai šeštadieniais ir sekmadieniais studentai pasišienaudavo. Tomis dienomis būdavo samdomas žydukų orkestrėlis, damos ateidavo išsipusčiusios, užklysdavo ir veteranų, buvusių Mintaučkio mokinių, šiaip mėgėjų pramogauti. Šokių konkursas trukdavo visą vakarą. Mintaučkis su asistentėmis stebėdavo šokėjus ir rašydavo pažymius. O įdomiausia tai, kad vakarui baigiantis paaiškėdavo, kad visus prizus laimi poros, kuriose šoka studentai iš viršutinių aukštų. Turbūt nebereikia nė sakyt, kad po vakaro laimėtojai su iškovotais prizais: tortais, šampano ir krupniko buteliais, susieidavo į šokių mokytojo būstą ir gražiai atšvęsdavo. Dar įdomiau, kad maždaug po trisdešimties metų bičiulis dailininkas „Tulpėje" man parodė sausą žmogelį paaiškindamas: „Čia šokių mokytojas Mintaučkis. Smetoninis." Ką jis tuos dešimtmečius veikė, kaip išsilaikė? Neva kažkuriuo metu dirbo Muzikiniame teatre. Nežinau, ar tiesa.

Pasirodo, kad vargonai bažnytiniu instrumentu tapo tik dvyliktame amžiuje. Antikos laikais vargonais buvo grojama hipodromuose, teatrų ir cirkų arenose. O į bažnyčią vargonai įsileisti nenoriai, mat turėjo nekokią šlovę, vargonuojama gi buvo per visokias atrakcijas, plebėjų šventes. Deja, nėra žinoma, kokia muzika tuo metu jais buvo grojama.

Tikriausiai ji skambėjo kitaip, ne taip dangiškai ir prakilniai kaip šiandien. Smagiausia būtų sužinojus, kad vargonai grojo visiškai taip pat kaip dabar, tačiau šventikams ir maldininkams tada atrodė, jog vargonai prasčiokiškai bauboja. Lietuvoje vargonai atsirado šešioliktame amžiuje.

Ligi šiol nežinojau, kad kovo dešimtoji yra Keturiasdešimties paukščių diena, pagoniška lietuvių šventė. Tą dieną į Lietuvą turi būti parskridę keturiasdešimties rūšių paukščiai. (Aš tiek nepriskaičiuoju.) Vėliau katalikai tą šventę neva pertvarkė į Keturiasdešimties šventųjų dieną, kiekvienam šventajam paskyrę po kokį nors globotiną paukštį. Įprastas metodas. O štai kovo vienuoliktoji iš paprastos dienos pavirto Nepriklausomybės švente visų mūsų akyse. Profesorius Vytautas Landsbergis, galima sakyti, šios šventės sumanytojas, apie kovo vienuoliktąją pripasakojo tiesiog mistiškų dalykų. Pasirodo, Berlyno Šarlotenbergo parke yra paminklas – baltas obeliskas, skirtas kovo vienuoliktajai. Pastatytas jis 1979-aisiais, taigi prieš vienuolika metų iki mūsų nepriklausomybės paskelbimo. O skirtas jis datai, kuri ateityje pasauliui taps itin svarbi. Prisimindamas, kaip profesorius skubino Nepriklausomybės akto priėmimą ir turėdamas omeny stebėtiną V. Landsbergio įžvalgą, pagalvojau – žinojo apie obeliską. Tarsi pagavęs mano abejonę, profesorius per radiją ėmė dievagotis, kad apie paminklą išgirdęs daug vėliau, jau po 1990-ųjų. Skulptūros autorius yra bosnis Braco Dimitrijevičius. Obeliskas parke pastatytas Šarlotenbergo rajono gyventojų pageidavimu, o data jame iškalta pirma pasitaikiusi (beje, keturiomis kalbomis). Neva skulptorius tiesiog paklausęs praeivio, kada šio gimimo diena, ir tą datą iškalęs akmenyje. Anot autoriaus, šitaip jis įamžinęs dieną, kuri taps svarbi pasauliui. Profesorius reziumavo, jog taip ir atsitiko, tą dieną ėmė griūti Sovietų Sąjunga. Taigi kad mistika. Jeigu šitaip, skulptūros autorių reikėtų vadinti pranašu, ne kuo kitu. Obelisko atsiradimo intencija vis dėlto nėra aiški. Kas viską sugalvojo? Įtariu, kad skulptorius baltąjį obeliską buvo iškalęs anksčiau ir siūlė jį pastatyti kokio nors miesto parke. Ieškojo municipaliteto, kuriam ši idėja patiktų. Rado tokius suokalbininkus Berlyne. Bet čia tik mano prielaida. Tikriausiai viskas vyko dar paprasčiau.

„Globalaus kaimo" sąvokos autorius yra Kanados literatūrologas Maršalas Makluhanas, miręs dar iki interneto atsiradimo, tačiau jį puikiausiai išpranašavęs. Anot jo, toji aplinkybė, kad pasaulis virsta globaliu kaimu, nėra vien teigiama. Tarkime, kokiame nors atokiame Azijos ar Afrikos kaime visos žinios dar ne taip seniai buvo pranešamos būgnais. Iš būgno garsų žmonės suprasdavo, kas nutiko, – ar gimė kas, ar mirė, ar nelaimė kokia: gaisras, potvynis, žvėrių antpuolis. Būgnai dundėdavo tik reikalui esant. O šit dabar „globaliame kaime" būgnai dunda be perstojo – radijas, televizija, telefonai ir t. t. Nebūtų taip pavojinga, jei ryšių priemonės be paliovos nepranešinėtų blogų naujienų, dažnai net nepasitvirtinančių: nuskendo laivas, susprogdinta bomba, cunamis nusinešė šimtus gyvybių. „Globaliame kaime" pavojaus signalai skamba kur kas dažniau nei realiame, atskirtame nuo kitų uždarame kaime. Anot M. Makluhano, dėl šios priežasties „globalus kaimas", kitaip tariant, šiuolaikinis pasaulis, tampa įtarus, sudirgęs, bailus. Po blogų žinių lavina jam vaidenasi tariami priešai ir pavojai, jis greit puola į paniką, praranda atsparumą gandams ir melui. Puikiausias to pavyzdys – vis iš naujo nušniokščiantys gąsdinimai visokiomis epidemijomis: paukščių gripu, cholera, juodlige. „Globalus kaimas" viską žino, kas dedasi plačiajame pasaulyje, tačiau gyvena tarsi vulkano pašlaitėje.

Begaliniai yra teologų sugebėjimai išsukti uodegą iš bet kokios situacijos. Nemirksint paaiškinti bet kokį neįtikimą reiškinį. Kad ir kaip mažvaikiškai tie paaiškinimai skambėtų, juos gina visomis išgalėmis. Galiausiai priėję liepto galą, nieko nebegalėdami atsakyti į triuškinamą faktologiją, lyg niekur nieko ima nesidrovėdami platinti naują versiją. Kad ir garsioji istorija su Turino drobule, į kurią neva buvo suvyniotas nuo kryžiaus nukeltas Kristaus kūnas. Daugybę metų toji drobulė buvo vežiojama po pasaulį tvirtinant, kad ji iš Kristaus laikų, nors joks mąstantis žmogus negalėjo patikėti, kad paprastas audinys nesudūlėjęs gali atlaikyti šimtmečius ir dar išsaugoti į jį įvynioto kūno atspaudą, beveik paveikslą. Mokslinių argumentų ir modernių tyrimų metodų įvaryti į kampą, Vatikano profesoriai neseniai sugalvojo naują variantą, ne tokį fantastinį. Atsirado mokslininkas, kuris ištyręs drobulę paskelbė, kad jinai yra iš XIV amžiaus. Bet tai ne falsifikatas. Pasak specialisto, drobulė esanti garsaus Renesanso laikų dailininko Džoto di Bondonės kūrinys. Originali drobulė, kuria buvo apdengtas Kristus, iš tikrųjų sudūlėjo, todėl meistras padarė jos kopiją. Originalas galėjo būti netgi sąmoningai sunaikintas. Argi ne gudriai apeitas teiginys, kurį XX a. išplatino fizikai, ištyrę Turino drobulę radioaktyviosios anglies metodu. Tyrimas kolei kas patikimiausiu metodu parodė, kad audinys yra iš viduramžių, tūkstantmečiu naujesnis, negu teigiama, taigi klastotė, simuliakras. Tačiau konservatyvūs oponentai šokosi kritikuoti netgi naująją išmaniai sukurtą Vatikano versiją. Atseit drobulė yra šventa relikvija, o ne meno kūrinys, ir jokiais technokratiškais metodais jos tyrinėti nevalia. Anot jų, tokių relikvijų nedera netgi liesti. Turino drobulė jiems tikra, stebuklingu būdu atkeliavusi iš Palestinos į Europą. Ji amžina, nepavaldi laiko poveikiui.

