tekstai.lt

Arnas Ališauskas. Lietuvos paukščiai

„Lietuvos paukščiai“ ir kitos knygos

 

Taip vadinosi legendinio Tado Ivanausko legendinė knyga – tritomis, pradėtas leisti smetoninėje Lietuvoje, baigtas – sovietinėje. Atrodo, apdovanota kažkokiomis premijomis. Filosofas Romualdas Ozolas kažkur sakė ar rašė, kad augdamas skaitė šią knygą ir iki šiol laiko ją labai svarbiu savo gyvenimo tekstu. Kodėl? Todėl, kad ji buvo baigta leisti 1955 metais, kai Lietuvos literatūroje, Lietuvos leidyboje, Lietuvos valstybėje darėsi patys žinote kas. Ir knygoje, aprašančioje paukščių gyvenimą, laisvės buvo daugiau negu beraštėje rašliavoje apie laisvą liaudį, poezijos buvo daugiau negu rimuotoje rašliavoje apie kolūkiečių ratelius, Lietuvos buvo daugiau negu Lietuvos teritorijoje. Čia nerašau apie knygas, išvytas į emigraciją ar išvežtas į Sibirą. Bet tai, kad Lietuvos paukščiai padėjo išsaugoti Lietuvą – faktas. Todėl ir paukščiai.

Beje, apie šią knygą konkrečiai ir apie pačias knygas apskritai... Antikvariatai mano sąmonėje jau seniai – ne senų knygų krautuvės, o kažkokio keisto, kitokio buvimo salos. Nes dabartinės literatūros knygynai siūlo tai, ką siūlo, na, gal dar kavos su pyragaičiu už litą. O antikvariatai, be pažinties su vyrais, kurie perka antikvarines knygas ir nuo žmonų slepia jas garažuose (kažkodėl čia dažniausi pirkėjai – vyrai), be knygų, jų dulkių, su niekuo nesupainiojamo sudrėkusio ir pradžiūvusio popieriaus kvapo, siūlo netikėčiausias atminties properšas, sugrįžimus ten, kur net pamiršai kadaise buvęs. Tokia sentimentali kelionė laike už prieinamą kainą, kartais – net su akcijomis.

Tai štai – „Lietuvos paukščiai“, ši ornitologų Biblija ir bibliografinė retenybė buvo įkainota tikrai brangiai. Neadekvačiai. Kaip ir dauguma kitų knygų – dešimtys, šimtai litų. Arba kartais – stebuklas: 1926 m. Kazio Binkio „100 pavasarių“ už 15 litų. Arba Henriko Radausko „Strėlė danguje“, 1950 metai, Amerika. Matai knygą lentynoje ir mintyse dėlioji: turiu grynais apie pusantro šimto, jeigu ką – bankomatas kažkur netoli. Tada ištrauki knygą iš lentynos ir matai ant viršelio skaičių 2. Tada klausi: kas čia – kaina ? Tada pardavėja besiteisinančio žmogaus intonacija sako: ne, gal kažkada tokia kaina ir buvo, bet dabar – pats suprantat, knyga sena, reta, už du litus mes jos tikrai neparduosime... O už kiek parduosite ? Na... (dar labiau besiteisinančio žmogaus intonacija ir žvilgsnis į lubas) knyga sena... jeigu nebus per daug... aštuoni litai. Imu.

Arba – kuičiantis senienose, ko gero, ieškant tų pačių „Lietuvos paukščių“, į rankas nukrinta plonas pusės senovinio sąsiuvinio dydžio leidinukas. Scenarijus. Mano dievinamo filmo „Vasara baigiasi rudenį“. Su scenarijaus autoriaus ranka rašytomis pastabomis. Be kainos. Kiek kainuoja? Oi, tai neparduodama, čia scenarijus, jis čia pateko per klaidą, įsimaišė tarp parduodamų knygų. Parduokit – mokėsiu, kiek pasakysit. Negaliu parduot: čia rašyta ir taisyta Romualdo Granausko, o aš – jo duktė. Suprantu, kad mūšis pralaimėtas, ir tada išgirstu klausimą: o ką – jums iš tikrųjų įdomu, patinka? Ką atsakiau – neatsimenu, matyt, atsakė mimika, pasimetimas, neviltis ar dar kažkas, nes kita frazė, kurią išgirdau, buvo tokia: tada – dovanoju. Scenarijų, taisytą mano mylimo Romualdo Granausko ranka, su visais mano mylimų Algimanto Masiulio ir Valentino Masalskio dialogais.

