tekstai.lt

Tautvyda Marcinkevičiūtė. Eilėraščiai

Benedikto Januševičiaus nuotr.
Benedikto Januševičiaus nuotr.

 

de profundis

 

prieš savo valią prieš rašytą testamentą

prieš atsisveikinimą tylų su visais

prieš gydytojų prognozes prieš Tą Momentą

prieš nemigą su jos košmariškais garsais

prieš baimę savo kūno niekad nebebūti

prieš nepakeliamus be morfijaus skausmus

prieš pagerėjimą ligos eigos trumputį

prieš nesiliaujančio blogėjimo simptomus

prieš jausmą kad tave visai apleido Dievas

prieš tuštumą kai jo gilia malda šaukies

prieš mintį kad tai paskutinės tavo dienos

prieš nebuvimą Visareginčios Akies:

 

tad nežinia už ką galbūt kaip tik už tai

dėkoji Dievui kad jis myli taip karštai

 

 

jalta balaklavskaja 26

 

mes net nesusimąstydavom ką reiškia adresas

balaklavskaja 26 kai iš smaragdinės jūros

grįždavom į kiemą su graikiniu riešutmedžiu

po kuriuo kartu su jo šeimininku gerdavom vyną

atmieštą kumelės pienu

ir katinas marsas voverių siaubas laimindavo

mūsų pokalbius glaustydamasis aplink kojas;

mažytį disonansą vienintelio jaltos poeto namuose

sukėlė mūsų mažametis sūnus netyčia sulaužęs

jo teberopinėjančio sūnaus dviratuką bet mes sumokėjom

kambario nuomą į priekį ir visą mėnesį uoliai

vaišinom šeimininką dar nežinodami kokia

galybė žmonių norės sulaužyti jaltą

                                                                            neatsiklausdami

karo dievo katino marso (kuris kartą išėjo į naktį

ir nebegrįžo) ar gali ši vieta balaklavskaja

vienu ir tuo pačiu metu būti ir mūsų vasaros idilė

ir įlanka pilna svetimtaučių karinių laivų stumiančių

savo medinį trojos arklį į mūsų vasaros kiemą

stumiančių savo danajišką dovaną

                                                                            kad atimtų

šią žemę iš totorių palikuonio

todėl sakydama: timeo danaos et dona ferentes

aš tvirtai tikiu jog šios žemės neatsignybs joks

                                                                            svetimtautis

nebent prisiminimais kaip mes aukštindamas

smaragdinę jūrą graikinį riešutmedį ir juodaspalvį

katiną marsą kuris matyt ir leido sukelti

                                                                            šį chaosą

iš baimės pasislėpdamas naktyje

 

2014 03 10

 

 

tą kūdikišką galvą

 

tartum taifūnas įsiveržia

dienos šios rūpesčiai ir

                               įsukta

į pavojingą sūkurį galvoju

apie mamos aš

                               kūdikišką galvą

su jos plaukais ant momenėlio

pakeltais kaspinu iš marlės perrištais

tarytum būtų čia merlinas

ar merilyn monroe slauge pavirtus

ir akį traukia iš po antklodės

spalva jos naktinukų rožinių

kuriuos jai atvežiau anąsyk

ir stengiuos kiek galėdama sparčiau

ištrūkti iš dienos taifūno

kad tik galėčiau kuo greičiau paglostyt

tą kūdikišką galvą

 

2013 11 02

 

 

emigro amigo

 

mes auklės dirbam svetimoj šaly kalbėdamos su patikėtais mums vaikais gerokai laužyta gimtąja jų kalba tartum garantija kad neįsiurbs jos su pienu motinos tik laužys žaislus kaip mūsų likimus išmesdami kai tik įgrisim bečirškindamos kiaušinienę su baconu franc’iu nespėjančiu ataušti filosofiškai tvarteliuos mūsų kriuksint bacon’ams kuriuos pašerti turi paliktieji mūs vaikai tai jiems mes siunčiam perlaidas kad tik pramistų ir toks tai mist’as aplinkui tvyro kad praūžia mist’ralis sukėlęs dulkes keliuose kad nematytumėm toliau savosios nosies; lenktynės: ūžimas garsas toks kad negirdi kaip verkia mūs gimtoji spraudžiama į kampą kampely širdžiai brangiame kolonoms kolonistų pražygiuojant kai taip smalsu vaikams kas jie tokie bet nebelieka paaiškint kam kad pelenuos auginama kalba su gyvuliais dar ne našlaitė kad reik sulaukt mamų (nebe sūnų) jau palaidūnių nes skriaudžia juos ne tik kad skriaudžiuos bet ir gervėnupy kur vargiai peri gervės bei lentvary kur iš lentų turėtų būti tveriami stebuklai tačiau iš lagamino iškritusi moteriškaitė juos taip išdergs savąja laužyta kalba kad dar ilgai turės jie verkt apsikabindami degląsias

 

2013 04 15

 

 

paskutinei kelionei

 

slapta net nuo namiškių

kad neišgąsdinčiau jų dar labiau

ruošiu aš sunkiai sergančiajai mamai drabužius

                                                       kelionei paskutinei

 

to juodai dienai nepalikdama kai

                                             grožio puoselėjimui

galiu pritrūkt jėgų

 

nes noriu kad tokia pati graži ir elegantiška ji būtų

kaip fotografijose jos jaunystės

 

žalios spalvos suknelė su saikingais

puošybos juodu elementais

ir skrybėlė juoda

su paslaptingu atmetamu tinkleliu jai ant akių

 

paryškinanti taisyklingus jos kadaise

vienos iš kauno moterų gražiausių bruožus

 

ir juodos pirštinės taip derančios

prie skrybėlaitės

ir brangios kojinės tik tos pačios spalvos

ir paprašysiu subtilaus jai makiažo

 

suderinti tarpusavyje mirusiosios marškiniai

ir apatiniai rūbai

 

juodos spalvos bateliai grakštūs

kad išpuošta taip ji galėtų

netgi šokti

 

ir sniego baltumo nosinaitė

jai nusibraukti prakaito lašus

kai niekas nematys

šarvojimo įkaršty

 

ir baltas rožinis

ir paveiksliukas

iš bendravimo šventųjų

lyg kodas sutikimui

ten aukštybėse

 

sudėjau viską vietoje slaptoj

ir jau neperdėlioju

neleisdama sau net į juos

dar kartą pažiūrėti

 

bijodama kad jei prie jų tik prisiliesiu –

mama tuoj pat juos pasiims

 

nes nieko negailėsiu kad (tik)

gyva mama manoji būtų

 

 

tėvynė

 

jai kaip motinai būdinga pati plačiausia

jausmų ir būvių skalė:

absoliutus atsidavimas šeimai

gera nuotaika besikaitaliojanti su nervingumu atlaidumas

                su nesuvokiamu užsispyrimu

krintantis į akis išorinis grožis kai labiau

rūpinasi savim nei kitais ir ligos

bei nuovargis ne pagal metus kai labiau

rūpinasi kitais nei savim;

šiandien ji ypač irzli nes

ką tik metė rūkyti ilgas kaip atominės

                elektrinės kaminas

cigaretes o, kaip ji trokšta linksmintis bet aplinkiniams

kažkodėl atrodo kad pliauškia niekus ji suvargus nuo amžinų

nepriteklių ir vaikų nepasitenkinimo

kaltina ne save o kitus

ir bėga švelnumo ieškoti

kitur.

 

2011 11 03