tekstai.lt

Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis. Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Svarstymai

 

Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

 

Danielius Mušinskas. Bandysiu suformuluoti tokį klausimą: kodėl mes šiandien čia susirinkome? Kodėl reikia tokio pokalbio apie Romualdą Granauską? Kodėl tokio pokalbio nebuvo išėjus Sigitui Gedai, Juozui Apučiui, Justinui Marcinkevičiui, Marcelijui Martinaičiui?.. Ar mūsų pokalbis atsitiktinis, sugalvotas redakcijos, ar iš tikrųjų įvyko kažkas svarbaus, kas galbūt apjungia ir ankstesnes minėtas netektis? Kas įvyko lietuvių literatūroje, kuri buvo pakilusi į pakankamai aukštą lygį, kad lyg sustojome apmąstyti permainą? Arba gal kalbamės atsitiktinai ir vadovaudamiesi principu, kad apie mirusius arba gerai, arba nieko?..

Regimantas Tamošaitis. Iš mūsų gyvenimo beveik vienu metu, spalio mėnesį, išėjo du žymūs autoriai, svarbūs prozos kūrėjai, Bitė Vilimaitė ir Romualdas Granauskas. Abu jie, mano nuomone, yra epochos didžiausi, bet kartu ir skirtingi, nepalyginami. Skirtingai jie buvo matomi, skirtingai ir išėjo. B. Vilimaitė į Karveliškių kapines, kur atgulė greta motinos ir sūnaus, buvo palydėta tyliai, beveik nepastebimai, dalyvaujant nedideliam būreliui artimųjų ir literatų, o atsisveikinimas su R. Granausku Šv. Jonų bažnyčioje ir Antakalnio Menininkų kalnelyje buvo visos Lietuvos įvykis. Ir nenuostabu, nes R. Granauskas buvo universalesnis, jo žmogus išryškėja gamtos, tautos ir istorijos kontekste, o B. Vilimaitė, priklausanti subtilesnei humanistinei Jono Biliūno tradicijai, europietiškosios novelės linijai, savo žmogų vaizdavo šeimoje, gilinosi į žmogaus psichologiją per socialinį kontekstą, vertindama jo egzistenciją individualios moralės aspektu. Taigi B. Vilimaitė vaizdavo asmens sielos, o R. Granauskas – tautos dvasios dramatiškas patirtis. Pirmoji yra europietiškojo personalizmo reprezentantė, humanistinių vertybių gynėja, antrasis – archetipinės ir metafizinės žmogaus būties liudytojas, artimesnis natūralistinių vertybių sistemai. R. Granausko kūryba yra savotiška gyvenimo filosofija, man jis yra Martinas Heideggeris mūsų literatūroje. Dėl šios kūrybos episteminio modelio – gamtos vaidmens ir natūralistinės pasaulio tvarkos teigimo – ji pagrįstai vadinama magiškojo realizmo terminu. Mitas, archetipas, gamtos galių laukas, kolektyvinė tautos atmintis – tai R. Granausko meninės vaizduotės teritorija. Nuostabus dalykas yra tai, kad archetipinius vertybių klodus jis gebėjo susieti su individualia žmogaus egzistencija, parodyti atskiro žmogaus gyvenimo vertę, grožį ir skausmingą trapumą. Toks skirtingų vertybinių dydžių jungimas yra iš tikrųjų unikalus.

Be viso to, kas šiuos autorius skiria, pabrėžčiau, kad abu jie yra artimi savo begaliniu jautrumu žmogui, nepaprasta kūrinių moraline įtampa, taip pat – beveik nepranokstamu jautrumu kalbai, meninės žodžio galios pojūčiu.

Abu – dideli talentai, menininkai, bet, žinoma, mūsų kultūrai ir literatūrai R. Granauskas yra epochinis dydis, o B. Vilimaitės novelei tautos gyvenimas, istorinis laikas ypatingos reikšmės neturi. Jai svarbu ne gamtos veiksniai, o asmens sielos metafizika, svarbu pats žmogus, koks jis yra, koks buvo ir bus, koks jis yra visada. Per B. Vilimaitę matome J. Biliūną, o per R. Granauską įžvel giame patį Kristijoną Donelaitį ir net dar toliau, baltų genčių mitinius pasaulius, pačias mūsų sąmoningumo ir kalbos ištakas.

Pirmos mintys, išgirdus apie R. Granausko netektį, buvo tokios: dabar tai jau viskas, dabar jau tikrai baigėsi epocha. Dalis mūsų lietuviškojo pasaulio liko „anapus ribos“. Bet tas kūryboje įkūnytas buvęs pasaulis mums neprapuolė ir neprapuls, jis tiesiog nebesikeis, nebepasipildys, tačiau liks kaip koks mūsų buvimo pagrindas. Kaip neprapuolė ir K. Donelaičio reikšmė, nors šiandien aplinkui jokių donelaičių nesimato.

R. Granauskas su savo kūryba man yra tarsi kūlgrinda Žemaitijos pelkėse. Prisimenu vaikystės dienų įspūdį, tiesiog kūnu patirtą metaforą. Matau tamsiai rudus vandenis, aplinkui tyvuliuojantį raistą, kuriame galima lengvai prasmegti, bet kojos jaučia tuose vandenyse patikimą pagrindą, kuriuo galima saugiai ir ramiai eiti pirmyn – praeitis mus saugo, jeigu tik ją jaučiame. Pelkės – tai chaosas, tai pradžia ir pabaiga, kuri gali mus praryti, bet kai jauti saugančias atramas, kelias per pelkes gali būti netgi smagus pasivaikščiojimas. Turėdamas tikrus pagrindus ir pats esi tikras, ramus, saugus, ir tavo gyvenimas aiškus. Yra aiškūs jo orientyrai. Nes bet koks veiklos ir egzistencijos orientyras numato ištakas ir atramas, iš ko viskas prasideda. R. Granausko kūryba – mūsų kultūros kūlgrinda, stiprinanti kūrybinės veiklos tęstinumą.

Taigi mano mintis tokia: tai paskutinis mūsų lietuviškosios kultūros liudytojas, ir dabar jau – viskas, dabar turi būti kažkas kita. Bet tai, kas turėtų atsirasti ir tapti mus jungiančiu ir saugančiu prasmių klodu, dar nėra matoma.

Jūratė Sprindytė. Kad jau viskas – su tuo nesutikčiau. Pirmiausia pritariu, kad šiandien su R. Granausku reikėtų minėti ir kitus išėjusius: B. Vilimaitę, J. Aputį, M. Martinaitį, Joną Strielkūną, S. Gedą... Šviesuliai gęsta vienas po kito. Tarsi atlaisvina vietą, bet klaustukas – kam? Regimantui atrodo, kad antai išėjo paskutinis autorius. Bet pradėjau galvoti, dar gyvi yra Alfonsas Nyka-Niliūnas, Jonas Mikelinskas, Leonardas Gutauskas, Petras Dirgėla, Vanda Juknaitė, Saulius Šaltenis... Ir dar ne vieną čia galėtume vardinti.