Bet per daug aš čia apie tas knygas – nesusivaldžiau, užnešė. Bet apie „Lietuvos paukščių“ svarbą mano bibliotekai iš naujo aiškinti nereikia. Todėl – tiesiog Lietuvos paukščiai.

 

Pilkoji varna

 

Vasara. Kiemas. Žolė. Kelinta diena – lyja. Kiemo pakrašty – suėsta rūdžių, baigianti savo amželį, todėl net nesaugoma, neslepiama nuo lietaus šašlykinė. Ant jos krašto – varna. Irgi nesislepianti nuo lietaus, sustingusi, tarsi Nojaus atsiųsta apsidairyti, kas čia dedasi. Žiūriu, nesuprantu, kodėl ji neieško slėptuvės, o kiurkso po lietumi, ir tik vėliau pamatau: maistas. Per lietų iš žemės lenda sliekai – tie storieji, naktiniai. Ir, pamačiusi tokį, varna sujuda, dviem plastelėjimais nusileidžia ten, kur reikia, vienu akupunktūros judesiu padaro tai, ką reikia, ir grįžta ant senos šašlykinės krašto. Tupi kaip ant plausto. Lyja. Niekas nejuda – tik šiek tiek rečiau varnos vokas ir šiek tiek dažniau vėjo šiaušiamas papilvės pūkas.

 

Uolinis karvelis

 

Pasirodo, būtent toks tikrasis balandžio – to gatvinio, amžinai skrendančio tiesiai į tave ir amžinai besimaišančio po kojomis – vardas. Pirma asociacija su balandžiais – kalėjimas. Iš pasakojimo apie tai, kad tarp nuteistųjų pasitaiko nemažai sergančių džiova. Tai štai šie džiovininkai, šie buitinio smurto biliūnai ir apiplėšimų kudirkos darosi tokią pramogą: maišo duoną su savo apkrėstomis seilėmis ir lesina ją balandžiams, kurie paskui skrenda į parkus ir kuriuos lesina senutės ir vaikosi vaikai. Štai tokios pramogos. Kaip kerštas visuomenei? Už ką? Už tai, kad jie anapus grotų? Už džiovą? Už viską? Ką aš žinau – aš nežinau nei kas galvose nuteistųjų, nei kas galvose prižiūrėtojų, kurie įjungia galingus ventiliatorius, žinodami, kad balandžiai juose šildosi. Įjungia – ir viskas. Išspjaunamas plunksnų ir pūkų kamuolys – ir viskas. Irgi pramoga.

Apskritai, santykis su balandžiais, požiūris į juos, ko gero, beveik nekreivai atspindi žmogaus socialinę savijautą – Ričardas Gavelis buvo nekvailas. Kai kadaise nusipirkau pirmąjį savo gyvenime kambarį viename Vilniaus bendrabutyje, virš mano lubų buvo stogas, o apskardinta jo atbraila vaikštinėdavo tie patys balandžiai. Tas jų skrebenimas – nagučiais į skardą – skambėjo kaip muzika. Bet kai po daugybės metų gyvenimo buvau įmestas į blokinį baraką Šeškinėje, vienas šlykščiausių dalykų tada realybėje, o dabar atmintyje – tie patys balandžiai. Nudergiantys palanges, gargaliuojantys savo gerkliniu balsu ir didžiausiais tuntais lesantys maisto atliekas, bomžų mėtomas į fontano griaučius. Taip taip, fontanas – tai ne visada Radauskas. Beje, prie to paties fontano paskutinį kartą mačiau Valdą Gedgaudą. Pasikalbėjom, aš žinojau daug mažiau nei jis, netrukus išsikrausčiau lydimas minčių: gal Valdas ir gali, aš čia gyventi negaliu. Prasigerti, išprotėti arba nusižudyti – taip, gyventi – ne. Netrukus sužinojau: Valdas mirė.

