tekstai.lt

Jose Emilio Pacheco. Mūšis dykumoje. Apysaka. Vertė Bronius Dovydaitis

Chosė Emilijus Pačekas (José Emilio Pacheco, 1939–2014) – žymus XX a. Meksikos poetas, prozininkas, žurnalistas, vertėjas. Vaikystę praleido pas senelius Verakruse prie Meksikos įlankos. Mokėsi šalies sostinėje, studijavo teisę, filosofiją ir literatūrą. Dėstė įvairiuose Meksikos bei užsienio universitetuose. Žymiausi poezijos rinkiniai: „Nakties elementai“ (1963), „Neklausk manęs, kaip bėga laikas“ (1969), „Atminties miestas“ (1989). Lakoniško stiliaus proza daugiausia atspindi jauno žmogaus formavimąsi augant, susiduriant su suaugusiųjų pasauliu. Joje akivaizdus rūpestis dėl šalies vystymosi, dėl jos ateities. Žinomiausi prozos kūriniai: apsakymų rinkiniai „Tolimas vėjas“ (1963), „Malonumo pradžia“ (1972), „Medūzos šešėlis ir kiti kraštutiniai apsakymai“ (1990), holokausto temą nagrinėjantis romanas „Tu mirsi toli“ (1967), apysaka „Mūšis dykumoje“ (1981). Joje autorius paauglio akimis kritiškai žvelgia į XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos Meksikos gyvenimą – amerikietiškos kultūros skverbimąsi į šalį, revoliucijos iškovojimais pasinaudojusių naujųjų turčių atsiradimą. Apysakoje gausu autobiografinių elementų.

Vertėjas

 

en.wikipedia.org/wiki/José_Emilio_Pacheco
en.wikipedia.org/wiki/José_Emilio_Pacheco

 

Iš ispanų k. vertė Bronius Dovydaitis

Praeitis – svetima šalis.

Ten viskas buvo kitaip.

L. P. Hartley, „Tarpininkas“

 

I. Senieji laikai

 

Vis stengiuosi prisiminti, bet niekaip neįstengiu: kurie tada ėjo metai. Prekybos centrai jau buvo atsiradę, tačiau televizijos dar neturėjom, tik radijas transliavo „Karloso Lakrua nuotykius“, „Tarzaną“, „Vienišą lygumų gyventoją“, „Tiems, kurie anksti keliasi“, „Vaikai mokosi patys“, „Meksiko gatvių legendas“, „IQ daktarą“, „Širdies reikalų daktarę iš sielų klinikos“, Pakas Malchestas vedė reportažus iš koridų, Karlosas Albertis komentavo futbolo turnyrus, o burtininkas Septienas prie mikrofono pasakojo apie beisbolo rungtynes. Gatvėmis lakstė pirmieji automobiliai, pagaminti po karo: „Pakardai“, „Kadilakai“, „Biuikai“, „Kraisleriai“, „Hadsonai“, „Dodžai“, „Plymutai“, „De Sotai“. Eidavome į filmus su Erolu Flynu ir Taironu Paueru*, rytais žiūrėdavome daugiaserijinius vesternus, iš kurių labiausiai man patiko „Mongo įsiveržimas“. Visi dainavo „Be tavęs“, „Prasimanymą“, „Asiliuką“, „Molinį ąsotį“, „Meilią širdelę“. Aplinkui vėl skambėjo senas puertorikiečių bolero: „Kad ir koks būtų aukštas dangus, kad ir skirtų vanduo mus gilus, niekuomet man jėgų nepritrūks tam, kad būtume vėlei kartu.“

Tai buvo poliomielito laikotarpis – mokyklose atsirado daug vaikų, nešiojančių ortopedinius įtaisinius; visoje šalyje siautė snukio-nagų ligos, tad sergančius galvijus naikino dešimtimis tūkstančių. Užėjo potvyniai, miesto centras vėl tapo ežeru, ir žmonės valtimis plaukiojo po gatves. Sklido gandai, kad per artimiausią audrą neatlaikys nuleidžiamasis vandens kanalas, ir bus apsemta visa sostinė. „Na ir kas, – samprotavo mano brolis, – juk Migelio Alemano** dėka mes ir taip sėdim iki kaklo mėšle.“

Kad ir kur eitum, visur matei pono prezidento veidą: dailininkų išgražinti didžiuliai portretai, nuotraukos žurnaluose, plakatai, simboliškai vaizduojantys pažangą, pasiektą valdant Migeliui Alemanui, tarsi kokiam Dievui Tėvui, pataikūniški piešiniai laikraščiuose; kai kur jam jau dygo paminklai. Viešai žmonės prezidentą garbino, savam rate plūdo paskutiniais žodžiais. Mokykloje nusižengimų sąsiuvinyje tūkstantį kartų rašėm: „Privalau būti klusnus, privalau būti klusnus, privalau klausyti tėvų ir mokytojų.“ Mums dėstė šalies istoriją, valstybinę kalbą*, federacinės apygardos** geografiją; štai upės (tada dar buvo upių), štai kalnai (kalnus aiškiai matei). Visa šitai buvo anuo metu. Suaugusieji skundėsi infliacija, pasikeitimais, netikrumu, puolusia morale, triukšmu, nusikalstamumu, žmonių gausa, užsieniečių antplūdžiu, korupcija, beribiu saujelės turtėjimu ir visų likusiųjų skurdimu.

Laikraščiai teigė, kad pasaulis išgyvena nepaprastai sunkų metą. Priekyje šmėžavo visa griaunančio naujo karo šmėkla. Niūriu epochos simboliu tapo atominis grybas. Vis dėlto regėjai ir vilties. Mūsų vadovėliai aiškino, kad ne veltui Meksikos kontūrai žemėlapyje primena gausybės ragą. Neįtikimai tolimais dutūkstantaisiais metais buvo žadama puiki ateitis ir visuotinė gerovė, tik nebuvo net užsimenama, kaip tą pasieksime. Miestai bus švarūs, pranyks socialinis neteisingumas, neliks vargšų, žiaurumų ir šiukšlių. Kiekviena šeima turės supermodernų, aerodinaminių formų namą (labiausiai buvo pabrėžiami šie apibūdinimai). Darbus atliks įvairios mašinos. Gatvėse ištisai žaliuos medžiai, trykš fontanai, po miestą važinės bedūmiai ir betriukšmiai automobiliai, nesukeliantys avarijų, žodžiu, rojus žemėje. Svajonė, pagaliau tapusi tikrove.

Na, o mes po truputį taikėmės prie laiko, kalbėdami ėmėm vartoti vis daugiau žodžių ir posakių, kuriuos anksčiau laikėme žargonu iš humoristinių filmų su Tin Tanu***; juos ispanizavome ir sakėme: senkju, okei, uasamara, čepar, sori, van moment, plyz****. Įpratome valgyti hamburgerius, paizus, donus, hotdogus, aiskrimą, margariną, produktus su salyklu, žemės riešutų sviestą. Kokakola išstūmė įprastus gaivinamuosius gėrimus – kinrožių arbatą, čiją, limonadą. Tik vargšai tebegėrė tepačę*****. Mūsų tėvai įprato prie haibolo, nors prisipažino, kad iš pradžių jiems tas kokteilis atsidavė vaistais. „Mano namuose uždrausta tekila, – kartą girdėjau sakant dėdę Chulijaną. – Svečius vaišinu tik viskiu; metas ir meksikiečiams perimti baltųjų papročius.“

 

II. Karo vargai

 

Per pertraukas valgydavom grietinines bandeles, kokių dabar jau nėra ir niekada nebus. Žaisdami susiskirstydavome į dvi grupes – arabus ir žydus. Ką tik buvo susikūrusi Izraelio valstybė, ir izraeliečiai kariavo su Arabų lyga. Vaikai, kurie tikrai buvo kilę iš arabų ar žydų šeimų, nuolatos tyčiojosi vieni iš kitų ir pešėsi. Mūsų mokytojas, Bernardas Mondragonas, jiems aiškino: „Jūs esate gimę šioje šalyje. Esate tokie pat meksikiečiai, kaip ir jūsų draugai. Neperimkite svetimos neapykantos. Po viso to, kas buvo, – masinės žudynės, koncentracijos stovyklos, atominė bomba, milijonai žuvusiųjų – ateities pasaulyje – pasaulyje, kuriame jums teks gyventi, kai užaugsite, nebebus karų, nusikaltimų, pažeminimo.“ Tuomet galinėse eilėse kažkas sukikendavo. Mondragonas liūdnai žvelgdavo į mus, turbūt svarstydamas, kokie mes tapsime, metams bėgant, kiek negandų ir bėdų dar teks mums patirti.

Buvusios Otomanų imperijos galybė tarsi tolimos, seniai užgesusios žvaigždės šviesa vis dar veikė mus; man, vaikui iš Romos****** rajono, visi – ir arabai, ir žydai atrodė vienodi – „turkai“. „Turkai“ man buvo suprantamiau negu Džimas, gimęs San Franciske ir be jokio akcento kalbantis abiem kalbomis, arba Toru, užaugęs japonams skirtoje stovykloje*******; taip pat Peralta bei Rosalesas, kurie nemokėjo už mokslą, – tą darė valstybė, nes jie gyveno varganose lūšnose netoli Doktoreso rajono. Pietos plentas tuomet dar nesivadino Kuautemoko prospektu, Uertos parkas tarytum kokia siena skyrė Romos ir Doktoreso rajonus. O Romita buvo visai atskiras miestelis. Ten viešpatavo žmogus su maišu, baisusis Vaikvagys. „Neik į Romitą, vaikeli, – tave pagrobs, išdurs akis, nupjaus rankas bei liežuvį, paskui Vaikvagys privers tave prašyti išmaldos ir atiminės ją visą iš tavęs. Dieną – jis elgeta, o naktimis – elegantiškai apsitaisęs milijonierius, kuriam turtus sukrovė išnaudojamos aukos.“ Net prisiartinti prie Romitos būdavo baisu. Bijodavome netgi tramvajumi važiuoti per tiltą greta Kojoakano prospekto; spoksodavome tik į pabėgius ir į žvilgančius bėgius; apačioje – Piedados upė, per liūtis tarpais išsiliejanti iš krantų.

Iki karo pradžios Artimuosiuose Rytuose* pagrindinis mūsų klasės mokinių užsiėmimas buvo erzinti Toru**. „Kine, kine, japoniuk, valgyk kaką, man neduok... Na, Toru, pirmyn, tuoj aš įsmeigsiu tau porą banderiljų.“ Niekada neprisidėdavau prie tų patyčių. Gerai įsivaizdavau, kaip jausčiausi aš pats, jeigu būčiau vienintelis meksikietis kokioje nors Tokijo mokykloje, ir kaip kenčia Toru, žiūrėdamas tuos filmus, kuriuose visi japonai vaizduojami tarsi kokios galūnėmis mostaguojančios, tūkstančiais žūvančios beždžionės. Gi Toru buvo pirmas klasės mokinys – iš visų dalykų gaudavo geriausius pažymius. Niekada nepaleisdavo iš rankų vadovėlio. Mokėjo džiudžitsu. Kartą jam taip nusibodo Domingeso priekabės, kad tam vos kaulų nesulaužė. Privertė jį atsiklaupti ir paprašyti atleidimo. Daugiau prie Toru niekas nekibo. Šiandien jis vadovauja vienai japonų firmai, kurioje pluša keturi tūkstančiai vergų meksikiečių.

„Aš esu iš „Irguno“ būrio, o aš iš Arabų legiono. Griūk, aš tave nušoviau.“ Taip prasidėdavo mūšis dykumoje. Dykuma vadinome vidinį kiemą, kuris buvo nuklotas raudona – gal nuo plytų, gal nuo tufo – žeme; jame nebuvo nei medžių, nei žalumos, o gale stūksojo kažkoks statinys iš cemento. Vėliau sužinojome, kad tai įėjimas į požeminį perėjimą, įrengtą tuomet, kai pulta persekioti tikinčiuosius***; juo galėjai nusigauti iki namo kampo ir pasprukti kita gatve. Mums dingojos, kad toji landa tarsi koks palikimas iš priešistorinių laikų. Nors tuo metu nuo „kristerų“ sukilimo**** mus skyrė mažiau laiko, negu dabar skiria nuo mūsų vaikystės. Tame kare mano mamos šeima neapsiribojo vien prielankumu „kristerams“. Dvidešimčiai metų prabėgus, tos šeimos nariai dar garbino kankinius – kunigą Pro ir Anakletą Floresą. Tačiau niekas neprisiminė tūkstančių žuvusių valstiečių, agrarinės reformos vykdytojų, kaimo mokytojų, armijon pašauktų kareivių.

