tekstai.lt

Tarp Vilniaus ir Maskvos. Kompozitorių Vytautą Laurušą kalbina Anatolijus Lapinskas

Netolimų dienų pėdsakais

 

1989 m. rinkimus į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą reikėtų vertinti kaip reikšmingą žingsnį Lietuvos laisvės kelyje, o patį suvažiavimą – kaip svarbią politinės kovos areną. Šių rinkimų rezultatai visoje TSRS parodė aižėjantį komunistinės ideologijos rūmą, o Lietuvoje tas rūmas jau buvo beveik visiškai sugriautas, tai atskleidė triuškinanti Sąjūdžio pergalė. Pačiame suvažiavime greta agresyvios daugumos atsirado su ja nesutinkanti opozicija, plačiai pagarsėjo ir Lietuvos deputatų demaršai.

 

Vieną aktyviausių deputatų, kompozitorių Vytautą Laurušą kalbina Anatolijus Lapinskas

 

1989: Liaudies deputatų suvažiavimas 

 

Kaip atrodė Lietuvos deputatų veikla tame tūkstantiniame Michailo Gorbačiovo sumanytame forume?

Jau nuo pirmųjų Liaudies deputatų suvažiavimo dienų Lietuvos delegacija pradėjo „reikštis“. Pirmiausia suvažiavimas turėjo išrinkti nuolat dirbančią Aukščiausiąją Tarybą. Kiekvienai respublikai čia buvo skirta vietų pagal jos dydį – Lietuvai teko penkiolika. Renkant Tarybą, mes pakėlėme triukšmą: kodėl visas suvažiavimas turi balsuoti už vienos ar kitos respublikos deputatus, pavyzdžiui, ar koks nors uzbekų deputatas tinka būti Aukščiausiosios Tarybos nariu, ar netinka? Tegul uzbekai balsuoja už savo kandidatus, mes norime balsuoti už savo. Šiam pirmajam mūsų „išsišokimui“ suvažiavimas pritarė!

Taip prasidėjo Lietuvos delegacijos „atskirosios nuomonės“ reiškimas, kol 1990 m. kovo 12 d. mes tiesiog išėjome iš posėdžių salės, nes nematėme reikalo dalyvauti svetimos valstybės parlamento posėdžiuose. Tiesa, mums pasiūlytą „stebėtojo“ statusą mes vis dėlto pasilikome. Tai padėjo tolesnėje kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės. Įdomiausia, kad, mums pasitraukus į stebėtojų ložę, mano kolegos – kompozitoriai plodavo per petį ir sakydavo – ko jūs čia iš viso sėdite, juk jūs užsieniečiai... Vis dėlto dauguma suvažiavimo deputatų, aišku, tai buvo rusai, ypač užkietėję Sibiro „deržavininkai“, mus atvirai smerkė. Ir ne tik mus, bet ir, pavyzdžiui, gruzinus.

Pačią pirmąją suvažiavimo dieną, 1989 m. gegužės 25-ąją, buvo parodytas filmas, kaip sovietų armija tų metų balandį susidorojo su gruzinų opozicija, kareiviai kapojo kastuvėliais per galvas moterims, vaikams, neginkluotiems civiliams. O salėje deputatai rėkė: „Taip ir reikia“, „Teisingai.“ Širdis neramiai suspurdėjo, supratau, kad tokia „specoperacija“ gali įvykti ir Vilniuje. Širdis neapgavo, po pusantrų metų, sausio 13-ąją, Lietuva irgi išgyveno panašų siaubą.

 

1989: Kaip M. Gorbačiovas lietuvius auklėjo

 

Pirmąjį smūgį suvažiavime, kiek žinau, gavote po LKP atsiskyrimo nuo TSKP 1989 m. gruodį, dar gerokai iki kovo 11-osios. Kaip jautėtės talžomi M. Gorbačiovo, matyt, jis iš tikrųjų labai sunerimo, išgirdęs naujienas iš Vilniaus?

Puikiai atsimenu tą pirmąjį Lietuvos deputatų ir M. Gorbačiovo susikirtimą antrajame Liaudies deputatų suvažiavime 1989 m. gruodžio 20-ąją, jau kitą dieną po Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo TSKP. Tuomet buvau Maskvoje, vyko posėdis, kažkodėl gana nervingas. M. Gorbačiovas vieną kalbėtoją išvarė iš tribūnos, kitą, matyt, jam jau pranešė, kad LKP atsiskyrė nuo TSKP. Staiga jis neištvėręs nutraukė posėdį: „Pertrauka. Lietuvos delegacija – pas mane!“

Mes nuėjome. Kreipdamasis į mus M. Gorbačiovas pareiškė – kalbą įsirašėme, todėl cituoju: „Tai labai rimta situacija. Kviesime TSKP plenumą ir spręsime. Tai – Lietuvos komunistų partijos laidotuvės. Jūs susidursite su labai rimtais procesais. Bet tai jūsų pasirinkimas. Ką darysite rytoj – aš nežinau. Kokie gali būti mūsų ryšiai? Juk jūs išeinate! Kai po dviejų dienų bus svarstomas Molotovo-Ribentropo paktas, sakysite, kad jūs ne Tarybų Sąjungoje. Tai milžiniškas smūgis visiems pertvarkos reikalams. Aš, pavyzdžiui, už nacionalinį atgimimą, bet mes juk dar negyvenome federacijoje, jos dar nebuvo! Tai buvo galinga unitarinė valstybė. Respublikų konstitucijose kažkas pažymėta, bet iš tiesų tai buvo centralizuota galinga valstybė, dabar jai suduotas smūgis į širdį. Jeigu jūs manote, kad atlikote istorinį vaidmenį, – labai klystate. Viskas! Jūs sudavėte tokį smūgį, kuris gali būti nepataisomas, tai turi būti kita partija, kita politinė jėga. Dabar jau mes kalbamės kaip partneriai.“

Paskui paėmė Vytautą Landsbergį už rankos ir visai nelinksmai tarė: „Jūs laimėjote, profesoriau.“ – „Bet aš visai ne komunistas...“ – „Aš viską žinau, ir tai, kad buvote Amerikos pasiuntinybėje, žinom, ir apie ką ten kalbėjote, žinom, žinom...“ Apsisuko ir išėjo.

Partijos atsiskyrimas Maskvai buvo baisus smūgis, juk Komunistų partija, tuomet net nereikėdavo pridurti, kad Komunistų, nes buvo tik viena, gyvavo kaip viso tuometinio tarybinio gyvenimo branduolys. Suvažiavime girdėjosi kalbų, esą taip įvyko todėl, kad Lietuvos komunistų partijoje buvo susisukę lizdą daug išdavikų... Latvijoje ir Estijoje buvo kitaip, nes pusę jų partijų sudarė rusai, jie tokio žingsnio būtų neleidę.

