tekstai.lt

Vidmantė Jasukaitytė. Eilėraščiai

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

 

Neturėti pasirinkimo

 

Gelia kelią, kuriuo turėjai eiti, ir gelia kelią, kuriuo visai

neseniai išlydėjai juos, savo vaikystės vyrus ir moteris.

Gelia, kai supratai, kad jie amžina ir nekintanti tavo dalis.

Nieko neužgyveni čia, išskyrus tai, ką atsineši, išskyrus

vaizdą pirmam realybės veidrody, į kurį žvelgia nekaltos

kūdikio akys, – jos viską priima amžinam saugojimui.

                                                                                                        

Gelia dangų, kurį tada supai ant rankų, šokinėdama

nupjautoje pievoje tarp kupetų, baisiai gelia suluošintą

dangų, kur tebesiautėja sudraskytas vėjas, žūtbūtinai

siautėja, iš įniršio, kad nebegali būti kitoks.

Gelia siautėjantį, sudraskytą, suplėšytą jausmų vėją, kuris

pavojingas kaip iš skausmo nebepastovintis vyriškis – kančios

spiritas jį pakelia ir neša ir turi arba atsiduoti jam ir tapti

įnagiu skausmo sparnams arba griūti visu ūgiu ir likti tik

kūnu, ir jis daužo tavim pasaulį, griauna, verčia, žaloja

– tavim...

Gelia kenčiantį vėją...

 

Gelia meilę.

Gelia tolimą moterį.

 

Siluetą, kurs linguoja ir supasi atmintyje.

Gelia jos tamsiai mėlyną suknelę, šviesiai pilkais

pasiuvinėjimais ties krūtine, jos cheminio sušukavimo

bangą virš kaktos, virš tamsiai mėlynų, didelių akių, kurios

amžinai žvelgia iš motinos jaunystės nuotraukos tarsi nieko

nesuprantančios apie realybę, ir viskas, kas patenka į tuos

akių ežerus, šulinius, vandenynus, nuskęsta nepalikdamas

jokio pėdsako.

Taip tik atrodo...

Amžinos ašaros rieda jaunos moters veidu ir tau gelia, gelia,

gelia nemoteriškai sunki jos vergovė laimės troškimui.

 

Tebegelia vaikystės vieškelį – nenugalėtą nuotolį – tarp tuopų

ir beržų, niekaip nepajėgi jo nueiti.

Tebeeini, tebeeini, basomis kojomis, pirmomis laivutėmis,

guminiais kolchozo batais, baltais čekiškais žieminukais,

kuriuos nupirko, kad daugiau nebesirgtum sąnariais nuo

peršalimo ir nebegulėtum ligoninėse.

 

Gelia bučinį ugnyje išdegintų lūpų, gelia dėl to, kad

neatsimeni, kada buvo pirmasis bučinys, atsitokėjai, tik

kai lūpos buvo nudegintos, ir norėjai degti daugiau, ilgiau,

amžinai, bet nebebuvo ugnies.

Likai ant vieškelio, o ugnis pakilo į orą ir dega toliau be

tavęs, kad išmoktum pavirsti ugnim – dangaus elektra ir su

ja susijungti.

 

Nebereikia, nereikia nereikia, nebereikia – pakanka

tos tolimos, tos šaltos kalėdinės ledo žvaigždės. Pakanka

gėlos, kurios per daug, tiek daug, kad apsigyveni joje ir

nebejauti nieko, kas ne tavo, kas ne tavo, kas ne tavo, kas tau

nepriklauso, ko nematei, prie ko neprisilietei –

jokių naujų horizontų, jokių naujovių, jokių atradimų

daugiau, – viskas neišrėktoje gėloje, uždusintoje raudoje

ir slegia kaip mirtina neišpažinta nuodėmė, – ten visas

pasaulis, amžinybė, gyvenimas ir deginantis tobulybės

troškimas, kurį įkvėpei pirmąją šito pasaulio akimirką,

dovanojusią tau gyvenimą – ne kaip baltą puslapį, o iš

karto – su kankinančios meilės piktografais, neištrinamais, o

vis ryškėjančiais...

Kiek daug duota! Koks sakralus skausmas, kai žmogus

sutampa su jį apsivijusiu gyvenimu, kai nebetrokšta

išsivaduoti iš jo... Beveik savęs paaukojimo apeigos.

Kiek daug skausmo tam vėjui, kuris turės kada nors išplėšti

tave, kaip klykiantį vaiką, iš tos realybės, arba išsiplėšti

pats... Liksi tada mumija – balta gyvenimo mumija – ir

tarnausi tada, galėsi tarnauti, nes viesulas nebenešios, būsi

stabili, žinosi tyliai, tas mažasis ego bus sutramdytas, o

didysis Ego yra kilnus.

