Mircea Dinescu (g. 1950 m.) – rumunų poetas, leidėjas, disidentas. Bukarešto universitete studijavo žurnalistiką. Jaunystėje išspausdinęs kelis eilėraščių rinkinius buvo vadinamas rumunų poezijos vunderkindu. Dirbo Rašytojų namuose sargu, vėliau tapo Rumunijos rašytojų sąjungos pirmininku. Jo eilėraščių rinkinys „Mirtis skaito laikraštį" buvo sulaikytas cenzūros ir išspausdintas Amsterdame. 1989 m. už interviu prancūzų spaudai atleistas iš darbo literatūros žurnale, jam paskirtas namų areštas. Suvaidino svarbų vaidmenį 1989 m. įvykiuose, vienas iš televizijos pastato šturmo vadų. Žlugus režimui, leido satyrinę spaudą, dalyvavo liustracijos komisijos darbe. Veda populiarią televizijos pokalbių laidą. Četatės dvarelyje Rumunijos pietuose įkūrė vyno daryklą ir rašytojų rezidenciją. Septyniolikos poezijos rinkinių autorius.

 

Bachas

 

Johannai Sebastianai Bachai, ar nepavargai tris šimtus metų
vilkti ant kupros
melodijos jaučio maitą aukštuose vargonuose?
Tepi mūsų vaikams ant duonos
bažnyčios medų, varpinių medų...
Ar nepavargai vis tikėti, kad ateis angelas
su angelo įrankiais atitaisyti mūsų nuodėmių?

 

Per tave pasigėręs pavasario raktininkas
pametė raktus.
Menkniekis: krūmokšniai liks atrakinti,
slyvos žiedai per amžius kris ant mūsų.

 

Interviu

 

Gera ir gražu pas mus kaime
principai šiek tiek senstelėjo
bet medicininis spiritas pravarytas per duoną grąžina jaunystę
ir felčeris rekomenduoja jį „vidiniam vartojimui".
Mūsų bažnyčios prieangis sugrąžintas žemės ūkiui
paršas sušlamštė pamirštą ėdžiose vaikelį
(vis tiek ir vienas ir kitas priklausė valstybei)
ir šiaip gera pas mus kaime
mažyliai stovi su puodukais prie televizoriaus gal duos pieno
per radiją seniai pasibaigė pjūtis
o netrukus užbaigsime ir lauko darbus
ir šiaip gera pas mus kaime viskas gražu ir kieta
jei tik nusipirksi pigiam prekybcentry kiaušinį
jei tik dešrų fabrikas nebežvairakiuos
į arklius.
Gera pas mus kaime
dažniausiai namus padega gaisrininkai gražu
traktorius aria nuo vieno iki kito
nuo vieno iki kito gilią vagą
gera ir gražu.

 

Pilotas-žmogus

 

Liūtai sutekėjo į smėlio placentą,
beždžionės išmirė nuo beždžionių ilgesio...
Galbūt vėl parsiras po tūkstančio metų
kaip po girtuoklio stalu iš giedro dangaus randasi kirminai,
vėjas neš apelsinų ir flamingų sėklas,
taifūnas išnešios žirafų žiedadulkes,
valgysim arbūzus
ir vietoje sėklyčių spjaudysimės salamandromis ir voverėmis.
Gamta atgaus atmintį,
išsisklaidys saldi laiko amnezija,
hidroelektrinės gamins žuvis ir žolę,
žaibas žįs lemputes godžiai lyg veršis,
Tėvas prašys Sūnaus
atleisti,
bet baugu, baugu man darosi,
kad Pilotas-žmogus
darsyk nusiplaus rankas.

