„Metų" anketa

 

1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kuriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate ją ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?

3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?

 

LIUTAURAS DEGĖSYS

 

1. Rašytojo vaidmuo – nepasikeitė. Rašytojas savo kūryba, savo asmeniu ir savo likimu gali pademonstruoti, kad galima gyventi kitaip. Kad kūrybiškumas yra kasdienio gyvenimo elementas. Kad kūrybiškumas įmanomas ir privalomas ne tik Kūrėjams Profesionalams – ir tik Specialiu Kūrybai Skirtu Laiku. Kad visas žmogaus gyvenimas yra kūryba: savo santykių, savo gyvenimo – paties savęs kūrimas. Su visa atsakomybe: ką pasidarysi iš savęs – tą ir turėsi.

Perskaičius gerą kūrinį, apima įkvėpimas – nebūtinai skatinantis rašyti, tapyti, groti ar dainuoti – įkvėpimas keistis, stebėtis, ilgėtis, norėti. Supranti, kad kartojimas yra beprasmis. Kad kartojimas negali būti nei mokymosi, nei mokslo, nei gyvenimo motina. Nes gyvenimo prasmė yra kūryba ir kitimas, netikėtumas, neapibrėžtumas ir laisvė. Jeigu rašytojas tik kartoja tai, kas jau seniai atrasta, jeigu jis yra kaip visi, jeigu jis rašo taip, kaip reikia rašyti, jis formuoja nuostatą, kad visiems irgi reikia kartotis. Jeigu toks besikartojantis rašytojas susilaukia sėkmės – tai dar blogiau, nes jis savo pavyzdžiu lyg ir kalba kitiems: „Žvelkite, aš buvau toks, kaip visi, aš buvau toks, kokio reikia, – ir matote, kaip man pasisekė. Jūs irgi būkite tokie, kokių reikia, – ir jums taip pat pasiseks.“

Deja, yra nemažai rašytojų, kurie – sąmoningai ar nesąmoningai – atlieka būtent šitą – įkasdieninimo, santykių sureguliavimo, asmenybių niveliavimo funkciją. Tai per juos reiškiasi toji – kaip Jūs savo klausime sakote – „šiuolaikinio pasaulio dvasia“ – asmens ir asmenybės naikinimo, žlugdymo, suvienodinimo dvasia. Ap-rašinėdami tikrovę, at-pasakodami pasaulį, žodžių mantromis atkartodami tai, kas „buvo“ ir „yra“, tie rašytojai formuoja nuostatą, kad yra dalykai, kurie „turi būti“. Aišku, kad turintis jautresnę klausą ir kalbos jausmą žmogus greitai atpažįsta tokias „kūrybas“ iš štampų ir pasikartojimų. Blogiau yra su tais, kuriems tokia kūryba formuoja skonį. Kuriems tokia kūryba yra tiesiog meninio skonio gadinimo kampanija. Net poezijoje pradeda įsivyrauti ap-rašinėjimas, „что вижу – то пою“ principas. Bėda ta, kad realizmo idėjas ap rengus net ir moderniausiomis formomis realizmo principai nepasikeičia. Pačioje pradžioje tenka apsispręsti: arba mes dauginame tą pačią realybę, ap-rašinėdami, perdirbinėdami, transformuodami, dekonstruodami ir perkonstruodami ją, arba kuriame naujas – neegzistavusias menines realybes. Arba kūryba yra per-kūrimas – perdirbant medžiagą – kuriant kažką – iš kažko. Arba yra dalykai, kurie atsiranda iš nieko. Tenka rinktis vieną iš dviejų variantų: arba pasaulis yra padarytas iš molio, iš šonkaulio, iš dulkių (ir tuomet tai aukšto lygio amatininkystė), arba pasaulis yra sukurtas iš nieko. Arba atsiranda puikiai perdirbti, bet jau buvę dalykai („sukurti“), arba atsiranda tai, ko niekada nebuvo.

