tekstai.lt

Mykolas Sauka. .lt. Apsakymas

Benedikto Januševičiaus nuotr.
Benedikto Januševičiaus nuotr.

Gimiau 1989 metais. Apie mano gimimą pasakoja, kad gimiau virkštele dvigubu mazgu apsivyniojęs kaklą. Dvigubu, pabrėžia mama. Ji labai didžiuojasi tuo, kad mazgas buvo dvigubas. Nežinau, kodėl ji tuo didžiuojasi, bet ir aš ėmiau tuo didžiuotis. Sesutė sakė, kad gimti su dvigubu mazgu pasitaiko daug rečiau negu su marškinėliais. Tolimesni įvykiai mažiau verti dėmesio. Šešerius metus mokiausi tašyti granitą ir lieti bronzines skulptūras. Žinau, ant kelių kojų turi stovėti bronzinis žirgas, kad nenuvirstų: ant trijų, retais atvejais piestu, ant dviejų, bet ne mažiau negu ant vienos. Bronzinis žirgas negali kyboti ore.


 

I

Bilietus turėjome, reikėjo tik susirasti nakvynę. Užpildyti anketas couchsurfing.org interneto puslapyje, kurias peržiūrėję Paryžiaus, Ille de France gyventojai užsimanytų paguldyti mus ant savųjų sofų. Ada čia nematė problemų. Į puslapį ji įkėlė seksualią nuotrauką su maudymuku Kosta Rikos paplūdimyje, o jos motyvacinis laiškas atrodė taip: „Hi. Traveling to Paris with a friend. Need a place to stay“1.

Man tai nepatiko. Friend, protestavau, tai aš? Ne, ne, ne! Aš – daugiau negu draugas. Šitą žodį reikia pakeisti, pasakiau. Ada buvo nieko prieš. Bet kaip angliškame tekste pakeisti „draugą“ į „vaikiną“? Prancūziškas petit copain2 skambėjo įtartinai – mažasis draugužis? Penis?

Boyfriend ir girlfriend – bjaurūs amerikietiški terminai, trenkiantys šunimi („Come here, Lasie! Come here, girl!“3 ir „Roll over, Beethoven, good boy!“4).

Beliko „friend“ pakeisti į „fiance“.

Taip mes susižadėjome per couchsurfingą.

Po sužadėtuvių mano fiancée nebesirūpino anketos reikalais ir ėmė rinktis sijonus kelionei:

Kaip aš atrodau su šituo?

Labai fainai.

Ne, jis bjaurus. Tu bandai man įtikti. Nebandyk man įtikti.

Aš tuo metu pildžiau savosios anketos skiltį „Viskas apie mane“. Sunku parašyti viską apie save. Sunku apie save parašyti bet ką. Parašyti politkorektiškai, patraukliai, bet kartu ir taip, kad visi tie iškrypėliai, kurie skaitys, negautų preteksto save liesti. Vienas baisiausių dalykų, kuriuos galiu įsivaizduoti – tas, kad žmonės, skaitydami mano anketą, save lies. Be to, viskas, kas parašoma internete, išlieka: užsienio serveriuose, slaptųjų tarnybų duomenų bazėse. Vadinasi, net jeigu užsienio slaptosios tarnybos neturi savo gretose iškrypėlių, bet jų priims ateityje, net ir po daugelio metų jie galės save liesti, žiūrėdami į mano senos, naivios asmenybės rudimentus. Viskas apie mane. Parašiau, kad mėgstu žaisti futbolą. Tada ištryniau. Žodį „futbolas“ pakeičiau žodžiu „kriketas“. Kad būtų paslaptingiau. Kad sumėtyčiau pėdas. Net nežinau, kas tas kriketas. Persigalvojau. Parašiau, kad nekenčiu sporto. Tai buvo tiesa. Bet ar už tai kas nors norės mane paguldyt ant savo sofos? Ne. Kad tave norėtų paguldyti ant sofos, turi būti sportiškas (šachmatai ir šaškės netinka), aktyvus, socialus. Apsimesti? Melas būtų greitai išaiškėjęs, nes aš, ko gero, neturėjau nė vienos sportiškos arba socialios nuotraukos. Galvojau apie fotomontažą. Parsisiųsti fotošopo mokomąją medžiagą. Dvidešimt gigabaitų. Reikia kažką ištrinti –

