Mano draugas sumanė nusilipdyti juodą besmegenį. Net ne įsigeidė, bet tiesiog patyrė nušvitimą: reikia! Reikia juodo besmegenio šitoj besniegėj, purvinoj žiemoj, šitoms švytinčioms virš žemės Kalėdoms, besileidžiančioms tarsi kosminis laivas. Tykią susitaikymo naktį bus žvaigždės, dangus, praviros terasos durys, vynas, jaukiai kiauksintis kaimynų šuo ir juodas besmegenis kieme. Mylimoji prieis iš už nugaros prie jo krėslo ir apkabins šiltomis rankomis. Besmegenio siluetas tarytum Velykų salos frankenšteinas dūluos iš kaimyninių kiemų sklindančioj elektros šviesoj ir saugos Kalėdas.

Kalėdos, deja, jau praėjo, kaip ir visa kita, kas pralekia taip pat greitai.

Knygoje „Žydintys lubinai piliakalnių fone" Sigitas Geda bandė pagauti bėgančią pelę, aprašyti ją, kol ta neprasmuko pasieniu į savo urvelį. Tačiau vos tik jis pradėdavo rašyti, pelės jau nebebūdavo toj vietoj, kur ji ką tik buvo. Dabar ji būdavo kitur. Ją vėl reikėjo aprašyti esančią kitur. Vos tik sustoja pelė, vos tik aprašo ją Geda, pelė ir vėl nubėga tolyn, ir vėl jau ji neaprašyta, nes kitoj vietoj kitokia pelė, kitos sienos už jos, kita grindjuostė, kitos dulkės arba kita švara. Taip ir bėga pelė, taip ir rašo Geda. Kol abu kažkur pasitraukia.

Tačiau yra žmonių, kuriems, rodos, nerūpi, kad pelė bėga pro šalį. Jie gyvena tarytum būtų amžini ir aprašinėja jie kur kas didingesnius dalykus: aš rašau apie vyrą ir moterį, savo temas apibrėžia vokietė rašytoja, sutikta prozos festivalyje. Išsirinkti gerą knygą sunkiau negu prisiekti prie altoriaus, tęsia mintis apie gyvenimą ir savo vietą literatūroje. Padori latvių publika išplėtusi akis stebi, kaip ji jau trisdešimtą minutę deklamuoja ištrauką iš savo romano – jos balsas pakeltas, jos rankos pakeltos, vienoj rankoj knyga, į kurią ji nežiūri, nes moka savo kūrybą atmintinai, kitoj nieko nėra, tačiau tikrai ten turėtų būti batuta, kuria ši džiaugsminga rašytoja migdo susirinkusiuosius nelyg Kašpirovskis. Ir laikas tikrai ima stoti, lėtėti, viskas išsitęsia, o jos žodžiai gaudžia ir šniokščia, plūsdami iš tuo pat metu dar ir besišypsančios burnos. Pro griūvančius žodžius galima stebėti vis blykstelinčius priekinius dantis. Tie dantys tarytum graužia supantį mus laiką, ryja laiko miltus, kurie viską užkemša. Niekas nebejuda. Kolapsas, mirtis. Tačiau štai nepraėjus nė geram pusvalandžiui pasistrikinėdama vokietė pripuola prie salėje sėdinčio savo vyro (teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad jam laikas tikrai ne į naudą) ir smagiai pabučiuoja į ausį. Vyras netikėtai užkluptas užspringsta, ima kosėti, o energinga rašytoja puola trankyti plačiu darbštuolės delnu jo nugarą. Mercy, mercy, klykia daužomas vyras, ir man baisu, kad jį sužalos. Šiai džiaugsmu trykštančiai vokietei apie penkiasdešimt, tačiau jau yra parašiusi dvidešimt penkis romanus (jeigu visi tokie, kokį laikė rankoje...) ir devyniasdešimt septynias noveles. Tiksliai tiek. Ir viską, ko gero, moka mintinai. Ir dėl nieko neabejoja, nes žino tikslų skaičių, kiek ko parašiusi. O aš neskaičiau nė vienos jos knygos, nė vieno jos romano. Netgi nė vienos iš visų devyniasdešimt septynių novelių! Nieko. Visiškai nieko. Ir aiškiai suvokiu, kad ir netrūksta man tų romanų, nejaučiu diskomforto dėl neperskaitytų novelių. Pats savęs susigėstu, pats save sugėdinu – kas aš per žmogus, ji rašo apie vyrą ir moterį, o aš neskaitau. Baisu. Bet kad taip greitai bėga pro šalį pelė.

