tekstai.lt

Vladas Motiejūnas. Gyvavaizdžiai apie Sigitą Gedą

Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai

poezijoj niekas negali pakeisti žmogaus širdies skausmingojo ilgesio ir graudumo

didysis sukrėtimo momentas, išbloškiantis žmogų

į kitą pasaulį

kaip mirtis arba karas –

 

Kas tai parašė? Nejaugi Sigitas Geda? Taip, jis. Šitaip prasideda eilėraštis „Atsitokėjimas“. Gal daug kas stebėsis – ar tai tas pats poetas, kuris pynė fantastiškų gėlių girliandas ir žodžių džiungles savo giesmėse-psalmėse, o į senatvę, prabilęs „roplio balsu“, smuktelėjo beveik pornografijos akivaran? O čia... Taip tiesmukai, teziškai deklaruoja žmogmylystę, humanizmą? Remdamasis senos pažinties, ilgametės draugystės teise, drįstu teigti: taip, tai tikrasis Geda, šios eilutės – esmingas ir organiškas poeto credo, o žmogmylystė – pati tikroji jo poezijos paskirtis.

Rašyti apie Sigitą Gedą... Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?

Bendravome du dzūkai beveik penkiasdešimt metų. Daug ko būta. Norisi pasakyti aibę žodžių, o kartu įsakau sau tylėti apie alkoholį ir vadinamąją „peilio bylą“ – nepatenkinsiu pikantiškumo ištroškusiųjų smalsumo.

Atsiminimai verčiasi vienas per kitą. Kaip juos surikiuoti? Supratęs, kad nuoseklus „naratyvas“ nepavyks, ryžtuosi pasinaudoti paties Sigito pamėgtu metodu – nuotrupom, epizodais, „gyvavaizdžiais“, kaip jis pats pavadino savo trumpučius esė ir tokį naujažodį net į knygų viršelius iškėlė. Dabar tai jau mada – ir ne vien Valentino Sventicko „Guriniai“ ar Leonardo Gutausko „Fragmentai“ tą rodo.

Apie tėviškę, vaikystę pasakotis Sigitas nebuvo greitas. Manau, užrašydavo kur kas daugiau nei pasakydavo.

Valstiečių pirkioje kultūra nebuvo svetima. Sigitas prisimindavo, kaip tėvas, susisodinęs visus vaikus, skaito jiems ką nors iš knygų, pavyzdžiui, Lazdynų Pelėdos „Klajūną“. Sūnus po daugelio metų sužinojo, kad Zigmas Geda knygoje „Dainavos partizanai“ paminėtas kaip miško brolių ryšininkas.

Namuose saldžialiežuvavimo nebuvę. Pasak jo, būtų stebėjęsi, jei kas pasakytų „pasiilgau“ ar panašiai. Beje, ir mano gimtinėje būdavo išsiverčiama be lipšnumų. Gal taip yra daugelyje dzūkų šeimų. Jausmai išreiškiami itin santūriai, net pavaidinant šiurkštų. Per motinos laidotuves Sigitas netgi sudraudė verkšlenantį brolį Antaną.

O tėviškės trauka – galinga. Pasakojo: manau sau – ką sapnuosiu Japonijoj? Ogi sapnavau save einantį į Šadžiūnų pradžios mokyklą. Antanas Andrijauskas, mokęsis Veisiejuose, sakė, kad mokykloje Gedukas nesileisdavo skriaudžiamas.

Jo Pateruose esu buvęs ne kartą. Vieną vasarą sukaitę krovėme šieną, o pailsėję pasivaikščiodami ėjome kokius penkis kilometrus pietų kryptimi, blizgant Snaigyno bangelėms. Sigitas rodė: anoje pusėje ežero – sunykęs Kailinių kaimas. Ne vienas tų kaimų vardas pateko ir į eiles: „Kaimelio mažo vardas Barčiai – gal kitados gyveno bartai?“ Nakvojau ant tvarto šiene.

Sigitas – vardas iš „sezoninių“. Daugiausia jų, kaip ir Gemų – iš vokietmečio. Vyresnių ar žymiai jaunesnių vardai visai kiti.

Kaip kirčiuoti pavardę? Net su pačiu neišsiaiškinome, koks turi būti kilmininkas: kaip „ranka-rankos“ ar kaip „sala-salos“. Gè ar Gẽ? Atsimenu, mokykloje buvo įsigudrinę net vardininką kirčiuoti „Gda“.

Apie Lazdijų periodą, „ikipėdinį Gedą“, jau rašiau „Metų“ žurnale (2009, Nr. 12). Lazdijai jaunąjį poetą 1959 metais „paveldėjo“ iš Veisiejų. Susipažinome – gėda dabar ir sakyti – rajono komjaunimo komitete. Rajono literatų vadas buvau, deja, gan konformistiškas, nors jaunuosius, ypač Sigitą, stengiausi kaip mokėdamas globoti. Nepaminėjau aname rašinėlyje tik 1961 metų rajono jaunųjų literatų konkurso, kai vertinimo komisijai vadovavo jaunas kylantis prozininkas iš Vilniaus Juozas Aputis. Sigitas Geda buvo pripažintas pirmuoju, po jo ėjo Jonas Balčius (dabar filosofas) ir Albertas Ivanauskas.

Viktorijos Daujotytės žodžiais, pradedantįjį poetą Gedą „gelbėjo tik gamtos motyvai“. Jis rašė apie išskrendančias raudotojas gerves, vandeny žaibuojančius lydžius, paukštišką pavasario berželį.

Bet – galingos to laikotarpio pagundos! – ir jam prasprūsdavo eilutės apie kolūkines kūlėjas, kurios „sukasi įkaitusios“, ir apie modernius geležinkelius, kurie drebina „atsilikusias“, senstelėjusias pilis, apie iš darbo grįžtančias mašinas, išsproginusias žibintų akis. Negediškai, kaip duoklė epochai, skamba: „Veisiejai, vai Veisiejai, vai Ančia mūs laiminga.“ Dabar tik galvą palinguoju: anokia ten ir buvo ta sovietinė Veisiejų laimė. Nuodėmę lydi nuodėmėlė: savo miestelio pavadinimą jaunasis poetas kirčiuoja ne taip, kaip visi dzūkai.

Kokio lygio „fone“ teko pradėti būsimam laureatui, rodytų tokie pavyzdžiai. Vienas Lazdijų lyrikas rašė: „Pasirausiu širdies gelmėse ekskavatoriaus kaušais plieniniais.“ Kitas: „Elastingai man plečias širdis, mylimoji širdies ertmėje.“ Rekordas priklausytų mano mokytojai E. J., vėliau turėjusiai ar ne trejetą pavardžių: „Aš esu iš Simno, o tu iš Seirijų, bet dalykas glūdi visai ne tame.“

Rajono laikraštį „Raudonasis artojas“ lazdijiškiai vadino kitaip: „Nuluptas artojas“.

Sigitui pirmiausia ačiū, kad galutinai supratau, jog komunizmas yra absoliutus blogis ir daugiau niekad nesuabejojau. O į Vilnių persikėliau dar sirguliuodamas lengva raudonligės forma, turėdamas rausvų idėjinių iliuzijų. Sename dienoraštyje radau įrašą, kaip jau universitete studijuojančiam lituanistui, gerokai intelektualiai prakutusiam jaunam poetui kalu: tik neįsmuk į nihilizmą! Tačiau netrukus vaidmenimis pasikeitėme: šešeriais metais jaunesnis draugas sudaužė provincialo fantomus, jie išdulkėjo. Prie mano „idėjinio perversmo“ prisidėjo dar kelios kurso draugės ir Rimantas Dichavičius, kurio maksimą dažnai kartoju: „Iš visų, kas aš esu, pirmiausia esu lietuvis.“

Vienu metu Sigitas savo dvasios tėvu pavadino antikos filosofą Plotiną. Nežinau, kur ir kaip susipažino su jo teorija. Negaliu įrodyti, kad tai teigė pagrįstai.

