Gražina Kelmelytė gimė 1993 m. Klaipėdoje, baigė „Baltijos“ gimnaziją, dabar studijuoja klasikinę filologiją (senovės graikų ir lotynų kalbas) Vilniaus universitete. Mokyklos laikais dalyvavo filologiniuose konkursuose, kūrybos publikuota „Nemune“, „Baltijos“ almanache.

 


 

 

Kavinėse

 

Penkiolika blondinių raštuotomis kojomis

Juodomis galvomis groja kėdėmis kažkur už nugaros

 

Mano namai kavinės ir aš laukiu kol nebebus

Kol jų daugiau nebebus ir aš vėl atsibusiu

Iš to vienintelio nusibodusio sapno apie save

 

Jame kvepia jūros dumblas jame žemė

Girgžda lyg liptum ant duonos ar druskos

Jame dar gali apkabinti rankomis

Atsisveikinimas tęsiasi taip ilgai pamiršti tuoj

Išeisiantis

 

Tada nustosiu matyti save tik aprūkusiam veidrody

Šokti su svyruokliais kurie save vadina žmonėm ir

Žmonėmis kurie sveria minutes ir laikrodžius vietoj

Širdies ir plunksnos

 

Žmonėmis kaip ir aš kuriems neberūpi

Rūpėti

Bet po sapno atrodo kad

Penkiolika Džonatanų Livingstonų Žuvėdrų

Pešasi dėl gabalėlio žuvies

Ne tos jaukios blondinės

 

 

Kalba

 

Seniau žmonės kalbėdavo

Seniau aš laukdavau kol užkalbins kalbės kalbės

Gal geriau kad dabar jie nieko nesako tik kvaksinčios žalios

Aristofano varlytės

 

Mes nekalbam

 

Naktis tave kankinant niekada nesibaigia

Bus mėlynių ir kraujo tavo balto kūno ryte

Paklodės liūdesį sklaido po lovą

Aušta skausminga

Paskui vėl aimanuoja

Žara

 

Mano pirštai mediniai drugeliai tavo

Balto kūno fone mūsų juokas žėri

Nublanksta

Tavo springstančių lūpų seilių šerkšnas

Oda oda oda

Žaizda

 

Mes jau nekalbam per daug prisiskaitėm

Vynas virto krauju duona sumindyta slepias

Sielos trupiniai žioji išbirę skylėm

Žvaigžde

Kad mus kas nors užkalbėtų

Iškalbėtų iš kūno iš ledo iš ledkūnio

Paliestų daugiau nei ranka

Nei mintim

 

Skardinės stogų karūnos kai virš tavęs teka

Miesto mėnulis aštresnis nei tau paruoštos

Adatos nei tavo mane verčiantis kūnas

 

Ne toks aštrus spigus

Vis dar

Ne žodis

 

 

Vanduo

 

Aš atsimenu mes išrašėmė tavo vardą

Po senų ąžuolų lajomis

Žemė nusėta gilėmis juodžemio kvapas

Lygus upės veidrodis

Toks kad galėtum perbristi nesušlapęs

Pereiti į kitą pusę

Jausdavai tiek laukimo kelio dulkėse

Tiek dangaus dar neužimto žvilgsniais

Galėjo pasiekti tavo rankos

O naktimis po lova krebždėjo žiurkės ir dilgčiojo

Balzganas amalas

Manei dangus griūva manei neatsitiktinai

Susitikom

Kai praplikę seni šienpjoviai dantyse su smilga

Prakaitą šluostės iš po šiaudinių kepurių

Mes buvome žemėje po kuria jie stovi

Mes buvome jų dukros ir sūnūs

Jų aistros sapnas tarp nakties šlaunų

Trumpas

Ir paskui mes gimėm ir gimėm

Prikaupę akyse ir žemės ir kruvinųjų žvaigždžių

Būti bet kas tik ne jie

Paskui kai išėjom

Išėjom į kitą veidrodžio pusę

Pagaliau susitikti

Mes jau buvom savo pačių dukros ir sūnus

Iš dievo narvo į šonkaulių narvą

Grotos dingo įsispraudė mumyse

Kur jis dabar

Tas žmogus prie šulinio prie žemės

Prie kvepiančios odos ne iš pieno ir juodo akmens

 

Jis kartais man atneša stiklą

Stiklą drungno vandens

Gerk sako pildamas ant žemės

Gerk

 

Ir abu klūpome, geriame

Jis mano siela

Ir aš

 

 

Staigus supratimas

 

Apleistajam sode su girgždančiais vartais kuriuos alyva

Patepti pamiršta sodininko rankos į žemę nugrimzdusios

Pusiau šypsenos iš po blakstienų visos tavo kai nuravėjęs vagą

 

Pakeli ranką prieš saulę kad kepurę

Prie dirvos grumstelio vilnijančios kalbos atsivėręs gerklės

Slenkstis dievo tracheostomija paskubomis

Kai jis nori kad žodžiai ištryškę fontanu laistytų

Bet deja girdisi kaip jaunos kvailystės

 

Vakare užlipus ant kopėčių prie daržinės lyg koptum

Į antrąjį gyvenimo aukštą

Skaičiuoji mėnulius

Na ir kas jis tik vienas švelniomis gegužės jaunatimis

Miršta

Paslėpiau dėžėje

Vandeny ten prie sodybos ežero suvežto smėlio kopose

Ganosi lietaus paklodėmis apsidengę vaikai

Ir laistytuvais šeria vis alkaną ežerą ir jie užaugs ir juos

Mylimos saulės šukės sužeis

Ir tu visa

Visa

Taip skausmingai matai įsirėžus lange popietės kirtis

 

Į veidą

Ir juk tai praeis kaip pasikeičia tyliai visa

Dangūs ir naktis aitvarais mus į žvaigždynus paleis

 

Dar neatsikandęs obuolio tu žinai per šlamančius

Sodus vilnijant giesmėms debesų lyg tyliai motinos

Dainai šviesos durų ruože

Visa tai

Visa tai

Pasibaigs