Replika iš dokumentinio filmo: Sunkiasvoriai vandenyno gyvūnai, išlipę į sausumą, miklumu nė iš tolo neprilygsta žmogui. O paniręs po vandeniu žmogus tarp visų tų vėžlių, jūros liūtų, ruonių atrodo tarsi gorila su balerinos sijonėliu.

Mėnulio peilis įkypai kerta kambario kraštą. Atsiremia į mano lovą. Nubundu ir pakeliu delną tarsi veidrodėlį. Vidurnaktį delne galima matyti visus rėželius. Jei išmanytum chiromantiją, pagal mėnulio išryškintas linijas galėtum išsiburti ateitį. Telpa tik keturi pirštai, toks tas rėžis siauras, mat lova stovi prie tos pačios sienos, kaip ir langas, pro kurį sminga aštrusis mėnulio peilis. Taip yra dėl to, kad šią naktį pilnatis ir giedras dangus. Atsikėlęs matau, kad visas kambarys juodas, tik patį jo kampą kerta balčiausia juosta. Pagalvė atrodo kaip televizoriaus ekranas. Žavios pilnaties išdaigos. Ko gero, ji pažadino mane. Bet nebūtinai, kaime aš nesilaikau jokios tvarkos, naktimis klausausi radijo, dieną po obelimi nusnūstu.

Visą ikimokyklinę vaikystę man atrodė, kad ten kažkas gyvena. Ypač vasarą, kai pilkšvos nedažytos lentos įkaisdavo ir permušdavo kitus kvapus. Namelyje galėjai tupėti nors visą dieną, skaitinėti laikraščių skivytus arba nuplėšiamo kalendoriaus lapelius, kuriuos perskaitęs senelis atnešdavo čia ir pamaudavo ant surūdijusios vinies. Nuojauta manęs neapleido – kažkas čia turėjo gyventi. Tikriausiai negražus, slepiantis savo išorę, bet ne pabaisa. Arklys juk netilptų į šį namelį, juolab trigalvis slibinas. Galiausiai paaiškėjo, kad neklydau. Senelis parodė palubėje virš gulsčiojo langelio kažkokį pilką tumulą, panašų į skudurinį kamuolį. Širšių lizdas. Pačių širšių nebuvo matyti, bet tasai kamuolys pamažu didėjo. Mes jo nelietėme, ne visi ir pastebėdavo. Širšių nebijojau, nes namelyje jos neskraidė, viena kita kartais patyliukais ropodavo langelio stiklu. Buvau patikintas, kad jeigu neliesiu jų lizdo, jos nepuls ir negels. O štai kaimynė Sigutė, mano žaidimų draugė, sužinojusi apie tą lizdą ir kas jame gyvena, namelin eiti bijojo. Užsimaniusi sisiuko bėgdavo į savo kiemą.

Leonas G. pasakojo, kad prieš pat karą jo tėvas buvo paskirtas spaustuvės direktoriumi. Dirbdavo iki išnaktų. Artimieji negalėję suprasti, ką jis ten taip ilgai darąs. Nuolat klausinėjamas jis nenoriai paaiškinęs, kad spaustuvininkai daro neštuvus sužeistiesiems gabenti. Taip ir neaišku, iš ko jie darė tuos neštuvus. Gal iš kartono ir viršelinės drobės? Vadinasi, rusai žinojo, kad karas tuoj prasidės, ruošėsi kaip sugebėjo. Dar jis pasakojo, kad tuo metu jų šeima gyveno Julijanavoje prie pat aerodromo, todėl patyrė patį pirmąjį Kauno bombardavimą, nes pirmosios vokiečių bombos krito ant Aleksoto aerodromo, kad jį paralyžiuotų, sudaužytų pakilimo takus ir lėktuvus. Leono šeima traukėsi, bėgo kažkokiu giliu grioviu, paskui slėpėsi rūsyje. Ten gulėjo kraujuojanti nutrauktomis kojomis moteris, kuri jo akyse mirė. Leonui tada buvo penkeri metai, pirmoji karo diena vaikui įsirėžė į atmintį giliausiai, ji buvo pati kraupiausia.

Sapnavau Kubą, susitikimą jaukioje Havanos kavinėje su Kubos menininkais. Kažkada, kai iš tikrųjų teko lankytis toje šalyje, panašus renginys buvo numatytas, bet paskutiniu momentu buvo pakeistas į susitikimą su mokytojais, o dar tiksliau – su Havanos mokytojų choru. Sapne nedidelį mūsų būrelį vaišino menininkai. Muzikantai, dailininkai. Įpusėjus pasisėdėjimui vienas pusnuogis Kubos žurnalistas keičia toną iš draugiško į valdišką ir liepia iš pateikto sąrašo išsirinkti suvenyrą. Bandau atsisakinėti, bet jis netgi reikalauja, skaito sąrašą, kuriame puodukas, nosinė, cukraus gabaliukas, suvyniotas į spalvotą popieriuką, ir kitokie menkniekiai. Vėliau paaiškėja, kad tai svarbi diplomatinė misija, valstybinis įpareigojimas, o patys suvenyrai jau seniai supakuoti į popierinį maišelį, ant kurio užrašyta „Dolce Cubana", kurį vaišėms baigiantis kiekvienam svečiui atneša ant padėklo tamsiaodė gražuolė. Mulatų orkestras įteikiant maišelį groja „Bandera rosa". Prabudęs galvojau, ar tas suvenyrinis ritualas nebus patekęs į sapną iš literatūrinių švenčių Gruzijoje, Moldavijoje, Gorkyje, Kijeve, kur esu dalyvavęs. Bemaž visur tas ritualas būdavo itin sureikšminamas, net mistifikuojamas ir, matyt, privalomas. Bet kodėl Havanoje?

Erichas Fromas rašė, kad vienas ankstyviausių šaltinių, kuriame nusakomas požiūris, kad mūsų sapnuose gali pasireikšti ir pačios racionaliausios, ir pačios iracionaliausios galios, yra Homero poemos. Homeras piešia dvejus sapnų vartus: vienus iš rago, pro kuriuos pasirodo teisybę reiškiantys sapnai, kitus – iš dramblio kaulo, pro kuriuos pasirodę sapnai yra klaidinantys, neteisingi. Taip yra todėl, kad ragai peršviečiami, skaidrūs, o dramblio kaulas neskaidrus, nepersišviečia.

Mano anūkė, grįžusi iš Amerikos, apie Las Vegasą, kur buvo nuvykusi su draugais, pasakė štai ką: „Baisus kičas, tokio net neįsivaizdavau. O vyrai visi tenai man iki peties. Mažiukai storuliai. Visokie kinai, japonai, gal meksikiečiai, italai, bet ir tie žemaūgiai. Amerikoje žmonės negražūs, visus gražuolius, matyt, susirenka Holivudas. Beje, garsioji žvaigždžių alėja Holivude atrodo prasčiau už Laisvės alėją Kaune."
Prisiminiau Valį Drazdauską, kuris sakydavo: „Jei Ąžuolynas būtų ne Kaune, o Paryžiuje, taptų garsesnis už Bulonės miškus ir Liuksemburgo sodus."

