Sukaktys
Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė
Šių metų gegužę per Lietuvą nubangavo 50-asis, jubiliejinis Poezijos pavasaris. Vardai, veidai, žodžiai, žmonės, susitikimai – prasminga šventė po nemirtingu giedančio paukščio ženklu. Šventė, kuri visus jungia ir leidžia žmonėms išgirsti vienas kitą kur kas giliau, kur kas esmingiau nei kasdieniškas kalbėjimas. Šventė, kuri primena didelį apeiginį giminių susirinkimą. Ta apeiginė, ritualinė renginio forma kai kam atrodo užgožianti subtilų ir intymų poezijos balsą, bet be ritualo nėra ir mus sutelkiančios šventės. Juk ir pati poezija iš esmės yra ritualinė kalba...
Ši šventė ypatinga tuo, kad jos dalyviai patiria žmogiškąją vienovę ne bendro kraujo, o poetinės kalbos pagrindu. Svarbu ir tai, kad prie mūsų gimtosios kalbos Poezijos pavasariuose prisijungia ir kitų tautų poetiniai balsai. Taip šis renginys iš kultūrinio rezistencinio, sovietiniais laikais teigusio tautinio gyvenimo savitumą, tampa Lietuvos kultūrinio atvirumo pasauliui reiškiniu.
Prisimindami Poezijos pavasario istoriją, norime pasižiūrėti į šio festivalio raidą iš Poezijos pavasario laureatų pozicijų, siekiame atgaivinti jų įspūdžius:
1. Kokią reikšmę Jums ir Jūsų kūrybai turėjo tai, kad tapote Poezijos pavasario laureatu?
2. Kokią įtaką penkiasdešimties metų Poezijos pavasarių istorija turėjo (darė) lietuvių poezijai ir Lietuvai kaip lyrikų kraštui?
Algimantas Mikuta
15-asis laureatas, 1979 m.
1. Nesu filologas, todėl molinį prizą, kuris iki šiol nesudužo, priėmiau kaip kvalifikacijos dokumentą. Apvainikuotas ąžuolo vainiku buvau senokai, kai Poezijos pavasario šventė dar vykdavo Palemone, tad toji laureatystė labiausiai ir įsirėžė atmintin kaip maloni ir jaudinanti atrakcija. Nežinau, ar ilgam ji man pakėlė ūpą, bet vienai vasarai tai tikrai. Turbūt nereikia aiškinti, kad jokios premijos, prizai ir vainikai kurti nepadeda, kai kam net pamaišo. „Švytuoklė“, už kurią buvau apvainikuotas, šeštoji mano knyga, o Poezijos pavasaris tada buvo penkioliktas, todėl jau buvau perpratęs žaidimo taisykles ir jokių iliuzijų nepuoselėjau. Šiandien, kai dėmesys visokiems apdovanojimams yra padidėjęs, visiškai pravartu anketoje turėti ir tokį įrašą. Ne taip seniai šia intencija Kaune išleista mano eilėraščių rinktinukė. Nebūčiau laureatas, nebūtų tokios knygelės.
2. Šios įtakos mastą galėtų nustatyti nebent literatūrologai. Mano galva, Poezijos pavasaris Lietuvoje prilygsta Dainų šventei, – ši populiarina dainas, o Pavasaris – poeziją. Todėl abiejų renginių, tapusių natūraliais tautinės kultūros reiškiniais, nebepavyksta sustabdyti. Mane tik stebina platėjantis atotrūkis tarp poezijos grandų ir eiliavimo mėgėjų, tarp reklaminės patetikos ir kuklaus vyksmo realybėje. Bet Poezijos pavasaris čia mažai kuo dėtas. Poezijos pavasario istorija kada nors, be abejonės, bus parašyta. Tik sunku pasakyti, kiek ji bus objektyvi, nes jau šiandien apie pirmąsias šventes prišnekama visokių blėnių.
Aldona Elena Puišytė
22-oji laureatė, 1986 m.
