tekstai.lt

Jonas Palionis. Lietuviškojo žodžio „glostytojas"

Akcentai

Čia žodis glostytojas išskirtas kabutėmis dėl to, kad neseniai pasirodžiusios iškilaus mūsų rašytojo Romualdo Granausko knygos „Trečias gyvenimas“ antroji dalis – esė – yra pavadinta „Žodžio paglostymas“. Tai pluoštas labai gražių kūrinėlių, kuriuose iškelta aikštėn su autoriui būdingu įžvalgumu nemažai aktualių mūsų dabartinės bendrinės kalbos vartojimo problemų. Problemų, ypač būdingų šiuolaikinės lietuvių valdininkijos šnekai. Be to, šiuose jo kūrinėliuose, kaip ir visuose ligi šiol pasirodžiusiuose šios žemaičių literatūrinės žvaigždės raštuose, žėrėte žėri jo gimtosios tarmės perliukai, raiškūs ir vaizdingi žodžiai bei žodžių junginiai, galintys praturtinti mūsų bendrinę kalbą.

Nežinau, ar kas iš dabartinių kalbininkų yra tyrinėjęs R. Granausko kūrinių kalbą, tačiau turbūt nesuklysiu sakydamas, kad ji verta ne tik literatūrologinės, bet ir įvairiapusės lingvistinės analizės. Verta dėl to, kad jo kūriniai yra tikras, neužterštas šaltinis, iš kurio galima semtis gyvų gyviausių naujų kalbinės raiškos priemonių, jomis turtinti dabar tolydžio vis labiau smunkančią, svetimybėmis apaugančią lietuvių bendrinę šnekamąją (mažiau – rašomąją) kalbą. Be to, jo raštuose esama žodžių, nefiksuotų net ir didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ (LKŽ).

Apie R. Granausko kūrinių kalbos grožį, jos gyvumą ir liaudiškumą derėtų rašyti mokslines studijas. Aš čia apsiribosiu tiktai rašytojo keliamomis problemomis (už šį žodį galėčiau būti ir baramas, nes jį dabartiniai politikai bei valdininkai taip yra įsikandę, kad kiša jį ten, kur reikia ir nereikia; šiuo atveju jo pakeisti dalyku, klausimu ar kuriuo nors kitu žodžiu tikslumo sumetimais nelabai tinka). O tos problemos, trumpai tariant, yra tokios: 1) tarmės ir bendrinės kalbos santykis, 2) kalbos meilė ir tautos likimas, 3) skolinių ir naujadarų vartojimas, 4) beletristinės literatūros kalba, 5) televizijos ir valdininkų kalba.