Latviai garsėja savo konditerija. Žemaitijoje esu girdėjęs juos pravardžiuojant pyraginiais. Kai dar mokinukas pirmą kartą apsilankiau Rygoje, ji mane nustebino ne tik savo pastatais, bažnyčiomis, bet ir pyragaičių bei kavos kvapu, plūstančiu bemaž iš kiekvieno namo. Kūkas un konfetes – pyragaičiai ir saldainiai – tiek jų šnekoje, tiek ant kavinukių langų, visur. Vėliau yra tekę lankytis ir kituose latvių miestuose bei miesteliuose, svečiuotis latvių namuose. Pastebėjau, kad kiekviena latvė labiausiai mėgsta pasigirti savo pyragu, neva iškeptu pagal jai vienai žinomą receptą. Latviai suvokia, kuo jiems dera didžiuotis, taigi didžiuojasi savo bandelėmis, saldumynais ir dainomis. Šią vasarą Ezerėje, pasienio miestelyje, nusipirkau garsiųjų latviškų pieniškų karamelių „Gotina". Lukštendamas saldainius, pastebėjau, kad kitoje popierėlio pusėje atspausdinti lyg ir eiliuoti tekstai. Įsiskaičiau – ėgi čia garsiosios latvių dainos. Tokiu būdu, išradingu tautinių grožybių sukryžminimu, matyt, siekiama, kad tuos posmelius pirmiausia įsimintų pagrindiniai „Karvučių" vartotojai – latvių vaikai. Taip, latviai myli savo folklorą, bet kasdienybėje jo vis mažėja, visu ūgiu pasirodo jis tik per garsiąsias Dainų šventes. Latviai ne mažiau kaip lietuviai bijo nutautėjimo, todėl štai ir sugalvojo būdą, kaip su tuo grumtis. Gal kiek padės. Nurašiau nuo vieno popierėlio:

 

Riga, Riga, skaista Riga,
Kas to skaistu darinaja?
Vidzemnieku grūti darbi,
Pakavoti kumelini.

 

Lietuviškai maždaug taip: „Riga, Riga, gražioji Riga, kas tą grožybę sukūrė? Vidzemės žmonių sunkūs darbai, kaustyti žirgeliai."

Sentikių kaime už Irtyšiaus mus užklupo speigas, pirmas tą žiemą. Jeigu būtume žinoję, vargu ar būtume išsiruošę į kiškių medžioklę. Šaltajame trobos gale buvo užšalusios visos sūdytos gėrybės, net didžiulė rėčka su sūdytais arbūzais – tokią pirmą kartą mačiau. Gerai, kad iš gaziuko išleidome vandenį, nes per valandą, kai gerdami arbatą laukėme, kol prašvis, užšalo tepalas, teko kaitinti karterį. Apšarmojusios sibirietiškos karvės slampinėjo po laidarą ir pešė šieną iš apsnigtų kaugių. Braškėjo tvoros, sukaltos iš gulsčių papenčių. Pavažiavome gal kokį kilometrą senojo miško link, nusidriekusio palei Irtyšių. Krūmuose pasibaidė du kiškiai, jų nervai neatlaikė motoro burzgesio, vargšeliai tuoj ir krito. Niekas daugiau, išskyrus porą purptelėjusių kurapkų pulkelių, nepasirodė, o kurapkoms mūsų šautuvai nebuvo paruošti. Įsidienojus grįžome į kaimą, sulindome į trobą, kur tvoskė dvi krosnys – koklinė kambaryje ir didžioji miegamoji virtuvėje. Kiškiai buvo prisiėdę aitrių žolių, tad troškinami puode skleidė sūdrų pelynų kvapą. Šeimininkas ir jo sūnus, kuris mus čionai pasikvietė, kalbėjo, kad tokia kiškiena su praskiestu spiritu gydo nuo visų peršalimų. Besivažinėdami ir beslampinėdami pagiriu sušalome į ragą. Kiškieną užgėrinėjome dar ir verdančia kvapnia arbata iš caro laikus menančio varinio virdulio. Paskui mums paklojo didžiajame kambaryje, tiesiog numetė ant grindų krūvą vilkų ir šernų kailių, jais pasiklojome ir užsiklojome. Šiluma iš spirito, arbatos ir aitrios kiškienos įkaitintų vidurių pamažu pasklido po kūną. Naktį jaunamiškyje, siekiančiame kaimą, kažkas stūgavo – gal sulaukėję šunys, gal vilkai. Pro langą ryškiai plieskė mėnuo, tarsi prožektorius pramoniniame Sibiro mieste, iš kurio, sukorę tris šimtus kilometrų, čionai atvažiavome. Rytą termometras rodė trisdešimt keturis laipsnius šalčio.

Kažkoks finansinių paradoksų paradas. Miestelyje pasiligojęs mokytojas, kuriam jau aštuoniasdešimt, pasisamdė dešimčia metų jaunesnį kaimyną, taip pat pensininką, suskaldyti jau supjautas malkas. Senas vyras dirbo lėtai, paskaldė vieną dieną, kitą. Antros dienos vakare pro šalį ėjo pakaušęs jaunystės draugas iš kito miestelio pakraščio. Pamatęs savo prietelių skaldant malkas rūsčiu balsu užriko: „Ak tu šitaip, dejavai, kad neturi macios, nė stiklelio negali išlenkti, o malkas mokytojui skaldyt gali. Reikės pranešti, kad tau nuimtų pensiją." Trečią dieną malkų skaldytojas nebeateina. Mokytojas bėga žiūrėti, gal kas nutiko. Nieko nenutiko, sėdi jo pagalbininkas patroby, vištas lesina. „Nelauk, nekviesk, – sako, – daugiau nebeateisiu. Bijau prarasti pensiją." Jokie įtikinėjimai, kad jo draugas pajuokavo, kad taip nebūna, žmogaus neįtikino. Mokytojui teko laukti, kol atvažiuos anūkas ir pabaigs pensininko pradėtą darbą. O pensininkas, pasirodo, išsigando ne tuščiai. Mat dabartinės valdžios logika yra tokia – jeigu tu, senas žmogau, dar pajėgi šiek tiek dirbti ir kiek nors užsidirbti, pensijos mokėti tau nereikia. Su šiuo paradoksu susidūriau ir aš pats. Porą sykių gavau kelių dešimčių litų honorarą iš spaudos leidinių. Po mėnesio ateina valdiškas laiškas, girdi, aš, toks ir toks, esu padaręs valstybei žalą, nes, būdamas pensininkas, gavau atlyginimą už atliktą darbą, todėl esu baudžiamas, regis, aštuoniolika litų. O didžiausia komedija yra tai, kad iš tavęs atima sumą, kuri prilygsta vienos dienos pajamoms iš pensijos. Nesvarbu, kiek tu papildomai uždirbai – tūkstantį litų ar tris litus, atskaito pensijos dalelę, tenkančią vienai dienai. Finansininkų logika: kiekviena gauta suma yra atlyginimas už vieną darbo dieną. Pensininką baudžia ne dėl to, kad jis daug uždirbo ir dar nori pensijos, o už tai, kad jis apskritai dirbo. Ar ne marazmas? Pensininkai, suprantama, rado šiokią tokią išeitį, sutarė su darbdaviais, jog visi smulkūs uždarbėliai jiems būtų mokami vienu kartu. Už mėnesį, ketvirtį, pusmetį. Aš dar suprasčiau, jeigu pensininkas privalėtų pranešti apie papildomai uždirbtą sumą, ir toji suma būtų išskaičiuota iš pensijos (arba dalis sumos). O dabar kas? Štai ir nusprendžia dėdelis, kad jam geriau lesinti savo vištas negu kapoti mokytojo malkas. Tegu prasmenga skradžiai visi tie darbai, jeigu dirbant reikia slapstytis net nuo vaikystės draugų.

Tarkime, vieną sekmadienio rytą atvažiuoji į savo sodybą Dzūkijoje, o jos nebėra. Pamiškė, kurioje ji glaudėsi, išarta, o arimo vidury tik šuns būda. Šuo yra. Jis atbėga iš miško, inkščia, glaustosi, laižo tau rankas, negali nieko pasakyti.

Tarkime, atsiverti šviežią laikraštį, o jame tik pavadinimas, tarkime, MIESTO NAUJIENOS. O žemiau tik juodos manų kruopos, smulkūs taškeliai, peliukų spiros. Perverti puslapį, ten kitas pavadinimas, tarkime, SPORTAS, o aplink tos pačios kruopelytės. Žiūri žiūri į jas, kelis kartus išvalai akinių stiklus, bet niekas nepasikeičia. Nieko daugiau perskaityti neįstengi.

