Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui – 25

Ar yra tokia? Manau, kad yra. Jos būta visados, net iki Kovo 11-osios, radosi (vis reikšmingesnės) ir po antrojo Lietuvos Respublikos gimtadienio, kurį kasmet paminime – švenčiame. Manau, simboliškai svarbu: viešai prisiminti, kad lietuviams būtina išsaugoti savo tautą, ir, jei tai gali padaryti tik tautinė jų valstybė (o aš nematau kito būdo), tai jai būtinas teisinės santvarkos pagrindas – Konstitucija, sava vykdomoji ir teisminė valdžia.

Bet šventiniai mintijimai paprastai išsiskiria (ir dažnai nuvilia) aukštąja retorika. Per Nepriklausomybės atkūrimo sukaktį taip ir maga sau ir kitiems ką nors gražesnio ir visuotinesnio pasakyti. Atrodo, esame to verti: jau net ketvirtį amžiaus išlikome prie geopolitinio ugnikalnio kraterio – kol kas nei sudegėme, nei nuskendome karštoje Pasaulio politikos lavoje. Kai gretimų šalių politologai Lietuvą pašaipiai vadina „limitrofine“ valstybe, galime įsižeisti, bet galime ramiai prisiminti, kad žymus lietuvių filosofas Stasys Šalkauskis (labai prasmingai) šį žodį vartojo mūsų geografinei padėčiai ir istorinei kultūrinei vietai apibūdinti. Ir pagal jį galime cinikams atsikirsti: tiek „dideliems“, tiek „mažiems“ galioja tas pats pasaulio tautų politinės ir kultūrinės santarvės dėsnis. Aišku, ši (dėsnio) idėja labai trapi. Bet ir alternatyvos ji neturi. Privalome kasdien siekti tos santarvės. Ypač kai jau esame įsukti į atsinaujinantį pasaulinį karą, ir Apokalipsės laikrodis (esama ir tokio) tepalikęs mums gal kelias minutes. Ypač kai (gal ne visi) pasitikrinome: kol žudoma ir mirštama ne tavo kieme, kažkodėl nesuvoki, kaip tai tragiška. Tragedija visada mūsų gimtinėje, namuose.

Taigi jau dvidešimt penkerius vieni daugiau, kiti mažiau rūpinomės ne tik savimi, bet ir valstybe, kurios politinis statusas toks pat, kaip ir tų, kurios (šiandien) modernių tautų ir valstybių pasaulyje vaidina kur kas svarbesnį vaidmenį, daro Lietuvai didesnį poveikį, nei jinai – joms. Man tai panašu į stebuklą. Jo akivaizdoje daug nuodėmių politikams dera atleisti, bet ir jų, kaip kiekvieno mūsų, atsakomybė šimteriopai didėja. Tad, be jokių abejonių, ir ši sukaktis – labai tinkama proga lyginti svajones su tikrove, išgyventi dėl reikalo tikslinti, gal ir keisti pernelyg utopinius planus, apgailėti, kad ne viskas, ką surašėme ir pasitvirtinome kaip pagrindinį šalies įstatymą, šiandien yra gyvenimo norma, pripažinti, kad sunku eiti tautinės valstybės internacionalizacijos link, kai virš „neprotingo nacionalizmo“ (nors tu ką) neiškyla nei teisė, nei dora.

Taigi gal mums tebetrūksta pilietinės visuomenės ar tikros atstovaujamosios demokratijos, bet reikia suvokti ir tai, kad labai pasikeitė politikos turinys: jis nėra tik piliečių išsirinktų Prezidento ir Seimo narių, jų sudarytos Vyriausybės, partijų vykdoma šalies vidaus ir užsienio politika. Gilioji politika dabar – beveik nematoma, dažniausiai – kaukėta arba pasislėpusi už tolimų nuo politikos dalykų. Aišku, kalbu ne tik apie Lietuvą, kuri (vykusiai ar ne itin) prisideda prie tarptautinės politikos.