Labai gražiai, su originaliais palyginimais, rašytojas apibūdina tarmės ir bendrinės kalbos santykį, sakydamas, kad „tarmė – lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno <...>. O bendrinė kalba – visai kas kita. Tai jau kelnės ir švarkas, kuriais būtina apsivilkti“ (p. 141). Mokykloje esą nieks nedraudžiąs kalbėtis tarmiškai, bet lietuvių kalbos reikią mokytis, kaip rusų ar anglų kalbų. Iš tikrųjų, žemaičių tarmė, o ypač rašytojo gimtoji patarmė (vad. dounininkai), labai skiriasi nuo bendrinės kalbos, paremtos pietvakarių aukštaičių tarme. Todėl jam, kaip ir kitiems žemaičių tarmės atstovams, buvo kietas riešutas mokytis „suvalkiečių“ kalbos. Tačiau jis tą riešutą perkando ir išmoko puikiausiai rašyti bendrine kalba net puikius grožinės literatūros kūrinius, kuriuose žemaitybių tik retkarčiais įsprausdavo dialoguose, o tai yra visiškai pateisinamas dalykas. Pateisinamas dėl to, kad iš konteksto daugelis žemaitybių lengvai suprantamos, plg. leksines žemaitybes, retkarčiais pasitaikančias rašytojo apsakymuose: dažyvės „dažai“ („Pasiutęs negalėjimas niekur gauti dažyvių! Nė juodų – nė baltų!“, p. 24); medpadis „klumpė“, sausledis „plonas ledas“ („<...> po medpadžiais traškėjo sausledžiai <...>“, p. 34); šakumas „tarpkojis“ („Jau dabar šakumas sijoną grobsto!“, p. 96). Tačiau retkarčiais pasitaiko ir tokių žemaitybių, kurios aukštaičiui gali būti nesuprantamos, pvz.: apsibristi „suklupti“ („Tempiamas per slenkstį apsibridau <...>“, p. 129); besmuktis „besotis“ („Rupūžės velnių, kuomet jūs išvažiuosit į Rygą, tokie besmukčiai?“, p. 28); biculas „tabako suktinė“ („Aš dar nė savo biculo nesurūkiau“, p. 96); bukulis (-y˜s?) „grūstuvas“ („Degtukų skrabinimas ir bukulio laižymas <...>“, p. 33); kūlinės „akmenų krūvos“ („<...> veža tuos akmenis ir krauna į ilgiausias kūlines <...>“, p. 9); kušėti „knibždėti“ („Šitokios klaidos kuša gramatikoje ir leksikoje kaip utėlės plaukuose“, p. 155); kūtė „tvartas“ („<...> karvę ir uždaręs vėsioj kūtėj <...>“, p. 134); pakūgė „šieno sugriebtas volas“ („Jau vakar yra sugrėbtas į pakūges, bereikia sukrauti į kusčius“, p. 95); skreitas „sterblė“ („Moterys <...> skreituose pjausto obuolius“, p. 16). Tiktai trys iš šių žemaitiškų žodžių – kūtė, pakūgė ir skreitas yra užfiksuoti „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (1993), todėl nežemaičiai kitų čia suminėtų žodžių reikšmės gali nesuvokti ir turėdami norminamojo pobūdžio bendrinės kalbos leksikos šaltinį. Be to, įdomu, kad besmuktis, biculas ir bukulis yra nepatekę ir į LKŽ, taigi yra lietuvių leksikos tyrinėtojams svarbios retenybės.

Antroji, mūsų laikais ypač aktuali problema – lietuvių kalbos meilė ir tautos likimas. R. Granauskas šią problemą paliečia ir istorišku, ir dabarties žvilgsniu. Sakydamas, kad „kalboje gyvena tautos dvasia“ (p. 144), rašytojas užkliudo ir 1794, 1831, 1863 m. sukilimus, ir pokario partizanų kovas, ir lietuvių tautos patriotinio ugdymo svarbą dabartiniu metu. „Tauta, kuri nebenori ginti savo laisvės, jau nebe tauta. Ji tik kilimėlis prie durų atėjūnų kojoms nusišluostyti“ (ten pat). Tai šventa mintis, kurią, deja, užmiršta ne vienas iš mūsų globalistinės politikos gerbėjų, savo tautinį nihilizmą pridengiančių modernizmo ir kitokiomis skraistėmis.

Su šia politika yra susijusi ir trečioji – skolinių ir naujadarų vartojimo – problema. Rašytojas, nors ir ne visada nuosekliai, laikosi bendrinės kalbos gryninimo principo. Jis, viena vertus, peikia žodžio rūbas vartojimą, o antra vertus, pritaria rašytojui Henrikui Čigriejui, vartojančiam žodį bliūdas. Tačiau jis visiškai pagrįstai aiškina, kad rūbas gajesnis dėl to, kad esąs trumpesnis. Be to, galima dar pridurti, kad šis žodis rašomojoje mūsų kalboje turi labai senas tradicijas: gana dažnai jis buvo vartojamas jau Martyno Mažvydo raštuose. Todėl jis skirtinas prie tokių archajiškų skolintinių veldinių kaip bly˜nas, dėką, dūmą, dūmóti ir pan., kurie grožinėje literatūroje visiškai pateisinami (nederėtų jo smerkti ir šiaip bendrinės kalbos vartosenoje).

