tekstai.lt

Vaiva Markevičiūtė. Vienatvė – nuostabus dalykas (J. Skablauskaitės „Žiežulės“)

Recenzijos, anotacijos

 

Jolita Skablauskaitė. ŽIEŽULĖS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 502 p.

 

b_200_301_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_2014_12_Jolita-Skablauskaitė.-ŽIEŽULĖS.jpg

„Žiežulės“ – septintas ir solidžiausios apimties Jolitos Skablauskaitės romanas. Jis puikiai papildo šios rašytojos romanų visumą – nuo kitų nesiskiria nei forma, nei visiems jos kūriniams būdinga stilistika, nei, galiausiai, tematika. Papasakoti bet kurio J. Skablauskaitės romano fabulą visada yra išties sunkus uždavinys, bet šiuo požiūriu „Žiežulės“ lenkia ankstesniuosius. Galima sakyti, šiame romane veiksmo ir siužeto vingių visai nėra, šiokie tokie posūkiai atsiranda tik antroje knygos dalyje. Jei vis dėlto pabandytume apibūdinti „Žiežulių“ siužetą, jis skambėtų maždaug taip: provincijoje su seneliais užaugusi našlaitė Glinda Vilniuje bando įgyvendinti savo svajonę – valdyti viešbutį, tačiau tampa tik kelių bendrabučio kambarių valdytoja. Vilniuje ji sužino, kas buvo jos tėvas, gauna jo užrašus, juos skaito, vėliau susipažįsta su panašaus likimo broliu Egiliu, šis iš Romos parsiveža moterį Palmirą, visi trys apsigyvena Egilio dvare prie Žeimelio, Palmira randama negyva, Glinda skaito brolio užrašus, Egilis nusižudo. Tačiau tam, kad parašytų penkių šimtų puslapių romaną, J. Skablauskaitei įvykių ir nereikia – didžiąją knygos dalį sudaro vienas su kitu nesusiję vaizduotės kuriami regėjimai, tarsi karoliai suverti ant labai plono, kartais sunkiai užčiuopiamo fabulos siūlo.

Septintajame savo romane rašytoja pasirinko jai kiek neįprastą pasakojimo konstravimo būdą: į kalbėjimą trečiuoju asmeniu apie Glindą čia įterpiami kiti balsai: niekaip (nei šriftu, nei skyriais) neišskiriami tėvo, vadinamo Alisteriu, užrašų intarpai ir Egilio užrašai. Juos, kaip galima suprasti, skaito Glinda, tačiau romane jie sudaro kone pusę knygos ir yra, jei galima taip sakyti, ne mažiau (o gal ir labiau) svarbūs nei pagrindinė pasakojimo linija.

Čia reikėtų stabtelėti ir konstatuoti, kad kalbėti vyro balsu J. Skablauskaitei vis dėlto sekasi geriau – pasakojimas pirmuoju asmeniu yra labiau struktūruotas ir logiškesnis, jis skaitytojui padeda artimiau pajausti veikėją, vaizduotės intarpai čia atrodo labiau paaiškinami ir suvoktini. Nors, reikia pasakyti, „Žiežulės“ yra gerokai ištemptas romanas ir didžioji dalis įterptinių pasakojimų yra savitikslis, nemotyvuotas elementas, neturintis reikšmės įvykių eigai. Tiesa, prisiminus, kad J. Skablauskaitės romanų esmė yra ne siužetas, o juose kuriama ypatinga atmosfera ir iš jos išplaukiančios vaizdinių virtinės su įvairiausių prasmių užuominomis, būtų galima teigti, kad ilgų įterptinių pasakojimų savitiksliškumas nėra romano minusas, tačiau šiuo atveju jis kritikuotinas. Užsižaista ne tik su tėvo užrašais (jie greta Glindos ir Egilio istorijų atrodo kaip šalutinė ir nebūtina informacija, nutolstanti nuo pagrindinės romano temos), bet ir su visa pertekline romano įžanga. Manyčiau, kad esminis pasakojimas prasideda tik Glindai ir Egiliui išvažiavus į sodybą, t. y. antroje knygos pusėje, o kulminaciją pasiekia paskutiniame šimte puslapių. Didelis konstruktyvus romano pliusas – tų pačių įvykių pasakojimas iš skirtingų perspektyvų: trečiuoju asmeniu iš Glindos situacijos ir pirmuoju asmeniu – Egilio akimis.