2. Kontekstas visuomet yra galinga jėga. Kontekstas diktuoja interpretaciją. Plačiausia prasme kontekstas ir yra toji fakto (teksto) interpretavimo teorija, be kurios negali to fakto (teksto) suvokti, arba atvirkščiai – tai teorija, kuri priverčia pamatyti šitą faktą (tekstą) būtent taip, o ne kitaip. Kaip aš sakau, kas yra grybas – sprendžia ne grybas, bet grybautojas. Du grybautojai, susitikę miške su pilnais krepšiais grybų, gali niekinamai apžiūrinėti vienas kitą, nes skiriasi jų interpretacijų kriterijai. Vienam atrodo, kad kito grybautojo grybai yra net ir visai ne grybai, nes neatitinka jo aukštų grybavimo kriterijų. O kitas įsitikinęs, kad tas baravykų estetas „grybauja“, kai nerenka raudonikių ir rudmėsių. Atkreipkime dėmesį, kad grybautojai, remdamiesi savaisiais „grybo“ kriterijais („Ūmėdė – prastas grybas“, „Gražuolė musmirė – visai ne grybas“) pradeda vertinti ne tik grybus, bet ir vienas kitą: „Koks ten iš jo grybautojas – lepšių prisirinko.“ Įvertinus asmenį pagal jo nesugebėjimą pasirinkti teisingą kriterijų ir manant, pavyzdžiui, kad grybavimas yra esminė, labai svarbi žmogaus savybė, galima pradėti abejoti, ar tik nesugebėjimas grybauti nėra rimtas asmenybės trūkumas. Įdomiausia, kad tokie kriterijų „gryninimo“ mechanizmai veda visai ne prie teorinių, o visai priešingai – prie empirinių ginčų. Du grybautojai niekaip negali pripažinti vienas kito kriterijų. Pasiūlymas teoriškai analizuoti grybavimo kriterijus neišvengiamai traktuojamas kaip asmens įžeidimas („Ak, tu mano grybų nepripažįsti, tai tu pats esi ne grybautojas ir todėl mano – grybautojo – asmeninis priešas“).

Teoriniame ginče galėtų išgelbėti distancija, bet empirikoje netgi pasiūlymą susikurti distanciją tikras grybautojas traktuoja kaip įžeidimą. Jeigu grybavimas (krepšinis, politika etc.) yra – „religija“, tai ironija suprantama kaip įžeidimas, pajuokavimas – kaip tyčiojimasis, teorinė analizė – kaip nepagarba asmeniui ir priekabiavimas. Man atrodo, kad distancijai susikurti yra puikių stilistinių figūrų. Autorefleksija, juodasis humoras, ironija, sarkazmas, reductio ad absurdum principas – yra mano mėgstami literatūros instrumentai. Poezijoje – paradoksas, melancholija, perdėtas, akcentuojamas romantizmas, hiperboliškas tragizmas – yra puikūs distancijos kūrimo metodai. Pavydžiu tiems, kurie gali be distancijos pasinerti į gyvenimą – „tiesiog gyventi“ – ir tiems, kurie taip paprastai ir žaviai tampa rašytojais – „tiesiog rašydami“, ir dažniausiai – „apie gyvenimą“. Pavydžiu, bet – nepateisinu. Man jie neįdomūs.

Kontekstai yra neišvengiami, tik būtų gerai, kad jų būtų kuo daugiau ir kuo įvairesnių. Tada atsirastų būtinybė įvertinti kurį nors kontekstą kito konteksto požiūriu. Atsirastų galimybė vieną ir tą patį kūrinį įvertinti skirtinguose kultūriniuose kontekstuose. Neduok Dieve, išaiškėtų, kad lietuviškuose kontekstuose visi lietuviški tekstai yra visai neblogi. Reikėtų pasižiūrėti, kaip jie atrodo kitų kultūrų ir kitų kontekstų fone. Dirbant su studentais, kūrinių analizei taikant įvairias tekstų skaitymo ir interpretavimo strategijas, ypač modernesnes arba postmodernesnes, išaiškėja, kad tuose kūriniuose beveik nieko nėra, kad geriausiai tie kūriniai atrodo, kai taikome jiems kritinio ar vos ne socialistinio realizmo kriterijus, nes juose atvaizduota ir ap-rašyta kažkokia mitinė istorinė ar fiktyvi XX amžiaus „realybė“. Ir jokių kitų teksto skaitymo ir interpretavimo taktikų ir strategijų jiems pritaikyti tiesiog negali.