Mane apėmė neviltis. Užsidengęs burną delnu, pradėjau kūkčioti ir po visą darbalaukį spragsėti abiem pelės mygtukais. Dešiniu ir kairiu, kairiu ir dešiniu. Ir ratuku. Ratukas taip pat spragsėjo. Spragsinčio ratuko atradimas, kuris nedžiugino, nes buvo padarytas nevilties akimirką. Ada raukydamasi pažvelgė į mane.

Ko čia verki, durneli? Taigi rašyk: easygoing (plačių pažiūrų) ir open-minded (gero būdo). O gyvenimo filosofija – carpe diem, – paaiškino ji, delnu lygindama sijoną.

Čia kažkaip užsienietiškai?

Nu tipo „džiaugiuosi diena“, kad kiekviena diena tau kaip šventė.

Bet kiekviena diena man – kankynė.

Nesimaivyk, parašyk, ir tiek, standartinė procedūra.

Ir viskas?

Nežinau, kitką sugalvok pats. O, va, padaryk asmenybės testą... kaip man tinka šitas?

Puikiai. Nuostabiai.

Daugiau ji su manimi nekalbėjo.

Asmenybės testas atrodė taip: po gražiai suformuluotais gyvenimiškais teiginiais, besibaigiančiais tašku (man labai patiko, kad jie baigiasi tašku) reikėjo pelyte patraukti slinktį link „sutinku“ arba „nesutinku“.

Jums lengva užmegzti nuoširdų ryšį su kitais žmonėmis.

Labiau sutinku.

Esate empatiškas/a.

Tikriausiai.

Jums reikia laiko pabūti vienam, „perkrauti baterijas“.

Labai.

Apibūdintumėte save kaip kūrybingą asmenybę.

Sutinku.

Logiškas sprendimas visada geriausias, net jei jis užgauna kieno nors jausmus.

Iš kur man žinoti.

Esate valingas žmogus.

Taip.

Galite ilgai ir reguliariai dirbti tą patį jūsų nedominantį darbą.

Ne.

Rezultatas:

Nors jums lengva užmegzti nuoširdų ryšį su kitais žmonėmis, bet vėliau jums reikia laiko pabūti vienam, „perkrauti baterijas“. Esate kūrybinga, empatiška ir valinga asmenybė. Trūkumai: nepakeliate rutinos.“

Kaip pirštu į akį!

INFJ tipas: intravertas, intuityvus, jaučiantis, planuojantis. Saugotojas idealistas kovotojas. Tai labai retas tipas. Tokių žmonių pasaulyje mažiau nei vienas procentas. Tą patį asmenybės testą sprendė ir tokius pačius rezultatus gavo Nelsonas Mandela, Martinas Liuteris Kingas, Motina Teresė ir Melisa Smit iš Pensilvanijos, kiekvieną dieną fotografuojanti save spintos veidrodyje ta pačia poza (dešinė ranka ant klubų, kairėje pakeltas išmanusis telefonas), bet skirtingais drabužiais. Melisos komentaras po asmenybės testu: „O dievulėliau! Vau! Kaip tiksliai apibūdinta, juk tai aš! Kadangi mūsų pasaulyje tiek nedaug, sunku rasti tokių, kurie visiškai mus suprastų. Norėčiau, kad didesnė pasaulio dalis turėtų šį asmenybės tipą – gailiaširdiškumas, kurį mes skleidžiame, paverstų pasaulį geresne vieta gyventi!“

Gailiaširdiškumas, kurį mes skleidžiame sieninės spintos veidrodžiui.

Taip pat apokrifiniame interneto puslapyje parašyta: ir Jėzus Kristus buvo INFJ. Maniau jį buvus INRI.