 

Iš mano dienoraščio, 1966 m. kovo 27.

Susitinku jį Basanavičiaus gatvėje, ir mudu keliskart tą gatvę perėjom aukštyn ir žemyn – tiek kalbos buvo šitą nedėlios rytelį. Apie Siniavskio teismą Maskvoje. Apie Sigito poezijos rinkinį. Apie diplominį darbą ir būsimą tarnybą. Užeik, Vladai, – Čiurlionio 1, 61 kambarys. Ten kol kas jaunoji Gedų porelė įsikūrusi.

Kai gyveno dabartiniuose „Metų“ žurnalo „apartamentuose“, svečius vesdavosi pažiūrėti Apvaizdos akies Šv. Jurgio bažnyčios frontone.

 

Iš mano dienoraščio, 1966 m. liepos 11.

Alfonsas Andriuškevičius grįžo iš kariuomenės ir palaidojo jauną žmoną Gaudą, mirusią po gimdymo. Sėdime prie butelio trise Čiurlionio 1. Draugai žino, kad moku giesmę „Kryžiau šventas“ („Crux fidelis“). Giedu neredaguotą senesnįjį kantičkinį, „mamos“ variantą. „Lenk viršūnę, medi aukštas, atleisk gyslas ištemptas.“ Atsimenu, su kokiu jauduliu Sigitas tai pakartojo.

Skambėjo daug nelinksmų lietuviškų dainų – kambaryje ir gatvėje. Vaikščiojome trise Muziejaus gatve, kur Gaudos gyventa, dainavome: „Užžels tie takeliai...“ Universiteto kieme užvedžiau „Kas bernelio sumislyta“.

Su daina trečią valandą nakties ir stotį pasiekėm, kareivį išlydėjome. Su jaunu poetu (greit jo knygutė pasirodys aplanke) ir pardainavome. Gražiausias pasaulyje lietuviškas dainas.

Jo dainavimai ir giedojimai. Muzikinė klausa, sakyčiau, buvo daugiau nei abejotina. Prisitaikyti šalia jo beveik neįmanoma. Manot, peiksiu? Ne. Vis dėlto ta daina darė didžiulį įspūdį – galinga, nesuvaldoma.

Pas mane į įkurtuves atėjo su Juozu Apučiu. Taip ir matau: stovi abu kambario gilumoje, jau užmynę ant kamščio, ir plėšia: „Žaliojoj lankelėj yr daug grėbėjėlių.“ Beje, Juozo balsas buvo be priekaištų. Jis ypač mėgo visoje Lietuvoje – nuo Lazdijų iki Biržų – žinomą pokario romansą „Aš pasiklausčiau šiauraus vėjelio“.

Įdomus duetas ir su Repšiu. Matyti Petrą dainuojantį – irgi pritrenkiantis vaizdas. „Bitele <...> uždeki žvakelę mirties valandėlėj“. Užsiima veidą, daina jį tiesiog riečia...

Kas dar Sigito repertuare? „Kad aš būtau žinojis“, „Anoj pusėj Dunojėlio“, „O tas Žalgiris“. Mane versdavo giedoti psalmę „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, o pats bedieviškai improvizuodavo, perkurdamas tekstą – net žinomų dainų. Bandžiau pripratinti jį prie senoviškojo lietuvių meloso autentikos ir partizanų laikų folkloro.

 

Iš mano dienoraščio, 1967 m. rugpjūčio 30.

Atostogauju tėviškėje, Ežerėliuose. Benius iš Lazdijų parvežė man juodo rašalo (dienoraščiui) ir – ir! – Sigito Gedos „Strazdą“ su Repšio iliustracijom. Nuotrauka: stovi toks juodas niūrokas su ta savo kepure prie mūro – tas, kurį motina nešdavosi prie ežero, eidama skalbti, o jis ten, dar nemokėdamas šnekėti, prisižiūrėjo visokių paukščių, žuvų ir gyvulių. Simpatiją jaučiu – taigi savas žmogus. Albinai giriu, Beniui giriu. Šilta šilta diena. Nusinešu Vištaraiscin. Po beržukais skaitau. Ne pirmąsyk jau, o veikia vis tiek. Pradžia – kiek literatūriška, ypač kur su Apdaiku susišaukia. Bet toliau – yra vietų, kur visas vidus virpteli. „Jokios saulės. Jokio Dievo. Jokio gyvulio, paukštelio.“ „Guli – nieko nebemato – Strazdo giesmės, giesmės mano.“ Ir – jeigu – jis pats bus represuotas („čto ne iskliučeno“), visi sakys – jis sau ateitį nuspėjo.

Paskaičiau ir mamai – apie ištryptą, apiplėštą Lietuvą. Sako: „Ca gi apie mūs čėsus.“

1970-ieji. Sigitas Geda Respublikinėje bibliotekoje skaito savo „Rudens ir vasaros giesmes“. Greta sėdinti moteriškaitė net pažaliavusi iš pasipiktinimo: „Nusirašys! Bus kaip Saliui Šemeriui!“ Spėju, kad taip į poezijos naujoves reagavo kokia lietuvių kalbos mokytoja.

Man tada tos giesmės atrodė gryno grožio dariniai – kaip šiaurės pašvaistė. Pasakęs tai autoriui, smarkiai nepataikiau. Atšovė: „Keliu ir problemų.“ Jas recenzijoje įžvelgė Kęstutis Nastopka.

Scenelė iš literatūros vakaro Aklųjų bibliotekoje. Dalyvauja Sigitas Geda ir Ričardas Pakalniškis. Viena mergelė, nužvelgusi ilgus poeto plaukus, pabandė bent žodžiais pėštelėti: „Ką manote apie patarlę: „Ilgas plaukas, trumpas protas“?“ Išsigandau – šiaip ne tylenis Sigitas prapliups, ims bartis. O jis be jokio kandumo, ramiai taria: „Plaukai yra žmogaus kūno dalis, vertinga kaip ir kitos. Kam juos skriausti?“ Ir priduria: „Štai mano draugė Aldona Liobytė sako – gal kam nepatinka, kad aš stora, tai negi įsakysite mane apdrožti?!“

Dirbau aklųjų žurnalo „Mūsų žodis“ redakcijoje. Kažkur užtikau, kad vokiečių poetas Magnusas Enzensbergeris yra parašęs eilėraštį „Blindenschrift“ („Aklųjų raštas“). Paprašiau Sigitą išversti. Neatsisakė. Taip „Mūsų žodyje“ atsirado eilėraštis „Aklaraštis“ (poetas spyrėsi, kad pavadinimas būtų būtent toks). Tiesa, su modernistine poezija bene pirmąkart susidūrusios spaustuvininkės skundėsi nieko nesupratusios. Kas čia per digitaliniai pranašai, krintantys iš padangių?

Viešoje auditorijoje, paklaustas apie literatūros kritikus, be užuolankų išrėžė: „Pusė iš jų per daug skaito, o pusė parsidavę.“ Kas turėjo labiau įsižeisti – prisiskaitėliai ar bolševikinio režimo aptarnautojai?

