tekstai.lt

Moira vyniojo savo siūlus ir dainavo. Filmininką, rašytoją Joną Meką kalbina literatūros tyrinėtoja Evelina Gužauskytė

Apie kūrybą ir save

Literatūros tyrinėtoja, vertėja Evelina Gužauskytė dėsto Wellesley koledže, esančiame prie Bostono, straipsnius spausdina JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados, Vokietijos mokslo žurnaluose. Toronte išleido studiją „Kristobalio Kolumbo išgalvotų pavadinimų prasmė jo laivo žurnaluose (1492–1504): derybų diskursas”.


lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Mekas
lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Mekas

Su Jonu Meku kalbėjomės jo namuose Bruklino rajone Niujorke per Tėvo dieną, JAV švenčiamą trečiąjį birželio sekmadienį, tad ta proga pasveikinau jį tapus seneliu. Nors susitikimo pradžioje ir pabaigoje šnekėjomės lietuviškai, pats pokalbis vyko anglų kalba, todėl čia pateikiamas vertimas. Dėkoju J. Mekui už šiltą priėmimą ir tokį žmogišką, nuoširdų, nepamirštamą pasidalijimą mintimis apie kūrybą, Lietuvą ir gyvenimo džiaugsmą.

– Pasaulyje yra išsibarstę daugiau kaip milijonas įvairiais keliais iš Lietuvos per praeitą šimtmetį išvykusių tautiečių ir jų palikuonių. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vien nuo 1990 m. iš Lietuvos išvyko 615 tūkstančių gyventojų. Prie to skaičiaus reikėtų pridėti dar apie 300–600 tūkstančių lietuvių, kurie, Išeivijos instituto duomenimis, atvyko į JAV 1880–1914 metais. Ką manote apie lietuviškumo sąvoką, taip pat apie ryšius tarp istorinio arba tradicinio lietuviškumo ir postmodernaus, globalaus lietuviškumo? Ar vis dar galime kalbėti apie Lietuvą, suvokiamą teritoriniu požiūriu? Ar galime apskritai kalbėti apie lietuviškumą?

– Žinoma, kad galima kalbėti. Visa tai labai realu ir labai abstraktu. Realioji dalis yra tai, kad Lietuva arba Italija, arba bet kuri kita šalis visų pirma egzistuoja ten, kur ji yra geografiškai. Ir tos šalies medžiaga yra jos žmonės. Ir jos istorija, ir visi jos archyvai, ten esantys. Bet ta medžiaga, tas tautos turinys nėra nesikeičiantis. Jis gali ir atrofuotis, ir turtėti, keistis dėl vidinių ir išorinių įtakų. Lietuviai per šimtmečius keliavo, mokėsi ir grįžo, kaip bitės į avilį, o tada dirbo, statė, nes jie parsivežė su savimi viską geriausia, ką rado Vakaruose, Europoje. Vėliau kiti tautiečiai buvo išvežti į Rytus, į Sibirą, tačiau kai kurie iš jų grįžo ir šį tą iš ten taip pat parsivežė. Kai kurie tų dalykų buvo teigiami, kiti – neigiami. Bet taip atsitinka visose šalyse.

– Tai tokį žmonių judėjimą Jūs vertinate kaip natūralų procesą?

– Natūralu, kad žmogus priima naują kultūrą ir prisitaiko prie pasikeitimų, svetimų šalių ir naujų technologijų. Bet tam tikrą esminę kultūros dalį visose šalyse saugo patys konservatyviausi žmonės, kurie nesutinka prisitaikyti, kurie net negali to padaryti. Yra štai toks paradoksalus dalykas, kuris kartais mus supainioja. Nes mes sakome – „a, ta mintis tokia senamadiška“. Bet abu žmonių tipai labai reikalingi. Ir tie, kurie išskėstomis rankomis priima visus modernius gyvenimo pokyčius, ir tie, kurie kaip įstengdami stengiasi jų atsisakyti ir laikytis senųjų tradicijų. Bet tos senosios tradicijos maitina ir keičia naująsias. Kuo ilgiau gyvenu, tuo darausi vis konservatyvesnis, jei kalbame apie ištakas. Atvirai sakant, viskas daug sudėtingiau. Manau, pati didžiausia pasaulio problema šiandien yra gyventojų perteklius. Žmonija dar neatrado metodų ar sistemų, galinčių apsaugoti ją pačią nuo per spartaus augimo. Kai gyventojų skaičius auga per dideliais tempais, jiems reikia visko vis daugiau. Kad pagamintų visa tai, tautos privalo sunaikinti senąsias tradicijas, ir kalbame ne tik apie sunaikinimą to, kas paviršiuje, bet ir esančio net labai giliai. Naikinama pati žemė, gentys, civilizacijos, tautos… Galima sakyti, kad situacija beviltiška [juokiasi]. Bet Lietuva dar tebeegzistuoja.