Dėl nereikalingų skolinių, tarp jų ir tarptautinio pobūdžio, vartojimo R. Granauskas kaltina prastą gimtosios kalbos mokymą vidurinėse mokyklose, „kiaušingalviškų“ reklamų tekstų autorius. Pavyzdžiui, rašytojas pagrįstai peikia reklamą „Mes visi mylime maistą“, sakydamas, kad „Lietuviai negali „mylėti“ maisto. Niekaip! Gali rusas, jis myli ir moterį, ir Tėvynę, ir uošvės blynus. Net savo guminius batus yra mylinčių. Lietuvis maistą gali tik mėgti arba nemėgti, bet ne „mylėti“ (p. 153). Taip pat pagrįstai jis peikia nevykusią prieveiksmio pakankamai vartoseną tokiuose posakiuose, kaip pakankamai daug, pakankamai neraštingi, taip pat netaisyklingą naudininką šiai dienai, šiandien dienai. Šiuos visus jis vadina kirminais, jau giliai įsigraužusiais „kone į visų valdininkų, seimūnų ir ministrų galvas“ (p. 155).

2014_12_metai.png

Labai piktinasi rašytojas ir dėl netikusių naujadarų kalimo, būdingo ypač televizijoje skelbiamose reklamose. Su pašaipa ir pasibjaurėjimu jis pliekia reklamoje „Mūsų parduotuvėse galite nusipirkti PRIEŠPIENIO“ pavartotą priešpienį (jį parašo net didžiosiomis raidėmis): „Toks žodis yra kaip bjauri žiurkė, paskui kurią sulenda į kalbą visa virtinė dar bjauresnių“ (p. 151). Suvokęs, kad taip galėjusios būti pavadintos krekenos, rašytojas metė kritikos žodį ir Lietuvių kalbos komisijai, krekenas priskyrusiai „prie mirtiniausių kalbos klaidų“ (p. 152). Iš tikrųjų kre ˜kenos yra baltiškos kilmės žodis, susijęs su veiksmažodžiu krèkti „krešėti“ ir jo nieku būdu negalima laikyti neteiktinu vartoti.

Peikdamas nevykėlius naujadarus R. Granauskas, žinoma, nebuvo nusistatęs prieš naujų žodžių kūrybą. Jis ir pats yra saikingai jų kūręsis. Pavyzdžiui, p. 168 jis sakosi pats sugalvojęs liežuvmalį. Galima spėti, kad jo padarai yra ir tokie jo apsakymuose bei apysakose randami žodžiai, nefiksuoti LKŽ: medinširdis „kietos širdies“, mūsastis „priklausomybė mums“, nuožmastis „žiaurumas“, užuolaiduotas „su užuolaidomis“, rašytnamis „rašytojų namas“. Tačiau visų jo sukurtų naujadarų analizė yra jau specialių lingvistinių studijų uždavinys.

Apie beletristinės literatūros kalbą R. Granauskas taip pat yra pateikęs įdomių minčių ir užuominų. Jis išgyrė Henriko Čigriejaus apsakymų kalbą už jos turtingumą ir santūrumą, už tai, kad „Čigriejus žino kiekvieno žodžio vertę“ (p. 146). Be to, visai pamatuotai jis pažėrė aštrių kritikos žodžių jauniesiems dabarties poetams, kuriems nebereikią „nei tobulų rimų, nei tobulos poezijos. Visus tenkina pusiau įvaldytas verlibras ir vos ne beprasmiška atsitiktinių žodžių vėmalynė“ (p. 158). Iš tikrųjų, kai kurių mūsų jaunųjų (kartais ir vyresniosios kartos) poetų „eilėraštį“ sudaro vienas nerimuotas, kartais ir beprasmis, sakinys.