Tarkime, ankstyvą pavasarį plauki valtimi, netyčia išsineria vienas irklas ir lieka už borto. Iškabini iš kilpos antrąjį ir bandai pasiekti srovės nešamą pirmąjį, bet ir laikomasis išslysta iš rankų. Tarkime, vanduo dar su ledais, krantai toli, valtį srovė neša greičiau, o irklus lėčiau ir kažkodėl kreivai, priešingo kranto link. Vis garsėja artėjančios užtvankos šniokštimas.

Arba keliauji prie jūros. Įlipi į traukinį, tarkime, Madride. Dar likę laiko, tad nusprendi stoties kioske nusipirkti žemėlapį. Perone žemėlapio nerandi, tave siunčia stoties vidun, kur yra knygynėlis. Kai su žemėlapiu rankoje grįžti į peroną, traukinio, tarkime, nebėra, išvyko. Vagone liko tavo daiktai, švarkas su dokumentais ir pinigais. Marškinių kišenaitėje turi tik traukinio bilietą ir truputį smulkių, grąžą, gautą knygynėlyje. Esi svetimšalis, greta nesuprantama kalba kažką rėkauja būrys juodaodžių. Žemėlapio, kurį laikai rankoje, tarkime, tau gali prireikti.
Išeitis vienintelė – šalin vaizduotę.

Pristatinėdamas Vilniaus knygų mugėje savo naująjį romaną „Čia ir dabar", Jonas Mikelinskas citavo Staliną: „Aš išvaduosiu žmogų nuo chimeros, kuri vadinasi sąžinė." Jis tą ir padaręs. O naujo žmogaus niekas taip ir nesukūrė. Toliau J. Mikelinskas suka mintį šitaip: jeigu sovietinė santvarka iš žmogaus norėjo padaryti vergą, tai šita santvarka labai sėkmingai daro iš jo gyvulį. Vergas dar gali atvirsti žmogumi, o gyvulys – jau niekada.

P. S.

Itin žiauriai pasakyta. J. Mikelinskas labai originalus rašytojas. Rašo daug, prirašo visko – nuo epopėjų iki miniatiūrų. Ir niekada niekam nepataikauja. Per tai užsitraukia didžiausių nemalonių. Sovietmečiu jo kūrinių gerą dešimtmetį nespausdino. Sulaukęs garbaus amžiaus, atsilaiko net prieš žydus, kurie patologiškai nepakantūs kritikai. Jie kažkada skaudžiai jam įkando, J. Mikelinskas gindamasis jau antrą dešimtmetį renka istorinę medžiagą ir rašo publicistiką apie žydų ir lietuvių santykius. Pedantiškai, skrupulingai, išsamiai. Panašiai gali būti ir su tuo sugyvulėjimu, šokiravusiu ne vieną valdžios žmogų. Jeigu tik Dievas duos jam sveikatos, manau, šią temą jis išskleis į plotį ir į gylį.

Neprisimenu, kas pirmas Lietuvoje pradėjo kalbėti apie garmėjimą į dugną. Atrodo, kad tai buvo Vagnoriaus laikais, vadinasi, šiai filosofijai jau penkiolika metų. Ji čia išlenda į viešumą, čia vėl pasislepia. Jos esmė, pateikiama su optimizmu, yra tokia: Lietuvos ekonomika (ir ne tik ji) ritasi žemyn, garma į dugną, kai tą dugną pasieksime, imsime kilti aukštyn. Matyt, nuo jo atsispyrę, kitaip, matyt, negalime. Klausimas: koks dabar mūsų tikslas? Aišku, kuo greičiau pasiekti dugną. Ar tokią filosofiją galima vadinti normalia? Kas gali trokšti garmėti į dugną, į patį žemiausią lygį, kitaip sakant, į pragarą. Aišku, kad tik bepročiai. Belieka konstatuoti, kad politikai, o gal ir ekonomistai bei žurnalistai mums nori įpiršti pakaruoklišką credo, savižudišką filosofiją, kurios mes nesigėdijame, netgi laikome ją racionalia, pragmatiška. Taigi kuo greičiau nukrisime į dugną, tuo mums bus geriau. Nesispyriokime, garmėkime stačia galva, skatinkime taip daryti ir tuos, kuriems tokia filosofija atrodo absurdiška. Įdomu, kada koks nors aukštas valdžios žmogus viešai pasakys, kad šitaip galvoti nedera, kad nedera sąmoningai siekti bankroto, kad gyvenimas nėra neprognozuojamas, kad jis priklauso ne vien nuo atsitiktinumų, bet ir nuo žmogaus pastangų, kad čia ne loterija. Paprastai gyvenime atsitinka taip, kaip mes esame įsikalbėję. Tauta ir valstybė, apkrėsta dugno filosofija, net ir gerėjant ekonominei situacijai, galvos, kad vis dar krenta žemyn. Šiandien mūsų valdžia, ypač premjeras, elgiasi kaip koks burtininkas ar šamanas – paspjaudo pirštą, pakelia prieš vėją ir aiškina, kad šį ketvirtį kritimas sustojo, recesija baigėsi. Arba kad kitos kaimyninės šalys krenta greičiau, o mes nuo Naujųjų metų kilsime aukštyn. Palaukite, o kaip su tuo nepasiektu dugnu. Mistika, o ne valstybės ekonominė politika.

Šis mano palyginimas senamadiškas. Kaip ir aš pats. Jo moralas – jaunieji neturėtų iš vežimo išmesti senių, nes seniai turi lazdą. Visur ir visados, nes be lazdos nepaeina. Jaunimas mėgsta važiuoti greitai, čaižo botagais žirgus, pliauškina vadžias, jų karietos, ekipažai lekia kaip vėjas. Bet pavojaus akimirką įsilėkusių žirgų suturėti jie nebegali. Ratai gali nusiristi pakalnėn ir subyrėti. O seniai, kaip sakyta, turi lazdą, vežasi po šonu pasikišę vežime. Štai tą senio lazdą ir galima įkišti į ratus. Lazda, aišku, lūžta, stipinai išsilaksto, bet įsilėkęs vežimas kitąsyk, žiūrėk, ir sustoja ant prarajos krašto. Su visais jame esančiais keleiviais – jaunais ir senais. Taigi senis su lazda gali išgelbėti jauną ir smarkų. Jaunam net tokia mintis neateis į galvą, greičiau jis gelbėsis šokdamas lauk iš patrakusio vežimo, bet toks šuolis dažniausiai yra pražūtingas. Iš lekiančios karietos nesusižeidę sugeba iššokti tik profesionalūs kaskadininkai. Bet ką čia niekus šnekėti – jaunimas dabar laksto motociklais ir automobiliais.

Kai sutikau trečią šitaip besielgiantį žmogų, supratau, kad mano jaunystės draugas R. nėra koks nors fenomenas. Iš jo nepatenkintos kalbos kadaise supratau, kad bendradarbiai iš jo švelniai pasišaipė. Pasirodo, kad žmogus, kuris visus žemina, apkalba, iš visų tyčiojasi, nori, kad visi jam maloniai šypsotųsi, mandagiai sveikintųsi, jokiu būdu nedrįstų į pašaipų žodį atsakyti tokiu pat. Jis, matai, drabstysis purvais, skaldys antausius, o aplinkiniai jam atsukinės antrąjį skruostą, – skelk dar kartelį. Beje, mano jaunystės draugas buvo vargonininko sūnus. Jis retsykiais iš tikrųjų nuduodavo esąs doras katalikas. Tačiau trokšdamas, kad visi juoktųsi iš jo sąmojaus, pats dėl menkiausios pašaipėlės tiesiog užsiplieksdavo. Dabar žinau, kad tai žmogaus tipas, itin įdomus, bet retas. Šie žmonės iš visų smagiai ir išradingai juokiasi, bet patys pajuokti baisiausiai pyksta.