3. Nereikia „gintis“ nuo platesnių kultūrinių kontekstų. Niekas čia nieko nepuola. Blogiausia būtų sukurti tokią imunizuotą, uždarą, savipakankamą kultūrinę realybę, kuri sugebėtų „apsiginti“ nuo išorės pasaulio poveikių. Kaip tik pažeidžiamumas – nesugebėjimas apsiginti nuo pasaulinių kultūrinių infekcijų – reikštų sugebėjimą atsinaujinti ir pasikeisti. Tiek žmogui, tiek ir kultūrai labai pavojingas yra sugebėjimas užsidaryti, sterilizuotis, išsitobulinti ir pajusti savo vertę, savo unikalumą ir galbūt net pranašumą prieš kitas kultūras. Manau, kad šiandien reikia galvoti, kaip praturtėti patiems ir praturtinti kitus, verdant pasaulinių kultūrų košės katile. Tik susimaišius kultūrų skysčiams atsiranda kultūros infekcijų galimybė, atsiranda galimybė susirgti kitomis kultūromis, užsigrūdinti ir tapti stipresniam.

 

RIMANTAS KMITA

 

1. Rašytojas yra multifunkcinis daiktas. Jis gali versti, redaguoti, dirbti žurnalistinį darbą radijuje, televizijoje ar teikti rašytinius tekstus apie tai, kokia yra rašytojo vieta mūsų laikų visuomenėje. Rašytojas gali posėdžiauti, gali dalyvauti įvairiuose projektuose, taip pat ir šokių. Rašytojas gali dirbti lentpjūvėje, auginti bites, dėstyti aukštojoje arba ne tokioje aukštoje mokykloje, rašyti kalbas prezidentams arba scenarijus liaudies pramogoms. Net ir šiais laikais rašytojas gali eiti politikon arba bent jau aktyviai įsilieti į visuomeninius judėjimus už arba prieš visokius reikalus.

Bet visi multifunkciniai prietaisai tas funkcijas atlieka labai vidutiniškai. Geriausiai konkrečią funkciją atlieka tam skirtas prietaisas. Geriausia, kai rašytojas rašo, visuomenei geriausia, kai pasirodo gera knyga. Tada visuomenė skaito ir mąsto, kas ji ir kaip ji yra. Jokios naudos iš to nėra, bet be knygų tos visuomenės kaip ir nebūtų apskritai. O šiuolaikinis pasaulis yra visose gerose knygose, nesvarbu, ar apie ėjimą Provanse, ar apie viešumos baimę, ar apie pokario dramas, ar tiesiog apie žmogun plūstančius pasaulius. Geros knygos nesensta (skirtingai negu karinė technika), geros knygos sukuria tai, vardan ko verta net eiti kariauti. Ir tos geros knygos paprastai nėra nei receptai, nei patarimai, kaip mylėtis, ir net ne įspūdžiai iš kelionių.

2.–3. Jeigu „Metų“ redakcijai atrodo, kad kontekstas atlieka cenzūros funkciją, tai ji gyvena kosmose. Galėtume įsivaizduoti, kad ten nėra nei konteksto, nei tuo labiau cenzūros. Ten turėtų būti ramu. Bet žemėje kontekstas visuomet buvo, yra ir greičiausiai niekur nedings. Bet kas kur nori, tas ten ir gyvena.

