tekstai.lt

Inga Milčiūtė. Susigūžusios vaikystės liudijimai (A. Veiknio „Paukštuko liudijimai“)

Recenzijos, anotacijos

 

b_200_317_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_vasaris_Aivaras_Veiknys._PAUKŠTUKO_LIUDIJIMAI.jpg

Aivaras Veiknys. PAUKŠTUKO LIUDIJI­MAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos lei­dykla, 2014. – 128 p.

Aivaro Veiknio „Paukštuko liudijimai“ – antras poeto bandymas įsitvirtinti literatūriniame pasaulyje. Prieš septynerius metus išleista poezijos knyga „R aktai“ nepaliko ryškaus įspaudo, todėl literatūrinis portretas lipdomas iš naujo, ryškinami individualūs kūrybos bruožai, kokių pritrūko pirmojoje eilėraščių knygoje. Ten poetinės kalbos autentiškumą nustelbė autoritetų ir poetinių patirčių kartotės. Šįkart pavyko kiek geriau. 2014 m. Poetiniame Druskininkų rudenyje A. Veikniui skirta Jaunojo jotvingio premija, suteikianti „Paukštuko liudijimams“ geriausios pastarųjų dvejų metų jauno kūrėjo poezijos knygos vardą.

Ketvirtojo viršelio anotacijoje teigiama, kad „Paukštuko liudijimai“ yra fotografavimo poetinis žanras“. Nors tikrų fotografijų eilėraščių knygoje nėra, ją skaitant randasi jausmas, tarsi vartytum kažkieno asmeninį nuotraukų albumą. Taip yra dėl autoriaus sumanymo poetine kalba imituoti fotografiją – vaizdus transformuoti į žodžius. Sumanymas įdomus, bet nenaujas, todėl mintis apie poetinės kalbos kartojimąsi A. Veiknio knygoje išlieka.

Knygą sudaro keturi skyriai: „Vasaros griuvėsiai“, „Budėjimas dviese“, „Vaizdas pro langą“, „Giesmės gimimas“. Tai savotiškas lyrinio subjekto brandos kelias: pradžioje jis dar yra vaikas, vėliau augant pradeda rūpėti kiti dalykai, kol paaiškėja, kad ratas apsisuko – dabar jis pats yra tėvas, taigi skaitytojas gali matyti suaugusiojo reflektuojamus vaikystės įvykius. Žvelgdamas į savo gyvenimą iš naujos perspektyvos, lyrinis subjektas netgi sugeba atleisti praeities nuoskaudas.

Nors „nuotraukose“ aiškus lyrinio subjekto virsmas iš vaiko į suaugusįjį, vis dėlto ryškiausiai bet kuriuo periodu vaizduojama sueižėjusi lyrinio subjekto vaikystė, kurios pėdsakai nedyla ir jam bręstant. Paeiliui „numarinus“ šeimos narius (kai kuriuos – ne po kartą), fiksuojama reakcija – palengvėjimas ar pasaulio griūtis: „<...> namuos neliko nei velnių, nei tėvo girto; / namų neliko, kai neliko motinos <...>“ (p. 55).

Tariamų fotografijų vaizdai pakeičiami realybės vaizdais. Žvalgydamasis lyrinis subjektas kalba iš dabarties pozicijų. Jis nebeatpažįsta aplinkos, kuri pakitusi, suirusi:

 

<...>

žemė susvetimėjusi –

<...>

neatpažįstu mokyklos sienų,

dingo biblioteka;

iškirstos kiemo slyvos,

topoliui amputuotos galūnės,

dairosi pro langą ne mano motina,

puola po kojom ne mano šuo,

durys namų reikalauja

kodo...

(p. 46)

 

Nesunku pastebėti, kad čia nebejaučiama pagrindo po kojomis. Lyrinis subjektas nėra saugus kintančioje ir jam svetimoje erdvėje. Ryškus trūkumo motyvas – nebėra to, ką jis prisimena ir ką norėtų rasti. Visi su vaikystės erdve sietini pasikeitimai sukuria jau minėtą svetimumo jausmą ir leidžia manyti, kad gana daug laiko praėjo nuo tada, kai toje erdvėje buvo gyventa. Iš fotoaparato išskridusio paukščiuko figūra virsta susigūžusio lyrinio „aš“ vaizdiniu, nežinančiu, kur toje kintančioje erdvėje pasidėti:

 

<...> medžius iškirto,

šaknis išrovė,

buldozeriais žemę sulygino...

Nei tupi paukštukas,

nei skrenda paukštukas 

<...>

Tik dairos aplinkui

mažas paukštukas –

mažesnis už savo akis. 

(p. 121)

 

Nenutrūkęs lyrinio subjekto ryšys su vaikyste neleidžia jam kurti tolesnio gyvenimo, vis sugrąžina jį į tą kintančią erdvę, kuriai jis jau nėra reikalingas. Iš čia kyla visa drama. Todėl eilėraštyje kalbama tarsi siekiant išsigydyti traumas, kad būtų galima prabilti kitais žodžiais, apie naują gyvenimą: „<...> dabar man reikia žodžių kitų – / kad vėl gyventi pradėčiau – / dabar man reikia / kito gyvenimo“ (p. 124).

<>Knygos pradžios ir pabaigos lyrinio subjekto santykis su vaizduojamais įvykiais skirtingas, tikslingai pasirinktos veiksmažodžių formos skaitytojui leidžia atkurti kalbėjimo poziciją. Nuo pat pradžių tai lyg savo nuotraukų albumą vartančio suaugusiojo mintys, tačiau esminis skirtumas toks, kad pradžioje fiksuojama, kas nutiko, nežymiai nujaučiant ateitį, o pabaigoje pateikiama galutinė įvykių refleksija, kurioje išryškinama dabartinė lyrinio subjekto situacija.