Ne tik karas, bet ir didžioji politika šiandien yra „hibridinė“, „difuzinė“, „teroristinė“, visokia – „postmoderni“. Ji neįtikėtinai daugiaveidė. Gali užsukti pas tave kaip giminaitė, mokytoja, kolegė, darbdavė, mylimoji, apgavikė, plėšikė, netgi šventoji – Jėzaus Kristaus, Mahometo, Budos, Praamžiaus pasiuntinė. Ir mūsų susitikimas su ja yra kitoks, tik jo pradžia – tradicinė, nesikeičia nuo ankstyviausių valstybės laikų: piliečiui skauda, ką ir jo valstybei skauda.

Kad ir kaip bandytum atsiriboti nuo viešųjų reikalų, koks šiaudinis pilietis tebūtum, visada rasi už ką valdžiai pagrūmoti ar vienas sau pamurmėti, bent špygą kišenėje Lietuvos priešams parodyti.

Tad ir nenoriu tik džiūgauti, gražių proginių žodžių kalbėti. Nes nesu patenkintas (konkrečiais) politikais, ypač jų (ne)kompetentingumu, dar labiau – jų (ne)etine laikysena, kuri šakojasi į teisinius, ekonominius ir kokius tik begaliu įsivaizduoti postmodernius, niekaip aiškiai neapibrėžiamus piliečių ir jų valstybės karus (visų prieš visus?). Tas karas juk virsta socialine nelygybe, net skurdu. Ir tik liūdžiu, matydamas, kokią milžinišką, brangią, gal trigubai per didelę valstybės tarnautojų armiją turiu išlaikyti kaip mokesčių mokėtojas.

Bet pripažįstu „viešųjų reikalų“ pasidalijimą tarp piliečių ir jo pliusus. Tik matau, kad lyg šviežio oro trūksta laisvų ir garbingų žmonių, o mūsų demokratija vis dar per jauna ir per silpna, kad apsigintų nuo oligarchijos ar plutokratijos – visaip gali būti pavadinta netobula mūsų politinė valdžia ir jos formos. Jaudinuosi, kaip sakyta, matydamas, kokia trapi tebėra tradicinių ir labai modernių geopolitinių jėgų išbandoma mūsų nepriklausomybė. Tik apmaudu, kad krikščioniškoji etika, kuria remiasi didesnė piliečių dalis ar jas bent kaip politines vertybes deklaruoja viena iš dviejų populiariausių partijų, nesuderina (nesusieja) šios etikos su pilietiniu tautiniu auklėjimu. Ir kai sužinai, kad amerikiečiai iš mūsų valstybės politikų (valdininkų?) galėjo nusipirkti (už milijonus dolerių!) teisę statyti kalėjimą, aptemsta akyse. Ar apie Lietuvą šiuo atveju kalbame?

Štai ir nesusilaikiau – ėmiau gražbyliauti, o juk žadėjau likti arčiau kasdienybės. Ir šiandienės, ir anų, Kovo 11-osios, laikų. Pamėginsiu sugretinti jas, asmeninių pavyzdžių rasti.

Tai, ką šiandien paprastai veikiu, sunku vadinti piliečio gyvenimu, nors ryte manęs, matyt, kaip ir visų, tebelaukia pilietiški reikalai. Į rinkiminę apylinkę einu ne kasdien, net ne kasmet. Ar tariasi su manimi išrinktieji į valdžią piliečiai? Nebent per sociologus ar kitus tarpininkus. Jie viską išmano patys. Ar pats beldžiuosi į valdžios duris ir siūlausi jai patalkinti? Ketinu, bet asmeniniai įsipareigojimai svarbesni. Iš tikrųjų kaip pilietis atrodau nekaip. (Džiaugiuosi, bent žiniasklaidoje išvydęs aktyvesnių kolegų – Vytautą Rubavičių, Liudviką Jakimavičių, Jaroslavą Melniką, Marką Zingerį... Neilgas būtų ir pilnas sąrašas.)

Pirmiausia rūpi pragyventi – būstas, maistas ir vaistai. Diena juk pusryčiais prasideda. Ne tik savo paties, štai, žmonai sveikatos per maža, reikia kažką pagaminti, anūkai kažkodėl nelinkę pusryčiauti, tad imiesi juos raginti, kviesti prie stalo, o vėluojančius ir nuveži iki mokyklos. Paskui – „kontaktinės“ (paskaitų) valandos universitete, studentų, kolegų ir savi tekstai (straipsniai, pranešimai, recenzijos) redakcijoms, leidykloms. Paroda, koncertas, spektaklis, jei tik laiko, jėgų (sveikatos) ir pinigų užtenka. Retėja pietūs ar vakarienė su bičiuliais. Jau nesiveržiu į viešus intelektualų pokalbius, nebent atsakau į žurnalistų klausimus, padedu pristatyti patikusią knygą.