Lygiai kaip kas kuria kalba nori, moka, gali, ta ir rašo. Rusiškai, kiniškai, angliškai, nors ir lenkiškai. Bet ar rašydamas kita kalba jis puola lietuvių kalbą ir literatūrą? Miegu ramiai, galvoju lyg ir lietuviškai, jokių dūrių į šonus nejaučiu. Pasitaiko visai gerų, smagių knygų, parašytų lietuviškai. Neabejoju, kad tokių bus ir ateityje, gal net kosmose. Tiesą sakant, turbūt nebuvo tokio laiko Lietuvos istorijoje, kai turėjome tiek leidžiamų knygų lietuviškai – ir verstinių, ir vietinių autorių. Visi skaito ką nori. Nori – Čekuolį, nori – Jakučiūną. Per Vilniaus knygų mugę sunku būtų įsivaizduoti, kad Giedra Radvilavičiūtė ar Sigitas Parulskis nesurinktų pilnos 5.1 salės. Mindaugo Nastaravičiaus sugužėjo pasiklausyti kone pilna 5.3 salė. Ir tai šiais laikais, kai sakoma, kad poetai rašo tik saujelei savo draugų, kolegų ir priešų (t. y. keliems recenzentams).

Daugybė žmonių domisi lietuvių literatūra, bet dar daugiau ja nesidomi. Paskutinį kartą girdėjo apie ją mokykloje ir to jiems užteko. Tai yra problemėlė, kuri, kaip ir visos – išsprendžiama, jeigu yra noro, laiko, sugebėjimų ir, nepabijokime to žodžio, pasišventimo.

Klausiate apie kontekstą, kuris yra ir cenzūra, ir laiko dvasia. Tai cenzūra ar dvasia? Ką man kalbėti?

 

SELEMONAS PALTANAVIČIUS

 

1. Taip, ta magiškoji dvidešimto ir dvidešimt pirmo amžių sandūra... Kai kas iš jos daug ko tikėjosi ir laukė, o ji tam tikru požiūriu pasirodė panaši į horizonto liniją: gali vytis, gali bėgti, o jei pavysi – pamatysi, kad ten nieko nėra. Pats savaime XXI amžius nieko neatnešė, ypač kultūrai. Bent jau jis neturi gebėjimo pats materializuotis į naują kūrėjų pulką, į naujas knygas, kokių nebuvo ką tik, bet – jau prabėgusiame XX amžiuje...

Kad ir kaip skeptiškai vertintume šią ribą, tačiau galvojimo ir kalbų apie ją generuota energija kažkaip veikia. Rašytojai – jautrūs kūrėjai, galbūt – per jautrūs, todėl niekieno neprašyti ir neįpareigoti sau visada susikrauna pelnytas ar savo įsivaizduojamas atsakomybes už laikotarpį, už didelį ir mažą žmogų. Koks rašytojo vaidmuo dabartinėje epochoje? Tačiau tu, gerbiamasis, parodyk tą rašytoją, o tada visi ieškosime atsakymo apie jo vaidmenį. Tiesa, jeigu pavyks nutverti rašytoją, nebūtinai jį suvesime su naujausiais laikais ir nūdiena: daugelis kūrinių gimė paskatinti anaiptol ne šiandienos įspūdžio. Ne paslaptis – nauja, „dar šilta“ medžiaga labai sunkiai valdoma ir literatūros kūrinio pagrindu tampa retai.

Būtų neatsargu vertinti naujausius (bent jau XXI amžiuje išleistus) kūrinius šiuolaikinio pasaulio dvasios atspindėjimo aspektu. Paprasčiau ieškoti bendros linijos, bandančios vesti prie nūdienos temų. Ir dar kartą tenka daryti žingsnį atgal: patys pastebimiausi naujausi kūriniai veda mus nors ir netolimon praeitin, bet – ne ant rūkstančios šios dienos gyvenimo pakylos. Tiesą sakant, toks siekis – kalbėti apie tai, kas vyksta dabar, man atrodo pritemptas, primenantis dabar labai pamėgtos „žinių rinkimo“ formos pavyzdį: siuntinėti bet kokias anketas visiems be išimties internetinėje erdvėje prieinamiems respondentams ir atsainius jų atsakymus vėliau „prakišti“ kaip ypatingos vertės darbą. Tokių anketų, klausimynų begalės, jauni žmonės nesibodi jų siuntinėti ir lipdyti pagal jiems jau žinomą atsakymą pritemptų darbelių. Nenoriu tokių vertinimų mūsų literatūroje. Čia kaip su ta suvalkiečio sriuba: jei nori vakarykštės, ateik rytoj. Luktelkim, gal po dešimtmečio turėsime ką nors pastebimesnio iš XXI amžiaus pradžios, būsime su tuo susigyvenę ir galėsime vertinti: ši literatūra tada atspindėjo laikotarpio dvasią ar ne?