R. T. Taip, V. Juknaitę čia kažkaip praleidau. Ji irgi mano didžiajame asmenybių sąraše...

J. S. Jie visi yra rimtieji rašytojai – XX a. antros pusės, įžengę su savo kūriniais ir į XXI a. Visi jie – epochos ženklintojai, ir jų kūryboje socialinė bei moralinė problematika vienaip ar kitaip yra gyva, svarbi. Tie gyvieji mums svarbūs ir darosi vis svarbesni. Svarbūs turbūt todėl, kad kūryba, anot A. Nykos-Niliūno, esanti šalia Būties ir Nieko dialogo, jame nedalyvaujanti, yra nieko verta. XX a. antros pusės nelaisvės, o vėliau ir chaotiškos laisvės laikas tiesiog rėmė tokią kūrybą, susijusią su pamatinėmis žmogaus vertybėmis. Tuo metu egzistavusios socialinės ir kultūrinės praktikos ją aktualino. Ir šiandien verta klausti, kodėl tai tebėra aktualu ir bus aktualu ateityje, visados. Atsakymas, atrodo, visai paprastas: nes tokia kūryba susijusi su esminiais tautos gyvenimo momentais. R.  Granauskas esė apie J. Strielkūną parašė kaip apie visą kartą, tarsi dalindamasis kartos jausenomis. Prozininkai mažiau už poetus švaistosi dedikacijomis, bet prisimenu pirmąją L. Gutausko knygos „Šunų dainos“ novelę, kuri skirta R. Granauskui. Joje neįvyksta šunų sukilimas, nes šunys bijo laisvės. O R. Granausko kūryboje svarbu yra universalumas. Veikia universali gamtos pajauta. Ir žmogus, ir gamta, ir valstybės būtis, ir žmonių santykiai, ir nuodėminga žmogaus prigimtis, ir kone visada – istorinis laikas. Taip pasakojimas įgyja epinę prasmę. Šalia žmogaus žemiškų rūpesčių jaučiama nenugalima lemtis, fatumas. Yra ir romantinis jausmas. Bet visada R. Granausko tekste tai stipru ir aistringa. Ta mikrokosmo ir makrokosmo gyvybinga vienovė man atrodo ir tvari, ir amžina, o drauge – ir savotiškai baisi. Ji ir saugi, ir baisi. Tuo noriu pasakyti, kad R. Granausko kuriamas universumas yra labai visapusiškas. Todėl jo tekste siekiame ir kolektyvinę pasąmonę, ir mitą, ir archetipo laukus. Yra ypatingas viršasmeninis žvilgsnis į istoriją. O tai pasitaiko reto autoriaus kūryboje. Daugelio kitų rašytojų tekste pasaulis ir jo istorija vis dėlto matoma per ego prizmę, tas matymas subjektyvizuotas, tuo jie kiek silpnesni. O R. Granauskas sugeba į laiko gelmę žvelgti keistai objektyviai. Vaizduodamas kartos gyvenimo ženklus, simbolius, jausenas sukuria kažką tokio, kas mus labai paveikia. At- simenu, kaip pirmą kartą susitikau su R. Granausko kūryba. Tai buvo 1968 metai, „Nemune“ – trijų apsakymų publikacijos („Žemuogės“, „Beržų kalnas“, „Švelnumas“). Tada buvau visiška piemenė, gal devintokė ar dešimtokė, ir labai smarkiai verkiau skaitydama „Švelnumą“, kur nuo žiauraus šeimininko pabėgęs šuva miršta iš šalčio ir vienatvės. Ta patirtis man nepamirštama. Taigi net paaugliška sąmonė pajuto didžiulę rašytojo, pačios literatūros jėgą.

Vytautas Rubavičius. Apie šunį? Taigi J. Biliūno tradicija, skausmingo pasakojimo linija...

Viktorija Daujotytė. Taigi kodėl būtent po R. Granausko mirties susirinkome tokiam pokalbiui... Teisingas šis žingsnis, ypatingas, jautrus laikas, po mirties... Tuo laiku daug kas geriau matoma. Ryškiau, aiškiau. Jei praleidi šitą laiką, paskui daug ko jau negalėsi matyti, suvokti, ne tik kaip atskirai matantis, bet ir visi mes. Kai kalbėsime apie R. Granauską, jau visą laiką suksis toks bendras jo kartos žmonių ratas, ir, atrodo, kad tuos pačius žodžius, kuriuos sakai R. Granauskui, sakai ir J. Apučiui, ir M. Martinaičiui, ir J. Strielkūnui, ir B. Vilimaitei...

V. R. Paskutinė M. Martinaičio knyga apie tai...

V. D. Taip... Todėl laiku tas mūsų pokalbis. Iš ko, kaip mumyse susidaro jausmas, kad – paskutinis? Kad viso to jau nebus, kad mes stovime prie kažko, ką dar galime matyti ir girdėti, bet kas jau nuo mūsų pasitraukia?

Greičiausiai taip būna kiekvienu atveju, kai pasitraukia didelis kultūros reiškinys, kai išeina didelis kūrėjas. Tada ir sakome: jau paskutinis, jau riba, kad negali būti, kad tas žemės ir dangaus dosnumas būtų toks beribis ir kad dar pasikartotų tokia didybė. Toks bendresnis mūsų pokalbio planas, mąstant apie visus mūsų didžiuosius. R. Granauskas yra riba, tikrai riba, bet tai ta pati riba, prie kurios stovėjo ir J. Aputis, ir M. Martinaitis, ir J. Strielkūnas – ta pati riba. Ir tai susiję su esminiu mūsų pasaulėvokos sandu, su mūsų žemdirbiškąja pasaulėvoka, su agrarinės kultūros archetipais, mitais, su egzistenciniu pasaulio vaizdu... Arvydas Šliogeris apie šiuos rašytojus dar mūsų jaunystėje yra pasakęs, kad lietuviai turi labai savitą, valstietišką, žemdirbišką egzistencializmą, ir kad šis egzistencializmas yra ne filosofinių, o literatūrinių, kūrybinių formų. Tada kalbėjome apie J. Aputį, ir apie R. Granauską – labiausiai. Todėl man neatrodo perdėta Regimanto mintis apie R. Granausko savotišką sąšauką su M. Heideggeriu. Gerai įsiskaičius į šį filosofą, iškyla jo žemės jutimas, tarsi kokio juodžemio galios jutimas. Kaip kitaip jis būtų galėjęs filosofiškai rašyti apie Vincento van Gogho nutapytus batus? Valstiečio batus, prie kurių prilipęs žemės purvas. Jausmas, kad stovime prie ribos, yra tikras, teisėtas, ir mes turime tai reflektuoti. Jungdamasi prie Jūratės minčių, irgi norėčiau pabrėžti R. Granausko kūrybos universalųjį pobūdį. Konkretindama mintį, sakyčiau, kad R. Granausko savitumas, jo išskirtinumas yra jungtis tarp labai konkretaus, labai žemiško, labai gyvenimiško vaizdo, vaizdinio, situacijos, aplinkybių ir tarp universaliojo prasmių klodo. Šventosios Paulinos gyvenimas, siuvėjos, siuvėjėlės, su adata rankoje, visa jos paprasta realybė ir staiga – aukštųjų prasmių iškilimas... Ir nė žodžio tiesiogiai apie tas aukštąsias prasmes, jos savaime kaip šviesulys iškyla, apgaubia viską, ir R. Granauskui beveik baugu – kokios gali būti to iškilimo pasekmės, kuo tai baigiasi...

V. R. Kad yra mirtinos to iškilimo pasekmės...

V. D. Taip, mirtinos. Ir dar pasižiūrėkime, grįždami prie „Šventosios Paulinos“, kokiu baisiu keiksmažodžiu baigiasi pasakojimas...

V. R. Tarsi antkapiu... Kraupiu stribo keiksmažodžių antkapiu. Tai pokario lietuviai, pasirinkę tarnystę okupantui ir gavę teisę valdyti saviškius. Mūsų pokario atmintis yra su jų gyvenimais, jų darbais, jų prievartavimais. Ir ne tik jų. Giminės, artimieji slepia jų darbus saugodami ir gražindami save, o kartais ir pasinaudodami jų užgyventa valdžia bei galimybėmis plėšti, nusavinti. Taip yra iki šiol. Pokaris žymėjo didžiulį pokytį. Visoje R. Granausko kūryboje esama esminio pasikeitimo nuojautų. Užsibaigia laiko tarpsnis. Pervartos, visuomenės būvio ir kultūros bei tikėjimo lūžis. Visada ta užbaiga yra stojiškai tyliai išgyvenamos tragedijos apraiška. Keistai supulsuojanti kasdienių darbų sruvenime, kurio akis jau nesugeba pagauti. Mes dažnai dalykus apmąstome tik po įvykio. Ir apmąstome tik sulaukę kokios lemtingos progos, kai pats įvykis nelyg pasibeldžia į mus. Kaip vaikystėje patirta ar padaryta skriauda. Kai mąstai apie išėjusiųjų ir, tarp jų, apie R. Granausko kūrybą, suvoki, kad jis visą laiką stengiasi rašyti apie tai, kas jau įvyko, tačiau rašoma iš neaiškios būsenos, ištinkančios po didžiųjų įvykių. Man susiklosto toks vaizdinys – jo kūrybinių viršūnių trejetas. Tos viršūnės žymi ypatingų pasaulėvaizdžių ir gyvenimo būdų žlugimą ir perėjimą į kitą, dar nelabai suvokiamą, lyg ir neįprastą, tačiau nulemtą gyvenamą pasaulį. Pirmiausia „Jaučio aukojimas“ – viena iškiliausių viršūnių, kuri iki šiol laukia deramo perskaitymo ir įvertinimo. Kadaise buvau tarsi apsėstas to kūrinio, buvau apstulbęs, kad galima taip lietuviškai rašyti, kad taip gyvenimas išsisako lietuvių kalba. Žemė, žmogus ir dievai, viskas vienu ypu, tekstas kaip prokalbės, progiesmės gausmas. O „Gyvenimas po klevu“? Taigi jau viskas pasakojime įvykę, tas gyvenimas yra buvusio įvykio duženos, iš jų gali pajusti ir buvusį laiką, ir tą jo pabaigos baisumą, įvykio siaubą. Tačiau pačiame gyvenime, kad ir kokios pervartos jį traukytų, traiškytų ar maizgytų, nėra jokių trūkių – ruošiamas valgis, šeriami gyvuliai, dirbama žemė, gimdomi vaikai. Net didžiausiame baisume gyvenimas tęsiasi, gyvenimas yra gyvenamas ir baisumos pašvaistėje. Ir iš paskutinių R. Granausko knygų sąrašo, o jis jau irgi yra nemažas, matome, kad rašytojas visą laiką dirbo labai intensyviai...

