tekstai.lt

Algirdas Grigaravičius. Jonas Basanavičius prie lietuviško meno ištakų Vilniuje

Iš praeities

 

Bandant suprasti Jono Basanavičiaus požiūrį į meną, prisieina pradėti nuo gimnazijos ir universiteto laikų, bet šie faktai klostosi į ryškesnių fragmentų dėlionę, neleidžiančią pamatyti visumos. J. Basanavičiui, kaip XIX a. pabaigos inteligentui, plačiau – vidurinės klasės atstovui, būdingas pakankamas aktyvumas, lankant teatrą ir koncertus, tačiau kasdienių užrašų knygelėse ir straipsniuose apie keliones dažniau minimi muziejai ir bibliotekos negu spektakliai ir meno parodos. Meninius polinkius ir pomėgius gožė potraukis mokslui arba, kaip daktaras išsireiškė apie mokymąsi Marijampolės gimnazijoje, – „žingeidumo kirmėlaitė“. Menas ir literatūra J. Basanavičiaus veikloje buvo antros ar trečios eilės dalykai. Pagrindinis rūpimas akcentas šiuose baruose – „tikrasis tautiškumas“, siekiant kalbos grynumo ir autentiškų liaudiškų motyvų. Mėginant tai parodyti, tenka tenkintis gana šykščiais faktais iš kasdienių užrašų ir autobiografijos.

Daktaro vaikystės draugas Buiša, gyvenęs 1935 m. už Lazdijų, Dusios ežero pakrantėje, „Sekmadienio“ žurnalistui pasakojo, kad abu bandą ganė ir birbynes suko, daktarui pasisekė, nes tėvai į mokslus išleido, o pasakotojas dėl sudegusių namų nemokytas liko, bet į miškelį įbėgdavo visada pirmas. „Basaniukas“ neilgai gyvulius ganė, tėvams nutarus kunigu išmokyti, greitai su „zacepulka“ ir „Aukso altoriumi“ ėjo pas daraktorių poną Vladislovą, mėgo sekti pasakas, daugiausia apie senovės karalius ir kunigaikščius. Paklaustas, ar norėtų būti karaliumi, atsakė „ne“: jie turi nuteisti labai daug žmonių myriop. Labai gražiai pūtė birbynę, už tai klebonas paveikslėlį dovanojo: „Mokykis. Kai užaugsi, muzikantas būsi“[1]. 1869 m. mirus nuo džiovos šešiametei seseriai Mariutei, ant karstelio antvožo nupiešė kryžių, „ <...> o gale galvos – akvarelės spalvomis puikų rožių vainiką su raide M viduryje. Žmonės, šermenyse susirinkusieji, stebėjosi, kad taip jos rakštelis papuošta“. Autobiografijoje pažymėjo, kad piešimo mokytojas Stanislovas Rutkauskas (Rutkovskis) jį mylėjo už piešinius ir dailyraštį[2]. Daktaro sugebėjimą piešti liudytų jo archeologinių kasinėjimų ir romėnų įtvirtinimų schemos bei užrašų knygelėse pasitaikantys šalmų, moterų galvos apdangalų ar trobų piešiniai.

J. Basanavičiaus lektūrą vaikystėje sudarė įprastas XIX a. viduryje pasiturintiems ūkininkams rinkinys: „Aukso altorius“, „Garbė Dievo“, „Gyvenimas Šv. Panos Marijos“, didaktinėsknygos – Juozapo Silvestro Dovydaičio (1826–1883) „Šiaulėniškis senelis“ ir Kajetono Aleknavičiaus (1804–1874) „Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės“, išleistos 1861 m. Antroje gimnazijos klasėje pradėjo eiliuoti lietuviškai „nors menkas“ eiles, trečioje pabandė ir lenkiškai, bet beveik viską sudegino. Paliko ir 1882 m. gegužės 16 d. „Lietuviškoje ceitungoje“ paskelbė tik lenkų romantiko Teofilio Lenartovičiaus (1822–1893) poemos „Pavasaris“ ištraukos vertimą, 1876 m. vasario 27 d. pabaigtą Maskvoje. Pasak literatūros tyrinėtojo Virginijaus Gasiliūno, vertimas eilėdara ir rimais pranoksta vidutinį tų laikų lygį. Eilių vertimų yra ir 1874 m. sudarytame elementoriuje kaimo mergaitėms. Būdamas pirmame Medicinos fakulteto kurse, parengė „Abecele arba Elementorių diel Lietuwos kaimo mergayczu“, išverstą iš lenkų kalbos ir jo paties papildytą. Rankraštis datuotas lapkričio 28 d. Tikėjosi su Petro Vileišio pagalba išleisti kaip kontrafakcinį, nes įrašyta 1863 m. kovo mėnesio vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) aprobata, o cenzūros leidimas datuotas 1862 m. vasario 23 d. Pirmieji sakiniai nurodė, kad abėcėlė yra „pirmas mokslas“, kas jo nepereis, „toliau neis“. Be maldų ir katekizmo, įterpti pasakojimai, sakmės, vaikiški eilėraščiai[3].