1. Teigiamas kūrybos įvertinimas visada džiugina. Suteikia daugiau pasitikėjimo ir tikėjimo savo talentu. O laureatės vardas kūrybai jokios reikšmės neturėjo. Ir netapusi ja būčiau ėjusi pasirinktu tik savo keliu. Skirtingu nuo savo amžininkų. Kitokios buvo mano gyvenimo nuostatos, kitokia patirtis, kitokia ir poezija. Kitoks jau pirmasis eilėraščių rinkinys „Žalvario raktas“ (1970), be reikalautų nusilenkimų to meto absurdams. Atsiribojusi nuo sovietmečio aktualijų, aš kūriau savyje unikalų dvasinį pasaulį, jame ir gyvenau. Nemėgau viešumos, triukšmingų švenčių, esu tylumos gyventoja. Man daug svarbiau buvo gilinti vidinį gyvenimą gerų knygų, gautų iš pogrindžio, skaitymu negu išorinis bendravimas. Taip dar sovietmety perskaičiau visus Antano Maceinos raštus ir kitas vertingas emigracijoje išleistas knygas. Dideliuose žmonių susibūrimuose neretai man būna nuobodu, o su gera knyga niekados. Į Poezijos pavasario renginius eidavau todėl, kad juose galėdavau susitikti su man svarbiais vilniečiais poetais: Antanu Miškiniu, Jonu Graičiūnu, Kaziu Inčiūra. Prieš ir po oficialiosios dalies galėdavome atvirai ir širdingai pasikalbėti. Pokalbiai su jais, jų pritarimas mano nuostatoms įkvėpdavo tikėjimo savo misija – kurti. 1973-iaisiais ėjau susitikti su šventėje dalyvavusiu Jonu Juškaičiu. Pokalbio metu jis man įrašė į almanachą autografą: „Aldonai, švelniai sielai, nuo Tu pradėto... Jonas.“
Taip vienas į kitą pagarbų kreipinį „jūs“ nuo tada pakeitėme į bičiulišką „tu“. Buvo ir tebėra tokia mada rašyti autografus almanache. Antanas Miškinis pirmame lape man užrašė: „Poezija nemėgsta pavėsio – / Poezija saulės duktė.“ O atsivertęs puslapį su savo eilėraščiais paraštėje įrašė: „Būk tikra, kad šitos eilutės tikrai mano.“ Justinas Marcinkevičius: „Aldona, mieloji, / tegul Tavo jaunystė ir įkvėpimas / neša Tave kaip du stiprūs, / galingi sparnai.“ Alfonsas Maldonis: „Žalvariniais raktais atrakinkit visas širdis.“ Kito almanacho gale – šypsningai: „Rašau ant paskutinio lapo / atminimui ligi kapo.“ Taip rašydavom gimnazijoje į albumėlius „Atmintys“. Paulius Širvys kelionėje po Aukštaitiją: „Būsiu labai laimingas, / jei prisiminsi nors vieną / mano gimtųjų beržų lapelį, / o Tau linkiu daug šviesių / dienų ir dainų.“ Albinas Bernotas: „Aldutei – kūrybinės plunksnos seseriai.“ Algimantas Mikuta: „Mielai Aldonai – džiaugdamasis Tavo atkaklumu ir talentu.“
Po Atgimimo gera būdavo susitikti su šventėje dalyvavusiais išeivijos poetais Bernardu Brazdžioniu, Kaziu Bradūnu, Vitalija Bogutaite, Egle Juodvalke, Aldona Veščiūnaite... 1992 metais B. Brazdžionis, po oficialiosios dalies sėdėdamas greta prie vaišių stalo, su šypsena užrašė: „Kartu sėdėjom prie vieno stalo / Ir buvo miela, smagu be galo.“ Tada jis viešai pasakė: „Aldona Puišytė – tautos likimo ir jos skausmo gelmių poetė...“ Beje, ne visur savo eilėraščius aš skaitydavau. Nevažiavau skaityti savo poezijos į Vilniaus Arkikatedrą, sovietmety paverstą Paveikslų galerija. Ir džiaugiausi skaitydama 1993-iaisiais, kai atšventintoje Arkikatedroje buvo surengta poezijos popietė, skirta popiežiaus Jono Pauliaus II (dabar šventasis) vizitui į Lietuvą.
2. Nežinau, ar Poezijos pavasaris lietuvių poezijai turėjo kokios nors ypatingos įtakos. Jokios šventės poezijos nepadaro geresnės. Juk poezija – iš giluminių dvasios patyrimų. O išgyvenimų gelmė atsiveria tik susitelkime ir tyloje. Akistatoje su savimi ir tikrosios būties realumu. Tos kitos, kitokios tikrovės, esančios čia ir dabar, tačiau pasislėpusios nuo smulkmenų rūku aptemdyto žvilgsnio. Įkvėpimą (nebijau tarti šio žodžio) kuriantysis ne sykį gauna iš jos. Arčiausiai ji yra ne tada, kai esame švenčių triukšme ir gaudesy, o tyloje ir vienatvėje. Poetui, kūrybos valandą esančiam jos įtakoje, niekas padėti negali. Kartais tenka paklusti netikėtam ritmui, žodžių sąskambiams, aidintiems taip įsakmiai, kad nieko kita nelieka, tik užrašyti. Regimasis pasaulis pilnas slėpiningų simbolių ir šifrų, bylojančių apie tą kitą, mus supančią ir viską persmelkiančią tikrovę. Poezija pagauna jos fragmentus ir atspindi lyg daugiabriaunis veidrodis aibe blyksnių...
Kalbu apie savo poezijos viziją. Kaip yra kitiems – nežinau. Gal yra rašančių eilėraščius kavinėse ar švenčių šurmuly? Tačiau kiek ten yra poezijos? Su visa pagarba poetams ir susirinkusiems jų paklausyti, vis dėlto manau, kad Poezijos pavasario renginiuose jos dvasią pajusti sunku. Pralekia pro ausis eilėraščiai kaip ritmiškas garsų „šokis“, gal net nesuvokiant tikrosios jų prasmės. Tačiau tokios šventės reikalingos, nes suburia žmones darnesniam bendravimui. Suburia ir poetus, dažniausiai triūsiančius tik savo valdose, nors laikinai bendrystei. Pati poezija juk skirta dialogui. Žinoma, kai rašai, apie tai negalvoji. Svarbu tik išsakyti, kas taip veržiasi iš vidaus. O iš tiesų poezijoje yra ir ją suprantančių sielos bičiulių ilgesys. Bet suprantantys bičiuliai skaito ją tarp keturių sienų tyloje, nes tik taip įmanoma pajusti slėpiningą poezijos dvasią, slypinčią tarp eilučių. Viešai skaitomiems eilėraščiams palankesnė kamerinė erdvė, o ne dideli žmonių susibūrimai.