Sužinojau, kad esperanto kalbos pavadinimas atsirado ir paplito per klaidą. Esperanto yra Liudviko Zamenhofo slapyvardis. Šis Baltstogės žydaitis, nuo paauglystės užsidegęs sukurti tarptautinę kalbą, 1887 m. Varšuvoje išleido tokios kalbos vadovėlį, pasirašytą slapyvardžiu Doctor Esperanto (išvertus galėtų skambėti kaip Daktaras Viltingasis). Iš pradžių Rusijoje, vėliau visoje Europoje platinama, keturiasdešimties puslapių knygelė buvo pristatoma kaip esperanto vadovėlis, prasmę perkeliant iš slapyvardžio į pavadinimą bei turinį. Ilgainiui imta aiškinti, kad kalba taip pavadinta sąmoningai, tikintis, jog tai bus vilties kalba, suartinanti tautas, leidžianti joms susišnekėti. Visas šios knygos pavadinimas yra „Lingvo internacia. Antauparolo kaj plena lernolibro" („Tarptautinė kalba. Įžanga ir vadovėlis"). Beje, šį vadovėlį L. Zamenhofui padėjo išleisti jo uošvis Keleris, gyvenęs Kaune ir senamiestyje turėjęs muilo fabrikėlį. Šiaip L. Zamenhofas buvo gydytojas okulistas, po studijų kelis mėnesius netgi praktikavęs Veisiejuose, kur gyveno jo sesuo.

Nostradamas savo kūrinius rašydavo naktimis. Legenda sako, kad jis priešais save pasistatydavo dubenį, pilną vandens, užsidegdavo žvakę. Neva vaizdiniai, kurie pasirodydavo vandens paviršiuje nuo šalia plevenančios liepsnos, jam ir diktuodavo katrenų tekstą. Ką išvysdavo dubenyje, tą ir surašydavo. Kitaip tariant, pranašystės kildavo spontaniškai, kaip vaizduotės ir atspindžių rezultatas. Viskas labai paprasta. Tiesiog keista, kad jo pranašysčių aiškintojai patys nebando pakartoti šio metodo. Gal paprasčiausiai nesugeba eiliuoti. Negali būti, nes eiliuojančių pranašų ir mistikų pasitaiko visur ir visada. Vienas buvo užklydęs net Lietuvon – Juozapas Albinas Herbačiauskas.

Romos imperatorius Dekretianas 305 m. atsisakė sosto ir įsikūręs kaime dabartinės Kroatijos teritorijoje ėmėsi ūkininkauti. Kai po septynerių metų romiečių delegacija, atvykusi į jo ūkį, ėmė prašyti, kad jis sutiktų vėl būti Romos imperatoriumi, Dekretianas atsakė: „Jei būtumėte matę, kokie šiemet mano darže užderėjo kopūstai, tikrai neragintumėte manęs užsiimti tokiais niekais."

Beje, JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas, atbuvęs dvi kadencijas aukštajame valstybės poste, išsikraustė į atokų dvarelį, kur ligi gyvenimo pabaigos užsiėmė žemės ūkiu.

O štai Levas Tolstojus, vasaromis Jasnaja Polianos dvare mėgęs kartu su kaimiečiais sukti dalgelę, kartodavo, kad pats tinkamiausias užsiėmimas vyrui yra žemdirbystė.

Kančia, kaip vertybė, nūnai nebe pirmą kartą patiria priekabią reviziją. Kančią, žinia, ypač aukština su krikščionybe susiję menai bei filosofijos. Kančios grožis ir vertė labiausiai akcentuojama po pasaulį ištinkančių tragedijų: karų, katastrofų, stichinių nelaimių, šitokiu būdu atkreipiant dėmesį į aukas, nukentėjusiuosius, atiduodant jiems pagarbą, reiškiant užuojautą. Norima įteigti, kad kenčiantieji nėra nurašyti, pasmerkti vargams, bet priešingai – jie pakylėjami aukštyn, jais grožimasi. Kančia įprasmina fizinį skausmą, kurį žmogus patiria ne dėl savo kaltės. Kančios garbinimas gali atskirus žmones, tarkime, atsiskyrėlius, vienuolius, religinius fanatikus netgi nukreipti į savanorišką savęs kankinimą. Tokios perversijos paprastai ir tampa svariausiu kontrargumentu kančios kaip vertybės traktavimui. Jokia čia vertybė, – sako Dioniso garbintojai ir visi kiti lengvabūdžio gyvenimo šalininkai. Taigi, kas gali paneigti, kad šiandien labiausiai yra propaguojami visokiausi gyvenimo malonumai, reklamuojamas dykinėjimas, nevaržoma vartojimo manija. Paradoksalu tai, kad tiek Europoje, tiek Amerikoje visuotinai pripažįstant krikščionišką pasaulėžiūrą ir jos prioritetus, į kančios garbinimą žiūrima kaip į naftalininę senieną, religinę atgyveną. Šiuolaikinė pramogų industrija kančią eliminuoja netgi iš pavojingų žaidimų, ne visada pasibaigiančių laimingai. Tik šypsena, šypsena, per visą ekrano plotį šypsena. Kančia pamažu traukiasi iš visų menų, netgi iš poezijos, užleisdama vietą džiaugsmui, pašaipai, nerūpestingam elgesiui. Vyrauja pažiūra, kad protingieji siekia malonumų visose srityse, o kančiomis tenkinasi tik paklydėliai ir apsimetėliai, arba globalių ideologijų apmulkinti naivuoliai. O mūsų Vidmantė Jasukaitytė neseniai netgi pareiškė, kad ilgai mąsčiusi ji suprato, kad visas pasaulio blogis atsiranda iš kančios. Tokia nuomonė niekaip nedera su krikščionybės skatinimu kentėti ir aukotis. Kaip ši išvada koreliuoja su modernia (ir ne tik modernia) filosofija, galėtų paaiškinti nebent speciali studija.

Supažindintas su mokyklinių biologijos vadovėlių autore, aš iškart prisiminiau satyriką Vytautą Eidukaitį, kuris mėgdavo prisistatyti kaip lietuvių kalbos vadovėlių autorius. Dar pasigirdavo, kad yra sueiliavęs kelių eismo taisykles. Negaliu pasakyti nei koks jis buvo mokytojas, nei koks vadovėlininkas. Jo mokiniai sako, kad linksmas ir sukalbamas. Man keisčiausia, kad jis absoliučiai neatitiko suvalkiečio įvaizdžio, nebuvo savanaudis ir gobšus. Priešingai – dosnus, draugiškas, abejingas visokioms materialinėms gėrybėms. Lengvai prašvilpdavo pinigus su jaunomis panelėmis, draugais ir bičiuliais. Bet mokėjo ir uždirbti. Paskutiniaisiais gyvenimo metais dirbo maisto pramonės technikume, dėstė neakivaizdininkams. O neakivaizdininkai tenai – restoranų direktoriai, virtuvių šefai, parduotuvių vedėjai, visokiausių maisto gamybos įmonių viršininkai. Anot jo, visiški beraščiai, kuriems sunku įkalti į galvą, kad Žemaitė parašė „Petrą Kurmelį", bet ne „Žemę maitintoją", kurią parašė Petras Cvirka. Restoranų direktoriams kažkodėl atrodė atvirkščiai. V. Eidukaitis pirmučiausia jų pačių šratinukais ištaisydavo gramatines klaidas rašinėliuose, o paskui parašydavo trejetą arba ketvertą, priklausomai nuo pažadėto atlygio. Kartais Vytautas surengdavo bičiulių literatų „kruizus" per savo mokinių parduotuves ir restoranus. „Nereikia kuklintis, jie pinigų turi kaip šieno, o intelekto jokio. Tegul dalijasi su intelektualais." Per jį, reikalui esant, buvo galima nusipirkti deficitinių valgių ir gėrimų. Sueiliuotos kelių eismo taisyklės vėlgi autoriui nešė dividentus. Ne tik pats išsisukdavo nuo baudų, bet išsukdavo ir kitus. Rašytojas jis buvo prastas, kepdavo epigramas kaip blynus, menkai rūpindamasis jų meistryste. Išmanių redaktorių padedamas išleido kelias knygutes. Prekybininkų ir autoinspektorių draugijoje jis, atrodo, buvo kur kas didesnis rašytojas ir nepamainomas pokštininkas. O šit literatų brolijoje jam tekdavo kitas vaidmuo – apmokėti vakarėlių sąskaitas, ką neprieštaraudamas ir darė. Gana anksti palikęs šeimą, sendamas Vytautas savo išdaigų teritoriją praplėtė ir šia kryptimi, mėgdavo rodytis su jaunomis merginomis, glausdavo jas savo gūžtoje, vėliau, anot jo, išleisdavo už patikimų vyrų, mat jam pačiam ištekintoji panikė tapdavusi per sena. Nežinau, ar savo paties, ar savųjų pasijų iniciatyva jis nuolat jauninosi, dažė plaukus, pritardamas smuikeliu plėšdavo liaudiškus kupletus, rengėsi lyg koks hipis ir nieko pernelyg neėmė į galvą, nesirūpino savo reputacija. Man yra pasakojęs, kad rimtai persigandęs buvo tik vieną kartą gyvenime, kai keturiasdešimt pirmaisiais, jau prie vokiečių, sėdėdamas „Romuvoje" išvydo ekrane savo eilėraštį, šlovinantį bolševikus, spausdintą prieš metus „Tiesoje". Buvo rodoma naujausia kino kronika, ir griausmingas diktoriaus balsas ragino nubausti tautos išdavikus, okupantų pataikūnus. „Maniau, kad gyvas iš kino teatro neišeisiu. Bet išėjau ir tą patį vakarą moviau į Suvalkijos kaimą. Mane galėjo ištikti Montvilos likimas." Galimas daiktas, kad dėl to jaunasis suvalkiečių dainius po karo perėjo į linksmąjį žanrą, sudarinėjo vadovėlius, eiliavo kelių eismo taisykles ir jokioms valdžioms odžių neberašė.