Kai nykstantis pasaulis lyriniam subjektui jau nebeatrodo savaime suprantamas, imama ieškoti prieglobsčio, kad būtų galima bent kiek prislopinti svetimumo jausmą. Prieglobstį teikia fikcinis pasaulis – literatūra. Joje norisi slėptis nepaisant to, ką ta literatūra vaizduoja. Bet kokiu atveju – joje saugiau („Melsvos pušys virpėjo nei stygos, / tolumoj dusliai lojo šuva / iš skaitytos vaikystės knygos, / kol galiausiai – budrumo pristigus – / paskutinė nusviro galva“, p. 69).

Greta eilėraščių knygoje atsiranda Arno Ališausko, Rimvydo Stankevičiaus, Mindaugo Nastaravičiaus, Josifo Brodskio pavardės. Vieniems eilėraščiai tiesiog dedikuojami, o kitų pavardės parašytos po epigrafais. Šios pavardės, kaip ir epigrafai, be abejonės, susietos su eilėmis. Eilėraščių, skirtų A. Ališauskui ir R. Stankevičiui, poetika visai kitokia nei neutraliai pateikiamų A. Veiknio kūrinių (ilgesnės eilutės, pakitęs ritmas, rimas, kai kuriais atvejais kinta netgi tematika). Abiem autoriams dedikuotų eilėraščių poetika pakitusi skirtingai, todėl priartėja prie minėtų poetų kūrybos stiliaus. Dedikuojama tarsi imituojant jų pačių poeziją.

Kitaip yra, kai epigrafui pasitelkiamas J. Brodskio eilėraščio fragmentas. A. Veiknio eilėraštyje semantiškai formuojama priešprieša tam, kas parašyta epigrafe, kito poeto citatoje. J. Brodskis viską užmigdo, o A. Veiknys viską prikelia ir pavadina savo eilėraštį „Perpetuum mobile“, steigdamas amžino judėjimo galimybę ar reikiamybę. Tačiau pasirinktas tonas ir buitiškos kalbos šuorai ar kasdienių situacijų atspindžiai leidžia užčiuopti ne tik reikiamybę pratęsti tai, ką rašė J. Brodskis, suteikiant judėjimo galimybę, bet ir savotišką pašaipą, ironiją:

 

Užmigo viskas. Buteliai, stiklai,

praustuvas, duona, peilis, porcelianas,

lemputė, spinta, laikrodžiai, stalai,

pakopos, užraktai. Naktis kaip tvanas.

(J. Brodskio epigrafas)

Pabudo tvoros, šuliniai, namai,

žolė daržuos, sultingi sodų vaisiai,

tuoj kilsiu aš ir vandenį užkaisiu,

ir plauks rugpjūčio debesys ramiai

<...>

(A. Veiknys, p. 80)

 

<>Eilėraštyje pereinama tarsi į kitą, nei J. Brodskio epigrafo, registrą (praustuvas, porcelianas, laikrodžiai pakeičiami tvoromis, šuliniais, daržais), kuris leidžia lyriniam subjektui kalbėti ironiškai, nesilaikant mandagumo taisyklių.

metai_2015_02_.png

Apskritai A. Veiknio poezija nėra lyriška. Nors jautrumo ir išgyvenimų joje esama, tačiau vyrauja buitiški kasdienybės vaizdai, jausmingumą taip pat slopina verlibras. „Kasdienybės vaizdai“ – ne tik kasdienybės motyvai eilėraštyje, bet ir klampi kaimo buitis, kuri apskritai nuestetina poeziją („<...> girgždės pasaulis, kiaulės melsis tvarte – / išvengta durklo širdyje, tad šerti / dabar tau teks jas; ties langais būriu / ganysis vištos, kudakuos, stos gruodis – <...>“, p. 65). Šią poeziją galima laikyti proziška dar ir dėl to, kad knygoje nemažai pavyzdžių, kai eilėraštis turi apčiuopiamą pasakojimo pagrindą, kai jį galima apmąstyti kaip siužetą. Taip pat ji proziška dėl metaforų stokos ir dėl atsisakymo ieškoti estetizuotos jausmo išraiškos. Gana retas metaforas knygoje labiau sukuria pirminis, fotografiškai suvoktas vaizdinys, kurio metaforiškumas yra lyg antrinis, šalutinis efektas.

Nors ir įvertintą Jaunojo jotvingio premija, kažin ar „Paukštuko liudijimus“ galima vadinti pačia geriausia pastarųjų dvejų metų poezijos knyga. Tarp jaunųjų kūrėjų matyti ir daugiau ryškių poetinių žybsnių. Tačiau paties Aivaro Veiknio kūrybiniame kelyje „Paukštuko liudijimai“ iš tikrųjų yra aukštesnis lygmuo, tai konstatuoti būtina. Apibendrinant pasakytume, kad poetinio individualumo ir asmeniškų patirčių šioje knygoje esama gana įtaigių, bet dar likę ir poetinių klišių, nuspėjamų vaizdinių, nebūtino bičiulių poetų kalbėsenos imitavimo. Nors rimuotų eilėraščių knygoje nėra gausu, tačiau ir tuose, kurie tokie yra, nesunku pastebėti skaitymą trikdančių dalykų: kai kurios eilutės išsimuša iš ritmo, kai kurios – surimuotos lengviausiu būdu (uoliai – guoliai). Tai apsunkina skaitymą ir trukdo spontaniškai patirti poezijos teikiamą malonumą.