Su bonzomis iš kompartijos CK ir panašių įstaigų nepartinis Geda tiesioginių kontaktų neturėjo. Tiesa, pakikendamas pasakojo, kaip per vieną renginį priėjęs svarbus ideologas Sigizmundas Šimkus paklausė: „Ar galima partijai prisėsti prie poezijos?“ Tą patį Šimkų aš girdėjau kitame susirinkime sakrališku tonu skaitantį pranešimą – rengtą, matyt, ne jo, o Danutės Kadžiulytės. Ką aš girdžiu? „Ir rašytojas velka sunkų Sifizo akmenį.“ Sifizo! Tirtėdamas iš juoko, turėjau po kėde palįsti.

Sigitas pasakojo, kaip po jo poezijos svarstymo (pirtis neklusniajam) Justas Paleckis vyresnysis gyręsis: „Pamokėme vieną jaunąjį.“ Nuo „neidėjiško jaunimo“ jie nenuleisdavo akių. Valdžiai nepatogesni buvo ne tie, kurie eina priešpriešiais, o tie, kurie važiuoja visai kitais bėgiais. Režimą tai pagraužė labiau už tiesiogines disidentystes. Gera poezija nesuderinama su partinių susirinkimų stagnacija.

Bonzos ne visada terliojo rankas patys. Turėjo mažesnių inkvizitorių. 1967 metais Geda su Apučiu buvo priimti į Rašytojų sąjungą, bet palydėti Alfonso Maldonio komentaro: „Tai estetizuojantis jaunimas, kurį dar reikia auklėti.“ Sigito rinkinį užsipuolė Vitas Areška. Girdėjau Aputį sakant: „Pats save cenzūruoji. Žinai, ko Algimantas Baltakis nepraleis.“

Dar viena detaliukė. Rašiau apie senų nuotraukų kolekcionavimą. „Sutikite, tai ne degtukų dėžučių rinkimas“. Viršininkui sudrebėjo kinkos, išbraukė. „Vladai, o jeigu kuris iš jų renka?!“ Jie – tai tie iš CK.

Esu girdėjęs tokią Vytauto P. Bložės nuomonę: „Nežinau, ar Geda yra geriausias poetas, bet tarp kritikų tikrai geriausias.“ Reiklus, chaltūrai negailestingas. Kai Antanas Jonynas vyresnysis savaip gyrė Kosto Kubilinsko kūrybingumą („Jis tiesiog bezda eilėm!“), Geda įgėlė: „Tas ir yra, kad bezda.“

1966 m. rugsėjo 6 d. savo dienoraštyje randu: „...suniekina visus poetus iš eilės. Dėl Vilijos Šulcaitės ir Jono Lapašinsko – tai jau išvis kur juos dėti? Betgi ir Alfonsas Maldonis jau tuščias, ir Justinu Marcinkevičium ar Vincu Mykolaičiu-Putinu jaunimas jau nusivylęs. Na tai ką turime išvis, Sigitai? „Strazdą pirmiausia, Maironį, kelis dabar Amerikoje rašančius.“ Pajuokauju: nedaug kas liktų, jei leistume tau pašienauti!“

Jau nepriklausomybės metais piktinosi: „Dabar ir Antanas Drilinga biblinių temų nusigriebė. Saugiau nuo tokių dalykų buvo, kai drausdavo.“

Grįžtu vėl į Sovietiją. Kartą žurnalistų užstalėje sprendėme, kas geriausias Lietuvos publicistas. Atsiprašau plunksnos brolių – deja, negalėjau nurodyti nė vieno kolegos pavardės. Mano laureatų trejetas buvo „iš kitos operos“: Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Edmundas Gedgaudas.

Nebuvo iš atlaidžiųjų. Berniokiškai pasigirdavo: „Mušiau Vytautą Petkevičių ir Egmontą Jansoną!“ Pakeiksnodavo Saulių Macaitį, liudijusį „Velnio nuotakos“ byloje Arūno Žebriūno naudai.

Daug kam mįslė – priešstata su Justinu Marcinkevičium. Gal šioks toks raktelis būtų Sigito žodžiai, kad kompartijos tūzas Antanas Sniečkus prezidiumuose mėgo sėdėti tarp Mokslo ir Meno. Iš dešinės vienas, iš kairės – kitas. „Mokslas“ buvo Jonas Kubilius, o „Menas“ – deja, Justinas Marcinkevičius, liaudies numylėtinis.

Kai 1979 metais Gedos eilės buvo išspausdintos Amerikoje, šiapus geležinės uždangos kilo nemaža audra. Autorių teisės poetą susirado net atostogaujantį Picundoje: ar pats eilėraščių aniems siūlėte?

Į vestuves liudininku Sigitas pakvietė paslaptingai: tokią ir tokią dieną atsinešk pasą. Kartais mane įgaliodavo paimti honorarą. Maniau, vėl tuo pačiu reikalu. Tik Gražina prisipažino: „Ženijamės!“

Na, ką gi – jeigu jau svotas, tai svotas. Pasipuošiau, užsakiau telefonu taksi: nuvešiu jaunuosius į Santuokų rūmus. Atvažiavo toks kledaras furgonėlis. Teko atsisakyti.

Puota buvo kukli. Jaunavedžiai tada buvo dar kampininkai, priglausti Leonido Jacinevičiaus, kurio žmona į įnamius šnairavo.

Šiemet Uršulei patikslinau datą: 1978 m. birželio 15 d.

Eidamas sekretoriauti į „Literatūrą ir meną“ (1978), pažinties su Gedų šeima neafišavau. Redaktoriui Osvaldui Aleksai tai būtų nepatikę. Kaip ir „svotavimo“ faktas.

Tuo metu Geda spaudos buvo lyg ir priimamas, lyg ir ne. Spausdintume, bet išmeskite Dievą ir kitokią mistiką. Autorius sutikdamas išgelbėtų ne vieną publikaciją, bet šitas autorius nė už ką nesutinka. Kaip čia neprisiminsi tų laikų anekdoto. Cenzorius skaitydamas randa: „Pro langą įskrido dievo karvytė.“ Dievas?! Mistika! Šalin! Liko: „...įskrido karvytė.“

Padorieji literatai tikėjosi, kad šiame poste dirbdamas galėsiu jiems pagelbėti, tačiau niekas čia man sprendžiamojo balso nesuteikė. Menkutė pagalba buvo, kad paprašiau Sigitą rašyti poetiškas miniatiūras prie viršelio fotoetiudo. Kelias parašė, bet paskui susigriebė: „Dar kas pamanys, kad tik tatai ir sugebu.“

Sigito motina mirė ketvirtadienį. Rašytojų sąjungos užuojauta vėluos, į numerį nepateks. Pats paskambinau į sąjungą, savavališkai suformulavau tekstelį, pasistengiau, kad užuojauta būtų išspausdinta kaip niekad operatyviai. Šeštadienį poeto bičiuliai ją pamatė, galėjo dalyvauti laidotuvėse.

 

Iš mano dienoraščio, 1976 m. gegužės 29.

Naujos Sigito eilės keistai jaudina išėjimo-nebūties nuotaikom, rezignacija. Radau ten ir antrininką iš Edgaro Poe, ir Jungo animą – keistą seserį. Nė nepajutau, kaip ėmiau pats eiliuoti. Kaip visada – labiau sekimas nei lengva parodija. Tik animai aš suteikiau kur kas daugiau destrukcijos: „Bežadė, bežodė, trapi ir baukšti silpnumą ir skepsį ji sėja širdy.“ Nutvėrus Poezijos paukštę – kad ir už vienos plunksnelės – būtis darosi prasmingesnė.