Šitų dalykų tada aš nesupratau; man karas – bet koks karas – buvo tai, kas rodoma filmuose. Juose anksčiau ar vėliau laimi gerieji (beje, kas tie „gerieji“?). Laimei, nuo to laiko, kai generolas Kardenas***** numalšino Saturnino Sediljo sukilimą, Meksikoje daugiau nebuvo karo. Mano tėvai niekaip nenorėjo tuo patikėti, kadangi jų vaikystės, paauglystės ir jaunystės metais aplinkui nuolatos kas nors su kuo nors kovojo, kažkas kažką šaudė. Tačiau mano laikais rodės, kad viskas klostosi puikiai: mokykloje vis nutraukdavo pamokas ir mus vesdavo į naujo kelio, prospekto, užtvankos, stadiono, ligoninės, ministerijos ar kokio didžiulio pastato atidarymą.

Paprastai atidaromas objektas būdavo dar tik akmenų krūva. Prezidentas gebėjo atidengti netgi dar nebaigtus, jam pačiam statomus paminklus. Laukdami Migelio Alemano, mes ištisas valandas prastypsodavome kepinami saulės, kamuojami troškulio. „Rosalesas atsinešė citrinų, jos gerai malšina troškulį, paimk iš jo...“ Jaunas, besišypsantis, malonus, tiesiog švytintis prezidentas, stovėdamas ant jam įrengtos sunkvežimio platformos, svitos apsuptas, sveikindavo susirinkusius.

Plojimai, konfeti, serpantinai, gražios merginos, kareiviai (jie dar nešiojo prancūziško stiliaus kariškas kepures), apsaugininkai (jų dar niekas nevadino samdomais žudikais), kas sykis atsirandanti senutė, kuri, pralaužusi kareivių grandinę, įteikia ponui prezidentui rožių puokštę ir vis pakliūva į nuotraukas.

Turėjau kelis draugus, bet nė vienas jų nepatiko mano tėvams; Chorchė buvo sūnus generolo, kuris kovojo prieš „kristerus“, Artūro tėvas išsiskyrė su jo mama, tad šį mano bendraklasį augino teta, kuri pragyvenimui užsidirbdavo burdama kortomis; Alberto mama, tapusi našle, tarnavo kelionių agentūroje, o padoriai moteriai derėjo sėdėti namuose. O aš draugavau su Džimu. Per iškilmingus atidarymus, kurie tapo įprasti mūsų gyvenime, Džimas sakydavo: „Šiandien ten bus mano tėtis.“ Paskui rodydavo: „Ar matot jį? Su tamsiai mėlynu kaklaraiščiu. Greta prezidento.“ Tačiau niekas neįstengdavo įžiūrėti rodomo asmens tarp blizgančių, sėmenų aliejumi ar „Glostoro“ briliantinu išteptų galvų. Tiesa, laikraščiai ir žurnalai dažnai spausdindavo Džimo tėčio nuotraukas. Džimas išsikirpdavo jas ir nešiodavosi kuprinėje. „Ar matėt mano tėtį „Ekselsiore“?“ – „Keista, judu visai nepanašūs.“ – „Taip, sako, kad aš į mamą. Bet kai užaugsiu, būsiu panašus į tėtį.“

 

III. Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų

 

Stebino tai, kad, užimdamas tokį svarbų postą vyriausybėje, turėdamas plačius ryšius verslo pasaulyje, tėvas atidavė Džimą į antraeilę mokyklą, skirtą tiems, kurie gyvenome Romos rajone, gal kadaise ir atrodžiusiame geriau, nes dabar mūsų mokykla aiškiai netiko galingojo ir turtingojo Migelio Alemano bendražygiui. Kiekviena jo iniciatyva teikė prezidentui milijonus. O tų iniciatyvų buvo daug: pelningos sutartys, žemės sklypų pardavimas Akapulke*, importo licencijų išdavimas, leidimai statyboms, sutikimai atidaryti JAV kompanijų filialus. Išėjo įstatymai, kad visi stogai, atseit vengiant gaisrų, privalo būti uždengti asbesto plokštėmis, nors vėliau paaiškėjo, kad ši danga sukelia vėžinius susirgimus; perpardavimas pieno miltelių, skirtų nemokamiems pusryčiams, tačiau neduotiems vargšų vaikams liaudies mokyklose, pripažintų netinkamais skiepų ir vaistų neteisėtas realizavimas, netrikdoma aukso ir sidabro kontrabanda; didžiuliai žemės plotai superkami po sentavą už kvadratinį metrą, o po kelių savaičių paaiškėja, kad ten bus tiesiamas plentas ar statomas gyvenamasis rajonas, ir sklypų vertė šokteli dešimt tūkstančių kartų; šimtai milijonų pesų pakeičiami į dolerius ir padedami į Šveicarijos bankus prieš pat devalvaciją.

Dar mįslingesnė buvo ta aplinkybė, kad Džimas su motina gyveno ne Las Lomas ar bent jau Polanko rajone, o daugiabučio namo netoli mokyklos ketvirtame aukšte. Tikrai keista.

„Ne taip labai jau ir keista, – šnekėjo vaikai per pertraukas. – Juk Džimo mama – to tipo meilužė. Tikroji jo žmona – baisi, sena baidyklė; jos nuotrauką dažnai galima pamatyti aukštuomenės kronikoje. Atkreipkite dėmesį, – kai tik kur nors vyksta labdaringas renginys vargšų vaikams (cha, cha, mano tėtis sako, kas pirma juos paverčia vargšais, o paskui duoda išmaldos), ją ten visuomet pamatysi nuotraukose: siaubinga dručkė. Mamuto ir papūgos hibridas. Gi Džimo mama labai jauna ir graži, tad kai kurie mano, kad ji esanti jo sesuo, o Džimas, – įsiterpdavo Ajala, – visai ne sūnus šitam svieto perėjūnui, varančiam per gerklę Meksiką, kadangi tikrasis jo tėvas yra žurnalistas gringas**, kuris kadaise Džimo mamą buvo išsivežęs į San Franciską, tačiau taip ir nevedė jos.“ – „Taip, taip, šitam ponui vargšas Džimas nelabai rūpi. Sako, kad jisai daug kur turįs kokią moterį. Tarp jų esą net kino žvaigždžių ar kažko panašaus. Džimo mama – tik viena iš daugelio.“

„Melas, – atkirsdavau aš. – Kodėl taip kalbat? Argi jums patiktų, jeigu kas šitaip apšnekėtų jūsų motinas?“ Niekas nedrįsdavo Džimui tų gandų pasakyti į akis, bet jisai tarsi jautė, kas kuždama už nugaros, ir vis aiškino: „Tėtę aš retai matau, nes jisai visada išvykęs, dirba vardan Meksikos.“ – „Kurgi ne, – kartą nusišaipė Alkarasas. – Jis dirba Meksikai taip, kaip pasakoje apie Ali Babą ir keturiasdešimt plėšikų. Mano namuose šnekama, kad prezidentas ir jo artimieji vagia viską, ką tik gali. Visa Alemano vyriausybė – vagių gauja. Už tuos pinigus, kuriuos iš mūsų pavagia tavo tėtušis, bent jau kokį megztinį tau nupirktų.“

Džimas kumščiais puolė Alkarasą ir vėliau su niekuo nebenorėjo bendrauti. Neįsivaizduoju, kas nutiktų, jeigu jisai sužinotų, kokie gandai sklinda apie jo mamą. Prie jo vaikai apkalba tik prezidentą. Susidraugavom su Džimu todėl, kad nesikabinėjau prie jo. Juk, šiaip ar taip, kuo jis čia dėtas? Niekas nepasirenka nei kur, nei kada, nei iš kokių tėvų gimti. Dėl to per pertraukas jau nebūna karo. Šiandien izraeliečiai užėmė Jeruzalę, bet rytoj arabai jiems atkeršys.

Penktadieniais po pamokų mudu su Džimu eidavom į „Romos“, „Rojalio“, „Balmorio“ kino teatrus; jų šiandien jau nebėra. Ten rodė filmus su Lese ir dar visai jauna Elizabete Teilor*. Mes turbūt tūkstantį kartų ėjom į tos valandos seansą, kuriame demonstruodavo iš karto tris filmus: apie Frankenšteiną, apie Drakulą ir apie vilkolakį. Arba į dviejų filmų seansą „Nuotykiai Birmoje“ ir „Viešpats drauge su manimi prie vairo“. Ar į filmą, kurį sekmadieniais savo klube „Avangardas“ mėgo rodyti tėvas Peresas del Valjė, – „Sudie, pone Čipsai“. Šis filmas man kėlė liūdesį taip pat, kaip ir „Bembis“. Kai, būdamas trejų ar ketverių metų, pakliuvau į šį Volto Disnėjaus filmą, mane teko išvesti iš salės – taip nenumaldomai raudojau, kai medžiotojai nušovė Bembio mamą. Tiesa, karuose žūdavo milijonai mamų, bet aš to nežinojau ir neverkiau nei dėl jų, nei dėl jų vaikų, nors „Sinelandijoje“, be animacinių filmų apie Ančiuką Donaldą, Peliuką Mikį, Jūreivį Popajų, Geniuką Vudį, Triušį Banį, rodė ir kino kronikas: bombos krenta tiesiai ant miestų, griaudžia patrankos, aplink mūšiai, gaisrai, visur griuvėsiai ir negyvi žmonės.

 

IV. Vidurys

 

Mūsų buvo tiek vaikų, kad Džimo negalėjau pasikviesti į namus. Mama amžinai tvarkė išmėtytus mūsų daiktus, triūsė virtuvėje, skalbė ir svajojo nusipirkti skalbimo mašiną, dulkių siurblį, sulčiaspaudę, greitpuodį, elektrinį šaldytuvą (mūsiškis buvo iš tų atgyvenusių modelių, kurie šaldo tiktai kasryt įdėjus naują ledo gabalą). Šiaip tuo metu motina laikėsi tų pažiūrų, prie kurių buvo pripratusi savo tėvų namuose. Niekino visus, kilusius ne iš Chalisko valstijos. Kitus meksikiečius laikė tarsi kokiais užsieniečiais, ypač nemėgo sostinės gyventojų. O Romos rajono tiesiog nekentė, nes iš jo padorios šeimos kėlėsi kitur; vietoje jų tuo metu čia kūrėsi arabai, žydai, atvykėliai iš Pietų Meksikos – iš Kampečės, Čiapaso, Tabasko, Jukatano. Nuolatos barė Ektorą – jis buvo dvidešimties, įstojęs į Nacionalinį universitetą, tačiau paskaitų nelankė, o kiauras dienas leido „Svingo“ klube, biliardinėse, baruose, viešnamiuose. Ypač mėgo postringauti apie moteris, politiką ir automobilius. „Jūs baisiausiai skundžiatės kariškiais, – dėstydavo,– tačiau pažiūrėkit, į ką šalis pavirto dabar, kai prezidento postą užėmė civilis. Mano manymu, jeigu į šią vietą būtų pakliuvęs Enrikė Gusmanas, Meksikoje gyventume taip pat gerai, kaip ir Argentinoje, kur valdo generolas Peronas. Pamatysit, jūs dar pamatysit, kaip klostysis reikalai penkiasdešimt antraisiais metais. Nori IRP** ar nenori, – Enrikė Gusmanas vis tiek taps prezidentu.“

Tėvas ištisas dienas nekėlė kojos iš muilo fabriko, kurį smaugė konkurencinė kova su amerikiečių firmomis ir jų reklama. Per radiją be paliovos propagavo naujas skalbimo priemones „Ace“, „Fab“, „Vel“ ir tikino: „Muilas eina į praeitį.“ Skalbimo miltelių puta (tuomet niekas dar nenutuokė apie kenksmingas chemikalų savybes) reiškė švarą, patogumą, gerovę, o moteris žadėjo išvaduoti iš begalinio skalbimo rankomis, tačiau baudėsi sunaikinti mūsų šeimos gerovę.

Meksiko arkivyskupas monsinjoras Martinesas liepė tikintiesiems vieną dieną paskirti maldai ir pasninkui, idant sustabdytume komunizmo skverbimąsi. Niekuomet nepamiršiu to ryto, kai Džimui rodžiau vieną iš savo „Didžiųjų mažų knygų“ (iliustruotų romanų serija, kur viršutiniame kiekvieno puslapio kampe nedidelis vaizdelis nupieštas taip, kad, greitai verčiant puslapius, rodosi, jog tos figūros juda). Tada Rosalesas, kuris iki tolei manęs neužkabinėdavo, sušuko: „Ei, žiūrėkit! Du neperskiriami iškrypėliai! Reikia juos pamokyti!“ Puoliau jį kumščiais. „Šunsnuki, aš tau parodysiu iškrypėlį, pasmirdęs indėne!“ Mudu išskyrė mokytojas. Man buvo praskelta lūpa, jam iš nosies bėgo kraujas, ištepliojo visus marškinius.