Poezija neišgelbės pasaulio. Tačiau ji svarbi kaip vidinės darnos, gal ir kosminės harmonijos sergėtoja. Be jos pasaulyje iš tiesų būtų daugiau chaoso. O skaitytojai Poezijos pavasario metu gali ne tik pamatyti ir išgirsti skaitančius savo eilėraščius poetus, bet ir atrasti jų tekstus išleistame almanache. Pats almanachas reikšmingas tuo, kad jame ir sovietmečiu buvo paskelbta vertingų tekstų, prisiminti Lietuvai svarbūs poetai, Jurgis Baltrušaitis, Oskaras Milašius, Vytautas Mačernis, pradėta skelbti išeivių kūryba. Pasirodydavo almanache ir gerų vertimų.
Kokią įtaką darė Lietuvai? Į tai geriausiai galėtų atsakyti literatūrologai, atidžiai sekę ir vertinę visą to laikotarpio lietuvių poeziją. Deja, ligi šiolei juk dar nėra išleistos sovietmečio laikotarpį sąžiningai vertinančios, tikros lietuvių literatūros istorijos. Penkiasdešimt Poezijos pavasario almanachų, taip pat jį atspindinčių, galbūt padės sąžiningam lietuvių literatūros vertintojui atsakyti ir į šį klausimą.
Henrikas Algis Čigriejus
28-asis laureatas, 1992 m.
1. Rask tu žmogų, kitaip tariant, poetą, kuris, šitaip pagerbtas, neapsidžiaugtų. Apsidžiaugi. Ir net labai, bet šioks toks šešėlis už nugaros tai irgi šmėkšteli. Ar iš tiesų esi toks, koks čia dabar apskelbtas? Kažin. Juk tiek aplink tave plunksnos brolių ir seserų. Kodėl tau. Bet negi raitysies kaip tas Urija Hipas: aš menkas žmogelis, aš menkas žmogelis... Taip tai jau irgi nei šis, nei tas.
Kvepėjo tas ąžuolo vainikas prie mano knygų lentynos ilgai ilgai.
Tik štai – su apdovanojimu eina ir įpareigojimas (noblesse oblige) – nenusileisk. Bent jau tavo eilės neturi būti prastesnės nei ligi šiol. Bent jau. O reikalas čia ne toks paprastas – su poezija ne kaip su amatais, su amatininko produkcija. Amatininkas viską turi savo rankose. Savo. O čia nežinai – sukiosis Mūza apie tave kaip sukiojosi, ar atsuks nugarą. Reikia juk jai ir kitų laureatų ieškot. Juokai juokais, bet poetinėje kūryboje yra gana nemažai, sakytume, mistikos. Taigi to, kas nuo tavęs ne visai priklauso. Eilėraščio atėjimas gana slėpiningas. Eiliuoti, jei labai nori, gali, bet juk reikia ne eiliavimo, o poezijos.
Na, laukti iš marių ramybės tai irgi nelauksi, kai tave siaučia visokie įspūdžiai. Taigi imi popieriaus lapą ir rašai. Ir pasinervindamas, ir paabejodamas, ir pabraukydamas. Pataisydamas ir pagadindamas.
Tai žinoma, bet nepamirština ir tai, kad ateina metas, kai dainų skrynelę reik uždaryti. Reikia, mielasis, reikia. Štai ar tik nepradėjai kartotis, pats nuo savęs nusirašinėti. Jau. Tada pasižiūrėk, ar netoliese kur poezijos lankose nevaikštinėja koks baltas arklys (žirgas), ant tokio labai solidu laiku išjoti. Lengva pasakyti, bet padaryk...
2. Į šį klausimą rimtai ir fundamentaliai atsakytų tik rimti, kelis kartus svarstę ir persvarstę literatūrologai.
O šiaip tai jau ką gi – poezijos paukštę mes prisijaukinę nuo seniausiai, ji mums jau nacionalinė. Kaip ir gandras. Be poezijos mes nebemokėtume gyventi. Nenoriu ironijos. O poetų turime, ko gero, ne mažiau nei skaitytojų. Jei dar nėra, tai greit bus. Bet taip, matyt, reikia, čia toks mūsų kraštą užklupęs dėsnis, su dėsniais juk nepasiginčysi. Žmogui skaudu, kad jis įmestas į praeinamybę. Ak, praeisiu tai praeisiu, bet liks smulkiu rašteliu primargintas popierėlis. Ką žinai, gal ir ilgesniam laikui, o gal ir visiems laikams. Galimas daiktas, kad tik stalčiuje, yra ir toks variantas. Mes mokame viską iškęsti.
Poezija, pasakyk, kad gudrus, kas ji. Čia tokios kaip įkaušusių kalbos? Gerokai įkaušusių. Gerai, tebūnie taip, bet nepamirškim: in vino veritas... Kas pasakys teisybę? Reikia Anderseno vaiko iš pavartės, reikia ir tokio savotiškai užmynusio ant kamštelio. Padeda ta poezija (kaip ir teisybė) kam gyventi, atveria akis, apšviečia protą (gal tik apniaukia), ką svarbaus liudija? Bet štai egzistuoja nuo amžių per amžius, ir ką tu jai padarysi.