M. Gorbačiovas vėliau mums ne kartą aiškino: jeigu jūs norite išstoti iš TSRS, reikia rengti referendumą. O mes atsikirsdavome: mums nereikia referendumo dėl išstojimo, nes mes niekur neįstojom. O jis: ko jūs bijote referendumo, juk tarp jūsų gyventojų – aštuoniasdešimt procentų lietuvių, kitaip nei Latvijoje ar Estijoje, kur rusų yra žymiai daugiau. O mes vis tiek: mes nestojom į TSRS, ten atsidūrėme 1940 metais, įvedus sovietų kariuomenę, surengus „rinkimus“, kuriuose balsavo ir tie patys sovietų kariai. Be to, per 1940 metų Liaudies seimo rinkimus nieko nebuvo kalbama apie nepriklausomybės atsisakymą ir stojimą į TSRS.

Po to aštraus gruodžio 20-osios pokalbio su M. Gorbačiovu grįžome į salę – stebėtojais pavirtome tik po kovo 11-osios.

1990 metų pradžioje įvykęs M. Gorbačiovo vizitas Lietuvoje ir jo sovietinio patriotizmo kalbos nepajėgė nuslėpti akivaizdaus fakto: tvirto Lietuvos žmonių apsisprendimo siekti nepriklausomybės. Ar neišgąsdino M. Gorbačiovo pasažai Lietuvos kūrybinių darbuotojų, taip pat tuometinės valdžios struktūrų?

Šį 1990 m. sausio 11–13 dienų M. Gorbačiovo vizitą vadinčiau jo visišku fiasco, nors jis su visa jam būdinga kalbos dovana beviltiškai bandė įtikinti, kad Lietuvos nepriklausomybė yra ne tas kelias, kuriuo turėtume žengti.

Jo susitikime su kūrybine inteligentija išgirdau tokius žodžius: „Mūsų Konstitucijos nuostatos, kad sąjunginės respublikos turi apsisprendimo teisę, politiškai yra labai svarbios, bet, mano giliu įsitikinimu, kelias į politinį suverenitetą, ekonominį savarankiškumą, kultūros plėtrą, tautinių tradicijų išsaugojimą turi eiti per suverenių, į federaciją susibūrusių valstybių konstitucijas.“

Ir tuojau pat pagąsdino: „Kitaip mes susidursime su žmogiškų santykių paaštrėjimu, kuris atmes visą Sąjungą, kiekvieną tautą atgal, pakryps į didelius praradimus. Todėl reikia judėti pamažu, bet teisingai, neužbėgant į priekį. Laisva Lietuva, nepriklausoma Lietuva – tai tuo pačiu Lietuva, įjungta į kokią nors bendriją.“

M. Gorbačiovas nepajėgė įsivaizduoti nepriklausomos Lietuvos, žinoma, ir kitų „broliškų“ respublikų, pasiryžusių būti ne sovietinėje bendrijoje, kurioje atsidūrė prievartiniu būdu, bet sukurti savo nepriklausomą valstybę.

O Lietuvos partinio aktyvo susirinkime M. Gorbačiovas kalbėjo jau visai atvirai: „Lietuvoje nieko gero nepatyriau tik todėl, kad jūs labai stengėtės man įteigti savo požiūrį. Aš nuolat kartoju: imkime mąstyti, eikime į priekį, žiūrėkime palankiai vienas į kitą.“ Ką čia ir pridėti dėl „palankaus požiūrio“: lygiai po metų sovietų tankistai, atsigręžę į televizijos bokštą apsupusius Lietuvos žmones, matyt, užmiršo M. Gorbačiovo pamokymus ir jau ne tik žiūrėjo, bet ir šaudė į juos.

 

1990: Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas

 

Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas, ne visi galbūt tai prisimena, tapo savotiškomis lenktynėmis su laiku, nes Maskva „jau galando kirvius, kalavijus aštrius...“, siekdama stabdyti mūsų pasiryžimą.

Tikrai taip. 1990 m. kovo pradžioje dar ne visi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai buvo išrinkti, tačiau staiga sužinome, kad kovo 12 d. šaukiamas trečiasis TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame bus renkamas prezidentas, aišku, M. Gorbačiovas – tai įvyko kovo 15 d. Sąjūdis nujautė būsimus įvykius ir bijojo, kad, išrinkus prezidentą, jis gali įvesti Lietuvoje prezidentinį valdymą, kartu – Lietuvos valdžios nušalinimą.

Nemažiau svarbu, kad tame suvažiavime turėjo būti svarstomas išstojimo iš TSRS įstatymas, kuris galėjo nulemti labai ilgą Lietuvos išsilaisvinimo, o tiksliau – neišsilaisvinimo procedūrą. Tokį griozdiško pavadinimo įstatymą „Apie klausimų, susietų su sąjunginės respublikos išėjimu iš TSRS, sprendimo tvarką“ TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė 1990 m. balandžio 3 d.

Juo remdamiesi būtų ne tik Sąjūdį išvaikę, bet ir įvėlę Lietuvą į mažiausiai penkerių metų teisinę išstojimo procedūrą. Tokį išstojimą būtų turėjusios patvirtinti ne tik visos sąjunginės, bet dar ir dvidešimt autonominių respublikų. Kaip dabar sakoma, misija – neįmanoma, pagal tokį įstatymą išstoti mums niekada nebūtų buvę leista.

Todėl net neišrinkus visų AT deputatų, trūko dar dešimties, buvo nutarta kovo 10 d. šaukti pirmąjį naujos AT posėdį, o kovo 11-ąją skelbti nepriklausomybę. Viskas buvo padaryta valandų tikslumu.

 

1990: Liaudies deputatų suvažiavime tapome stebėtojais

 

Kaip jautėtės Maskvoje, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, kaip į tai pažiūrėjo M. Gorbačiovas, kiti deputatai, o gal į jus mažai jau kas kreipė dėmesį?

Jau kitą dieną po nepriklausomybės paskelbimo – 1990 m. kovo 12 d. – Liaudies deputatų suvažiavimui ir visam pasauliui pareiškėme, kad paskelbėme nepriklausomybę, todėl suvažiavime dalyvausime tik stebėtojų teisėmis. Tuomet visi persikėlėme į balkoną, į svečių ložę. Tą kartą iš penkiasdešimt šešių Lietuvos deputatų buvo atvykę vos penkiolika, likusieji turėjo pakankamai valstybės kūrimo darbų Lietuvoje, tačiau ne visi deputatai tapo stebėtojais. Du, atstovaujantys Lietuvos lenkams – Anicetas Brodavskis ir Janas Cechanovičius – liko salėje, taigi atstovavo „Lietuvos TSR“.

M. Gorbačiovas, net keista, gana abejingai priėmė tokį mūsų sprendimą (kas jam liko daryti?), skirtingai nuo LKP atsiskyrimo, kai jis reagavo labai skausmingai. Net deputatų mandatų iš mūsų neatėmė, matyt, manė, kad mūsų nepriklausomybė – tai laikinas pasikarščiavimas, „jaunystės klaida“. Todėl jis mūsų nei varė iš suvažiavimo, nei kaip nors kitaip talžė. Norėjo, kad būtume Maskvoje, kad būtų nors koks ryšys su Lietuva.

