tekstai.lt

Deimantė Daugintytė. Drungna perskalauta upė (J. Jasponytės „Šaltupė“)

 Recenzijos, anotacijos

b_200_308_16777215_0___images_iliustracijos_2015_Jurgita_Jasponytė_Šaltupė.jpg

 

Jurgita Jasponytė. Šaltupė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 120 p.

 

2014 metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios poezijos knygos konkurso nugalėtoja Jurgita Jasponytė iki šiol tyliai ir negausiai publikavo eilėraščius ir per daug nesiafišavo kaip poetė. Keliuose interviu ir knygos „Šaltupė“ ketvirtame viršelyje nurodo save kaip motiną. Šis pasirinkimas, gyvenimo būdas organiškai papildo eilėraščių stilistiką: nuoseklus, nešokiruojantis kalbėjimas, apgaubtas jaukaus švelnumo.

Pirmojoje knygoje publikuojami tekstai iš maždaug dešimties metų laikotarpio, tačiau būtų sudėtinga išryškinti stilistikos kitimą, eilėraščio kristalizaciją, kadangi dauguma jų – miniatiūros-vaizdiniai.

Knyga pradedama mįslingais motyvais: „Už vakarų / už vartų // naminiai gyviai / mokosi medžiot / ir vieną kartą miršta // skaičiavau // bet neužteko pirštų“ („Už vakarų...“, p. 9). Užkalbėjimo stilistika svarbi daugelyje J. Jasponytės tekstų, tačiau visa tokia kalba nukreipta gėrio pusėn – veikia kaip baltoji magija. Eilėraščio take nuolat iškyla mistiški ir pasakiški motyvai, žadinantys skaitytojo vaizduotę. Tai vaizdiškai paveiki poezija, gana gryna ir apvalyta nuo verbalinio pertekliaus. Žinoma, gryninant tekstus nuo žodžių yra ir pavojų – kurti eilėraštį kaip minties griaučius, neužpildant jų vaizdinguoju turiniu. J. Jasponytė rašo lyg pasistiebusi ant pirštų galiukų – labai jautriai ir švelniai, tarsi bijodama pažeisti trapų eilėraštį. Kartu tai labai asmeniška, į subjekto savastį nukreipta poezija, kuri galios semiasi iš individualių vaikystės atsiminimų, taip pat ir iš bendresnės kultūrinės gyvasties. Gausu įvardžių, nurodančių asmeniškumą: man, mano, aš, kurie leidžia eilėraščiams išsaugoti estetinę autonomiją ir nekuria kokių nors asmeninių ar socialinių santykių.

Vienas svarbiausių šios knygos klodų – folkloro motyvai: ne vien tradiciniai baltiški, bet ir ateinantys iš mums gana egzotiškos Pietų Amerikos kultūros. Knygos viduryje sustiprėjantys tautosakiniai motyvai atskleidžia ir kitokį vertybių lauką. Žmogiškojo buvimo grožis ir gyvenimo prasmė suvokiami netradiciškai: „iš sienų / tėvas / trauko vinis // o kai prakiūra / žemiausi dangūs / tėvas špakliuoja / visas skyles // tarsi nieko neveiktų“ („Trikinkė valtis...“, p. 53). Apokaliptinės nuojautos neatrodo baugiai, archetipinis tėvo įvaizdis sušvelnina situacijos baugumą. Nojaus arkos statymą primenantis sienų lopymas – lyg raminantis mostas. Tai ne tik rami, bet ir nuraminanti poezija, artėjanti prie meditacinio apsivalymo, tačiau jos stilistika neperima tokiai poezijai būdingo įkyraus simbolių kartojimosi, klaidinančio vaizdinių užšifravimo. J. Jasponytė kalba pusbalsiu, nebandydama nieko provokuoti ar skelbti išganingos minties. Kartu šis prislopintas balsas atrodo neužtikrintas, nepasitikintis savimi, o juk kuriantysis turėtų tikėti tuo, ką daro, ramiai, bet valingai brėžti savo kelią.