J. S. Per dešimt metų – devynios knygos.

V. R. Devynios knygos, tai tikrai didelio kūrybinio pakilimo metai, skausmingo pakilimo, turint omenyje visas jį užpuolusias ligas. Iš šito paskutiniųjų knygų sąrašo išskirčiau „Išvarytuosius“, kuriuose vėl parodomos baisaus, nes visuotino ir visų gyvenimus keičiančio perėjimo slinktys išlaisvėjusios Lietuvos istorijoje. Kai imi įdėmiau žiūrėti į tuos išlikusius buvusiųjų ar išvarytųjų gyvenimus, jie tampa tarsi veidrodžiais, kuriuose gali labai ryškiai pamatyti dabartinės egzistencijos, dabartinio pasaulio bruožus. Kad ir ta „Šventoji Paulina“. Šiame kūrinyje aiškiai matome, kokiame laike, kokiose egzistencijos formose mes visi turėsime gyventi! Mes ir gyvename su tuo sunkiu Paulinos antkapiu, su tuo baisiu keiksmažodžiu, kuris buvo mūsų naujos tvarkos pamatinis akmuo! To nereikia net aiškinti, tai yra akivaizdus dalykas. Visiškai aiškus ir rašytojui, ir skaitytojui. Iš kur tokia regėjimo ir kalbinės egzistencinės raiškos galia, būdinga visai J. Apučio, R. Granausko kartai? Tos galios atžvilgiu jie tikrai yra mūsų paskutinieji. Ar kas gali pamatuoti tokių įžvalgų filosofiškumą? Nors kai žiūri į jų tekstus, ten nesama jokio ypatingo filosofiškumo. Nėra atviros filosofijos. Tai iš kur kyla gelminis mąstymas, kurį mes visi pajaučiame kaip filosofiškumą? Manyčiau, tai siejasi su esminiais kultūros, kaip bendro gyvenimo būdo, individų sugyvenimo ir kitais dalykais. Kultūra yra toks vienijantis organizmas, veikiantis kaip iš gimtinės kylanti gimtoji kalba ir joje saugoma gimtinės atmintis. Šiems mūsų prozininkams būdinga įgimta gimtinės jausena, tokia jausena, kuri vienaip ar kitaip prisišaukia kalbos malonę. Kalba leidžia jiems gimtinę iškalbėti kaip tik tokiu būdu, kokiu ji, ta gimtinė, veikia. Nes kalba yra susijusi su gimtąja žeme, gimtuoju dangumi ir su visais tais gimtaisiais gyvenimais, kurie turi bendrą pavidalą. Gyvenimas vyksta bendru pavidalu, gyvenimas yra bendras, ir jis neišvengiamai vienu metu yra ir atskiras kiekvieno jame esančiojo gyvenimas. Kuo giliau žvelgiame į atskirą gyvenimą, kiek jį sugebame sau išskleisti per gimtąją kalbą, kiek jis mums atsiskleidžia per kalbą ir per vaizdinį, tuo labiau mums atsiveria to gyvenimo bendrumas. Taip pavienis gyvenimas darosi visa apimantis, parodantis bendrą gyvenimo būdą. „Šventųjų gyvenimuose“ ir visose kitose novelėse su jų konkrečiais gyvenimais matome ir akivaizdžius bendraties pavidalus – visi žmonės čia gyvena panašiai. Visų jų ir skausmas, ir neviltis, ir netektys klostėsi į bendrą gyvenimo pynę.

Ir kodėl – paskutiniai? Todėl, kas mes nebetenkame šito gimtinės pojūčio. Nebetenkame jo su visais globalizacijos, eurointegracijos vyksmais, paradoksaliai nebetenkame jo kartu ir su išsilaisvinimu iš sovietinės okupacijos. Nes išsilaisvindami iš sovietinio pasaulio mes kartu išsilaisviname ir iš savo gimtinės, paversdami ją prekiniais žemės sklypais. Dabar ima vyrauti ideologinės nuostatos, kad gimtinė yra kažkokia sentimentali atgyvena, ribotas nacionalizmas... Gimtinės jausmas trukdąs normaliai gyventi ir susikurti gerovę. O visi tie nacionaliniai dalykai – tautos tradicijos, etnokultūrinis paveldas ir t. t. – yra tik kliūtys, pasenę stereotipai, trukdantys žengti į ateitį, juos reikėtų kuo greičiau valyti iš mūsų sąmonės, ypač iš jaunimo minčių. Todėl, mano galva, jaunimas nebegali taip skaityti R. Granausko, kaip jį skaitome mes, kadangi jis išaugo visiškai kitoje aplinkoje, kurioje daug kas iš mūsų buvusio pasaulio nebeturi jokios reikšmės anei vertės. Jeigu vertės nebeturi asmens sąsaja su gimtine, tai, be abejo, nebeturi vertės ir jo sąsaja su gimtąja kalba. Gimtosios kalbos mūsų naujajame pasaulyje tarsi nebelieka, ji yra lyg koks nykstantis reliktas, neesminis elementas palyginti su ekonomikos ar globalizaciniais rodikliais. Ir lietuvių literatūroje dabar galima išskirti du sluoksnius rašytojų – dabar nevertinsiu, kurie jų geresni ar blogesni: vieniems būdinga prigimtinė gimtinės ir gimtosios kalbos pajauta, kalba jiems šventa, o kiti gyvena jau be tos pajautos, jie tiesiog rašo romanus ir kartais pasirodo esą net gana geri rašytojai. Tačiau gimtosios kalbos jie nepuoselėja ir gimtinės jausena jiems yra visai nesvarbi. Taigi atsisveikiname su mums įprasta tėvynės sąvoka ir tėvyniška savivoka.

Vėlei klausiu savęs, iš kur tas R. Granausko kartos rašytojų kūrybos filosofiškumas? Iš kur jis kyla ir kaip jis kyla, jeigu tiesiogiai nėra matomas, nėra demonstruojamas? Filosofiškumas čia – gebėjimas per kalbos malonę sukurti vietinio egzistencinio pavidalo vaizdinį, kai jis tarsi pats iškyla per kalbą ir kai mes jį gyvai pajaučiame. Konkrečios vietos egzistencinis vaizdinys – tai ir yra filosofija. Tokia būties pajauta ir jos raiška jau savaime yra filosofiška. Ji visa kalbos galia kreipiasi į atmintį ir vaizduotę. Kodėl čia jau buvo paminėtas M. Heideggeris? Todėl, kad jis kaip tik ir kalba apie gimtuosius kelelius, kalba apie gimtinę. Jis apie tai kalba nuolatos, visą laiką, tokia yra jo būties filosofija. Jo mąstymas yra gimtosios žemės mąstymas, ir ta konkreti jo, M. Heideggerio, gimtoji žemė tampa ir graikų žeme! Nes kaip tik tokia gimtinės jausena atveria gilesnius, universalesnius būties matmenis, ji neuždaro mūsų etniniame pasaulėlyje, kaip tai norėtų mums įteigti globalizacijai tarnaujančios naujosios ideologijos. M. Heideggeriui einant gimtinės keleliais ir proskynomis kyla pirminės atvertys, kuriose jau pulsuoja pasaulio būties ritmas. Tiesa, prisiminkime, kad M. Heideggeris rašė ir eilėraščius, taigi buvo poetas, menininkas. Bet tai yra filosofinių aukštumų mąstymas. O mūsų prozininkų, tų tikrųjų, iš malonės rašančiųjų atvertys – jos irgi savaime tampa filosofiškos, joms nereikia papildomo įteisinimo. Jas galime iškelti į filosofinių refleksijų lauką, svarstyti įvairiais aspektais ir tuo pagrindu kurti atitinkamus literatūrologinius ar filosofinius tekstus. Šiuo požiūriu R. Granauskas yra unikalus, nes turi nepaprastą gebėjimą dviem trimis sakiniais, labai trumpu epizodu iškelti ir visiškai akivaizdžiai parodyti skausmingo egzistencinio skurdo, skausmingo neįvykusio, bet nugyvento gyvenimo pavidalus. Skaitai jį ir patiri, kad vienu kitu epizodu jis atskleidžia kažką tokio, kam kitas turėtų skirti visą romaną. Ir tai nepajėgtų.