Ak, mūsų proseneliai, iš aukštybių į mūsų rašymus pasižiūrėdami – viską jie mato ir permato – gal ir šypteli, vienas kitam kumšteli: žiūrėk žiūrėk...
Nieko nieko, mieli mūsiškiai, viskas čia savo vietoj, jums ten laikas sustojęs, o mums čia tai bėga. Tarsi pats pasibaidęs ir kitus gąsdinantis kumelys. Ir pučia čionai visai kiti vėjai.
O jei kiek rimtėliau: poezija – tai juk mūsų patikimiausias ginklas, baisiai banaliai čia dabar pasakiau, net šiek tiek sarmata, bet juk taip ir yra. Tie Poezijos pavasariai, tos mūsų žodžio šventės, sovietmečiu buvo mums ir suėjimų šurmulys, ir smagumėlis, ir atgaiva, ir pasididžiavimas, ir net rezistencija. Būtent rezistencija. Džiaukis tuo, ką turi, ginkis tuo, kuo gali. Va ir dabar dar, kai grėsmingai rytuos debesys tai pablanksta, tai vėl patamsėja. Tiesiog pajuoduoja. Iš kur mes imsim tiek tankų?
Poezijos pavasaris jau senokai senokai su savo žodžiu ir smarkiai toliau nuo savo krašto ribų nuplūsta, ir iš svetur į savąją šventę vis pasikviečiam. Man tai kartais atrodo, kad čia toks savotiškas NATO.
Smagus tas pasklidimas po visą kraštą – čia Plungėj, čia Biržuos, čia prie Žvelgaičio kalno, čia Šilavoto Davatkyne... O reikia žodį nunešti ir ten, kur didis poetas kitados pakylėjo mums mūsų poezijos saulelę. Nors nyku dabar toje žemėje. Na, tada tuo labiau.
Kartais pagalvodavau: ar ne per plačiai mes, ar ne per daug? Ne, ne per plačiai ir ne per daug, taip ir turi būti. Kaip sakė Kazys Binkis:
Bendrai pasiutimas eina visuotinis,
<...>
Ir nieko čia nebepadarysi...
Pasklidęs po visą kraštą, Poezijos pavasaris nešė ir tebeneša Knygos kultūrą. Gal tai nėra kokia priešprieša didžiuliam audiovizualinių menų antplūdžiui, serialams, anot mano vieno kolegos, žiūralams, jaunimo tarpe paplitusiems kompiuterių („kompų“) žaidimams, telefonomanijai. Kokia jau tau priešprieša, ką jau beprieštarausi, bet va – čia smarkiai n e t a i. Čia tai, ko netrukus galime labai skaudžiai pasigesti.
Nuvilnija šurmulys, bet pasilieka knygos. Man, kaip knygiui, tai ypač svarbu. Niekas nedingo, nenuplaukė, nueidamas nenuėjo.
Savotiška ta knygų lentynos dalis, kur rikiuojasi „Poezijos pavasariai“, kiekvienas tomas juk aiškiai pažymėtas data – metais. Periodiniai (ar tęstiniai) leidiniai turi tokį būdą – sujaudinti, laiko upės šnarėjimas čia jaučiamas ypač įspūdingai. Įvairovė vardų ir veidų (iš pradžių tokie dar jauni), įvairovė poezijos. Bet tik pavartyk – visi jie čia. Ir jokios kakafonijos, jokios maišalynės.
Vienur kitur, tiesa, kyšo po perkūnsargį. O tai dar įdomiau, akivaizdu, kokį pragyvent teko metą.
Taigi tos šventės. Tokie kaip aš tai jų labai laukiam, nors renginiuose tiesiogiai ir retėliau bedalyvaujam, svarbu ten maišytis, dalintis bendra iškilmių nuotaika. Va pavasaris, Poezijos pavasaris, „Skamba skamba kankliai“, netrukus ir Dainų šventė. Vadinasi, ne taip jau nyku mūsų pasauly, ne taip jau prasta mūsų krašte.
Ir vis dėlto vis prisimenu savo moksladraugį ir plunksnabrolį Joną Juškaitį: „Poezija tyloj rašoma, tyloj ir skaitoma.“
Aidas Marčėnas
30-asis laureatas, 1994 m.
1. Tikiuosi, kad jokios.
2. Ne tik nenumanau, bet ir neįsivaizduoju.
Donaldas Kajokas
31-asis laureatas, 1995 m.
1. Kūrybai toji laureatystė, manau, didelės reikšmės neturėjo. Tačiau man, kaip asmeniui, tai buvo reikšmingas įvykis, ženklas, kad kažkas tavimi tiki, pagaliau patikėjo. Tai sustiprina, suteikia pasitikėjimo, tikėjimo savo kūrybiniu keliu. Ypač jeigu Poezijos pavasario premiją gauni dar ne visai nusenęs.
