tekstai.lt

Tomas Kavaliauskas. Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių. Romano fragmentas (Pabaiga)

Romano fragmento pabaiga. Pradžia 2014 m., Nr. 10, 11

 

VI. Ir žodis tapo kūnu

 

Viena iš paskaitų turėjo būti profesoriaus Domanto Valentos. Su didžiausiu malonumu įžengiau į auditoriją, užkištą seminarijos bažnyčios gale. Auditorija atrodė tarsi bažnyčios dalis – skliautuota, gaubianti. Per jo paskaitas sėdėdavau pirmame suole, tarsi bijodamas ką nors praleisti. Profesorius Valenta dėstė garsiai, tik retkarčiais žvilgteldamas į konspektus, kitaip nei kiti dėstytojai, išskyrus liturgijos asą kanauninką Kasečką. Dėstė savais žodžiais, vaikštinėdamas tai tarp suolų, tai prie lentos, dažniausiai vilkėdamas tobulai išlygintus baltus marškinius, mūvėdamas juodas kostiumines kelnes. Kartais grįždavo prie stalo, nutildavo ir įdėmiai pasižiūrėdavo į užrašus. Tai buvo Naujojo Testamento egzegezės kursas.

– Pradėsiu nuo tos vietos, kur baigėme, – tarė Domantas Valenta su švelniu vokišku akcentu, pamatęs, kad jau visi penktakursiai užėmė savo suolus. Žvilgtelėjęs į mane pridūrė: – Tiems, kurių nebuvo praeitą paskaitą, primenu, kad kalbame apie Pirmojo laiško korintiečiams vienuoliktą skyrių. Paskaitos tema – Eucharistija.

Priėjęs prie lentos profesorius užrašė: 1 Kor 11.

– Tai pats seniausias tekstas apie Eucharistiją, – pradėjo jis, kaip įprasta, pasitaisydamas paauksuotų akinių rėmelius, už kurių slėpėsi gyvos tamsiai rudos akys. – Kaip minėjau aną paskaitą, pirmųjų krikščionių bendruomenės rinkdavosi privačiuose namuose. Turite suprasti, kad Bažnyčia, kaip institucija, atsiranda tik po trijų šimtų metų. Čiagi mes kalbame apie pačias krikščionybės tradicijų užuomazgas. Atrodo, kad viskas vyko šitaip: būdavo kviečiami iškilesni bendruomenės nariai pasivaišinti. Paprastesni, žemesnio socialinio sluoksnio žmonės nebūdavo oficialiai vaišinami. Šie „antrarūšiai“ turėjo prie durų laukti, kol kilmingieji pavalgys ir prasidės liturgija. Atrodo, kad apie Eucharistijos tradiciją mes priversti kalbėti būtent socialinės nelygybės fone. Paulius labai griežtai reaguoja, atsiverskite jo Laišką korintiečiams, vienuoliktą skyrių, dvidešimtą eilutę. Čia randate paaiškinimą, kokia turi būti Viešpaties vakarienė, o štai dvidešimt trečioje eilutėje regite konsekracijos formulę.

Profesorius nužvelgė mus, vartančius Naująjį Testamentą, atsiraitojo akinamai baltų marškinių rankoves, tarsi ketintų minkyti Bibliją it tešlą.

– Kadangi kalbame apie Eucharistijos tradiciją, žinokime, koks yra žydiškas posakis apie tradiciją. Jis toks: „Gavau iš Viešpaties, perdaviau jums...“ Perdavimas ir yra tradicija, nes tai, kas perduodama, duodama tam, kad tai, kas vyksta šiandien, būtų pakartota ateityje. Turėkite omenyje, kad Kristus yra žydas. Norint suprasti Paskutinės vakarienės tradiciškumą, reikia išmanyti žydų vakarienės tradicijas. Jėzus nebuvo revizionistas atlikdamas valgio ritualą. Štai turime ir padėkos maldą, kurioje vartojamas žodis „baruch“ – garbė. Garbė kam? Ogi garbė, taigi „baruch“, Tau, Dieve, Izraelio Dieve, už tą duoną, kuri malšina mūsų alkį. Buvo paprotys, kad vakare, sutemus, žydų šeimos motina uždega ant stalo žiburį ir kviečia šeimą susikaupti. To susikaupimo metu visi užsidengia akis. Po susikaupimo šeimos tėvas kalba padėkos maldą ir laužo duoną ją dalydamas visiems. Vėliau – padėka už vyną ir dalijimasis juo. Tokia kiekvieno šabo vakarienės tvarka. Jėzus atliko lygiai tą patį, t. y. pasinaudojo papročiu. Paulius Laiške korintiečiams nemini, kad tai Paschos vakarienė, nes rašo ne žydams, o graikams. Esu jums ne kartą minėjęs, kad turėtumėte omenyje, kokiai bendruomenei yra adresuojamas konkretus Naujojo Testamento tekstas. Šiuo atveju mes kalbame apie kreipimąsi į graikišką mentalitetą, nors Eucharistijos kontekstas yra tiesiogiai susijęs su žydišku papročiu. Tad prašau: pasižymėkite savo konspektuose, kad Paulius Laiške korintiečiams stengiasi perduoti žydišką Eucharistijos tradicijos supratimą skaitytojams, kurie yra antikinės Graikijos mentaliteto ir tradicijos.

Domantas Valenta padarė pauzę, palūkėjo, kol klierikai pasižymės, kas jiems patarta. Žvilgtelėjau į Konstantiną – jis, nors ir rašėsi, bet neskubėjo, mat ant stalo buvo pasistatęs diktofoną ir nuspaudęs raudoną įrašymo mygtuką.

– Paulius savo tekste pateikia Jėzaus žodžius, kurie net nepriklauso žydų šabo vakarienei, – tęsė profesorius. – Kokie jie? Ar žinot?

Auditorija tylėjo. Staiga ranką pakėlė Džonis:

– Tie žodžiai: „Tai yra mano kūnas…“ ir „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje“, taip pat „Tai darykite mano atminimui!“

– Teisingai, Jonai, – patvirtino profesorius. – Na, ir kaip tie žodžiai jums skamba? Jums, kaip lietuviams? Jeigu mes dabar čia vakarieniautume, o tarp mūsų būtų Jėzus, ir jis, pakėlęs vyno taurę, tartų: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje“? Kaip jums tuomet nuskambėtų šitie žodžiai?

– Kaip tostas, – kažkas šūktelėjo iš auditorijos galo.