Dabar bent jau turėjau ką parašyti skiltyje „Viskas apie mane“: „Plačių pažiūrų, gero būdo. Kaip Jėzus.“

Nepaisant geros charakteristikos (gal todėl, kad ji, užsiėmusi drabužiais, pamiršo motyvaciniame laiške žodį friend pakeisti į fiance), per kelias dienas ne aš, o Ada gavo dvylika kvietimų apsistoti: ją pakvietė tąjų, šiatsu, giliųjų raumenų, „karšto akmens“ ir pėdų masažo specialistai, aktų fotografai, trys pradedantys ir vienas profesionalas, jogos treneris, dvasingas vaikinas, praktikuojantis meditacijas be drabužių užmiesčio kempinge ir masažistas, vairuojantis „Skuterį“, rūkantis šišą ir puikiai, ypač lietingu oru, gaminantis valgyti (jo skiltyje „Viskas apie mane“ vietoj „I’m a great cook“5 perskaičiau „I’m a great cock“6). Į mano skelbimą atsiliepė tik keli vyriškosios lyties Kinsley skalės ekspertai.

II

Mes susigrūdome į lėktuvą.

Sitbackandrelax“7, – pasakė skrydžio palydovė. Skrydžio palydovės ir pilotas kalbėjo anglų ir lietuvių kalbų dialektais (pagautas poetinio šėlo, pavadinau juos plane english ir lėktuvių), greitakalbėmis ryjant skiemenis, tarpus tarp žodžių ir ištisus žodžius, kurių adresatas, matyt, buvo guminės saugos liemenės po mūsų kėdėmis.

Kai ką iš tų greitakalbių vis dėlto pavyko nugirsti.

Crew please arm and cross-check the door“8, – pasakė stiuardesė garsiakalbiui.

Jie tikrino, ar niekas į lėktuvo saloną neįsinešė kryžiaus (cross). Kad Jėzus neįsiveržtų pro duris, jas net užrėmė iš vidaus (arm).

Aš sunerimau, kodėl lėktuve nepageidaujami kryžiai ir Jėzus. Prisiminiau savo asmenybės tipą ir nusitvėriau ranktūrio.

Mes kilome.

Po kurio laiko palydovė pridūrė:

Vos tik lėktuvas pakils į numatytą aukštį ir išsijungs saugios diržo ženklas, pradėsime prekiauti! Turime sumuštinių, specialų kompleksą „Kola plius „Snickers“, elektroninių cigarečių...“9

Dabar supratau, kodėl lėktuvo įgulai kėlė pavojų Jėzus: juk savo laiku iš šventyklos jis išvarė visus prekijus ir pirkėjus, išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus. Būtų nemalonus siurprizas lėktuvo įgulai, norinčiai ramiai parduoti buteliuką kolos ar batonėlį „Snickers“. Beveik lėktuvo užgrobimas. Tačiau Jėzus pagal kažkokį bendrą susitarimą galėjo mus matyti tik tol, kol virš mūsų kėdžių degė saugos diržo ženklas. Pakilę į tinkamą aukštį, virš debesų, niekieno nematomi galėjome pradėti prekiauti (ir liesti save). Bet turėjome būti atsargūs, jeigu lėktuve kartais sėdi Melisa Smit ir šnipinėdama slaptosioms tarnyboms gailiaširdiškai fotografuoja mus savo išmaniuoju telefonu.

Po dviejų valandų, prieš pat leidžiantis, išgirdome ir piloto balsą:

Ačiū, kadskridotesumumis. Aš, kapitonas... Giedrius... Man buvo malonu su jumis praleisti šias dvi valandas...“

Kurgi ne, visą tą laiką tupėjai savo kabinoje.