Nemažai priekaištų R. Granauskas yra išsakęs ir televizijos bei valdininkų kalbai. Apie televizijos reklamų kalbos prastumą jau buvo šiek tiek užsiminta. Bet apie mūsų valdžios žmonių šnekos nevalyvumą rašytojas yra davęs ypač originalią charakteristiką: „Valdininkai turi savo kalbą, – rašo jis, – kasdieną ją turtina ir papildo, rūpinasi, kad aiškūs, paprasti, visiems suprantami žodžiai būtų iš jos išguiti. Vietoj jų kuria savus. Naujų žodžių daryboj jiems lygių nėra. Jų kalboje kiekvienas žodis turi būti panašus į vatos gumulą, kad nesimatytų, ar yra jame koks prasmės grūdas, ar nieko. Netinka net tokie žodžiai kaip eiti, važiuoti, skristi, juos turi atstoti vienas vatinis žodis vykti: „Išvyko į susitikimą su rinkėjais“, „Išvyko į Briuselį“, nors į susitikimą išvažiavo automobiliu, o į Briuselį išskrido lėktuvu. Arba dar geriau: „Išvyko į turistinį žygį dviračiais.“ Koks idiotas, užsėdęs ant dviračio, žygiuoja?! Mums – nežygiuoja, valdininkams – žygiuoja. Ir nesustabdysi!“ (p. 166).

Nors šitokia valdininkų kalbos charakteristika yra kiek šaržuota (citatoje paminėti veiksmažodžiai nėra blogi ir valdininkai sąmoningai nėra nusistatę prieš jų vartojimą), tačiau ji rodo valdžios žmonių kalbos (tiksliau būtų sakyti šnekos) skurdumą, jų abejingumą tariamam žodžiui. Be to, prie netinkamo žodžių parinkimo ir jų reikšmių painiojimo prisideda dabar įsikerojęs tiek valdininkų, tiek ir radijo bei televizijos laidų vedėjų pašėlęs šnekėjimo tempas. Informacinėse ir diskusinėse ar net mokslinio pobūdžio laidose jie šneka tokiu tempu kaip krepšinio ar futbolo rungtynių komentatoriai: be pauzių, be deramos intonacijos, skuba kaip akis išdegę.

Gražiai išjuokia R. Granauskas ir valdininkų pomėgį vartoti tarptautinius žodžius ir visokiausius naujadarus. Jo nuomone, toks polinkis atsiradęs dėl to, kad valdininkijai svarbiausias rūpestis esąs noras „ne kaip pasidaryti protingesnei, o kaip tą savo kvailumą paslėpti“ (p. 167). Man rodos, kad čia daugiau turi įtakos noras pasirodyti protingesniems. Antra vertus, negalima prikišti to polinkio, kaip ir jų šnekos skurdumo, visiems valdininkams: esama ir gana taisyklingai šnekančių valdžios žmonių (deja, tik nelabai daug).

Džiaugiantis tuo, kad R. Granauskas, būdamas puikus lietuviškojo žodžio meistras, suskato iškelti aikštėn aktualias mūsų visuomenei kalbos kultūros problemas ir kritiškai pažvelgti į tos kultūros stygių, be to, mesti kritikos akmenėlį ir į kalbininkų daržą (dėl nepakankamo Kalbos inspekcijos darbo), pravartu ir kiek plačiau pašnekėti apie dabartinę kalbos kultūros būklę.