Šios peštynės tėvui suteikė progą pamokyti mane pakantumo aplinkiniams. Jis pasiteiravo, su kuo aš susipešęs. Atsakiau, pavadindamas Rosalesą „indėnu“. Tėvas apšvietė mane, kad Meksikoje visi esame indėnai, net jeigu to nežinom ar nenorim jais būti. Jeigu indėnai nebūtų vargšai, šis žodis neskambėtų taip įžeidžiamai. Dar sakiau, kad Rosalesas „driskius“. Tada tėvas išaiškino, kad nė vienas nesąs kaltas dėl neturto, tad, prieš smerkiant, derėtų susižinoti, ar tasai žmogus turėjo tokias pat gyvenimo sąlygas kaip ir aš.

Greta Rosaleso aš jaučiausi milijonierius, o greta Hario Asertono – elgeta. Pernai, kai dar mokiausi „Meksiko“ mokykloje, Haris Asertonas tą vienintelį kartą pakvietė mane į svečius Las Lomas rajone. Ten buvo teniso kortai, baseinas, sporto salė, garinė pirtis, biblioteka su tūkstančiais knygų odiniais viršeliais, atsargų prigrūstas podėlis, rūsyje – biliardinė, be to, net šeši tualetai (kodėl turtingiems meksikiečiams visuomet reikia daug tualetų?). Hario kambario langai vėrėsi į terasomis žemyn besileidžiantį sodą, kur augo seni medžiai, netgi šniokštė įrengtas krioklys. Tėvai Harį užrašė ne į „Amerikano“, o į „Meksiko“ mokyklą vien tam, kad jisai susipažintų su ispanakalbe aplinka, nuo vaikystės priprastų prie tų, kurie ilgainiui taps jo parankiniais, amžinais mokiniais, tarnais, žodžiu, žmonėmis, kurie jam skolins savo vardą*.

Mes drauge pavakarieniavome. Hario tėvai nė karto nesikreipė į mane, visą laiką tarpusavyje kalbėjosi tik angliškai.

„Honey, how do you like the little Spic? He’s midget, isn’t he?“ – „Oh Jack, please. Maybe the poor kid is catching on.“ – „Don’t worry, dear, he wouldn’t understand a thing“**.

Kitą dieną Haris perspėjo mane: „Išmok naudotis stalo įrankiais. Vakar tu mėsos kepsnį valgei žuvies šakute. Nešliurpsėk valgydamas sriubą, nekalbėk pilna burna, imk mažus gabaliukus ir kramtyk lėtai.“

Pas Rosalesą viskas buvo kitaip. Aš buvau ką tik perėjęs į naują mokyklą, nes muilo fabrike reikalai klostėsi taip prastai, kad tėvas nebeįstengė mokėti už mokslą „Meksike“. Užsukau į Rosaleso namus nusirašyti visuomenės mokslų konspekto. Jis buvo stropus mokinys, dailiai rašė ir geriausiai mokėsi, tad mes dažnai kreipdavomės pagalbos. Jo šeima gyveno medinėmis sijomis paremtame name. Dėl pratrūkusių kanalizacijos vamzdžių kiemas buvo apsemtas. Žalsvoje baloje plaukiojo nešvarumai.

Dvidešimt septynerių metų Rosaleso mama atrodė kaip penkiasdešimties. Ji priėmė mane labai svetingai ir, nors nebuvau iš anksto kviestas, pasodino valgyti vakarienės. Valgėme karštas kesadilijas su smegenimis. Jų skonis man kėlė šleikštulį. Iš kesadilijų tiesiog varvėjo taukai, panašūs į alyvą. Rosalesas miegodavo ant demblio prieškambaryje. Naujasis motinos sugyventinis jį išvijo iš vienintelio kambario.

 

V. Kad ir skirtų vanduo mus gilus

 

Po peštynių mokykloje Džimas įsitikino, kad tikrai esu jo draugas. Vieną penktadienį jis padarė tai, ko anksčiau niekada nedarydavo, – pakvietė mane į savo namus pavakarių. Kaip gaila, kad aš neturėjau galimybių pasikviesti jo pas save. Mudu užkopėme į ketvirtą aukštą, jis pats atidarė duris. „Aš turiu savo raktą, nes mama nelaiko tarnaitės.“ Puikiai sutvarkytame, švariame bute dvelkė kvepalais. Prabangūs baldai iš „Sears Roebuck“ parduotuvės. Ant sienų kabojo būsto šeimininkės nuotraukos, darytos Semo ateljė, Džimo, kai jam sukako metukai (San Franciske, Aukso Vartų sąsiaurio fone), ir dar kelios nuotraukos, kuriose būsto šeimininkas greta prezidento oficialiose ceremonijose, iškilminguose atidarymuose, žalsvame „Tren Olivo“ traukinyje*, lėktuve „El Mechikano“, Revoliucijos ereliukas** kartu su artimiausiais bendražygiais; jie buvo pirmieji, baigę universitetus, pirmieji šalį valdę ne politikai, o išsilavinę specialistai, nepriekaištingos moralės asmenybės – bent jau taip teigė propaganda.

Niekada nemaniau, kad Džimo mama tokia jauna, tokia elegantiška, o svarbiausia, tokia graži. Nežinojau, ką jai sakyti. Net sunku nupasakoti, ką pajutau, kai ji padavė man ranką. Norėjau tiktai stovėti ir žiūrėti, žiūrėti į ją. „Prašom užeiti į Džimo kambarį. Tuoj baigsiu ruošti pavakarius.“ Džimas parodė man naujoviškų rašiklių – tušinukų rinkinį (tada jie buvo vadinami atominiais). Tušinukai dvokė, iš jų bėgo lipnus tušas; tai buvo didžiausia tų metų naujiena, paskutinių metų, kai naudojome rašalą, plunksnakočius, sugertukus. Vėliau pademonstravo žaislus, tėvo nupirktus Jungtinėse Valstijose: patranką, iš karto iššaunančią kelias raketas, reaktyvinį naikintuvą-bombonešį, kareivėlius su liepsnosvaidžiais, prisukamus tankus, plastmasinius kulkosvaidžius (kaip tik tuomet atsirado plastmasė), elektrinį „Lionelio“ firmos traukinuką; nešiojamą radijo aparatą. „To, ką turiu, niekada nesinešu į mokyklą, – juk Meksikoje niekas tokių dalykų neturi.“ Kas be ko, mes, Antrojo pasaulinio karo vaikai, užaugome be žaislų. Visos gamyklos dirbo armijai. Netgi „Parkeris“ ir „Esterbrukas“, skaičiau kartą „Ryders Daidžeste“, vietoje rašymo priemonių gamino kažką karo reikmėms. Tačiau Džimo žaislai mane ne taip domino. „Klausyk, kuo vardu tavo mama?“ – „Marijana. Aš taip į ją kreipiuosi. Kaip tu savąją vadini?“ – „Na, aš mamai sakau netgi „jūs“; ji pati taip ir į mano senelius kreipiasi. Nesijuok, Džimai, tai visai nejuokinga.“

„Eikite pavakarių“, – pašaukė Marijana. Mudu įsitaisėme prie stalo. Aš sėdėjau priešais Marijaną ir žvilgčiojau į ją. Nežinojau, kaip elgtis: ar nieko nevalgyti, ar ryte viską suryti, kad jai būtų malonu. Suvalgysiu viską, pamanys, kad esu alkanas, nevalgysiu – manys, kad man nepatinka jos pagamintas valgis. Kramtyk lėtai, nekalbėk pilna burna. Apie ką derėtų šnekėti? Laimei, Marijana pati sutrikdė tylą: „Na, ar patinka? Šituos sumuštinius vadina „skraidančiomis lėkštėmis“ – „flying saucers“, juos kepa štai tuo aparatu.“ – „Nuostabu, ponia, nieko gardesnio nesu valgęs.“ – „Čia duona „Bimbo“, jautiena, lydytas sūris, šoninė, sviestas, kečupas, majonezas, garstyčios.“ Tatai buvo ne tokie valgiai kaip mamos ruošiama mėsiška sriuba, ant žarijų kepta ožkiena, kukurūzinės tortilijos, spirgai su žaliųjų pipirų padažu. „Gal nori dar „skraidančių lėkščių“? Mielai paruošiu.“ – „Ne, labai dėkoju, ponia. Sumuštiniai tiesiog nuostabūs, bet jūs tikrai nesivarginkite.“

Ji pati nieko net nepalietė. Visą laiką tik kalbėjo ir kalbėjo su manimi. Džimas tylėdamas vieną po kitos dorojo „skraidančias lėkštes“. Marijana pasiteiravo: „Ką veikia tavo tėtis?“ Pasijutau nesmagiai, bet paaiškinau, jog turįs muilo fabriką, kuris gamina skalbimo ir tualetinį muilą. Tačiau šiuolaikinės skalbimo priemonės jį baigiančios sužlugdyti. „Ak taip? Niekada nebūčiau pagalvojusi.“ Pauzė, tyla. „Kiek dar brolių ar seserų turi?“ – „Tris seseris ir vieną brolį.“ – „Jūs vietiniai, iš sostinės?“ – „Tik jauniausioji sesuo ir aš, visi kiti – iš Gvadalacharos. Ten San Francisko gatvėje turėjome didelį namą. Jį jau nugriovė.“ – „Ar tau patinka mokykla?“ – „Mūsų mokykla visai nieko, tiesa, Džimai? Tik vaikai labai priekabūs.“

„Atsiprašau, ponia, aš jau eisiu. (Argi galėjau prisipažinti, kad mane užmuš, jei grįšiu po aštuntos?) Neapsakomai dėkoju, ponia, viskas buvo labai skanu. Paprašysiu mamos, kad nupirktų tokią pat skrudintuvę „skraidančioms lėkštėms“ kepti.“ – „Meksikoje jų nėra pirkti, – įsiterpė Džimas. – Jei nori, aš atvešiu tau tokią – netrukus važiuosiu į Jungtines Valstijas.“

„Pas mus jauskis kaip namuose. Netrukus vėl apsilankyk.“ – „Dar kartą dėkoju, ponia. Ačiū, Džimai. Mudu pasimatysim pirmadienį.“ Kaip aš troškau pasilikti čionai visam laikui ar bent jau pasiimti prieškambaryje kabančią Marijanos fotografiją. Į namus Sakateko gatvėje iš pradžių ėjau Tabasko gatve, tada pasukau į Kordobos gatvę. Sidabrine spalva nudažyti žibintai menkai švietė. Visas miestas skendėjo prieblandoje, Romos rajonas atrodė pilnas paslapčių. Prieš mano gimimą per daugelį metų sukurta menkutė šio didžiulio pasaulio dalis atrodė nelyginant kokia scena mano būsimam gyvenimui. Kažkur elektriniu patefonu grojo plokštelė su bolero melodija. Iki šiolei muzika man buvo tik tautos himnas, gegužinės pamaldos bažnyčioje, vaikiškos Kri Kri* dainelės – „Arkliukai“, „Raidžių maršas“, „Arbūzas negriukas“, „Peliukas Kaubojus“, „Chuanas Pestanjas“ ir dar tarsi nesibaigianti, visaapimanti, įtraukianti Ravelio melodija, kuria stotis XEQ pradėdavo programą pusę septynių ryto, kai tėvas įjungdavo radiją, kad pakeltų mane griausmingu „Anksti besikeliančiųjų“ maršu. Tačiau dabar, klausantis šito bolero, neturinčio nieko bendro su Ravelio kūriniu, mano dėmesį pirmą kartą patraukė žodžiai: „Kad ir koks būtų aukštas dangus, kad ir skirtų vanduo mus gilus.“

Žvelgdamas į Alvaro Obregono prospektą, tariau sau: „Visąlaik saugosiu atmintyje šią valandėlę, nes to, kas nutiko šiandien, niekada daugiau nebus. Kada nors aš prisiminsiu šią dieną kaip tolimiausią praeitį. Bet niekada nepamiršiu dienos, kai pamilau Marijaną.“ Kas dabar bus? Nieko nebus, niekas nepasikeis. Ką man daryti? Pereiti į kitą mokyklą, kad nematyčiau Džimo, o drauge ir Marijanos? Susirasti savo amžiaus draugužę? Bet mano amžiuje draugužių dar niekas neieško. Vienintelė išeitis šiuo atveju – mylėti slapta, kaip kad aš pamilau Marijaną. Mylėti, iš anksto puikiai žinant, kad verčiau nieko nesitikėti, kad nėra jokios vilties.