Subtilūs debiutinės J. Jasponytės knygos motyvai, impresionistiškai skaidriai, pasteliškais atspalviais dėliojami jausmo potėpiai liudija jautraus ir pažeidžiamo, asmeniško pasaulio viziją. Kartu poetė linksta į abstraktų kalbėjimą, kuris jauniems autoriams sunkiau paklūsta dėl paprasčiausio dalyko – įgūdžių ir patyrimo stokos. Kalbėti labai taupiai ir dar abstrakcijomis – aukštasis poetinio teksto kūrimo pilotažas, kur laimėjimais gali pasigirti ne kiekvienas autorius. Pirmosios knygos konkurso laimėtoja pasirenka sudėtingą kelią – įveikti emocinio ir intelektualinio banalumo ribą, bet išlikti abstraktoko eilėraščio lygmenyje. Dar sunkesnė užduotis, kai abstrakcijomis kuriamos ne miniatiūros, o emocinis savasties paveikslas. Čia autorė tarsi užkliūva pati už savęs:

 

Man apsiaustas prie odos priauga

man baisu pasidaro žinoti

kad esu dar kita –

vidinė dar didesnė

gilesnė beprotė

ir atrodo, kad vis gilėju

kaip kažkas pasakytų –

senstu

kitas sluoksnis

po klostėmis lieka

sąmonės srauto pamušalas

(„Sąmonės iškarpos“, p. 39)

 

Šiame eilėraštyje J. Jasponytė paspendžia sau atvirus spąstus: kalbėjimas, nors ir vizualiai grynas, prasmės požiūriu yra perteklinis ir sutirštintas. Panašus įspūdis kyla skaitant labai jaunų autorių tekstus, kai asmeninė patirtis sureikšminama iki visuotinybės, kai asmeninis skausmas tampa kone trečiojo pasaulinio karo eufemizmu. Mintyse „išvertus“ autorės eilėraščio ištrauką, galvoje lieka nedaug, gilesnės prasmės neatsiveria, o pabaigos įvaizdis išspaudžia nelauktą šypsnį: „pakeliui atmintis sumedžioja / tą kiškį – / jo kailinukais liuoksėjo / sušalę // vidiniai lenktyniniai vėjai“ (p. 40). Poezijai patinka šifrai ir visokie užrakinti kambariai, tačiau, atvėrus juos, turi atsidaryti ir daugiau slaptų durų ar požeminių tunelių, kad juose pirminis eilėraščio suvokimas įgytų naujų semantinių matmenų. Tačiau tokio kreipiančio į gelmes patyrimo skaitant J. Jasponytės knygą dažnai pritrūksta.

Autorė taip pat neatsispiria ir įmantravimo pinklėms, kurdama asociacijų tinklą, kuris skaitytojui sunkiai iššifruojamas: „Mano medį / šią žiemą apleido / sniegas, sniegenos / samanijantis laikas / medin tyliai sutūpę / sapnovaizdžiai / reguliuoja imtuvą / ir maitinantį laiką“ („Simbiozė“, p. 25). Knygos autorė tarsi mėto pėdas, skaitytojui nepalikdama jokių nuorodų, lyg prasitardama, kad jos tekstai iš tikrųjų yra tinkantys tik jai pačiai.

Nusižliumbusios / plastmasinės / be galvos / viršutinio kiaušo / akimis per vielutę / anglių ir pjuvenų aukšto / lėlės / irgi raudonkepuraitės / drėgnus rūbelius pūdo / ar džiausto / aptraukia / mėlyno pelėsio / gipiūru / kad negaliu / atplėšt akių / ir nosies / nuo prišalusio / stiklo / kai grįžta / kabyklon / į mėlyną / vaikišką spintą / su raudonu balionu / mamos / iš darbo parsineštas / lauko kvapas // kurį / kada nors/ persiūs / man nešioti // su tom pačiom / giliom žaliom sagom“ („Medžiaginis, arba lėlės“, p. 32–33) – šis eilėraštis, kaip ir dar keletas knygoje pasikartojančių motyvų, primena talentingos poetės Nijolės Miliauskaitės kurtą pasaulį, kuriame taip pat skverbtasi į kitų kultūrų, daugiausia Rytų, pradmenis, irgi susitelkta į vaikystės patirtis. N. Miliauskaitės poetiką taip pat sudarė skaidrus ir tyras suvokimas, pagarba supančiam pasauliui, tačiau jos eilėraščiai atveria papildomą prasmę, nutraukia šydą nuo akių, o ne palieka ore kybančias užuominas, kaip tai atsitinka skaitant J. Jasponytės „Šaltupę“. „Uršulės S. portretas“ – debiutinė N. Miliauskaitės knyga jos kūrybos kontekste dažnai laikoma pačia gryniausia, nesutepta įtakų ir kultūrų konceptualizmo – joje ir atsiskleidžia grynasis savasties kalbėjimas. Nors abiem autorėms būdingas asketiškas žodis, N. Miliauskaitės poezijoje kalbos švarumas natūralesnis, joje daugiau vientisumo, o J. Jasponytės kūryboje dažnas žodžių išdėliojimas po vieną eilutėje primena norą atitverti juos vieną nuo kito, lyg jie neturėtų nieko bendra. Nors „Šaltupės“ autorė kalba taupiai, kalbos paprastumas veikiau imituojamas, ji perdėtai sterili, todėl primena „apvogtą“, išnuogintą tekstą, kuriam skaidymai ar neužtikrintas kalbėjimas daugiau atima nei suteikia.

metai_2015_sausio-virselis.png

Skaitant knygą turėtų susidaryti vienoks ar kitoks autoriaus vaizdinys – kuo jis ypatingas, kuo skiriasi nuo kitų. J. Jasponytės savitumas – kalbėjimas pašnibždomis, šiek tiek neužtikrintai. O į save nukreiptas kalbėjimas dažnai skaitytojui palieka žabangų – neiššifruojamų motyvų, įmantravimo.