O kai vieną vakarą, dar neišsikraustęs, savaitgaliui pabėgęs iš tenykščio košmaro į tėviškę, parašiau žmonai žinutę „čia skraido šikšnosparniai“, ji atrašė – „o čia – tik balandžiai ir kandys“. Vis dėlto gerai, kad tame bute ventiliacijos angos spjaudė tik iš kaimynų atropojančiomis maistinėmis kandimis, ne balandžiais.

 

Žalioji meleta

 

Kai tie namai – tie ankstesni, su kiemu ir žole, buvo įrengti ir aptvarkyti, vieną dieną ant obels kamieno pamačiau meletų porą. Žaliųjų. Tik vieną kartą per penkerius metus. Kas domisi, tie žino – retas paukštis, ne koks kėkštas ar šarka, su kuriais beveik sveikinomės kaip geri kaimynai. O kai vėliau prireikė žaliųjų meletų pavadinimo rusiškai, likau nusivylęs: „zelionyj diatel“ – „žaliasis genys“. Tik tiek. Va jums ir argumentas apie rusų kalbos pranašumą prieš lietuvių, apie jos spalvingumą, nepakartojamumą ir milijoną kartų platesnį niuansų ir pustonių, spalvų ir atspalvių spektrą. „Zelionyj diatel“. Kaip pliauska į pliauską. Tokiam paukščiui – atskiro vardo neturėti...

 

Pilkoji gervė

 

Tarsi graži moteris jaunuoliui: ji man labai graži, bet aš jos bijau. Ir turiu tam pagrindo. Kartą – gal paaugliui, gal kiek vyresniam, retinant jauną beržyną, aplink – beveik idilė: miškas, Gerviaraisčio ežeras, šalia – eglynas, vienas, dirbi ir nieko negalvoji. Nirvana su sakų kvapu. Ir staiga – visai šalia, iš už eglės, gal per penketą metrų toks klyksmas ir toks suplakimas, sušlamėjimas sparnais – joks siaubo filmas neatkartos. Net po kelerių metų po lazdyno krūmu miegojęs ir nulaužus šaką ant kojų pašokęs šernas neįvarė tiek baimės.

O jau po daugybės metų, vieną rudenį – tame pačiame kieme – kosminis kleketavimas virš galvos. Gervių trikampis. Skrenda ir staiga išsibarsto. Nežinau, kodėl taip įvyko, neteko skaityti, ar dažnai taip būna, niekada nei iki to, nei vėliau nemačiau tokio dalyko – kad akyse suirtų tvarkinga vora, ir gervės imtų sukti ratus, blaškytis ore, mėginti rikiuotis iš naujo – nesėkmingai ir vėl nesėkmingai. Taip ir nuskrido tolyn – kažkokiu keistu, beformiu būriu. O netrukus smarkiai išsibarstė ir mano gyvenimas. Išsibarstė taip, kad reikėjo save ir viską iš naujo rinkti į trikampį ir migruoti, migruoti, migruoti. Kur atrodė saugiau.

 

Žalvarnis

 

Beveik tik sapnas iš vaikystės. Tik vieną kartą – ant pakelės laidų. Kokiais, sakykim, 1978-aisiais. Teatsimenu ryškumą – mėlyną su oranžiniu. Iš tų išvažiavimų, kai tėvai jau buvo išsiskyrę, ir tėvas pasiimdavo mane į kaimą. Atrodė, nieko įdomaus, o dabar atsimenu – iš miško išėjusi briedžių šeimyna. Bebrų užtvanka. Patirtis, kad viksva galima giliai įsipjauti pirštą. Patirtis, kad ir šuo Bukietas gaudo peles. Patirtis, kad negalima savo kepurės su bumbulu maukšlinti Bukietui – blusų prileis. Patirtis, kad geriausias pasaulyje jausmas yra gulėti prikūrentame name, matant tėvą už lango, vagojantį bulvių lauką, klausytis radijolos, visu garsu plėšiančios „Kopų balsų“ plokštelę, ir atsiminti – šiandien mačiau žalvarnį. Žalias. Nors man – labiau į mėlynumą.