Išeina skaityti rusas juokinga pavarde. Prisistato angliškai, pasakoja apie savo kūrybinį metodą ir apie kalbą, kurią turėjo (tiesiog priverstas buvo!) išrasti, nes jo romanas apie dabartį ir viduramžius, todėl aprašyti tam paprastos kalbos neužtenka. Mano kalba tokia specifinė ir neįprasta, tokia magiška ir sudėtinga, sako rusas, bet tik tokia galiu išreikšti tai, ką išreiškiu, ką noriu išreikšti, tik tokiu instrumentu, tik šituo mano atrastu skambesiu, šita specifine kalba.

Įdomu, ar suprasim, sukirba mintis, manau, ne tik man.

Kalbos dievas atsiverčia romaną ir skaito apie tai, kaip kažkokia vienuolė numirė, nes pasikrapštė šašą, paskui ir kita norėjo pasikrapštyti, bet pagrindinis veikėjas, pasakotojas, sulaikė jos ranką ir ji nenumirė. „Nemėgstu istorinių romanų, tiesiog pakęsti negaliu, todėl rašau apie kur kas gilesnius dalykus negu šalies ar pasaulio istorija, aš sujungiu laiko sluoksnius, o susidariusioje amalgamoje išryškėja svarbiausi dalykai", – porino rusas apie savąją kūrybą, o dabar skaito energingai ir truputėlį pašvilpčiodamas. Kalba, deja, paprasta – gal tai tik „piarinis" triukas tiems, kas nesupranta rusiškai? Rašytojui už nugaros kabo ekranai, kuriuose jo tekstas išverstas į anglų. Tie, kas skaito tik angliškai, juk negali žinoti, kokia kalba skaito rašytojas. Gal tikrai ta nauja, jo paties išrasta, ta tobulai tinkančia, ta būtina šiam konkrečiam tekstui. O jeigu angliškai atrodo viskas paprasta, tai kas gi kaltas, negi rašytojas? Žinoma, ne, jeigu vertėjas nesugebėjo perduoti laiko sluoksniuose atsirandančių amalgamų ir tos savitos kalbos, tai jis juk ir kaltas. Gudrus šitas rusas. Nors... O gal jis tiki, kad išrado, sugalvojo naują kalbą? Gal jis dabar skaito ir mano, kad skaito kažkaip tik jam būdingu akcentu, tik jam vienam ypatingu linkiu išlinkstančia kalba? Gal jis tiesiog įsimylėjęs savo rašinį, savo mesianistines įžvalgas?

Kažkas man iš kairės ima tyliai, vienodai kvėpuoti, paskui tyliai užknarkia, bet ne per garsiai, ne taip baisiai, kad atkreiptų į save dėmesį. Aš susidomiu pastato, kuriame vyksta skaitymai, architektūra ir už langų žybčiojančiomis Rygos panoramomis. Mes viršutiniame Rygos naujosios bibliotekos aukšte, kurio sienos praktiškai stiklinės, tad, kad ir kur žvelgtum, visur matyti Ryga. Tiesa, dabar vakaras, beveik jau naktis, tad matyti tik žiburiai, įvairios ugnelės, šmirinėjantys automobiliai ir atspindžiai Dauguvoje.

Gruodžio penkta diena. Mes klausome „Prozas lasījumi 2014" dalyvių tekstų. Sėdime aukštai stikliniam narve. Skaitymai palieka įspūdį, reiktų mums Lietuvoje pasimokyti iš rygiečių – jie susirenka ir klauso. Jie niekur neskuba – štai niekas nesupranta suomiškai, tačiau visai smagu klausyti suomio prozininko teksto. Jis skaito ramiai, šiaurietiškai kantriai. Klausytojai klauso, nes klausyti jų pašaukimas. Jie ateina į prozos skaitymus ir žino, kad atėjo ne juokų krėsti, kad čia ne anekdotų vakaras, bet prozos skaitymai, todėl sėdi ir klauso. Keletą valandų. Ir nėmaž nepavargsta. Niekas nekosti, nečiaudo, nedūsauja. Tiesa, kai aš skaičiau. Kitą dieną. Kažkokia senutė vis brūžino kojomis grindis. Tas garsas iš pradžių erzino, bet paskui tapo savaime suprantamas didžiulėje salės erdvėje (skaitėm jau nebe stiklinio kalno viršūnėj). Tarsi šniokštų laiko lakštai ir brėkštų amalgamos.
Įdomu, kad visi prozos skaitymų renginiai Rygoje vyksta angliškai: angliškai vedėjas pristato dalyvius, angliškai ko nors paklausia, dalyviai atsako taip pat angliškai. Net jeigu tie dalyviai yra latviai. Rusas, kuris išrado naują, fantastišką ir talpią, tokią savotišką kalbą, taip pat kalbėjo angliškai. Apie savąją naujakalbę ir apie tai, kad nemėgsta istorinių romanų. Tačiau pačioje Rygoje rusų kalbos labai daug ir visur. Todėl nenustembu, kai išgirstu neva tikrus faktus apie naująją biblioteką, kurioje vyksta skaitymai.