Kaip minėta, folklorinių detalių gausa rinkinyje taip pat yra kitoniškesnis autorės kūrybinis sprendimas, kaip ir egzotiškų kultūrų, pavyzdžiui, indėnų, priartinimas. Kartu gana įdomus atrodo šioje knygoje nuosekliai dėliojamas švenčių ciklas, tiksliau, baltiškų švenčių interpretavimas. Šventiniai ritualai apgaubti mistikos ir ganėtinai primygtinai romantizuojami. Tačiau interpretuojant kultūrinį paveldą asmeniška patirtis gali suklaidinti ir užgožti santykį su ta kultūra: „apgraibom / veda parveda nuveda / paukščių taku – / šviesos koridorium / senelius / kaip vaikus / ir antai / motinos brolį“ („Ilgės. Takas“, p. 74). Į šį taką suimta daug: kultūrinis ir asmeninis patyrimas, kurie ganėtinai švelniai sujungiami. Tačiau kituose tekstuose išsiveržia J. Jasponytei būdingas „aš“, „man“: „rytinė pievos pusė / mano valties takas dausose / tris ežerus sutvėrus sėlių upei / kur laikinai galiu nutūpti // o mano valtis / talpina šeimą // nesvarbu // kiek iš jos išeina“ („Vėlinis“, p. 75). Geocentrinė nuostata atveria kažką ne iki galo artikuliuoto, kas skaitančiajai sąmonei nėra patiriama kaip dabar vykstantis estetinis išgyvenimas. Rodos, kad autorei dar sudėtinga tiesti aukštųjų prasmių tiltus, ji tik nutuokia, kaip teka upė, nes tai jaučia tiesiogiai, bet poetiškai perduoti tokį patyrimą ne visada pavyksta.

N. Miliauskaitė kadaise atgaivino požemių, mirusiųjų karalienės Persefonės mitą, J. Jasponytė – Žalčio močios, kuri siejasi su Eglės žalčių karalienės teogonijos mitu, įvaizdį. „Šaltupė“ prasmingai užbaigiama šiuo motyvu, leidžiant suvokti autorę kaip tautosakinio palikimo permąstytoją. Kurti savo asmeninį mitą nesudėtinga, o gilintis į kultūrinį pradą – išmintinga. Debiutuojanti autorė parodo daug pagarbos tradicijai, tiesa, dažnai juntama net baugi baimė. Kalbėjimas pusbalsiu kuria ramybės įspūdį, J. Jasponytė tai užpildo aptakiais vaizdiniais, lengvais potėpiais. Folkloriškumo motyvą knygoje stiprina ir įskaitoma užkalbėjimo stilistika, bet vėlgi lyg baltoji ragana ji galias nukreipia į grožio kūrybą. Tiesa, tas grožis yra kiek netradiciškas.

Apskritai atrodo, kad J. Jasponytė kitaip regi pasaulį, bet nesiūlo jo taip pamatyti skaitytojui, lyg jos jausenų būtų neįmanoma parteikti, todėl nuolatos sklandoma būsenoje tarp . Regima erdvė lyg beformė, kuriama kassyk iš naujo prisiminimo būdu, atkartojant asmeninę patirtį. Prislopintas kalbėjimas neleidžia tvirtai sustyguoti teksto, jis išbarstomas, dažnai yra be stuburo. Nors vidinė ritmika kartais sustato eilėraštį, kitais atvejais jis nėra pajėgus būti savarankišku vienetu. Noras valyti eilėraštį nuo balasto – sveikintinas, tačiau dažnu atveju jis pasidaro sterilus, lyg perplautas, o kalbėjimą pašnibždomis kartais nutraukia tyla. „Šaltupė“ negali būti nei karštos srovės, nei Arkties ledas, ji sugeria kultūrų prasmes, atplukdo ir neša su savimi asmenišką potyrį. Taigi Jurgitos Jasponytės debiutas, nors ir perpučiamas kitų vėjų, yra gana gaivus.