Tik kai vykdavo balsavimas dėl kurio nors klausimo, ironiškai, netgi su šypsena pasiteiraudavo: „Ar stebėtojai taip pat balsavo?“ Beje, latviai ir estai tuomet dar nebuvo paskelbę nepriklausomybės, todėl sėdėjo su kitais deputatais, vėliau dalis jų irgi tapo „stebėtojais“. Dalis todėl, kad tarp jų buvo nemažai rusų, o šie nenorėjo atsiskirti nuo kitų, daugiausia Rusijos deputatų.

Bet ką gi jūs galėjote nuveikti, būdami tik stebėtojais?

Maskvoje mes galėjome dar daug padaryti, būdami stebėtojais – deputatų pažymėjimų, aišku, neišmetėme! Pavyzdžiui, galėjome neribotai skambinti į visą pasaulį ir skelbti laisvos Lietuvos poziciją visais politiniais, ekonominiais ir kariniais klausimais. Šalia didžiulės Suvažiavimų rūmų salės buvo nemaža patalpa su gausybe telefono aparatų, jais mes intensyviai naudojomės, skambindavome ne tik į Lietuvą, bet ir į pasaulį. O Algimantas Čekuolis kalbėdavo tiesiai su užsienio korespondentais, jų buvo nemažai, tai, matyt, suvažiavimą dar labiau siutino. Vėliau skambučius į užsienį uždraudė, katino dienos baigėsi, tiesa, nemokami viešbučiai ir netgi nemokamas metro išliko.

Iš viso įvyko penki Liaudies deputatų suvažiavimai, juos tiksliau būtų vadinti sesijomis. Nuolat veikė dviejų rūmų TSRS Aukščiausioji Taryba: Tautybių ir Sąjungos Tarybos, kurios posėdžiavo atskirai, bet kartais rengdavo ir bendrus posėdžius. Juose be balsavimo teisės galėjo dalyvauti ir TSRS liaudies deputatai. Kaip vyko tie suvažiavimai, man rodos, daug kas prisimena iš jų ištisinių – nuo ryto iki vakaro! – televizijos transliacijų.

Jei atvirai, vyravo chaosas, visi veržėsi kalbėti, o tų kalbėtojų mažai kas klausė. Visiškai aišku, kad susirinkus dviem tūkstančiams dviem šimtams penkiasdešimčiai žmonių, tiek buvo deputatų, bet koks rimtesnis svarstymas atrodė neįmanomas. V. Landsbergis tuo metu rašė nemažai laiškų suvažiavimams, jo pavedimu veždavau tuos laiškus į Maskvą. Bandžiau jį atkalbinėti nuo rašymų, nes niekas jų suvažiavime neskaitė, į valias užteko kalbėtojų.

Per televiziją matėme, kaip buvo nušvilptas sovietų vandenilinės bombos tėvas, o vėliau žymus disidentas Andrejus Sacharovas. Ar tikrai deputatai išsityčiojo iš jo?

A. Sacharovas, kaip kalbėtojas, nebuvo ryškus, tačiau jo mintys – įsimenančios. Jis bandė aiškinti, kaip reikėtų naujai formuoti TSRS valdžios struktūras, bandė brėžti TSRS politinę perspektyvą ir suabejojo netgi paties suvažiavimo prasmingumu. To jau buvo per daug, salėje pakilo triukšmas, supyko ir M. Gorbačiovas, jis paklausė deputatų, ar leisti A. Sacharovui toliau kalbėti. Visa salė šaukė: „Ne!“

A. Sacharovui dar nebaigus kalbos, M. Gorbačiovas jam išjungė mikrofoną, o jis vis tiek kalbėjo, tiesiog šaukė, pakėlęs rankas. Daugelis deputatų svaidė pasipiktinimo šūksnius, o vienas paklausė M. Gorbačiovo, kaip jis apskritai drįsta leisti A. Sacharovui kreiptis į „tarybinę liaudį“.

Vėliau Lietuvos delegacija A. Sacharovą pasikvietė pas save. Mums jis paskelbė savo politinės veiklos tikslą: reikia sukurti naują valstybę – „Europos ir Azijos jungtines tautas“ – „Euroaziją“. Tačiau remiantis sovietinėmis geografinėmis ribomis, o dar tiksliau – Rusijos imperijos ribomis. Žodžiu, jis buvo prieš Baltijos šalių nepriklausomybę, manydamas, kad naujoje „Euroazijos“ valstybėje bus visos demokratinės laisvės, garantuotos žmogaus teisės.

Apskritai ne tik A. Sacharovas, bet ir suvažiavimo dauguma, kurią sudarė, aišku, rusai, niekaip nenorėjo atsisakyti savo imperijos, sąjungos, sandraugos ar kaip nors kitaip pavadintos, bet faktiškai vis dėlto Rusijos valstybės, apimančios visą tuometinę TSRS.

 

1990: Spalio šventės konservatorijoje

 

1990 metų rudenį nepriklausomybės euforijos mums visiems dar pakako, tačiau sovietų kariuomenės akcijos, visokie platformininkai kėlė nuolatinę grėsmę jaunai Lietuvos valstybei. Nežiūrint to, lapkričio pirmosiomis dienomis Vilniuje sklido kalbos apie neklaužadas konservatorijos studentus, ketinančius surengti kažkokį cirką „Spalio švenčių“ dieną. Ar žinojote apie tai ir ar nemanėte, kad tai gana pavojinga avantiūra?

1990 metų vadinamosios „Spalio šventės“ tapo konservatorijos studentų surengtu, ir tikrai sutiksiu – gana pavojingu spektakliu. Tuo metu visuomeninė situacija buvo grėsminga, visiškos vienybės nebuvo net mūsų patriotiniuose frontuose, aštrius ragus rodė „Jedinstvo“ ir kitos priešiškos Lietuvai organizacijos.

Kaip tik jos nutarė paminėti (jau paskutinio pasispardymo būdu...) tas „Spalio šventes“. Konservatorijos balkone tokių švenčių metu stovėdavo „partijos ir vyriausybės vadovai“, todėl studentai sumanė į tą balkoną išleisti nugrimuotą „Brežnevą“. Buvo ir kitų projektų, pavyzdžiui, žygiuojant sovietų kareiviams balkone groti gedulo maršą.

Jau lapkričio 2-osios naktį man skambina konservatorijos budėtoja ir klausia, ką daryti: į rūmus laužiasi kareiviai, kurie ruošėsi repetuoti paradą. Kategoriškai uždraudžiau juos įleisti – tegu laužia duris, nes pasiduoti ir rūmų atiduoti neketinau. Kareiviai neišdrįso šturmuoti konservatorijos, nes toks atvejis turbūt būtų pirmasis pasaulyje... Supratau, kad puolimas tuo nesibaigs, bet vien studentų jėgų aiškiai per maža. Paskambinau krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui, išdėsčiau nuogąstavimus, kad sovietiniai kariai rūmus šturmuos dar kartą.