 

VI. Apsėdusios mintys

 

„Kodėl tu taip vėlai grįžai?“ – „Mama, aš juk sakiau, kad eisiu į svečius pas Džimą.“ – „Taip, bet niekas tau neleido grįžti namo tokiu laiku – jau pusė devynių. Jaudinausi baisiausiai: galvojau, gal tave užmušė arba Vaikvagys pagrobė. Kokių šlykštynių tau davė valgyti šį kartą? Įsivaizduoju, kas tavo draugelio tėvai. Ar tai tas pats, su kuriuo tu vaikštai į kiną?“ – „Taip, o jo tėtis labai žymus žmogus. Dirba vyriausybėje.“ – „Vyriausybėje? Tačiau gyvena tokiam apgriuvusiam lauže. Kodėl tu man anksčiau nieko nepasakojai? Kokia, sakei, jo pavardė? Neįtikėtina, aš juk pažįstu jo žmoną. Ji artima tavo tetos Elenos bičiulė. Jie neturi savo vaikų. Tikra tragedija: tokia padėtis, tokie turtai, o vaikų nėra. Jie tave visai kvailu laiko. Dievaižin, kodėl taip elgiasi, bet mano, jog tu nieko nesusigaudai. Pašnekėsiu su mokytoju, kad tau ką nors paaiškintų.“ – „Ne, mama, maldauju, nieko nesakykite Mondragonui. Ką pagalvos Džimo mama, jeigu tą sužinos? Ponia buvo man tokia gera.“ – „Tik šito betrūko! Kokios čia dar paslaptys! Sakyk tiesą, tu tikrai buvai pas tą Džimą?“

Galiausiai šiaip taip nuraminau mamą. Vis tiek jai kilo įtarimas, kad aš patyriau kažką nepaprasto. Tą savaitgalį praleidau labai liūdnai. Vėl tapau mažu vaiku, vėl su mediniais vežimėliais vienas žaidžiau Achusko aikštėje. Toje pačioje aikštėje, į kurią mane dar visai mažą atnešdavo saulėje pasišildyti, kurioje mokiausi vaikščioti. Dalis namų, pastatytų aplink aikštę prie Porfirijo Dijaso**, jau buvo nugriauti, vietoje jų stovėjo nauji, baisingos architektūros statiniai. Aikštės viduryje veikė dobilo formos fontanas, jo baseino vandenyje šliaužiojo įvairūs vabzdžiai. Tarp mano namų ir parko gyveno donja Sara P. de Madero***. Netikėdavau savo akimis, kai iš tolo regėdavau asmenybę, apie kurią rašė istorijos vadovėliai, kuri buvo centre įvykių, nutikusių prieš keturiasdešimt metų. Trapi, orios išvaizdos senučiukė, visąlaik nešiojanti gedulą dėl nužudyto vyro.

Žaidžiau Achusko aikštėje, o vienos galvon atplūdusios mintys nedavė ramybės: „Kaip tu galėjai įsimylėti Marijaną, jeigu matei ją tik vieną kartą, tuo labiau kad pagal amžių ji tau tinka į motinas? Esi kvailys ir nevykėlis – ji niekada neatsilieps į tavo jausmus.“ Tačiau kitos mintys, stipresnės, nenorėjo klausytis protingų argumentų, tiktai kartojo Marijanos vardą, tarsi šitai būtų artinę ją prie manęs. Pirmadienis buvo dar blogesnis. Džimas tarė man: „Tu labai patikai Marijanai. Ji patenkinta, kad mudu draugaujame.“ O aš pagalvojau: „Jis turbūt sekė mane, pastebėjo, kaip man krito į akį jo mama. Žodžiu, kažką įtaria.“

Suradęs kokią priežastį, savaitė po savaitės klausinėjau apie ją, tačiau atsargiai, kad nesukelčiau jokio įtarimo Džimui. Dėjausi, kad domiuosi kuo nors kitu, bet visaip stengiausi bent ką sužinoti apie Marijaną. Džimas niekada nepasakydavo nieko naujo. Matės, kad jis nėmaž nenutuokia, kas kalbama apie jo šeimą. Aš stebėjausi, kad kiti žino, o jis – ne. Vis prašydavausi pas jį pažiūrėti žaislų, iliustruotų knygų, komiksų. Džimas skaitė angliškai, ir Marijana pirkdavo jam knygas „Sanborne“*. Į meksikietiškus komiksus su Pepinu, Pakinu, Čiamaku, Kartonesu jis žvelgė abejingai; šiaip tik kai kuriems laimingiesiems pavykdavo gauti argentinietiškų su Biljikenu ar čilietiškų su Peneka.

Pamokų mums visada užduodavo daug, tad pas Džimą galėdavau apsilankyti vien penktadieniais. Tuo metu Marijana būdavo grožio salone, nes ruošdavosi vakare kur nors eiti su Šeimininku. Grįždavo pusę devintos arba devintą, todėl man niekada nepasitaikydavo jos sutikti. Šaldytuve ji visuomet palikdavo pavakarius: mišrainės su vištiena, supjaustytą šviežią kopūstą, šaltos mėsos, obuolių pyrago. Kartą, kai Džimas atvertė šeimyninį albumą, iš jo iškrito nuogos, šešių mėnesių Marijanos nuotrauka – ant tigro kailio. Mane apėmė švelnumas ir dingtelėjo aiški mintis, kuri, keista, niekados anksčiau nebuvo atėjusi į galvą, – Marijana kadaise irgi buvo maža, paskui jai buvo tiek pat metų, kiek ir man, ilgainiui ji taps pagyvenusia moterimi kaip mano mama, o dar vėliau – senele, kaip ir mano močiutė. Tačiau tuomet ji man rodės pati gražiausia moteris pasaulyje. Mane sėste apsėdo mintys apie Marijaną. „Kad ir koks būtų aukštas dangus, kad ir skirtų vanduo mus gilus.“

 

VII. Šiandien arba niekada

 

Šitai truko tol, kol vieną debesuotą, apniukusią dieną, – kas man labai patinka ir ko nemėgsta kiti, – pajutau, kad ilgiau nebegaliu tverti. Buvo valstybinės kalbos pamoka – taip tada vadino ispanų kalbą. Mondragonas mums aiškino būtojo seniai vykusio laiko tariamąją nuosaką: aš būčiau mylėjęs, tu būtum mylėjęs, jis būtų mylėjęs, mes būtume mylėję, jūs būtumėt mylėję. Laikrodžio rodyklės rodė vienuoliktą valandą. Aš pasiprašiau į tualetą. Vogčia išsmukau iš mokyklos. Netrukus jau spaudžiau ketvirto buto skambutį. Vieną kartą, antrą, trečią. Pagaliau Marijana atidarė duris – ji stovėjo ant slenksčio gaivi, neapsakomai graži, be jokios kosmetikos. Vilkėjo šilkinį kimono. Rankoje laikė skutimosi peiliuką, panašų į tėvo, tik mažesnį. Kai paskambinau, ji veikiausiai skutosi kojas. Išvydusi mane, žinoma, labai sunerimo. „Kodėl tu čia, Karlai? Kas nors atsitiko Džimui?“ – „Ne, ponia, Džimui viskas gerai, nieko neatsitiko.“

Mes atsisėdome ant sofos. Marijana užsikėlė koją ant kojos. Kimono šiek tiek prasiskleidė. Po juo galėjai numanyti kelius, šlaunis, krūtis, lygų pilvą, paslaptingą moteriškumo lopinėlį. „Nieko neatsitiko, – pakartojau. – Dalykas tas, kad... Nežinau, nuo ko pradėti, ponia. Man taip nesmagu. Ką jūs pagalvosite apie mane?“ – „Karlai, iš tiesų nieko nesuprantu. Keista, kad tu čia tokiu metu. Tu juk turi būti mokykloje, argi ne?“ – „Taip, žinoma, bet aš daugiau nebegaliu. Aš pabėgau, išėjau be leidimo. Jeigu sužinos, mane išmes. Niekas nežino, kad aš čia. Prašom niekam nesakyti, kad buvau atėjęs. O svarbiausia, jokiu būdu, maldauju, nepasakykite Džimui. Pažadėkite.“ – „Gerai, pasiaiškinkim: kodėl tu toks susijaudinęs? Kas nors nutiko namuose? O gal mokykloje? Gal nori čokomilko*? Kokakolos, mineralinio vandens? Gali pasitikėti manimi. Sakyk, ar kuo galiu tau padėti?“ – „Ne, ponia, jūs negalite.“ – „O kodėl, Karlitai?“ – „Atėjau pasakyti jums, nes, atleiskite, daugiau nebegaliu, kad aš myliu jus.“

Maniau, ji nusikvatos ir pradės šaukti, kad aš išsikrausčiau iš proto. O gal net supyks: „Lauk iš čia; aš apskųsiu tave tėvams ir mokytojui!“ Štai ko aš bijojau, ir to, suprantama, galėjai laukti iš jos. Tačiau Marijana nesupyko ir nepradėjo tyčiotis. Tylėdama ilgai žiūrėjo į mane. Paskui paėmė mano ranką (niekuomet nepamiršiu jos prisilietimo) ir tarė: „Aš tave puikiai suprantu. Bet ir tu turi mane suprasti: žinok, kad tu man toks pat vaikas, kaip ir mano sūnus, o aš, lyginant su tavimi, jau gana sena – man jau sukako dvidešimt aštuoneri. Vadinasi, nei dabar, nei vėliau tarp mūsų nieko negali būti. Tu mane supranti, tiesa? Nenoriu, kad tu kamuotumeis. Tavęs šiam pasauly dar laukia begalė negerų dalykų, vaikeli. Karlai, žiūrėk į visa šitai paprasčiau, kaip į smagų nutikimą. Žiūrėk taip, kad užaugęs šitai prisimintum su šypsena, o ne su kartėliu. Ateik su Džimu, ir aš tau vėl būsiu geriausio tavo draugo mama. Būtinai ateik su Džimu, lyg nieko nebūtų atsitikę, – tik taip tau praeis infatuation, o, atsiprašau, įsimylėjimas. Tuomet viskas bus gerai, ir tai, dėl ko tu dabar taip išgyveni, nesukels tau skausmo visam gyvenimui.“

Vos nepravirkau. Bet susitvardžiau ir atsakiau: „Jūs teisi, ponia. Aš viską puikiai suprantu. Labai dėkoju, kad jūs taip elgiatės su manimi. Atleiskit man. Šiaip ar taip, turėjau jums viską išsakyti. Jei būčiau tylėjęs, būčiau galą gavęs.“ – „Nereikia atsiprašinėti, Karlai. Man patinka, kad tu elgiesi taip garbingai ir atvirai.“ – „Tik prašom nesakyti Džimui.“ – „Nesakysiu, nesijaudink.“

Aš ištraukiau savo ranką iš josios. Atsistojau, ruošdamasis išeiti. Tada Marijana sulaikė mane: „Prieš išeinant, noriu tave paprašyti vieno dalyko. Galima tave pabučiuoti?“ Ir pabučiavo. Greitai, ne į lūpas, o į lūpų kamputį. Veikiausiai taip ji bučiuodavo Džimą, išleisdama jį mokyklon. Aš suvirpėjau, bet jos nepabučiavau ir netariau nė žodžio. Lėkte nulėkiau laiptais žemyn. Į mokyklą nebegrįžau. Nužingsniavau iki Sukilėlių prospekto. Namo parsiradau visiškai surizgęs. Paaiškinau, kad sergu ir noriu atsigulti.

Tačiau tik ką buvo skambinęs mokytojas. Sunerimęs, kad negrįžau į pamoką, jis liepė pažiūrėti manęs tualete, o vėliau – apieškoti visą mokyklą. Tada įsikišo Džimas: „Jis tikriausiai nuėjo pas mano mamą.“ – „Tokiu metu?“ – „Visko gali būti, nes Karlitas nei šioks, nei toks. Nežinia, ko jis nori. Manau, kad jam galvoj kažkas negerai. Be to, jo brolis kažkoks trenktas gangsteris.“

Mondragonas su Džimu nuskubėjo pas jį į namus. Marijana prisipažino, kad aš buvau užsukęs kelioms minutėms – pasiimti istorijos vadovėlio, pamiršto praeitą penktadienį. Džimą šitas melas baisiai įsiutino. Jis viską suprato ir išdėstė savo nuomonę mokytojui. Mondragonas paskambino tėvui į fabriką, paskui į mūsų namus ir papasakojo, ką aš iškrėtęs, nors Marijana viską neigė. Jos bandymas pateisinti mane sukėlė tiktai dar didesnį Džimo, Mondragono ir mano tėvų įtarumą.

