tekstai.lt

Miręs klasikas – paršas išradingoj virtuvėj

 

Intelektualioj švedų viešuomenėj miręs Augustas Strindbergas yra tarsi paršas prancūzų virtuvėj: ten suvartojama viskas, išskyrus žviegimą“, – teigia prozininkas Janas Myrdalis.

Apie A. Strindbergą ir jo kūrybą iš tiesų prirašyta daug straipsnių ir knygų. Švedai jau yra išleidę dvi solidžias, klasika tapusias šio kūrėjo biografijas. Tai kritiko, rašytojo Olofo Lagercrantzo „Augustas Strindbergas“ (1979) ir literatūros istoriko Gunnaro Brandellio keturtomis veikalas „Strindbergas – rašytojo gyvenimas“ (1983–1989).

Rodos, šitiek pakaktų. Tačiau švedai linkę manyti, kad A. Strindbergas, kaip rašytojas, menininkas ir kaip asmenybė, yra tarsi neišsenkantis šaltinis. Prieš trejetą metų, minint šio rašytojo mirties šimtmetį, pasirodė dar viena stora A. Strindbergo biografija. Tai menotyrininko Görano Söderströmo knyga „Strindbergas – gyvenimas“. G. Söderströmas laikomas puikiu rašytojo žinovu, jis parašė knygą „Strindbergas ir vaizduojamasis menas“ (1972), Stokholme įkūrė A. Strindbergo muziejų ir dvidešimt aštuonerius metus jam vadovavo. Šiam autoriui dar pavyko pasikalbėti su žmonėmis, pažinojusiais rašytoją.

Minėtoje biografijoje G. Söderströmą domina ne A. Strindbergo darytos nuotraukos ar tapyti paveikslai, jų kompozicija, spalvų dermė ar mistinis pasaulio suvokimas, o pati asmenybė, kurią autorius mėgina perprasti remdamasis šio kūrėjo rašytais arba gautais laiškais, kita archyvine medžiaga. A. Strindbergo gyvenimas perteiktas chronologiškai: vaikystė, šeima, literatūrinis kelias, vedybos, draugai ir priešai, tėvynės meilė ir nusivylimas, gyvenimas užsienyje, sugrįžimas ir mirtis Mėlynajame bokšte.

metai_2015_sausio-virselis.png

G. Söderströmo nuomone, rašytojas buvo drovus, bijojo šunų, bijojo patekti į kalėjimą, tačiau jo plunksna buvo pati drąsiausia to meto Švedijoje. Žmonėms, ypač darbininkams, patiko A. Strindbergo kūriniai, tačiau daugelis kolegų juo ne tik bodėjosi, bet ir neapkentė, o jo kūrybą vadino amoralia. Romane „Juodosios vėliavos“ A. Strindbergas pavaizdavo savo draugus ir priešus – rašytojus, kritikus, žurnalistus. To meto pedagogė, rašytoja ir moterų gynėja Ellen Key leidėjui Karlui Ottui Bonnieriui rašė: „Kas nušaus Strindbergą? Tą kriminalinį kvailį būtina nutildyti!“

Man jis – tiesiog didis kūrėjas, jis stveria kas tik pakliūva, kaip Ciklonas sugriebia ir įsuka žmones, daiktus, namus... Aš netikiu, kad jis būtų kam nors sąmoningai kerštavęs. Tai, ką jis rašė, yra kūryba, būdas priešintis tamsai“, – rašė dailininkas Richardas Berghas savo kolegai Carlui Larssonui prabėgus pusmečiui po rašytojo mirties. Panašiai jį vertino ir anksčiau paminėtas O. Lagercrantzas. Jo nuomone, A. Strindbergą ištikusi „inferno krizė“ tėra paties rašytojo inscenizacija, sutirštintomis spalvomis dramatiškai perteiktas kūrybinių galių susilpnėjimas, noras atkreipti į save dėmesį ir susigrąžinti kūrybinę energiją. Kūryba buvo mėginimas pabėgti nuo jį apnikusio chaoso, išsivaduoti iš tramdomųjų kasdienybės marškinių. A. Strindbergas gyveno tarsi paralelinėje tikrovėje, kur fantazijos atrodo realios, bet jis puikiai skyrė „vidinę, ezoterinę tikrovę nuo išorinės, egzoterinės, nėra įrodymo, kad jis būtų praradęs gyvenimo kontrolę“.

G. Söderströmas mano, kad „inferno krizė“ nebuvo rašytojo išsigalvojimas, tokią krizę jis išgyveno iš tikrųjų. Tuo metu rašytoją slėgė depresija, gniuždė pinigų stygius, skyrybos, kamavo rankų egzema – nuo chemikalų, nes jis eksperimentavo gamindamas auksą. G. Söderströmo nuomone, A. Strindbergas buvo egocentriška ir isteriška asmenybė, reikalaujanti sau dėmesio. Ginčo metu jis taip įsiaudrindavo, kad kartais nuo to susirgdavo, jam buvo svarbūs klausytojai, net ir įsivaizduojami.

A. Strindbergas buvo vadinamas didžiuoju vienišiumi, tačiau toks jis buvo tik savo kūryboje, šiaip laisvalaikį mėgdavo leisti su draugais, nors tie, jo manymu, kai kada jį išduodavo. Jis nebuvo lyderis, bet juo tapdavo, vos tik kur nors pasirodydavo. Jo idealas buvo tvirta šeima ir daug vaikų, tačiau vedė net trejetą kartų, ir vis modernią, dirbančią, anaiptol ne šeimyninę moterį. Jis leisdavosi moterų suvedžiojamas, jos jį pasirinkdavo. Peras Olovas Enquistas pjesėje apie A. Strindbergą „Tribadų naktis“ rašė: „Jūsų sieloje tūno daili moteriškaitė, pone Strindbergai.“ Visi jo būstai buvo savotiški „lėlių namai“. Beje, Henriko Ibseno kūryba A. Strindbergui buvo įkvėpimo šaltinis. Net liaudiškais motyvais parašytoje pjesėje pasakoje „Laimingojo Perso kelionė“, kuri A. Strindbergui pelnė literatūrinį pripažinimą, įžvelgiama „Pero Giunto“ įtaka.

Parengė Zita Mažeikaitė