Rimas Užgiris (g. 1969, JAV) – poetas, vertėjas, redaktorius ir kritikas. Jo darbus publikavo įvairūs JAV literatūriniai žurnalai, interneto svetainės, kiti leidiniai. Jis yra knygos „How the Earth Carries Us: Twenty-Six Young Lithuanian Poets“ („Kaip mane žemė nešioja: dvidešimt šeši jaunieji lietuvių poetai“, 2015) vertimo redaktorius ir pagrindinis vertėjas. Gavęs Fulbraito stipendiją ir Nacionalinės meninės literatūros vertimo fondo (JAV) finansavimą, šiuo metu Vilniaus universitete dėsto literatūrą, vertimą ir kūrybinį rašymą.

Iš anglų k. vertėMarius Burokas

                                                Valteriui Lendraičiui (1908–2001)

Tikriausiai tave išgąsdino žemas variklių gausmas ir
krumpliaračių girgždesys, vikšrai, traiškantys šakas ir
krūmokšnius, vis augantis kriokimas, staugimas: gulėjai
griovyje, nesuskaičiuojamos pušys globė pilką šaltą dangų,
aitrų jų sakų kvapą tavo šnervėse nustelbė parako, dyzelio,
kraujo dvokas – ranka spaudė pancerfaustą, virpėjo žemė.

Весь мир насилия мы разрушим
До основания, а затем
Мы наш, мы новый мир построим*.

Senatvės sodas tebuvo tik rūkas tavo mintyse, lėtai
šliaužiantis takiu Kodo kyšulio smėliu, tą smėlį paversi
molinga dirva pomidorams, nuo kurių skonio iš malonumo
susiraukšlėja veidas, vėsiems agurkams, pjaustomiems
stambiai, išilgai, nardinamiems į medų karštą vasaros dieną,
tavo anūkui stebint, žiūrint, mokantis – po baltojo ąžuolo,
juodosios eglės, raudonojo klevo šešėliu, mirgančiu voverių
kailiukais, gyvu visa persmelkiančiu paukščių čypavimu.

Let us be inspired by life and love*.

Sankryžoje
             mirksinčios šviesos –

Svarstai
       kaip pasielgs kiti
prisimerkęs turistinėje saulėje
atsispindinčioje nuo prekybcentrio
nepastebi
           artėjančio automobilio –

Nesvarbu.

Upė, prie kurios gimei,
nesiliovė tekėjusi.
Net jei pakeistum vardus,
ir visi tavo įpėdiniai būtų dukros,
ji nesiliautų tekėjusi,
ar jie turėtų, ar neturėtų vaikų,
ji nesiliautų tekėjusi.

Ji nesiliauja tekėjusi
                 juodam rašalui
vinguriuojant puslapiu
atspindint
              šią šviesą

nuo ištakų link jūros –

Vaikas klausosi prieš tau užmiegant.

Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia.

Skirsnemunė, Kaunas, Greiz,
Wundsiedl, Garmisch-Partenkirchen,
Mittenwald, München, Boston, Centerville...

Kiekvienas sąmonės blyksnis
į šaltą orą

                 mes kvėpuojame
į atmosferą
            išpučiam
debesis

virš šaligatvio
greta Macy's universalinės parduotuvės
langai papuošti pirkėjams –

Добьемся мы освобожденья
Своею собственной рукой.

Tu siuvai kaklaraiščius
Kauno fabrike prie upės
prieš karą
ir per jį:

Užėjo rusai.
Komunistai.
Užėjo vokiečiai.
Fašistai.

Lietuviai sukosi
kur vėjas pūtė
ir pralaimėdavo.

Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme.

O tu buvai įbedęs akis
į siuvamų kaklaraiščių
raštus ir formas, mašinomis
dirbo neapmokyti darbininkai

                    (proletarai)

ir siuvėja, kurios broliai
įrašė ją
                     į partiją

akivaizdus pasirinkimas –
fabrikas valdomas žmonių
skirtas jiems.

                             (Bet ji nežinojo kaip.)

Убийцы, в вас тогда направим
Мы жерла пушек боевых!
Tu padėjai jai prisijaukinti mašinas.
Gaminti. Sutramdyti tuos žvėris.

So comrades, come rally,
For this is the time and place!
The international ideal,
Unites the human race*.

Kol vieną naktį ji gavo
žinią

tu turi dingti
dingti
be žinios.