Mano keliai rėmėsi į priekinę kėdę, kurioje sėdėjo išverstakis, raudonžandis trumpai skustas žaliūkas (reikėtų sakyti – raudonukas) su madinga skrybėlaite, kurį mintyse pavadinau lietuvišku karpiniu; iškišęs lūpas ir prašydamasis bučkio pro kėdžių tarpą jis knarkė, nors miegoti buvo neįmanoma: lėktuve klykė vaikas, ir aš svarsčiau, ar tai tas pats vaikas, kuris klykia ir per kitus skrydžius, ar kiekvienąsyk įlipa naujas. Tuo metu biznesmenas (kažkas blogesnio už paprastą verslininką) mano kaimynystėje, apsimetinėdamas, kad tarp kitko varto prekių katalogą ir galbūt svarsto galimybę užsisakyti kompleksą „Kola plius „Snickers“ (saulės zuikutis nuo jo laikrodžio spigino man į akis), vis labiau ir labiau, po milimetrą skėtė kojas. Netrukus savo dešine šlaunimi prisilietė prie mano kairiosios. Nors man ir lengva užmegzti nuoširdų ryšį su kitais žmonėmis, tas ryšys mezgamas ne per besiliečiančias kojas. Negaliu pakęsti svetimo vyro kulšių savo privačioje erdvėje: ypatinga viščiuko broilerio neapykanta kitam viščiukui broileriui. Iš skerdyklos. Tiesa, jis mūvėjo kostiumines kelnes, o aš – atostoginius džinsus, per kuriuos bent jau nejaučiau jo gyvplaukių. Tai būtų buvę nepakeliama.

Prisiliesti mano kojos biznesmenui nepakako. Jis po truputį atpalaidavo raumenis, prilaikančius kojas kaip dvi nesusikertančias tieses kultūringoje socialioje lygiagrečioje padėtyje. Mąstė apie savo kolą, savo „Snickers“ ir savo Sėklides. Mano atostoginiai džinsai jautė spaudimą, lengvą, paskui vidutinį. Mano keliai buvo įsirėmę į priekinę sėdynę, negalėjau jų patraukti, pajudinti, nes kaip empatiška asmenybė supratau ir užjaučiau lietuvišką karpinį, kurį bet koks mano judesys galėjo prikelti iš neramaus miego. Bet biznesmenui atrodė kitaip, o gal niekaip neatrodė. Jis tik žergėsi. Aš tik sėdėjau. Spaudimas augo. Mūšis, rodėsi, gresia būti ilgas, sekinantis, nuožmus, patiniškas ir principinis. Ypač todėl, kad kovojau aš: saugotojas idealistas kovotojas.

Staiga jis griebė už rankos stiuardesę ir paklausė, ar ji turėtų grąžos iš dviejų šimtų eurų. Sakydamas žodį „grąžos“ kalės vaikas taip spustelėjo mano šlaunį, kad neatlaikiau ir nerangiai muistydamasis susimečiau koją ant kojos.

Dabar man reikėjo laiko „perkrauti baterijoms“.

Tikiuosi, skrydis jums buvo malonus...“ – pasakė pilotas iš savo kabinos, sėdėdamas minkštame atlošiamame krėsle, rankoje laikydamas „Ticket to fly“ kokteilį su įmerktu skėtuku, kol stiuardesė jam darė pėdų masažą.

Mes leidomės.

Sakoma, kad plojimus ne vietoje ir ne laiku išrado Marija Antuanetė. Šią tradiciją vis dar puoselėja lietuviai, entuziastingai plekšintys delnais kiekvieną kartą, kai pigių skrydžių lėktuvo ratų guma braukia nusileidimo taką. Mūsų lėktuve kiekvienas plojo skirtingai: garbiniuota dama glaudė delnus taip, lyg tarp jų laikytų levandų kvapo muiliuką, pavogtą iš dušo nakvynės namuose, lietuviškas karpinis, atsibudęs ir ištraukęs lūpas iš sėdynių tarpo, lėtai plekštelėjo tris kartus, lyg po dumblą vartytų uodegą, iš pažiūros konservatyvi liauna moteris bestuburiškai tekšėjo tai kaire į dešinę, tai dešine į kairę. Valio! Didis džiaugsmas, kad štai ir vėl pavyko taip pigiai nusipirkti bilietus ir nenukristi. „Ir vėl prasmukome.“

III

Atmetusi gerbėjų kvietimus, Ada kaip ištikima Lesė ar lietuviška kinikė10 kas vakarą lindo su manimi nakvoti į kokį nors parką. Vieną vakarą mums pasisekė įlįsti į krūmynus Versalyje, kuriuose kadaise galbūt landžiojo pati Marija Antuanetė. Ryte, susibraižę ir neišsimiegoję, išropojome iš krūmų ir sau pasiplojome. Dienomis – bagetės, babajai ir bokšteliai. Apskritai Paryžiuje nieko nuostabaus. Gal tik vienas dalykas: savaime išsiplaunantys (!) nemokami (!!) viešieji tualetai (!!!).