Nors kasdienybėje „pilietinės“ politikos maža, tačiau ji įsibrauna į sąmonę ir pasąmonę iš savo, paralelinio, kelio, dažniausiai – per žiniasklaidą. Na, klausausi žinių iš Lietuvos ir pasaulio, bet nervinuosi – paveikti jų negaliu, tik interpretuoti. Etikos, teisės, žinių pasaulis per internetą stebuklingai mažytis – viską jame ir matai, ir girdi. Virtuali pasaulio kasdienybė, aišku, užliūliuoja tariamu savo paties saugumu, bet ne tik. Užtenka žvilgtelėti Ukrainos pusėn, ir toji didelė, tikrai ne limitrofinė, tik vis dar nevalstybė pribloškia karo už nepriklausomybę (politikos) žiaurumu. Šis toks klaikus, kad negali rasti jam žodžių, nelieka vietos abstraktiems klausimams, kodėl kariaujama dėl nepriklausomybės ar laisvės. Tik pagalvoji: bėgti nuo jos, laisvės, – tai nedaryti, ką tą akimirką privalai padaryti. Gal nedaug – privalai kurį laiką ištverti, išbūti, išgyventi.

Bet tie kasdieniški (pasauliniai) įsipareigojimai tokie skirtingi... Gali užsimerkti, kad nematytum, ką ir kaip žudo Islamo valstybės kariai, gali verkti, girdėdamas, kad pasauliui tylint Ukrainoje miršta kūdikis, motina, tėvas, brolis, sesuo. Gali kviesti sėsti prie derybų stalo Kaire, Minske ar Berlyne. Gali iš paukščio (lėktuvo) skrydžio filmuoti su žeme sulygintą, sudegintą Donecko oro uostą. Ir jis primins abstrakčią ekspresinę Jacksono Pollocko drobę, bet po ta „drobe“ (iš tikrųjų – po griuvėsiais ir pelenais) matai kiborgus, kurie kiekvieną valandą, minutę, netgi sekundę turi apsiginti nuo sviedinių skeveldrų, nuo mirties. Jų kasdienybė – jų pačių gyvybės siūlas, vienintelis jų turtas, labai plonytis, beveik neįžiūrimas, bet ant jo ir laikosi jų kasdienis pasipriešinimas priklausomybei.

Grįžkim į 1990-uosius Lietuvoje. Kada skelbėm savo, jau visos Lietuvos, Nepriklausomybę.

Ar ne panašus, irgi ne vieno piliečio, o visos valstybės gyvybės siūlas buvo ir 1990 metų Kovo 11-oji? Puoselėtas, verptas daugybės nepriklausomybei pasiaukojusių politikų ir partizanų, iš dalies – net ir prisitaikiusiųjų prie okupacijos tikrovės. („Nebijokime žodžio – „prisitaikymas“, – 1993-iaisiais rašė Albertas Zalatorius, – jis ne prastesnis negu „kova“¹.) Nujaučiu, kad yra daugiau negu aš, gal net viską apie tą išskirtinę dieną žinančiųjų, bet ir jiems sunku būtų pasakyti, kieno, kada ir kur tas Lietuvos politinės gyvybės siūlas galutinai buvo suverptas – sustiprėjo.

Kodėl – Kovo 11-ąją?

Anuomečiai politikai juk svarstė įvairius Nepriklausomybės Akto variantus. Vienas jų – skelbti ją (nepriklausomybę) jau Vasario 16-ąją. Nebūtinai pagal kalendorių (Sąjūdžio iškelti kandidatai dar nebuvo laimėję AT deputatų mandatų). Pirmosios Lietuvos Respublikos paskutinysis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys siūlė tiesiog deklaruoti Vasario 16-osios Akto tęstinumą. Diskusijos virė vos ne iki paskutinės valandos. Deputatus apsispręsti paskatino daugybė politinių kontekstų, išaiškėjusių Kovo 11-osios išvakarėse ir jai jau auštant. Politinė kasdienybė buvo paprasta ir tuo pat metu – nepaprasta. Išlaukti, neprasnausti istorinio momento. Laiku pasprukti iš imperijos, – kol ji dar ne(su)valgė savos perestroikos vaikų.