 

Kišeninė dainelė

 

Mirtis buvo už mane jaunesnė
bet kai kurie dirbo jai žaislus
ir mokė ją greičiau augti.
Žinau kad esama banalybių kuriomis tunka žmonija
ir pats esu matęs šlifavimo dirbtuvių kur galandami principai
bet kai ponia Dior sapnuoja kailines apykakles
taiga neišvengiamai priplūsta spąstų ir kraujo.
Ponai ir ponios
įpratę ieškoti atsiskyrėlio šaknelių
                                                  gretimame prekybos centre
man atrodo kad atėjote su maišeliu apelsinų
aplankyti mirties patale gulinčio ligonio
nes šioje gatvėje Dievas myli
                                                 tik iki 24 namo
nuo ten prasideda musulmonai ir neaiškios tautybės asmenys
rumunai bulgarai albanai
ir net lenkų raitija
išsitraukusi kardus priešais Aldi parduotuvę.
Koks profesorius išdėstytų mums
smulkių monetų žvangesį
kad išmoktume jį atmintinai
pasislėpę kišenės dugne
vildamiesi kad Istorija
niekada neskaičiuoja smulkių.

 

Sakau jums:
niekšelis darosi negarbingas

 

Niekšelis darosi negarbingas
ir įtraukia pro lapus žalią liežuvį
lipnus jo liežuvis tarsi bažnyčia
kurios radaro spindulyje paklydęs angelas
krenta pamuštas vyskupo iškalbos.

 

Gerasis niekšelis
niekšelis kaip pridera
giria luošį susipynusiomis kojomis
tarsi begalybės ženklas
žiaumoja gėles prie našlės durų
iškelia virš miesto didžiulę ausį
panaikina cenzūrą
ir leidžia mirusiems kalbėti
ateitis priklauso jums sako jis
ateitis ir žvirbliai ant tvoros
net jei skrudintus miežius vadinat kava
net jei kiaušinis vitrinoje atrodo egzotiškas
esate teisūs
turite teisę
tiesę ar kreivę
tiesę ar kreivę tiesę ar kreivę
jūs teisūs
ateitis priklauso luošiui
į begalybę susipynusiomis kojomis.
Galų gale nedaug jums tereikia kad būtumėt laimingi
tarsi skęstančiam oro gurkšnio
tarsi jūreiviui laivo skeveldros.

 

Po septynerių metų mirusiųjų kaulai nuplaunami vynu
bet vynas trumpam išlėkė į Ameriką
ir Buriukė dar šiek tiek bliauna Beirute
ir mūsų kairė kojinė dar šiek tiek ant Ivano kojos.
Šokate sirbą mėsininko vežime
ir negirdite kaip šaukiu jums
kad niekšelis darosi negarbingas
kad niekšelis jau geras
kad niekšelis – vyras kaip pridera.

 

Kurmiai

 

Vakarais senukų pėdos
šnara tarytum seni laikraščiai.
Ką joms daryti – šnabždasi,
per kiek kalėjimų teko praeiti:
odinių, guminių ir kanapinių.

 

Jie negimė akli –
pro rožinius akių vokus gėrėjosi
vaikišku kalnu, skabomu hipotetinių ožkų,
trimitų orkestrais prieš Pirmąjį pasaulinį karą,
srebiamais didžiuoju šaukštu.
Tamsoje ir tvankumoje
įgriuvo vedantis atgal kanalas.

 

Penkios ašaros nudilusiais nagais
Varva
Raguotiems kurmiams iš akių.

 

Menininkas pamirštas lauke per lietų

 

Išties egzistuoja sienos dialektika
jos durys būtinai sakinio viduryje
pro jas įėjęs daugelio užjaučiamas autorius
paskelbs jums kad revoliucija nušlavė didžiąsias temas
kad nuo šiol įmanoma kalbėti
tik apie nuotykius duonos kąsnio
slenkančio rykle žemyn
lyg graikų tragedijos herojus
speičiamo nuodingų skrandžio sulčių
arba apie liūdesį lauke per lietų palikto pyrago
kylančio, išsipučiančio ir sprogstančio.
Piš!
Prašau mažumėlę tylos.
Už uždangos
kritikas
sveria juvelyro svarstyklėmis
snarglius iš Dezdemonos nosinės.

 

Versta iš:
Mircea Dinescu. O BEȚIE CU MARX / Popijawa z Marksem.
Sejny: Fundacja Pogranicze, 2010