tekstai.lt

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

 b_200_307_16777215_0___images_iliustracijos_2015_Stulpinias.jpg

 

Šešiolika tankių eilučių

 

Sūrymo ir duonos

prie bėralo.

It permirkęs pelenas

ežero ledas, o laikos.

Iš briaunotų stiklinių –

nė šukės. Ugninga

žara už daubų.

Iš toli atplasnoja langas,

pirštai žarsto klavišus

Oginskio polonezui.

Vežimo siaurumo kelias

pro koplyčią.

Mažai kas tyli,

nedaug tokių,

kurie kalba

mirę.

 

Pirštai žarsto

spragas tarp eilučių.

 

 

Į vakariją

 

Kadaise,

prieš tuntą

rusenančių metų,

kur epušės

blykčioja balsvos

šviesiąja lapų puse,

kur polaidžio vandenys

riba po medžiais, –

sustojau

lyg įbestas žemėn.

Kraštovaizdis,

einant į Grūstę,

rūstesnis tuojau už Sedos.

Iškilus į šventę Marijos,

kadai Magdalenos,

į šventę, kuri

lyg vaiski melsvuma

virš Pagardės kaimo

per Kalnus viršum Kalvarijos.

Rasa vakarinė tarytum giesmė,

tarytum malda nuosekli.

Toks keistas viršus

Alsėdžių aikštės,

taip nusmelkia lyg aidesys

miestelis Barstyčių,

paskui – Ylakių.

Mosėdžio akmenys

grimzta į vakariją,

kaip šiaurės šviesa – jūron.

Vienišas Skuodas migloj,

įkūnytas žodyje Tai .

 

Kaip Bartuvos upė –

negrįžta.

 

 

Neatsižiūrimas kraštas

 

Įsikniaubus į ranką,

akyse –

                pilkuonėlis

apsnūdęs molas

ir vandens švitesys.

 

Kad pastebėtum

jūrą,

kuri teka,

vakaras turi kristi

į akį.

 

Neatsižiūrimas kraštas.

Šarlatanai

nusisuka staiga,

žemo netenka balso.

 

Naktinės

apšviestas lempos,

skaitai Marą .

Dekamerono

paklydėlį sūnų.

 

 

Dulksnoto ryto baladė

 

Vaikystės namuos

nebuvo langų į šiaurę.

Priemenėj

daug kabinotų,

tėtušio apsiaustų,

įdienojus – pusiau prietema.

Jei rankoje nieko, jokio žibinčiaus,

naktimis – sodo tamsa.

Kankinantys kvapai, aromatai –

valgio, gėrio, – jų nepamirši

kaip sklandytuvų,

kurių po paskraidymų

laukdavo kiemas.

Degė saulė

aukštai danguje.

Už prabėgusį laiką

mirgėjo žvaigždės.

 

Vaikystės namuos

nebuvo langų į šiaurę.

Nebepameni vieno

dulksnoto ryto

ir katras buvo pirmesnis,

ar ieties metikas –

jis svaidė pievoje ietį, –

ar laikrodis su svambalais,

bet jiedu abu slapčiomis

pamerkdavo Siuzei,

merginai ne šio pasaulio.

Kaip rantyti kočėlai

aidėjo laiptai,

slėpės takas giliai javuos.

Bangos nuklodavo visą

prižėlusį ežerą.

Kažin ar taip pat

putą baltą ir palšą

jos tebemeta į krantą,

tebešoka

tą purų šokį, kur šoko

kadų kadais.

 

 

Akmens kvapas

 

Kreivo kalno kreivą dieną

retai kas nerūstauja,

retai kas priglunda per bangas.

Kai maloniai prieš sutemas išlenda saulė,

pro lapotus pakrantės medžius

nušvinta upė.

Apsnūdo kaimelio trobos

ir, regis, drauge su žvejais

žiūri į prošvaistę.

Pagaliau sulaukei valandos:

sunkiai pasėdi,

akimoju stojies.

Akmens,

skaldomo akmens

kvapas,

kvapas daužant

kuvalda granitą.

Stipriai užmerkus akis.

Suraukus kaktą.

 

 

*

Levandų vanduo,

aliejai.

 

Kad tu suprastum,

koks klaidingas buvo pavasaris,

pasiplaukiojimai valtim po užlajas.

Koks ramus,

neramus buvo kalbėjimas,

išėjęs iš krantų.

Levandų vanduo,

aliejai,

melsvi levandų žiedai.

 

 

Pasienis

 

Niekada

neguldei galvos,

kad, pamatęs didelę katedrą,

esi mažoje šalyje.

Nieko bemaž nežadėjai.

Staiga – pasienis,

slūgsta tamsingi kuorai.

Parskridusios pempės

kuodą svarina sniegas.

Nebereikia glamžyt beretės,

nusiimt jos todėl,

kad – beretė.

Sveiki,

sudriskę skelbimai,

afišų statinės,

apkiautusios iškabos ir stulpai.

Ramumo, įdubęs kloni.

Nuo čia netoli – ozas.

Tiesiai arčiau – aplink greičiau.

 

 

Švytis

 

Uždega langą

garuojanti vakaro saulė.

Morfėjau, Morfėjau,

vėjas stūgauja medžiuos

kelintą naktį, nepamenu jau –

apie ką.

 

Horizonte

būtasis kartinis laikas.

Koks žuvo poetas!

Jei prie Žemaitės *

būtų stovėjęs Mačernis,

įkūnytas bronzinis Švytis ,

ką tik nulaužta šaka

pasirėmęs mąslus keliauninkas,

džakometiškai veriamas vėjo

galybės,

mūsų vaikystės ruduo

ir ilgos kaip pirštai žiemos,

pagaliau metų metai

būtų buvę labiau

mūsų.

 

 * Žemaitės gimnazijos

 

 

Turėk galvoje

 

Trys pirštai koteliu užrašė,

kas turi sugriūti, sugrius,

kas neturi sugriūti, irgi sugrius,

lyg irtų paplautas smėlis.

 

Trys pirštai koteliu užrašė,

kad šnarančiais šešėliais

atskrenda dagiliai.

Tiesiai.

 

Kad šičia, sėdint ant akmens,

ir vienumai erdviau,

ir gėlai. Už tai,

kad gyvenai

dėl to paties, dėl ko gyvena

dėlės ir velėna,

asiūkliai slėnio drėgmėje,

dėl ko suloja lapės.

Tau muzika turėjo kilti

iš minties,

iš slėpiningos promenados.

Nes astronomija skurdi

kaip guvernantė,

išplėtusi akis į šeimininką.

 

Nes to, kas tikra,

daug mažiau, nei rodės.

Visais padykusiais laikais,

net mums palikus šį pasaulį,

tiki ar ne,

ateina linksmas metas.

 

metai_2015_sausio-virselis.png