Aiškiaregys Aržanas, altajietis, dainuoja gerkliniu balsu ir aiškina, kad jo balsas vibruodamas suranda pažeistus žmonių organus ir gydo juos, išvaro iš kūno ligas. Tuo abejojantiems jis pareiškia, kad dabar bukagalvių amžius, o vėliau ateis didžiagalvių laikai. Vaikystėje, sakosi, ir pats sunkiai sirgęs, naktimis jį lankydavę demonai, laužydavę kaulus, draskydavę gerklę. Nežinau, ar altajiečių tauta tokia unikali, mįslinga, ar tik kitataučiai susikūrė tokį jos paveikslą. Bet kad altajiečius bandoma demonizuoti (šamanizuoti?), tai akivaizdi tiesa. Teko susidurti su vienu jų poetu iš Kalnų Altajaus. Nors jis jau trečius metus mokėsi Maskvos M. Gorkio literatūros institute, buityje elgėsi kaip nežabotas laukinis, išlindęs iš urvo kalnuose. Be ceremonijų griebdavo patikusią merginą už rankos ir tempdavo į užkaborius, įerzintas restorane vartė stalus, klykė ir raičiojosi ant grindų, ilgai negalvojęs čiupdavo peilį, – ironijos ir patyčių nepakęsdavo, gerai dar, kad ne visada suprasdavo, kad iš jo juokiamasi. Bendramoksliai juo žavėjosi. Pasiskaičiau altajiečio tekstų, – ne šedevrai, gamta, kalnai, gyvūnija – primityvu (aišku, skaičiau vertimus). Tačiau pats autorius savo giesmes (?) atlikdavo be galo įspūdingai, tarsi kokias religines apeigas, staugė ir gargė it šamanas, galingas Rytų burtininkas. Beje, per vieną Poezijos pavasario šventę Palemone panašiai pasiūkčiodamas ir pasidainuodamas savo kūrinius skaitė mansių poetas Juvanas Šestalovas, kurio senelis tikrai buvo šamanas, o tėvas kolchozo pirmininkas. Kas girdėjo, manau, nepamiršo. Kaip niekas iš girdėjusių nepamiršta Sigito Gedos urvinio giedojimo Šventų Jonų bažnyčioje, man regis, taip pat nusižiūrėto nuo Sibiro šamanų.

Per radiją nugirdau energingos lietuvaitės Evelinos, pasivadinusios Candy Cactus, pasakojimą apie Užkaukazę, ji tenai nukako dviračiu ir praleido pusantrų metų, keliaudama po kaimus, stebėdama įvairių tenai gyvenančių tautų papročius, gyvenimo būdą. Užsiminė apie osetus, azerus, graikus, duchoborus. Galimas daiktas, kad jinai savo įspūdžius aprašys. Bent jau man dviratininkės pasakojimas iš Kaukazo tautinio ir religinio margumyno būtų daug įdomesnis nei dabar spaudoje išpopuliarinti mobiliųjų lietuvaičių įspūdžiai iš Paryžiaus, Londono ar Monako. Evelinos pasakojimas mano atmintyje atgaivino molokanų kaimelį Šemachos apylinkėse netoli Baku. Molokanai į Kaukazą iš Rusijos buvo priverstinai atitremti devyniolikto amžiaus pradžioje dėl nesutarimų su stačiatikiais. Mat jie tiki Jėzų Kristų, bet nepripažįsta šventųjų, ikonų, šventikų, atlaidų, jokio išorinio religinio triukšmo. Negeria alkoholio, nevalgo kiaulienos, per pasnikus maitinasi tik pieno produktais (dėl to taip ir vadinasi). Kaimelyje buvome tik pusvalandžiui sustoję, bet išsyk matyti, kad čia gyvena ne azerai. Kitokie namai, daug karvių, veršių, palei kaimą obelų sodai, bet nėra vynuogynų. Neaugina jie ir avių, kurių bandos aplipusios visas Kaukazo priekalnes. Molokanų kaimelis slėnyje, palei kiekvieną namą daržas, kūpantis daržovėmis. Azerai pasakojo, kad molokanų rauginti kopūstai garsėja visame Kaukaze. Jie raugina ir obuolius. Molokanų moterys stambios raudonskruostės gėlėtomis palaidinėmis ir skarelėmis. Vyrai rudabarzdžiai, apsivilkę senoviškomis liemenėmis lyg kokie Pavolgio pirkliai, kepurėti. Kaimas švarus ir tvarkingas, šalikelėje nesimato nė vieno permušto šuns, kaip kitose kalniečių gyvenvietėse.

Jau ir pas mus bandomos visokios reklaminės akcijos ir atrakcijos. Bet mūsiškės, jei palygintume su pasaulinėmis, yra juokingi mažmožiai. Štai Ramiojo vandenyno dugne šalia akmeninėmis galvomis garsėjančios Velykų salos guli kelios tokios pat galvos. Pasakojama, kad jos kadaise išvirto iš laivų, kai kažkokie tyrinėtojai bandė jas išgabenti iš salos, veikiami, matyt, savanaudiškų paskatų. Taigi kažkokiu būdu įkėlė nepakeliamą krovinį į laivą ir bandė plukdyti žemyno link. Tačiau akmeninės stabų galvos apvertė laivą ir nuskendo. Nūnai iš viso pasaulio plūstantys turistai, apžiūrėję milžiniškų galvų rikiuotę pakrantėje, pasigrožėję gamta ir gyvūnija, suprantama, užsimano žvilgtelėti ir į galvas vandenyno dugne. Lipa į tam skirtus laivelius, išsinuomoja nardymo įrangą, leidžiasi dugnan ir įsitikina, kad ten iš tikrųjų guli išvirtusios galvos, tokios pat, kaip ir krante. Betgi kai kurių nardytojų (gal žurnalistų?) smalsumas yra beribis. Ilgainiui jie ėmė aiškintis, iš kokių akmens luitų tos povandeninės galvos iškaltos, ir ištyrė, kad jos išlietos iš betono. Dugne guli betoninės statulų kopijos. Vadinasi, apsukrūs verslininkai jas išliejo, nuskandino, paskui įsigijo kelis laivelius, nardymo įrangą ir šit sėkmingai purto turtingų turistų kišenes. Keletą metų niekas nesuuodė, tad šią akciją ir atrakciją tenka vadinti labai sėkminga. Skaičiau, kad toji firma, nors ir demaskuota, tebetęsia ekskursinius reisus. Galvos, kad ir netikros, vandenyno dugne tebeguli – kas jas iškels. Atvykėliams įdomu.