– Taip, – pritarė Domantas Valenta. – Iš tiesų, tai skamba lyg tostas Jėzui. Tarsi „Valio Jėzui!“, „Valio Naujajai Sandorai!“

Auditorijoje nuvilnijo švelni juokelio banga. Profesorius Valenta taip pat nusišypsojo, akimirkai stabtelėjo prie savo konspektų.

– Graikiškame tekste, – tęsė jis, – žodžiai „tai yra mano kūnas“ skamba „to soma“. Prieš „soma“ yra pabrėžiamasis artikelis „to“, reiškiantis „šitas“. O paskui – „tai darykite“ graikiškai skamba „touto poieite“. Tas „touto“ yra niekatrosios giminės. O žodis „duona“ tiek hebrajų kalba, tiek senovės graikų kalba yra vyriškosios giminės. Kaip suprasti? Ogi reikalas tas, kad Jėzus, perlaužęs duoną, pakeičia žodžio „touto“ giminę į su „duona“ nederančią giminę. Tai taip pat nedera ir Jėzaus gimtojoje aramėjų kalboje. Gramatiškai tai netaisyklinga, turėtų būti „autos“, kas reikštų „ji“ arba „ši“. Todėl mano klausimas jums, brangūs klierikai, toks: o apie ką galvojo Jėzus, sakydamas niekatrąja gimine „tai“, tas „touto“?

Tyla. Niekas nedrįso spėti, apie ką galvojo Jėzus.

– Gerai, tuomet apie ką galvojo Paulius taip netaisyklingai rašydamas?

– Gal tai paprasčiausia korektūros klaida? – kažkas paklausė.

Profesorius papurtė galvą ir pirštu parodė – „ne“.

– Aš nepatingėjau suskaičiuoti, kiek kartų padaryta ši klaida, – tarė profesorius Valenta. – Šis posakis net dvidešimt vieną kartą užrašytas netaisyklingai.

– O gal Paulius prastai ar netobulai mokėjo graikiškai? – paklausė Konstantinas iš vietos ir užmetė akį, ar sukasi diktofono kasetė.

– Cha! – prunkštelėjo dėstytojas. – Nejuokaukit, Paulius buvo kalbų žinovas! Jis buvo senovės graikų profas. Tik toks profas kaip jis galėjo, sąmoningai pasirinkdamas neutralią giminę, išgauti kitą prasmę. Man akivaizdu, kad tai ne korektūros klaida, o jo kūrybinis pasirinkimas žaisti gramatinėmis giminėmis. Tai sąmoninga. Ir tai kas kartą turėtų jums priminti, kad Šventąjį Raštą reikia skaityti taip pat kūrybingai, apsiginklavus giliomis žiniomis.

Dabar jau aš pakėliau ranką.

– Prašau, klauskite, – leido dėstytojas.

Aš atsistojau, nes aiškiai suvokiau, kad tai, ką pasakysiu, yra lemtinga Bažnyčios Tėvų autoritetui.

– Profesoriau, tokiu atveju, ar nėra taip, kad jeigu mes įspraudžiam Švento Rašto galutines prasmes į Bažnyčios Tėvų iš anksto kanonizuotus rėmus, už kurių nebeįmanoma inovatyvi inversinė interpretacija, tuomet mes apribojame pačios Biblijos teksto galimybes?

Auditorija išsyk pagavo mintį. Kilo šurmulys. Profesorius dvejojo, ką atsakyti, nes tai buvo lemtinga it šachmatų partijoje, kada negali atskleisti geriausio ėjimo, bet dabar daviau šachą, tad jis turėjo atsakyti arba teigiamai, arba neigiamai. Jei atsakytų neigiamai, pastatytų save į katalikiškos teologijos pusę – privalomą šioje seminarijoje bet kuriam dėstytojui, – nes jis palaikytų Bažnyčios Tėvų autoritetą ir kanonizuotas Biblijos prasmes. Bet jei atsakytų teigiamai, blokštų save į protestantiškosios teologijos pusę, nes būtų už Šventraščio prasmių išlaisvinimą nuo Šventojo Sosto.

Konstantinas prisimerkęs į mane pažvelgė itin griežtai ir nedelsdamas pastūmė diktofoną prie stalo krašto, arčiau Valentos. O šis dabar žiūrėjo į mane nuo intrigos įsižiebusiomis akimis, elegantiškai dviem pirštais prilaikydamas blizgančius akinių rėmelius.

Man už nugaros vis labiau kaito brolių šnibždėlynas:

– Kam Tomas jam spendžia spąstus?

– Matyt, jis irgi jėzuitas?

– Tai kad ne, atvirkščiai, jis kelia bangas...

– Kam jam užkabinti Bažnyčios Tėvus, taigi šventimai ant nosies...

– Šituo klausimu jis pats save pakišo...

– Ša... ššš...

– Tylos, brangieji, tylos, – paprašė profesorius. – Ar galite pakartoti klausimą?

Supratau, kad jis mėgina išlošti laiko. Kol aš paklausiu, jis gaus papildomai laiko apsispręsti dėl atsakymo.

Konstantinas paėmė diktofoną ir nukreipė į mane.

– Ar man garsiau kalbėti, kad įsirašytų? – paklausiau.

– „Panasonic“ diktofonai jautrūs, galite, broli, klausti įprastu balsu, – atsakė Konstantinas man tiesiai į akis maloniu tonu.

– Bet iš kur tas diktofonas turi tiek vietos įrašams? – paklausė profesorius juokaudamas.

– Iš tuščio, – atsakė Konstantinas. – Viskas ex nihilo užsipildo. Kaip pasaulis iš nieko, taip ir tuščia kasetė iš tuščios virs įkalbėta.

– Mano klausimas buvo toks, – tariau nekreipdamas dėmesio į diktofoną, – ar nėra taip, kad jeigu mes įspraudžiam galutines Šventojo Rašto prasmes į Bažnyčios Tėvų iš anksto kanonizuotus rėmus, už kurių nebeįmanoma inovatyvi inversinė interpretacija, tuomet mes apribojame pačios Biblijos teksto galimybes?

– Dėkoju už gerą klausimą, Tomai. Mes ne tik apribojame pačios Biblijos teksto galimybes – mes taip pat žlugdome kūrybingas jos autorių pastangas. Senąjį Testamentą ir Naująjį Testamentą kūrė labai daug autorių su skirtingais talentais, tad būtina atsižvelgti į tai, kas rašė, kaip rašė, kam rašė, dėl ko rašė, kokiu laikotarpiu po Kristaus, kokioje aplinkoje ir kuria kalba. Tai ir yra Šventojo Rašto egzegezė. Ar atsakiau į jūsų klausimą?