„Žiežules“ norėtųsi pavadinti sąmonės srauto romanu. Tačiau tai ne veikėjų sąmonės srautas, o veikiau pačios J. Skablauskaitės – rodosi, kad romano siužetas neturi jokios schemos, tęstinumo, vaizduojamajame pasaulyje nėra nieko stabilaus. Nuolat kinta ne tik objektai (iki šio romano efemeriški būdavo tik jie – niekada nežinai, kuo gali pavirsti debesis, ugnis, vanduo, kas gali išnirti iš už kampo, iš sienos, kur gali atsiverti nauja erdvė su visai kitu laiku ir pan.), naujame romane stabilumo neturi ir antraplaniai veikėjai, jų svarba vis keičiasi, pavyzdžiui, epizodinis Juozapas Dovas staiga virsta mylimuoju, romano pabaigoje atsiranda toks Ramūnas, buvęs Glindos meilužis, o tie veikėjai, kurie iš pradžių rodosi svarbūs, vėliau tiesiog išnyksta, todėl skaitytojui sunku susitelkti ties pagrindiniais veikėjais, nes niekada nežinai, kurie iš jų yra tokie – svarbūs ir išliekantys. O susikaupimo pastangų, ištvermės skaitant J. Skablauskaitės knygas tikrai reikia. „Žiežulės“ nėra lengvas vakaro ar kelionės traukiniu skaitinys.

Dar vienas siužetinio spontaniškumo, atsisakymo konstruoti fabulą pavyzdys yra tai, kad knygos pradžioje Glinda dega noru parašyti apie savo tėvą knygą; atrodo, kad visas veiksmas ir kryps šion linkmėn, bet sutikusi brolį mergina savo norą visai pamiršta, apie jį probėgšmais užsimenama tik knygos pabaigoje. Skaitant neapleidžia įspūdis, kad rašydama savo romaną autorė pati nežinojo, kaip viskas jame tęsis ir kuo baigsis. Ar tai knygos trūkumas, ar privalumas? Sunku pasakyti.

Įdomus ir simboliškas yra šio J. Skablauskaitės romano pavadinimas. Kone kiekviename rašytojos kūrybai skirtame kritiniame straipsnyje užsimenama, kad jos romanų centre visada matomos moterys, jos apibūdinamos įvairiai, dažniausiai – kaip gamtiškos, gaivališkos, raganiškos būtybės. Dabar visus šiuos apibūdinimus pati rašytoja sutalpina į vieną žodį – žiežulė. Aiškus šio žodžio ryšys su žiežula – ragana, burtininke, laume. Taip, J. Skablauskaitės romanų moterys iš tikrųjų primena bauginančias mitologines laumes ar pasakų raganas – jos ne visada tradiciškai gražios (romane nuolat pabrėžiama, kad Glindos dantys dideli ir kreidiniai, o kojos stambios ir apaugusios raudonais plaukais), tačiau tos moterys traukia savo išvaizda, jos yra užburiančios, nuodingos, bendrauja su netradicinėmis mitologinėmis, pasakų ar fantazijų pasaulio būtybėmis, su kuriomis susikalba labiau nei su žmonėmis.

Kaip jau minėta, vienas išskirtinių J. Skablauskaitės kūrybos bruožų – žodyno įmantrumas. Jos tekstuose apstu tokių žodžių darinių, kokie dažnam net į galvą nešautų. Žiežulės – vienas iš daugybės autorės sukurtų žodžių, gal ir ne pats įmantriausias, tačiau talpinantis tikrai daug – visas moters savybes, įvairiausius jos epitetus, visą moteriškąją esybę. Tiesa, šiame romane žiežule įvardijama ne tik Glinda, bet ir Egilis, tad šis naujas personažo apibūdinimas universalus, tinkamas ne tik labai savitoms J. Skablauskaitės moterims, bet ir vyrams bei apskritai išskirtiniams jos fantastiško pasaulio žmonėms. Manau, kad ilgainiui tas autorės sukurtas žodis prigis ir kritikoje – taikliau pavadinti jos gaivališkus veikėjus vargu ar begalima.

Jei kas paklaustų, apie ką šis romanas, atsakyčiau trumpai – apie vienatvę. Vienatvės ir vienišumo tema vyrauja visoje J. Skablauskaitės kūryboje. „Žiežulių“ centre – trys vienišos figūros: tėvas ir du jo vaikai. Glindą ir Egilį, dar jiems negimus, pirmiausia palieka tėvas, vos gimusių abiejų motinos nusižudo, galiausiai miršta ir abiejų globėjai. Brolis ir sesuo, vos susitikę, įsikimba vienas kito, – pirmąkart jiems susitikus pasikeičia Glindos pasaulio suvokimas: „Viduramžiška vienutė virto beribiais toliais“ (p. 193), o ir Egilis savo užrašuose konstatuoja kone tą patį: „Dabar jau mūsų niekas nebeperskirs. Ir pasijutau be proto laimingas“ (p. 393).