Ką daryti? „Gerai, – pasakė A. Butkevičius, – padėsime.“ Konservatorijoje ėmė budėti Krašto apsaugos vyrai. Lapkričio 7-ąją ateinu į konservatoriją, bet manęs kareiviai neįleidžia, viskas apsupta. Prospekte jau stovi karinės mašinos, net tankai – ruošiamasi paradui. Pakėliau triukšmą, pareikalavau pakviesti Vilniaus įgulos viršininką Vladimirą Uschopčiką. „Kas, po velnių, čia darosi. Aš esu šios mokyklos rektorius, turiu dirbti, o jūs man neleidžiate!“ – „Atsiprašome, atsiprašome...“ Ir mane įleido. Tą rytą konservatorijoje jau buvo susirinkę kelios dešimtys studentų. Visi sunerimę, bet be panikos.

Įeinu į savo kabinetą – iš karto girdžiu vyriausybinio telefono skambutį. Skambina „platformininkų“ sekretorius Vladislavas Švedas: „Girdėjome, kad jūs ruošiatės kažkokiai diversijai – sugalvojote išleisti į balkoną „Leonidą Iljičių Brežnevą“ ir sutrikdyti paradą. Privalote visa tai sustabdyti!“

Aš jam sakau: „Visa, kas numatyta pagal paskaitų planą, privalo įvykti. Mums šiandien – darbo diena. Jeigu numatyta pristatyti Brežnevą – gal taip ir bus. O jūs keliate sumaištį. Žmonės skuba į darbą, jūs užblokavote gatves, nekursuoja troleibusai. Žygiuokite kur nors kitur, jums gi nesvarbu, kur žygiuoti!“ V. Švedas metė ragelį...

O konservatorijoje jau dairėsi du kareiviai, nežinia kaip įsigavę į patalpas (kaip vėliau paaiškėjo, per kažkurį pirmojo aukšto langą – nebuvo laiko aiškintis, kas jį atidarė). Vyrukai su šalmais, su ginklais. Pamatę mane, jie sutriko ir nubėgo link centrinių durų, matyt, norėdami įleisti savo draugus, bet ten jau stovėjo mūsų studentai ir Krašto apsaugos kariai. Tuos sovietinius kareivėlius mūsiškiai gerokai aplupo, atėmė gumines lazdas. Šie sutriko ir puolė bėgti į antrąjį aukštą vedančiais laiptais. Studentai juos pasivijo, parvertė, kareivių šalmai nudardėjo žemyn.

Aš jau buvau šalia ir paliepiau sustabdyti tų kareivių „linčo teismą“. Nusivedžiau juos į tokį belangį kambariuką šalia rektorato ir liepiau tyliai sėdėti. Dar paklausiau, kas juos siuntė, kaip pateko į patalpas – nieko nesakė. Beje, vedami jie skubėjo gesinti šviesas, kad nebūtų nufotografuoti. Taip jiems buvo įsakyta – „neapsišviesti“, nes paviešinus jų veidus jiems grėstų dideli nemalonumai, gal net pašalinimas iš to „avietinių berečių“ (specnazo) dalinio.

Nespėjome susitvarkyti su tais kareiviais, girdžiu, studentai šaukia: „Rektoriau, pro langus lenda!“ Laimei, mūsų langai ne ištisiniai, bet suskaidyti į mažesnius. Išdaužęs vieną, pro jį neįlįsi, reikia daužti ir laužti kitas lango dalis. Nepasitikėdami šia užtvara, užbarikadavome langus suolais ir stalais. Vis dėlto kažkuris drąsuolis pabandė lįsti, įkišo galvą, tačiau vienas mūsų gynėjų driokstelėjo jam per pakaušį gumine lazda, tas žnektelėjo kitapus lango ant šaligatvio.

Įdomu, kad tie mūsų sulaikytieji kareiviai, pamatę, kas čia vyksta, pasisiūlė į pagalbą: „Duokite mums galimybę, mes jums padėsime!“ Netrukus ir jie kartu su mumis gynė langus nuo besiveržiančiųjų. Pamatę, kad jų draugai gyvi ir sveiki, puolantieji atlyžo. Tuo pasinaudojęs, aš (pats nežinau, iš kur atsirado tiek drąsos) daviau kareiviams komandą: „Dvidešimt žingsnių nuo sienos!“ Jie paklausė!!!

Manyčiau, kad šis lazdų mūšis – tai išties buvo mūšis! – mums pavyko. Jeigu kareiviai būtų į patalpas įsilaužę, nežinia, kaip viskas būtų baigęsi. Gerai, kad šaunamųjų ginklų jie greičiausiai neturėjo, tačiau ir be jų sužeidimų būtume neišvengę. Šis apsistumdymas abiem pusėms galėjo baigtis labai liūdnai.

Kai lauke stovintys kareiviai atsitraukė, atidarėme langą ir išleidome mūsų belaisvius. Bet jie vis gręžiojosi ir aimanavo: „O kur mūsų šalmai?“ Pasirodo, tie šalmai buvo ypatingi – iš titano ar dar iš kažkokio kosminio metalo. Bet kas ten ieškos tų šalmų, kai jau prasidėjo paradas, o kartu su juo ir spektaklis balkone su tariamuoju Brežnevu. „Partijos ir vyriausybės“ vadovams teko glaustis gatvėje, apačioje, be jokios tribūnos. Paradą paįvairino greitosios pagalbos automobilis, atvažiavęs paimti sužeisto karininko.

Pasibaigus paradui, matau, kaip gatvėje šurmuliuoja linksma žmonių minia, joje Antanas Terleckas, sveikina mus laimėjus „mūšį“. Tai buvo, ko gero, pirmas viešas susidūrimas su okupacine kariuomene ir „jedinstveninkais“. Mūsų konservatorijos studentai buvo pirmieji, „priėmę ugnį“. Tai tikri drąsuoliai!

 

1991: sausis

 

Maskva bandė kažkokiu būdu pateisinti sausio 13-osios egzekuciją, atsiuntė net Aukščiausiosios Tarybos delegaciją, kuri neva turėjo kažką paaiškinti ir nuraminti Lietuvos žmones. Kaip jiems tai sekėsi?

Nieko jie nenuramino ir negalėjo nuraminti, faktai buvo iškalbingi. Priminsiu, kad 1990 metų pabaigoje atmosfera Lietuvoje kasdien kaito vis labiau, sovietų kariškiai šeimininkavo miestų gatvėse, savo kraupius planus skelbė „platformininkai“ – Maskvai lojalūs komunistai. Tačiau Maskvoje susirinkę liaudies deputatai vis dar svaičiojo apie TSRS išsaugojimą.

Tuo metu – 1990-ųjų gruodžio 17–26 dienomis vykusio ketvirtojo Liaudies deputatų suvažiavimo metu netgi buvo nutarta surengti referendumą dėl TSRS išsaugojimo, kaip „lygiateisių suverenių respublikų atnaujintos federacijos“ – jis įvyko 1991 m. kovo 17 d. Neįtikėtina, bet po sausio 13-osios įvykių ir Lietuvoje atsirado žmonių, kurie palaikė šį svetimos valstybės referendumą ir tuo pačiu pareiškė norą į tą valstybę įsijungti. Turiu mintyje lenkų autonomininkų rajonus, aktyviai dalyvavusius referendume.