Kaip žinoma, pokario metais, o ypač atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kalbininkų veikla labai suaktyvėjo. Atgaivintas prieškariu buvęs populiarus ir įtakingas bendrinės kalbos žurnalas „Gimtoji kalba“, atkurta Lietuvių kalbos draugija, įsteigta Kalbos inspekcija, išspausdinta daug bendrinės kalbos norminamojo pobūdžio leidinių: knygų bei knygelių apie kalbos kultūros pagrindus, apie administracinės, teisinės ir apskritai profesinės (matematikų, medikų, informatikų, sportininkų) kalbos kultūrą. Nemažą tokių leidinių dalį sudaro aukštosioms mokykloms skirti šios rūšies vadovėliai, kalbos kultūros patarimų, kalbos taisymų knygelės. Netgi mūsų politikams ir visokių oficialiųjų kalbų sakytojams 2000-aisiais Seimo leidykla yra išspausdinusi Jono Šukio parašytą 128 puslapių patarimų knygelę. Mažvydo bibliotekos skaityklose esu radęs apie pusšimtį su kalbos kultūros puoselėjimu susijusių leidinių. Taigi negalima skųstis nei teorinių, nei praktinių kalbos kultūros kėlimo šaltinių stygiumi. Tačiau jų poveikis mūsų visuomenei, neišskiriant netgi elitinės inteligentijos (seimūnų, valdžios bei politikos veikėjų), yra menkas. Ypač šlubuoja nemažos inteligentijos dalies šnekamoji kalba, kuri, deja, neigiamai veikia ir plačiųjų visuomenės sluoksnių kalbinę vartoseną. Todėl liūdesys apima beskaitant R. Granausko knygos „Trečias gyvenimas“ paskutinės pastraipos sakinį: „Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį“ (p. 174).

O kad dabar, kaip ir sovietmečiu, dažnas politikas ar valdininkas ne mąsto, bet skaito, sako ne pirmiausia, bet pirmoje eilėje, ne esmė ta, bet esmė tame, ne tiek, bet ant tiek (pvz., skaudu), ne man išsprūdo, bet pas mane išsprūdo (pvz., žodis), ne dėl (ko nors), bet kas liečia (ką nors), ne čia, šiuo atžvilgiu, šiuo aspektu, požiūriu, bet šioje vietoje, tai galima kasdien išgirsti iš radijo ir televizijos laidų.

Mažiau mindomas gimtasis žodis bendrinėje rašomojoje kalboje, nors ir čia esama akį rėžiančių klaidų bei netaisyklingumų. Iš periodinių leidinių ypač knibždėte knibžda visokių nenorminių reiškinių „Laisvajame laikraštyje“, kurio kalba redakcijos netaisoma ir paliekamos net aiškios korektūros klaidos. Už tai šio laikraščio redakciją turėtų bausti Kalbos inspekcija, bet ji tyli lyg žadą užkandusi. Esu dėl to skambinęs laikraščio redaktoriaus pirmajam pavaduotojui, bet šis sakė, kad redakcija neturinti tam reikalui pinigų. Viena vertus, kaip liaudis sako, „jei neturi pinigų – nesiženyk!“, o antra vertus, savo artimam spaudos kioske kiek pavėlavęs jau negaunu šio laikraščio: matyt, jis populiarus (turbūt dėl to, kad jame labai kritikuojama mūsų valdžia) ir neturėtų būti nuostolingas.

Kad mūsų kalbos kultūros leidinių poveikis visuomenei, nepaisant jų gausumo, yra menkas ir kad apskritai gerokai šlubuoja mūsų inteligentijos šnekamoji (kiek mažiau – rašomoji) kalba, be kitų priežasčių, esama ir mūsų kalbininkų kaltės, apie kurią, kaip minėta, keletą šmaikščių žodžių yra pasakęs rašytojas. Apie kai kurias kitas kalbos menkėjimo priežastis daug teisybės yra pasakęs kalbininkas Arnoldas Piročkinas 2014 m. liepos 17 d. „Mokslo Lietuvos“ laikraštyje paskelbtame straipsnyje „Mėginimas blaiviai vertinti lietuvių kalbos būklę“. Tai Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus likvidavimas, Valstybinės kalbos komisijos nepakankamas dėmesys visuomenės kalbai, tautiškumo menkėjimas, vadinamojo postmodernizmo šalininkų neigiamas požiūris į tradicinius gimtosios kalbos ugdymo principus. Prie šių priežasčių dar norėtųsi pridurti Švietimo ir mokslo ministerijos vadovų abejingumą gimtosios kalbos kultūrai, kurį akivaizdžiai rodo sulenkinta žymaus Lietuvos teisininko pavardės forma Romeris, vartojama Vilniaus teisės universiteto pavadinime. Dėl tokios formos vartojimo ir būtinumo ją pakeisti arba mokslininko vartota autentiška forma Römeris, arba sulietuvintos tarties Riomeris telefonu esu kreipęsis į minimos ministerijos vadovus ir gavęs atsakymą, kad tai aukštosios mokyklos kompetencijos dalykas, nes ji turinti autonomiją ir teisę savarankiškai spręsti apie savo pavadinimą. Tokios nesuprantamos pažiūros rezultatas – jau kelinti metai šnekamojoje teisės specialistų kalboje dažniausiai tariama universiteto pavadinimo autentiška forma Riomeris, o šiaip eilinio piliečio – klaidinga forma Romeris, ligi šiol besipuikuojanti universiteto pavadinime. Nežinia, kiek metų dar tęsis tokia painiava, bet šis atvejis, kai nesistengiama net vienos raidės (i) įrašyti į aukštosios mokyklos pavadinimą, kad būtų išlaikyta artimiausia originalui lietuviška tartis, yra tipiškas mūsų švietimo ir mokslo vairuotojų nesirūpinimo kalbos kultūros reikalais pavyzdys.