– Taip, – tariau patenkintas.

Iš vietos atsistojo Konstantinas ir sudėjęs rankas it maldai paklausė profesoriaus:

– Tai jūs neigiate Romos Katalikų Bažnyčios mokymą, kad Švento Rašto tiesos yra tiesos apie dieviškojo išganymo planą? Gali būti sociologinė prieiga, gali būti istorinė prieitis prie Biblijos egzegezės, bet išvados mus turi atvesti prie dieviškojo išganymo. Prisikėlimo ar Eucharistijos egzegezė negali turėti kitokios išvados nei ta, kad Kristus prisikėlė ir kad Eucharistijoje yra Kristus. Kad ir koks Pauliaus ar kitų autorių kūrybingumas, to kūrybingumo šaltinis yra Dievas dėl vieno tikslo – apreikšti išganymo planą per Šventojo Rašto tekstus. Šią tiesą saugo Romos Katalikų Bažnyčia, prieštaraudama protestantiškam principui sola scriptura*, teigiančiam, kad pats Biblijos tekstas yra savarankiškas autoritetas.

Konstantinas atsisėdo į savo vietą, o aš atsisukau į auditoriją, kur prie kiekvieno stalo sėdėjo po brolį, dėvintį juodus marškinius su balta plastmasine pakaklaite, perkišta per užsiūtos apykaklės kampučius, o štai dėstytojas kunigas Domantas, klausydamasis brolio Konstantino, stovėjo be jokios kunigo pakaklėlės. Žinoma, prie baltų marškinių jam būtų labiau tikusi tamsios spalvos, jei tik tokia egzistuotų. Kunigai galėtų dėvėti skirtingų spalvų pakaklaites, priklausomai nuo pažiūrų: prijaučiantys komunizmui – raudonas, prijaučiantys protestantiškam liberalizmui – vaivorykštės, puoselėjantys Marijos žemės katalikybę – trispalves, praradę skaistybę, bet uoliai ginantys celibatą – pilkas arba rudas.

– Supratau komentarą, – tarė profesorius Valenta, grįždamas prie lentos. – Bet kai jau atsakysiu, mes turėsime grįžti prie temos, antraip nespėsiu visko išdėstyti. Mano atsakymas šiuo jums seminarijoje taip opiu klausimu visada vienodas. Kai anksčiau buvau panašiai kaltinamas, aš atsakiau taip: Romos Katalikų Bažnyčios mokymas skelbia dieviškojo išganymo planą, ir aš, kaip katalikų kunigas, tą planą bei išganymo tiesas taip pat skelbiu laikydamas šv. mišias, klausydamasis išpažinties, sakydamas pamokslus, bet čia, auditorijoje, esu mokslininkas, egzegetas, ir noriu pasakyti, kad ne viską, kuo mūsų Bažnyčia moko tikėti, mes randame Šventojo Rašto tekste. Kai kurių dalykų jame nėra. Tai nereiškia, kad neturime tikėti tuo, ko negalime aptikti skaitydami Šventąjį Raštą, bet tai reiškia, kad turime žinoti, kas yra Šventajame Rašte ir ko ten nėra nė kvapo. O dabar leiskite man tęsti paskaitą. Klausti galite ir toliau, bet tik kas konkrečiai susiję su paskaitos turiniu. Taigi... – profesorius pasitaisė vėl nusmukusias atraitotas rankoves, – Paulius neišgalvoja tokio Kristaus kalbinio avangardizmo, apie kurį mes čia dabar kalbėjome, minėdami bevardę giminę. Juk štai kiti evangelistai, tokie kaip Matas, Morkus ir Lukas, kurie dar vadinami sinoptiniais evangelistais, taip pat vartoja mano minėtą netaisyklingą formą! Taip, žinoma, šie evangelistai savo tekstus rašė vėliau už Paulių. Bijau, mintis čia tokia: Kristaus kūno lytis nėra svarbi. Gramatinė vyriškoji ar moteriškoji giminė paverčiama į bevardę, nes Kristaus kūnas yra anapus lyčių skirtumo. Nesvarbu, sutinkame mes su tokia interpretacija ar nesutinkame, – juk Bažnyčia mus moko, kad Kristus būtinai vyras, ar ne? – štai čia, auditorijoje, atlikdami egzegezę, mes negalime pabėgti nuo tokio klausimo: kodėl Paulius įvedė „touto“, mokėdamas ir aramėjų, ir hebrajų kalbas? Mokėdamas Jėzaus kalbas, Paulius vis vien žaidžia su kalba. Warum? Why? Kodėl?

Profesorius paėmė į rankas Bibliją, iškėlė ją mums prieš akis, tarsi mes jos niekada nebūtume matę.

– Kai kurie egzegetai mano, – dėstė jis, – kad šitas žodelis „touto“ sąmoningai parinktas tam, kad mes pajustume, jog kalbama apie susirinkimą tikinčiųjų, tikinčių pirmųjų krikščionių, kurie susivienija prie bendro vakarienės stalo ir bendrauja pačiame Viešpatyje, jo dieviškame viduje. O kai Kristus sako, kad jo „kūnas už jus“, tai yra graikiškas Jahvės atsakymo Mozei atitikmuo: „Aš esu dėl jūsų, už jus. Aš esu Dievas, kuris kovoja už jus!“ Bet jūs, brangūs būsimi Lietuvos kunigai, bažnyčiose skaitote šiuos žodžius lietuviškajame tekste, ir jie skamba kitaip. Kas dabar gali man pasakyti, kaip jūs skaitote lietuviškąjį vertimą?

– „Kūnas, kuris už jus atiduodamas“, – atsakymas nuskambėjo iš Jono lūpų.