Grįžtu į sausio 13-ąją. Dar sausio 12-osios vakarą į Vilnių turėjo atvykti TSRS Federacijos Tarybos – 1990–1991 metais veikusios struktūros, į kurią įėjo patys aukščiausi TSRS ir sąjunginių respublikų vadovai, delegacija: Baltarusijos AT pirmininkas Nikolajus Dementėjus, TSRS AT Tautybių Tarybos pirmininko pavaduotojas Borisas Oleinikas, Armėnijos AT pirmininkas Levonas Ter-Petrosianas ir TSRS AT deputatas nuo Maskvos Aleksandras Fatejevas.

Tačiau ji kažkieno nurodymu (turbūt žinojusio, kas Vilniuje įvyks naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją) buvo sulaikyta Minske ir pas mus atvyko tik sausio 13 d. rytą. Delegacija neturėjo įgaliojimų ką nors spręsti, bet susitiko su Lietuvos vadovais, o po pietų ir su Lietuvos visuomenės atstovais Mokslų akademijos salėje. Dalyvavau ten ir aš.

Susitikimą pradėjo Mokslų akademijos prezidentas Juras Požėla. Jis kažką nerišliai šnekėjo, apie tautų draugystę, apie liaudies deputatų tarnystę, lyg už Tarybų Sąjungą, lyg už Lietuvą... Ta pačia intonacija jam pritarė liaudies deputatas Vytautas Statulevičius. Tuomet mano nervai jau neišlaikė, pašokau iš vietos ir tiesiog išrėkiau: „Chvatit pustych razgovorov (užteks tuščių kalbų – susitikimas vyko rusiškai)! Aš irgi TSRS liaudies deputatas! Ko jūs čia atvažiavot? Jūs turite būti ne čia, o ten, kur liejosi kraujas, jūs matote, kas čia darosi, jūs turite spręsti problemas, ir labai konkrečiai.“

Visi išsigandę nutilo, matyt, galvoja, kas čia bus Laurušui už tokias kalbas... Bet už akimirkos pradėjo ploti, nors J. Požėla pasipiktinęs man šnabžda, kad griaunu visą posėdį. O aš svečiams pridedu dar smarkiau: „Jūs atvažiavote palaikyti tarybinės kariuomenės, o ne Lietuvos žmonių.“

Na, ir kas buvo Vytautui Laurušui už tokias kalbas?

Po to audringo susitikimo netikėtai sulaukiau V. Landsbergio skambučio, sako, žiūrėk, kaip tu pasielgei vyriškai, gindamas mūsų bendrą tikslą. Ir pasiūlė jau visai konkrečiai: „Vytautai, esi kovingas lietuvis, kaip tik tokių mums reikia. Padėk man, o dar daugiau Lietuvai, būdamas deputatu gali labai daug nuveikti Maskvoje. Pradėk veikti!“ V. Landsbergiui pritarus, pasikviečiau dar porą TSRS liaudies deputatų: aktorių Regimantą Adomaitį ir gydytoją profesorių Alfredą Smailį.

Taip prasidėjo iki pat 1991-ųjų vasaros trukę mano „šaudykliniai“ vizitai į Maskvą. Po kiekvieno tokio „žygio“ parašydavau ataskaitą ir įteikdavau V. Landsbergiui, aišku, daug pasakojau ir žodžiu. Susitikdavome Seimo rūmuose. Pasižiūrėjau, kaip jis čia gyvena. Šalia didžiojo Seimo pirmininko kabineto, mažojo darbo kabineto, poilsio kambario buvo netgi miegamasis, nes darbai užsitęsdavo ir gerokai po vidurnakčio. Iki gilios nakties laukiamajame matydavau būrius žmonių – Seimo rūmų apsaugą, iškviestus patarėjus, gynybos specialistus, Seimo vadovybės žmones. Drįsčiau pasakyti, kad tai buvo tiesiog karo lauko štabas.

Įdomu buvo visus juos stebėti. Vienam patarėjų, Kazimierui Motiekai, greta aukščiausios teisinės kompetencijos buvo būdinga ir aukšta bendravimo kultūra. Pavyzdžiui, išgirdęs, kad Pirmininkas užimtas, jis neužmiršdavo atsiprašyti sekretorės, kad sutrukdė. Kaip tik su juo daug konsultavausi dėl teisinių argumentų, kuriuos vėliau teikdavau Maskvoje. Kultūra lydėjo ir Pirmininko santykius su visais savo pavaduotojais.

Išimtis – Virgilijus Čepaitis. Nors jis nebuvo joks pavaduotojas, bet nieko neklausdamas braudavosi į Pirmininko kabinetą. Atsimenu, kartą su V. Landsbergiu vakarieniaujame, netrukdomi aptarinėjame aktualijas. Bet staiga – įlenda V. Čepaitis ir atsisėda, neprašytas pradeda užkandžiauti ir kištis į mūsų pokalbį. Girdėdavau patarimų, kad V. Čepaitis esą yra labai įtakingas, gal geriau būtų visas problemas iš pradžių aptarti su juo. Aš tokių patarimų neklausiau, esu tiesus žmogus, nesiekiau ko nors laimėti intrigų keliu, nors žinojau, kad tokių intrigantų Seime tikrai yra.

 

1991: Maskva, sausio 20 d. mitingas

 

Stebėtina, bet Vilniuje tuo metu mes nelabai ir žinojome, kad po sausio 13-osios Maskva – ne aukščiausioji valdžia, bet Maskvos plačioji visuomenė, įspūdingai reiškė savo solidarumą su Lietuva, o iškilūs tos visuomenės atstovai nebijojo viešai išreikšti savo paramos Lietuvai. Kaip tai atrodė?

Tokią paramą mes pamatėme savo akimis, 1991 m. sausio 20 d. rytą atvykę į Maskvą. Jau prie geležinkelio stoties gatvėse pamatėme besiorganizuojančias kolonas su lietuviškomis vėliavomis. O vakare – tikras neregėtų įvykių sūkurys.

Tą vakarą Maskvos Maniežo aikštėje – netilpusieji joje užėmė ir dalį tuometinės M. Gorkio gatvės – įvyko istorinis įvykis: didžiausias naujausioje Rusijos istorijoje mitingas Lietuvai paremti. Toje aikštėje susirinko turbūt šimtas tūkstančių žmonių (buvo skaičiavimų, kad trys, penki ar net aštuoni šimtai tūkstančių!), virš žmonių plevėsavo šimtai, galėčiau sakyti, visa jūra Lietuvos trispalvių.

Sunku dabar net patikėti, šūkiuose buvo rašoma „Už mūsų ir jūsų laisvę“, „Šiandien – Lietuva, rytoj – Rusija“, o buvo ir tokių, dabar jau visiškai neįsivaizduojamų, kaip „Gorbačiovas – žudikas“. Ir tai tuo metu, kai M. Gorbačiovas buvo TSRS prezidentas! Mačiau šūkių net su reikalavimais išvesti kariuomenę iš respublikų, pareiškusių apie išėjimą iš TSRS, netgi dėl armijos depolitizavimo, M. Gorbačiovo atstatydinimo!