 

Kanadinė berniklė

 

Iš tikrųjų – ta pati žąsis, tik stambesnė ir kitaip paspalvinta. Jų Amerikoje – kaip balandžių Lietuvoje – pilni laukai, kapinės, parkai ir sodai. Būdavo pilna ir Tabor Farmoj. Toj pačioj, kur siautė Škėma, Mackus, Nagys ir visi kiti. Ten, kur buvo Adamkai. Ten, kur dabar baseinai – užpilti žeme, pastatai – sugriauti, ir viskas apsėta kukurūzais. (Ko gero, spiritui „Rojalis“, kurį gerdami dvėsėm, bet ir dvėsdami gėrėm studijų metais.) Ten, iš kur Alma, tuos namus sukūrusi ir prisijaukinusi, tvarkiusi ir prižiūrėjusi, išėjo neatsigręždama. Nenorėdama net grįžti ir pažvelgti, kaip viskas pasikeitę. Šitaip uždaryti duris į praeitį – gelžbetoninė savitvarda. Neišmokstama. Niekada neišmoksiu.

Beje, man Amerikoje ne mažiau nei žąsys įdomu – voverės. Zujančios artyn–tolyn, aukštyn–žemyn mediniais elektros stulpais. Nudaužtos ant greitkelių. Dvi – per kaminą įkritusios tiesiai į židinį, puolusios prie lango ir kaip musės stiklu mėginančios ištrūkti. Išleistos – ištrūko.

 

Paukščių migracija

 

Dar – gandrai laidojant Marcelijų Martinaitį. Dar – Gogolis ir Kafka savo paukštiškom pavardėm ir paukštiškais likimais. Dar – kažkas buvo – ko gero, išbaidžiau. Bet parskris. Tikriausiai jau galvoja apie skrydį į Lietuvą. Girdėjau, kad kažkuriais metais marokiečiai išgaudė daug mūsų varnėnų. Skaičiau, kad po karo stribai iššaudė daug gandrų. Bet nepasakysi – marokiečiai, negaudykit mano varnėnų, stribai, nešaudykit mano gandrų, rusai, nežudykit mano ukrainiečių. Visi jie – Lietuvos paukščiai.

 

Didžioji antis

 

Tikriesiems ornitologams – neįdomi. Pilnos upės, miestai, parkai. Matyti net pro langą. Vaikas pirmuoju fotoaparatu „Smena“ už šešiolika rublių fotografuoja tas antis iš taip arti, kiek tik jos prisileidžia. Tada – juostelės ryškinimas, nuotraukų spausdinimas raudonoje šviesoje, skirtingas kvapas: ryškalų – sodresnis, šarminis, fiksažo – aštresnis, rūgštinis. Fotopopierius – geriau matinis, o ne blizgus, tada sakydavom – „gliancinis“. Kam man viso to reikėjo? O kam Ozolui reikėjo „Lietuvos paukščių“?

Tai va – tam ir reikėjo. Ir dar – išbrendant iš labai didelių ligų, nuvažiavus į Druskininkus ir priėjus prie Ratnyčėlės stebėti, kaip antis iš žmonos delno lesa duoną. Stebėti kaip kažką labai patikimo. Fundamentalaus. Atraminio. Neįvardijamo. Didžioji antis kaip metų laikas. Paukščiai kaip metų laikai. Kaip tikroji mūsų kultūra. Tikroji kultūros teorija ir praktika, tikroji semiotika ir fenomenologija, tikrosios paradigmos ir tikrieji diskursai.

 

2014_12_metai.png