Ji pasakė tau
      Iš dėkingumo?
Ji pasakė tau
      Iš meilės?
Ji pasakė tau
      Kaip broliui.

Pasiėmei
šeimą ir sprukai.

Ir tavo šuo
taip pat skuodė
           palei bėgius.

Sudie. Goodbye.

Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse.

Sprechen sie Deutsch?

Paklausė jie. Tu atsakei.
Gavai
           kastuvą.
Kasei
        jiems apkasus
potvyniui sustabdyti
sustabdyti kylančiai Raudonųjų
jūrai.

Deutschland, Deutschland über alles,
Über alles in der Welt,
Wenn es stets zu Schutz und Trutze
Brüderlich zusammenhält*.

Mobilizuotas
kasti, užtvenkti
atūžiantį žmonių
potvynį
                   plūstantį
kaip istorija
                   raudona
mirusi
                  kask

Achtung!
               Jie jau čia pat.
Šaudyk
               į potvynį.
Šaudyk darbininkus.
Šaudyk į savo brolį
              kovojantį kitoje pusėje.

Šaudyk į savo žmonos brolį
mobilizuotą
             iš savo buto
Kaune,
Litovskaja SSR.

And end the vanity of nations,
We've but one Earth on which to live**.

Jūs abu
nesusitiksite
kol
      nesibaigs karas
Stalinas bus miręs
iškils Gorbačiovas.

Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!

Jadvyga su mergaitėmis buvo palikta Greice,
o tavo kelias iš ligoninės Danijoje buvo ilgas, toks ilgas,
kad jos spėjo atsidurti pas amerikiečius.
O tu likai pas sovietus.
                                     Vėl.
Siena buvo vienos akys, dantys
ir kapai.

Radai draugą, turintį tą patį tikslą:
pereiti sieną naktį.
Sakei, seselės bus per lėtos.
Sakei, per daug rizikinga bėgti kartu.
Buvai teisus.

Sovietų karys smogė tau šautuvo buože – suvisam
                                                                  atsisveikino.
Turbūt užuodė vokiečių uniformą
ant tavo kūno
lyg nuodėmę.

Bet seselės sutvarstė tau galvą.
Prikėlė tave.
Paruošė.

Let no one build walls to divide us,
Walls of hatred nor walls of stone.
Come greet the dawn and stand beside us,
We'll live together or we'll die alone*.

Kai įžengei į stovyklą, DP stovyklą,
likusiųjų gyvų po karo
stovyklą,
                  kaip
sutikai ją,
                 savo žmoną, Jadvygą?
Kaip
                 ją radai? Palinkusią, skalbiančią?
Prie viryklės? O gal
atsisagsčiusią,
                maitinančią
kūdikį, kurio nepažinojai?
Kaip ji sutiko tave
pražuvėlį?
Kaip ranką, kaip burną,
kaip šlubuojantį
savo pasaulio ramstį?

Kartu –

Tegul saulė Lietuvoj
Tamsumas prašalina.

Pakeliui į Elio salą
virš banguojančio kelio
virš pykinančios pilkos it plienas
jūros

tu girdėjai:

No refuge could save the hireling and slave
From the terror of flight, or the gloom of the grave:
And the star-spangled banner in triumph doth wave
O'er the land of the free and the home of the brave*.

Išsilaipinote kaip žiurkės,
vejamos labirintu
išėjimo link,
kad gyventumėte tarp žiurkių
daugiabučiuose
fabrikuose
lenktumėt nugarą dėl gabalo sūrio.

Владеть землей имеем право,
Но паразиты – никогда!

Tu išleidai vaikus į mokslus.

America, the beautiful...**

Tau pavyko.

And the rockets' red glare, the bombs bursting in air,
gave proof...***

Su granatos skeveldromis
įstrigusiomis blauzdoje

               kaip Filoktetas
paliktas palatoje likimo valiai

vienišas tarp daugelio
tu išėjai –

Upė teka,
visi žmonės joje,
kiekviena judri dalelė
aktyviai
ieško namų
                    amžinas judesys –

tavo žmonai ir dukroms
nepastovi
                  nenutrauktų ryšių
Itakė
                  ir svajonė
kurioje
žemė yra žemė, sakydavai

sėdėdamas
                savam krėsle
prie lango
                kai klausdavo
ar pasiilgsti Lietuvos.

Žemė yra žemė, sakydavai
išeidamas

dirbti
               savam sode.

Это есть наш последний
И решительный бой,
С Интернационалом
Воспрянет род людской!