2. Taip, Poezijos pavasaris jau brandus vyras, penkiasdešimtmetis. Vis dėlto mįslingiausias, gal net jėgingiausias jis man atrodė tada, kai dar neturėjo nė trisdešimties ir šalia bet kokiam poezijos festivaliui privalomų užduočių vykdė ir slaptą misiją, šiek tiek gal net suokalbišką. Pavyzdžiui, almanache sykiais jis publikuodavo ir tuos eilėraščius, kurie pro cenzūrą negalėjo prasibrauti į autorines knygas, aktualizuodavo mūsų išeivijos poetus, kažkokiu būdu „prastumdavo“ to meto ideologų nelabai mėgstamų užsienio autorių vertimus, pokalbius, straipsnius, grafikos darbus, kur dominavo tautiniai motyvai ir pan. Ši į jokius įstatus neįrašyta misija turėjo švelnios rezistencijos ir kone visą tautą vienijančios šventės bruožų.
Lietuvai tapus nepriklausoma, misija buvo įvykdyta. O naujos misijos, naujo superuždavinio lyg ir neatsirado. Nežinau, gal jo ir nereikia. Tiesiog Poezijos pavasaris tapo normalius Europos standartus atitinkančiu poezijos festivaliu. Totalitarinės ir demokratinės sistemos žaidžia pagal gana skirtingas taisykles. Totalitarizme poetas visuomet daugiau nei poetas, užtat poezija beveik visuomet mažiau nei poezija. Nes vykdo ir tas užduotis, kurios jai nepriklauso, gal net išdarko jos savastį, paverčia daugelio akims gal ir miela, tačiau apsimetėle. Pavyzdžiui, verčia ją apsivilkti greitosios pagalbos gydytojos chalatą, tribūno mantiją ar kolūkietės šimtasiūlę. Kita vertus, kokie laikai, toks ir poezijos apdaras. Natūraliausiai ji jaučiasi tuomet, kai vilki savo drabužėliais. Deja, tuomet daug kam ji tampa beveik nematoma, kone „nesanti“. Tačiau tai jau „laisvojo pasaulio“ žavesys ir skurdas.
Ir vis dėlto tokia jau ji, ta poezija. Tikroji, vien savo skirtį vykdanti. Kad ir kokiais laikais, kad ir kur gyventum – būtina (nebūtinai rašytine forma) ir bemaž neapčiuopiama.
Kitokia niekad ir nebuvo. Ir nebus. Nei mūsų Lietuvai, nei kitoms lietuvoms. Manau.
Kornelijus Platelis
32-asis laureatas, 1996 m.
1. Tiesioginė poeto paskirtis – tapti kokiu nors laureatu. Tačiau ar tai turi reikšmės jo kūrybai, jis niekada net sau neprisipažins. Vis dėlto, jeigu jis pasiguldys save ant kušetės ir teisingai atliks psichoanalizės seansą, turės pripažinti, kad reikšmės esama. Juk po kurio laiko žvelgdamas į laureatų sąrašą jis nebesakys: „Štai tas ir anas buvo įkinkytas į ąžuolo lapų pavalkus, o aš ne? Ką – aš blogesnis? Net už tą ar aną?! Ne, į tokią kompaniją nenoriu...“ Ir t. t. Ir tada sės ir parašys ką nors tokio. Ir jeigu tas kūrinys bus vykęs, tai turės didelės reikšmės jo kūrybai. T. y. to, netapusio laureatu. Na, o tas tapusysis? Jis neturės tokios laimės. Jis gal net tyliai tyliai sau širdyje ištars: „Štai tapau laureatu. Pagaliau teisybė triumfuoja. Ko dar benorėti? Gal eisiu išgerti alaus...“ Ir nueis, ir išgers, ir neparašys nieko tokio. Ir tai taip pat turės reikšmės jo kūrybai.
Man asmeniškai tapti Poezijos pavasario laureatu buvo didelis džiaugsmas. Tikiuosi, tai galutinai nesužlugdė mano kūrybos. Ąžuolo vainikas ilgus metus kabojo palėpėje ir pririnko daugybę dulkių. Pagaliau jį sukūrenau. Kaip ten sakė Herakleitas apie vienų elementų virtimą kitais?
2. Penkiasdešimt metų Poezijos pavasaris engė lietuvių poeziją ir siaubė lyrikų kraštą Lietuvą. Nes pavasaris paikas kaip Radausko vėjas. Balta, balta, balta – ar ne beprotis? O kas tas vėjas? Tai tik judantis oras. Kaip ten sakė Sapfo apie žodžių virtimą oru? Kiek to oro privirpinta bei prijudinta per garsiakalbius ir be jų? Kiek jo veržėsi iš plaučių su degtinėlės garu ir be jo? Kiek jausmo replės sugniaužė gerklių, kiek sukepo ir vėl buvo suvilgyta lūpų? Ar matėte, kaip gūžėsi Lietuvių Poezija slėpdamasi nuo vis naujų poetų kartų keliamo vėjo, kaip drebėjo lyrikų kraštas po žengiančių modernistų, postmodernistų ir kitokių istų batais? O kur jis pūtė ir kur jie žengė? Į klausytojų veidus pūtė, į klausytojų širdis žengė. O kuo čia dėti klausytojai? Reikėtų paklausti jų.
Gintaras Patackas
34-asis laureatas, 1998 m.
1. Priėmiau tai su deramu orumu kaip kuklaus mano darbo įvertinimą vietoje ir laiku. Laurus seniai jau sunaudojau sriubai su juodaisiais pipirais ir kiaulės gabalu. Pageidaučiau naujų arba šiaip jau lašinio be laurų.