– Ar Lietuvoje irgi buvo sunaikintos tradicijos ir kodėl?

– Blogiausias dalykas, kuris įvyko Lietuvoje per mano gyvenimą – tai maždaug 1925-aisiais priimtas sprendimas išskirstyti kaimus į vienkiemius. Kažkas sugalvojo, kad kiekvienas ūkininkas privalo kraustytis ir gyventi ten, kur yra jo žemės sklypas, o kaimus reikia apleisti. Mano kaimas, Semeniškiai, buvo išskirstytas 1928-aisiais. Aš jame praleidau vaikystę ir gerai prisimenu visus jo gyventojus. Kai sunaikino kaimus, sunaikino ir dainas. Atsimenu, kaip šeimos, jų mūsų kaime buvo dvidešimt, susiburdavo kartu ir dainuodavo, bendraudavo. Paskui visi išsiskirstė kas sau ir tik kartais, per laukų darbus, pavyzdžiui, per linarūtę, susiburdavo keturios, penkios, šešios moterys lauke ir imdavo kartu dainuoti. Ir tos dainos sklisdavo per laukus, girdėdavai jas iš tolumos. Niekada nepamiršiu to laukų skambėjimo. Skirtingiems darbams būdavo vis kitos dainos, bet paskui jos išnyko, viskas. Dabar dainuoja tas dainas choruose [juokiasi]. Tai tik vienas pavyzdys. Vėliau kultūrą, santykius tarp žmonių, kraštovaizdžio charakterį, žemdirbio meilę žemei – visa tai sunaikino sovietai. Bet daug kas pradėjo keistis dar prieš sovietus.

– O iš kur kilo šita iniciatyva?

– Taip jau buvo padaryta anksčiau Vokietijoje ir Nyderlanduose. Tai kažkas Lietuvoje, tikriausiai Žemdirbystės ministerijoje, maždaug 1926-aisiais, 1927-aisiais metais nusprendė – a, mūsų šalyje būtų daug geriau, jei darytume taip, kaip Nyderlanduose ir Vokietijoje, kur visi žemdirbiai gyvena kiekvienas sau, atskirai savo sodybose, ir jiems daug geriau sekasi. Nežinau, ar geriau, bet jeigu ir geriau, tai kokia kaina?

– Vadinasi, pereita nuo kolektyvinio prie individualesnio gyvenimo būdo.

– Taip, bet matote, tame kaime, kuriame gyveno dvidešimt šeimų, tie devyniasdešimt devyni žmonės, aš juos suskaičiavau [juokiasi], jie visi buvo individualesni negu žmonės šiais laikais, kurie nors ir gyvena atskirai, bet klausosi tų pačių radijo programų ir žiūri tas pačias televizijos laidas. Dabar skirtumai tarp vieno žmogaus ir kito, trečio labai maži. O kaime kiekvienas buvo asmenybė.

– Praeitų metų lapkričio mėnesį Latvija priėmė įstatymą, suteikiantį teisę įgyti dvigubą pilietybę. Ar Jums atrodo, kad dviguba pilietybė reikalinga Lietuvoje?

– Matote, tai yra laikinos problemos ir laikini sprendimai painiu laikotarpiu. Londone dabar gyvena apie du šimtus tūkstančių lietuvių. Jie visi atkeliavo ten per pastaruosius penkiolika–dvidešimt metų. Jei neduosim jiems galimybės turėti Lietuvos pilietybės, jie vis labiau nuo Lietuvos tols. Jei suteiksim jiems tokią galimybę, kai kurie iš jų dažniau keliaus į Lietuvą ir galbūt laikys save labiau lietuviais negu anglais. Manau, kad dviguba pilietybė Lietuvai būtų geras dalykas. Latvijoje problema yra didelis rusų tautybės gyventojų skaičius. Taip kad ten kitos problemos.