Pasilypėjęs pažvelgiau į neaprėpiamą žmonių jūrą, mišką Lietuvos vėliavų, nebijau prisipažinti – ištryško ašaros nuo to vaizdo, dar ir dabar jį sapnuoju.

Manyčiau, kad V. Landsbergis buvo teisus: mums tikrai vertėjo važiuoti į Maskvą, pažinti jos nuotaikas, viltis, lūkesčius. Dar labiau reikėjo kad ir neoficialių derybų su Maskvos valdžia, o liaudies deputato statusas tam labai padėjo. Su deputato pažymėjimu galėjome patekti visur, vos ne iki M. Gorbačiovo kabineto durų.

 

Žinomas Rusijos politologas Andrejus Piontkovskis:

 

Manau, kad šis mitingas [sausio 20] padarė reikšmingą įtaką, kad būtų sustabdyta karinė reakcionierių avantiūra Lietuvoje. Taip pat manau, kad jis turėjo įtakos ir tam, kad gana greitai, vos po kelių mėnesių buvo pasirašyta Lietuvos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinių santykių sutartis ir pripažinta Lietuvos nepriklausomybė. Didžiuojuosi rusų tautos, Boriso Jelcino vyriausybės ryžtu, kurie išdrįso palaikyti Lietuvos nepriklausomybę. Beje, išdrįso palaikyti būtent sausio 13-osios naktį, kai viskas dar kabojo ant plauko. Ant plauko kabojo ir Lietuva, ir Rusija, niekas nežinojo, kuo viskas baigsis.“

 

Žinomas Rusijos žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas:

 

Atleiskite mums. Atleiskite už tai, kad mes iki šiol vengiame žodžio „okupacija“, kai kalbame apie Baltijos valstybes. Kol oficialiai šie atsiprašymo žodžiai nebus ištarti, tol nebus įmanomi normalūs, lygiaverčiai tarpvalstybiniai Rusijos ir Baltijos valstybių santykiai. Bet mūsų prezidentas [M. Gorbačiovas] apie tai nekalba. Yra žinių, kad tą kruviną sausį į gatves išėjo apie pusę milijono maskviečių. Niekas tiksliai neskaičiavo, tačiau virš šimto tūkstančių demonstrantų buvo tikrai. Šie šimtas tūkstančių maskviečių užkirto kelią tolesniam kraujo liejimui Vilniuje.“

Tą pačią mitingo dieną Maskvoje spaudos konferenciją surengė Rusijos AT pirmininkas Borisas Jelcinas. Jis perskaitė bendrą Baltijos respublikų ir Rusijos pareiškimą, kuriame jos skelbė, kad pripažįsta viena kitos suverenitetą. Žurnalistai buvo supažindinti su B. Jelcino kreipimusi į kareivius, tarnaujančius Rusijos ir Baltijos respublikų teritorijoje. B. Jelcinas kvietė kareivius nepasiduoti reakcijos jėgoms ir, prieš einant šturmuoti civilių pastatų Baltijos žemėje, susimąstyti apie Rusijos ir jos tautos ateitį. Pirmą kartą šį kreipimąsi B. Jelcinas perskaitė būdamas Taline sausio 13 d.

Tai dar ne visi Rusijos solidarumo su Lietuva ženklai. TSRS mokslų akademijos rinkimų klubas iš karto po sausio įvykių, sausio 14 dieną, paskelbė pareiškimą, kuriuo kvietė sausio 16 d. visoje TSRS(!) pradėti politinį streiką ir pasiūlė šūkius: „Šalin rankas nuo Lietuvos!“, „Diktatūrai – ne!“, „Pilietiniam karui – ne!“, „Rusijos kareiviai – namo!“, „Prezidentas ir Vyriausybė turi atsistatydinti!“  Šį pareiškimą svečias iš Maskvos, vienas iš „Memorialo“ kūrėjų Viktoras Kogan-Jasnyj [beje, parašęs straipsnių seriją „Baltijos atspindys“ apie 1989–1993 metų įvykius Lietuvoje, – V. L. ], sausio 16 d. perskaitė ir Lietuvos parlamente.

 

1991 sausio 21: Sergejus Achromejevas

 

Kaip bendravote su M. Gorbačiovo patarėju jėgos struktūrų reikalams maršalu ir diplomatu S. Achromejevu, ar jautėte tik „vyresniojo brolio“ pamokymus, ar vyko ir nuoširdesnis pokalbis?

Nuvykę į Maskvą iš karto bandėme imti jautį už ragų: susitikti su M. Gorbačiovu. Deputatų statusas padėjo! Gavome pranešimą, kad jau kitą dieną, sausio 21-ąją, 16 val. mums paskirtas laikas. Tačiau prieš tai įvyko „apšilimo“ pokalbis su maršalu, buvusiu Generalinio štabo viršininku, o tuo metu labai įtakingu M. Gorbačiovo patarėju S. Achromejevu.

Tai įvyko M. Gorbačiovo laukiamajame. Sėdime, laukiame, kol priims. Staiga prasidaro durys, išeina S. Achromejevas. Matėsi, kad susirūpinęs, o greičiau susinervinęs. Paklausė, ko mes atvažiavome. Paaiškinome, nors jis, aišku, žinojo, dėl ko mes čia atėjom ir apie ką kalbėsim, žinoma, apie sausio 13-ąją, o iš esmės – apie išėjimą iš TSRS.

Nieko nelaukęs jis pradėjo: „Nieko jums neišeis, atleiskite man, senam kvailiui, bet rusų tauta niekada neleis, kad jos valstybė subyrėtų arba būtų išnešiota į gabalus. Jums negali padėti net TSRS prezidentas, nes jo valdžia ribota. Net jeigu ir norėtų, niekuo negalėtų jums padėti.“

Iš tolesnio pokalbio su maršalu pasidarė aišku, kad TSKP savo vadovaujančio vaidmens neatsisako, jis nepasmerkė „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ Lietuvoje sukūrimo, taip pat ir sovietų kariuomenės „žygių“ mūsų krašte. Visa tai išsakė griežtai, bet mandagiai. Kariuomenėje jis buvo laikomas ne tik karo vadu, bet ir diplomatu, dalyvavusiu sudėtingose TSRS derybose su Amerika.

Ir pagaliau S. Achromejevas prabilo jau visai atvirai, pasakęs, kad Rusija yra prieš mūsų nepriklausomybės paskelbimą. O aš jam sakau: argi jūs vakar nebuvote Maniežo aikštėje, vakar ten buvo pusė milijono, ir visi rusai, ir visi už mus. O jis: ak štai kaip, bet žinokite, kad Rusijos generolai, jų yra per du tūkstančius – jie visi prieš jus.