Nors kalbos kultūros leidinių, kaip minėta, išleista daug, bet jų ryškesnės įtakos vartosenai nematyti. Dėl to, man rodos, tam tikrą dalį kaltės turėtų prisiimti ir kalbininkai. Daugiausia dėl to, kad jie mažai parengia populiarių, plačiajai visuomenei lengvai suprantamų didaktinio pobūdžio priemonių. Akivaizdus pavyzdys 2003–2005 m. išleistos penkios (kai kurios ir antruoju ar trečiuoju leidimu pakartotos) „Kalbos patarimų“ knygelės. Jos taip komplikuotai parengtos, ir kalbos patarimai, išskyrus 4 numeriu pažymėtą leksikos (skolinių vartojimui skirtą) knygelę, taip suformuluoti, jog nelituanistui skaitytojui gali ir galva apsisukti. Ypač tai pasakytina apie knygeles, skirtas sintaksės dalykams. Čia ne tik apstu įvairių kvalifikacinių sutrumpinimų, bet ir specialių ženklų ženklelių. Apskritai tos knygelės yra labai akademiškos, ir jeigu jų pagrindu, nesuprastinus svarstomųjų dalykų sandaros, bus išspausdintas naujas, trečiasis knygos „Kalbos praktikos patarimai“ leidimas, tai nehumanitarui, norinčiam suvokti skaitomąjį tekstą, jis bus neparankus. Todėl būtų tikslingiau išleisti platų tik neteiktinų vartoti klaidų žodyną, panašų į Danguolės Mikulėnienės „Kaip nereikia kalbėti“ (1991). Į tokį žodyną turėtų būti sudėtos tik vadinamosios „didžiosios kalbos klaidos“, nors tokios rūšies klaidų išskyrimas yra nei teoriškai, nei praktiškai aiškaus pamato neturintis dalykas. Teoriškai sunku rasti kriterijų, pagal kurį būtų galima tiksliau nustatyti tam tikro kalbinio reiškinio priskyrimą „didžiųjų“ klaidų kategorijai. Pavyzdžiui, kodėl prie tokių nepriskiriamas slavizmas durnas, dažnai vartojamas R. Granausko kūriniuose, nors lietuviškų atitikmenų yra keli: kvailas, kvaišas, paikas ir kt. LKŽ prie to žodžio prirašytas kryželis, žymintis jo neteiktinumą vartoti, o „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ jis visai neįdėtas. Praktiškai kalbamojo tipo klaidų žymėjimas žodyne skaitytojui gali sukelti ir painiavos: jam svarbiausia sužinoti ne tai, kad tam tikras kalbinis reiškinys esąs „didžioji“ ar „mažoji klaida“, bet tai, ar jis vartotinas, ar ne. Šiuo atžvilgiu jam nereikalingos ir tokios pažymos, kaip fam. (= familiarus), knyg. (= knyginis), vert. (= vertinys), vngt. (= vengtinas) ir kai kurios kitos. Tokios pažymos, nors ir ne visos, pateisinamos tik išleistose „Kalbos patarimų“ tipo knygelėse, skirtose pasvarstyti į projektuojamą naująjį „Kalbos praktikos patarimų“ leidimą dėtinus dalykus. Naujasis leidimas turėtų būti kuo paprastesnis, prieinamesnis platesniems mūsų visuomenės sluoksniams.