– Latvijoje suteikta galimybė susigrąžinti Latvijos pilietybę, jei praradai ją tada, kai priėmei naują pilietybę Europos Sąjungos, EFTA arba NATO valstybėse bei Australijoje, Brazilijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

– Nesu su tuo labai susipažinęs, nežinau, nuo ko ir pradėti.

– Esate tiek daug padaręs, kad pasaulis sužinotų apie Lietuvą. Galbūt tai padarėte netgi nesąmoningai.

– Būtent nesąmoningai. Kitaip ir negaliu. Esu kas esu, kitaip negaliu būti ar elgtis.

– Ar svarbu, kad pasaulyje būtų žinoma daugiau apie mūsų istoriją, kultūrą ir tradicijas?

– Ne, ne, ne. Kam reikia, kad pasaulis apie tai žinotų? Kodėl? Lietuviai turi žinoti apie savo tradicijas. Manau, kad istoriją turi mokyti mokyklose, nuo pat pradinių klasių, ir visi turi išmanyti savo istoriją, taip pat ir pasaulio istoriją. Bet kurioje šalyje yra mokoma istorijos. Tačiau yra tiek daug šalių, kiekvienoje negali išsamiai mokyti apie du šimtus šalių, todėl pasirenka gal kokį dešimt didžiausių šalių ir penkias mažesnes. Pavyzdžiui, žemdirbys Teksase arba darbininkas Detroite ar net Paryžiuje [juokiasi] – kam jam reikia žinot apie Lietuvą? Užtenka to, kad jie žino, jog Lietuva egzistuoja ir turi gerų krepšininkų. Tiek informacijos ir užtenka. Jie žino, kad yra tokia šalis, jie panašūs į mus, žaidžia krepšinį.

– Norėčiau pasidalyti mintimis apie seminarą, skirtą migracijai iš Rytų Europos į JAV, kurį organizavo Kolumbijos universitetas. Be manęs, seminare dalyvauja dar dvidešimt keturi mokslininkai, kurie tyrinėja šiuos klausimus. Jie turbūt galėtų geriausiai žinoti apie Lietuvą už jos ribų. Tačiau visų seminaro dalyvių, išskyrus du (latvių kilmės tyrinėtoją ir mane), specializacija – klausimai, susiję su didesnėmis Rytų ir Centrinės Europos šalimis. Ypač daug dėmesio susilaukia šalys, kuriose kalbama įvairiomis slavų grupės kalbomis (lenkų, ukrainiečių, serbų-kroatų, slovėnų, čekų, slovakų). Taip pat nemažai domimasi Vengrija. Tačiau tik du specialistai šioje grupėje tyrinėja Baltijos valstybes ir jų išeivius pasaulyje. Ir sakyčiau, kad tai reprezentacinis pavyzdys to, kas vyksta mokslo srityje visose JAV.

– Bet man tai atrodo normalu. Sakysim taip. Aš gyvenu štai šitame pastate. Jame yra keturi aukštai. Ten gyvena mano kaimynas, šiame aukšte gyvena du kaimynai, o ten – kitas kaimynas. Aš jų nepažįstu. Ir nenoriu, kad jie mane trukdytų. Taip ir Europa, kaip vienas didelis namas, su skirtingais kambariais ir aukštais. Mes bendraujam su kai kuriais artimiausiais savo kaimynais ir su kitais, kuriuos pasirenkame, bet… Jei kas nors Rumunijoje nežino daug apie Lietuvą, nejausčiau jam jokios neapykantos. Tai normalu.

Aš užaugau savo šalyje, savo kaime. Žinojau aplinkui esančių trisdešimties kaimų pavadinimus ir kur jie yra, bet, prieš išvykdamas iš Lietuvos, buvau apsilankęs tik labai nedaugelyje iš jų, tik keliuose kaimuose, esančiuose netoliese, ir viskas. Aš nekeliavau iš kaimo į kaimą. Mūsų tokia prigimtis, kad esame pririšti prie tos vietos, kur gyvename. Ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai – prie to, ką mes valgom, kokia tarme kalbame. Taip ir susidaro tarmės. Taip ir turi būti. Prieš globalizaciją reikėtų kovoti. Kam reikia, kad visi valgytų ir gertų tą patį? Aš vis pabrėžiu: esu regionalistas. Įleidęs labai gilias šaknis į savo mažą kaimelį ir tikiu mažomis bendruomenėmis. Tuo požiūriu esu regionalistas.

