tekstai.lt

Dvidešimt ketvirtasis Rašytojų sąjungos premijos laureatas – Algimantas Mikuta

 Šiemet sausio 6 d. Rašytojų klube įteikta dvidešimt ketvirtoji Lietuvos rašytojų sąjungos premija – ją pelnė poetas Algimantas Mikuta už poezijos rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ (2014). Vadinasi, šią knygą kolegos pripažino didelės vertės literatūros kūriniu.

Šįkart vertinimo komisijoje plušėjo rašytojai Donaldas Kajokas, Nijolė Kepenienė, Aidas Marčėnas, Vytautas Martinkus ir Valentinas Sventickas (pirmininkas). Jis ir pradėjo vakarą, šelmiškai pacituodamas laureato eilutes iš eilėraščio „Susitarta“: „Visa estetika ir menas – / susitarimo reikalas, brangieji. / Jei pasakyta, kad gražu, tai ir gražu.“ Mažiau gražios už rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ komisijai pasirodė Gintaro Bleizgio eilėraščių knyga „Kai sėlinsi manęs“, Gražinos Cieškaitės – „Žodžiai kaip stigmos“, Jaroslavo Melniko proza.

Smagiausia vakaro dalis – aktoriaus Vytauto Rumšo skaityti žemaitiški A. Mikutos tekstai. Vietomis uždainuodamas, kartais šūkteldamas ar pritildamas V. Rumšas nutiesė eiliuotą tiltą į Žemaitijos kaimą, kuriame siaučia medžiotojai, groja muzikantai ir kunkuliuoja meilės aistros. Kupinus karnavališko šėlsmo žemaitiškus eilėraščius Viktorija Daujotytė apibūdino kaip „gražųjį A. Mikutos kūrybos pakraštį“. Pats poetas prisipažino ypač nustebęs, kai išgirdo šiuos eilėraščius, mat jiems neteikia ypatingos reikšmės. Rašė juos būdamas 30–40 metų, aplankęs tėviškę, ką nors nugirdęs ar prisiminęs. Tik šiais laikais, kai tarmės puoselėjamos ir gerbiamos, nusprendė surinkti tuos tekstus ir paskelbti knygoje „Veranda“ (2010).

Poeto eilėraščių skaitė, dainavo ir aktorius Sigutis Jačėnas.

Laureato kūrybą aptarė V. Daujotytė. Savo kalbą ji pradėjo prisimindama Vinco Mykolaičio-Putino gimtadienį ir padarė prielaidą, kad jis galbūt galėjo perskaityti bent du A. Mikutos eilėraščių rinkinius: „Gėlės braižykloje“ (1962) ir „Spektras“ (1965). Tais laikais, kai pasirodė pirmosios A. Mikutos knygos, literatūros žmogui praleisti nors vieną poezijos knygą buvo neįmanoma.

1976 m. Marcelijus Martinaitis „Triptike apie tris“ rašė, kad A. Mikuta atėjo iš kito pasaulio, kuriame „gyvena braižytojai, statybininkės mergaitės, boksininkai, skaičiai, motorai, ten yra šokių salės ir bufetai...“ Šis pasaulis buvo daug gyvesnis už filologinį, todėl eilėraščiai labai skyrėsi nuo tų, kokius rašė lituanistai.

V. Daujotytės nuomone, A. Mikuta itin gerai juto tas nedideles galimybes išsiveržti iš to užbrėžto lauko, iš socialistinio realizmo drausmės... Kita vertus, nuo pat pradžių poetas yra ne tik ironiškas ir kietas, bet ir minkštas, lyriškas, nebijantis ilgesio eilių. „To ilgesio, kuris pamaitina sielą pirminiu žmogaus maistu.“

Profesorė A. Mikutos eilėraščiuose įžvelgė „siužeto geną“, dėl kurio poetas linkęs rašyti poemas ir prozą. Tačiau pabrėžė, kad vertingiausia jo kūrybos dalis yra eilėraščiai. Iš jų labiausiai įsiminė du, kupini Žemaitijos ilgesio: „Sugrįžimas į Žemaitiją senu tarškančiu autobusu“ ir „Žemaitija. Vėlinės“.

Rinktinės leidėjas, „Kauko laiptų“ vadovas Viktoras Rudžianskas, knygą perskaitęs ne mažiau kaip keturis kartus, prisipažino neradęs laureato kūrybos vertikalės, nors horizontalė įžvelgiama nesunkiai. Toji horizontalė – tai žvilgsnis to, kuris geba „talentingai aploti“. Akivaizdu, kad A. Mikuta yra žmogus be kaklaraiščio (nors tą vakarą jį ir ryšėjo).

Pats laureatas pasidalijo mintimis apie Tris Karalius. Pasirodo, jam šie personažai vaikystėje atrodė patikimiausi. Kalėdų Senį demaskavo gana anksti, sulaukęs trejų ar ketverių, kai šis aplankė avėdamas senelio veltinius. Būdamas šešerių ar septynerių jau atpažino Užgavėnių persirengėlius (eigulys, gaisrininkas ir kiti). O Tris Karalius regėjo vieną vienintelį kartą. Eidamas namo su draugu Juozuku išvydo tris aukštas figūras. Sumanus Juozukas jam ir sako: „Žiūrėk, žiūrėk, Trys Karaliai!“ A. Mikuta juo ir patikėjo, bet daugiau niekada jų nesutiko, tad neturėjo galimybės ištirti, ar jie tikri. Nebeliko nieko kita, tik jais tikėti. Ir štai po šešiasdešimties metų Trys Karaliai poetą apdovanojo.

Poetas rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ siekė sudaryti taip, kad ši nuosekliai atspindėtų visą penkiasdešimties metų kūrybinį kelią, nuo to, ką recenzuodamas pirmąsias knygas kritikas R. Pakalniškis vadino jaunatviška bravūra, iki to, ką dabar literatas A. Jakučiūnas vadina senatvišku bambėjimu.

P. S. Daugelis A. Mikutos kūrinių žinomesni nei jų autorius, kurio eilėmis parašyta apie 50 dainų. Jo kūrybos sėklos gausiai sudygo jaunesnės – A. A. Jonyno, G. Patacko, D. Kajoko – kartos poetų tekstuose. Vienam tų jaunųjų ilgą laiką klaidingai buvau priskyręs daina virtusio A. Mikutos eilėraščio autorystę. Ką gi, ne veltui kadaise A. Mikuta vadintas „jaunųjų treneriu“.

Benediktas Januševičius

 

metai_2015_02_.png