Vilniuje buvo rodomas filmas apie baleriną Aną Pavlovą. Papasakojau turinį. Abu su Gražina susidomėjo, panoro nueiti. Bet, Vladai, turėsi pasaugoti Uršulę. Mergaitei tada buvo gal pusantrų metų. Gerai, pabūsiu aukle. Paliko vaiką miegantį. Prigrasė: kai pabus, būtinai nunešk ant puoduko! Ta pabudo ir iškart ėmė baisiausiai rėkti. Ką daryti? Stvėriau besimuistančią ir nešiau, beviltiškai tikėdamasis, kad pavyks įvykdyti įpareigojimą. O ji rėkdama kad paleido čiurkšlę!

Vienu metu Gedai skambinti įniko Aleksys Churginas. Ragelį padėdavo tik po gero pusvalandžio. Filologiniuose pokalbiuose būta ir klastos. Matyt, pašnekovas turėjo tikslą padaryti poetą priimtinesnį režimui, bet padarė tik meškos paslaugą. Genriko Zimano „Komuniste“ atsirado Sigito Gedos „Tarybinių partizanų dainos“. To nepavadinsi šviesiu puslapiu poeto biografijoje. Deja, tuo metu Sigitas prirašė ditirambų ir Churgino eilėraščiams – už „europinę kultūrą“. Vėliau į šį asmenį ir į jo kūrybą, ypač vertimus, žvelgė visai kitaip.

Gimimo dienų plačiai nešvęsdavo. Triukšmingiausias gal buvo 60-metis. Vasario 4-ąją – gėlių jūra Rotušėje. „Tūsas“ Jauniaus 1. Dainavo Bronius Kutavičius.

Eilinės sukaktys būdavo kuklios – vienas kitas svečias. Atsimenu Vytautą Kernagį, Aidą Marčėną, Virginiją Kochanskytę, Petrą Venslovą.

Kartą sumaniau dovanoti savo įrašytą magnetofono kasetę. Su kaimynu Vitu Vaitavičium įdainavome partizanų dainų, kurias atsiminėme iš vaikystės. Buvo dar juostoje dzūkų tautosakos, keletas parodijų ir šiaip „balabaikų“, nors Sigitas iš tokios mano rašliavos ir pasišaipydavo.

Po vieno meno žmonių pobūvio Gražina kalbėjo: „Visų naujos žmonos, mums net nepatogu.“

 

Iš mano rašinio „Taip kūrėsi Sąjūdis“ („Mūsų žodis“, 1990, Nr. 3).

Man pačiam (o ir daugeliui lietuvių) nepaprasto ryškumo žvaigžde spindi Maironio 125-ųjų metinių minėjimas 1987 metų spalio mėnesį. Kaip nonkonformistiškai, be ideologinių reveransų kalbėjo profesorė Vanda Zaborskaitė ir poetas Sigitas Geda! Švytintis jų žodis praskynė kelią ne vienai naujai idėjai, išvarė pašalą iš apšarmojusių sielų.

Neužmirštami 1988-ieji. Jau dvelkė laisve. Artėjo septyniasdešimta Vasario 16-oji. Sovietiniai „organai“ paklaiko. Vilnius pilnas milicijos ir kareivių. Juozas Baltušis ir Šarūnas Marčiulionis valdiškuose mitinguose keikia „buržuazinę“ nepriklausomybę. O mes Gedynėje švenčiame su tortu.

Istorinę birželio 3-iąją Sigitas buvo Vokietijoje. Užtat aš sėdėjau Mokslų akademijos salėje ir svaigau nuo kalbų, viena už kitą drąsesnių. Parvažiavusiam viską smulkiai atpasakojau. Tu, Sigitai, pasiūlytas į iniciatyvinę Sąjūdžio grupę.

Liepą ir rugpjūtį – didieji mitingai Vingio parke. Įspūdinga Sigito prakalba. Visi ilgai cituodavo jo pasakytą parabolę, kaip pelė gali nugalėti dramblį. Mitingų atmosferą apibūdino pats: „Tartum angelas iš dangaus nusileido.“

Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime (spalio 22–23 d.) Sigitas Geda išrenkamas Sąjūdžio tarybos nariu. Jo populiarumą liudija surinktų balsų skaičius. Delegatas buvau ir aš. Kai pasiskundžiau neturįs nuotraukos, septynmetė Uršulė pasišovė nupiešti „portretą“. Tebesaugau.

Visada prisimenu tų metų Kūčias. Buvau pakviestas pas juos vakarienės, kaip ir daugelį kitų kartų. Sąjūdis paragino tą vakarą devintą valandą languose uždegti žvakutes. Tik Česlovas Juršėnas pareiškė tuo metu demonstratyviai žiūrėsiąs Maskvos televizijos „Vremia“. Viena rusė buvo dar piktesnė: „Daže Gitler do etovo ne dodumalsia!“ Gedų languose žvakutės degė. Išėjau su Uršule į miestą ir gėrėjomės – tiek langų lietuviški!

Ilgai svarsčiau, ar viską rašyti apie 1991 metų gegužę ir birželį. Kas nors sakys: kompromituoji didelį žmogų. Turiu rašyti. Kaip moku, kaip sugebu. Nes laikau tuos mėnesius dramatiškiausiais poeto gyvenime. Pavojai buvo kur kas didesni nei per „peilio bylą“. Mačiau, į kokias pragarmes draugas buvo įsmukęs, atlėgo, kai didžioji krizė vis dėlto praėjo. Rašau pirmiausia tiems, kurie pasidarė atrakciją iš „Gedos hepeningo Jonuose“. Atseit originalus meninis proveržis. Pats buvau priverstas pastaraisiais metais keliose konferencijose tą gerklę gniaužiantį „filmą“ žiūrėti.

To laiko dienoraščio sąsiuvinį pavadinau „Ceitblomas ir Leverkiunas“. Galbūt per daug pretenzinga man lygintis su Thomo Manno „Daktaro Fausto“ veikėju, kuris bandė gelbėti dvasios ligos palaužtą kompozitorių, betgi mano „Leverkiunas“ išties buvo priėjęs labai pavojingą ribą, balansavo ant bedugnės krašto.

Įžanga tokia. Sutikau jį prospekte. Žvelgdamas į televizijos bokštą, parodė: jis bloga lemia! Dar neatrodė keistas – taip bet kas gali pasakyti. Neįtariau, kad toks pervargęs, nusibaigęs.

Į Poezijos pavasario baigiamąjį vakarą Šv. Jonų bažnyčioje nenuėjau. Tą vakarą su kitais Nepriklausomybės aikštės dainininkais budėjau prie piketuotojų vagonėlio Radijo ir Televizijos rūmų pašonėje, o į mus buvo nukreiptas okupantų tanketės vamzdis. Žengi į šalį – pasisuka ir vamzdis. Atbėgo uždususi pana: „Aš iš poezijos vakaro. Geda pamišo. Staugė kaip vilkas!“ Nepatikėsiu, ne.

Neramia širdimi kitą rytą važiavau į Taikos 88. Abu su Gražina sėdi ir visai ramiai peržiūri vakarykštę sceną – vaizdo įrašą iš kažkur jau gavę. Deklamuoti Sigitas pradeda savo įprasta monotonija, paskui staiga ima skiemenuoti, ūkčioti, galiausiai tik žiopčioja. Žiūrovai aplinkui – net ir Bernardas Brazdžionis – pakraupę. Šiurpu ir man. Nepajuntu, kaip pabyra ašaros. „Bl..., Sigitui visai prastai“, – keikteli į šoną ką tik atsiradęs Petras Repšys.