Trečioje klasėje susipažino su Liudviko Rėzos (1776–1840) išleistais Kristijono Donelaičio (1714–1780) „Metais“, kiek vėliau su Adomo Mickevičiaus (1798–1855) kūryba, ypač patikusi melancholiška Vladislovo Sirokomlės (1823–1862) poezija. Jo „Margirį“ ir A. Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“ skaitė daugybę kartų ir didžiąją dalį mokėjo mintinai[4]. Gimnazisto sudarytų sau lietuvių–lenkų ir kitų dvikalbių žodynėlių knygelėje iš K. Donelaičio „Metų“ įsirašė patikusias „Rudens gėrybių“ eilutes: „Mes, surukę diedai, mes gi, kuproti nabagai. Mes taip jau, kaip jūs, jauną vasarą šventėm. Ar tikėjomės, sulaukę rudenį kumpą, taip ūmai nusidovyt irgi pablogt taip greitai? Ach, kaip veikiai žmogiškos nudyla dienelės!“[5] Asmeninėje tų laikų užrašų knygelėje smulkutėmis raidelėmis rašalu, ne pieštuku, kaip kitose vietose, „pagerbtas“, matyt, nugirstas ar pradėjus skaityti padaręs įspūdį Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) romanas „Nusikaltimas ir bausmė“[6]. Savo pirmų įrašų medicininiame kalendorėlyje 1878 m. įsirašė motto iš Ovidijaus kūrybos: „Ką darai, daryk protingai ir žiūrėk tikslo“ ir eilutę iš A. Mickevičiaus „Vėlinių“ trečiosios dalies – „Vienatvė – išminčių mokytoja“[7]. 1883 m. spalio 31 d. būsimosios žmonos Elės atminimų albume, pasirašęs kriptonimu „jb.“, įrašė posmelį vokiškai: „Taip, kaip fleitos garsai, taip šviesiai, taip aiškiai, taip švariai kaip ryto žara – toks visada turi būti gyvenimas“[8]. Kokie buvo subrendusio J. Basanavičiaus literatūriniai pomėgiai, spręsti nelengva. Užrašų knygelėse apie perskaitytas knygas vos viena kita žinia. Antrą kartą viešėdamas Lietuvoje, 1922 m. pirmą rugsėjo savaitę, gyvendamas pas generolą Vladą Nagevičių (1880–1954), skaitė Charlesą Dickensą (1812–1870), o trečios kelionės metu, 1924 m. spalio pradžioje, buvodamas tėviškėje – Antoną Čechovą (1860–1904)[9]. Grožinės literatūros leidinių asmeninėje bibliotekoje nekaupė, skaitė tikriausiai tik iškeliavęs iš Vilniaus ilsėtis ar gydydamasis kurortuose. Daug daugiau literatūrinių pomėgių turėjo poetų romantikų, ypač George’o Gordono Byrono, gerbėja Elė Basanavičienė (1861–1889), kuriai daktaras padovanojo jo raštų rinkinį. Plačius literatūrinius interesus prancūzų, anglų, vokiečių ir čekų literatūrose atspindi jos mažutė 1873–1880 m. užrašų knygelė[10].

J. Basanavičiaus stiliui netrūksta vaizdingumo ir aprašomų objektų distancijos pojūčio, tyrinėjimuose ar publicistikoje galima aptikti ir kokį asmeninį įspūdį, kaip antai 1909 m. rudens Lietuvoje aprašyme: „Didesniame mieste gyvenant ir negalint per mūrus ir aukštas trobas iš arties gamtos matyti, negalima buvo prisižiūrėti visoms šito neprasto rudens grožybėms, kuriomis tik kaimų gyventojams gerėties ir pasidžiaugti teko. Rodos ir man pačiam buvo jau tekę Vilniaus sode [Bernardinų], palei Katedrą, spalio 10 (23) dieną matyti kaštaną antru kartu žalius lapus išleidusį ir pilną žiedų, bet tai buvo, rodos, vienintelis medis, kurį saulės kaitra buvo naujon gyvybėn pašaukusi. Buvo tekę ir laikraščiuose skaityti apie šviežias žemvuoges, kurias Panevėžyje tuo laiku pardavinėta“[11]. Antrame 1883 m. „Aušros“ numeryje rastume beletrizuotą dinamiško veiksmo pasakojimą „Skruzdėlių apsilankymas“, parašytą 1882 m. rudenį Ožkabaliuose, kai grįžo iš Bulgarijos rūpintis brolio Vinco atleidimu nuo tarnybos kariuomenėje. Tai šviečiamojo pobūdžio sekimas ar atpasakojimas gamtamoksline tema apie skruzdžių virtines Brazilijoje, kurios savo kelyje šluoja visokius negerus gyvius ir išvalo žmogaus būstą. Tekstas iš Prahos, siųstas Jurgiui Mikšui (1862–1903) kartu su „Priekalba“, masintų rasti kokią užslėptą prasmę, bet tikriausiai yra skirtas paįvairinti turiniui. Įraše 1883 m. kalendorėlyje, datuotame sausio 23 d., – kad su būsimo leidinio prospektu siuntė „artikulus“ „Skruzd[ės] atsilankimas“ ir „Liet[uvos] pamineimas“ (pervadintą Antano Baranausko (1835–1902) „Dainu dainelę“), o 29 d. – „Prakalbą“ (taip ją vadino daktaras). Pirmąjį žurnalo numerį Prahoje gauna balandžio 13 d.[12] Jame be A. Baranausko žinios įdėtą „Dainu dainelę“, kuri buvo išplitusi nuorašais, pavadino „Lietuvos senovės paminėjimu“. Nubraukė penkis pabaigos posmus, liudijusius apie maištingas lenkiško jaunimo nuotaikas prieš 1863 m. sukilimą. Tekstą, anot literatūros tyrinėtojos Reginos Mikšytės, negailestingai sudarkė, taip dvieilio „Dievas gelbėjo ir pažadėjo / kad nebus ponų ir dvarų“ eilutę pertaisė į „kad atsiųs mums laiką gerą“[13]. Siekiant tapti visų lietuvių laikraščiu, aštresnių socialinių atspindžių nereikėjo. Poeto „Raštų“ rengėjai pastabose nurodo, kad buvo pakeista 1–2, 17–20, 37, 40–41, 63–64, 66 eilučių prasmė[14]. Recenzuodamas 1891 m. Tilžėje išleistą Maironio „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“, daktaras priekaištavo autoriui, kad „Anykščių šilelio“ pasirodymą susiejo su naujo laikotarpio pradžia, lietuvių atgimimu, prilygindamas „Aušrai“[15]. Šioje recenzijoje būdingu J. Basanavičiui stiliumi pagirta knygos kalba: dailia, švelnia, jau gana išmiklinta ir grynai lietuviška kalba parašyta knyga kvėpuoja tyra lietuviška dvasia. Tai reiškė kalbą be polonizmų, germanizmų ir rusicizmų.

Jau XX a. pradžioje Juozapo Albino Herbačiausko (1876–1944) sudaryto literatūrinio almanacho „Gabija“, skirto Seinų vyskupui atminti, pratarmėje J. Basanavičius akcentavo, kad lietuvių atmintyje A. Baranauskas išliks ne kaip vyskupas, o kaip dainius. Tai parašė nepaisydamas jųdviejų priešpriešos nuo „Aušros“ laikų dėl požiūrio į lenkus, bet, matyt, svarbiau buvo pabrėžti, kad autoritetą tautiniame judėjime užtikrina žmogaus iš liaudies asmeniniai ir kūrybiniai nuopelnai, o ne titulai hierarchijoje, turtas ar aukšta kilmė. Poetui tapus Seinų vyskupu, 1898 m. išleistų „Lietuviškai-trakiškų studijų“ dedikacijoje J. Basanavičius įrašė: „Autoriui „Anyksczun szylelio“ szirdingas pasveikinimas isz tolimo kraszto.“