Nebuvau salėje, kur tai įvyko, juk nebuvau žymus politikas-deputatas. Bet jau iš vakaro nujaučiau kažką įvyksiant. (Vienas kitas deputatas ir su manimi dalijosi ne viešu planu.) Ir man galimas Aktas buvo ne mažiau svarbus negu tiems, kurie posėdžių salėje spręs šį klausimą balsuodami ir pasirašydami nutarimą. Svarbus dėl daugumos, o gal net visų kasdienių darbų, kuriuos įsipareigojau dirbti dar 1988 metų gegužės 28 d., kai, Alfonsui Maldoniui atsistatydinus, buvau išrinktas tuometės, dar tarybmečio Rašytojų sąjungos valdybos pirmininku. Po keleto dienų (birželio 3-iąją) radosi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, ir jau tą patį mėnesį jos ir Rašytojų sąjungos atstovai pradėjo bendrą darbą, kuris vedė Kovo 11-osios link. Didelis rašytojų būrys aktyviai veikė Sąjūdyje, ir tai tapo stipria parama pertvarkant Rašytojų sąjungos gyvenimą. Beje, anuometinis rašytojų prestižas (dabar – sunkiai įsivaizduojamas) buvo lemtinga atrama ir Sąjūdžio pirmeiviams.

Neturėjau tada laisvų nei dienų, nei valandų. Parašiau galybę pranešimų, viešų kalbų, teisės dokumentų projektų, esė, o savos prozos rankraščių neatsiverčiau iki 1994 metų pabaigos. Tiek užtruko mano kasdieniai įsipareigojimai kolegoms rašytojams. Ir ne tik jiems. Sunku ir neįmanoma atskirti, kas anuomet rūpėjo rašytojams, o kas – visai Lietuvai. Drąsiai sakau – jie buvo tapatūs. Man asmeniškai tam kasdieniam darbui visada trūko laiko, neužteko jėgų, tad ir į galvą neatėjo ieškoti kitokių „mandatų“ – Sąjūdžio Seimo ar Aukščiausiosios Tarybos. Galbūt tas kasdienio darbo krūvis aiškiau tapo matomas jau po Kovo 11-osios, kai teko labai daug talkinti rengiant Kultūros nuostatų, Labdaros ir paramos, Autorių teisių, Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymų projektus, dalyvauti juos pristatant ir priimant Seime. Tai buvo, galima sakyti, didžioji politika, kurios patirtis man buvo ir nauja, ir reikšminga.

Tačiau iš tikrųjų tos naujos politikos galimybių ir konkrečių darbų griūtis užgriuvo nuo pat pirmosios pirmininkavimo Rašytojų sąjungoje dienos. Bandžiau įgyvendinti savąją rašytojų bendruomenės viziją. Buvau brendęs mažose, sakyčiau, vienalytėse ir gana draugiškose literatūrinėse bendrijose (Eržvilko vidurinės mokyklos ir Kauno politechnikos instituto literatų sambūriuose, Kauno jaunųjų rašytojų sekcijoje, LRS Kauno skyriuje), todėl labai pasiklioviau iš literatų profesionalių interesų kylančių, jų tarpasmeninių ryšių verte ir galia. Man, dideliam idealistui, atrodė, kad politizuotą, ideologizuotą, formaliai funkcionuojančią (jau anuomet būrusią per šimtą dvidešimt narių) Rašytojų sąjungos struktūrą galima transformuoti į kitokią, kūrybišką bendruomenę ir demokratišką, tautinei valstybei atstovaujančią profesinę kūrybinę draugiją. Pavyzdžių mačiau XX a. Švedijoje ir Vokietijoje, o pirmiausia – tarpukario Lietuvoje.