Kad draugo siela klaidžioja didžiausiose tamsybėse, rodė daug kas. Nuolat kalbėjo apie kažkokius „atpotrijimus“ (atkerėjimus). Atpotrijęs darželį Vieciūnuose, iš kurio matyti Liškiavos bažnyčia už Nemuno. Atpotrija turimas medines skulptūrėles – padrasko peiliu, tik apgadindamas meistrų darbus. Skambina man po vidurnakčio, ko niekada nedarydavo: „Dainuoju tavo dainas!“ Giriasi kuriąs gėlių kompozicijas. Mačiau tą „floristo“ stalą – visai ne meniška kažkokia lapų krūva. Iš vielelių narsto rožinius. Kliedi apie nebuvėlius Dainavos kunigaikščius. Ir taip toliau, ir taip toliau – sveiku protu nepaaiškinami veiksmai.

„Užrašyk!“ Pasisodina mane ir pradeda kažką be galo diktuoti. Klusniai imu plunksną, žinodamas, kad tai beprasmė žodienė be jokio ryšio, logorėja. Pasveikęs visa tai išmetė pasibaisėjęs.

Kokia ugnis jį degina? Tarsi visąlaik šoktų į liepsną... „Vladai, pasiekiau ribą!“ – tragiškas skundas. O paskui vėl iš megalomaniškų aukštumų: „Kas kitas lietuvių kalboje tokius dalykus darė?!“ Kaip įmanydamas hipnotizuoju: „Neženk už ribos, neženk!“ O jis: „Poetas turi pereiti visus pragarus!“ Nejaugi Lietuva turės savo Hölderliną? Kažkokia anapusybė taip helderliniškai tempia jį pragarmėn, kad prarandi viltį, jog įstengs sugrįžti. Dieve duok, kad tik pasveiktų, jeigu po to ir neparašys nė eilutės.

Beprotiškiausias jo įnoris tada buvo: „Vladai, tu mus sutuokei, tu ir pertuok!“ Žvilgtelėjau į Gražiną: paklusk, gal jis nurims, gal atsipeikės. Štai tas tragikomiškas „hepeningas“. Abu apsivilko odiniais švarkeliais, kuriais prieš trylika metų vilkėjo Santuokų rūmuose. Pabuvau netikru kunigu. Paėmiau abu už rankų ir tyliai pastovėjome. Sigitas iš tikrųjų giliai atsiduso: „Kaip atlėgo!“

Aprimo, bet dar ilgokai jo protas skendėjo ūkuose. Gražina bandė kalbėtis su tuo metu madingu psichiatru Kaunu, bet tas tik patarė: „Tu žmona, tu žiūrėk.“

Pasveiko be psichiatro. Po kelių mėnesių jau kalbėjo kaip žmogus, jokių šizoidizmų. Šitokio masto liguista būsena, tokio dydžio depresija daugiau nepasikartojo.

Bajorystė – vienas iš jo sukurtų mitų? Kaip ir kilmė iš švedų ar vengrų. Mėgo klausytis švedų tenoro Nikolajaus Geddos įrašų.

Dalyvaudavo bajorų susirinkimuose, netgi tapo vienu to operetiško sambūrio vadovų.

Perpasakodavo istorijas, išgirstas iš draugų. Dalis jų pateko į „gyvavaizdžius“, bet toli gražu ne visos.

Petras Repšys Dailės institute buvęs ne itin drausmingas studentas. „Jaunimo gretų“ žurnalas nusprendė apie jį parašyti feljetoniuką, pasiuntė tuo metu redakcijoje dirbusią Vytautę Žilinskaitę. Rašytoja institute pirmą sutiktą studentą klausia, kur galėtų rasti trečiakursį Repšį. Tas nurodė – eikite ten ir ten, o pats dingo pasipustęs padus. Mat tai buvo pats Petras.

Didžiausiu Sigito liapsusu laikyčiau teiginį, kad Lietuvos Respublikos piliečių chartiją įkūrė KGB. Gal įsižeidė, kad signatarai į jį nesikreipė. Betgi tuo metu Geda „Respublikoje“ skelbė komentarus, kurie, švelniai tariant, „chartizanams“ buvo nepriimtini.

Mano papasakoti trumpi dzūkiški anekdotėliai jo „gyvavaizdžių“ knygose pailgėdavo tris keturis kartus. Nelabai atpažindavau ir papasakotų istorijų. Apipindavo nebūtom detalėm. Fantazijos šuoras? Juokaudavau: kaip per gendantį telefoną.

Ypač išplėtotas epizodas, kaip Č. J. bendrabuty man skolino batus, pirmiau liepęs už savo pinigus juos pataisyti. „Gyvavaizdyje“ figūravau kaip autoriaus „vaikystės draugas“(vaikystėje pažįstami nebuvome). Batus skolinęsis kažkokioms vestuvėms (nieko panašaus). Ten pašokęs (aš niekada nešoku) grąžinau batus, o Č. J. parodė puspadžius: matai, kiek nuplėšei (irgi beletristika).

Patarimų ir patarėjų nemėgo. Turiu galvoje pirmiausia kūrybą. Sumanymais ir planais nesidalijo. Kaip rašė pats? Automatiškai, kaip plunksna veda? Ar apgalvojęs iš anksto? Šita tema nekalbėjo. Parašęs ką kartais norėdavo pasiklausyti skambesio. Gaudavau į rankas lapelį, bet mano skaitymą supeikdavo. O dažniausiai kūrinį išvysdavau tik jau išspausdintą.

Šioks toks autoritetas jam buvau tik renkantis kino filmus. Pažiūrėjęs Federico Fellinio „Džindžer ir Fredą“, sutiko: taip, genialus režisierius puikiai sugeba vienu metu spaudyti skirtingus klavišus. Susidomėjo Pedro Almodóvaro filmais.

Beveik sutapo nuomonės dėl mano visų romanų romanu pripažinto Thomo Manno „Daktaro Fausto“. Bandžiau įpiršti tuos prozininkus, kuriems skyriau „personalinį Nobelį“ – Ernesto Sįbato, Williamą Styrone’ą, Perą Olofą Enquistą. Nelabai pavyko. Tiesa, „Išguito angelo“ turinį viename esė pagal mano žodžius atpasakojo. Nežinau, ar skaitė ką iš Lawrence’o Durrello „Aleksandrijos kvarteto“, iš Mario Vargas Llosos, Iris Murdoch.

„Literatūra nemirė!“ – šaukiau jam sužavėtas Johno Irvingo „Maldos už Oveną Minį“ finalinių scenų. Sigitas perskaitė kažkurį kitą šio autoriaus romaną ir nusivylė: vulgarokas. Tačiau „Pasaulį pagal Garpą“ vėliau ne viename rašinyje citavo.

Gerą ar blogą įprotį turėjau – kiekvieną jo knygą palydėti parodija-sekimu „Pėda į pėdą paskui Sigitą Gedą“. Sėkmingiausios gal būtų „Vilniaus peizažuos, Vilniaus miražuos“, „Antinomijų pynė“, „20 Gedos prisipažinimų Kutavičiui, užrašyti Motiejūno“, „Du poetu“, „Vijonas tarp vijūnų“, „Karalius Mindaugas kolūkietis“. „Tikiuos, kad neprisivėlė grasios parodijuotojų banalybės“, – rašiau autoriui. Tokio rašymo tikslas – „užkardyti“ epigonus. Jų mėgdžiojimai visada bus panašesni į parodiją nei į originalą.

