Rimas Užgiris (g. 1969, JAV) – poetas, vertėjas, redaktorius ir kritikas. Jo darbus publikavo įvairūs JAV literatūriniai žurnalai, interneto svetainės, kiti leidiniai. Jis yra knygos „How the Earth Carries Us: Twenty-Six Young Lithuanian Poets“ („Kaip mane žemė nešioja: dvidešimt šeši jaunieji lietuvių poetai“, 2015) vertimo redaktorius ir pagrindinis vertėjas. Gavęs Fulbraito stipendiją ir Nacionalinės meninės literatūros vertimo fondo (JAV) finansavimą, šiuo metu Vilniaus universitete dėsto literatūrą, vertimą ir kūrybinį rašymą.
Iš anglų k. vertėMarius Burokas
Valteriui Lendraičiui (1908–2001)
Tikriausiai tave išgąsdino žemas variklių gausmas ir krumpliaračių girgždesys, vikšrai, traiškantys šakas ir krūmokšnius, vis augantis kriokimas, staugimas: gulėjai griovyje, nesuskaičiuojamos pušys globė pilką šaltą dangų, aitrų jų sakų kvapą tavo šnervėse nustelbė parako, dyzelio, kraujo dvokas – ranka spaudė pancerfaustą, virpėjo žemė.
Весь мир насилия мы разрушим До основания, а затем Мы наш, мы новый мир построим*.
Senatvės sodas tebuvo tik rūkas tavo mintyse, lėtai šliaužiantis takiu Kodo kyšulio smėliu, tą smėlį paversi molinga dirva pomidorams, nuo kurių skonio iš malonumo susiraukšlėja veidas, vėsiems agurkams, pjaustomiems stambiai, išilgai, nardinamiems į medų karštą vasaros dieną, tavo anūkui stebint, žiūrint, mokantis – po baltojo ąžuolo, juodosios eglės, raudonojo klevo šešėliu, mirgančiu voverių kailiukais, gyvu visa persmelkiančiu paukščių čypavimu.
Let us be inspired by life and love*.
Sankryžoje mirksinčios šviesos –
Svarstai kaip pasielgs kiti prisimerkęs turistinėje saulėje atsispindinčioje nuo prekybcentrio nepastebi artėjančio automobilio –
Nesvarbu.
Upė, prie kurios gimei, nesiliovė tekėjusi. Net jei pakeistum vardus, ir visi tavo įpėdiniai būtų dukros, ji nesiliautų tekėjusi, ar jie turėtų, ar neturėtų vaikų, ji nesiliautų tekėjusi.
Ji nesiliauja tekėjusi juodam rašalui vinguriuojant puslapiu atspindint šią šviesą
nuo ištakų link jūros –
Vaikas klausosi prieš tau užmiegant.
Iš praeities Tavo sūnūs Te stiprybę semia.
Skirsnemunė, Kaunas, Greiz, Wundsiedl, Garmisch-Partenkirchen, Mittenwald, München, Boston, Centerville...
Kiekvienas sąmonės blyksnis į šaltą orą
mes kvėpuojame į atmosferą išpučiam debesis
virš šaligatvio greta Macy's universalinės parduotuvės langai papuošti pirkėjams –
Добьемся мы освобожденья Своею собственной рукой.
Tu siuvai kaklaraiščius Kauno fabrike prie upės prieš karą ir per jį:
Užėjo rusai. Komunistai. Užėjo vokiečiai. Fašistai.
Lietuviai sukosi kur vėjas pūtė ir pralaimėdavo.
Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme.
O tu buvai įbedęs akis į siuvamų kaklaraiščių raštus ir formas, mašinomis dirbo neapmokyti darbininkai
(proletarai)
ir siuvėja, kurios broliai įrašė ją į partiją
akivaizdus pasirinkimas – fabrikas valdomas žmonių skirtas jiems.
(Bet ji nežinojo kaip.)
Убийцы, в вас тогда направим Мы жерла пушек боевых! Tu padėjai jai prisijaukinti mašinas. Gaminti. Sutramdyti tuos žvėris.
So comrades, come rally, For this is the time and place! The international ideal, Unites the human race*.
Kol vieną naktį ji gavo žinią
tu turi dingti dingti be žinios.