2. Kur tas baisusis cenzorius – su variu apkaustyta pensnė , ūsais ir rūškanom traiškanotom akimis? Jis tikriausiai sėdi prie pluošto šviesių žmonių parašytų kūrinių ir darko juos, bandydamas įlieti savo pikto kraujo ar bent kitaip nulemti jų likimus. Gal jūs kitaip įsivaizduojate šį žmogų (kodėl tik žmogų, visą sistemą), tačiau kažkas panašaus buvo. Kai kas sako, kad yra ir dabar, tik ta pensnė pakeista vėžlenos akiniais, dailia šukuosena ir neatrodo tokia atgrasi. Tačiau raudonas pieštukas daro tą patį darbą. Pala, suturės mane bet kas – tačiau to jau nebėra. Cenzūros neliko! Formaliai neliko...

Ar visi kūrėjai jos bijo... ar visi mano sukuriantys tai, ką kas nors galėtų drausti, pagaliau – riboti šių kūrinių skelbimo laisvę? Mano galva, pati didžiausia yra nematoma, ore (net ne literatūros kontekste) tvyranti cenzūra, kuri kiekvienoje šalyje, kiekvienoje tautoje ir kiekviename mentalitete yra vis kitokia. Ją galėtume vadinti savicenzūra , tačiau toks apibūdinimas neatitiktų esmės. Cenzūra kai kam dingojasi ir visuomenės neigiamas žvilgsnis, ir seniai pasikeitęs skaitytojo (jei kalbame apie literatūrą) požiūris į pasaulį. Žinoma, yra dalykų, kuriuos iš dalies galėtume vadinti moralės normomis... tačiau ir to nepakaks. Dar yra kitos nerašytos normos: euroatlantiniai įsipareigojimai, geopolitinės realijos, tautos santykis su daugeliu gyvenimo dalykų. Jei iškrisi iš šio konteksto, visada manysi esąs atsidūręs prieš tą varinį pensnė . Tačiau iš tikrųjų niekam tavo pasikraipymai tarp visokių normų nerūpės, rašyk, ką begeidi, svarbu, kad tik protas imtų viršenybę.

Ką reikėtų apžaisti? Save? Ar kitus? Jeigu Jūs klausiate norėdami sužinoti, ar aš moku savo kūriniuose ką nors „apžaisti“, t. y apgauti, galiu tiesmukai atsakyti: nemoku. Ir nemanau, kad to reikia. Nebūkim paklusnūs nei vieniems, nei kitiems. Būkim savimi visur – gyvenime ir kūryboje. Taip bus išnaikinti visi cenzoriai. Kartais prisimenu savo vaikystę ir vieną berniukų pomėgį: erzinti aviną. Aišku, netikęs sumanymas, to nereikėjo nei avinui, nei mums. Tačiau mums buvo smagu erzinti, avinui – mus vaikytis. Ar kas iš to išėjo? Mums – nieko... Tačiau tėvai mus gąsdino ir sakė, kad jeigu avinas bus didesnis, greitesnis, o mes žioplesni, teks vežti pas chirurgą ir gipsuoti kojas. Ar tas avinas buvo cenzorius, o mes – kūrėjai? Ne, tai buvo tik žaidimas, to avino seniai nėra, o mes užaugom ir mokom būti budrius savo vaikus ir anūkus.

Ir dar. Kontekstas savaime nebėra blogis. Jį kuriam mes patys, taigi – suprojektuojam, suponuojam. Tada nepasiruošę neriam tarp jo spyglių. Jeigu žinom, kad jis yra, ir nutuokiam, koks jis, apsigaubkim geresniais kailiais. Tačiau protas visada turi išlikti. Net po šarvais.