R. T. Dar B. Vilimaitė taip gebėjo. Intensyviausia prasmė minimaliausioje raiškoje, detalėje. Kaip tik dėl tos sublimacijos galios ir įvardijau būtent R. Granauską kaip paskutinįjį ir didžiausią iš didelių.

V. D. Įsiterpčiau čia dėl tos skurdo temos. Yra ir kita R. Granausko pusė – ir prabangos, didžiausios. Jeigu tai neiškiltų, nesusidarytų to filosofinio branduolio. Štai „Trečio gyvenimo“ pirmas sakinys: „Tai buvo laimingiausioji mano vasara.“ Tai jau jūsų, ponai, reikalas, iš ko ta laimė susidaro. Tai didžiulė prabanga, toji laimė, tas gyvenimo perteklius iš skaitymo, iš jo godulio.

V. R. O juk yra žmonių, kurie panašiai pasakytų ir apie savo tremties bei įkalinimo laikus. Ir pasako.

V. D. Svarbu, kad tai būtų pasakyta. Ko reikia tokiai brandai, tokiai laimei?

V. R. Būties pilnatvės prasiveržimo, nepaisant to, kad tu galbūt eini kryžiaus kelius.

V. D. Ko reikia tokiam būties branduoliui? Reikia, kad būtų ir gražu, ir skaudu vienu metu? Kad būtų laimė ir skurdas. Kad būtų grožis ir kančia. Vytautas teisingai mąsto, čia mes turime atvertis filosofijai. Žinoma, žmonės tą ir daro, tai mato, jaučia, mąsto apie tai. Ir tai atveria tolesnes humanistikos perspektyvas. Ir kyla klausimas: o ką – jauni? Ką jie iš to, mūsų aptarto, turi, ir ko neturi? Čia tik pacitavau J. Strielkūną...

R. T. Jūratė sakė, kad dar labai jauna stipriai pajautė R. Granausko tekstą, gal ir tą jo ypatingą pasaulį... Gal kartais nebūtina pasenti, kad pajustume tikrojo meno gelmę. Čia aš bandau viltingai galvoti apie studentus, skaitančius R. Granauską. Tikiu, kad jis ir juos turėtų kažkaip veikti, jaudinti. Antai viena studentė mano tinklalapyje, atsiliepdama į mintis apie netektį, parašė: „Granauskas išėjo, bet Saulėlydžio senis niekada neišeis...“

Akvilė Rėklaitytė. Skaitydama R. Granauską tarsi gyvenu jo kalboje... Kai Vytautas sako, kad jaunieji dabar negali skaityti taip, kaip skaito vyresnioji karta, kad R. Granauskas turėjo stiprią gimtinės jauseną, o jaunimas yra tarsi išsilaisvinęs iš gimtinės ir iš tėvynės, galvoju, kad yra ne visai taip. Galbūt jaunųjų nesieja tokie stiprūs ryšiai su žeme, kalba, tačiau geras tekstas pajėgia perteikti reikšmę, nors simboliai skirtingoms kartoms gali būti skirtingi. Žinoma, jeigu apie tuos dalykus – gimtinę, žemę, kalbą – rašytų vidutinio talento autorius, tai jauniesiems taip ir skambėtų: apie gimtinę, žemę, kalbą. Iš R. Granausko mes perskaitom kai ką daugiau, ne vien liūdnus dalykus apie lietuvišką kaimą, kurio nebėra.

V. R. Be jokios abejonės, kitaip juk ir nebūna...

V. D. Taip, tai esminis dalykas! Pakartok, Akvile, dar sykį, ką čia dabar sakei. Tai turi būti išgirsta...

A. R. Manau, ir po kokių penkiasdešimties metų, kai bus visiškai pasikeitusi ir kultūra, ir technologijos, toks talentingas rašymas, koks yra R. Granausko, nė kiek nepraras savo vertės. Juk ir dabar jis rašo apie tuos senus laikus, kurie mums, jaunajai kartai, yra nežinomi, bet kaip jie stipriai veikia, kaip jie prabyla per R. Granausko tekstą! Kaip ir Jūratė minėjo, kad būdama visai jauna taip stipriai pajuto rašytojo teksto jėgą, kad net verkė. Nenoriu kalbėti patetiškai, bet stebina tai, kaip R. Granauskas sugeba perteikti reikšmę: aiškiu, trumpu tekstu, be jokių beletristinių balastų. Ir net nebūtina turėti kažkokios ypatingos išvarymo iš kaimo patirties, kad pajustum jo vaizduojamo pasaulio dramatizmą. Toks ir yra santykis su klasiku, kai patiriama jo kūrybos meninė jėga, ir patiriama kartais nepriklausomai nuo suvokėjo amžiaus.

V. R. Su klasikais yra įvairūs santykiai, o ir klasikų yra įvairių. Vieni kartais paskaitomi ir padedami į lentyną, pagarbinami, ir tiek. Tiesiog klasikai.

R. T. Taip ir turi būti – klasikus mažai kas skaito namuose, savo malonumui. Juk toks K. Donelaitis, tarkime, nėra kasdieniški skaitymai. Nepaisant to, klasikai jau gyvena mumyse, mes juos žinome, jie mums kaip orientyrai, jie yra tapę mūsų atmintimi, sąmoningumu, požiūriu į pasaulį. Mes juos atpažįstame savo sąmonėje.

V. R. Taip, bet tas atpažinimas – jau sistemos dalykas, jis turi būti išugdytas, žmogus – išauklėtas. Nėra taip paprasta, kad paimi ir atpažįsti. Kai kuriuose žmonėse šitai įvyksta, o kitiems – neprieinama. Šito reikia mokyti. Ir tada iškyla svarbus klausimas, ar mes mokome šitaip skaityti? Ar dar bemokome klasikos, ar ji įkeliama į jaunosios kartos sąmonę?

R. T. Žinoma, kad reikia mokyti, tam juk ir yra mokyklos, programos. Ir pats matau, kad tinkamai išaiškinus klasiko tekstą jauniems žmonėms atsiveria akys, jie juk yra pakankamai jautrūs ir protingi, gal net protingesni, nei aš buvau jų metų. Dabar jauni žmonės yra labai imlūs, ir nėra ko čia pataikauti masėms, kad neva mokykloms reikia populiarų skaitalų, kitaip mokiniams bus neįdomu, jie apskritai nieko neskaitys. Nereikia nuvertinti ir menkinti jaunosios kartos.

Dar prie to, ką esu sakęs, noriu pridurti, kad R. Granauskas savo dydžiu ir unikalumu yra nepranokstamas, nepaisant visų kitų Jūratės išvardytų autorių, šiaip jau irgi mums labai svarbių. R. Granauskas tikrai man atrodo kaip epochinis rašytojas ir jo išėjimas yra pabaiga. Bet nesakau, kad katastrofa. Tikra katastrofa būtų, jeigu išėjus R. Granauskui išnyktų ir jo reikšmė, jeigu niekas jo neskaitytų.