 

VIII. Tamsos valdovas

 

„Niekados nemaniau, kad tu šitoks bjaurybė. Sakyk, kas tau rodė tokį blogą pavyzdį mūsų šeimoje? Prisipažink – Ektoras tave išmokė šitų šlykštybių. Tas, kuris tvirkina vaikus, yra nusipelnęs lėtos mirties, o paskui – ir visų pragaro kančių. Na, sakyk, nežliumbk lyg kokia mergiūkštė. Prisipažink – brolis išmokė tave šitų bjaurysčių.“ – „Paklausykit, mama, aš nieko blogo nepadariau!“ – „Tu dar taip įžūliai tvirtini nieko blogo nepadaręs? Kai tik nukris temperatūra, eisi atlikti išpažinties ir atgailausi, kad Viešpats Dievas atleistų tau tavo nuodėmę.“

Tėvas man nėmaž nepriekaištavo. Tiktai pareiškė: „Vaikas aiškiai nenormalus. Jo smegeninėje kažkas neveikia. Tikriausiai dėl to, kad susitrenkė, kai, būdamas pusės metų, iškrito iš rankų Achusko aikštėje. Nuvesiu jį pas kokį specialistą.“

Visi mes dedamės esą kitokie – nenorim matyti savęs tokių, kokie esam, ir vertinti savęs taip, kaip vertinam aplinkinius. Netgi aš pats, šiaip nelabai ką supaisantis, vis dėlto žinojau, kad tėvas jau daug metų turi antrą šeimą su dviem mergaitėm; jų motina – buvusi jo sekretorė. Prisiminiau ir atvejį kirpykloje, kai laukiau savo eilės. Ten, šalia paprastų žurnalų, gulėjo „Vea“ ir „Vodevilio“ numeriai. Pasinaudojęs tuo, kad kirpėjas ir jo klientas įsijautę keikia vyriausybę, į politinį „Hoy“ žurnalą įsidėjau „Vea“ ir įnikau žiūrinėti Tongolelės, Siu Mai Kei, Kalantanos nuotraukas; visos merginos buvo kone nuogos. Stebeilijausi į jų kojas, liemenį, šlaunis, krūtis, lūpas, beveik nepridengtą moteriškumo lopinėlį.

Kirpėjas, kasdien skutantis tėvą ir nuo vienų metų kerpantis mane, veidrodyje išvydo pasikeitusį mano veidą. „Nedera žiūrėti, Karlitai. Čia suaugusiems. Apskųsiu tave tėvui.“ Vadinasi, pagalvojau, jei nesi suaugęs, tau moterys turi neegzistuoti. O jeigu pastebi jas, kyla skandalas, ir tave apšaukia nenormaliu. Argi šitai teisinga?

Kada pirmą kartą supratau, kad, žiūrint į moterį, ima jaudulys? Gal prieš kokius metus „Čiapultepeko“ kino teatre, kai pamačiau nuogus Dženifer Džons pečius filme „Gedulas po saule“. Nors tikriau gal tada, kai sykį išvydau plikas Antonijos kojas, kai ji, pasikėlusi sijoną, skuduru trynė šviesiai geltonas namų grindis. Antonija buvo graži ir maloniai elgėsi su manimi. Bet aš jai prikaišiojau: „Esi nedorėlė, smaugi vištas.“ Negalėjau tverti, regėdamas galuojamas vištas. Geriau jau pirkti jas nudaigotas ir nupeštas. Tačiau tuomet dar tik buvo pradėtos pardavinėti šitaip nudorotos vištos. Antonijai teko išeiti todėl, kad Ektoras be perstogės kibo prie jos.

Į mokyklą negrįžau, o iš namų neleido nė kojos iškelti. Mane nuvedė į Švenčiausios Mergelės Marijos Rožinio bažnyčią, kur sekmadieniais eidavau į mišias ir kur aš buvau priėmęs Pirmąją Komuniją; penktadienį ten atlikau išpažintį. Motina liko ant suolo, o aš atsiklaupiau prie klausyklos. Mirdamas iš gėdos viską apsakiau tėvui Feranui.

Tyliu, mažumą trūkinėjančiu balsu tėvas Feranas įniko mane klausinėti smulkmenų: „Ar ji buvo nuoga? Ar pas ją tuo metu buvo koks vyras? Kaip manai, ar, prieš atidarydama tau duris, ji užsiiminėjo kokiu nepadoriu daly­ku?“ O paskui apie kitką: „Ar tu duodi valią rankoms? Ar pasieki, kad išsi­lietų?“ – „Tėve, nesuprantu, ką jūs turite galvoje.“ Tada man viską smulkiai paaiškino. Paskui, ko gero, susigriebęs, kad man dar per mažai metų, jog galėčiau patirti viską iki galo, puolė dėstyti kažkokius sunkiai suvokiamus dalykus. „Dėl įgimtos mūsų nuodėmės velnias tapo tamsos valdovu šiame pasaulyje ir visur mums stato žabangus, stengdamasis išmušti mus iš kelio, vedančio į meilę Dievui, ir visaip skatina nusidėti, o kiekviena nauja nuo­dėmė – tai dar vienas dyglys erškėčių vainike, kuris skaudžiai žeidžia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūną.“

Aš su viskuo sutikau, tik niekaip neįstengiau įsivaizduoti velnio, užsiėmu­sio vien manimi, kad nuvestų mane į nuodėmę. Dar sunkiau buvo įsivaizduoti Kristų, besikankinantį tik dėl to, kad aš įsimylėjau Marijaną. Kaip ir priimta, paprašiau tėvo Ferano, kad man atleistų nuodėmes. Nors prisipažinau, nieko nesigailėjau ir nesijaučiau kaltas, juk mylėti – ne nuodėmė, meilė – tai palai­ma; vienintelė nuodėmė – pyktis. Tėvo Ferano išporintas pamokslas mane paveikė kur kas menkiau negu jo neapdairios šnekos apie rankoms duodamą valią. Namo grįžau geisdamas viską išbandyti iki galo. Bet taip ir nesiryžau, dvidešimt kartų sukalbėjęs „Tėve mūsų“ ir penkiasdešimt kartų „Sveika, Marija“. Kitą dieną vėl nuėjau išpažinties. O po pietų mane nuvedė į psichia­trijos kliniką; ten buvo akinamai baltos sienos ir lakuoti baldai.

 

IX. Privaloma anglų kalba

 

Psichiatras klausinėjo žodžiu, o atsakymus rašėsi į geltonus liniuotus lapus. Atsakinėjau, žinoma, ne tą, ką derėjo. Nesupratau profesionalaus jo žargono, todėl tarp mūsų neužsimezgė tokiam atvejui reikalingas bendrumas. Man niekuomet nebuvo šovę į galvą tokie dalykai, kokių teiravosi apie mamą ir seseris. Paskui liepė nupiešti kiekvieną šeimos narį, medžių, krūmų. Vėliau tikrino Roršacho testu (ar gali atsirasti žmogus, kuris tarp rašalo dėmių nepastebėtų įvairių baisenybių?); kituose testuose įžvelgiau skaičius, frazes, geometrines figūras, ką reikėjo užbaigti, papildyti. Visa tai rodės taip pat kvaila, kaip ir mano atsakymai.

„Kas jums labiausiai patinka?“ Karstytis po medžius, laipioti senų namų fasadais, valgyti citrininius ledus, lietingos dienos, nuotykių filmai, Salgario romanai. Ne, ko gero, man labiausiai patinka atsibudus pasivartyti lovoje. Bet tėvas prikelia jau pusę septynių ir netgi šeštadieniais bei sekmadieniais liepia daryti mankštą. „Kas jums nepatinka?“ Žiaurumas žmonėms ir gyvūnams, prievarta, riksmai, perdėtas pasipūtimas, vyresniojo brolio ir seserų patyčios; taip pat nepatinka, kad kai kurie neturi ko valgyti, o kiti visko pertekę; nemėgstu ryžiuose arba troškinyje rasti česnako skiltelių, nesmagu, kai matau laužant arba kertant medžius, kai matau, kad duona metama į šiukšlių dėžę.

Mergina, taip pat davusi man testą, leidosi į svarstymus su vyriškiu. Pokalbis vyko nesivaržant manęs, tarsi būčiau koks daiktas. „Viskas aišku, tipiškas Edipo kompleksas. Vaiko intelekto koeficientas žemesnis už normą. Per daug globos, paklusnumo. Pernelyg valdinga motina slopina jį, ką ir įrodo nutikęs dalykas: berniukas pas tą moterį nuėjo manydamas rasiąs ją su meilužiu.“ – „Atleiskite, Elisita, bet manau, kad viskas yra kaip tik kitaip: berniukas ganėtinai protingas ir, kaip penkiolikmetis, yra gal net šiek tiek per anksti išsivystęs, tad gali kiek kvaištelėti. Šis nebūdingas poelgis – deramos globos trūkumas, taip pat pernelyg didelis tėvų šaltumo, stipraus nevisavertiškumo jausmo pasekmė. Turėkite galvoje, kad yra per mažo ūgio pagal metus, be to, – jaunesnis už brolį. Atkreipkite dėmesį, kaip jis tapatina save su aukomis, – nesugebančiais apsiginti gyvūnais bei medžiais. Ieško šilumos ir supratimo – to, ko neranda šeimos aplinkoje.“

Norėjosi šūktelėti jiems: kvaišos, bent jau iš anksto susitartumėte prieš paistydami visokius niekus tokia šneka, kokios nė patys nesuprantate. Kodėl jūs taip siekiat visiems prilipinti etiketes? Kodėl nesusivokiate, kad galima tiesiog paprasčiausiai įsimylėti? Argi jūs patys niekada nieko nesate mylėję? Čia tipas priėjo prie manęs ir tarė: „Gali eiti, vyruti. Testo rezultatus pranešim tavo tėčiui.“

Tėvas laukė manęs priimamajame; rimtu veidu vartė senus, sutrintus „Life“, „Look“, „Holiday“ žurnalus, didžiuodamasis, kad geba skaityti ir suprasti, kas rašoma. Jisai tik ką geriau už visus suaugusiųjų grupėje buvo išlaikęs intensyvių anglų kalbos kursų egzaminą; ten vaikščiojo vakarais, kasdien mokėsi iš vadovėlių, klausėsi plokštelių. Keista buvo regėti, kaip keturiasdešimt aštuonerių metų žmogus (tikras senis) kalė tarytum moksleivis. Nuo pat ryto, po mankštos, dar prieš pusryčius kartojo netaisyklingų veiksmažodžių formas: be, was, were, been; have, had, had; get, got, gotten; break, broke, broken; forget, forgot, forgotten* ir stengėsi taisyklingai ištarti žodžius apple, world, country, people, buisness**; tie žodžiai Džimui buvo įprasti, o mano tėvui – neapsakomai sunkūs.