Prie vieno tokio, savaime besivalančio, mes laukėme.

Priėjo (labai arti) baltu drabužiu, siekiančiu grindinį, apsivilkęs tamsiaodis kumpanosis vyras.

Bulbul bul bulbul? – paklausė jis.

Iš pradžių pamanėme, kad jis šneka prancūziškai, kokiu nors provincijos vynuogių mindžiotojo dialektu: panašiai, kaip lėktuve.

Toilet is closed. It is cleaning itself. See11? – Ada paaiškino jam, rodydama į lemputes ant pilkos plastikinio tualeto sienos.

Blu blė bla blo blu?

It is closed12, – pakartojo Ada, aš tuo metu purčiau galvą, lemputė mirksėjo.

Ūmai vyras pasiuto ir ėmė mojuoti baltojo rūbo atlapais (apačioje: petit coupain).

Bulbulbulbulbulbul!

Ada atšlijo, man sugėlė kaklą, tualetas baigė valytis, užsidegė lemputė „laisva“, vyras baltu rūbu paspaudė atidarymo mygtuką. Durys vėrėsi (kvapai: žmogiški).

Tuo metu kitas prancūzas, mažas, kaulėtas, ėjo pro šalį; mus pamatęs jis sustojo ir skardžiai užriko:

Ak, tu, toks ir toks, eik iš čia! Mademoiselle et monsieur13 laukia eilėje, eilėje prie tualeto, o tu, toks ir toks kažkas, netrukdyk mademoiselle et monsieur! Ak, neapsimesk merde, eik, sakau, nedaryk čia šio bei to! Nes mademoiselle et monsieur čia laukia... prie tualeto...

Ir taip toliau. Iš jo kalbos nelabai daug supratau. Jis buvo piktas, tai tikrai.

Baltasis kumpanosis nukabino galvą, susiskliaudė drabužį ir nuėjo, ištaręs žodį „bulb“; mažasis skardžiabalsis vyras pasivijo jį, įsikibo jam į parankę ir, jiems tolstant, toliau barė, grūmodamas, gestikuliuodamas, o tas vis labiau gūžėsi, mažėjo ir tvirčiau rišo drabužio mazgą.

Tuo metu mes kartu užėjome į tualetą, Ada užėmė klozetą, aš kriauklę. Kalbėjome apie kultūrinę įvairovę (aš prisiminiau tris Žižeko išskirtus klozetų tipus: prancūziškąjį revoliucinį, vokišką kantiškąjį ir puritoniškąjį angliškąjį, ir svarsčiau, ar rytų europietiškas, kaip aš jį suprantu, šlapinimasis į kriauklę galėtų suponuoti ketvirtojo, universalaus, klozeto tipo atsiradimą; Ada kalbėjo apie visokių-yra-visokių-reikia; nesupratau, ar ji turėjo galvoje klozetus, ar žmones) ir apie tai, kad daug maloniau būti išvadintiems „mademoiselle et monsieur“ nei „boyfriend and girlfriend“. „Bulb“ irgi neblogas žodis, nors nebuvome tikri, ar tai apie santykius.

IV

Laukėme lėktuvo prie vartų „D“. Iš oro uosto tualeto išėjo apvalainas vaikiščias, už jo tiesus, mažas vyras ožio barzda ir ūsiukais, tiesia nosimi, su reperio kepure tiesiu snapeliu raudonais ir juodais langeliais, rankos prispaustos prie šonų, tiesios ir subruktos į smuktelėjusių džinsų kišenes.