V. R. Ir pokaris nebuvo katastrofa, žmonės išgyveno.

R. T. Taigi, išgyveno. Gyvenimas tęsiasi toliau, žmogus yra gyvybingas. Kultūra taip pat organiška, ji atsinaujina. Ir ji, mūsų kultūra, yra intensyvi, todėl kažkas literatūroje iškils, kažkas vėl bus esmingai pasakoma apie žmogų, nes žmogus visuomet yra gyva problema, gyva sąmonė, klausianti apie savo buvimo prasmę – visuomet ir visuose kontekstuose. Bet šis laikotarpis toks jau yra, kad mūsų kūrybos horizonte kol kas nesimato didelių dydžių – jokių donelaičių, jokių granauskų, martinaičių. Bet tai nereiškia, kad jų nebus. Kadaise R. Granausko irgi nebuvo. O kai kultūroje nėra esminių atskaitos taškų, iškilių vertės centrų, susidaro krizės ir netikrumo situacijos. Toje netikrumo būklėje ir sustojome apmąstyti savo būseną.

Literatūra – kaip likimas, joje didieji vardai atsitinka, ateina ir išeina, ir nereikia galvoti, kad mes dėl to, kas vyksta, turime jausti kaltę. Jaunimo ir gimtosios kultūros santykis? Irgi nėra toks tragiškas. Amžiaus tarpsnio psichologija jauną žmogų skatina išsilaisvinti iš jį sukūrusios aplinkos, eiti į pasaulį, atverti naujus horizontus. Bet tik išėjęs iš savo namų žmogus atranda tikrąją namų vertę, kurios nepamatysi be atstumo. Tada jau prasideda vertybių atpažinimas ir prasmingas sugrįžimas. Ar ne taip atsitiko su Jurga Ivanauskaite? Lietuviškosios kultūros dvasingumą bei sakralumą turėjo pamatyti kažkur iš Himalajų kalnų. O juk bėgo į tuos kalnus nuo ribotai ir paviršutiniškai suvoktos lietuvybės, kaip nuo riboto kaimietiško gyvenimo. Bet kai įsižiūri, tai K. Donelaičio būrų gyvenime pamatai tikras europietiškojo gyvenimo formas, reikia tik mokėti jas perskaityti. Kartos mokymas, štai kur problema. Ar patys mokytojai supranta, ko moko, ar jiems patiems svarbūs mūsų klasikai? Studentų veiduose atpažįstu, kad daug kas supranta kultūrinės atminties svarbą, su tokiais lengva susikalbėti, bet kai kuriems, atrodo, reikėtų grįžti į mokyklą. Visu tuo noriu pasakyti, kad skaitytojai nėra vienodi, vieni priklauso skaitymo elitui, kiti yra dar lyg mokyklos nebaigę. Jauno žmogaus priešinimasis klasikai yra natūralus, bet tai praeina. Arba nepraeina, tada pats žmogus praeina pro gyvenimą, nepastebėjęs jo vertės.

V. D. Reikia tik, kad būtų iš kur bėgti... Kad būtų namai, gimtinė...

R. T. Taip. Jeigu yra iš kur bėgti, bus ir kur sugrįžti – tai dar vienas literatūros topas. Grįžtama į tą pačią vietą, o dėl vietos išlikimo, aišku, turime rūpintis.

Dar viena tema: R. Granausko ir minėtų kitų jo kartos autorių meniškumo jėgos ištakos. Tai žmogiškoji kančia, kurią šie autoriai patyrė kaip savo jaunystę, kaip pokario baimės, skurdo ir vargo laikus, tai ir jų pačių asmeniniai likimai, nelaimės šeimose. Jie pragyveno ilgus gyvenimus, patyrė tikrai didelių sunkumų, ir kančia juos padarė jautrius kito žmogaus kančiai, išugdė nepaprastą empatijos jausmą. Jei pats vargo nepatyrei, nelabai užjausi tuos visus kenčiančius, nelaimingus, jie bus neverti tavo dėmesio. Kam apie juos rašyti? Jie bus ne kokie kančios išaukštinti šventieji, bet tiesiog nevykėliai, žmonės, kuriems tiesiog nepasisekė. Nereikia nė sakyti, kad jaunoji karta tokių didelių vargų nepatyrė, jokių trėmimų, žudynių, mirčių neišgyveno, jiems jų gyvenimo saugumas yra natūralus dalykas, tokia savaiminė duotybė. Todėl ir kūryba dabar tokia – kaip literatūrinis įmantravimas, dalijimasis maloniais gyvenimo įspūdžiais, visokių efektų ieškojimas dėl pramogos, kad nebūtų nuobodu gyventi. Literatūra dabar – neįpareigojanti komunikacija. Rašančiųjų šiandien yra labai daug, bet nėra asmenybių ir meninio brandumo. Kūryba neįpareigojanti, privačius įspūdžius galima aprašyti vienadieniame romane, juos galima įkelti į feisbuką, į kokį ten blogą – svarbu tuo rašymu būti viešumoje, pasirodyti, gal net kokią karjerą padaryti.

Taigi man atrodo, kad pokario rašytojų kūrybos meniškumo jėga slypi kančios fenomene: jie tapo jautrūs ir savo kūryba gina žmogų. Literatūrinis virtuoziškumas jiems buvo antraeilis dalykas, rašymu jie liudijo vertybes. Ne kartą, skaitydamas mūsų aktyviųjų autorių tekstus, žavėjausi jų virtuoziška plunksna, o kitą dieną bandydavau prisiminti – o ką jie ten tokio rašė? Nieko neprisimenu, matau tik knygoje besišypsantį autoriaus veidą. Kai kurie jaunieji kritikai savo nejautra beveik demonstruoja cinizmą, sako, na, kiek čia dar galima verkšlenti dėl tų mirčių ir nelaimių? Kol patys nieko panašaus nepatyrę, jiems literatūros rimtumas trukdo mėgautis gyvenimu, nes literatūra jiems yra tokia malonumo forma. Ir kritika jiems yra tik formalių dalykų aiškinimas. Dabar rašantieji ateina kaip tiesiog knyginiai žmonės, lyg nuo konvejerio: mokykla, universitetas, redakcija. Jie nežino gyvenimo, jie tikrovę mato tik iš knygų, todėl ir jų rašymai yra popieriniai. Palyginkime – kokios ryškios ir ganėtinai keistos yra mūsų aptariamų autorių biografijos, kuo tik jie nėra buvę...

Dar vienas dalykas, kuris man atrodo kūrybos paslapčių paslaptis, – tai gyvenimo geismas. Kūryba yra aistros forma, o stipriausi menininkai yra aistringos prigimties. Ta aistra tampa meile gyvenimui, žmogui, moteriai. Manau, vien iš kančios kūrybos ugnies nebūtų. Kenčiantys mokėtų tik skųstis, juk turime ir tokių knygų, su ašara akyse. Tad kyla klausimas: iš kur juose tokia geismo jėga? Gal tos trauminės patirtys ir visi sunkumai sukrečia ir užgrūdina? Gal mirties pajauta stiprina erosą? Tai juk archetipiška. Kūryba kaip priešinimasis mirčiai? Palyginus su tais audringo gyvenimo autoriais dabartiniai rašytojai kartais atrodo mandagūs ir išglebę. Arba patyliukais kutena save pikantiškomis fantazijomis, bet be jėgos ir be ugnies, kažkoks autoerotinis solipsizmas. Tokia erotika, nukreipta pati į save, nieko nepagimdo.

Stulbina paskutiniųjų metų R. Granausko kūrybingumas. Vienu metu man atrodė, kad jis jau krypsta į plokščios publicistikos lygmenį, tiesiog kritikuoja vartotojišką dabartį, bet lyg neapsikentęs tos dabarties ir lyg jausdamas pareigą vėl pakilo su visa meninio žodžio jėga, kaip savo jaunystės laikais, tai tikrai nuostabu. Beje, juk ir jaunas būdamas jis rašė su labai brandaus žmogaus išmintimi, to irgi nedera pamiršti. Ne senatvė žmogų daro išminčiumi, nuo senatvės kartais žmonės tik kvailėja, bet kažkoks ypatingas jautrumas.

Dramatiški gyvenimo išbandymai menininką padaro kažkuo daugiau nei tik menininku. Todėl ir kalbame čia apie R. Granauską ne kaip apie vieną iš rašytojų, bet kaip apie gelmės regėtoją ir filosofą. Tokio rašytojo kūriniai morališkai mus taurina, dvasiškai stiprina ir padeda gyventi. Naujos knygos man gyventi nepadeda, o mūsų minėti autoriai – padeda. Mūsų literatūrą į aukštumas pakėlė tragiška tautos patirtis, kokios naujoji karta nėra mačiusi, ir, manau, mes visi labai trokštame, kad tokių kančių ji ir nematytų. Literatūra turėtų atsinaujinti tiesiog iš paties žmogaus problemos, nes ir jaunas žmogus gali būti pakankamai jautrus, kad suvoktų ne tik savo bet ir artimo savo būties dramatizmą.