Abu su vienatve bando kovoti savaip. Vaikystėje Glinda broliu laiko pagalį, pasigauna laukinį vaiką ir tikisi jį prisijaukinti, o vėliau, suaugusi, vis kalba apie savo mylimąjį, kuris romane suvoktinas ne kaip gyvas fizinis asmuo (kaip minėta, mylimojo vaidmenį ji priskiria epizodiškai pasirodančiam Juozapui Dovui), o labiau kaip dvasinę ramybę sukuriantis žinojimas, kad toks mylimasis yra. Egilis vienatvę nugalėti bando kitaip – miegodamas su nemylimomis moterimis: „Po visko arogantiškai sudribo išpilta prakaito lašelių ir pasigirdo duslus, kažkoks požeminis juokas, kuris tuoj po sueities neleido man pajusti klaikios kosminės vienatvės“ (p. 343). Taigi nuo klaikios kosminės vienatvės vyras ir moteris ginasi skirtingais būdais. Keltume prielaidą, kad šiame romane Glinda ir Egilis gali būti suvokiami kaip du priešingi, tačiau vienas kitą papildantys pradai. Galbūt dėl to knygoje tie patys įvykiai pateikiami abiejų akimis.

2014_12_metai.png

Tiesa, brolio ir sesers ryšys knygoje nėra įprastas – J. Skablauskaitės veikėjus, kaip ir penktajame jos romane „Brudenis“ (2006), sieja incestiniai santykiai. Tik „Žiežulėse“ jie taip ir lieka platoniški, nors fizinę trauką vienas kitam brolis ir sesuo jaučia. Tokią trauką galima suvokti ne tik tiesiogiai – kaip incestą, bet ir interpretuoti kaip būdą atskleisti dvi to paties žmogaus dalis – moteriškąją ir vyriškąją. Pirmąkart susitikę brolis ir sesuo pamano tą patį: Glinda – „koridoriaus tarpduryje susidūrė su raudonplaukiu vyriškiu, tobulai panašiu į Glindą“ (p. 193); Egilis – „Negalėjau patikėti savo akimis. Juk tai buvau aš! Tik... – moters pavidalo“ (p. 392). Taigi vieno kraujo brolis ir sesuo tarsi simbolizuoja vieną žmogų, todėl savotišką pilnatvę šie du priešingi pradai gali pajusti tik būdami kartu.

Atrodytų, Egiliui ir Glindai susitikus jų vienatvė turėtų baigtis, tačiau gyvenant kartu dvarelyje ji tampa tik dar skaudesnė: abu supranta, kad tarp jų negali būti fizinio ryšio, tačiau jaučia abipusę trauką ir degte dega iš pavydo: Egilis pavydi niekad nematytam ir tik jaučiamam sesers mylimajam, o Glinda nekenčia brolio sužadėtinės Palmiros. Čia ir turėtų užsimegzti pagrindinė romano intriga – Glinda netiesiogiai užsako Palmiros nužudymą, kad brolis liktų tik jai, tačiau kaimiečiai ne tik nudaigoja Palmirą, bet kone mirtinai primuša ir Egilį, o šis atsigauna tik tam, kad nusižudytų. Vargu ar tokią intrigą galima vadinti intriga, nes pasakojimu neauginama įtampa, kitaip tariant, ant stalo iškart atverčiamos visos kortos, skaitytojui nepaliekama jokių paslapčių.

Kadangi J. Skablauskaitės romano esmė – ne siužetas ir ne intriga, tad galima atskleisti – knygos pabaigoje Glinda lieka viena: miršta ne tik jos brolis, bet ir mylimasis, o netekusi abiejų brangių vyrų ji nužudo ir vienintelę, nors jos ir nesupratusią, savo draugę – nuomininkę Augraudę. Ir taip vėl lieka visiškai viena. Pagrindinė romano mintis, manau, suskamba vieno epizodinio veikėjo – žvėries-medkirčio – lūpose: „Vienatvė nuostabus dalykas, tik nedaug kas tai supranta. Arba per vėlai“ (p. 465).

Tokios mintys ir lieka perskaičius romaną pirmą kartą. Tikiu ir žinau, kad, perskaičiusi knygą antrą kartą, parašyčiau apie ją visai kitokį tekstą. Tokie tad ir yra J. Skablauskaitės romanai – iš pirmo karto neperkandami, neįveikiami, tokios yra ir jos žiežulės. Nors „Žiežulės“, mano nuomone, nėra geriausias rašytojos kūrinys, tačiau jis puikiai papildo kūrybos visumą – ne tik įvardija visuose kūriniuose sutinkamus savitus, ryškius ir charakteringus veikėjus – žiežules, bet per esmines vyro–moters, meilės–neapykantos, gyvenimo–mirties priešpriešas atskleidžia Jolitos Skablauskaitės kūriniuose vyraujančią vienatvės ir vienišumo temą.