Įsibėgėjęs atskleidė beveik valstybinę paslaptį, sako, aš atnešiau M. Gorbačiovui tų generolų peticiją, reikalaujančią jo atsistatydinimo. Nusistebėjome: negi jūs išdrįsote atnešti tokią peticiją? O jis: ar jūs žinote, kad du tūkstančiai generolų – tai jėga! Aišku, kad žinojome, sausio 13-osios puolimų Vilniuje prieš Lietuvos žmones organizatorius V. Uschopčikas buvo tik pulkininkas, bet ir tokio laipsnio užteko įsakyti šaudyti į nekaltus žmones.

Vis dėlto po to aštraus pokalbio ir „valstybinės paslapties“ atskleidimo, jau vėliau, Suvažiavimų rūmuose kažkaip nejučiom užsimezgė mūsų jei ne šilti, tai supratingi santykiai – jis stengėsi mus įtikinti tuo, kuo tikėjo, o mes dėstėme savo tiesas. Suvažiavimo salėje S. Achromejevas sėdėdavo prie moldavų delegacijos (šioje respublikoje buvo išrinktas), aš tik pasirodau salėje, o jis tuojau pat rodo ženklą, kviečia prisėsti šalia.

Puikiai supratau savo padėties subtilumą: kaip čia yra – užsienio valstybės pilietis sėdi greta TSRS maršalo ir ramiai diskutuoja? Televizija nufilmuos, kils triukšmas ir Maskvos valdžios koridoriuose, ir galų gale Vilniuje, nes tokių savo kontaktų aš per daug negarsinau. Todėl stengdavausi nuvilioti maršalą į fojė ir jau ten narplioti mūsų santykius.

O S. Achromejevo atneštą tą generolų peticiją, esu beveik garantuotas, M. Gorbačiovas tikriausiai išmetė į šiukšlių kibirą. Valdžios olimpe tuomet jis dar jautėsi tvirtai. Supratęs, kad „paleido vadžias“, bandė įtikinti maištaujančias respublikas – „jūs dar negyvenote federacijoje“, joje esą bus tikra autonomija, tikras parlamentas, žodžiu, lygybė ir brolybė... Deja, šis prognozuojamas laimės rūmas tų pačių 1991 metų pabaigoje galutinai sugriuvo.

 

1991 sausio 21: M. Gorbačiovas

 

Grįžkime prie pokalbio su M. Gorbačiovu, kaip vyko tas pokalbis, gal girdėjote nors vieną kitą supratimo gaidelę iš jo pusės, ar tik pretenzijas ir kaltinimus?

Pats priėmimas truko pusantros valandos, žinant M. Gorbačiovo užimtumą, nepaprastai ilgai. Nenorėdamas sausai politikuoti, iš karto jam pasakiau, kad kreipiuosi ne politikų, bet kūrybinės inteligentijos vardu, maniau, kad tada pokalbis bus nuoširdesnis... Perdaviau didelį susirūpinimą dėl tragiškų sausio 13-osios įvykių Vilniuje. Pasakiau, ką jis ir pats puikiai žinojo: kad prieš taikius Lietuvos žmones buvo naudojami šaunamieji ginklai, tankai. Pabrėžiau, kad po sausio 13 d. kariuomenės savivaliavimas nė kiek nesumažėjo, todėl nuogąstaujame, kad televizijos bokšto, radijo užėmimas yra tik karinio perversmo Lietuvoje uvertiūra, tikėjausi, kad jis tokį žodį žino...

Išdrįsau netgi paklausti, tai kas gi davė įsakymą šaudyti į beginklius žmones? Prezidentas nieko neatsakė, tik apgailestavo dėl kariškių savivalės. Jis susijaudinęs kalbėjo, jog imsis visų priemonių, kad tai daugiau nepasikartotų, o visi klausimai būtų sprendžiami derybų keliu. Ką gi, ačiū ir už tai.

Jis paėmė popierių, kur buvo surašyti klausimai dėl mūsų parlamento nutarimų, prieštaraujančių TSRS Konstitucijai. Kai kurios šių pretenzijų buvo gana naivios. Pavyzdžiui, kodėl nepriregistruojamos naujai į Lietuvą atvykusių kariškių šeimos. Atsakiau, kad mūsų tauta nėra didelė, todėl mes esame priversti ginti savo egzistavimą. Įvedus į Lietuvą tris divizijas, o jų šeimoms prisiregistravus, toks žmonių skaičius gali turėti didelės reikšmės už poros savaičių vyksiančio referendumo dėl Lietuvos nepriklausomybės rezultatams.

Priminsiu, kad 1940 metų rinkimuose į Liaudies seimą dalyvavo ir Lietuvą okupavę Raudonosios armijos kariai. Tokio absurdo 1991 m. neketinome pakartoti, todėl įvedėme saugiklį, kad 1991 m. vasario 9 d. referendume dėl Lietuvos nepriklausomybės balsuotų tik Lietuvos piliečiai, taigi sovietų kariai jau negalėjo įtakoti rezultatų.    

Prakalbus apie divizijas, M. Gorbačiovas, man rodos, gana naiviai mūsų paklausė, kiekgi karių sudaro diviziją, tarytum būtume karo ekspertai. Atsakiau, kad dešimt–dvylika tūkstančių. O M. Gorbačiovas vis tiek nenusileidžia, sako, kad trisdešimt tūkstančių naujų gyventojų didelės reikšmės neturės. Į tai atsakiau, kad įvykiams pakrypus Tarybų Sąjungos naudai, būtų nesivaržoma įvesti ir visos armijos.

Priminiau M. Gorbačiovui ir 1940 metų įvykius, juos pavadinau aneksija, nepamiršau Molotovo ir Ribentropo pakto, slaptųjų protokolų, pabrėžiau, kad visa tai vadinti savanorišku įsijungimu į TSRS absurdiška. Suglumęs M. Gorbačiovas pareiškė, kad visa tai buvo labai seniai ir nėra reikalo grįžti į tolimą istoriją. Aš nenusileidau ir atsakiau, kad tiesos ieškojimui negali būti kliūčių net ir ilgesniame istorijos tarpsnyje.

metai_2015_sausio-virselis.png

Taip pat pažymėjome, kad centrinės TV ir spaudos varoma šmeižto bei melo kampanija prieš Lietuvą dar labiau kaitina ir be to įtemptą atmosferą mūsų krašte. M. Gorbačiovas į tai nieko neatsakė, bet pažadėjo atnaujinsiąs derybas su Lietuva, o komisijos pirmininku skirsiąs viceprezidentą Genadijų Janajevą. Čia neištvėrė A. Smailys, pasakęs, kad su tuo tikrai nesutiksiąs.

M. Gorbačiovas pažėrė nuvalkiotų kaltinimų, kad Lietuvoje persekiojami rusai. Mes atrėžėme, kad Lietuvoje rusai kaip niekur kitur turi puikias sąlygas savo kultūrai ir tradicijoms puoselėti: daug rusiškų mokyklų, cerkvių, sudarytos sąlygos kultūrinei veiklai, leidžiami rusiški laikraščiai.