J. S. Ne visai su tuo sutinku. Aš, tarkim, esu tokia knyginė mergaitė, išaugusi mieste. Dar veikia kiti dalykai. Tas jautrumas. Arba jis yra tavyje, arba nėra. O gyvenimiškoji ar darbo patirtis ne visuomet tampa kūrybiniu impulsu. Bet noriu pasakyti apie ką kita, apie klasiškumą. Mums atrodo, kad klasikai yra nepajudinami, kanonizuoti. Iš tikrųjų mes, kaip Regimantas sakė, neskaitome jų nuolatos, nors jie ir geriausi. Bet pats jų buvimas jau yra kažkas svarbaus, tai tiesiog šventas kultūros lygmuo. Ir klasiką pasišaukiame ypatingais išbandymų laikais. R. Granausko prozoje tas klasiškumo matmuo veikia kaip graikiška auksinio pjūvio ar dieviškosios proporcijos taisyklė. Einu prie formos dalykų. Buvo minimas filosofų kontekstas, tikrai čia labai tinka ir M. Heideggeris, ir A. Šliogeris, kuris puikiai aptarė jusliškąjį mūsų kultūros pradą. Matau tą aukso taisyklę R. Granausko kūryboje, joje realizuota ypatinga estetinė harmonija. Simetrija, proporcija tarp visumos ir detalės, tarp žiauraus ir pakilaus, ypač viename iš paskutinių kūrinių, „Rūkas virš slėnių“, kur ant žmogžudžio įkirsto į žmogaus galvą kirvuko tupi varnėnas... Kaip ta varnėno giesmė ten aprašyta – tiesiog fantastika! Štai taip, per apibendrinančias detales sukuriamas ypatingas visumos pojūtis... Ir dar noriu prisiminti štai ką – Mariaus Katiliškio ir R. Granausko artumą. Neseniai Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rengėme konferenciją išėjusiems atminti – Icchokui Merui, Algirdui Landsbergiui ir M. Katiliškiui, žiūrėjome Arvydo Reneckio dokumentinį filmą apie M. Katiliškį, filmuotą Amerikoje. Stotas, kalbėsena – viskas primena R. Granauską. Ir kokios jų sąšaukos kūryboje! Tikrai du mūsų klasiški stulpai. M. Katiliškis įamžino tarpukario nepriklausomą Lietuvą, R. Granauskas yra sovietmečio autorius. Ir jo tekstuose – novelėse, romanuose – ištisai vyksta atsisveikinimas su buvusiu pasauliu, bet, kita vertus, jis ir pats atsisveikina kaip žmogus su kažkuo... Prisimenu, kaip mes 1972 m. jį su P. Dirgėla lankėme ligoninėje, ten jis sirgo kažkokiomis skrandžio ligomis, bendruomenėje sklandė žinia, kad Romualdui blogai, ir tada taip pat buvo toks atsisveikinimo jausmas, bet jo kūryboje tas jausmas tvyro nuolatos, kad ir kurį tekstą paimtum. Matyt, tas jausmas irgi stiprino mūsų aptartą rašytojo jautrumą. Juk ir mes dabar šituo pokalbiu lyg atsisveikiname su R. Granausku...

V. D. Bet ir pasisveikiname...

J. S. Ir pasisveikiname! Aš jį įrašau į mūsų klasikos viršūnę – be jokių išlygų. Ir manau, kad jaunimas jį turės skaityti. Jaunimą reikia priartinti prie R. Granausko, padėti jį „atrakinti“.

D. M. Man dar labai įdomus R. Granausko asmenybės fenomenas. Šiaip mes visi lyg ir vienu metu gyvename, vienas kitą pažįstame. Bet R. Granauskas man didesnė paslaptis nei kiti rašytojai. Viena vertus, kiek su juo susidurdavau, kiek žinodavau kai kuriuos jo gyvenimo įvykius, galvoju, kad dažnas dabartinis autorius iš tų įvykių sukurtų istorijų, sensacijų, romanų. Bet jo kūryboje nieko to nėra. Jokios ten bohemos, jokios bravūros. Savo jaunystėje jis rašė apsakymus, kaip sakoma, iš dabarties. Tačiau juk tų „dabarties“ įvykių nebūna daug, ne ką ten prirašysi. Antroje gyvenimo pusėje jau yra ką prisiminti, jau rašoma kitaip, ir pats R. Granauskas aiškiai tuos laikus skiria. Bet iš to, ką jis rašė pirmuoju laikotarpiu, kai rašė iš savo dabarties, jis gebėjo į dabartį pažvelgti kažkaip kitaip, kažkokiu lyg nelaikišku žvilgsniu. Antai buvo jo „Vidurdienio dalgis“, toks apsakymas. Ir tas tekstas toks jautrus, toks skausmingas, lyg pats iš savęs meninis grynuolis. O antroji gyvenimo pusė, tie dvidešimt penkeri metai, kuriuos reikėjo nugyventi jau kitokioje Lietuvoje – visuomeninio gyvenimo lūžis, su amžiumi ir sveikata susijusios problemos, – jie irgi yra ypatingi. Kažkuo jis man primena Valdemarą Kukulą, kurį esu pavadinęs, ir ne aš vienas, lietuvių literatūros kankiniu. R. Granauskas, regis, taip apsisprendė, arba gyvenimas jį taip pastatė – kaip į kokią vienuolio celę. Užsidarė savo bute, kuriame daugelis esame buvę, iš kurio tik per langą kažką galėjai matyti, iš kur dažniausiai ištrūkdavo tik ligoninės maršrutu. Tiesa, kartą jį vežiojo po Žemaitiją, tame televizijos filme, 2002 metais. Bet Granauskas visada buvo Granauskas. Viena vertus – itin rimtas, kita vertus – turėjo tokio rašytojiško gudrumo. Turiu omeny visokius nuotykingus parašymus apie Rimantą Šavelį, P. Dirgėlą ir kitus bendražygius – tai galima atpažinti. Čia jau jis naudojo ir asmeniškus prisiminimus kaip kūrybinę medžiagą. Tokių tekstų jis yra parašęs gana daug. Bet kaip menininkas jis ir paskutiniame etape nesumažėjo, išliko nepralenkiamas. Ir stebėtina, kad svarbesniais vėlyvojo periodo kūriniais sugebėjo prilygti tiems stipriausiems pirmojo etapo kūriniams, kurie mus visus anuomet paveikė labai stipriai. „Vidurdienio dalgis“, „Saulėlydžio senis“. Tie apsakymai buvo išspausdinti to meto periodikoje, gal „Jaunimo gretose“, gal „Švyturyje“. Aplinkui – nykiausia ideologinė medžiaga, ir tarp viso to – smogiantis R. Granausko šedevras. Ir viskas, ką tada rašė – iš jo dabarties. Rašytojui tai sunkiausia užduotis, nes iš dabarties paprastai rašoma paviršutiniškai. Nes dabarties situacija visuomet atrodo kasdieniška, neypatinga, ji niekuo nesmogia. Dabar rašytojai bando aktualizuoti savo tekstus, daro visokius vakarus, skaitymus, bet kažkaip jų dabarties tekstai ir lieka ta kasdieniška greitai pamirštama dabartimi.

J. S. „Duonos valgytojai“ – irgi rašytojo dabarties tekstas, yra etapinis lietuvių literatūros kūrinys.

D. M. Be viso to, ką kalbėjome apie kūrybinį R. Granausko kelią, jis kaip asmenybė buvo tikrai ypatingas. Kai sėsdavo rašyti, viso to bohemos, kavinių, draugysčių luobo nelikdavo nė ženklo. O dabar toks kasdieniško gyvenimo šurmulys tampa svarbiausia rašymo medžiaga, kartais net pasisekimo šiokio tokio susilaukia. R. Granauskas į kūrybą paviršinių dalykų neįsileisdavo, jis nuo jaunystės ir gyveno, ir rašė, bet tų dalykų nepainiojo.