Aš į poetus nepretendavau. Jaunystėje pabandęs eiliuoti (Vincas Giedra šį tą žadėjo), greit perėjau į nerimtą žanrą – parodijas arba net papliauškas. Parodijų savo pavarde, slapyvardžiu Kalnius Baigys ir po kolektyvine Horacijaus Drapako kepure spausdinau „Nemune“ ir „Literatūroje ir mene“. Prastus poetus parodijuoti neįdomu. Nuo mano plunksnos „nukentėjo“ Antanas A. Jonynas, Leonardas Gutauskas, Judita Vaičiūnaitė, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Vladas Braziūnas, Alfonsas Andriuškevičius, Aidas Marčėnas ir, žinoma, „japonas“ Sigitas-san Geda-san. Jonas Strielkūnas pašmaikštavimų apie save į savo „L. M.“ nepraleido.

Sigitas irgi yra bandęs satyros žanrą – dar Lazdijuose. Kaip visi tada – galėjo pasišaipyti tik iš biurokratų. Kartą Vilniuje rodė kandokų epigramų, kur figūravo gana atpažįstamas „Justinėlis“. Laimei, to niekur nepublikavo. Jaunas, naivus studentas būdamas pašlovinęs Fidelį Castro, vėliau „gyvavaizdžiuose“ pats tai išjuokė, pervertė atbulai. Subrendusiam Gedai pasaulis jau negulė „Lenino pėdon“.

„Vėl ta Vėsaitė, vėl ta Lobačiuvienė“, – suaimanuoja poetas Sigitas Geda, nuobodžiaudamas priešais televizorių. Prunkšteli pasiklausęs Kazimieros Prunskienės: „Kovo 8-osios moteris!“ Kasydamasis žiūri abejotinos vertės rusišką laidą „Okna“ („Langai“). Žodžiu, kasdieniškas žmogutis. Tik sporto transliacijas ignoruoja.

O atitinkamoje aplinkoje tas „kasdieniškasis“ darosi neatpažįstamas. Stulbinanti metamorfozė! Minios akivaizdoje virsta pranašu. Jo mintis iškart pakyla į kosmines erdves. Tos mintys gal ir paradoksalios, bet ištartos aiškiai, tiksliai, tvirtai. Iš kiekvieno žodžio sklinda kultūra ir išmintis. To pajusti negali nebent storaodžiai.

2004-ųjų gruodis. Gražina jau mirtinai serga, gęsta kaip žvakelė. Plaučių vėžys ją sugraužė per ketvertą mėnesių. Pastebėjau, kad žmonai sergant Sigitas pernelyg pabrėžia ir savo ligas.

Paskambino: ar ateisi Kūčių? Prisipažinau: kaltas, jau pasižadėjau Ritonei ir Juliui Šalkauskams, nemaniau, kad tokiom sąlygom vakarienę rengsite. Kaip ligonė? Kaip visada. O po pusvalandžio – ta skaudžioji žinia: mirė. Stvėriau taksi, atsidūriau ten. Gulėjo kaip mažytė mumija. Sigitas nesusmukęs – reikalų, rūpesčių tiek daug. Po visokias įstaigas vežiojo Jonas Jackevičius.

Sigitas mane žino kaip įgudusį šermenų giedotoją (sena, kilni lietuviško kaimo tradicija!), bet nesisiūlysiu, nes „gyvavaizdžiuose“ citavo Mykolo Karčiausko žodžius, kad pensininkai veržiasi giedot prie mirusių rašytojų. O jis parvažiavęs taip paprastai sako: „Firma siūlė giedotojų, bet aš atsakiau, kad turiu savų.“ Tada jau drąsiai sukviečiau bendraminčių pulkelį, giedojome itin dvasingai.

Kas galėjo pamanyti, kad taip greit – vos po ketverių metų – teks apgiedoti ir jį patį, sūnui Šarūnui prašant. Repertuarą parinkau auksinį – net šv. Pranciškaus „Saulės giesmę“, kurią ir pats Geda yra vertęs. Paskutinė paslauga draugui. Iki šiol esu nuoširdžiai dėkingas giedojusiems saviškiams – Violetai Jankauskienei, Elvyrai Lapinskienei, Gražinai Cijūnėlytei, Anicetai Žiupsnytei, Adolfui Verseckui, Gintautui Akelaičiui, Evaldui Grigoniui. Kitą rytą prisidėjo dar Laima Paulauskienė ir Giedrius Šmuilaitis – ką tik tapęs tėvu, sulaukęs pirmagimės. Argi ne simboliška: šalia mirties – gimimas.

Kūčių vakarienę Gedynėje esu valgęs ne kartą. Gražina, gamindama patiekalus, labai paisė senųjų tradicijų. Negaliu nepaminėti, kad vos kelioms dienoms praėjus po motinos mirties, nepažeisdama tradicijos, Kūčias parengė ir Uršulė. Atsidusome sėdėdami prie stalo: „Gal Gražina dabar į mus žvelgia iš aukštai?“

Turiu visas Sigitui gyvam esant išleistas knygas – net ir rusiškai – su autografais, išskyrus „Skrynelę dvasioms pagauti.“ O „Mėnulio žiedus“ užsimiršęs užrašė dukart. Galėtų išeiti visai įdomi publikacija.

„Pėdos“ dedikuotos „dzūkui, draugui, išlydėjusiam mane į poezijos kelius“. Celano vertimą užrašė: „Su meile, kuri amžina“. „Jabaniškes“ – tiesiog „Vladui, broliukui“. Baudelaire’o vertime apibendrino: „Mielas Vladai, ką gi čia aš galėčiau Tau užrašyti. Tik tai, ką ir Pats žinai: kad daugelį metų, didesnę gyvenimo dalį mus siejo broliški jausmai. Sigitas, 2005 birželis (per Šv. Antaną).“

Verta buvo draugauti, verta vienas kitam padėti.

Bendrų nuotraukų ne per daugiausia. Vestuvinė, patekusi į Antano Andrijausko rengtą knygą „Sigitas Geda: pasaulinės kultūros lietuvinimas“. Keturiese. Jaunavedžiai – Sigitas su Gražina, du liudininkai – aš ir Živilė Ramoškaitė, dvynė Gražinos sesuo. 1978 m. birželio 15 d.

Kelios nuotraukos, darytos mano giminaičio Raimundo Pilecko, mano tėviškės kieme Ežerėliuose 1982 m. gegužės 16. Užvažiavome iš Veisiejų, mamai juokais sakiau, kad Gražina – Veisiejų taksistė. Pavedžiojau juos savo pamėgtu maršrutu Babrų pusėn. Nuo aukštojo Kukucakalnio grožėjomės Mikyčių kaimo panorama.

2001 m. liepos 6 d. jie mane pasikvietė važiuoti į Kernavę. Pakeliui apžiūrėjome Sudervės, Karvio, Dūkštų bažnyčias. Prisifotografavome. Aparatu daugiausia spragsėjo Uršulė.

Laiškų savo archyvuose radau vos vieną. 1972 m. liepos 21 d. Sigitas iš Paterų rašo: „Vyrai prisilakę su traktoriais ardo tvoras, o jos [moterys – V. M.] tuo metu turi likti seksuališkai neužangažuotos, kaip pasakytų Lietuvos knygnešys Bielinis.“ Knygnešiu čia ironiškai pervardytas nomenklatūros veikėjas, ūdijęs rašytojus, kad šie vengia užsiangažuoti.

Vairuotoju būti taip ir nepasiryžo. Naudojosi vairuotojomis – Gražina ir Virginija (pastarąjį pasirinkimą gal ir nulėmė mašinos turėjimas?).

Prisipažinti neišmanančiu nenorėjo. Mačiau, kaip atsidaręs kapotą tepaluotom rankom kažką krapštė: „Valau žvakes.“

Kai buvo pristatinėjama knyga „Atsisveikinimas su Jabaniškėm“, Gražinos paklausiau, kodėl Sigitas Justiniškes perkrikštijo taip vulgariai, ta tik trūktelėjo pečiais: jo neperkalbėsi.