3. Pasaulis yra daug didesnis už mūsų gebėjimą įsilieti į jį. Kultūriniu ir kalbiniu požiūriais jis gilesnis, turtingesnis, dažnai – baugus lyg vandenynas. O mes?.. Visai nesvarbu, kurioje vandenyno pakrantėje tu esi; svarbu – kas tu. Tokią paralelę matau kalbėdamas apie kalbos naudojimą saviraiškai ir kūrybai.

Nereikia būti dideliu žinovu, kad suprastum, jog rašyti ne savo gimtąja, kaip pasauly įprasta sakyti – „ne motinos kalba“, yra be galo sudėtingas dalykas. Daugeliui tas apskritai neįveikiama ir tai nepriklauso nuo jų pačių pastangų: tiesiog ne kiekvienas (arba – tik labai retas) turi gamtos ir tėvų duotą dovaną jausti kalbą, suvokti ją kaip instrumentą.

Tokių atvejų būna – klasikinis pavyzdys yra garsusis „Lolitos“ autorius Vladimiras Nabokovas, vėlesniuosius kūrinius rašęs angliškai. Jo asmens (ne kūrybos) tyrinėtojai turi atsakymą: V. Nabokovas buvęs ypatingos psichinės būsenos, negalėjęs išmokti vairuoti automobilio ir daryti kitų elementarių dalykų, tad svetimos kalbos „atradimas“ jam buvo savotiška mankšta. Tai pasiekiama ne kiekvienam. Tačiau mes negalime drausti ar kitaip varžyti šių bandymų: kiekvienas gali rašyti kalba, kuri jam artima, kuria jis mano save realizuojąs. Jeigu tai nėra vaikiškas paikiojimas ir noras pasirodyti, o rimtas veržimasis į pasaulį, turint ką jam pasakyti, leiskime visiems augti.

Na, o gintis – ar yra nuo ko? Labai dažnai bandymai kažką kurti ne savo kalba, klasiko žodžiais, primena „augylos nebrendylos“ proto mankštą. Tačiau galime būti ramūs: į anglakalbės auditorijos vandenyną šis nežinomos vertės lašas vargu ar pateks, o jeigu taip atsitiktų, jis įtakos visam literatūros fonui nedarys. Tačiau galime klausti ir kitaip: o gal mes turime rūpintis, nes neteksime autorių, kurie galėjo krestelėti stagnuojančią lietuvių literatūrą? Vargu... Tačiau jeigu taip ir atsitiktų, savim abejojantis ir kelio ne literatūroje, o savyje ieškantis autorius gali pabandyti tai įrodyti ar paneigti savo pavyzdžiu.

Būtų naivu kalbėti, kad didžiausia literatūros vertė – tautiškumas. Istorija įrodė, kad tikroji literatūra be jokių pastangų peržengia sienas ir tautų mąstymo ribas. Nuo kitko apsaugo ta pati istorija – ne viskas, kas parašyta, išliks visą knygos amžių – gali būti, kad daugelio šių kūrinių dvasia mirs taip ir nepasiekusi jai kelto tikslo ir skaitytojo. Ne visa literatūra gali būti sėkmingai verčiama į kitas kalbas ir sulaukti pasisekimo; pažymėtųjų „amžinybės ženklais“ ne tiek daug. Namų virtuve kvepianti informacija tokiu reiškiniu apskritai tapti negali.

Taigi – ar turi mus, rašytojus, gąsdinti intarpai kitomis (kodėl tik anglų?) kalbomis, ar kiekvienas, bandantis kurti jam svetima kalba, turi būti vertinamas bent jau kaip keistuolis? Leiskime eksperimentuoti, tegul visi parodo, kas esantys. Gal ir tarp mūsų tyliai bręsta lingvistiniai galiūnai, kurie kada nors bus cituojami ir rodomi pavyzdžiu? Nuoširdžiai to norėčiau sulaukti.