2. Lietuvos lyrikų kraštas seniai jau patapo fizikų laboratorija su aiškiom delirium tremens apraiškom ir tapo delyriškas. Šalį valdo fizikas drakonas, ėdantis jaunas filologes (žodmyles), o galėtų ėsti vaikmylius (pedofilus). O šiaip jau – „Zarasų rasa, tylus gyvenime“ skamba geriau nei „zasru zarazu“ (išsiverskite patys). Gott mit uns! Wszystko porzadku! Good bye!
Jonas Juškaitis
35-asis laureatas, 1999 m.
1. Mano atvejis – pavyzdys, kaip neturi reikšmės, ar tu premijuotas, ar nepremijuotas lyrikas.
1962 m., išleidęs pirmąjį eilėraščių rinkinį „Ir aušros, ir žaros“, atsidūriau gimtajame Kuturių kaime prie Jurbarko. Tai buvo apskritai pirmoji nesovietizuota poezijos knyga iš visų išeinančių, o mano eilėraščiai tokie ir dabar – atrinkti sudarytojų į 2012, 2013 ir 2014 m. almanachus.
„Poezijos pavasarių“ pasirodymas ano meto literatūriniame nykulyje labai domino, literatūrinė visuomenė aptarinėdavo, laukdavo, poetai stengdavosi patekti. 1966 m. Juozas Aputis ir Aušra Sluckaitė (Jurašienė) be mano žinios paskelbė keturis iš eilėraščių, nepraleistų į pirmąjį rinkinį. Nuo tol iki 1991 m. mano kūrybos yra beveik visuose almanachuose, nes atsirado galimybė spausdintis. Nežinau, kaip būdavo redaktoratuose, bet mano praeidavo visa, ką duodavau, – ir eilėraščiai, ir tekstai apie poeziją („Opiausia – poezijos vertė“, 1971), ir vertimai (Stefano George’s, Georgo Traklio, Osipo Mandelštamo). Recenzentai pastebėdavo, vertino, net valdiški užsipuolimai veikė atvirkščiai – žmonių protus pakreipdavo pirmiausia poezijos, paskui ir mano naudai.
1991 m. dalyvavau ir almanacho redakcinėje komisijoje (Sigitas Geda – pirmininkas, Judita Vaičiūnaitė – sudarytoja). Nepriklausomybės kovose mums rūpėjo, kad iš tų metų kraujo raudonumo paukščiukas kaip nors nuskristų per juodą viršelį, o kiti, po mūsų atėję, paskui tegu daro kaip kas išmano.
Nuo 1991 m. nei almanache, nei renginiuose nedalyvavau, bet 1999 m. tapau Poezijos pavasario laureatu (už rinkinį „Varpai sudūlės nuo skambėjimo“, 1998). 2005 m. buvau apdovanotas festivalio prizu už poezijos vertimų knygą „Ne laikas eina“ (2004), 2012 m. – laureatų bibliotekėlės serijoje išleistas ir mano visiškai naujų eilėraščių rinkinys „Nusigandusi širdis“. Net keista: kai dalyvaudavau, iki nepriklausomybės, negavau nė jokios premijos, o kai nedalyvavau – apdovanotas. Apsivertė laikai!
O reikšmę geriau nusakytų Nacionalinė premija 1989 m. už rinkinį „Anapus gaiso“ (1987) – „už aukštą poezijos meną, vidinę laisvę ir tautos istorijos vaizdavimą dramatiškais išgyvenimais“, nes eilėraščiai į ją atėję per „Poezijos pavasarius“, kai pats turėjai žinoti, kad premijų nebus. Be Vasario 16-osios... Nacionalinė premija, kaip ir Jono Aisčio 2005 m. (už rinkinį „Eglė vasaros naktį“, 2004), man artimiausios, nes jomis esu apdovanotas pirmas. Taip iš labai toli 1999 m. atėjau pabūti ir su Poezijos pavasario laureatais. O iš visų mūsų poetų labiausiai norėdavau pabūti su Antanu Miškiniu – skaudžiausiai, tiesiai į širdies mintį, sulaužytu lietuvių poetu, ir su Bernardu Brazdžioniu – nepalaužiamai, kaip tas jo per pasaulį keliaujantis žmogus, praėjusiu pro visas politines prostitucijas.
2. Susidarė laiminga pusiausvyra tarp norinčių klausytis, kad tiktai kas nors ką nors jiems skaitytų, ir tarp norinčių skaityti, kad jų tiktai kas nors klausytų. Be viršūnių, kaip Vincui Mykolaičiui-Putinui, nuo kurių būtų galima nukristi, ir gelmių, į kurias būtų galima įkristi.
Penkiasdešimt knygų, užverstų kasmet, netikėtai ėmė ir atsivertė – per poetų kūrybą ir laikyseną išlikusi lietuvių poezijos istorija! Turėjau ilgą ir nepaprastą literatūrinį gyvenimą – veidu prieš veidą, ranka į ranką susitikti beveik visus mūsų rašytojus, ne vien poetus, atėjusius su devyniolikto amžiaus pabaiga, per visą dvidešimtą šimtmetį iki dvidešimt pirmojo pradžios. Tokių nedaug.