– Taigi kad „kūnas, kuris už jus atiduodamas“, – patvirtino dėstytojas. – Deja, čia visai kas kita. Toks lietuviškasis variantas mūsų mintis nukreipia kitur. Kur? Ogi į kančios pranašavimą. Todėl, mano manymu, verta klausti: gal vis dėlto taisyklingiau būtų versti „kūnas jums“?! Kodėl per mišias neištarus taip: „Tai yra kūnas, kuris jums atiduodamas“? Gerai, grįžkime prie duonos, kuri turi tapti Kristaus kūnu. Kaip susieti duoną su bendruomene? Bendruomenėje laužoma duona ir ja dalijamasi. „Ką jūs kitiems padarysite, man padarysite!“ – sako Kristus. „Touto“ ir yra tai, ką bendruomenė turi daryti, t. y. laužyti duoną Jėzaus prisiminimui. Jis moko valgyti kartu, nes kai valgai kartu, tu bendrauji, o šis bendravimas skiriamas Mokytojo prisiminimui. Turi konkrečią paskirtį. Beje, tai patvirtina ir katalikiška Jėzaus Mistinio Kūno doktrina. Štai, žymėkitės, kam reikia, kad vėl nesakytumėte, kad dėstau priešingai Katalikų Bažnyčiai. Ne, tai atitinka Mistinio Kristaus Kūno doktriną. Bet štai kas kai kam čia gali pasirodyti nepriimtina – šiame bendravime neįvyksta duonos transsubstanciacija, t. y. duonos substancija nepavirsta Kristaus kūno substancija. Graikiškasis tekstas, kad ir kaip kai kas to norėtų, apie štai tokią teologinę transsubstanciaciją, deja, nekalba. To nėra. Katalikų Bažnyčia moko, kad yra transsubstanciacija, teigia, kad duona pavirsta paties Kristaus kūnu, todėl reikia liturgiškai atsiklaupti ir taip toliau. Puiku. Vykdykite šią liturgiją, aš ir pats ją vykdau, kai laikau mišias, bet nesakykite, kad taip yra parašyta Pauliaus Laiške korintiečiams.

Išsyk per auditoriją nuvilnijo nuostabos banga su vis garsėjančia šnibždesio lavina. Tokia mintis užkliudė mūsų kasdienę Eucharistijos adoracijos praktiką po vakarinių pamaldų. Kiek žmonių katalikų bažnyčiose yra adoravę prie Eucharistijos be jokio bendravimo, tik giedodami? Gal tai irgi liturginis bendravimas? Bet Eucharistijos stabmeldystė rėžė akį: juk kai ji nešama monstriškoje monstrancijoje, niekaip neaišku, kur čia gyvasis tikėjimas, kaip kad laužiant duoną Kristaus prisiminimui. Ir štai Naujojo Testamento egzegezė neranda Kristaus transsubstanciacijos duonoje!

Už nugaros vėl girdėjau tylius balsus:

– Gresia naujas skandalas...

– Naujojo Testamento egzegezė neberanda Kristaus duonoje...

– Randa, tik per bendravimą...

– Ša... šššš...

– Graikiškas Pauliaus tekstas korintiečiams, patinka mums tai ar nepatinka, kalba tik apie bendravimą! – tęsė profesorius, įveikdamas šurmulį.

Spragtelėjo Konstantino diktofonas. Jis paspaudė vieną mygtuką, apvertė kasetę ir, vėl ją įstatęs, nuspaudė kitą.

Padėjęs ant stalo Bibliją, profesorius Valenta dabar pabrėžė savo teiginius temperamentingais rankų mostais:

– Bažnyčia gali drąsiai teigti, kad tuomet, kai bendruomenėje laužoma duona, tarp mūsų „atsiranda“ Dievas. Noriu pasakyti, kad mes patys pasikviečiame Kristų į savo ratą, kai bendraujame sakralios vakarienės metu. Taigi tame mūsų bendravime ir „atsiranda“ Kristus, t. y. duonoje „atsiranda“ Kristaus kūnas, o vyne – Kristaus kraujas. Tezė, kad Dievas yra pačioje duonoje, be jokio bendravimo, yra visiškai išvestinis – tai viduramžių Akviniečio teologizavimas. Jūs tikriausiai žinote, kaip atsirado šis teologizavimas, ar ne? Ar reikia priminti?

– Nereikia, – pasakė Konstantinas.

– Reikia! – šūktelėjo Jonas.

– Reikia! – kažkas už nugaros šūktelėjo. – Įdomu, reikia...

– Aristotelis teigė, kad materija turi savo nekintamą substanciją, – pradėjo profesorius, – tai turėtumėte žinoti iš ontologijos paskaitų, o štai materijos forma, anot Aristotelio, gali keistis, pavyzdžiui, materijos spalva, aukštis, plotis ir t. t. Taigi viduramžiais Akvinietis sužaidė šia aristoteliška materijos substancijos ir materijos formos perskyra: anot jo, per mišias, pakylėjimo metu, dėl mums, katalikams, šventos konsekracijos duonos materijos substancija išlaiko tą pačią formą, ir jos akcidencijos, tie išoriniai atributai, nepakinta, taigi ostija kaip buvo balta ir apvali, taip ir lieka, tačiau pati substancija pakinta, t. y. vietoje duonos substancijos atsiranda Kristaus kūno substancija, o vietoje vyno substancijos – Kristaus kraujo substancija. Toks išvestinis samprotavimas pavertė Eucharistiją stabu bažnyčioje, aplipdė paprastą žydišką duoną Vakarų Europos krikščioniškos kultūros monstrancijų ornamentika ir dar įgavo įmantrų, ausį rėžiantį, teologinį „transsubstanciacijos“ terminą. Mat neva duonos ir vyno substancija transsubstancijuoja, jei tik galima vartoti tokį griozdišką veiksmažodį, pereidama iš žemiškosios substancijos į dieviškąją. Bet, mielieji, argi Jėzus nori būti įrėmintas monstrancijoje kaip kokia transsubstancija? Ar mūsų Dievas – transsubstancija? Argi Kristus, atsiprašau už nevykusią terminologiją, gali būti transsubstancijuojamas ar kažkaip, atsiprašau, su-trans-substancintas? Kunigas Pranas Manelis yra pasiūlęs lietuvišką šio termino atitikmenį – vietoje „transsubstanciacijos“ jis siūlė vartoti „peresminimą“. Taigi ko ten auksinėje monstrancijoje tūnoti peresmintam Kristui, jei aplink nėra jo krikščionių bendruomenės ir prastuomenės, kuriai reikia artimojo meilės, Ganytojo paguodos, tų dviejų duonos kepalėlių ir penkių žuvų? Manau, kad Naujasis Testamentas mums palieka tokią žinutę: Jėzus trokšta būti su žmonėmis, kai šie duoną valgo kartu! Kartu tą duoną laužia ir tarpusavyje ja dalijasi. Gal, kaip tik tai suprasdama, Bažnyčia niekada nepaskelbė transsubstanciacijos, peresminimo, dogma? Prieš kritikuodami mane atsakykite, ar jūs bent jau žinojote, kad Romos Katalikų Bažnyčia nėra paskelbusi transsubstanciacijos dogma? Tai nėra dogma! Vadinasi, ir mano paskaita neprieštarauja katalikybei.