 

Todėl – nerk greičiau, – rizikuok.

Į gylį, paskui – pačiam dugne – į šoną. Žemiau paviršinės

srovės. Tada – į viršų,

kol nepagriebė slenkantis smėlis, – stratosfera tau atvira, o

toliau – jokių muitinių.

 

Skubėk, –

ta aštri, ta praradimo baimės perpildyta aistra, kuri cypia,

inkščia, raitosi čaižoma baimės botagais ir vis tiek – neleidžia

neleidžia neleidžia kūnui kitame kūne pasijusti kaip

namuose – užtvindo kaip kraujo upė. Ir tavęs neapsaugos

niekas. Atmink – dvi aistros, kurios sulydo sielas, niekada

nesulydys dviejų kūnų, – niekada niekada, niekada – ir junti

savęs išdavystę, apgaulę – aistra tau pasiūlė surogatą...

Pasislėpti ir išsaugoti save ramybei, harmoningam

pasauliui – nebėra kur.

 

Taip gelia prieš anihiliaciją.

 

Pasiryžk ir nuspręsk pati. Kol sprendimo teisė neatimta.

Nerk. Ateisi krantu kaip keleivė iš tolo ir tave pamatys kas

nors, bet savęs nepažinsi. Šis pasaulis bus kitas, o tu – tik

procesas...

Todėl nebereikia beprasmių kautynių su aklomis ir

galingomis realybės dvasiomis.

Ateina laikas, kai supranti, kas esi –

lapas su įspaustais buvusio pasaulio ženklais – pirmos

akimirkos įrašas, pirmo įkvėpimo oras. Pirmas verksmo

garsas – kaip baisu! Kokie evoliucijos klodai slepias ketvirty

garso, atodūsy, maldoje...

Ir nebegali verkti be priežasties arba jos nesuvokdamas, –

kaip siaubinga, kaip gelia, kad nebegali verkti taip, o kitaip –

nebėra preteksto, nebent trauktų be anestezijos dantį

ar pjautų apendiksą...

 

Nebereikia...

Vieni gyvena geliantys, kiti – užstalėje su vienatve, žaidžia su

aplaistyto stalo kometomis, kiti su milteliais po liežuviu ar

šnervėje, kiti

įsprausti į materijos trinkas, parklupdyti, – brangaus metalo

grandinėmis pritraukti jų sprandai prie tarpkojų, jie klūpo,

iškėlę prirakintas rankas, tarytum keistai nukryžiuoti ant

auksinio kryžiaus, juos neša

klūpančius, surakintus, įkalintus mersedesų stelažai į

ešafotą, kur nukris

gyvybė į banko seifą, koduotą konteinerį arba į pragarmę,

kurioje pinigai nebeturi galios, kur auksas – tik iki slenksčio.

Visi jie pralošia, prasilošia, tampa priklausomi, reabilitacijos

nėra ir nebus.

 

Atgniaužk savo ranką, mano broli žmogau, mano seserie

moterie.

Išmeski geležtę, nušluostyki kraują – nebesižalok visokiais

tatu, tegul gelia –

gelia iki...

Iki anihiliacijos. Tai įvyks, kai nersi į šoną, bet nieks nežinos,

į kurį, nei – kada.

 

Ir nepateksi į suplėšyto vėjo sparnų gniaužtes, ir jis

nebesiaus, iš gailesčio nebedraskys tavęs – išnyksi balta, kaip

perkaitus geležis iš nuosavo skausmo, – subyrėsi kaip smėlio

laikrodis, sutekėsi į vienintelį atomą, po kurio – niekas tavęs

neberas čia, tu būsi tenai, kur galaktikų kolbose Viešpaties

chemija kuria ir perkuria sakraliais dėsningumais, ir kažkas

tavyje atsimins, kokį skausmingą sapnavai sapną:

 

gelia kelią, dangų, tolimą moterį, kuri –

tavo motina. Kuria tu esi labiau nei savim, – neturi pasirinkimo – kartoji ją ir

kartoji, ir kartosi, ir visos kartosime pirmąją ir niekada

pasirinkimo nebus. Gels gels ir gels pati kančios pašaukimo

esmė, kurią turi išgelti, kad negeltų jiems ir jie turėtų

pasirinkimą, neribojami deginančio skausmo liepsnos

liežuvių.

 

Gelia, kai protas ieško atsakymo – kodėl, ir suvokia, kad

niekada nebus kitaip ir

niekada nebus atsakymo. Tiesiog – gelia, nes turi išgelti

viskas, kas sukelia kančią, kad

jų sielos laisvėtų, – sielos, kurios niekada negalės pasiskųsti,

jog gelia, jeigu negels tau.