Nu kū, nieka neišėja? – paklausė mergina.

Aik tu, kai trystelėja tai jopšikmat Vyciokas, kad net nuskardėja, – atsakė išdidus vyras.

Paryžiuje jie paliko dalį savęs.

Prie įlaipinimo vartų atėjo darbuotojas, ir Vyciokas su tėvais išsirikiavo į eilę. Mes taip pat.

Iš eilės atsiskyrė vyrukas, nedidelis, su plaukų vilnimi, smuktelėjusiomis kelnėmis, pūstais raumenimis, švariai nusiskutęs, ir greitai, bet oriai, tiesia nugara priėjo prie registracijos stalo, nuo kurio jį skyrė raudona juosta, perverta per aliumininius kuolelius, tvirtai atsistojo, vienu dilbiu pasirėmė į kuolelį, prabilo:

Hey, we problem. Biliet. Not work. Do not have. Holiday, was. Mashine, do not work. Lithuania, homeland, problem. Need can have not. Need home. Mashine is? Holiday, we. Homeland, problem. Biliet need. Biliet do not have14.

Problème avec billet doux, monsieur15? – paklausė iš už stalo.

Jis, vadinasi, taip pat Monsieur.

Monsieur pakeitė atraminę ranką, garsiai pro nosį išpūtė orą.

Yes, biliet. Need have can not problem mashine homeland go want work not16.

Kol kalbėjo, šalia jo, pasitraukusi iš eilės, atsistojo perbalusi moteris.

Paskui dar viena.

Po minutės už jo išsirikiavo minia perbalusių moterų. Už perbalusių moterų minios atsistojo besišypsanti prancūzų šeima su neįgaliu vaiku vežimėlyje. Taip pat norėjo kažko paklausti prie registracijos stalo. Vaikinas atsisuko ir pagrūmojo vaikui pirštu.

You wait, we problem. Homeland holiday problem biliet need17.

Romka tikras polilotas, – šnabždėjosi perbalusios moterys, vėdindamosi savo asmens tapatybės kortelėmis.

Už registracijos stalo nieko nesuprato:

Je ne comprends pas, monsieur18.

Romka pabandė pasakyti prancūziškai:

Bul bulbul bul bul.

Vat blemba, žiūriu ir galvoju, kokie tie lietuviai, – tarė mano mademoiselle, nugnybdama atbrizgusį sijono siūlą. – Kažką jie turi bendro. Atrodo, kad visi nešioja krūtinėje po ateivį. Kažkas ten jiems spurda. Gal dėl to turi tvirtai atsistoti, prilaikyti rėmą, pasportuoti, pavalgyti. Turi saugoti, auginti tą ateivį, kuris juos pačius vieną dieną suės. Ir kai pamatau kitą lietuvį, mano krūtinėje irgi sujuda tas ateivis. „Išgraužk“, sako mano ateivis kitam ateiviui. „Tai tu išgraužk“, mano ateiviui atsako kitas ateivis. Toks savotiškas mūsų nacionalinis identitetas.

metai_2015_sausio-virselis.png

Nacionalinis identitetas. Du žodžiai, o nė vieno lietuviško. Turėtų būti tautinis tapatumas. Labai daug apie tautos nacionalinį identitetą pasako vien tai, kad ji ieško savo nacionalinio identiteto.

Gerai, tarkim, tegul ieško. O tai koks tas lietuvių tautinis tapatumas? Cepelinai?

Kodėl ne. Gediminaičių stulpai atrodo kaip šakutė. Ypač kai užkelti ant obelisko.

Žinok, man tai atrodo nesąmonė visi tie dalykai. Nu tipo tauta, nacija, čia tipo vau, next level shit19. Mes su Berta per Nepriklausomybės dieną nuėjom į „Humaną“. Nes vėliava – toks pat skuduras. O valstybė – taip pat iš antrų rankų. Ir trečių. Abiejų Tautų Respublika, carinė Rusija, tarpukario Lietuva, tarybinė Lietuva. Nu tipo, nuo kelių lavonų nutraukti šitie skarmalai? Čia tau ne maudymukas nuo seksy skenduolės Kosta Rikoje.