Apsidairiau po auditoriją, jutau, kad net konservatoriški broliai pasijuto nuginkluoti: juk jeigu tai nėra dogma, tuomet interpretacijoms atsiveria didžiulės galimybės. Net Konstantinas paskendo apmąstymuose. Iš tiesų, kaipgi konsekracijos aktas šv. mišių metu nėra dogma? Juk tai pats svarbiausias pamaldų momentas. Prieš akis iškilo vaizdas, kai per Velykų mišias patarnautojas pamiršo laiku paskambinti varpeliu pakylėjimo metu ir aš jam sušnibždėjau „skambink“. Juk ar ne tam skambiname varpeliu, kad pažymėtume pakylėjimo metu įvykstančią duonos bei vyno konsekraciją, kai duonos bei vyno substancija virsta Kristaus kūno ir kraujo substancija?

Auditorija mąstė, o Domantas Valenta tęsė:

– Klausykit, tai tik mėginimas paaiškinti, kaip Kristus realiai įgyja tuos regimus pavidalus. Dogma yra kitokia. Ar žinot? Tokia, kad po konsekracijos Kristus realiai įgyja duonos ir vyno pavidalus. Tačiau nėra dogmos, paaiškinančios, kaip Jis juos įgyja. Taigi, mielieji broliai Kristuje, būkite geri, atskirkite du žodžius: „kad“ ir „kaip“. Jei po šios paskaitos man seminarijos vadovybė dėl jūsų skundų užkurs inkvizicijos laužą, žinokite, jog tikiu, „kad“ Kristus atsiranda Eucharistijoje, tačiau „kaip“ ten atsiranda, skaitykime Pauliaus Laišką korintiečiams.

Konstantinas kilstelėjo ranką:

– Tai norite pasakyti, kad Kristus atsiranda Eucharistijoje dėl to, kad bažnyčioje yra tikintieji, susirinkę bendrauti pagal mišių liturgiją, o ne dėl to, kad kunigas ištaria magiškus žodžius?

– Man tai priimtinesnė versija, – atsakė profesorius Valenta.

Konstantinas daugiau nereplikavo, tik abiem rankomis pasirėmė į stalą ir susigūžė. O profesorius nusisegė laikrodį, pasidėjo ant stalo, įdėmiai į jį pažvelgė, tuomet, žiūrėdamas mums į akis, paklausė:

– Kokie būtų kiti klausimai?

Ranką pakėlė Kęstutis. Kaip jam ir būdinga, paklausė kiek pažemintu balsu:

– Ar tai vienintelė šio Pauliaus Laiško korintiečiams interpretacija, ar yra ir kitokių?

Staiga išsitiesė ir Konstantinas:

– Taip, ar jūs galite pateikti kitokią Eucharistijos aiškinimo tradiciją? – dabar jis entuziastingai papildė Kęstutį.

Dėstytojas draugiškai nusišypsojo ir linktelėjo:

– Klausimą supratau. Gerai, imkime kitą tradiciją. Jono evangelijos šeštame skyriuje sakoma taip: „Esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas ją valgo, bus gyvas. Ir ta duona yra mano gyvybė, atiduota už pasaulį.“ Sinoptikai evangelistai, taip pat ir pats Paulius, kalbėdami apie „kūną“, vartoja žodį „soma“. Tai tas „kūnas“, kuris galiausiai bus perkeistas amžinajam gyvenimui. Tačiau evangelistas Jonas vartoja ne graikišką žodį „soma“, kuris reikštų kūną kaip visumą, o „sarks“, kuris reiškia kūną kaip mėsą. Sykiu tai reiškia ir kūno kūniškumą. Tai labai svarbu. Kitaip sakant, ta duona, kurią Kristus duoda, yra trapi jo gyvybė, kūniška gyvybė, kurią jis paaukoja kentėdamas. Atsiverskite dabar Jono prologą, keturioliktą eilutę. Štai ji: „Ir žodis tapo Kūnu.“ Šioje vietoje „kūnas“ yra graikiškasis „sarks“.

Kunigas Valenta priėjo prie lentos ir ryškiomis spausdintinėmis raidėmis užrašė:

IR ŽODIS TAPO KŪNU.

„Kūnas“ graikiškai σάρξ = mėsa, kūniškumas.

Profesorius nusivalė kreiduotus pirštus ir tęsė:

– Bet ar žodis „sarks“ Efezo mieste buvo taikomas bendruomenei? Nežinau, čia Jonas užrašo Jėzaus žodžius apie jį patį kaip apie trapią gyvybę, esančią kūne „sarks“ prasme. Kas priima Jėzaus „sarks“, jo kūniškąjį kūną, trumpai tariant, tas įeina į bendruomenę ir gyvena per amžius. Argi ne iš čia kilo romėnų kaltinimai, kad pirmieji krikščionys – kanibalai? Nenorėčiau atmesti versijos, kad visai galimas dalykas, jog pirmieji krikščionys, valgydami duoną ir gerdami vyną, tikrai jautė ir išgyveno, jog Jėzus po tais ženklais yra gyvas, gyvena tarp jų. Jie tai priėmė tikėjimu. Todėl dogminis klausimas tikrai nelengvas. Netgi labai painus. Mes mėginame iš įkvėptų Raštų ir Bažnyčios magisteriumo aiškintis, kokiu būdu Kristus buvoja su Bažnyčia ir Bažnyčioje. Vieni teigia vienaip, kiti kitaip. Kuo reikia tikėti? Kaip šią paslaptį pristatyti žmonėms? Būtų klaida iš sakyklos skelbti, kad Jėzus tarp mūsų yra ir be duonos, ir be vyno. Būtų nesuprantama, nesuprasčiau to ir aš. Kad Kristus yra po šiais simboliais, tą mokė ir tuo tikėjo pirmieji krikščionys, o vėliau ir visa Bažnyčia tai priėmė, na, vienaip ar kitaip. Bet kokiu būdu Jėzus „atsiranda“? Štai čia jau visai kas kita. Pagal Akviniečio išmąstytą transsubstanciacijos / peresminimo teoriją, Jėzus „atsiranda“ duonoje: duonos nebėra, nors ją matome, vietoj jos yra Jėzus, nors jo ir nematome... Ką sako Bažnyčia? Turime atsižvelgti į Bažnyčios mokymo autoritetą: juk iš jos išaugo tikėjimas simboliais. Taip, Bažnyčia nustato, kada mes galime sakyti, kad Kristus yra tarp mūsų, – ogi tuomet, kai kunigas taria konsekracijos žodžius: realis presentia. Jei neturime tikėjimo, tuomet taip, visa tai tėra magija. Tik magija.