Pažįstamas dailininkas papasakojo smagią istoriją su raudonu voru. Sovietmečiu paveikslus į parodas atrinkinėjo griežtos komisijos. Tose komisijose, be pačių dailininkų, suprantama, ne pačių nuosaikiųjų, būdavo ir visokių pareigūnų, politrukų, kitų prievaizdų. Toji komisija vienus paveikslus išbrokuodavo, kitus praleisdavo, o trečius svarstydavo, reikalaudavo ką nors patobulinti. Taigi, vienas aršus avangardistas, žinodamas, kad bet kuriuo atveju prie jo paveikslų prikibs, juos stumdys, aptarinės, į kiekvieno kamputį įpiešdavo raudoną vorą. Metodas suveikdavo, komisija iškart klausdavo – kam tas voras, ką jisai simbolizuoja? Autorius atsisakydavo ką nors aiškinti, sutikdavo paveikslą taisyti, tobulinti, bet užtepti voriuką – nė už ką. Tuomet užsispirdavo ir komisija, – arba vorą užtepi ir tuoj pat kabini paveikslą, arba pasiimi paveikslą su savo voru ir nešiesi namo, parodon jis nepateks. Pasispyriojęs ir pasiginčijęs dailininkas galiausiai vorą užtepdavo, ir visi jo modernūs bei drastiški paveikslai patekdavo į parodą. Jeigu ne tie vorai, komisija, aišku, būtų prikibusi prie daug rimtesnių dalykų. Moralas: vienur tinka raudona skara, kitur raudonas voras. Svarbu apsidraudėlius laiku nukreipti klaidingu keliu.

Žmonės nemėgsta, kad juos šnekančius kas nors pertraukinėtų. Išskyrus nebent tylenius, iš kurių žodžius reikia pešti su replėmis. Visi kiti, jeigu atvirai ir neparodo nepasitenkinimo, vis viena įsižeidžia, pyksta, kartais demonstratyviai nutyla ir ilgai tyli protestuodami, net jeigu juos bandoma šnekinti. Michailas Bulgakovas, kaip žinom, turėjo tris žmonas. Lygindamas jas, apie trečiąją, Jeleną, sakydavo: „Ji niekada manęs nepertraukinėja." Vadinasi, kitos elgėsi kitaip. Ta pačia proga dar viena įdomi detalė apie „Meistrą ir Margaritą". Pirmasis šio romano pavadinimas buvo „Konsultantas su kanopa". Tačiau išsiaiškinęs, kad rusai kaime kanopa pavadina suaugusius žmogaus pirštus, to pavadinimo atsisakė. Mat tokių atvejų gyvenime nors retai, bet pasitaiko. Kalbama, kad tokios buvusios Stalino pėdos – šešiapirštės su suaugusiais viduriniaisiais pirštais. Klausiamas, kodėl atsisakė šito pavadinimo, M. Bulgakovas atšaudavo: „Šėtonas Volandas neturi prototipo, o jei būčiau palikęs senąjį pavadinimą, žmonės jo ieškotų ir, aišku, rastų." Vėliau rašytojas tą kanopą išbraukė iš rankraščio, kad neliktų jokios žymės nei tekste, nei pavadinime.

Išsišiepęs iki ausų rašytojas laksto po kambarį, rodydamas savo šeimos nariams atverstą laikraštį: „Žiūrėkit, žiūrėkit, mūsų gyvenimas greitai pagerės. Svarbu kaip nors išgyventi metus kitus." Artimieji žiūri į atskleistą laikraštį ir nesupranta, kur glūdi šitokio džiugesio priežastis. „Kur žiūrit? Žiūrėkit į baldų reklamą, – komanduoja rašytojas. – Matot, puiki knygų spinta. Didžiulė, per visą sieną. Bemaž pilna knygų. Tokios reklamos mūsų spaudoje nebuvo gal dvidešimt metų. Knygų spinta kaip baldas moderniame interjere seniai nebeegzistuoja. Ją pakeitė mažos spintutės, sekreterai, komodos. Ant staliukų paprastai guli keli žurnalai, stovi surikiuotos vazelės, įrėmintos nuotraukos. Spintelių lentynose – muzikiniai aparatai, televizoriai. Jokių knygų. Baldų reklamoje seniai nemačiau baldų, skirtų knygoms. Pagaliau štai dizaineriai siūlo statyti kambaryje knygų spintą per visą sieną. Ar neaišku, kad kambario savininkas, tokią pasistatęs, tuščios jos nelaikys. Pirks knygų. Rašytojų produkcija – knygos – vėl įgaus paklausą. Valio!"

Aštuoniolika metų buvęs komos būsenoje, lenkų geležinkelietis atsipeikėjęs labiausiai stebėjosi ne nauja santvarka, ne didžiausiu būriu (vienuolika) per tą laiką gimusių anūkų, ne kalbos naujadarais, nematytomis drabužių madomis, o mobiliaisiais telefonais. Jis niekaip negalėjo priprasti prie zujančių po palatą žmonių, kurie vis kažką šnekėjo, tačiau ne su juo ir ne tarpusavyje. Tų mažyčių delne apgniaužtų daiktelių iš pradžių jis net nepastebėjo, kol jam nepaaiškino, kas čia vyksta. Perpratęs stebėtis nesiliovė.

Etnologė Gražina Kadžytė paaiškino, kad plačiai ir smagiai vartojama lietuviška patarlė „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda" yra suprantama neteisingai, jos prasmė iškraipoma. Anot etnologės, apie jokius muštus ir nemuštus žmones patarlėje nėra kalbama. Muštas čia yra pinigas, kuriame įspaustas valdovo portretas, o nemušti – žemesnės vertės pinigėliai be įspaudų. Išeitų, kad tai jokia patarlė. Kaip drąsiai ir įdomiai žmoneliai apvertė sausą finansinę taisyklę. Štai jums ir kūrybinė išmonė visu savo gražumu.

Šią vasarą vėl sutikau, teisingiau pasakius, atsitrenkiau į Didžiąją Motiną, ne itin dažnai matomą tipažą. Bent jau man tokių moteriškių mažai teko sutikti. Girdėjau, kad jų daugiau yra Lotynų Amerikoje ir Skandinavijoje. Mano sutiktoji Didžioji Motina viename provincijos miestelyje vertėsi visokiausiu perpardavinėjimu, tarpininkavimu ir socialine globa, kitaip tariant, karšino senukus ir tvarkė jų turtą. Kas yra Didžioji motina? Tai moteriškė, kuri viską žino, viską mato, be kurios palaiminimo niekas negali imtis jokių darbų, juo labiau sandėrių, ką nors pirkti ar parduoti. Ji pasako, kokią ir kur tverti tvorą, kokia spalva dažyti verandą, kam ir už kiek parduoti šuniuką ar veršiuką. Mano aptiktoji matrona broliui kaime įsakinėjo, kada pradėti šienapjūtę, kada pjauti vasarojų. Anas atmynė dviračiu pasiklausti, nes taip buvo įpratintas. Kaimynė sakė, kad jos valią paskutinį gyvenimo dešimtmetį klusniai vykdė ir amžinatilsį tėvelis. Su Didžiąja Motina niekas nesiginčijo, nebent patyliukais burbėdavo. Jos nuomonė apie kitus šeimos narius, giminaičius bei kaimynus visiems artimiesiems buvo privaloma. Didžioji Motina rūpinosi visais: vaikais ir įvaikiais, anūkais, artimais ir tolimais giminaičiais, netgi vyro gimine, kuri gyveno kitame Lietuvos pakrašty. Skambindavo, nurodydavo, kokias prekes gabenti iš Lenkijos ir pas kokį dantistą gydytis dantis. Negalima sakyti, kad vien įsakinėjo, – ištikus bėdai padėdavo, sušelpdavo pinigais, kurių niekam neleido skaičiuoti, bet visi žinojo, kad reikalui esant jų suras. Žinoma, išbardavo ir įkaldavo nevykėlio galvon, kad jam taip nutiko dėl to, kad nepasitarė su ja. Žioplesnius giminaičius ji globodavo netgi įkyriai, domėjosi, ar turi žieminius batus ir pirštines, ar apsirūpino malkomis, pasakydavo, kur jų galima pigiau nusipirkti ar pasikirsti. Ji priglausdavo netgi visokias pabėgėles su mažais vaikais, globojo našlaičius, pas ją paramos ir patarimo užsukdavo grįžę iš kalėjimo recidyvistai. O kokie dėkingi jai buvo vieniši seneliai, kuriuos ji prižiūrėdavo, sunku apsakyti. Pati visų apeiti nespėdavo, siųsdavo pas ligonius dukras ir jaunesnes giminaites. Neįgalūs prie lovų prikaustyti karšinčiai seneliai atsidėkodami už globą palikdavo jai namus, butus, brangenybes. Tad ir pagrindinės pajamos, kurių dydį rūpestingoji slėpė nuo visų, matyt, buvo iš šito šaltinėlio. Dėl senukų palikimo jai tekdavo net bylinėtis su velionio giminaičiais, tačiau nė vienos bylos nepralaimėjo, nes testamentai būdavo be mažiausių priekaištų, ji žinojo, su kokiais advokatais bičiuliautis. Kai jinai eidavo tvarkyti savo begalinių reikalų, miestelio gatvėmis ją lydėdavo pulkas kačių, ir tik retas šuo sulodavo už geležinių vartų. Mažieji šuneliai, jai sustojus pasikalbėti su pažįstama moteryte, pripuolę šokinėdavo aukštyn ir laižydavo rankas. Vyrai, ją išvydę, išsitempdavo kaip kareiviai, kuo nors prasikaltę, jos nepaklausę, neįvykdę pažado, sprukdavo šalin. O viršūnė, mano akimis žiūrint, buvo jos dukterėčios, diplomuotos agronomės, vizitas. Ji atskrido iš Norvegijos atsiklausti tetos, ar jai tekėti už vyresnio norvego. Štai kaip. Tiesa, nepaminėtas liko jos vyras. Jis buvo užkietėjęs žvejys ir ištisas dienas tupėjo prie ežero.