Daktaras 1903 m. rugsėjo 16 d. laiške iš Karlsbado kurorto Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui (1860–1938) dėl jaunystės draugo ir rašytojo Vinco Pietario (1850–1902) žmonos teigė, kad asmeniškai nepažinojo, girdėjo esanti vokietė, studijų draugai labai supykę už vedybas su ortodokse, nujausdami, kad šeima nebus lietuviška. Draugo dviejų tomų raštus spaudai parengti sutiko, bet paprašė rašytojo raštų bibliografijos, nes tekstai išmėtyti po įvairius leidinius ir pasirašyti skirtingais slapyvardžiais, derėtų iš jų pašalinti polonizmus ir germanizmus. Jo biografiją, apsikrovęs darbais ir trūkdamas sveikatos, parašyti vargiai tesėtų. Gal apsiimtų „Godojamas Tautietis“?[16] Spalio 5 d. prašė paramos velionio šeimai, pats remti pasiligojęs negali, visuomenė rašytoją menkai žino, geriausia būtų išleisti jo raštus šeimos naudai. Pabaigdamas užklausė, ar našlė ir jos vaikai moka lietuviškai ir „kokios jie dvasios“. Po mėnesio pranešė, kad Amerikoje radęs leidėją, spausdintų 7–8 tomus, bet reikalingos 30 000 frankų sumos neturi, tad leistų po tomą, mokėdamas 250 frankų honorarą ir platintų per Prūsijos lietuvius. Besikraustant į Varną, pradingo dalis sukomplektuotų lietuviškų laikraščių ir žurnalų, kur skelbėsi V. Pietaris, prašė atsiųsti kai kuriuos kūrinius, teiravosi, ar slapyvardžiai „Zuvedra“, „Petras Zuikis“, „Tenykštis“, „Vincas Zanavykas“ nebūtų jo. Lapkričio 23 d. pranešė apie sušlubavusią sveikatą ir prašė daugiau rankraščių nesiųsti, išskyrus „Kelionės“ dalį. 1904 m. sausio 27 d. atvirlaiškyje rašė, kad dėl sveikatos raštų nejudino, klausė dėl „Tėvynės sarge“ 1897 m. esančių „Pašešupių balsų“ ir 1898 m. Nr. 10–11 „Žydai kaimuose“, pasirašytų „Vytautu“, autorystės. Gruodžio 2 d. „Brangiam Kunigėliui“ parašė, kad rašytojo našlei būtų mokami honorarai, ėmėsi redaguoti „Iš mano atsiminimų“[17]. Studijų draugo beletristinio talento viršūne laikė istorinę apysaką „Algimantas“. V. Pietario prisiminimams parašė pratarmę, pavadino juos įdomiais, pateikiančiais spalvingus amžininkų charakterius, kuriuos kiekvienas skaitys su malonumu[18]. Gal daktaras būtų rengęs spaudai ir kitus rašytojo kūrinius, beletrizuotus draugo prisiminimus redaguoti sutrukdė pertrauka dėl pašlijusios sveikatos, bet 1904 m. gegužės 3 d. rašytojo našlei Marijai Pietarienei susierzinęs parašė, kad prieš tris savaites JAV leidžiamoje klerikalinėje „Žvaigždėje“ pamatė pradėtą skelbti „Algimantą“, kas jį įtikino, jog velionio rankraščiai perėjo į kitas rankas[19].

J. Basanavičius parengė ir Jurgio Zauerveino (1831–1903) biografiją bei raštus. Kaip ir studijų bendramokslis V. Pietaris, šis buvo artimas daktaro draugas. Taip atidavė duoklę abiejų atminimo įamžinimui.

Jau gimnazijos laikų knygelėje šalia mokytojų ir bendramokslių mirčių („atidavė Dievui sielą“), orų, gaisrų, fiksavo gimnazijos salėje rengiamus koncertus, pasižymėdamas, kad įėjimas – 10 kapeikų[20]. Kiek platėliau aprašinėjo muzikines simpatijas, kai 1910 m. rugsėjį gydėsi Karlsbado kurorte. Žavėjosi Edvardo Griego (1843–1907) muzika Henriko Ibseno (1820–1906) dramai „Peras Giuntas“, gyrė Richardo Wagnerio (1813–1883) ir Ferenco Liszto (1811–1886) kūrinius, Johanneso Brahmso (1833–1897) „Vengriškus šokius“, 10 d. klausydamasis Pietro Mascagnio (1863–1945) vienaveiksmės operos „Cavalleria rusticana“ („Kaimo garbė“), apgailestavo, kad Lietuvoje tokių kūrinių išgirsti negali, o 16 d. pasižymi, jog muzika nors trumpam pakelia žmogaus dvasią į tyro idealo sferas. Kitų metų rugsėjo 1 d., kurorte klausydamasis koncerto, negalėjo atsispirti gerai žinomiems ir mėgstamiems Vengrijos čigonų dainų motyvams, buvo artima ir religinė muzika, dieną prieš gėrėjosi Giusepe’s Verdžio (1813–1901) „Stabat mater“, atliekama kapelmeisterio Eberharto „kapelos“. Paskutinį kartą viešėdamas Lietuvoje, 1924 m. rugpjūčio 12 d., Vaineikių namuose Palangoje užfiksavo: „[Jonas?] Čiurlionis pianinu gražiai žaidė Bethoveno sonatas.“ Kad vertino, žavėjosi ir gėrėjosi lietuvių dainomis, rodo paskelbti folkloro rinkiniai ir jų pratarmės, savo lėšomis įsigytas modernus tiems laikams Edisono fonografas dainoms įrašyti. Dažnai, jų klausydamasis, graudindavosi, kaip tai atsitiko 1909 m. rugpjūčio 10 d., vakarojant pas Kazį Aglinską (1851–1924) Garliavoje: „Mergaičių dailios dainos, kurios mane sugraudino“[21].