Džonis guviai šūktelėjo iš galinio suolo:

– Magija?! Artis magicea

– Okultizmas... – kažkas sušnibždėjo.

– Ššššš...

Profesorius rankomis, kaip futbolo teisėjas, pakvietė nusiraminti. Mačiau, kad ir Konstantinas jau kaip ant adatų...

Realis presentia, jums pasakė profesorius, o ne okultizmas, – tariau aš garsiai su plačia šypsena, įsijautęs į šį džiazą.

Džonis nerimo:

Viva artis magicea, – jis nusijuokė ir mėgino kitus išjudinti, tarsi čia sėdintys klierikai būtų būsimieji bažnyčių magai.

Dar kartą atsigręžiau į auditoriją ir pamačiau, kad čia ne visi ketino džiazuoti. Anaiptol – kai kurie varstė profesorių įelektrintais žvilgsniais. Domantas Valenta ramiai, bet garsiai atsakė:

– Suprantu jūsų rūpestį, bet matote, lieka toks klausimas: ar Didachės Bažnyčia anuomet galėjo pasakyti, kad kai kunigas taria aną Padėkos maldą, kad tik tos ištaros metu, o ne kitos, Jėzus Kristus atsiranda tarp mūsų? Be jokios abejonės! Taip, galėjo! O kokiu būdu galėjo? Susimąstykime. Ar galėjo Kristus atsirasti duonoje ir vyne dėl to, kad Padėkos maldos žodžiai buvo magiški, magiški, magiški, taip magiški, kad net turėjo galios į duoną ir vyną įsprausti patį Viešpatį? O gal kitaip klauskime – gal krikščionių bendravimas tarpusavyje, jiems kartu valgant ir geriant, jiems drauge meldžiantis ir prisimenant Kristų, atvėrė kelią Kristaus atminimui, o per tą atmintį – ir jo atsiradimui? Štai kur esminis klausimas: kokiu būdu Kristus ateina į Eucharistiją? Ir štai Pauliaus laiškuose nėra teologinės magijos a la Akviniečio „abra kadabra“. Nėra Akviniečio Eucharistijos transsubstanciacijos su filosofijos cirkais. Pauliaus laiškuose to nėra. Jei jums netinka, kad to nėra, imkite ir įrašykite, bet jei taip padarysite, tai jau nebus Pauliaus Laiškas korintiečiams.

Pajutau, kaip auditorija nuščiuvo. Ausyse skambėjo žodžiai: „Pauliaus laiškuose to nėra.“ Tas „nėra“ taip rėžė klausą ir mintis... Mes buvome išmokyti skaityti Šventąjį Raštą ieškodami to, kas ten yra pagal Bažnyčios magisteriumą. Mes skaitėme Šventąjį Raštą su išankstiniu supratimu, kurį suformavo katalikų auklėjimas, o štai dabar lūžis – esame mokomi atpažinti tai, ko nėra. Maža to, pirmą kartą per penkerius metus atsirado profesorius, kuris mokė klausti: kodėl to ir ano nėra Šventajame Rašte?

Pastūmiau konspektus į šalį, pakėliau galvą į profesorių Valentą. Jo susikaupęs veidas bylojo, kad jis ieško būdo mums parodyti kitokį Naująjį Testamentą. Susijaudinau: juk ten labai daug ko nėra, ką mes seminarijoje praktikavome. Jei visa tai pajudinsime, daug kas gali subyrėti it kortų namelis. Žvilgtelėjau į Konstantiną, rūpestingai naršantį po Pauliaus laiškus korintiečiams, ir pajutau, jog jis buvo teisus keldamas klausimą apie tokių paskaitų pasekmes. Staiga pajutau, kad mokslas, net Šventojo Rašto egzegezės mokslas, yra visai kas kita nei katalikų praktika. Juk Kristus nemokė kalbėti rožinio – to nėra; nemokė garbinti šventojo Antano taip, kaip Viešpaties – to nėra; nemokė išpažinties ritualų – to nėra; nemokė rožinio „Sveika Marija“, bet mokė „Tėve mūsų“ – tai yra; mokė tikėti gyvą Dievą, o ne kažkokį transsubstancijuotą Dievą, sugrūstą į auksinę monstranciją, – to taip pat nėra. Neskirstė Kristus ir savo mokinių į pranciškonus, dominikonus, jėzuitus... Ganytojas mokė būti jo mokiniais, o ne susigrupuoti į atskiras brolijas. Sulig šiomis mintimis negalėjau toliau konspektuoti. Tiesiog išsproginęs akis spoksojau į profesorių jausdamas, kad jis man padovanojo asmeninį perversmą, mano paties vidinę transsubstanciaciją, mano, kaip asmenybės, peresminimą. Mano akcidencijos, atributai – plaukai, akys, rankos, kojos, širdis – liko tie patys, bet aš tapau kitas. Taip, štai čia ir dabar, auditorijoje, suole, nugara mažumėlę atsirėmęs į sieną, už kurios stūksojo seminarijos bažnyčia. Tačiau kuo kitu aš tapau, to dar negalėjau suprasti. Turbūt tuo, ko čia, seminarijoje, nėra.

Domantas Valenta gurkštelėjo mineralinio, atsikrenkštė ir, žengęs arčiau auditorijos, paklausė:

– Kokių turite klausimų?

Atsigręžiau į auditoriją: Džonis švytėjo, netilpdamas suole, pagautas teorinės ekstazės. Jis išsyk pakilo iš vietos su ugningu klausimu:

– Profesoriau, jūs sakote, kad atkreiptume dėmesį į tai, ko nėra Pauliaus laiške. Šiuo atveju „transsubstanciacijos“ nėra. Ar jūs taip pat siūlytumėte atkreipti dėmesį į tai, ko dar nėra Naujajame Testamente? Pavyzdžiui, juk nė vienoje evangelijoje nėra parašyta, kad Kristus buvo nevedęs. Nėra tokio sakinio. Kaip galėjo keturi evangelistai to nepaminėti? Tai ką, visi keturi ėmė ir užmiršo, kad jų Mokytojas savo išrinktosios moters neturėjo?

Mečiau žvilgsnį į kitus bendrakursius – vieniems kaito ausys, kiti išblyško. Visi suprato, kad Jonas iškėlė celibato pagrindimo pagal Kristaus pavyzdį klausimą. Net Konstantinas atsiduso ir pakėlė akis į Domantą Valentą nebyliai klausdamas: „Nejau tu dar pasakysi, kad ir celibato NĖRA Naujajame Testamente“?