Tokia ir laimė, kad senatvėje nereikia elgetauti. Kažkas aukštybėse, matyt, taip patvarkė, sumanęs padaryti išimtį. Nes su tokiu nelanksčiu charakteriu ir troškimu išrėžti visą teisybę karaliams į akis turėtumei sėdėti patvory niekada neišsiblaivantis, kasdien vis labiau linkstantis prie purvinos žemės, keikiantis visą pasaulį. Turėtumei būti bjaurus elgeta gyvatišku liežuviu, aplojamas kaimo šunų, varomas iš vieno kiemo į kitą, iš vieno bažnytkaimio į kitą, arba įsikūręs, kaip šiandien įprasta, didmiesčio šiukšlyne. Tai būtų atlyginimas už atkaklų nenorą nusižeminti ir prašyti malonės, už išradingą burnojimą ant visų tų, kurie sugeba laimingai gyventi ir verstis, paklusdami valdžiai, Dievui, proto ir raumenų jėgoms, kurių vienam, kad ir velniškai užsispyrusiam, įveikti neįmanoma. Kad nesi nubaustas tau derama elgetos dalia, galimas daiktas, yra neapsižiūrėjimas arba nebaigtas įgyvendinti atpildas. Esi pamokomai nubaustas tik už pašaipą, su kuria tyčiojaisi iš bestuburių, besiraivančių kaip gyvatės. Kitiems siūlei nusidrožti medinį nugarkaulį, štai likimas (ar kas Kitas?) tau jį ir išdrožė. Bet juk tu koneveikei ir amžiną šypseną veide, ir paslaugų įsiteikiantį elgesį, ir pasitikėjimą bei orumą, – už visas tas blevyzgas ir atžagarumą tave galėjo nutrenkti perkūnas. O tu štai kažką vis dar paistai, kalbi ne iš knygų, ne iš brevijorių, o vis dar iš savo niekaip nesušukuojamos galvos.

Aktorė Eugenija Pleškytė, po penkiolikos metų grįžusi į Lietuvą iš Amerikos, sako ilgai nesupratusi, kas toje Lietuvoje atsitikę. Ją stebino begalinis skubėjimas, turtėjimas, nuolatinė prabangos ir tuštybės reklama. Anot jos, visi verčiasi per galvą, bėga lekia, perka brangias mašinas, puošnius drabužius, statosi naujus namus. Visur festivaliai, koncertai, galybė naujų dainininkų, rašytojų, menininkų. O jau politikų arogancija, nuolatinis šmėžavimas televizijos ekranuose kartu su „šoumenais". Amerikoje ji tokio reiškinio nemačiusi, gal kur nors tai ir vyksta, bet nekrenta žmonėms į akį. O Lietuvoje, atrodo, niekas niekam daugiau ir nerūpi – tik karnavalai, politikų paradai, žodžių purslai, tyškantys į visas puses. Ji prisipažįsta, kad iš pradžių visiems norėjusi sakyti viena: atsipeikėkit, ką jūs darot, baikit tuos lengvabūdiškus karnavalus.

Tikriausiai dabartinė oficiali mūsų ideologija yra fatalizmas. Gyvensime kaip pavyks, kaip Dievas duos, kaip pasaulis lieps ir kaimynai leis. Valdžios ir mokslo instancijos tik stebi, skaičiuoja, prognozuoja ir pranašauja. Niekas nieko nedaro, kad pakeistų situaciją, pakreiptų norima linkme. Tiesa, tokia nuostata nėra deklaruojama, netgi atvirkščiai – vis mėginama imituoti kryptingus siekius ir net veiksmus. Tačiau imitacija lieka imitacija, jokių rezultatų taip nepasiekiama. Reikia būti aklam, kad nematytum, jog viskas mūsų gyvenime vyksta savaime, stichiškai, todėl žmogaus valia ir protas nieko nebereiškia. Bet koks išmintingesnis pasiūlymas ir radikalesnis poelgis bemat užblokuojamas ir suniekinamas. Planuojama viena, o nutinka visiškai kita. Turėjome keletą veiklesnių ministrų, savo srities specialistų, kur jie dabar? Protaujantiems šiandien vienintelis užsiėmimas – ateities modeliavimas, pasitelkus bankų ir statistikos rodiklius. Ko tie burtai verti, vėlgi matome. Bankų ekspertai pareiškia, kad per metus BVP išaugs dviem procentais, o tasai BVP per pirmus du mėnesius ima ir nukrenta septyniais procentais. Ekspertai aiškina, kad jie nenumatė krizės Amerikoje pasekmių ir įtakos. Galima šaipytis, kad šiandien, kaip ir faraonų laikais, stovime ant trijų dramblių – globalizmo, fatalizmo ir mistikos. Ir jeigu mūsų vadovai bei lyderiai tampa talentingais fatalistais bei mistifikatoriais, nedera stebėtis. Jie tiesiog puikiai perpranta patikimiausią dabarties ideologiją. Mūsų laukia dar kvailesnė dalia – bevalių robotų, pakraunamų iš tarptautinio valiutos tinklo.

Borisas Pasternakas: Kūrybą valdančių jėgų santykis tarsi apsiverčia žemyn galva. Pirmenybę įgauna ne žmogaus dvasinė būsena, kuriai jis ieško išraiškos, o kalba, kuria jis tą būseną nori išreikšti. Kalba, toji grožio ir prasmės tėvynė bei slėptuvė, pati pradeda mąstyti ir šnekėti už žmogų, tampa muzika, bet ne išorinio garsinio skambėjimo, o galingos ir veržlios vidinės tėkmės požiūriu.

Iš astronomijos. Tam tikra prasme tinka ir žmonių pasauliui. Pasirodo, kad naujos planetos, kurios sukasi apie šviesulius, arba žvaigždes, yra aptinkamos tik dėl tų šviesulių virpėjimo, krusčiojimų į šalis. Pačių planetų astronomai nemato, jos yra tamsios. O šviesulių virpčiojimus gali sukelti tik aplink juos nedideliu atstumu skriejančios ir didelę masę turinčios planetos. Tokio dydžio planetos kaip Žemė, panašiai nutolusios nuo Saulės, aplink kurią jos skrieja, šviesulio neišjudina, taigi, negali būti pastebėtos. Astronomai teigia, kad iš Žemės gali būti pastebėta tik penki procentai dangaus kūnų, nes tik tiek yra šviečiančių. Visi kiti visatos objektai yra tamsūs, taigi nematomi, tad niekaip neišsiduodantys, kad egzistuoja. Devyniasdešimt penki procentai visatos – tamsuma.