Slinko baisios savaitės. Tik Ektoras užjautė mane: „Na ir suskėlei, Karlitai. Čia tai aš puikiai suprantu. Turėdamas tiek metų, nepabūgai susidėti su šitokia moteriškaite. Ji dailesnė už Ritą Haivort***. O kas dar bus, brolau, kai užaugsi? Šaunuolis, taip ir reikia; nuo jaunų dienų žiūrėkis bobų, net jei kol kas ir nieko rimtesnio neišeina, neleisk veltui laiko. Kaip gerai, kad tarp tiekos moteriškių namuose mudu pasirodom esą tikri vyrai. Tik dabar, Karlai, saugokis, kad tas ožys nesužinotų ir jo ginkluoti vyrukai neiškrėstų tau ko nors.“ – „Bet, Ektorai, paklausyk, tu perdedi. Aš tik pasakiau, kad įsimylėjau ją. Kas čia blogo? Niekaip nesuprantu, kam čia tas triukšmas?“

„Šitai anksčiau ar vėliau turėjo nutikti, – nuolatos aiškino motina. – O viskas per jūsų tėvo šykštumą, mat jis niekada neturi pinigų saviems vaikams, užtat kitiems dalykams jų visada atsiranda, todėl, vargšeli, tu ir pakliuvai į driskių mokyklą. Tik pamanyk: ten priėmė tos dievaižin kokios sūnų. Tave reikės atiduoti į tokią mokyklą, kur mokosi tik mūsų luomo vaikai.“ O Ektoras kalbėjo: „Koks čia dar mūsų luomas, mama? Mes juk esam nei šis, nei tas. Tikri vidutiniokai. Tipiška Romos rajono vidutiniokų šeima, pagrindinis dabartinės Meksikos luomas. Karlui šita mokykla kaip tik. Ji atitinka mūsų lygį. Kur dar kitur jūs jį dėsite?“

 

X. Ugninis lietus

 

Motina vis tikino, kad mūsų, – tiksliau tariant, – jos šeima buvo viena gerbiamiausių Gvadalacharoje. Tiesiog neįtikima, kad joje būtų galėjęs nutikti toks skandalas, kokį sukėliau aš. Visi tos giminės vyrai buvo garbingi ir darbštūs. Moterys – dievobaimingos, atsidavusios žmonos, pavyzdingos motinos. Vaikai – paklusnūs ir gerbiantys vyresniuosius. Bet vėliau ėmė lietis tas indėnų ir driskių pyktis garbiems žmonėms iš padorių šeimų. Revoliucija*, – po teisybei, pamainiusi tą patį senų laikų indėnų genties vadą, – prisidengdama tuo, jog, esą, jų šeimoje buvę daug „kristerų“, nusavino turėtas rančas bei namą San Francisko gatvėje. Negana to, tėvas, kurį motina nuolatos niekino, nes buvo kilęs iš siuvėjo šeimos, kad ir turėjo inžinieriaus diplomą, iššvaistė uošvio palikimą, leidęsis į kvailas avantiūras – tai kūrė vietinę oro liniją, turėjusią susieti centrinius šalies miestus, tai steigė įmonę, ketindamas eksportuoti tekilą į Jungtines Valstijas. Vėliau už pinigus, kurių jam paskolino dėdės iš motinos pusės, tėvas nusipirko muilo fabriką, kur viskas gerai laikėsi karo metu, bet žlunga dabar, kai amerikiečių įmonės šalies rinką užvertė savo prekėmis.

Todėl, nesiliovė kartojusi motina, mes ir pakliuvome į šį prakeiktą Meksiką. Bjauri vieta, Sodoma ir Gomora, kuriai lemta pražūti po ugniniu lietumi, tikras pragaras, jeigu čia įmanomi tokie baisūs dalykai kaip mano nusikaltimas, – šitai niekada nenutiktų Gvadalacharoje. Šlykšti federacinė apygarda – joje mums tenka kamuotis, gyvenant podraug su visokiais pašlemėkais. Aplinkui vien bjaurūs pavyzdžiai, baisus užkratas. Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu. Kaip galėjo, – vis kartojo, – į padoria laikomą mokyklą priimti kažkokį pavainikį (kas tas pavainikis?), o trumpiau tariant, tos paleistuvės išperą? Pas tą šliundrą tiek klientų pabuvoja, kad nežinia, kas to netikšos tėvas. (Kas yra paleistuvė? Kodėl motina Džimo mamą vadina šliundra?)

Dėl Ektoro motina jau nebesuko galvos. O šis didžiavosi, kad universitete yra laikomas smarkuoliu. Gyrėsi esąs vienas iš ultradešiniųjų aktyvistų, kurie pasiekė, kad būtų atstatydintas rektorius Subiranas, ir buvo tarp tų, kurie „Prado“ viešbutyje nuo Diego Riveros** ištapytos sienos nutrynė užrašą „Dievo nėra“. Ektoras skaitė „Main Kampf“, knygas apie feldmaršalą Romelį, žymiojo Vaskonseloso „Trumpą Meksikos istoriją“, be to, dar tokias: „Garanjonas hareme“, „Nepasotinamosios heteros naktys“, „Nimfomanės prisiminimai“ ir pornografines knygiūkštes – jos buvo leidžiamos Havanoje ir pardavinėjamos San Chuano de Letrano gatvėje ar prie „Tivolio“ viešbučio. Tėvas rijo knygas „Kaip susirasti draugų ir sėkmingai tvarkyti reikalus“, „Išmok valdyti save“, „Pozityvaus mąstymo jėga“, „Gyvenimas prasideda sulaukus keturiasdešimties“. Atlikdama namų ruošos darbus, motina klausėsi visų XEW stoties transliuojamų radijo serialų, o ilsėdamasi skaitė Hugo Vesto arba M. Delio romanus.

Pamatytumėte Ektorą dabar – plikas, padžiūvęs, išvaizdus verslininkas, – štai kuo pavirto mano brolis. Solidus, rimtas, dievobaimingas, orus žmogus, kaip ir dera tarptautinės įmonės tarnautojui. Tikras katalikas, vienuolikos vaikų tėvas, pačių konservatyviausių Meksikos visuomenės sluoksnių atstovas. (Reikia pripažinti, bent jau čia įrodė esąs pastovus.)

Tačiau tuo metu tarnaitės, vos išvydusios jį, sprukdavo šalin, kadangi tasai „jaunuolis“, kaitinamas karingo savo chebrantų šūkio „Tarnaitės mėsa – tavo visa“, bet kokia proga bausdavosi paimti jas jėga. Pramoginių knygiūkščių įaistrintas nuogas Ektoras vidurnaktį verždavosi į tarnaičių kambarį mansardoje, geisdamas pasismaginti, nors tatai jam nepavykdavo, nes nuo riksmų pabusdavo tėvai. Aš ir mano seserys, susigrūdę ant sraigtinių laiptų, stebėdavome, kas vyksta; tėvas su motina plūsdavo Ektorą, grasindavo išvyti iš namų ir nedelsiant atleisdavo tarnaitę – ji, žinoma, būdavo kalčiausia, kadangi gundydavo „jaunuolį“. Gi pats Ektoras ne kartą gydėsi nuo negarbingų ligų, kuriomis jį apdovanodavo prostitutės iš Meavės arba iš Balandžio 2-osios gatvių; kapojosi kruvinose kautynėse su priešiškomis gaujomis nuo Pjedado upės krantų; sykį kažkas akmeniu jam išmušė dantis, o jisai atsidėkodamas perskėlė galvą kažkokiam šaltkalviui; apkvaitęs nuo narkotikų, vėliau kartu su draugais iš Uruetos parko nusiaubė gretimais esantį kinų restoranėlį, dėl to tėvui teko ne tik atlyginti žalą bei sumokėti baudą, tačiau ir apsilankyti savivaldybėje, ieškant naudingų pažinčių, kad tik Ektoras neatsidurtų kalėjime.

Kai išgirdau žodį „narkotikai“, pamaniau, kad Ektoras prisidarė skolų, mat mūsų šeimoje „narkotikais“ juokais vadino skolas (šia reikšme vartojant tą žodį, mano tėvą buvo galima laikyti tikru narkomanu). Vėliau mano vyresnioji sesuo Isabelė paaiškino, kas iš tikrųjų tai yra. Nenuostabu, kad Ektoras rodė man tokį prielankumą, nes kuriam laikui mūsų šeimoje man teko „blogosios avies“ vardas.

 

XI. Šmėklos

 

Metų pradžioje namuose kilo dar vienas nemenkas šurmulys, kai Isabelė užsimanė susituokti su Estebanu. Ketvirtajame dešimtmetyje, dar būdamas mažas, Estebanas vaidino filmuose vaikams ir tapo gana žymus. Paskui jis užaugo, vaikiškas balselis pradingo, nekalto veidelio taip pat nebeliko. Vaidmenų nei kine, nei teatre nebegavo; pragyvenimui užsidirbdavo skaitydamas humoristinius apsakymus per XEW radijo stotį, o šiaip girtuokliavo kaip pamišęs, planavo susituokti su Isabele ir išbandyti laimę Holivude, nors angliškai nemokėjo nė žodžio. Pas mano seserį jis ateidavo girtas, be kaklaraiščio, išteptu kostiumu ir nešvariais batais; nuo jo visuomet smarkiai trenkė alkoholiu. Isabelės potraukio šiam tipui niekas neįstengė suvokti. Kas be ko, ji fanatiškai mėgo kiną. Manding, jos akyse Estebanas buvo kino žvaigždė, kadangi ekrane jį matė klestėjimo laikotarpiu, juoba kad Paueris, Taironas, Erolas, Glinas, Klarkas Geiblas, Robertas Mitčumas, Keris Grantas* buvo jai nepasiekiami. Tik vienintelį Estebaną ji galėjo pabučiuoti kaip kino aktorių. Nesvarbu, kad garsus jis buvo labai seniai, be to, vaidino tik meksikiečių filmuose. Iš Meksikos kino šeimoje buvo taip pat dažnai šaipomasi kaip ir iš Migelio Alemano bei jo režimo. „Tik pažiūrėk, kokia to Pedro Infantės** išvaizda – tikras šoferiūkštis!“ – „Akivaizdu, todėl taip ir patinka visokiems pašlemėkams.“ Kartą vėlai vakare tėvas baisiausiai įsiuto ir išplūdęs išvijo Estebaną lauk, nes, grįžęs iš anglų kalbos kursų, užtiko jį tamsokoje svetainėje jau pakišusį ranką po Isabelės sijonu. Ektoras pasivijo Estebaną gatvėje, ėmė daužyti, pargriovė ant žemės ir puolė spardyti; krauju pasruvęs Estebanas tik vargais negalais atsikėlė ir pabėgo. Isabelė su Ektoru po šio įvykio nebesikalbėjo, be to, ir man ištisai priekaištavo, nors aš baudžiausi suturėti brolį, kai tasai trypė vargšą Estebaną, parblokštą ant grindinio. Isabelė daugiau jo nesutiko, kadangi po kurio laiko, gyvenimo nesėkmių, vargo bei girtuokliavimo priveiktas, tasai pasikorė prastos reputacijos viešbutyje Takubajos gatvėje. Kartais per televiziją rodo senus filmus, kuriuose jis vaidina, ir tuomet man dingojas, kad regiu šmėklą.

O man pačiam vienintelis šviesus dalykas tuo metu buvo tas, kad gavau atskirą kambarį. Iki tolei miegojau viename kambaryje kartu su jaunesniąja seserimi Estelita vienodose lovelėse. Tačiau kada buvo išsiaiškinta, jog esu ištvirkėlis, motina nusprendė, kad jaunesniajai sesutei gresia pavojus. Ją perkėlė pas vyresniąsias seseris, nors tuo liko baisiai nepatenkinta ir Isabelė, besimokanti paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje, ir Rosa Marija, tik ką baigusi mašinraščio kursus ir gebanti rašyti ispaniškai bei angliškai.

Ektoras prašė, kad mudviem leistų gyventi drauge. Tėvai nesutiko. Dėl eilinių nemalonumų su policija ir dar vieno bandymo išprievartauti tarnaitę Ektorą dabar nakčiai užrakindavo rūsyje. Jame buvo tik senas čiužinys ir antklodės. Ektoro kambarį užėmė tėvas; ten laikė jam vienam žinomus juodosios fabriko buhalterijos dokumentus, ten kalė anglų kalbos pamokas, leido mokomąsias plokšteles. „At that time did you go to bed last night, that you are not yet up? I went to bed very late, and I overslept myself. I could not sleep until four o’clock in the morning. My servant did not call me, therefore I did not wake up“*. Nepažįstu nė vieno kito suaugusio žmogaus, kuris per tokį trumpą laiką – mažiau negu per metus – būtų įstengęs išmokti svetimą kalbą. Beje, tėvui neliko kitos išeities. Kartą netyčia išgirdau tėvų pokalbį apie mane. „Vargšas Karlitas.“ – „Nesijaudink, viskas praeis.“ – „Bijau, kad žymė liks visam gyvenimui. Kaip jam nepasisekė. Kodėl šitai turėjo nutikti kaip tik mūsų vaikui?“ – „Tiesiog nelaimingas atsitikimas, kaip kad koks eismo įvykis, ar ne taip? Po kelių savaičių prisimirš. Dabar jam tikriausiai atrodo, kad mes su juo neteisingai elgiamės, bet užaugęs supras, kad norėjom tik gero.“ – „O viskas todėl, kad korumpuotas mūsų režimas skatina tą palaidumo aplinką, kurioje gyvenam. Pavartyk žurnalus, paklausyk radijo, pažiūrėk kokį filmą – viskas juose taip, kad vestų iš kelio dorus žmones.“

Taigi, niekas manęs nesuprato, jaučiausi visiškai vienas. Tik Ektoras šiek tiek užjautė, bet ir jisai į šį mano poelgį žvelgė daugiau kaip į išdaigą, linksmą pokštą, tarsi būčiau kamuoliu langą išmušęs. Nei tėvai, nei kiti šeimos nariai, nei Mondragonas, nei kunigas Feranas ničnieko neišmanė. Jie sprendė apie mane pagal savo nuostatus, kuriuose mano atvejis tiesiog nebuvo numatytas.