Seniai rūpėjo paklausti, ką mano apie Jurgį Mačiūną, kurį kai kurie mūsų kultūros veikėjai kelia aukščiau už Čiurlionį. Sigitas numojo ranka: „Fluxus“ – niekai, nesąmonė. Jie kvailioja, ir tiek. O Dali, nepaisant jį supusio komedijinio anturažo, yra didelis menininkas. Malonu, kad mudviejų nuomonės sutapo.

Epigonai, mėgdžiotojai nuolatos jį vijosi, bet nepasivydavo. Kai jie imdavo rašyti „gediškai“, jis jau „medžiojo“ kituose plotuose. Iš Albino Žukausko: „Su kiekvienu rinkiniu Geda vis netikėtas!“ Ėjo priekyje, kiti tik eksploatuodavo jo atradimus, atsilikdami ne vienu žingsniu. Buvo jų tiek ir tiek. Vien po jo japoniškų eksperimentų pasipylė „tankos“, „haiku“, „basio“ – iš paskos tipeno kas tik netingėjo. O Geda jau pasukęs naujais keliais ir pasirodo ten, kur kritikai su savo schemų kilpom visai nesitikėjo.

Su skaitovais jam tikrai nesisekė. Esu matęs tragiškų atvejų. Aktorius neišmano nei ką deklamuoja, nei kaip. Liūdnas vaizdas – tarsi bekojis šoktų. Eilėraštis išnarstomas, išmontuojamas, griaunant ritmą, arba pernelyg jausmingai „interpretuojamas“. Teneįsižeidžia aktorių padermė, jeigu pasakysiu eretišką mintį: mano akimis, blogiausiai deklamuojantis poetas deklamuoja geriau už geriausiai deklamuojantį aktorių. Tiesa, pasitaiko ir poetų – ypač poečių, kurios skaitydamos daro psichologizavimo, inscenizavimo nuodėmę.

Didesnių priekaištų Sigitas neturėjo Virginijai Kochanskytei.

Niekas kitas nemokėjo taip skaityti jo poezijos kaip pats. Monotonija, bet ne anemiška, o iškilminga, didinga, dievaž, turinti magijos. Pabrėžiamas ritmas, išryškėja kiekvienas žodis. Per radiją arba iš plokštelės skambantys jo „20 prisipažinimų“ ilgiems laikams bus akustinis (ir ne tik!) hitų hitas.

 

Daugiau jau nebus,

Daugiau nieko nebus,

Tiktai šitas kritimas,

Sprogimas, lūžimas

Ir garsas – –

Virš vienintelio mūsų pasaulio.

– – – – – – – – – – – – – – – – –

 

Taip baigiamas eilėraštis „Angelas krintantis Palangoje“. Pritrenkiantis apokaliptiškas finalas stulbina daugelyje jo kūrinių. Kaip lemiamas fechtuotojo dūris, kaip paskutinis krepšininko metimas.

Viena iš „7 vasaros giesmių“ baigiasi: „Pelenai, pelenai, pelenai.“ „Giesmė apie Liuciferį“: „<...> mirties kunigaikšti? Ateik!“ Tarsi išsibūrė savo likimą.

„20 prisipažinimų“ ir „20 antinomijų“ cituočiau ištisai. Tai Gedos klasika, kūrybos viršūnė. Kaip ir:

 

Šitos bitės, kamanės,

Šita amžių galybė,

Virš apgriuvusių kaimų –

Rausva amžinybė.

 

Tai iš „Strazdo“. O „Pėdose“ rasime: „Būsiu Kalnas, būsiu Vėjas.“ Niekas kitas, tik Geda galėjo taip pasakyti.

 

„Teisingo žodžio malda“ irgi pranašiška:

 

Motin švento pamišimo,

duok ugnies ir duok sveikatos,

leisk matyt, ko nieks nemato,

leisk girdėt, ko nieks negirdi,

grįžk, įeik į mano širdį!

 

Per Gražinos laidotuves man vis vaidenosi eilutės iš „Kurapkų priemiesčio karjeruos“:

 

Bijodama – trokšti.

To blyksnio prakeikto, šviesos, kuri smogia per vyzdį.

 

Atmintyje likę ne tiek jau mažai nuotrupų iš jo eilėraščių, ko gero, net nepatekusių į rinkinius. „Tamsią naktį atsimerkia sieloj tūkstančiai pasaulių. Žalias žydi, žydras verkia, o raudonas siaučia, siaučia.“ Ši citata man buvo būtinai reikalinga rašant apie neseniai apakusius asmenis.

Iš jo klajonių po Rusiją. „O Volga gulasi ant pilvo, paskui apsiverčia ant šono – iš pradžių mėlyna ant pilko, paskui ant mėlyno raudona.“ Dar: „Ten nganasanų moterys mažytės – iš po skarų veideliai vos matyti.“ Klausiau, ar tikrai buvo nusibastęs net pas tolimosios Sibiro šiaurės tauteles. Gudriai atsakė: „Tai viršjutiminis patyrimas.“

 

ik pavasari

mana

dvēsele

apģìērbjas

un iet laukā

cik

reižu

mēģinu

viņu

izjautat

nezin kur

nezin kur

 

Atpažinote? Tai „Sielos kelionė“ latviškai, išversta Knuto Skujenieko, didelio Sigito bičiulio. Iš pirmo karto šį tekstelį įsiminiau ir padeklamavau autoriui. Jam tai patiko.

Du jo sakiniai apie vertėjo vargus. „Kiek reikėjo rimų verčiant Dantę!“ „O pamėgink išversti „У лукоморья дуб зелёный.“

Gedos vertimų viršukalnė – Narekaci.

Pirmininkaudamas Nacionalinių premijų komisijai, buvo demokratiškas. Tai galiu paliudyti. Sirgo, tad darbuotoja atvažiavo į namus. Jis užpildė anketą, sužymėdamas savo kandidatus, ir neklausinėjo, kaip ir už ką balsavo kiti. Sakė visad taip darąs.

Mačiau, kaip didysis premijų skyrėjas, jau būdamas našlys, darbavosi prie plytelės – virėsi makaronų su vištiena. Nepatingėjo išsivirti ir obuolienės iš savo sodelio Vieciūnuose obuolių. Gavau ir aš stiklainį.

Talkininkaudavau kraustantis iš buto į butą. Išvažiavę atostogauti, įpareigodavo palaistyti gėles. Pateruose irgi teko paprakaituoti sugrėbiant šieną. Vienas kitas darbelis su dalgiu tekdavo ir „vasarvietėje“, Vieciūnuose.

Paskutiniaisiais metais bene svarbiausias patarnavimas buvo pavedžioti šunį, kai pats šeimininkas vos paėjo. Mikui, sakyčiau, būta net per didelės pagarbos. Ir rašinėliuose neretai pasirodydavo „pasikalbėjimai su Miku“.

Kartą, rengdamasis Miką išvesti į lauką, paėmiau virvelę ir pasibjaurėjęs numečiau – apdergta! Sigitas ramiausiai čiupo ir nuplovė.

Paprašė perskaityti Dantės „Pragaro“ vertimo korektūras, patikslinti į Švediją siunčiamų kūrinių sąrašą. Nunešiau jo eilių „Šiaurės Atėnams“.