Poezijos pavasaris vyksta nuo 1965 metų. Bet Onuškio beržynų uodai negirdi, ką zyzia Joniškio beržynų uodai, ir Joniškio beržynų uodai negirdi, ką zyzia Onuškio beržynų uodai.
Todėl – „šita karta turi nueiti“.
Nuėjęs atsiverčiau 1985 m. almanachų antologiją „Dvidešimt Poezijos pavasarių“ ir perskaičiau savo, paties seniai užmirštus, eilėraščius „Tėvų sodyba“ (1978), „Akių šviesa“ (1977), „Gražus geguži“ (1971), „Vaivorykštė“ (1974), „Šventadienio tyla“ (1972), „Girios žiburys“ (1973). Nustebau – kokie geri ir gražūs eilėraščiai: „lietuvių poezijai ir Lietuvai kaip lyrikų kraštui“!
Gintaras Grajauskas
36-asis laureatas, 2000 m.
1. Na, kokia gi premija gali pakeisti jus patį ir jūsų kūrybą? Jokia. Net Nobelio.
Tai taip ir parašykim – reikšmė nedidelė. Smagu, kai įvertina, nesmagu, kai nesupranta. Su amžiumi tie smagumai-nesmagumai menksta. Kol galiausiai išnyksta visai.
2. Nemačiau pradžios – tuomet dar nebuvau gimęs. Todėl neturiu atskaitos taško ir negaliu vertinti įtakos. Kaita, kurią pats mačiau – visai graži. Ypač tas ėjimas į provinciją, pas žmones. Nuo sovietinių prašmatnių balių su kolūkių pirmininkais ir keptais paršeliais anuomet iki vos ne misionieriškų dabartinių kelionių – be pasipūtimo, su lėtais pasižvalgymais ir pamatymais. Visai graži ta slinktis. Jei taip dar kokį pusšimtį metų ta kryptimi, gal ir tikrai tapsime tuo lyrikų kraštu. Kol kas tai tik tuščia deklaracija, paleista į pasaulį anuometinių pompastikos mylėtojų.
Rimvydas Stankevičius
45-asis laureatas, 2009 m.
1. Dėl reikšmės mano kūrybai – vargu ar kaip nors įmanoma tai patikrinti. Viena vertus, norėtųsi kategoriškai atsakyti, kad jokios premijos kūrybos apskritai įtakoti negali. Juk ir klausydamas lakštingalų giesmių negalėtum pasakyti, kuri jų – alkana ar soti – gražiau čiulba. Be to, juokinga būtų manyti, kad štai poetas ima ir nusprendžia: „Kadangi jau esu Poezijos pavasario laureatas – rašysiu visai kitaip nei ligi šiolei – brandžiau ir giliau.“ Taip nebūna. Tik sovietiniais laikais būdavo privaloma viešai pasižadėti, kad ateinantį penkmetį būsi sveikesnis, gabesnis, linksmesnis nei praėjusį, dabar, ačiū Dievui, visas tas farsas lyg ir neprivalomas. Tačiau, kita vertus – mano kūrybą juk keičia daugybė mano kasdien išgyvenamų akimirkų, taip pat – perskaitytos knygos, sutikti žmonės, patirtos emocijos… Tad visai įmanomas dalykas, kad ir vainikavimo metu išgyventas triumfas ar džiaugsmas taip pat galėjo virsti eilute, posmu ar kokia ritmine melodija. Tačiau poetas (bent jau aš) paprastai tokių priežastingumo ryšių savo sąmone nefiksuoja.
O štai man, kaip knygų autoriui, svajojančiam, kad tos knygos būtų skaitomos, Poezijos pavasario laurai turėjo iš esmės lemiamą reikšmę – kol netapau Poezijos pavasario laureatu, manęs nežinojo visiškai niekas, o knygas paskaitydavo tik atsitiktinai patekus joms į rankas. Na, o po vainikavimo viskas pasikeitė it Hario Poterio lazdele pamojus – tapau skaitomas, žinomas, mylimas ir nekenčiamas. Žodžiu – atsiradau.
Man, kaip į tuštybę linkusiam žmogui, Poezijos pavasario laurai taip pat turi didelės reikšmės ir įsiamžinimo šiame pasaulyje prasme. Juk būdamas moksleivis žvelgdavau į nuotraukomis dabintą laureatų sąrašą kaip į pateptųjų ložę, kaip į nemirtinguosius. Žinia, kad manoji pavardė kada nors atsidurs šalia Pauliaus Širvio, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio pavardžių – anuomet man būtų atrodžiusi dar mažiau įtikima nei pažadas, kad turėsiu nuosavą erdvėlaivį.
Tai, žinoma, labai asmeniška ir sunkiai argumentuojama, bet Poezijos pavasario vainikas po šiai dienai man yra svarbiausias ir brangiausias įvertinimas iš visų, pelnytų lig šiolei.
2. Poezijos pavasario istorija vingiuota bei kalvota, kaip ir pačios Lietuvos. Ne visiems iš penkių dešimčių laureatų sutikčiau pats įteikti vainikus. Bet tai logiška – viešpataujant velniui, angelams, ko gero, nėra lengva patekti tarp jo favoritų. O valdyta mūsuose – ir jo. Kaip tik anais laikais Poezijos pavasaris keliaudavo ne po Lietuvos miestelių kultūros židinius, o po fabrikus ir gamyklas. Tad ir poezija vertinga buvo tik ta, kuri įstengdavo kūjų ir staklių gausmą perrėkti. Atvirai tariant, neįsivaizduoju, kaip tai pavykdavo Pauliui Širviui su savo „motulės raudų vėriniais“?..