Grįžtant prie R. Granausko „Trečio gyvenimo“ knieti pasakyti ir vieną kitą kritinę pastabą. Ne vienoje vietoje (p. 22, 157) minimas Kazio Borutos „Tarptautinių žodžių žodynas“. Tokio žodyno jis nėra parašęs, jis buvęs tik vienas iš 1936 m. išleisto „Tarptautinių žodžių žodyno“ sudarytojų. Be jo, tarp sudarytojų dar buvo Pr. Čepėnas ir A. Sirutytė-Čepėnienė (K. Boruta alfabetiškai įrašytas pirmuoju, bet tai nereiškia, kad jis buvęs vienintelis autorius). Tą žodyną redagavo Juozas Žiugžda, o peržiūrėjo profesoriai Vaclovas Biržiška ir Pranas Dovydaitis. Taigi tikslingiausia būtų tą žodyną vadinti „J. Žiugždos redaguotu 1936 m. tarptautinių žodžių žodynu“.

Nors „Trečiame gyvenime“, kaip ir kituose R. Granausko kūriniuose, apstu vaizdingų liaudinių žodžių bei posakių, taisyklingų sintaksinių konstrukcijų, galinčių praturtinti bet kurio skaitytojo ar rašytojo kalbą, tačiau esu pastebėjęs porą neteiktinų vartoti sintaksės negerumų. Tai ne be rusų kalbos įtakos atsiradusi konstrukcija su prielinksniu („<...> prasideda vis iš tos pačios raidės!“, p. 20 = ta pačia raide!) ir veikiausiai dėl mūsų politikos veikėjų kalbos perimta ne „vietos“ reikšme vartojama parazitinė konstrukcija šitoj vietoj („Ar tik nebus šitoj vietoj įsimaišiusi baimė“, p. 173 = čia, šiuo atveju). Tačiau ir šios konstrukcijos kalbininkų, rodos, nepriskiriamos prie „didžiųjų kalbos klaidų“, o kai kurių – net netaisomos.

Užkliuvo ir dar vienas dalykas. 170 puslapyje rašytojas žemaičių tarmėje suradęs net keturiolika žemaitiškų priegaidžių. Toks hiperboliškas savo gimtosios tarmės raiškos priemonių pagausinimas ir grožinės literatūros kūriniams taikomu licentia poetica motyvu neturėtų būti pateisinamas, nes mažiau išsilavinęs skaitytojas gali ir patikėti tokiomis išmonėmis. Žemaičių tarmėje kalbininkų randamos tik trys priegaidės: tvirtapradė, tvirtagalė ir laužtinė, taigi keturis kartus mažiau (žr.: Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius, 2008, p. 428).

Čia paminėtos pastabos, žinoma, yra tik mažmožiai, nė kiek nestelbiantys R. Granausko naujosios knygos kalbos grožio ir joje esančių aktualių minčių apie dabartinę mūsų kalbos būklę. Užbaigsiu šį rašinį tokiais iš rašytojo širdies gelmių kilusiais „Žodžio paglostymo“ paskutinės pastraipos sakiniais: „Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį!.. Toks menkas pasijunti, toks pažemintas, tegalintis tik paimti tą žodį ant rankų, prispausti prie širdies ir glostyti. Glostyti, tikėdamasis, kad nuo šito jis dar kaip nors atsigaus, kad pasijus vėl mylimas ir reikalingas“ (p. 174).