Ne man pačiam spręsti, kaip sekėsi. Buvo visaip. Naivios buvo mano mintys apie skirtingų kartų ir ypač – skirtingų politinių pažiūrų santalką, siekiant su Sąjūdžiu tų pačių tikslų. Sąjūdis (dabar aiškiau matyti) taip pat buvo išbandomas ne tik kilnių tikslų, dorų motyvų ir taurių charakterių. Taip, taurus taurėja per kančias, bet politinė, socialinė ir netgi fizinė kančia gimdo ir ką kita. Nepasitikėjimo, priešiškumo, politinio dalijimosi į savus ir ne savus kibirkščių pažirdavo ir mitinguose, ir per įvairius suvažiavimus. Tačiau gal ne viskas nepasisekė, ne visada nepavyko. Juk ne vienas viską dariau, o tik pasitardamas, kartu su „komanda“. Joje (pasikeisdami) pabuvo Vytautas Bubnys, Petras Bražėnas, Petras Dirgėla, Sigitas Geda, Romas Gudaitis, Mykolas Karčiauskas, Valentinas Sventickas, Algimantas Zurba. Ir daugelis kitų kolegų nuoširdžiai talkino. Didelė paspirtis buvo visa LRS valdyba. Kartu sekėsi tartis beveik su visais rašytojais ir mobilizuoti juos svarbiausiems siekiams. Buvo daug patriotinio solidarumo, skirtingų asmenybių ypatingo sutelktumo, kai tai prisimenu, mane užgauna istorikų, net žymių politikų, kurie irgi viską matė savo akimis, abejonės dėl išties labai svarbaus mūsų rašytojų ir jų bendrijos vaidmens Lietuvos Nepriklausomybės byloje.

Ir jau 1989 m. birželio 7 d. neeiliniame suvažiavime pasitvirtinome naujus savo bendrijos įstatus, pripažinome pirmtakų ir (jau) savus klystkelius, paskelbėme LRS (anuometinėje Teisingumo ministerijoje įteisinome!) nepriklausomybę nuo Maskvos. Iš tikrųjų viskas vyko ilgiau. Iki pat vėlyvo rudens, gal net iki 1990 metų Kovo 11-osios truko realios „skyrybos“.

Bet jos įvyko. Nukalant teisiškai lygiaverčių bendrijų bendradarbiavimo sutarties punktus, derantis dėl kiekvieno žodžio juose, Vorovskio gatvėje nuolat apmaudaujant ir grasant dėl mūsų „separatizmo“, iš karto taikant „sankcijas“ pripratusiems naudotis Litfondo patogumais, tad tikrai ne visiems plojant Sirvydo (anuomet – Rašytojų) gatvėje, bet ir mirtinai nesikivirčijant, o sutariant dėl demokratinių mūsų bendrijos gyvavimo pamatų. Iškilo didelis naujos kasdienybės iššūkis – laisvo pasaulio pojūtis, laisva kūryba, pagaliau – laisvė vieniems patiems tvarkyti savo bendrijos ekonominius pagrindus, išgyventi be valstybės dotacijų. Įvairi laisvė, įvairi jos kaina. Tačiau dar reikėjo sulaukti Lietuvos nepriklausomybės. Ir Sąjūdžio, ir Aukščiausiosios Tarybos, ir visos Lietuvos, pavadinkim – skaitytojų, žingsnių valstybės nepriklausomybės de jure link.

Akivaizdu, jeigu nebūtų išaušusi 1990 m. Kovo 11-oji, nebūtų iki galo įgyvendinti ir kitokios mūsų Rašytojų sąjungos esaties – jos pirmieji nepriklausomybės (nuo Maskvos, cenzūros ir pan.) – siekiai. Anuometinėje Lietuvoje nebuvo jos piliečio, kurio gyvenimas tą dieną nebūtų pasikeitęs. Tuo ši diena tikrai išskirtinė, galime sakyti – istorinė, bet, prisiminus ją ir su ja sietinus aukštuosius Lietuvos Respublikos laisvės imperatyvus, man, kaip piliečiui, kažkodėl svarbesni paprasti Nepriklausomybės reikalai, kuriuos ir šiandien asmeniškai dar norėčiau išspręsti, neuždėdamas prisiimtos atsakomybės naštos ant kito pečių. Kiekvienam juk – sava našta.