Tėvai perkėlė mane į naują mokyklą. Ten aš nieko nepažinojau. Vėl pasijutau tarsi svetimoje žemėje. Šioje mokykloje vaikai nesiskirstė į arabus ir žydus, nesikovė dykumoje, jos nelankė vargšai, už kurių mokslą moka valstybė, beje, čia, kaip ir kitur, anglų kalba buvo privaloma. Pirmomis savaitėmis man rodės, kad pakliuvau į pragarą. Nuolatos mąsčiau apie Marijaną. Tėvai manė, kad, nubaudę išpažintimi ir psichologiniais testais, išgydė mane, nors iš tiesų visa šitai manęs nėmaž nepaveikė. Užtat dideliam kioskininko nustebimui, vogčia ėmiau pirkinėti „Vea“, „Vodevilį“, taip pat duodavau valią rankoms, nors be žymesnių pasekmių. Žiūrėdamas į Tongolelės, Kalantanos, Siu Mai Kei nuotraukas, regėdavau tik Marijaną. Nė trupučio nepagijau, jeigu meilę laikytume liga šiam pasauly, kuriame normalus dalykas yra neapykanta.

Džimo, suprantama, daugiau nesutikau. Nepakako drąsos nei nueiti pas jį į namus, nei užsukti į senąją mokyklą. Kai galvodavau apie Marijaną, apnikdavo neapsakomas noras ją pamatyti, tačiau sustabdydavo baimė jos akyse pasirodyti juokingu nenuovoka. Kam man reikėjo iškrėsti tokią kvailystę, užvirti tokią košę, juk jeigu būčiau sutvardęs idiotišką norą prisipažinti meilėje, nieko nebūtų atsitikę. Bet vėlu buvo gailėtis to, kas padaryta, ir netgi dabar, prabėgus tiek metų, jaučiu, kad buvau pašėlusiai įsimylėjęs Marijaną.

 

XII. Romos rajonas

 

Spalį įvyko didelis žemės drebėjimas. Lapkritį pasirodė kometa. Sklido kalbos, kad greitai prasidės atominis karas, ateis pasaulio pabaiga, o Meksikoje tikrai kils nauja revoliucija. Paskui įsiplieskė gaisras „La Sirena“ geležies dirbinių įmonėje, žuvo daug žmonių. Metų gale, stojus Kalėdų atostogoms, mūsų šeimoje daug kas pasikeitė: tėvas pardavė fabriką (amerikiečių įmonė, sužlugdžiusi muilo gamybą, paskyrė jį valdytoju), Ektoras pradėjo mokytis Čikagos universitete, seserys apsigyveno Teksase.

Vieną dieną važiavau iš teniso treniruotės „Junior“ klube. Sėdėjau ant galinės „Santa Marija“* autobuso sėdynės ir skaičiau Perio Meisono romaniūkštį, kai prie Sukilėlių ir Alvaro Obregono prospektų kampo, autobusui sustojus, įlipo Rosalesas, per petį persimetęs diržą su prekydėže, pilna „Adamso“ kramtomosios gumos. Vos mane išvydo, Rosaleso veidas pasikeitė, jis beregint išpuolė iš autobuso ir pabandė pasislėpti už medžio prie „Alfonso ir Markeso“ grožio salono, kuriame anksčiau motina darydavosi šukuoseną ir manikiūrą (dabar, įsigijusi automobilį, važinėja į saloną Polanko rajone).

Rosalesas buvo vargingiausias mokinys senojoje mano mokykloje, jo motina dirbo valytoja ligoninėje. Viskas įvyko akimoju. Iššokęs iš jau riedančio autobuso, pasivijau mėginantį pasprukti Rosalesą. Vaizdas buvo nekoks: „Dėl Dievo, Rosalesai, kodėl tu taip vengi manęs? Labai gerai, kad dirbi (prisipažįstu, nors turiu tiek pat metų, man nė sykio neteko imtis kokio darbo). Juk pagelbėti mamai nėra nieko gėdingo, priešingai – tai tiesiog pagirtina (ėmiausi „širdies reikalų daktaro“ vaidmens, teikiančio patarimus iš „širdies reikalų klinikos“). Klausyk, suvalgykim po ledų porciją „La Bella Italia“ užeigoje. Aš vaišinu. Neįsivaizduoji, kaip malonu tave sutikti (jaučiausi esąs magnatas, nepaisant devalvacijos bei infliacijos, visąlaik turintis užtektinai pinigų).“

Rosalesas paniuro, išbalo ir vėl taikėsi sprukti nuo manęs. Galiausiai sustojo ir pažvelgė į akis.

„Na, Karlitai, jeigu tu toks malonus, tai norėčiau ko nors užvalgyti. Nuo ryto nieko burnoj neturėjau. Mirštu iš alkio. Klausyk, ar tu nepyksti ant manęs dėl mūsų ginčų?“ – „Ką tu, Rosalesai, anokie ten ginčai (dabar tariausi esąs atlaidus ponas, gebantis užmiršti draugui padarytas skriaudas, kadangi jam jau niekas nebedaro poveikio).“ – „Tuomet gerai, Karlitai, eime kur nors – pasėdėsim, pašnekėsim.“

Mes kirtome Alvaro Obregono prospektą ir nužingsniavome Sukilėlių prospektu. „Sakyk, ar tave perkėlė į kitą klasę? Kaip Džimas išlaikė egzaminus? Ką šnekėjo vaikai, kai nebegrįžau į mokyklą?“ Rosalesas tylėjo. Mudu atsisėdome prie staliuko. Rosalesas paprašė vienos tortilijos su dešrele, dviejų su kumpiu ir buteliuko „Sidral Mundeto“. „O tu, Karlitai, nieko nevalgysi?“ – „Ne, namuose laukia pietūs. Šiandien mama paruošė rostbifą – aš jį labai mėgstu. Jei dabar ko nors užvalgysiu, paskui nebenorėsiu. Man prašom stiklą šaltos kokakolos.“

Prekydėžę su kramtomąja guma Rosalesas pasidėjo ant staliuko. Jis žvelgė į Sukilėlių prospektą, kuriuo skriejo „Pakardai“, „Biuikai“, „Hadsonai“, ryškiomis spalvomis nudažyti autobusai, šliaužė tramvajai, žingsniavo praeiviai; gatvės žibintų stulpai buvo padažyti sidabrine spalva, žmonės vis dar dėvėjo skrybėles, taigi, jis žiūrėjo į tą vaizdą, kokio daugiau jau niekur neteks regėti. Ant pastato priešais – „General Electric“, šaldytuvų „Helvex“, elektrinių radiatorių „Mobe“ reklamos. Nuo įsiviešpatavusios tylos abu pasijutome nesmagiai. Rosalesas neramiai muistėsi, vengdamas mano akių. Vis drėkstančias rankas nuolatos trynė į sunešiotas, prastos medžiagos kelnes.

Atnešė užsakymą. Rosalesas godžiai atsikando tortilijos su dešra ir atsigėrė sidro, kad būtų lengviau nuryti mažai kramčius. Pasijutau baisiai nepatogiai. Matės, kad jis tiesiog išbadėjęs, kadangi ne valgė, o ryte rijo. Pilna burna paklausė: „O tau, ar pavyko pereiti į kitą klasę, kai pakeitei mokyklą? Ar kur nors važiuosi per atostogas?“ Ant elektrofono uždėta plokštelė baigė groti „Molinį ąsotį“ ir suskambo „Riders in the Sky“. „Per Kalėdas visi važiuosim pas brolį ir seseris į Niujorką. Jau rezervavom kambarį „Plasoje“. Ar žinai, kas yra „Plasa“? Kodėl tu neatsakai į mano klausimus?“

Rosalesas nurijo seiles, vėl atsikando tortilijos, gurkštelėjo sidro. Aš išsigandau, kad neužspringtų. „Matai, Karlitai, net neišmanau, kaip tau pasakyti: mes mokykloje viską sužinojom.“ – „Ką „viską“ sužinojot?“ – „Apie Džimo mamą. Jisai pats išklojo, ką tik išsiaiškino. Jis nekenčia tavęs. Ko nenumirėm iš juoko, kai paaiškėjo, ką tu iškrėtei. Neįtikėtina. Be to, kažkas matė tave bažnyčioje, atliekant išpažintį, žinoma, dėl to meilės nuotykio. Dar girdėjau, kad tave buvo nuvedę pas tokį daktarą, kur psichus gydo.“

Aš nieko neatsakiau. Rosalesas tylėdamas kramtė toliau. Paskui pakėlė akis ir, nužvelgęs mane, tarė: „Šitai dar nėra blogiausia. Nors aš nenorėjau tau daugiau nieko pasakoti, tačiau dar kai kas atsitiko.“ – „O kas tokio dar atsitiko?“ – „Gal tegul tau kas nors kitas tą dalyką apsako. Geriau aš baigsiu valgyti tortilijas. Atvirai prisipažinsiu – dvi dienas nieko burnoj neturėjau. Mamą išvarė iš darbo – ji bandė ligoninėje organizuoti profsąjungą. O tas tipas, kuris dabar su ja gyvena, sako: kadangi jis ne mano sūnus, aš neprivalau jo išlaikyti.“ – „Man tavęs labai gaila, Rosalesai, bet aš negaliu kištis ir čia negaliu niekuo tau padėti. Valgyk ką nori ir kiek nori, tik prisipažink, ką turi galvoje sakydamas, jog tai dar nėra blogiausia.“

„Karlitai, tu net neįsivaizduoji, kaip man sunku apie šitai kalbėti.“ – „Na, sakyk pagaliau, nesityčiok. Rosalesai, klok, ką ketinai man pasakyti.“ – „Supranti, Karlitai, nežinau, nuo ko pradėti. Žodžiu, Džimo mama mirė.“ – „Mirė? Kaip tai mirė?“ – „Taip. Džimas jau nebesimoko pas mus; nuo spalio jis gyvena San Franciske. Jį išsivežė tikrasis jo tėvas. Buvo baisu. Tu net įsivaizduoti nepajėgtum. Sako, kad Džimo mama ir tas ponas, kurį Džimas laikė savo tėvu, – nors jisai jam ne tėvas, – smarkiai susipyko. Tasai ponas ir Džimo mama, rodos, jos vardas Marijana, tiesa? – buvo kabarete ar restorane, o gal kokiam iškilmingam priėmime Las Lomas rajone. Jiedu susiginčijo dėl kažko, ir ji išrėžė jam, kad visa vyriausybė švaisto pinigus, kuriuos atima iš vargšų. Ponui labai nepatiko, kad ji drįso taip kalbėti prie jo įtakingų ir galingų draugų – ten buvo ministrai užsienio milijonieriai, vadinasi, svarbiausi jo bendrai nešvariuose darbuose. Visų akivaizdoje jis trenkė jai antausį ir išrėkė, kad ji neturinti teisės spręsti apie padorumą, nes pati esanti kekšė. Marijana atsistojo, taksi parvažiavo namo ir, šneka, kad gal išgėrė visą dėžutę nembutalio, gal skutimosi peiliuku persipjovė venas, gal nusišovė, ar gal viską sykiu padarė, jog tikrai pasidarytų sau galą, gerai nežinau. Taigi. Džimas pabudo, o ji visa krauju paplūdusi. Jisai pats ko nenumirė iš baimės. Durininko tuo metu nerado, tad Džimas nulėkė pas Mondragoną, – kur daugiau jis galėjo eiti? Na, tąsyk kilo baisus triukšmas, žinia iš karto pasklido mokykloje. Kad būtum regėjęs, kokia minia žioplių prie jų namo susirinko, o čia dar ir greitoji pagalba, ir Vidaus reikalų ministerijos atstovas, ir policija.