1910 m. sausio 16 d., po apsilankymo atvežtinėje į Vilnių impresionistų „piešinių“ parodoje, įrašė: „Labai menka“[22]. Lieka neaišku, ar patys darbai, ar nereprezentatyvi ekspozicija. Autobiografijoje pažymėta, kad Drezdeno meno galerijoje ilgai sėdėjo prie Rafaelio „Siksto madonos“ ir stebėjosi jos grožiu[23]. Tiek pabirų iš užrašų knygelių apie tapybą. Platesnis vaizdas klostosi iš meninio gyvenimo Vilniuje peripetijų. P. Vileišis 1906 m. spalio 7 d. daktarą kvietė į steigiamąjį lietuvių dailės parodos komiteto susirinkimą, nes būsimi nariai pageidavo jį matyti savo būryje[24]. 1907 m. sausio 8 d. kartu su P. Vileišiu ir Jonu Kriaučiūnu (1864–1941) parengė spaudai parodos atidarymui skirtą kalbą, o po trijų dienų atsisakė pirmininkauti jos komitete[25]. Nesutarimą sukėlė J. Basanavičiaus kalbėjimas per parodos atidarymą pirma rusiškai, nes dalyvavo gubernatorius su žmona, o tik paskui lietuviškai. Rašytojos Onos Pleirytės-Puidienės (1882–1936) žodžiais, komitetas taip nenutarė ir tai buvo dar vienas savavališkas daktaro poelgis, leidęs lenkų žurnalistams piktintis, kodėl pirmininkas nešnekėjo lenkiškai. Pasipiktinimui pritarė ir vienas kitas lietuvis, ypač dailininkai. Po kalbų J. Basanavičius asistavo tik aukštiems svečiams, vedžiojo ir aiškino ekspoziciją. Vienišas atrodė pakviestas vyskupas Fridrichas fon Ropas, niekas nepriėjo ir nepakalbino, rašytoja apgailestavo, nes išauklėti žmonės taip su svečiais nesielgia[26]. J. Basanavičiaus pasitraukimą bus nulėmusi ir kita aplinkybė. Petras Rimša apie 1930 m. pasakojo Kaziui Griniui, kad daktaras, matyt, dailininkus laikydamas vaikais, nusprendė padėti įrengti parodos ekspoziciją. Atėjo iš pat ryto ir liepė savo nuožiūra perstatyti ir perkabinti eksponatus, taip, menininkų nuomone, gaišindamas jų laiką. Kitą dieną J. Basanavičius duris rado užrakintas, paskambino, paklabino, pagalvojo, kad bus sugedęs elektrinis varpelis. Trečią dieną P. Vileišio rūmuose susitiko vieną iš parodos rengėjų ir paprašė pasakyti, kad jie – kiaulės[27]. 1906 m. gruodžio 27 d. (senuoju stiliumi, naujuoju – 1907 m. sausio 9 d.), atidarant parodą, pasakė dvi kalbas: rusiškai ir lietuviškai. „Vilniaus žinios“ tekstus paskelbė kitą dieną. Pirmojoje pasakojo apie lietuvių šaknis trakų kultūroje, nepraleidęs pridurti, kad Lietuvos krikštas privertė menininkus taikytis prie lenkiško „katalikiškai-bajoriško“ gyvenimo, kad buvo susikūrusi Vilniaus dailės mokykla su Pranciškumi Smuglevičiumi (1745–1807) priešakyje, ir, nors dailininkai nemokėjo lietuviškai, vis dėlto „etnografiškai ir antropologiškai imant“, jo nuomone, buvo lietuviai. Daug menininkų gyveno Europoje ir atsiųsti kūrinių į Vilnių nespėjo, iš tokių paminėjo Pijų Veliuoniškį (Velionskį) (1848–1931), kurio skulptūros puošia lenkų tautinį muziejų Krokuvoje. Ši pavardė sukėlė gyvą atgarsį lenkų spaudoje. Baigdamas akcentavo: pristatyti publikai „kaimo industrijos išdirbiniai“ dėl savitos technikos ir ornamentikos suteikia medžiagos formuotis tautiniam stiliui ir yra labai įdomūs etnografams. Lietuviškai kalbėjo perpus trumpiau. Pradėjo nuo vilties, kurią sukelia parodos eksponatai. Vardydamas geriausius dailininkus, išskyrė Mikalojų Konstantiną Čiurlionį (1875–1911), kurio originalūs ir individualūs darbai gali būti naujos pakraipos tapyboje pradžia. Pabaigė šūkiu apie lietuvių dailės perspektyvą: „Lai gaivina ji mūsų tautą, lai ruošia jai garbingą ateitį!“[28] Lietuvių dailės draugija, pagerbdama už nuopelnus, vis dėlto vienbalsiai išrinko daktarą savo garbės nariu[29].

J. Basanavičiaus rašiniuose ne kartą minimas P. Veliuoniškis, plačiai pagarsėjęs skulptorius. Daktaro pozicija šio menininko atžvilgiu atskleidžia jo požiūrio į lenkų kultūrą pasirinkusius tėvynainius evoliuciją, nuo aštrių kultūrinio palikimo dalybų iki asmeninio apsisprendimo teisės pripažinimo, kai jau buvo galima konstatuoti, kad lietuvių menas ir literatūra yra.

1882 m. rugpjūčio 1 d., po pusantro mėnesio kelionės per Pietų ir Vidurio Europą, gegužę pasitraukus iš Bulgarijos, Vienoje parašė straipsnį „Vai pabuski, o Lietuva...“ Pradeda nuo žinios apie skulptorių P. Velionskį, kilusį iš Marijampolės krašto ir jo „Gladiatorių“ iš bronzos. Pabrėžia, kad jo lietuviška pavardė – Velionis (apie jį vėliau rašė „Vienybėje lietuvininkų“, bet vadino Veliuoniškiu). Retoriškai klausė, ar negalėjo išdrožti, išskaptuoti lietuvių kunigaikščių, ar atsimena savo jaunas dienas, kai mokėjo tik lietuviškai? Į tai galėtų atsakyti tik jis pats. Jei iki šiol neišreiškė nė kiek meilės savo liūdnai tėviškei, galima tik gailėtis tokio sūnaus, kuris užmiršo padėkoti už lietuvišką duoną. Tokių sūnų Lietuva turi ir turėjo per kelis šimtmečius. Tarp vokiečių, lenkų, rusų pagarsėjusių lietuviškos kilmės vyrų rastume ne vieną dešimtį. Jie pelnė garbę tarp svetimtaučių, o ką davė Tėvynei, ar bent žinomi jos žmonėms? Ir sumini „lenkų dainius ir giliai mokytus vyrus“: A. Mickevičių, L. V. Kondratovičių-Sirokomlę, Ksaverą Bogušą (1746–1820), Teodorą Narbutą (1874–1864), Mykolą Karpavičių (1744–1803), Martyną Počobutą (1728–1810), Juzefą Jaroševičių (1793–1860). Jie laikė save lietuvininkais, bet rašė lenkiškai ir jų šlovė teko lenkams. Ypač A. Mickevičiaus raštai, taip plačiai pripažinti, kokią garbę suteiktų Lietuvai, jei būtų lietuvių kalba „sutaisyti“. Prideda ir iš Lietuvos kilusį dailininką Janą Mateiką (1838–1893). Daugybė lietuvininkų teko svetimoms tautoms. Ir dabartyje apšviestieji lietuviai kraustosi į Vokietijos, Rusijos gilumą [30].