O dėstytojas Domantas ne ką mažiau entuziastingai atsakė:

– Jonai, esi visiškai teisus. Nė vienoje evangelijoje nėra parašyta, kad Kristus neturėjo žmonos. Bet daug svarbiau tai, kad žydų tekstų tradicijoje, kai kalbama apie didžius pranašus, buvo priimta nerašyti apie žmoną, net jei ji buvo. Žmona buvo toks savaime suprantamas dalykas, kad nevertėjo jos minėti. Atkreipkite dėmesį į Senojo Testamento tradiciją pabrėžti, kad toks ir toks pranašas neturėjo žmonos. Taigi apie žmoną užsimenama tik tuo atveju, jeigu jos nebuvo. O tai, kad Naujajame Testamente nėra sakinio apie Jėzaus žmoną, gali reikšti kaip tik tai, kad ji buvo. Galiausiai Jėzus savo mokinių prašo palikti savo žmonas ir sekti paskui jį. Galimas dalykas, kad jis parodė pavyzdį pats palikdamas savo moterį... Neatsitiktinai Katalikų Bažnyčia celibato nelaiko dogma. Viskas popiežiaus valioje. Celibatą bet kada galima atšaukti. Kaip žinoma, tai katalikų kunigų klausimas, protestantų dvasininkai tokių problemų neturi.

Auditorijoje kilo šurmulys. Klierikai ėmė tarpusavyje diskutuoti, ginčytis, cituoti skirtingas Šventojo Rašto vietas. Profesorius pasiėmė konspektus, taip duodamas suprasti, kad paskaita baigta.

Žengiau prie jo padėkoti už paskaitą. Domantas Valenta patapšnojo per petį:

– Džiaugiuosi, kad patiko. Lengviau dėstyti, kai žinai, kad yra palaikančiųjų.

– Buvo karšta, – tarė priėjęs Jonas. – Gerai užkūrėt pirtį.

– O manyje perversmas. Peresminimas įvyko, – tariau kiek apdujęs nuo savo vidinės būsenos.

Jonas surimtėjo:

– Brolau, dabar ne laikas persiesminti.

Už mūsų nugarų girdėjosi išeinančių iš auditorijos gyvai besiginčijančių brolių tauškalynė: jie vėl citavo Šventą Raštą, enciklikas, Vatikano antrojo susirinkimo nutarimus, kontrargumentavo, filosofavo ir teologizavo.

– Profesoriau, o kaip dėl tos vietos per Paskutinę vakarienę, kai mano bendravardis apaštalas Jonas padeda ant Jėzaus peties galvą? – paklausė brolis su ugnele akyse. – Naujajame Testamente rašoma, kad tai mylimiausias Jėzaus mokinys. Jeigu skaitytume tai, „ko nėra“, kaip mokote mus, tai šioje vietoje nėra užbaigta mintis, ką reiškia mylimiausias mokinys, kai palikta žmona... he, he?

Domantas pagal savo įprotį pasitaisė akinių rėmelius, o Džonio akys dabar blizgėjo it lūšies. Jos šaudė tai į profesorių, tai į mane.

Dėstytojas pažvelgė į Joną ir pasidavė jo žvilgsniui – nuoširdžiai nusijuokė:

– Jonai, tu mane vis provokuoji, na, pats sugalvok...

– Aš tik gilinu savo žinias, sesija ant nosies... – žaidė brolis Jonas.

– Prisėskime, – pasiūlė profesorius, mosteldamas į pirmą suolą. – Matot, – tęsė jis laisvai sudėjęs koją ant kojos, – šie žodžiai apie mylimiausią mokinį parašyti Jono evangelijoje. Dabar klausiu jūsų: kokia kalba ši evangelija parašyta?

– Graikų, – atsakėme duetu.

– Teisingai. Toliau, esu jums ne kartą pabrėžęs, kad atkreiptumėte dėmesį ne tik į evangelijos kalbą, bet ir į evangelijos adresatą. Kam ji buvo rašyta? Kam ji buvo skirta? Kaip sakiau, ji skirta to laikotarpio, senovės graikų bendruomenei. O koks tas laikotarpis?

– Sakėt, apie devyniasdešimt metų po Kristaus, – atsakė Džonis.

– Taip, – tęsė kunigas Domantas, – ir kokia gi toji bendruomenė, kuriai šie žodžiai buvo skirti? Tai ne graikų bendruomenė apskritai, o konkretus socialinis sluoksnis. Tikrai ne beraščių, o išsilavinusių aristokratų graikų, kurie filosofiškai mąstė ir turėjo sokratiškąją santykių tarp mokytojo ir mokinio tradiciją. Tai ir mylimiausias mokinys čia gali figūruoti... Bet į evangelisto Jono filosofinį išsilavinimą būtina atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui: kaipgi prasideda Jono evangelija? Lietuviškai prasideda žodžiais „pradžioje buvo žodis“, bet Jonas nevartoja graikiškai „žodis“, o rašo „logos“, taigi turėtų būti „pradžioje buvo logos“, o logos, kaip žinoma, yra „mintis“, „koncepcija“, „idėja“, o ne šiaip „žodis“. Logos prasmę gali suprasti tik filosofinį išsilavinimą turintys graikai. Antraip evangelistui Jonui nebūtų prasmės taip rašyti. Ir štai jiems skiriama ši evangelija, kurioje minimas mylimiausias mokinys. Tad, kaip manote, kas buvo norima pasakyti apie mylimiausią mokinį skaitytojui, turinčiam graikišką filosofo mąstyseną? Šis klausimas tebus jums namų darbas, – nusišypsojo profesorius Domantas.

Džonis taip pat pasidabino plačia šypsena. Vėl bakstelėjau jam į pašonę:

– Tu degsi pragare, – pasakiau jam mirkteldamas akį.

– O ar yra graikiškai parašyta „mylimas mokinys“? Gal evangelistas Jonas vartoja žodį „filija“? – negalėjo nurimti mano bendrakursis.

– Yra, – atsakė profesorius Domantas. – Graikiškai bus: „Hon efilei ho lesous.“

Jis atsistojo ir ant lentos užrašė graikiška transkripcija:

ὃν ἐφίλει ὁ Ἰησοῦς.

Dabar ant lentos buvo du užrašai – šis ir ankstesnis:

IR ŽODIS TAPO KŪNU.