Man neužteko drąsos pažvelgti į negyvą kūną, tačiau kai ją išnešė neštuvais, aiškiai matėsi, kad paklodės kiaurai permirkusios krauju. Mes visi nieko baisesnio iki tol nebuvom regėję. Ji Džimui paliko angliškai parašytą laišką, kur viską išdėstė ir prašė atleisti. Tenai dar kažką minėjo, gal ir tau prašė ką nors perduoti, – galima daug ką spėlioti, – bet niekas šito neišgirdo, kadangi tasai ponas bemat užglaistė tą reikalą; mus prigrasė nekalbėti apie tai, kas nutiko, ypač namuose. Bet pats žinai, kad gandai greitai sklinda, – jų nesulaikysi. Vargšas Džimas, tikras nelaimėlis. O mes iš jo taip šaipėmės mokykloje. Man dėl to dabar labai nesmagu.“

„Rosalesai, šitai neįtikėtina. Tu man akis dumi. Įtariu, kad viską prasimanei arba matei kokiam sumautam meksikietiškam filme, kurie tau taip patinka. Ar gal girdėjai kokiam kvailam radijo vaidinime. Šitaip gyvenime nebūna. Labai prašau, nejuokauk šitaip su manimi.“

„Viskas gryna tiesa, Karlitai. Dievaži, nemeluoju. Prisiekiu savo mama, sakau tikrą teisybę. Ko tik nori pasiklausk mokykloje. Pasišnekėk su Mondragonu. Šitą dalyką visi žino, nors laikraščiuose nieko nerašė. Keista, kad tu iki šiol ničnieko negirdėjai. Žinok, aš slėpiausi nuo tavęs visai ne dėl kramtomosios gumos, o todėl, kad nenorėjau šito pasakoti. Karlitai, kodėl tu verki? Nereikia. Juk tu nebandysi įtikinti manęs, kad, turėdamas tiek metų, iš tiesų buvai įsimylėjęs Džimo mamą.“

Aš nieko neatsakiau, atsistojau, įspraudžiau padavėjui dešimt pesų ir išėjau, nelaukęs grąžos, net neatsisveikinęs. Visur aplinkui man dingojos mirtis: į gabalus kapojamų gyvulių mėsoje, iš kurios paskui gaminami valgiai, užkandžiai, pagardinti svogūnais, pomidorais, salotomis, sūriu, sviestu, pupelėmis, avokadais, aitriais ankštiniais pipirais. Juk jie – gyvi sutvėrimai kaip ir medžiai, kuriuos neseniai iškirto Sukilėlių prospekte. Mirtis man atrodė ir gaivieji gėrimai „Mišen oranž“, „Spjur“, „Ferokina“, cigaretės „Belmont“, „Gratos“, „Elegantes“, „Kasinos“.

Aš bėgau Tabasko gatve, tvirtindamas sau, jog šitai tėra bjaurios Rosaleso patyčios, kvailas pokštas, kadangi jis visuomet buvo netikėlis. Panoro atkeršyti už tai, kad sutiko mane išbadėjęs, kramtomosios gumos prekydėže nešinas, o aš – baltai apsirengęs, su teniso rakete ir angliška Perio Meisono knygele, be to, dar užsiminiau apie kambarius, rezervuotus „Plasoje“. Nors ir pats Džimas atidarytų duris. Nors jisai ir juoktųsi iš manęs. Nors visi imtų pirštais badyti mane, privalau pamatyti Marijaną. Turiu įsitikinti, kad ji gyva.

metai_2015_02_.png

Atskubėjau prie jų namo durų, popierine nosinaite nusišluosčiau akis, užkopiau laiptais ir paspaudžiau ketvirto buto skambutį. Duris atidarė kokių penkiolikos metų mergaitė. „Marijana? Čia negyvena jokia ponia Marijana. Šičia Moralesų butas. Čionai atsikėlėm prieš porą mėnesių. Ne, nežinau, kas anksčiau gyveno. Geriau paklauskite durininko.“

Kol mergaitė kalbėjo, spėjau apžvelgti jau visai kitokiu tapusį nešvarų, varganą ir netvarkingą prieškambarį. Nei Semo darbo Marijanos nuotraukos, nei Džimo fotografijos Aukso Vartų sąsiaurio fone, nei atvaizdų su garbinguoju ponu, apsuptu prezidentui artimų žmonių ir besidarbuojančiu Meksikos labui. Vietoje jų – Paskutinės vakarienės graviūra, spalvotas kalendorius su „Vulkanų legendos“ vaizdais.

Išsiaiškinau, kad durininkas taip pat neseniai dirba šiame name. Jis pakeitė doną Sindulfą, ankstesnį senioką, kadaise tarnavusį pulkininku pas Sapatą*. Džimas buvo susidraugavęs su juo, ir durininkas pasakodavo mudviem įvairias istorijas apie revoliuciją; jisai tvarkė Marijanos kambarį, kadangi toji nenorėjo laikyti tarnaitės. „Ne, vaike, nepažįstu nei Sindulfo, nei Džimo, apie kurį tu kalbi. Čia nėra Marijanos. Negaišink manęs, vaike, ir atstok.“ Padaviau jam dvidešimt pesų. „Kad ir tūkstantį duotum, negaliu imti, nes nieko nežinau.“

Tačiau durininkas paėmė banknotą ir pažadėjo, kad netrukdys pasiteirauti kitų namo gyventojų. Čia aš prisiminiau, kad pastatas priklauso tam turtingajam ponui; jis doną Sindulfą durininku priėmė kaip tik todėl, kad jo tėvas (Džimas vadino jį „seneliuku“) kadaise bičiuliavosi su senuoju pulkininku, jiedu drauge kovėsi revoliucijos metu. Skambinau į visas duris. Aš, suprantama, atrodžiau gana kvailai: balta teniso apranga, nešinas rakete ir Perio Meisono knyga, vis klausinėju gailiu balsu, stengdamasis žvilgtelėti vidun. Pro praviras duris ištisai dvelkė ryžių sriubos, įdarytų ankštinių pipirų kvapas. Visur manęs klausėsi kone baimingai. Balta apranga nekėlė pasitikėjimo. Juk čia buvo ne teniso kortai, o namas, kuriame neseniai lankėsi mirtis.

„Ne, ne. Aš čia gyvenu nuo tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintų metų ir, kiek žinau, čia niekuomet negyveno jokia Marijana. Džimas? Tokio irgi nepažįstu. Aštuntame bute yra maždaug tavo amžiaus berniukas, tačiau jo vardas Everardas. Ketvirtame bute? Ne. Ten anksčiau gyveno bevaikių senukų pora.“ – „Bet aš daug kartų lankiausi pas Džimą ir pas ponią Marijaną.“ – „Tau tikriausiai pasivaideno, berniuk. Ar gal tu buvai kitoje gatvėje, kitam name. Na, sudie, tokioms šnekoms daugiau nebeturiu laiko. Be to, verčiau nesikišk į dalykus, kurie tavęs neturėtų dominti, mums pakanka skandalų. Užteks, vaike. Man reikia ruošti pietus, pusę trečios pareina vyras.“ – „Bet, ponia...“ – „Vaike, išeik geruoju, arba aš pakviesiu policiją, ir bemat atsidursi nepilnamečių teisme.“

Aš grįžau namo. Kas buvo paskui – neprisimenu. Tikriausiai verkiau kiauras dienas ir naktis. Vėliau mes išvykome į Niujorką. Mane įtaisė mokyklon Virdžinijos valstijoje. Vis stengiuosi prisiminti, kokie tai buvo metai, ir niekaip negaliu. Atmenu vien šias prošvaistes, atskirus vaizdus – nelyginant kokius blyksnius – bei tuomet girdėtus žodžius. Ir dar tą dainą, kurios daugiau niekada nebegirdėsiu: „Kad ir koks būtų aukštas dangus, kad ir skirtų vanduo mus gilus.“

Kokia sena, keista ir neįtikima ši istorija. Bet juk Marijana egzistavo, egzistavo ir Džimas – visa tai tebėra gyva manyje iki šiol, kad ir kaip stengiausi užmiršti. Veikiausiai nesužinosiu, ar Marijana tikrai nusižudė. Niekados daugiau neteko sutikti nei Rosaleso, nei kitų draugų iš senosios mokyklos. Mokyklą nugriovė, nugriovė daugiabutį, kuriame gyveno Marijana, ir mūsų namą nuvertė, nušlavė kone visą Romos rajoną. Daugiau to miesto nebėra. Ir ankstesnės šalies nebėra. Ar kas dabar prisimena, kaip atrodė Meksika tais laikais? Anie laikai jau niekam neberūpi – argi kas ilgisi tuomet nutikusių negandų? Viskas baigėsi, lygiai kaip baigiasi elektrofonu grojamos plokštelės. Niekuomet nesužinosiu, ar dar gyva Marijana. Jei gyva, dabar jai aštuoniasdešimt metų.

 

Versta iš:

José Emilio Pacheco. LAS BATALLAS EN EL DESIERTO.

México, D. F.: Ediciones Era, 1999

 


* Errolas Flynnas, Tyrone’as Poweras – JAV kino aktoriai.

** Migelis Alemanas (Miguel Aleman, 1900–1983) – Meksikos prezidentas 1946–1952 m.

* Turima galvoje ispanø kalba.

** Meksikas turi specialø federacinës apygardos statusà.

*** Tin Tanas – tikr. Germanas Valdesas (1915–1973) – Meksikos aktorius komikas.

**** Iškraipyti angliški žodžiai ir posakiai.

***** Tepaèë – gira iš ananasø žieveliø ir cukranendriø cukraus.

****** Meksiko miesto rajonas.

******* Antrojo pasaulinio karo metu JAV gyvenantys japonai buvo internuoti á specialias stovyklas.

* Turimas galvoje 1948 m. kilæs pirmas arabø–izraelieèiø karas.

** „Toru“ skamba panašiai kaip „toro“ – jautis (isp.).

*** 1926 m. prezidentas P. E. Kaljesas (P. E. Calles, 1877–1945) išleido dekretà, kuriuo Meksikoje Bažnyèia buvo atskirta nuo valstybës ir neteko daug privilegijø.

**** Ginkluotas nepatenkintø gyventojø priešinimasis dekretui.

***** L. Kardenas (Lázaro Cárdenas, 1895–1970) – Meksikos prezidentas 1934–1940 m.

* Meksikos kurortas prie Ramiojo vandenyno.

** Amerikieèiø pravardë Lotynø Amerikos šalyse.

* Elizabetë Teilor (Elizabeth Tailor, 1932–2011) – garsi JAV kino aktorë.

** IRP – Institucinë revoliucinë partija – daug metø Meksikà valdžiusi partija.

* Meksikoje pagal ástatymus privaèios ámonës savininku gali bûti tiktai šios šalies pilietis, todël užsienieèiai savo ákurtø firmø vadovais skiria statytinius meksikieèius.

** „Kaip tau, mieloji, patinka šitas mažius? Juk jis tikras neûžauga, argi ne?“ – „O, Džekai, dël Dievo, nereikia taip. Jis gali susigaudyti, apie kà šnekam.“ – „Na, kà tu, mieloji, jis niènieko nesupranta.“

* Prabangus šešiø vagonø prezidentinis traukinys, naudotas 1926–1960 m.

** Taip buvo vadinamas Migelis Alemanas, pabrëžiant, kad yra iš antrosios kartos, gimusios po 1910–1917 m. revoliucijos.

* Gabilondo Soler (1907–1990) – Meksikos kompozitorius, rašæs kûrinius vaikams.

** Porfirijus Dijasas (Porfirio Díaz, 1830–1915) – Meksikos prezidentas 1876 m., 1877–
1880 m., 1884–1911 m.

*** Turima galvoje F. I. Madero žmona. F. I. Maderas (1873–1913) – Meksikos prezidentas 1911–1913 m. Nužudytas priešø.

* JAV prekybos tinklo filialas Meksikoje.

* Gërimas iš pieno ir kakavos.

* Anglø k. veiksmažodžiø „bûti“, „turëti“, „imti“, „laužyti“, „užmiršti“ formos.

** Obuolys, pasaulis, šalis, liaudis, verslas (angl.).

*** Rita Hayworth (Margarita Carmen Casnino, 1918–1987) – garsi JAV kino aktorë, šokëja.

* Èia turimi galvoje po 1910–1917 m. revoliucijos klostæsi ávykiai.

** Diegas Rivera (1886–1957) – žymus Meksikos freskø tapytojas, grafikas, architektas.

* Garsûs XX a. ketvirtojo dešimtmeèio JAV kino aktoriai.

** Pedras Infantë (1917–1957) – žymus Meksikos dainininkas, kino aktorius.

* „Kelintà valandà vakar atsigulëte, kad iki šiolei dar neatsikëlëte? Atsiguliau labai vëlai ir todël pramigau. Nepajëgiau užmigti iki ketvirtos ryto. Tarnas nepažadino manæs, todël ir pramigau“ (angl.).

* Tuo metu Meksiko miesto autobusai buvo žymimi ne numeriais, o turëjo pavadinimus.

* Emiljanas Sapata (Emiliano Zapata, 1879–1919) – valstieèiø judëjimo vadas Meksikos revoliucijos metu 1910–1917 m.