V. D. Tikra tiesa. Man irgi svarbus yra „Jaučio aukojimas“, ir „Duonos valgytojų“ etapiškumas nė kiek nekelia abejonių. Štai ką staiga prisiminiau: „Jaučio aukojimo“ rašymo aplinkybes. Apie jas jis yra papasakojęs tekste „Baltas triušis“. Su tokia atodaira, ironija: kaip jis vaikščiojo po savo gimtąją Žemaitiją su raudonom kelnėm, raudonais treningais, jis ten žvejoja, ir jo skrybėlė kandžių suėsta, paimta iš uošvės skrynios, ir tuo pat metu rašo „Jaučio aukojimą“! Ir jį rašo, kaip puikiai žinome, be raudonų treningų. Nepaprastas sugebėjimas atsiriboti nuo komiškos kasdienybės, išeiti visai į kitą erdvę, į kitą kalbą – žynio, atnašautojo. Negalėjo nejausti, kad atlieka šventą darbą. Ypatingą misiją.

J. S. Toje pozicijoje buvo daug žūtbūtinumo, kaip ir pačiame tekste...

V. D. Ir kodėl jis turėjo prieiti prie „Šventųjų gyvenimų“? Kodėl turėjo atsirasti jo sąmonėje tokios nuostatos, kad gyvenimo esminiai dalykai, kažkokie pamatai, kur viskas vyksta ir atsinaujina, yra susiję su šventumu? Ir „Šventųjų gyvenimai“ iškyla iš pačios pažemės, nuo adatos, nuo žemės darbo, kur, rodos, negalėtum to šventumo ieškoti.

V. R. Nuo bendrystės, nuo žmonių buvimo kartu...

V. D. Ir čia matau ryšį tarp jo asmenybės ir kūrybos. Jis nemaišė gyvenimo žanrų, taip galima pasakyti. Tas jo blevyzgojimas telefoniniuose pokalbiuose... Aš ne taip greitai įpratau laikytis lygiosiomis su R. Granausko žodynu, ir dar žemaitišku. Ne kartą netekdavau žado, neturėdavau ką atsakyti į kai kuriuos jo žodžius, tik vėliau išmokau tinkamiau reaguoti. Kai supratau, kad tos jo blevyzgos, ganėtinai ilgos, yra jo atokvėpio valandos: jis grįžo iš kažkur, iš „Jaučio aukojimo“ ar iš „Šventųjų gyvenimų“, ir štai dabar išeina į tą kalbinį karnavalą.

J. S. Esu girdėjusi, kad „Jaučio aukojimo“ buvo šeši juodraščiai, trečios dalies...

R. T. Ar tai tiesa, kad rašydamas „Jaučio aukojimą“ buvo susilažinęs su statybininkais, su kuriais tuomet dirbo, kad yra rašytojas? Tuo kūriniu turėjo jiems įrodyti, kas esąs, nes šie net neįtarė, kad jis esąs kažkas dar, ne tik jų brigados narys. Lažinosi iš degtinės dėžės. Tai pasakojo, jeigu neklystu, Elena Bukelienė.

V. D. Šito nežinau... Ir štai R. Granauskas grįžta į savo gyvenimą, iš „Trečio gyvenimo“, ir ką jis pasako? Kuo būdavo užsiėmęs – dar visiškai jaunas, dar vaikis, moksleivis? Žiūrėjimu į pasaulį... Negalėjimu atsistebėti, kiek jame gražumo, kiek jame visko... Žiūrėjau, mačiau ir stengiausi neužmiršti. Paskui pradėjo jausti, kad jo ankstyvajame gyvenime buvo tai, kas daro rašytoją rašytoju, kad jis yra tam pašauktas prigimties. Aš žiūrėjau, aš mačiau. Galiausiai aš supratau, kad rašyti turiu ne taip, kaip viskas yra – pirmieji jo rašymai, – o turiu rašyti priešingai, ne taip, kaip buvo, o kaip nebuvo, kaip net negalėjo būti ... Tai, aišku, jau refleksija, bet jis vis tiek pasisemia iš tos savo pradžios. Todėl tas pirminis R. Granausko pašauktumas toks svarbus, kelias į klasiką prasideda iš čia. O klasikos be to šventumo jausmo nėra, tiesiog nėra. Kad ir kaip žiūrėtum. Taip, klasikos neskaitau virdama pietus, ją atsiverti kažkokiu ypatingu laiku, su atitinkamu nusiteikimu, kai kažką svarbaus žinai, bet lyg pasitikrini. Štai M. Martinaičio grįžimas prie žemaičių pasaulėvokos „Šienapjūtėje“: aš žinau, kad ant to kalno šaltinis yra, ir man nereikia purvinom kojom ten laipioti, aš tiesiog žinau, kad jis yra, ir man to užtenka. Tai klasika, ir R. Granauskas yra tame lygmenyje, kitaip ir būti negali, o mums yra svarbu žinoti tai esant, svarbu žinoti esant. O Akvilė pasako stulbinančiai paprastą tiesą, tegul ji pati ją pakartoja, kad ir aš jos neužmirščiau. Talentingus turi skaityti visi. Talentingų negalima nesuprasti. Teisinga ir tai, kad kelias į talentinguosius žmogui turi būti nušviestas, bet ne palengvintas.

D. M. Dar vienas niuansas iš R. Granausko kūrybos. Bandant suprasti, kokius rašytojus jis skaitė, atrodo, kad jokie rašytojai – nei lietuvių, nei užsienio – jam nepadarė jokios įtakos, nei geros, nei blogos. Lyg jis būtų kažkoks savamokslis.

V. R. Bet nuo vaikystės perskaitė visą biblioteką...

V. D. Kelias bibliotekas...

D. M. Daugelis rašytojų prisipažįsta, esu girdėjęs iš ne vieno, kad jiems įtaką darė, tarkim, Williamas Faulkneris, o R. Granauskas nieko nemini...

V. R. Nepamirškime, kad R. Granauskas buvo gausiai apdovanotas talentais: buvo muzikas, poetas, prozininkas. Buvo ir stalius, turėjo geras rankas ir mokėjo dirbti. Kaip jis skausmingai aprašo epizodą iš savo gyvenimo, kai teko padėti smuikelę, nes riešas nebeklausė. Taigi tokia yra jo kalbos malonė: kalbos muzikalumas, frazės plastika, ištarmės energetika, jėga ir ritmas, kalbinis ritmas, kuris siejasi su vietovės ritmu – viskas jo tekste labai aiškiai ir konkrečiai sudėta į vieną dalyką, į darnią visumą. Tokio dermės pojūčio neišmoksi – dovana, malonė.

V. D. Prie visų jo talentų paminėčiau pabrėždama vieną: jis gebėjo skaityti kraštovaizdį.

V. R. Taip, jis skaitė kraštovaizdį net varno akimis. Baisus yra „Trijų vienatvių“ grožis, nes įsilaužiama į minčiai neįmanomą sugriebti sritį. R. Granauskas sugeba nuo kokio grumsto staiga neįtikėtinai pakilti ir įsižiūrėti į visą peizažą, akies krašteliu sekdamas visus upeliuko vingius. Gimtinės vaizdas stojasi kaip nepaprastas regėjimas. Žiūrėjimas mitinio paukščio akimis! Jo rašyme susisieja epiškumas ir mitologiškumas. Ir iš kur tai kyla? Iš sąmonės įsišaknijimo vietovėje, nes vietovė visada yra kalbanti, ji kalba mitiškai, o žmogaus egzistencija atsiveria epinio ir mitinio pasakojimo nuolaužomis. Kitaip ji neatsiveria. Jeigu išgyvenama egzistencinės atverties akimirka ir ji išsilieja prozoje, tai joje glūdi epiškumo ir mitologiškumo dermė, nes kitaip vietovė kalboje negali atsiverti, negali iškilti regėjimu. Pati egzistencinė atvertis yra mitinės prigimties. Mūsų visų mitiniai praregėjimai, vienokie ar kitokie, jei tik sugebame tokius patirti ir išsakyti, yra tokio pavidalo. Tačiau tokia atvertis kaip tik ryškiausiai ir nušviečia dabartinės egzistencijos būdą. O juk visose dabartyse veikia nenumaldomas priesakas – žmogau, net neįsivaizduoji, kokį kryžių gali pakelti.