– Ar Jūsų regionalizmo sąvoka priešinga nacionalizmo ir nacionalinio identiteto sąvokoms, apie kurias dabar labai daug diskutuoja JAV istorikai, ar jos yra suderinamos?

– Manau, kad suderinamos. Nacionalinis identitetas atsiranda iš tų dešimties, dvidešimties tūkstančių regioninių centrų, ir tada tas nacionalinis identitetas tampa turtingas. Kaip ir JAV, net ir čia mes nustembame, žiūrėdami televizorių, kaip jie kalba Teksaso valstijoje, kokia skirtinga yra jų kalba. O rytinėje JAV pakrantėje yra dar daugiau įvairovės tarp vieno miestelio ir kito. Tačiau čia yra didžiulės teritorijos, kuriose gyventojai palaiko Respublikonų arba Demokratų partijas. Šitie skirtumai yra politinio pobūdžio, bet regioniniai skirtumai, apie kuriuos anksčiau kalbėjau, neturi nieko bendra su politika.

– Be abejo.

– Matote, pati žemė dažnai nulemia, kas joje vešliausiai auga. Taip pat ir klimatas, metų laikai, orų kaita, tai, kaip keičiasi lietus, šaltis ir šiluma… Net mėnulis judėdamas veikia žemę, ir tai, kuriame taške jis atsiduria mėnesio bėgyje, virš kokių vietovių, viskas turi įtakos. Taip regioniniai skirtumai ir atsiranda. Tai normalu.

– Jums jau devyniasdešimt dveji, o projektų ir kūrybinės energijos gali pavydėti bet kas. Šiuo metu rengiate leidinį, kuriame bus paskelbtas Jūsų dienoraščių tęsinys?

– Dabar [išleidus knygą „I Had Nowhere to Go“ (1996), lietuviškai autoriaus papildytą vertimą 2000 m. išleido „Baltos lankos“ pavadinimu „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“, – E. G.] manęs vis klausia, kas atsitiko vėliau, kadangi ten aprašomi įvykiai buvo taip seniai. O vėliau, matote tuos aplankus štai ten [mosteli į lentynas prie lango, prikimštas storų aplankų su susegtais lapais]. Baigiu rengti šį leidinį, tuos rankraščius dabar spausdina kompiuteriu, ir tai bus tęsinys, didžiulis, gal koks tūkstantis puslapių. Jame bus aprašytas laikotarpis nuo 1950-ųjų iki 2000-ųjų, remiantis dienoraščiais, kuriuos rašiau pusę amžiaus.

– Gal galėtumėte papasakoti daugiau apie projektus, kuriais šiuo metu užsiimate?

– Rengiu dar vieną leidinį, ne tokį masyvų, gal kokių keturių šimtų puslapių, į kurį bus įtraukti visi mano užrašai apie menus, be kino. Tai, ką parašiau apie kino meną, savaitiniai straipsniai laikraštyje „Village Voice“, jau išspausdinti atskirame leidinyje. Dabar Kolumbijos universiteto leidykla planuoja išleisti naują mano užrašų apie kiną leidimą. Tačiau užrašai apie kiną tai tik dalis viso to, ką rašiau, galbūt kokia šeštoji dalis. Taip kad tai dar vienas didžiulis projektas, kurį rengiame. Tad galo nėra.

– Kas sieja visus Jūsų darbus?

– Jie visi dienoraštinio pobūdžio, kaip ir mano parodos. Po mėnesio Latvijos mieste Cėsyje bus atidaryta paroda [pokalbis įvyko birželio mėnesį, prieš parodos atidarymą – E. G.]. Idėja buvo rengėjų, bet tai sutapo su mano domėjimosi sritimi ir su tuo, kuo dabar užsiimu. Visi mano darbai vienaip ar kitaip susiję su dienoraščiais. Štai kas bus rodoma toje parodoje. [Nueina prie plataus stalo, ant kurio sukrautos didžiulės įrėmintos nuotraukos.] Čia tik dalis. Iš viso bus apie du šimtus nuotraukų. Ir išleis albumą. Fotoalbumą. Kuriame bus pavaizduoti įvairūs mano gyvenimo periodai. Nuo pradžios iki dabar. Čia tik dalis. Jos bus didelės. Matote. Štai tokios.