M. Gorbačiovas stebėjosi, kodėl Lietuva bijo surengti referendumą dėl šalies nepriklausomybės. [Toks referendumas tuo metu jau buvo numatytas, tačiau jo tiksli data – 1991 m. vasario 9-oji – nustatyta tik po kelių dienų – sausio 24 d. Referendume daugiau kaip devyniasdešimt procentų Lietuvos žmonių pasisakė už nepriklausomą demokratinę Lietuvą, – V. L.] Mes atsakėme, kad naujausi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rinkimai parodė, kad tauta remia Sąjūdį, o jo programos svarbiausias punktas – Lietuvos Nepriklausomybė. Todėl šiuos rinkimus irgi galėtume laikyti referendumu.

Paklausiau, ką M. Gorbačiovas žino apie „Nacionalinį gelbėjimo komitetą“? Jis atsakė, kad tokį žinąs, komitete, anot jo, septyniasdešimt procentų lietuvių, o vadovas – neutralus žmogus. Tačiau kartu pabrėžė, kad tai – antikonstitucinis organas.

M. Gorbačiovas skundėsi V. Landsbergiu, nes jis esą nedaro nuolaidų. Atsakiau, kad yra priešingai: kaip tik V. Landsbergio iniciatyva 1990 m. birželio 29 d. paskelbtas šimto dienų moratoriumas Kovo 11-osios aktui, kurio prašė TSRS valdžia, tačiau kadangi neprasidėjo derybos su Rusija, o tai buvo numatyta – jis faktiškai neveikė. Maža to, Lietuvos pusė sutiko atsisakyti ir išankstinio protokolo, kuris būtų apsunkinęs derybų pradžią.

Tuomet M. Gorbačiovas prisiminė, matyt, jo padėjėjų sukurtą istoriją apie tai, kad Lietuvos televizija „purvais drabstė TSRS vadovybę, komunistų partiją“, todėl sąjunginių įmonių darbininkai, šiek tiek paremti kareivių, ėmėsi iniciatyvos užimti tą melus skleidžiančią televiziją. Mes tuojau pat užprotestavome šią įvykių versiją, nes puikiai žinojome, kad prie TV bokšto jokių puolančių darbininkų nebuvo, tik šaudžiusios į žmones motorizuotos karinės pajėgos, o TSKP-LKP vadovai tuomet šaukė, kad „Nacionalinis gelbėjimo komitetas“ ima valdžią į savo rankas.

R. Adomaitis priminė, kad prie TV bokšto žuvo keturiolika žmonių, o jei būtų bandoma pulti parlamento rūmus, tuomet aukų būtų tūkstančiai. M. Gorbačiovas atsakė tai suprantantis ir jėgos naudoti nesiruošia. Aš tuomet jam pasiūliau iš karto paskambinti V. Landsbergiui ir pakartoti šią žinią, kad Lietuvos žmonės galėtų būti ramūs. Tačiau M. Gorbačiovas į mano repliką nesureagavo...

Pokalbio pabaigoje A. Smailys pasiūlė M. Gorbačiovui, apibendrinant mūsų susitikimą, parengti pareiškimą [sausio 22 d. šis taip ir padarė – V. L.]. Ir jau visai netikėtai paklausė, o kaip reikėtų spręsti Kaliningrado problemą – gal šią teritoriją pagal Šveicarijos pavyzdį paversti rusų, lietuvių ar lenkų kantonu? M. Gorbačiovas klausimą suprato visai rimtai ir nedvejodamas atsakė: tik rusų kantonu. Atsisveikinant paklausiau jo, ką jis norėtų perduoti V. Landsbergiui. Suirzęs sausai tarstelėjo: „Prašau perduoti linkėjimus“ [prošu peredat’ privet].

 

Sausio 22 d. M. Gorbačiovo pareiškimas

 

Pirmiausia ir svarbiausia, kad Vilniaus ir Rygos įvykiai nėra prezidento linijos išraiška, todėl atmetu visus įtarinėjimus šiuo reikalu [koks naivus pasiteisinimas – V. L.]. Bet kurios visuomeninės organizacijos, komitetai, frontai gali ateiti į valdžią tik konstituciniu keliu, be smurto naudojimo [lyg Sąjūdis būtų atėjęs nekonstituciškai ir su smurtu – V. L.]. Visi bandymai apeliuoti į ginkluotąsias pajėgas politinėje kovoje neleistini [čia turbūt jau apie save – V. L.]. Neleistini ir jokie savavališki kariuomenės veiksmai [čia jau tikrai apie save, siekiant nusiplauti pralieto kraujo Lietuvoje dėmę – V. L.]. Pastarųjų dienų įvykiai tam tikrų sluoksnių buvo išnaudoti padėties kaitinimui neva vykstančio dešiniojo posūkio ir diktatūros pavojaus dingstimi [neaišku, ką jis turėjo minty – V. L.]. Aš ryžtingai atmetu šiuos prasimanymus [apie ką čia? – V. L.].“ Pareiškimas išspausdintas laikraštyje „Pravda“, 1991 01 23.

Kokias padarėme išvadas po šio susitikimo? Konstatavome, kad M. Gorbačiovas padėties nevaldo, nors žadėjo, kad jėga naudojama nebus, tačiau ir po sausio 13-osios sovietų karinės pajėgos toliau siautėjo Lietuvoje, o užimtų pastatų negrąžino. M. Gorbačiovas nepasiruošęs svarstyti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, tai parodė jo reikalavimas atstatyti TSRS Konstitucijos veikimą.

Iš S. Achromejevo išgirdome, kad didelė kariuomenės dalis nepasitiki Prezidentu, tačiau kariniam perversmui prielaidų nėra (nors jis pats vėliau visai netikėtai įsijungė į vadinamojo GKČP veiklą). Pokalbis buvo gana atviras, bet jo rezultatų tuomet negalėjome prognozuoti. Gyvenimas parodė, kad Lietuvos likimą galutinai nulėmė lygiai po aštuonių mėnesių įvykęs ir tuojau pat pasibaigęs valstybinis perversmas – pučas. Jam žlugus, S. Achromejevas nusižudė.

Dar vienas labai keistas susitikimas su M. Gorbačiovu, trukęs vos kelias sekundes, įvyko kažkurią kovo dieną. Radęs progą tiesiai paklausiau: „Tai ką toliau darysite su mūsų televizijos bokštu?“ – „Susprogdinsime“, neaišku, juokais ar rimtai atsakė M. Gorbačiovas. Manau, kad šis vos kelių sekundžių siužetas rodo, kad arba jo nervai jau buvo pašliję nuo amžino Lietuvos klausimo, arba jis tiesiog buvo visiškai sutrikęs nuo, matyt, nepertraukiamo kariškių spaudimo galutinai „išspręsti Lietuvos klausimą“, t. y. užimti Lietuvos valdžios struktūras ir baigti su ta jos nepriklausomybe.

Vis dėlto dar kartą imtis prieš Lietuvą griežtų priemonių, tokių kaip sausio 13-ąją, M. Gorbačiovas prisibijojo, o leisti Lietuvai galutinai pasitraukti iš TSRS jam neleido tie patys kariškiai, į kurių nuomonę jis vis tiek turėjo atsižvelgti.