Rusas, o gal arabas, arba – labiausiai tikėtina – albanų kilmės Graikijos turkas, gyvenantis Azerbaidžane, bet reziduojantis Prancūzijoje, bandė sukišti į kontrolinį bagažo narvą juodą šešiasdešimties litrų talpos šiukšlių maišą. Jį vylingai stebėjo pigių skrydžių kompanijos darbuotoja ir kitaip vylingai žmona su dviem mažais tamsiaodžiais vaikais. Sukiš ar nesukiš? Sukiš! Nesukiš. Sususu, nenenene, milijonas ne, milijonas plius vienas su –

Nesukišo! Maišas suplyšo ir iš jo išbiro dantų šepetėliai, rankšluosčiai, sūris, vynas ir visa kita. Žmona ėmėsi sau už galvos, pražilo, paskui prisitraukė arčiau mažesnįjį vaiką ir uždengė jam akis. Vaikas įkando jai į ranką. Didesnysis vaikas ėmė žliumbti. Jei išskris, žliumbs visą skrydį. O ką dabar daryti? Eikit nusipirkti kito maišo, pasakė pigių skrydžių kompanijos darbuotoja.

Visi tie kompleksai iš seniau likę... – pasakiau. – Jei nori pakeisti žmonių mąstymą, turi užaugt nauja karta. Čia teisingai pasakei, toks savotiškas next level shit . Dabar darželiuose taip moko: jei mama keičia prišiktus vaiko pampersus, o iš nugaros priėjęs tėvas ją apkabina ir klausia „ką čia darai“, tai...

Tai reikia tėvui tvoti pampersais? Pakeisti jo mąstymą?

Ne, tėvui reikia atsakyti, o atsakyti galima trejopai. Gali paprastai: keičiu prišiktus vystyklus. Gali sudėtingiau: rūpinuosi vaiko asmenine sveikata ir higiena. Atseit moksliškai. Ir dar gali pasakyti „aš keičiu Lietuvą“. Taip būtų teisingiausia.

Beje, kaip aš šiandien atrodau?

Triumfališkai. Kolosaliai. Nepakartojamai.

Bul bul bul, – pasakė mano mademoiselle.

Bulb! – plodamas prie kuoliuko jai pritarė Mr. Romka.

 

 

1 Labas. Su draugu keliauju á Paryžiø, ieškau, kur apsistoti (angl.).

2 Vaikinas (pranc.)

3 Èionai, Lese, èionai, mergaite! (Angl.)

4 Apsiversk, Bethovenai, geras berniukas! (Angl.)

5 Aš – geras virëjas (angl.).

6 Aš – geras bybis (angl.).

7* Atsisëskite ir atsipalaiduokite (angl.).

8 Águla, prašau, uždarykite ir užremkite duris (angl.).

9 Sintaksë priminë vaikystæ:„Vos tik gimdytojai išeis á darbà, išsitrauksime iš spintos tëvo „Playboy“ ir pasmaukysime! Viršelyje yra merga nuogais papais, o dešimtame puslapyje Ginger Banxxx pasilaižo su Bibi Wilder.“

10 Kynikos (gr.) – šuniškas.

11 Tualetas uždarytas. Jis valosi. Matot? (Angl.)

12 Jis uždarytas (angl.).

13 Panelë ir ponas (pranc.).

14 Ei, mes problema. Biliet. Neveikti. Neturëti. Atostogos, buvo. Mašina, neveikia. Lietuva, tëvynë, problema. Reikëti galëti neturëti reikëti namai. Mašina yra? Atostogos, mes. Tëvynë, problema. Biliet reikëti. Biliet neturi.

15 Problema su meilës laišku (pranc.).

16 Taip, biliet. Reikëti turëti negalëti problema mašina tëvynë važiuoti norëti neveikti.

17 Tu palauk, mes problema. Tëvynë atostogos problema biliet reikëti.

18 Aš nesuprantu, pone (pranc.).

19 Aukštesnio lygio šûdas (angl.).