Rašytojo postmodernisto vaidmuo tampa vis labiau performatyvus, vaidybiškas, o riba tarp kūrinio ir autoriaus nyksta. Kas laukia literatūros, kai kūryba vis dažniau virsta šalutiniu užsiėmimu?

Ar pats rašytojas gali liautis būti rašytoju? Tokį klausimą iškėlė norvegų prozininkas Karlas Ove Knausgårdas (g. 1968). Užbaigęs septintąją, paskutinę romano „Mano kova“ dalį, jis nusprendė daugiau neberašyti. „Mudu su žmona ir vaikai sėsime į Malmės traukinį ir grįšime namo, aš visą kelią džiaugsiuosi, kad nebesu rašytojas.“ Tačiau danų literatūrologas Jonas Heltas Haarderis knygoje „Performatyvus biografizmas. Svarbi kryptis postmodernioje skandinavų literatūroje“ (2014) yra kitos nuomonės. Jei K. O. Knausgårdas neparašys nė eilutės, skaitytojų sąmonėje jis vis tiek liks kaip populiarios knygos „Mano kova“ autorius. Net jeigu jis pasišalintų iš visuomenės gyvenimo, kaip kadaise J. D. Salingeris, domėjimasis juo dar labiau sustiprėtų. Bet neatrodo, kad K. O. Knausgårdas kur pranyks, jo daugiatomiai romanai ypač populiarūs Amerikoje, o autoriaus turnė primena popžvaigždžių keliones, kurių metu fanai valandų valandas stovi eilėje laukdami autografo.

Postmodernaus rašytojo vaidmuo jau tapęs medijų vaidmeniu. Pati kūryba ne tokia svarbi kaip autoriaus pasirodymai scenoje, įvairūs interviu, TV „sofos“, tinklaraščiai ir pan. Taigi kūryba tampa ypač sunkiu darbu tiems, kurie nelinkę viešai plepėti. Anot švedų rašytojos Kerstin Ekman, kūrėjo vaidmenį dabar reikėtų skelti pusiau.

Ir K. O. Knausgårdas septintoje savo romano „Mano kova“ dalyje prisipažįsta: „Knausgårdas jau tapo prekiniu ženklu, logotipu.“ Rašytojas virto tarsi kokiu projekciniu ekranu skaitytojo svajonėms ir fantazijoms. Danų rašytoja Suzanne Brøgger knygoje „Transparence“ („Perkėlimas“, 1994) rašė, kad žiniasklaidos, medijų dėmesys pasiglemžė jos tapatybę, sukūrė savotišką antrininkę, kuri jos vardu išdarinėja keisčiausius dalykus.

J. H. Haarderio nuomone, senieji modernistai buvo griežtai atskyrę savo kūrinį nuo asmens, privatus gyvenimas nebuvo saistomas su kūryba. Tik septintajame dešimtmetyje, kai literatūra virto politika, į kūrybą prasiskverbė rašytojo „aš“, bet ir tai tik norint sustiprinti vaizduojamų išgyvenimų autentiškumą. Tradiciškai autobiografinę kūrybą skaitytojai supranta taip: jeigu knygos veikėjas yra rašytojas, tai visa, kas ten vaizduojama, yra autoriaus išgyventa.

Neseniai atsiradęs autofikcijos žanras daug ką pakeitė – rašytojas savo išgyvenimus laisvai sumaišo su išgalvotais, skaitytojas jau nebežino, kas yra kas. Terminas „autofikcija“ nėra naujas, dar 1977 m. jį pavartojo prancūzų rašytojas Serge’as Doubrovsky, dabar šis terminas siejamas su pastarųjų dviejų dešimtmečių kūriniais. Performatyviojoje autobiografijoje rašytojas savo asmeninį gyvenimą naudoja kaip medžiagą. Skaitytojams tampa nebeaišku, kur yra autoriaus vaizduotė, o kur tikras įvykis. K. O. Knausgårdo romanuose kalbama ne tik apie realius šeimyninius rašytojo santykius, bet ir apie tai, kas nutinka šeimai, kai knyga pasirodo. Šeštoje romano „Mano kova“ dalyje pasakojama, kaip antroje dalyje pavaizduota šeimyninio gyvenimo iliuzija dvasiškai beveik sužlugdo rašytojo žmoną Lindą, beje, švedų prozininkę. Toji knygos dalis visuomenėje sukėlė sprogimą, apie tai daug kalbėta. Tačiau tai žeidė realios Lindos tapatybę. „Aš taip sudėliojau veidrodžius, kad juose ji matytų ne tik save, bet ir kiti galėtų ją stebėti“, – sako rašytojas. Taigi performatyvus rašymas ne tik atspindi tikrovę, bet ir stengiasi į ją įsiskverbti.

1986 m. nusižudęs Michaelis Strunge (g. 1958), danų poetas, savo kartos kultinė figūra, yra prisipažinęs: „Pasirodymą medijose aš laikau atskiru žanru, kita kūrybos forma, savotišku hepeningu, savo knygose aš sukuriu ne vieną, bet kelis savo paties paveikslus. Esu kaltinamas savęs inscenizavimu, bet verčiau pats save inscenizuosiu, nei leisiu, kad tai darytų kiti, pvz., žurnalistai.“

Kitas danų rašytojas Clausas Beck-Nielsenas (g. 1963) ryžosi dar įžūlesniam performansui. Naujojo tūkstantmečio sandūroje jis paliko savo šeimą ir išėjo į gatvę, nusprendęs suvaidinti paso neturintį benamį Clausą Nielseną. Jis kreipėsi į valdžios institucijas prašydamas naujo paso, bet jo negavo. Tada nusprendė praplėsti savo eksperimentą, apsimetė žurnalistu, ieškančiu tapatybės neturinčio Nielseno. Ėmė skambinti policijai, žmonėms, pažinojusiems Clausą. Susisiekė su vakariniu laikraščiu, kuris paskelbė paiešką, galiausiai viename dienraštyje patalpino keletą straipsnių su nuotraukomis, kuriuose „atsiradęs“ Nielsenas pasakoja savo istoriją. Eksperimentas, žinoma, buvo išaiškintas, jis susilaukė ir kritikos, ir skaitytojų nuostabos: kam, dėl ko visa tai? Ar tai nėra tik noras susireikšminti? Taip atrodė ir jo žmonai, kuri iš tikrųjų jį paliko. Rašytojas visa tai perkėlė į knygą „Clausas Beck-Nielsenas (1963–2001). Biografija“, o C. Beck-Nielseno „mirtį“ atšventė sukvietęs draugus į savo laidotuves.

Tai kas gi nulėmė K. O. Knausgårdo knygos „Mano kova“ populiarumą? Ji išversta į aštuoniolika kalbų, vien Norvegijoje parduota per penkis šimtus tūkstančių egzempliorių. Pasirodo, daugeliui patinka aktuali romanų tema, kurią suformulavo pats rašytojas: „Aš gyvenau ne savo gyvenimą. Mėginau jį paversti savu, tai ir buvo mano kova, aš labai to norėjau, bet man nepasisekė, per daug troškau kažką pasiekti, tai mane visiškai išsekino.“

Bet argi tai iš tikrųjų yra nauja? Ne veltui Skandinavijos šalių, JAV, Anglijos kritikai ir skaitytojai stebisi: kodėl žmones taip vilioja trivialūs dalykai?

Parengė Zita Mažeikaitė