Mano akimis, giliausias vagas XX a. antros pusės poezijos arimuose yra išvarę Vytautas P. Bložė, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Donaldas Kajokas, Antanas A. Jonynas, Aidas Marčėnas… Visi jie – Poezijos pavasario laureatai. Vadinasi, galima teigti, kad būtent šitai ir įrodo Poezijos pavasario, kaip reiškinio, įtaką lietuvių poezijos raidai. Bet, kita vertus – argi Poezijos pavasaris, kaip reiškinys, turėtų pasisekimą ir tęstinumą, jei Lietuvoje negimtų talentingų poetų?
Solidi Poezijos pavasario istorija, be abejo, padėjo Lietuvai kaip lyrikų kraštui save suvokti bei kitiems pristatyti. Juk tikrai bet kurio Lietuvos miesto ar miestelio smuklėje pirmam sutiktajam prisipažinęs esąs poetas, devyniais atvejais iš dešimties, po gilaus ir nuoširdaus atodūsio sulauksite atsakymo: „Aš irgi.“
Bet kuriuo atveju – nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Poezijos pavasaris sulaukė tokio solidaus jubiliejaus, linkiu Poezijos pavasarį turėti ir ateities Lietuvai.
Tautvyda Marcinkevičiūtė
49-oji laureatė, 2013 m.
1. Kaip Poezijos pavasario laureatė aš turiu dar labai trumpą stažą, nes ja tapau tik pernai. Beje, pirmą kartą festivalio istorijoje man buvo įteikta Maironio premija, kuria dabar apdovanojamas Poezijos pavasario laureatas. Man pasisekė. O prieš tapdama laureate aš patyriau įstabų ženklą.
Prieš pat Poezijos pavasario šventę labiausiai įsiminė didžiulis neregėtas paukštis, kuris praskrido pro mano kambario langą du kartus. Netikėdama savo akimis, kad matau tokį egzotišką paukštį, tikriausiai pabėgusį iš zoologijos sodo arba atskridusį iš paralelinio pasaulio, pakviečiau savo vyrą Gintarą, ir jis tą paukštį taip pat regėjo, paliudydamas jo neįprastumą. Pakrikštijom jį žąsinu moliūgu, nes jis galėjo pabėgti ir iš Salomėjos Nėries eilėraščio. Tai jis man ir atnešė žinią, kad tapsiu Poezijos pavasario laureate, o antrą kartą praskrisdamas pranešė, jog paskui dar būsiu pagerbta Salomėjos Nėries ir „Kauno dienos“ premijomis. Taigi patyriau šiek tiek mistikos.
Aš labai džiaugiausi šiuo ypatingu apdovanojimu, o dar labiau tuo, kad galėjau suteikti džiaugsmo mamai Reginai Marcinkevičienei, kuri iš namų nebuvo išėjusi septynerius metus, kadangi sunkiai sirgo. Bet gyvenimo skrynelėje slepiasi ne tik geros emocijos, bet ir sunkius išgyvenimus teikiantys šešėliai.
Nuo praėjusių metų rugsėjo turėjau visapusiškai slaugyti mamą, mąsčiau apie sunkų gilios senatvės sulaukusio žmogaus likimą, užrašinėjau galvoje knibždančius eilėraščius. Prieš pat jubiliejinį šių metų Poezijos pavasarį mama išėjo anapilin, įpareigodama mane išleisti jai paskirtą knygą „Mano Poe(ma)ma“, kurios eilėraščius jai, sunkiai sergančiai, dar skaitydavau. Nedrįstu savęs pačios vertinti, tik pasakysiu, jog būsima knyga, kurią jau visiškai parengiau, man labai svarbi.
2. Negaliu kalbėti apie visus penkiasdešimt Poezijos pavasario istorijos metų, nes tų laikų nesiekia mano atmintis, bet manau, kad šios įtakos būta. Su kokiu susidomėjimu jaunystėje ryte prarydavau festivalio almanachą ir kaip džiaugdavausi aptikusi gerų įvairių kartų poetų eilėraščių. Atsiverdavo plati visos lietuvių poezijos panorama, o kai kurie eilėraščiai ir savaip įkvėpdavo.
„Poezijos pavasario“ almanachai yra atlikę ir šviečiamąją funkciją: juose buvo pristatomi ir išeivijos poetai, kurių kūrybos šiapus geležinės uždangos nebuvo įmanoma gauti. „Poezijos pavasariai“ spausdindavo ir šiuolaikinių užsienio poetų eilėraščių vertimų, dažnai tie patys poetai net dalyvaudavo festivalyje. Ir ne tik tai. Šiemetiniame „Metų“ žurnale Nr. 5–6 spausdinamas labai kompaktiškas tarytum į kompaktą įrašytas gyvas balsas, labai išsamus ir įtaigus ir – svarbiausia – con amore parašytas profesorės Viktorijos Daujotytės straipsnis „Poezijos pavasariai – išlikti, vis įvykstant“. Vargu ar įmanoma ką ir pridurti.