 

Taip gelia prieš anihiliaciją.

 

 

Mažos jau motinos

 

Maža jau motina, susirišusi savo vaistus į ryšulėlį…

Ruošiasi kažkur iškeliauti, – o kokia lengva, kaip tokia lengva

atsilaikys prieš užmaršties vėją, škvalą,

karmos galybę…

Nedidelė ir tu, kai lūpose dūzgė eilėraščiai, kaip

kolibriai vėlyvuose jurginuose, ar kai

šokai tuščiam kambary, prie krūtinės priglaudus suknelę su

pakaba, kai

žvelgdama į mirksinčią šviesą pro

aprūkusį žibalinės lempos stiklą regėjai

kandeliabrus, sietynus, sales, kur

tavo kojos mokėjo visus įmantrius žingsnius, kur

mėlyni paukščiai lesė suknios blizgėjimą nuo alyvinio sniego,

o juodi paukščiai rinko snapais auksinius dangaus kūnus,

kad pilnatvei, kai ji atkeliaus, neliktų nė vieno…

  

Kokia dar kūdikis tavo duktė, kuri

viską daro rimtai. Tarsi nesuprastų, kad visa – tik

trumpas žaidimas, kur žmonės žaidžia amžiną meilę, kur

pagalba vadinasi humanitarine, kur

ištikimybė niekada nenorėtų vadintis partneryste, o laisvė

sutaptų su ištikimybe.

 

Norime būti ištikimos ir plauti kojas ištikimiems, bet jie

dingsta rūke, – jie

niekam nieko nesakę išjoja auštant į medžioklę…

Bet medžioklė vadinasi karu, karas amžinai repetuojamas 

posėdžių salėse…

Kasdien sutinkame daugybę nušautų, – jie juda pro šalį

nebegalėdami atsikelti…

Norime nešioti ant rankų motinas, kai jos tampa lengvos ir

virsta dukterimis, bet

yra slaugos namai ir ten jos gyvena,

priglaudusios prie širdies šiugždančius ryšulėlius su

vaistais, senutėlius rankinukus su rožiniu ir pora nuotraukų,

kalbasi

su kitomis lengvomis motinomis, negirdėdamos, ką kuri sako,

galvose švilpia bekūnė ateitis, kuri

baisiau nei žemės gravitacija traukia jas drauge su mūsų

vardais – jie

vieninteliai vingiai, išlikę smegenų pusrutuliuose,

neištrinamai įrašyti, ir tai

vienintelis dalykas, už ko

jos įsitvers ir laikysis, garmėdamos laiko tuneliu, kai

ateitis nematomai trauks, o praeitis nepaleis…

Mes kada nors būsime jų praeitis, jos visada bus pirma mūsų

sudraskytos kankintojų dėsnių,

pareigų išsukinėtomis rankomis,

gimdymų išardytais dubenimis,

neišreikšto sopulio ragotinių subadytomis širdimis…

Amžinybės kankinimų ratas vėl suksis ir mes

nežinia ar kur nors beatrasim, kada nors bepavysime, ar

atpažinsime motinų veidus inkarnacijų internatuose, kur

susitiksime, atrodo,

atsitiktinai…

 

 

Ką su mumis padaro vienatvė

 

Oi, esi nenuspėjamas – atidaryk širdies dureles…

O, nenuspėjamas, neįtikimas ir neįtikinantis –

netinkamas ir netikintis – oi, atidaryk žodžių dėžutę…

Kalbėk, kalbėk akmenukais – rožiniu kvarcu, ametistu,

stebuklingo mėlynumo safyrais, smaragdais, rubinais ir

perlais…

 

Akmenukai – laukiniai. Tavo žodžių akmenys neprijaukinti, nešlifuoti, be aptaisų…

Jų šviesa ir spindėjimas – viduje, už tylėjimo mantijos. Jų vertės niekas nežino.

Perleidžiu juos per širdį ir pasiimu vien šaltą perlo spindėjimą –

laukimą prie Užupio Angelo, keletą žingsnių drauge, pro akinius

numestą žvilgsnį – tokį taiklų, taip garsiai kalbantį, tokį tikintį ir patikimą,

tokį nedrąsiai pasitikintį, tokį įtikinamą – šios valandos švelnumas brangus tau.

 

Ruduo… Medžių rūdys ir varnos retose šakose.

Benamis praeina pro šalį, kažkokia mergiotė susigūžusi ant suolelio…

Imbiero arbata, variklio dūzgimas…

Susitinka dvi rankos, švelnūs pirštai, blyksteli ametistas,

rožinis kvarcas parodo savo sielą ir safyras primena širdies gelmę,

kuri trokšta pasirodyti, bet – sunku…

 

 

2014_12_metai.png