tekstai.lt

Gintaras Bleizgys. Urbino eilėraščiai

Benedikto Januševičiaus nuotr.
Benedikto Januševičiaus nuotr.

 

25

žila senučiukė sėdėjo
prie lauko kavinės staliuko –
gatvės tuštėjo
leidosi saulė

 

ji nieko nevalgė
neužsisakinėjo
tik sėdėjo ir tyliai
lingavo galva

 

taip tyliai
kaip moka žmonės
kurie jau nebeturi ko
į šį pasaulį kreiptis

 

norėjau pažymėti
urbino žemėlapyje šią vietą
todėl paėjau iki kampo
pasižiūrėti
kaip vadinasi gatvė

 

ant namo kampo
buvo užrašyta
VIA VETERANI
pagalvojau
koks vis dėlto esu kvailas –

 

juk išvydęs senutę
galėjau ir pats suprasti

 

kad čia negali būti
niekieno kito –

 

tik visiškų

 

veteranų gatvė

 

 

26

corso garibaldi gatvėje
kavinė pavadinimu
la dolce vita
vakar

 

kai ėjau
čia susitiko dvi jaunos merginos
ir tokiais plonais
ištęstais balsais
pasisveikindamos
viena kitai miaukė kaip katės –
č – i – a – u – u – u

 

čiau – u – u
iš skersgatvių joms atsiliepė
tokiais pat balsais
kitos jų draugės
subėgo būrys
dolčių vitų – kažkam

 

jos pasaldins gyvenimą
kažkas dėl jų pames galvas
jos kniauks
bus labai gražios
gimdys vaikus

 

liuoksės per laiką

 

kol vieną kartą
po kokių šešiasdešimties metų
svetimšalis turistas
sutiks vieną jų
veterani gatvėj – –

 

kažkoks kvailas turistas
kažkoks
prašalaitis
iš kito laiko iš kito
pasaulio

 

kuris
žiūrės į raukšlėtą senutę

 

į kūnus
gęstančius – –

 

net nesuprasdamas

 

dieve švenčiausias
kaip nesuprasdamas

 

kad kadaise tie kūnai

 

ir buvo gyvenimas – –

 

 

30

 

užvakar gavau žinutę
kad mirė lazdijų mero tėtis –
kaip tik buvau išėjęs
į urbino apylinkes

 

ir pakėlęs akis
pamačiau atvažiuojančią
laidotuvių procesiją –

 

vilkstinė automobilių –
priekyje katafalkas –

 

visai ne juodas
kaip įprasta lietuvoje
o baltai pilkas
gale –

 

ten kur padėtas karstas –
didžiuliai stiklai

 

didžiuliai kalnai aplinkui –
ilgas kelio kaspinas
debesys

 

žiūrėjau

 

kaip rieda gedulas
prisiminiau čiurlionio paveikslus

 

o šiąnakt
vis sapnavau
kad lazdijų meras yra
antanas a. jonynas

 

kad svarstom su juo
kažkokius lazdijų šildymo reikalus

 

šalta – sako –
pas mus

 

ir aš toks vienas lazdijuose
kažkur už tūkstančio kilometrų

 

už laiko –

 

už gedulo –

 

 

31

 

giuliano tėtės
fullio santini
(slapyvardžiu FUFFI)
skulptūra –

 

svajonių neišsipildymo medis –

 

iš geležies iškaltas didelis
medis o po juo daug žmonių
daug šeimų su vaikais
leidžiančiais į dangų aitvarus –

 

bet aitvarai įsivelia
į dangų užgožiančio medžio šakas

 

pilnas medis įstrigusių aitvarų

 

vaikų ašaros

 

aš buvau
gyvenau ir mačiau
kad taip ir yra – – Dieve

 

išklausyk mūsų aitvarus –

 

 

60

 

o seserys klarietės vis perduoda man
jų iškeptų sausainių –

 

vakar su giuliano buvome nuėję
į monastero di s. caterina
susitikti su seserimis dora ir liucija

 

panašiai kaip mano advokatas
ateidavo į lukiškes
į susitikimo kambarius – taip ir mes

 

tarpinėj zonoj
tarp mūsų ir jų gyvenimų
kambaryje
į kurį pro vienas duris
įėjome mudu ir laukėme
o pro kitas duris – iš kitos
kambario pusės – įėjo seserys
vaišino mus labai skania
citrinų ir persikų arbata

 

kaip skanu sakiau
ir jos juokėsi – skanu
nes įdėta daug cukraus

 

ir jų baltos skarelės kaip cukrus
ir šypsenos mūsų kaip cukrus

 

gyvenime sūriame –

 

2014_12_metai.png