„Kūnas“ graikiškai σάρξ = mėsa, kūniškumas.

Domantas vėl nusivalė ranka į ranką kreiduotus pirštus, kaip tame lotynų posakyje „manus manum lavat“. Jis pridūrė:

– Bet, mano brangieji, turėkite omenyje, kad tokia interpretacija labiau pretenduoja atskleisti, kaip mąstė ir ką norėjo mums pasakyti evangelistas Jonas, o ne kaip „iš tikrųjų buvo“. Aš, kaip Šventojo Rašto egzegetas, Šventraščio tekstus skaitau kaip grožinės literatūros kūrinius. Ypač Jono evangeliją, pačią poetiškiausią, rafinuočiausią ir skirtą sofistikuotam graikų kultūros elitui. Gal evangelistas Jonas parašė taip, kaip jam labiau patiko ir norėjosi. Juk visas amžius praėjo nuo Kristaus, kol ši evangelija buvo parašyta. Įsivaizduokite, jei Džonis su Tomu po šimto metų rašytų apie 1989-ųjų–1990-ųjų kunigų seminariją: ar tokie prisiminimai būtų patikima dokumentika? Ypač jei jūs įpintumėte kūrybos, vaizduotės, pridėtumėte, ko nebuvo, bet kas gražiau skamba, arba savaip padailintumėte tai, kas buvo? Ar tai netaptų grožine literatūra? Be to, po šimto metų jums, mielieji, būtų šimtas dvidešimt keleri metai, tad veikiausiai net ne jūs rašytumėte, o kas nors kitas jūsų vardu, vėlgi neišvengiamai iškreipdamas net jūsų mintis... Tad Jono evangelija nėra tikrai Jono, o kažkieno kito, kuris jo vardu parašė, ar ne taip, Džoni?

Dėbtelėjau į Joną. Šis dabar atrodė sumišęs.

– Pala, pala, palaukit.... – mąstė jis garsiai, – tai kaip čia išeina tada... O koks tikslas evangelistui Jonui rašyti, ko nebuvo? Nejau šiaip pagal įnorius ar poreikius...

– Galimas daiktas, kad pagal žodinę tradiciją, kurią ignoravo kiti evangelistai, bet taip pat įmanoma, jog pagal poreikius, pagal asmeninės vaizduotės poreikius: juk evangelistas Jonas, kad ir kas jis būtų, buvo labai išsilavinęs žmogus. Tačiau tai gali būti susiję ir su rinkodara, – atsakė Domantas.

– Rinkodara? – nustebau.

– Matot, pirmieji krikščionys norėjo paskleisti Kristaus mokslą ir jiems reikėjo įtikinti kitas bendruomenes. Šia prasme evangelistai turėjo „parduoti“ savo tekstą, savo kūrybą. Tomis evangelijų istorijomis apie Kristų turėjo patikėti konkrečios bendruomenės, kad Gerosios Naujienos neišmestų į sąvartyną. Tad kai evangelistas Jonas rašo graikų elitui, jis rašo tai, kas tam elitui patiks ir bus atpažįstama. Mylimasis mokinys, padėjęs galvą ant mokytojo krūtinės per vakarienę, yra tai filosofų bendruomenei atpažįstama praktika. Graikų aristokratai turėjo jaunų mokinių... Taip lengviau priimti Kristų kaip iš žydų kilusį Mokytoją. Staiga jo žydiškoji kultūra tampa savesnė, artimesnė, esant priimtinam elgesiui ir pažiūroms. Štai kodėl sakau, kad neskaitytumėte evangelijų kaip dokumentikos apie Kristaus gyvenimą. Skaitykite hermeneutiškai, interpretatyviai, intertekstualiai...

Į auditoriją įėjo Mantas:

– A, tu čia. Ieškojau. Mums metas.

Žvilgtelėjau į laikrodį – taip, reikia paskubėti.

– Mes su Mantu vykstame į Vilnių, – paaiškinau. – Brolis Oskaras ligoninėje, rimtas atvejis, turime aplankyti.

– Kas atsitiko? – paklausė Domantas.

– Ar jūs jį atsimenate? Teko jam dėstyti? – paklausiau.

– Aš pirmakursiams nedėstau, bet Oskarą pažįstu: jis buvo mane užkalbinęs. Kažko teiravosi apie nuodėmių atleidimą... Taip, taip, mes esame su juo kalbėjęsi.

– Jis psichiatrinėje, – pasakiau. – Bijau, kad kaip tik nuodėmės jį ir įveikė.

– Medikai to nesupras, – konstatavo Domantas. – Skrupulatas?

Skrupulas skrupulatisimus, – tarė Džonis. – Tikrai balti chalatai to nesupras.

– Bet kaip jis ten atsidūrė? – pasiteiravo profesorius.

Prikandau lūpą. Visi į mane sužiuro.

– Jis susižalojo veidą per Didįjį šeštadienį Žvėryno bažnyčioje... – paaiškinau.

– Simboliška, – mestelėjo Džonis. – Dvigubai simboliška.

– Tai ne viskas, – pasakiau. – Jis dar čia, seminarijoje, praktikavo apsiplakimą. Jo nugara buvo išvanota iki kraujų. Rankos sudraskytos, nagai nukramtyti iki gyvuonies.

– Rankas aš pastebėjau... – tarė Džonis. – Bet čia tikrai nekas....

– Ar reikia mano pagalbos? Gal galiu su jumis vykti? – paklausė Domantas. – Jį reikia iš ten ištraukti.

Susižvalgėme su Mantu:

– Nuostabu, profesoriau, ar vyktumėte kartu? Jei su mumis bus profesorius, psichiatrai rimčiau į mus pažiūrės. Turės mūsų paisyti.

– Aš irgi su jumis, – ugningai tarė Džonis.

– Jei tik gausi prefekto leidimą, – atlaidžiai šyptelėjo Mantas. – Bet už tai, kad gautum, mes galime pasimelsti.

Džonį tai prajuokino:

– Gerai, supratau, vykite be manęs, o aš už jus pasimelsiu seminarijoje.

Mantas rimtu veidu Džoniui rekomendavo bažnyčioje prie kryžiaus sukalbėti rožinio slėpinius, skirtus Jėzaus kančiai:

– Bus naudingiau, – pasakė jis, – jei sukalbėsi rožinį apmąstydamas Jėzaus nuplakimą, vainikavimą erškėčiais ir kryžiaus nešimą. Atgailauki, broli. Melski atleidimo.

 

* Vien tekstas – (lot.).

 

2014_12_metai.png