Troškimas, kad lietuviai pasireikštų ir mene, daktaro keliones nukreipdavo ir į parodų sales. 1897 m. spalio 1 d. Miunchene, tarptautinėje meno parodoje tarp trijų tūkstančių eksponatų su nemaža kantrybe iškrapštė tris lietuviškų peizažų autorius: „S. Baguszį“ iš Lietuvos, „Edviną Perkuną“ iš Prūsijos ir dailininkę „Vilhelminą Butkieraitę“. Prūsijos lietuvio peizažas „Rugsėjo vakaras girioje“, kur ant ežero kranto leidžiantis saulei po šakota egle išrietęs sprandą briedis geria vandenį, daktarui dėl gamtos kolorito tikrai lietuviškas. Lietuvių dalyvavimas tokio masto parodoje – įrodymas, kad jie gyvai reiškiasi ir mene. Susidomėjo vieno aukso medalį gavusio kūrėjo kilme – britų menininku Frenku Brengvinu (Brangwyn) (1867–1956). Daktarui dingojosi, kad jo lietuviška pavardė Brangvynis ir bus kokio emigranto iš Lietuvos sūnus[31]. Kitais metais, birželio 17 d., aprašė įspūdžius iš Vavelio Krokuvoje, kur netrūksta lietuviškų paminklų, į kuriuos žiūrint „iš ypatiszko liudnumo, aszaros ritas...“ Čia ilsisi nelemtos atminties Jogaila su savo vaikais ir vaikaičiais, „kursai už mergą lenkams pardavė Lietuvą“. Tautiniame muziejuje Sukienicų rūmuose atkreipė dėmesį į Tado Kosciuškos (1746–1817) autografą, kuris rodo, kad šis silpnai mokėjo lenkų kalbą. Pamatė ir už žmonių aukas pirktas P. Veliuoniškio skulptūras ir stebėjosi, kaip kilęs iš tyrai lietuviško krašto virto lenkų menininku[32]. Vėliau, buvodamas Berlyne, aplankė tarptautinę meno parodą, kurioje pamatė paveikslą „Milda“. Priminė, kad tai Antano Juškos (1819–1880) dainų rinkinyje minima lietuvių meilės deivė, pavaizduota jaunos nuogos merginos geltonais plaukais ir mėlynomis akimis pavidalu. Stovi ji vieną ranką pakėlusi ties galva, o dešinę pakreipusi į šalį, už jos, prie kojų, guli jaunikaitis, „regimai, negyvas“. Kompozicijoje tarsi audros išverstų medžių kelmai, greit tekantis upelis, tamsi giria ir žaibo blyksnis. Siužetas sutraukia minias žiūrovų, kurie gėrisi nutapytos Mildos dailumu, daktaras neabejoja, kad tūlas lenkelis apie paveikslą neužmirš pasakyti: „Laukinė scena, kaip ir lietuvis laukinis.“ Ar tokią mintį norėjo išreikšti dailininkas, nežinąs, bet kūrinys vertas, kad jį nupirktų mecenatas iš Lietuvos. Netoli „Mildos“ stovėjo P. Velionskio bronzinis „Gladiatorius“ ir „Šokantis vergas“. Pirmoji skulptūra pilna ekspresijos, rodos, bet kurią akimirką gladiatorius stos į kovą. Vergas pasistiebęs ant kairės kojos pirštų, dešinę pakeltą atmetęs atgal, tarsi tuoj pat pašoks ar pradės bėgti. Abi skulptūros labai dailios ir pilnos gyvybės, proporcingos, daktarui, kaip anatomijos žinovui, be jokio priekaišto. Pabaigoje tikėdamas išsireiškė, kad su laiku žemietis liausis kvailai gėdytis savo lietuviškų šaknų. Už eksponuotas skulptūras P. Velionskis gavo kaizerio Vilhelmo II aukso medalį. Tokį apdovanojimą, kai parodoje buvo arti penkių tūkstančių kūrinių, J. Basanavičius laikė svarbiu įvykiu Lietuvai, nes tai pasiekta išskirtiniu pirmojo Lietuvos „daidaliaus“ talentu [33].

Prie savo žemiečio biografijos daktaras grįžo 1910 m. Pradėdamas iš toliau, kad Lenkijos mokslininkų ir menininkų tarpe gausu žydiškų, vokiškų, prancūziškų, itališkų, čekiškų, armėniškų, gudiškų ir rusėniškų pavardžių, primena ir lietuviškas iš meno pasaulio: dailininkų K. Alchimovičiaus, Tadeušo Aidukievičiaus (1852–1916), P. Veliuoniškio. Lenkų literatūra ir dailė yra be galo daug skolingos kitų tautų žmonėms, reziumuoja J. Basanavičius. Pateikdamas dokumentinius skulptoriaus lietuviškos kilmės įrodymus, rašė, kad daro tai tiesos labui, o kokią tautą pasirinks pats menininkas, yra jo asmeninis apsisprendimas, bet nurodo, jog P. Veliuoniškio atvejis tipiškas nutautusiems senos mados lietuviams, nes jis ir pavardę pasikeitė į Welońskį[34].

Dailės istorikė Laima Laučkaitė teigia, kad J. Basanavičius suformavo prielaidas specifinei lietuviškai tradicijai liaudies meną priskirti dailės, o ne etnografijos, kaip daugumoje europinių šalių, sričiai[35]. Tai jis išdėstė atidarant pirmąją lietuvių dailės parodą: lietuvių kultūros savitumo pagrindas – liaudies menas. Mūsų nacionalinis menas yra liaudies menas, kurio ištakos pagonybėje, sudariusioje ištisą lietuvių kultūros klestėjimo epochą. Po krikščionybės įvedimo įsivyravo lenkiškasis elementas, gi lietuviškoji tradicija nyko, užgožta svetimtaučių. Tad profesionalusis menas Lietuvoje – tai svetimšalių ir sulenkėjusių vietos menininkų palikimas, kurį tyrinėti turi lenkai ir lenkakalbiai[36]. L. Laučkaitės nuomone, daktaras paliko „tautą be dailės istorijos“. Manytume, reikalas komplikuotesnis, nes aiškią tradiciją turėjome jau vėliau, tarpukaryje. 1910 m. balandį, rašydamas apie tautodailę IV lietuvių dailės parodoje, J. Basanavičius ją vienareikšmiškai priskiria etnografijos sričiai[37]. Tuomet iškėlė ir lietuviškų ornamentų albumo sumanymą.