2008 m. gruodžio 12 d. vakaras. Smagus ką tik parėjau iš Aušros Liutkutės mokinių koncerto. Telefonas. Skambina Juozas Baušys. Seno draugo balsą girdėti visada malonu. Bet šįkart – ne. Televizija pranešusi, kad mirė Sigitas Geda. Negali būti! Gali. Puoliau ieškoti Šarūno telefono. Bet jis mane pralenkė: reikės giedotojų tėvo laidotuvėse, padėsite? Taip, tai mano pareiga, tą sugebu.

Olė Baušienė dar vakar mačiusi jį per televizorių: ėjo su lazdele iš teismo toks liūdnas. Grėsė kalėjimas. Sakė: „Namuose padaryčiau daugiau nei Pravieniškėse.“ Radijo studijoje Valdui Gedgaudui kalbėjo: „Aš susijęs su lietuvių kalba, man Lietuvoje jaukiausia.“

Baigėsi rūpesčiai ir kančios. Mirtis nuplauna visas nuodėmes.

Buvome kiek apsipykę. Jis įsižeidė dėl mano priekaištų už ne visai etiškus jo interviu „Lietuvos rytui“ ir televizijoms (tai nedaro garbės tokių publikacijų inspiruotojams ir organizatoriams). Regis, užpyko ilgam. O paskutinį gyvenimo mėnesį išdiduolis paskambino ir taip gražiai atsiprašė. Atsileidau iškart: nubraukime visas senas sąskaitas, Sigitai. Mirties nuojautos nebuvo. Tik pasisakė jau neturįs šuns. Ketino pastarųjų metų dienoraščių „Šiaurės Atėnuose“ jau neskelbti. Nežinau, ar sakė tą redakcijai, bet pomirtinė publikacija tęsėsi be galo.

1998 metais „Respublika“ paskelbė gana objektyvius įvairių meno sričių „dešimtukus“. Geriausiu Lietuvos prozininku buvo išrinktas Juozas Aputis, geriausiu kompozitoriumi – Bronius Kutavičius, geriausiu grafiku – Petras Repšys. Kas sieja šias tris pavardes? Tai ilgamečiai Sigito Gedos draugai, ir vienijo juos ne kokia formali lyderystė, o estetinės ir etinės pažiūros. Beje, Geda šiuose „Respublikos“ sąrašuose irgi buvo poetas Nr. 1, pralenkęs Justiną Marcinkevičių, Marcelijų Martinaitį, Vytautą P. Bložę, Juditą Vaičiūnaitę, Aidą Marčėną, Joną Strielkūną, Donaldą Kajoką ir kitus.

Geriausiojo vardo Sigitas nesikratė (pats man tą sąrašą parodė). Kartą – tiesa, neblaivus, pasakė: „Esu atsiųstas poezijai.“ Gal turėjo ir vieną kitą vagnerišką neklystančiojo bruožą. Retkarčiais prabildavo ir su šliogerišku aplombu.

Skaitydamas knygą apie Günterį Grassą apgailestavo, kad pas mus niekas tokių neparašo. Galbūt tikėjosi knygos ir apie save.

Beje, Grasso „Skardinis būgnelis“ įeina į mano visų laikų knygų dešimtuką.

Vėlyvuoju Gedos šedevru laikau „Raitelį ties bastėja“. Eilėraštis suręstas pagal klasikinius eilėdaros principus. Keli posmeliai, o kiek čia stygų užgauta, kiek minties posūkių, paradoksų! „Tai aš. Bet neverkiu aš...“ „Ir kas man sargybiniai tie?“ Geda savo poetinį kelią užbaigė didmeistriškai.

Perskaitęs „Raitelį“, kažkodėl visada prisimenu genialų Turidu ir Santucos duetą iš Pietro Mascagni operos „Kaimo garbė“, kur irgi puikiai suderinti septyni muzikiniai motyvai.

Uršulė man į namus atvežė naujausią – jau pomirtinę – tėvo poezijos rinktinę „Ugniabalsis Niekas“, sudarytą Rimanto Kmitos ir 2013 metais išleistą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto.

Storas mišiolas. Pirmiausia žmogus pasidžiaugi, kad Geda kaip poetas nepraranda aktualumo. Ir nepraras. Tada savaime kyla noras lyginti su paties Sigito sudaryta 2001 metų rinktine „Sokratas kalbasi su vėju“. Poetas tada stropiai atrinkinėjo kūrinius, savo ranka užlygino sovietinių inkvizitorių padarytas žaizdas ir žaizdeles, išmėtė „inkliuzus“.

2014_12_metai.png

Rimantas Kmita poeto kūrybos pradžią atspindi gana išsamiai ir chronologiškai: „Pėdos“, „Strazdas“, „Nakties žiedai“, „Ledynas baltas kaukaspenis“, „Delčia rudenė deivė“. Toliau – dėl rinktinės sandaros jau galima smarkiai diskutuoti. Kodėl neproporcingai tiek daug vietos skirta eilėraščiams, kurių datos – 1991 metų gegužė ir birželis? Jau minėjau, koks sunkus tai buvo poetui laikas, tada Geda nebuvo šimtaprocentinis Geda. Kodėl sudarytojui taip patiko „Ąžuolo kultūros“ abrakadabra, kurios niekas nepavadins Gedos sėkme? Ir kitos to meto eilės labai nedisciplinuotos. Kai kurie kritikai bando įrodinėti, kad pradedant „Žalio gintaro vėriniais“ poeto Gedos talentas išvis pasukęs klystkeliais, nors aš su tuo nesutikčiau. Knygoje pasigedau „Dubultų romansero“, „Aramėjiškų kryžių poezijos“, „Sielos kelionės“, „Raitelio ties bastėja“. Sudarytojas atrinko tik dvi iš „Septynių vasarų giesmių“ (mano akimis, publikavimo prašyte prašosi visos vienuolika!).

Beje, ir pats Sigitas „Sokrate“, sakyčiau, palikęs spragų. Dabar jau galima tik spėlioti, kodėl neįtraukė daug ko iš „Pėdų“ (vien kiaulės skerdimas kaip meistriškai ten aprašytas!). Kažkodėl nepateko „Atsitokėjimas“ ir „Angelas krintantis Palangoje“ su apokaliptiška pabaiga.

Ant mano stalo ir dabar guli ar ne šešetas Sigito Gedos knygų. Atėję stebisi: koks čia kultas? Teisinuosi: rašau atsiminimus, daug ką prireikia pasitikslinti. Tai ne visai tiesa. Tas knygas atsiverčiu ir sunkmečiu, ir šiaip be progos. Man būtina bent tokiu būdu su juo pasikalbėti – mintis iškart atkunta. Ne vienas kūrėjas yra prisipažinęs, kad Geda jį pažadino, ne vienas jaunasis sako, kad šis poetas suformavo jo literatūrinį skonį.

Gedynė buvo tas kanalas, per kurį mane pasiekdavo draudžiamoji literatūra. Iš Sigito gavau paskaityti Kazį Bradūną, Birutę Pūkelevičiūtę, Jurgį Blekaitį, Zenoną Ivinskį, net skandalingąją Vladimiro Nabokovo „Lolitą“. Su kokiu įkarščiu skaičiau Nadeždos Mandelštam atsiminimus! Sigito bute pirmą kartą pamačiau Hieronimo Boscho reprodukcijas, iš plokštelių klausiausi Olivier Messiaeno, Toro Takemitsu.

Mano gyvenimą tas bendravimas nušvietė ypatinga šviesa. Žmogus, tiek daug nuveikęs lietuvių poezijoje, visoje mūsų kultūroje, buvo nepaprastai reikšmingas ir man. Dėkoju likimui, kad taip ilgai teko būti šalia jo.

 

2014 m. rugsėjis