Ji pasakė tau Iš dėkingumo? Ji pasakė tau Iš meilės? Ji pasakė tau Kaip broliui.
Pasiėmei šeimą ir sprukai.
Ir tavo šuo taip pat skuodė palei bėgius.
Sudie. Goodbye.
Tegul meilė Lietuvos Dega mūsų širdyse.
Sprechen sie Deutsch?
Paklausė jie. Tu atsakei. Gavai kastuvą. Kasei jiems apkasus potvyniui sustabdyti sustabdyti kylančiai Raudonųjų jūrai.
Deutschland, Deutschland über alles, Über alles in der Welt, Wenn es stets zu Schutz und Trutze Brüderlich zusammenhält*.
Mobilizuotas kasti, užtvenkti atūžiantį žmonių potvynį plūstantį kaip istorija raudona mirusi kask
Achtung! Jie jau čia pat. Šaudyk į potvynį. Šaudyk darbininkus. Šaudyk į savo brolį kovojantį kitoje pusėje.
Šaudyk į savo žmonos brolį mobilizuotą iš savo buto Kaune, Litovskaja SSR.
And end the vanity of nations, We've but one Earth on which to live**.
Jūs abu nesusitiksite kol nesibaigs karas Stalinas bus miręs iškils Gorbačiovas.
Vardan tos Lietuvos Vienybė težydi!
Jadvyga su mergaitėmis buvo palikta Greice, o tavo kelias iš ligoninės Danijoje buvo ilgas, toks ilgas, kad jos spėjo atsidurti pas amerikiečius. O tu likai pas sovietus. Vėl. Siena buvo vienos akys, dantys ir kapai.
Radai draugą, turintį tą patį tikslą: pereiti sieną naktį. Sakei, seselės bus per lėtos. Sakei, per daug rizikinga bėgti kartu. Buvai teisus.
Sovietų karys smogė tau šautuvo buože – suvisam atsisveikino. Turbūt užuodė vokiečių uniformą ant tavo kūno lyg nuodėmę.
Bet seselės sutvarstė tau galvą. Prikėlė tave. Paruošė.
Let no one build walls to divide us, Walls of hatred nor walls of stone. Come greet the dawn and stand beside us, We'll live together or we'll die alone*.
Kai įžengei į stovyklą, DP stovyklą, likusiųjų gyvų po karo stovyklą, kaip sutikai ją, savo žmoną, Jadvygą? Kaip ją radai? Palinkusią, skalbiančią? Prie viryklės? O gal atsisagsčiusią, maitinančią kūdikį, kurio nepažinojai? Kaip ji sutiko tave pražuvėlį? Kaip ranką, kaip burną, kaip šlubuojantį savo pasaulio ramstį?
Kartu –
Tegul saulė Lietuvoj Tamsumas prašalina.
Pakeliui į Elio salą virš banguojančio kelio virš pykinančios pilkos it plienas jūros
tu girdėjai:
No refuge could save the hireling and slave From the terror of flight, or the gloom of the grave: And the star-spangled banner in triumph doth wave O'er the land of the free and the home of the brave*.
Išsilaipinote kaip žiurkės, vejamos labirintu išėjimo link, kad gyventumėte tarp žiurkių daugiabučiuose fabrikuose lenktumėt nugarą dėl gabalo sūrio.
Владеть землей имеем право, Но паразиты – никогда!
Tu išleidai vaikus į mokslus.
America, the beautiful...**
Tau pavyko.
And the rockets' red glare, the bombs bursting in air, gave proof...***
Su granatos skeveldromis įstrigusiomis blauzdoje
kaip Filoktetas paliktas palatoje likimo valiai
vienišas tarp daugelio tu išėjai –
Upė teka, visi žmonės joje, kiekviena judri dalelė aktyviai ieško namų amžinas judesys –
tavo žmonai ir dukroms nepastovi nenutrauktų ryšių Itakė ir svajonė kurioje žemė yra žemė, sakydavai
sėdėdamas savam krėsle prie lango kai klausdavo ar pasiilgsti Lietuvos.
Žemė yra žemė, sakydavai išeidamas
dirbti savam sode.
Это есть наш последний И решительный бой, С Интернационалом Воспрянет род людской!
 |