V. D. Reikia grįžti prie Danieliaus minties. R. Granauskas skaitė azartiškai...

V. R. Todėl R. Granauskas gali minėti, gali neminėti įtakų – jis visą literatūrą įsisavino natūraliai. Galima lengvai atsekti, ką jis skaitė vaikystėje, tereikia tik pagalvoti, kokios knygos galėjo būti toje kaimo bibliotekėlėje. Žiulio Verno ir daugybė kitų knygų, kurios, beje, turėjo labai stiprų etinį moralinį užtaisą – iš tų knygų mokytasi, kaip turi elgtis vyras, kas yra sąžinė, drąsa, principingumas. Moralinis etinis užtaisas glūdi visoje R. Granausko kūryboje, jis labai stipriai jaučiamas.

V. D. Prisiminiau vieną mintį: mes retai minime apysaką „Baltas vainikas juodam garvežiui“.

J. S. Ir „Bružą“...

V. D. Taip, ir „Bružą“. Bet dabar apie jo baltą vainiką. Mūsų universiteto intermedialioms studijoms – tai lobis, iš kino scenarijaus perrašyta apysaka, joje išlieka tas ypatingas žiūrėjimas, kameros žvilgsnis. Kas ten įdomu? Ten yra alaus kiosko pardavėja, kurios akys melsvai pilkšvos, kurios R. Granausko pasakotoją asociacijų keliu sugrąžina prie žemaičių mažųjų mėlynųjų slyvų vaizdo, tobulai sugrąžina. Ir ką skaito šita kioskininkė, alaus pardavėja? Thomą Wolfe’ą, „Žvelk, angele, į savo būstą“... Tai ne juokas...

V. R. O visi tie sugrįžimai, žvilgsnio keitimai? Yra R. Granausko tekste ir Julio Cortázaro, ir kitų rašymo technologijų.

R. T. Dar reikėtų prisiminti ir magiškojo realizmo sąvoką. R. Granauskas per gyvenimo šventumo pajautimą kuria keistą animistinę daikto pajautą. Jo tekste žmogus nėra autonomiškas ir vienišas veikėjas, jis veikia kartu su daiktais kaip su lygiais veiksmo partneriais. Apskritai gyvenimą jo tekste gyvena ne tik žmogiškasis subjektas, gyvenimas jam yra daikto ir sąmonės santykis. Todėl daiktų pasaulis jo kūrinyje yra nepaprastai tikroviškas, jusliškai konkretus, tuo pačiu – ir kažkoks gyvas, veikiantis, kaip gamtos galių laukas. Su tokiu magiškojo realizmo pasakojimu, šiaip būdingu indėniško kraujo turinčioms literatūroms, siejasi ir R. Granausko polinkis į savotiškas okultines užuominas, į mistiką: jo tekste gyvųjų pasaulis egzistuoja lygiagrečiai su mirusių, gyvenančių šalia gyvųjų savo paslaptingą gyvenimą, ir jautresnė gyvųjų sąmonė pagauna tuos paralelinio pasaulio ženklus. Tokio magiškojo jutimo pavyzdys be R. Granausko yra tik Vinco Krėvės Vainorus „Bedievyje“, daugiau analogijų nerandu, net ir Sauliaus Tomo Kondroto tekstai šiuo požiūriu tėra intelektinės konstrukcijos, bet ne intuityvioji gamtos magija. „Duonos valgytojuose“: kiemo daiktai eina prie žmogaus, vitališkoji žmogaus esmė juda prie daiktų, nors to žmogaus protas dar miega. Takas turi pajusti einančiojo kojas, tada jis yra takas, jam reikia žmogaus kojų. Jeigu taku niekas neina, jis nėra takas. Ir jeigu žmogus nesusitinka su daiktu, jis negyvena, nes gyvenimas yra santykis. Ypatingas žmogiškų ir gamtinių veikėjų paralelizmas, to gelminio, vitališko, magiško ryšio jausmas, kurį modernusis žmogus yra praradęs, nes galvoja, kad gyvena pats sau vienas ir savaime. Panašiai mąsto tik A. Šliogeris, kalbėdamas apie mus globojančio daikto transcendenciją. Kai tas ryšys nutrūksta, ir atsiranda trauminės patirtys, egzistencinė problema...

V. R. Žmogaus nugyventame gyvenime, kuris įvairiais aspektais išskleidžiamas „Šventųjų gyvenimuose“, „Išvarytuosiuose“, nesama jokių trauminių patirčių. Tuose gyvenimuose tiesiog gyvenama su skausmu, su netektimis, su džiaugsmais, su prievarta ir žudynėmis. Kūriniuose pulsuoja prigimtinė pajau ta: kad ir kas nutiktų, tu vis tiek gyveni tau skirtą vienintelį gyvenimą, tačiau pats gyvenimas yra daug didesnis nei tavo atskiras žmogiškas buvimas. Ir kiti panašiai gyveno, buvo šaudomi, kariami, kankinami, ir taip bus per amžius, ir nėra ko per daug savęs gailėtis. Taip, išvežė kaimynus, bet reikia virti pusryčius, šerti gyvulius, reikia gyventi. Ir nuo gyvenimo nepabėgsi, jokiais savo skausmais, jokiomis trauminėmis patirtimis nesiteisinsi vaikui, kad nėra ko valgyti. Realaus žiauraus gyvenimo teigimu R. Granauskas tarsi naikina trauminėmis vadinamas patirtis, palieka jas kitų „žanrų“ specialistams. Jam nebūdingas trauminis psichologizmas.

metai_2015_sausio-virselis.png

A. R. Man R. Granauskas – kaip, matyt, kiekvienas geras kūrėjas – atrodo kaip koks mediumas, perduodantis per savo tekstą kažkokią gyvybę, žinią, pasaulį paaiškinančią tiesą, paslaptį, ir tai yra lyg jo misija. Net nekyla minčių galvoti apie literatūrines įtakas, ši kūryba tarsi savaime išauga iš lietuviškos žemės. Taip pat ir čia minėtas jo ryškaus charakterio savitumas, kažkokie žmogiškieji bruožai – visa tai lieka nuošalėje.

J. S. Susiduriant su R. Granausko kūryba man norisi kažką ritualizuoti savo kasdieniniame gyvenime. R. Granauskas lyg mistiškai įpareigoja. Kai kuriuos jo sakinius moku atmintinai, ir pati sau juos pasakau. Kai krenta geltonas klevo lapas: Rudenį, kai Lietuva tokia geltona ir graudulinga, atvažiavo Gurauskis į Mosėdį. Beje, apsakymą „Vėlyvos gėlės“, pasirodžiusį gal 1972 m., esu perrašiusi ranka ir pasiuntusi kai kam į armiją. Važiuodama rudenį į savo kaimą Aukštaitijoje, kai laukai jau būna pilki, visą laiką sau deklamuoju M. Martinaitį: Ant rudenio laukų juodų / aš neturiu baltų žirgų... Visą laiką ta eilutė išplaukia, štai čia ir yra tas klasikos gyvybingumas, jos buvimas šalia. R. Granausko daug sakinių tiesiog gyvena mumyse. Miške man nuolat išplaukia „Jaučio aukojimo“ pirmosios frazės: Lapų mirgėjimas, šešėlių mirgėjimas... Kai rašė „Baltą liūdesio balandį“, „Rožės pražydėjimą tamsoje“, apie jaunąją XX a. pradžios kūrėjų kartą yra pasakęs tokius žodžius: Jie paaukojo nei daug, nei mažai, jie padėjo už ją galvas. Už kūrybą, už literatūrą, už Lietuvą. Man atrodo, kad R. Granauskas visada rašė apie tuos, kurie padėjo galvas. Apie partizanus, apie paulinas, visi jo žmonės už labai svarbius dalykus yra pasiaukoję. O mokykloje dėstant R. Granauską nereikėtų akcentuoti kaimo tematikos. Reikia atverti visai kitus klodus. Jauniems reikia parodyti, kaip R. Granauskas matė žmogų, jo tapsmą, laikyseną, jo valią, tvirtumą. Reikia ieškoti žmogaus vidinio turinio, jaunam žmogui asmenybės formavimosi metu kaip tik tai svarbu. Ir kuršių žynys – iš tikrųjų ypatinga valios ir galios figūra. Orumas ir išdidumas, ištikimybė savo idealams, tie dalykai nenykstantys.

V. R. O žmogaus išbandymai niekuomet nepasibaigia. Visą gyvenimą mokomės nešti kryžių.

J. S. Ir per mitologinę vaizduotę, kurią mums savo kūriniais palieka R. Granauskas, mes galime pamatyti savo tikrovę, ją pažinti ir išmokti joje gyventi.

 

Parengė Regimantas  Tamošaitis