Kiek susipažinęs su Vilniaus situacija, neseniai grįžęs į Lietuvą daktaras pasiūlė steigti Lietuvių klubą. Tautiečiams, nemokantiems kovoti už savo būvį, labai svarbu organizuotis, nežiūrint idėjinių takoskyrų, įkurti kultūrinį centrą kalbai puoselėti ir tautinei dvasiai kelti, kad neatsirastų „Naujoji Lenkija“. Vietiniai ir atvykę lietuviai laisvalaikį turėtų leisti ne kavinėse ar karčiamose, o stengtis priprasti prie lietuviškos kalbos mieste, kad ne taip lengvai virstų svetimtaučiais[38]. Spalio mėnesį parašė netrumpą straipsnį apie ikikrikščioniškosios Lietuvos meną. Pradeda klausimu, ar lietuviai turėjo kokią „dailą“? Lenkų autoriai juos aprašo kaip barbarus, nežinojusius nei meno, nei rašto, o kultūrą gavusius tik per juos. Konstatuodamas, kad lietuvių meno istorija dar laukia savo tyrinėtojų, pabandė sugrupuoti esamas žinias apie skulptūrą ir tapybą („skaptorystę“ ir „piešėjystę“). Naudodamas viduramžių kronikas, archeologinius duomenis, remdamasis J. Kraševskiu ir kitais autoriais, nors mažumėlę užsiminusiais apie lietuvių pagonių dievų „stovylas“, žalvarinius papuošalus įkapėse, užfiksuotas freskas Trakų pilyje, prieina prie jam būdingos ir vėliau išplėtotos išvados, kad pagoniško meno kūriniai ir raštas buvo sunaikinti įvedant krikščionybę[39]. J. Basanavičiaus mintis apie tai, kad svetimtaučiai fanatikai, įvedant krikščionybę, išnaikino senovės lietuvių rašto ir meno paminklus, yra jo 1905 m. lapkričio pabaigoje „Vilniaus žiniose“ skelbto straipsnio „Apie lietuvių dailą ir raštą“ išvadose. Tą patį kartojo pirmosios lietuvių dailės parodos atidarymo proga sakytoje kalboje, kai krikščionybės įvedimą pavadino mirtinu kirčiu senovės lietuvių menui, kada beširdžiai sunaikinę dievų stovylas, didvyrių paveikslus ir visa, kas priminė stabmeldystę[40]. Vėliau daktaras kvietė lietuvių ornamentikos ištakų ieškoti priešistoriniuose laikuose, jos motyvai esą ne slaviški ar germaniški, o kilę pietinėse ir rytinėse žemėse – Mažojoje Azijoje ir Balkanų pusiasalyje, iš ten atgabenti jie išsiplėtojo, individualizavosi ir europinėje ornamentikoje užima atskirą nišą. J. Basanavičius gailestavo, kad ši sritis pačių lietuvių menkai tepažįstama, o Europoje beveik nežinoma, siūlė etnografams ir dailės tyrinėtojams ornamentus kopijuoti ir populiarinti, kad būtų panaudoti liaudies architektūroje ir puošyboje. Tokiam reikalui labai pasitarnautų albumo išleidimas[41].

1908 m. kovo 6 d. J. Basanavičius Lietuvių mokslo draugijos bibliotekos patalpose, pranciškonų vienuolyno mūruose, „teatrininkų kuopai“ – Mykolui Šleževičiui (1882–1939), Sofijai Kymantaitei (1886–1958), Jonui Jaunučiui Strazdui (1886–1972), Gabrieliui Landsbergiui (1852–1916), Marijai Putvinskaitei-Žmuidzinavičienei (1877–1959) – Julijaus Slovackio (1809–1849) istorinės dramos „Mindaugas“ vaidintojams, perskaitė pranešimą apie senovės lietuvių aprangą, gegužės 8 d. miesto salėje dalyvavo generalinėje repeticijoje, o 10 d. žiūrėjo spektaklio premjerą[42]. Vėliau G. Landsbergis rašė, kad rengtasi sąžiningai ir stropiai visą pusmetį, scenos mėgėjai negailėjo savo jėgų ir laiko, LMD bibliotekoje su daktaru ir kitais žinovais rimtai svarstyta apie kostiumus ir dekoracijas, jie netgi prižiūrėjo ir grimavimą. „Pasisekimas (žinoma, ne materialinis) buvo pilnas“, džiugiai priduria jis, bet „Vilties“ redaktorius Juozas Tumas (1869–1933) pakomentuoja, kad kai kurių artistų salėje nebuvo galima girdėti, nes kalbėjo per tyliai[43]. Premjera įvyko 1908 m. balandžio 27 d. Aštuonių paveikslų J. Slovackio istorinę tragediją režisavo Antanas Rucevičius (1880–1949) ir M. Šleževičius. Trumpoje recenzijoje „Viltyje“ pažymėta, kad tokio masto veikalas su daugybe sudėtingo charakterio veikėjų mėgėjams turėjo būti „neapgalimas“, tačiau jie garbingai atsilaikė, pasirodę Vilniaus miesto salėje. Spektaklis svetimtaučių akyse pakėlė lietuvių kultūrą[44]. J. Basanavičius, vėliau rašydamas apie „Živilės“[45] pastatymą, pripažino, kad scenos mėgėjų vaidybos lygis gerokai ūgtelėjęs, bet be galo stinga „tikrumo“. Šio spektaklio, kaip istorinės dramos, tikslas parodyti, ką vaizduojamos epochos žmonės veikė ir kaip gyveno, tai ir vaidintojai turi vilkėti anų laikų drabužiais, turėti būdingus epochai ginklus ir šarvus. Nors jų pasirinkimo galimybės ir susijusios su kukliais materialiniais ištekliais, bet dar daugiau su nežinojimu, kokie kostiumai dėvėti Lietuvoje įvairiose epochose. Ypač daktarui užkliuvo suplyšusi išversta skranda scenoje, kai viena artistė buvo apsitaisiusi puikiais brangiais rūbais, nors labai „moderniškais“. Istoriko Motiejaus Strijkovskio (1547–1593) kaip laukiniai aprašyti lietuviai neatitinka istorinės tiesos, mūsų kariai nešiojo šalmus ir skydus, panašius į lenkų ir vokiečių. Būtų gerai, kad lietuvių dailininkai, pasiremdami muziejų eksponatais, atkurtų protėvių šarvus, ginklus, aprangą, papuošalus. Taip pasitarnautų scenos meno ateičiai[46].