– Noriu paklausti apie Jūsų knygos „I Had Nowhere to Go“angliško varianto pabaigą. Ten naratyvinis balsas sutapatinamas su Odisėjumi, o Lilly – su Odisėjaus žmona Penelope. Noriu paklausti apie grįžimą namo, į Itakę. Jei Odisėjoje grįžimas yra tikras, fizinėje erdvėje…

– …mano knygoje tas grįžimas yra į vaikystę, o ne į tam tikrą geografinę erdvę. Kai Odisėjas grįžta į Itakę, jis grįžta senesnis, bet gyvenimas eina toliau, į priekį, ne atgal. O knygos „I Had Nowhere to Go“ autoriusnori grįžti į pradžią, į vaikystę. Bet tai neįmanoma! Tame ir yra visa esmė. Todėl taip ir pavadinta mano poezijos knyga.

– Jorges Luiso Borgeso apsakyme „Babelio biblioteka“ aprašoma begalinė biblioteka, kurioje sutalpintos visos įmanomos 410 puslapių knygos sudarytos iš 25 ženklų: 22 raidžių, kablelio, taško ir tarpo. Ne vienas rašytojas ar filosofas, taip pat Aristotelis, Italas Kalvinas, Davidas Hume’as ir kiti, rašė apie begalines bibliotekas, archyvus. Jūsų kūrinyje „I Had Nowhere to Go“taip pat egzistuoja tam tikras archyvas: minimi rašytojai, poetai, filosofai. Kartais atrodo, kad šis literatūrinis ir filosofinis archyvas naratyviniam balsui yra kone svarbesnis už išgyvenamą realybę. Kokią prasmę Jūsų kūryboje turi archyvo sąvoka?

2014_12_metai.png

– Viskas, ką kiekvienas iš mūsų paliekam tiems, kurie ateina po mūsų, yra žmonijos atmintis, žmonijos archyvas ar dirva. Mane likimas išmetė iš Semeniškių į karo metų Vakarų Europą, o vėliau į Naująjį Pasaulį, į Niujorką. Viskas atsitiko be mano valios ar planų. Ir čia, Niujorke, mano gyvenimas tęsėsi toliau be mano planų ar valios. Moira vyniojo savo siūlus ir dainavo… Ne aš, kaimo vaikas iš nežinomo pasaulio kampelio, padariau taip, kad į mano gyvenimo archyvus įeitų Andy Warholas, Johnas Lennonas, Jackie Kennedy, Salvadoras Dali, Yoko Ono, George’as (Jurgis) Mačiūnas, Allenas Ginsbergas ar Vytautas Landsbergis – ne, tai Moira taip padarė. Aš gyvenu be planų ir leidžiu viskam per mane pereiti. Tai be mano žinios mano gyvenimas pasidarė gana didele praeito šimtmečio antros pusės kultūros dalimi.

– Pasidalykite paslaptimi: iš kur Jūs semiatės tiek energijos ir tiek gyvenimo džiaugsmo?

– Tai jokia paslaptis. Jei tinkamai gyveni gyvenimą... [juokiasi]. Jokios čia paslapties nėra.

– Iš Jūsų darbų, kūrybos susidariau vaizdą, kad esate laimingas žmogus.

– Tai mano paskutinio filmo pavadinimas [juokiasi].

– Tas džiaugsmas gimsta iš jūsų paties?

– Iš žmonių, su kuriais bendrauju, iš to, kaip gyvenu, iš to, ką darau. Ir viskas. Kodėl nebūti laimingam, kodėl nešvęsti gyvenimo? Juk gyvenimas tai šventė, visas gyvenimas yra šventė [juokiasi]. Gyventi ir dirbti iki šimto metų yra normalu. O jeigu tau tik šešiasdešimt ar septyniasdešimt, o tu jau susensti, į pensiją išeini ir šokt jau nebegali – man atrodo, kad tai nenormalu. Dar buvau nevedęs, kai „stuktelėjo“ penkiasdešimt… Mano geriausias gyvenimo mokytojas, be mano tėvų, buvo Vydūnas. Aš juo sekiau nuo vaikystės, tai ačiū jam. Patariu visiems pačioje jaunystėje skaityti Vydūną.