metai_2015_02_.png

1909 m. sausio 11 d. J. Basanavičius kalbėjo steigiant lietuvių „Rūtos“ klubą (istoriografijoje įsitvirtinęs pavadinimas – Vilniaus lietuvių kultūros draugija „Rūta“), kuriame lankydavosi kas trečią ketvirtą vakarą, nepraleisdamas čia vykstančių lietuviškų spektaklių, paskaitų, koncertų ir minėjimų. Lietuviškai kalbėti policija buvo uždraudusi. Daktaras apžvelgė visų lietuvybės institucijų veiklą, teigė, kad ir mažiausia iš jų yra reikalinga ir pageidaujama, tuo labiau klubas, tapsiantis ne tik pasilinksminimų ir pramogų vieta, nes čia plėtosis ir lietuvystė Vilniuje. Perfrazavo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos šūkį: „Lygybė, brolybė ir meilė!“ Pridūrė, kad „gyvename ant tautos kapų“, todėl turi rūpėti ne tik vilniečių lietuvių vienijimas ir tarpusavio draugiškų jausmų gaivinimas, bet ir lietuvių kalbos išlaikymas bei puoselėjimas, be ko sunyksime. Baigdamas citavo indų patarlę: „Metalai vienijasi, nes tirpsta, žvėrys ir paukščiai – su kokiu nors tikslu, kvailiai – baimės ir godumo dėlei, gerieji – pažinę vienas kitą“[47]. Naujos Vilniaus lietuvių kultūros draugijos iniciatorius M. Šleževičius pakiliai kalbėjo, kad tikslas – vienyti ir kultūriškai kelti Vilniaus ir jo apylinkių lietuvius. Metinis nario mokestis – ne mažiau keturių rublių. „Rūta“ rengs vaidinimus, koncertus, šokių vakarus, paskaitas, vaikų vakarėlius. Viskas turėtų vykti tik lietuviškai. Bus skaitykla ir bufetas be alkoholinių gėrimų, svečiai galės žaisti šachmatais, biliardą, tačiau kortomis ne. Įsirašė šešiasdešimt šeši asmenys. Per dvylikos valdybos narių rinkimus daktaras Andrius Domaševičius gavo keturiasdešimt du balsus, M. Šleževičius – trisdešimt aštuonis, J. Basanavičius – trisdešimt. Išskirtinis momentas: į valdybą pateko inteligentų, amatininkų ir darbininkų atstovai[48]. Po dviejų dienų klubo valdybos posėdyje suaukota šimtas rublių, o sausio 31 d. įrašą kalendorėlyje papuošė jos antspaudu[49]. Kitų metų birželio 20 d. įvykęs visuotinis susirinkimas konstatavo veiklos menkėjimą ir narių atšalimą. Iki balandžio 1 d. įvyko trisdešimt trys vakarai, daugiausia šokių, keturios paskaitos, nesisekė su choru, nors chorvedžiui kas mėnesį mokėjo po dvidešimt rublių. Atšalimą rodė keletas dėl kvorumo neįvykusių valdybos posėdžių, šešiasdešimt septyni nariai nesusimokėjo nario mokesčio. Valdyba nutarė patrigubinti chorvedžio atlyginimą, jis turėjo vadovauti chorui, fortepijonu groti šokiuose, be to, galėtų būti Šv. Mikalojaus bažnyčios vargonininku. Pusė pelno iš vakarų paskirta Vilniaus lietuvių dviklasei mokyklai. J. Basanavičius liko valdyboje, kaip jos nariui tekdavo pabudėti rengiamuose vakaruose. Po pakilių pirmųjų metų veikloje sekė atoslūgis, tačiau tikslas kultūrinti Vilniaus lietuvius darbininkus liko prioritetinis[50]. „Rūta“ veikė iki 1915 m., turėjo vokalinį, instrumentinį ansamblius, šokių, vaidintojų būrelius. 1910 m. pavasarį scenos mėgėjai įkūrė Vilniaus artistų mėgėjų būrelį, veikusį savarankiškai, o rugsėjo 20 d. susivienijo į Vilniaus lietuvių artistų sąjungą. Jos iniciatyva šeštadieniais rengdavo spektaklių premjeras, o sekmadieniais papigintais bilietais pakartodavo darbininkams. Chorui priklausė apie penkiasdešimt narių, jo repertuarą sudarė M. K. Čiurlionio, Juozo Naujalio, Miko Petrausko ir kitų lietuvių kompozitorių kūriniai. 1913 m. „Rūtos“ draugijos choras su simfoniniu orkestru buvo pajėgus atlikti M. K. Čiurlionio kantatą „De profundis“, kitąmet įdainavo dvidešimt dainų plokštelėse.

Dabar Gedimino prospekto 22 name, kur „Rūtos“ išsinuomotose patalpose 1909–1914 m. vyko intensyvus miesto ir jo apylinkių lietuvių meninis gyvenimas, yra įsikūręs Vilniaus mažasis teatras. Žiūrovų salė tebeturi unikalias stiklo blokelių lubas, Mažojo teatro scena, skirtingai nei visų kitų ne juoda, o šviesi.

Taigi J. Basanavičius, nelaikydamas lietuviško meno kūrimo pirmaeiliu tautinio judėjimo uždaviniu, pirmenybę teikė Lietuvių mokslo draugijos tikslams, tačiau buvo tvirtai įsitikinęs, kad tautosakos, etnografijos ir istorijos tyrimai, atsiribojant nuo lenkiškosios tradicijos, turi padėti profesionalioms tautinės kultūros sritims įgyti giluminių sąsajų su liaudies menu ir pagrįsti jų raišką tautine dvasia.

 


[1]Diksi [Vytautas Bièiûnas?]. D-ro Basanavièiaus kûdikystës draugai // Sekmadienis. – 1935. – Birželio 23. – Nr. 25. – P. 3.

[2] D-ro Jono Basanavièiaus autobiografija. – Vilnius: Lietuviø mokslo draugija, 1936. – P. 18.

[3] VUB RS. – F1-D468. – L. 1, 13, 17, 40.

[4]Šliûpas J. Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai: raszliszka perývaùga parengta Lietuvos Mylëtojo. – Tilžë: kaszta Baltimorës M.D.L.M. draugystçs, 1890. – P. 175.

[5] LLTI BR. – F2-61. – Lapai nenumeruoti.

[6] LLTI BR. – F2-63. – Lapai nenumeruoti.

[7] LLTI BR. – F2-1. – Lapai nenumeruoti.

[8] LLTI BR. – F2-2205. – L. 37. Pažodinis Vytauto Vanago vertimas.

[9] LLTI BR. – F2-38, 40. – Abiejø užrašø knygeliø lapai nenumeruoti.

[10] LLTI BR. – F2-678. – Lapai nenumeruoti.

[11]D-ras Basanavièius. Ruduo Lietuvoje // Viltis. – 1909. – Lapkrièio 25. – Nr. 137. – P. 3.

[12] LLTI BR. – F2-6. – Lapai nenumeruoti.

[13]Mikšytë R. Antanas Baranauskas. – Vilnius: Vaga, 1993. – P. 69.

[14]Baranauskas A. Raštai. I. Poezija. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 486.

[15]Sapalius J. Kritika bei bibliografija // Vienybe lietuvininku. – 1892. – Vasario 10. – Nr. 6. – P. 73.

[16] VUB RS. – F1-D1200. – Lapai nenumeruoti.

[17] VUB RS. – F1-D305. – L. 1–5.

[18]Pietaris V. Iš mano atsiminimø. – Chicago: spauda „Lietuvos“, 1905. – P. 7–8.

[19]Basanavièius J. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Vaga, 1970. – P. 809.

[20] LLTI BR. – F2-63. – Lapai nenumeruoti.

[21] LLTI BR. – F2-29, 31, 40. – Užrašø knygeliø lapai nenumeruoti.

[22] LLTI BR. – F2-30. – Lapai nenumeruoti.

[23] D-ro Jono Basanavièiaus autobiografija. – P. 107.

[24]Vileišis P. Rinktiniai raštai. – Vilnius: LLTI, 2004. – P. 593.

[25] LLTI BR. – F2-27. – Lapai nenumeruoti. Kalbos juodraštis ir vertimas á rusø kalbà: ten pat – F2-1970. – L. 1–5.

[26] O. Pl. Puidienës-Vaidilutës užrašai. Praeities šešëliai // Lietuvos žinios. – 1938. – Rugpjûèio 16. – Nr. 153. – P. 6.

[27]Grinius K. Atsiminimai ir mintys, II. Antrasis leidimas. – Marijampolë: Piko valanda, 2006. – P. 221.

[28] Pirmosios lietuviø dailos parodos atidengimas // Vilniaus žinios. – 1906. – Gruodžio 28. – Nr. 289. – P. 1–2.

[29] Dailës draugijos susirinkimas // Lietuvos žinios. – 1915. – Kovo 11. – Nr. 29. – P. 2.

[30]J Bs. Apie „Wai pabuski, o Lietuwa...“ // Lietuwiszka ceitunga. – 1882. – Rugsëjo 5. – Nr. 36. – P. 1–3.

[31]D-ras Basanaviczius. Lietuviu abrozai ant parodos // Vienybe lietuvininku. – 1897. – Spalio 21. – Nr. 42. – P. 501.

[32]Birsztonas J. Isz keliones. Krokavoje, 17.VI.98 // Vienybe lietuvininku. – 1898. – Liepos 21. – Nr. 29. – P. 347–348.

[33]Birsztonas J. Gromata isz Berlyno // Vienybe lietuvininku. – 1891. – Liepos 29. – Nr. 30. – P. 357–358; Rugpjûèio 12. – Nr. 32. – P. 379.

[34]Iks. Prie Pijaus Veliuoniškio (lenk. Weloñskio) biografijos // Viltis. – 1910. – Kovo 17. – Nr. 31. – P. 3.

[35]Lauèkaitë L. Nacionalinës dailës istorijos rašymas: XX a. I pusës strategijos // Meno istorija ir kritika. – 2011. – T. 7. – P. 89.

[36]Basanavièius J. Dvi prakalbos, pasakytos atidarant pirmàjà lietuviø dailës parodà Vilniuje 1906 m. gruodžio 27 d. // Basanavièius J. Rinktiniai raštai. – P. 721–724.

[37]Basanavièius J. Apie „tautadailæ“ IV-je Lietuviø dailës parodoje // Viltis. – 1910. – Balandžio 7. – Nr. 40. – P. 2.

[38]Ex-lituanas. Apie lietuviø kliubà Vilniuje // Vilniaus žinios. – 1905. – Rugsëjo 13. – Nr. 222. – P. 1–2.

[39]Basanavièius J. Apie senovës lietuviø dailà ir raštà // Vilniaus žinios. – 1905. – Lapkrièio 10. – Nr. 264. – P. 2–3; Lapkrièio 16. – Nr. 269. – P. 2–3.

[40] Pirmosios lietuviø dailos parodos atidengimas // Viltis. – 1906. – Gruodžio 28. – Nr. 289. – P. 1–2.

[41]Basanavièius J. Apie „tautadailæ“ IV-oje Lietuviø dailës parodoje // Viltis. – 1910. – Balandžio 16. – Nr. 44. – P. 2.

[42] LLTI BR. – F2-28. – Lapai nenumeruoti; D-ro Jono Basanavièiaus autobiografija. – P. 104.

[43]Žemkalnis. Teatro reikalais. II // Viltis. – 1909. – Gegužës 6. – Nr. 51. – P. 2.

[44] „Mindaugis“ Vilniaus teatre // Viltis. – 1908. – Balandžio 30. – Nr. 49. – P. 4.

[45] Tai Vinco Nagornoskio (1869–1939), aplenkëjusio siuvëjo ir dramaturgo iš Vištyèio, emigravusio á Amerikà, istorinë tragedija „Živilë, duktë Karijoto“. Anot J. Tumo, jis buvo pavëlavæs romantikas aušrininkas, savo kûrybine technika ir tematika artimas Aleksandrui Fromui-Gužuèiui, dramos neblogiausiai sueiliuotos, jei pašonëje bûtø turëjæs patyrusá režisieriø patarëjà, kai kuriø jo veikalø kupiûruoti nereikëtø (Tumas J. Dramaturgas Vincas Nagornoski // Naujoji Romuva. – 1932. – Balandžio 3. – Nr. 14. – P. 327).

[46]Basanavièius J. Daugiau tikrumo mûsø scenoje ir kostiumuose // Viltis. – 1909. – Sausio 30. – Nr. 12. – P. 3.

[47] LLTI BR. – F2-576. – L. 3.

[48] Gira L. Ásteigiamasai „Rûtos“ susirinkimas // Viltis. – 1909. – Sausio 14. – Nr. 5. – P. 1.

[49] LLTI BR. – F2-29. – Lapai nenumeruoti.

[50]M. Sl.[Mykolas Šleževièius]. „Rûtos“ nariø visuotinas susirinkimas // Lietuvos žinios. – 1910. – Birželio 23. – Nr. 49. – P. 3–4.