„Jūs pastebėjote koks didelis jos stogas? Koks didžiulis to stogo plotas?"

Na, taip – didelis plotas.

„O žinote, kaip ilgai statė šitą biblioteką, kiek pinigų jon sukišo?"

Ne, tiesą sakant, nežinau.

„Taigi, kad nežinote, aha, o statė baisiai ilgai, tik dabar niekas nesako kodėl. O kodėl, yra visiškai aišku, išlindo yla iš maišo."

„Ir kodėl gi?" – pasiteirauju. Mano draugo draugė, be viso kito, dar ir garsi Latvijos aktorė, teatro bei kino žvaigždė, pakelia akis aukštyn, atsidūsta ir tyliai sako: „Todėl, kad tas stogas yra ne šiaip paprastas stogas..."

„Na, tik nepradėk, negi tu tiki tais rusakalbių nešiojamais gandais, juk tai propaganda ir nesąmonė", – sako mano draugas.

„Sąmonė, sąmonė", – tyliai linguoja galva draugo draugė.

Pasirodo, visa Ryga (ar bent jau didelė jos dalis) tiki, kad tas naujosios bibliotekos stogas ne šiaip sau didžiulis ir platus, bet specialiai toks padarytas, nes yra... NATO radaras.

Ryga šalta ir vėjuota. Ypač aršus vėjas aukštai, Šv. Petro katedros bokšte, apžvalgos aikštelėje. Tačiau graži. Ir nors pačiame centre didžiulis NATO radaras, vis tiek šokanti, švenčianti ir dainuojanti. Jau iš anksčiausio ryto (na, tada, kai atsikėliau) senamiestyje aidi muzika. Ir akivaizdu, kad tai ne įrašas, kažkas groja, nepaisydamas drėgmės ir vėjo. Pasukęs už eilinės blizgančios, visokiais mielais niekučiais prekiaujančios palapinės pamatau stiklinę dėžę, arba tiksliau – narvą, kuriame sėdi (stovi, bet vis tiek...) rokenrolo grupė ir smagiai pliekia „Jailhouse Rock". Jiems tinka. Žmonės šoka, fotografuoja ir fotografuojasi. Japonai. Rusai. Lenkai. Ir aš. Pasibaigus dainai vokalistas šūkteli – pakelkit rankas tie, kurie suprantat latviškai. Pakyla gal keturios rankos. Aš taip pat pakeliu. Penktas. Kad ir nesuprantu, bet vis tiek juk esu artimesnis latviams negu japonai. Dainininkas nusijuokia ir uždainuoja kažką lyriškesnio.

Rygoje puikūs knygynai. Vos atvykęs iš karto esu palydimas į knygynus. Iš pradžių geriam kavą, paskui einam pasižiūrėti, kaip iš Rygos atrodo lietuvių literatūra. Tiksliau – kas yra išversta ir ką dabar galima nusipirkti. Surandu Kristinos Sabaliauskaitės dvi iš trijų, paskui Petro Dirgėlos taip pat dvi – „Joldijos jūrą" ir „Anciliaus ežerą". K. Sabaliauskaitės „Silva rerum", pasirodo, populiarios ir Latvijoje. Smagu. Na, o Petro knygos tai jau yra a. a. Talrido Rulio vertimai, kurių neišleistų yra likę gal dvylika. Viena leidykla lyg ir pasižadėjo išleisti kasmet bent po vieną.
Žiūrim toliau.

„O, šitą taip pat labai skaito", – sako lydėtoja Indra. Kas gi tai? Jurga Adomo. Visai negirdėta pavardė. Paskaitau internete – bestselerių autorė, ją leidžia Lietuvoje „Obuolys". Tikrai iš Rygos visai kitoks tas lietuviškosios prozos peizažas.

Kodėl staiga, nei iš šio, nei iš to ėmiau aprašinėti Rygą? Gal todėl, kad jau pasiilgau. Ir miesto, ir bičiulių, kuriuos sutikau, kurie pasiliko. O gal todėl, kad buvau Rygoje pirmą kartą, jeigu neskaičiuosime tų kartų, kai pravažiuodavau Rygą sustodamas stoty (sustodavau ne aš, bet autobusas) važiuojant į Taliną ar dar toliau.

Vėjas šiaušia Dauguvos vandenį.

Visiškai toks pat vėjas, tokį pat vandenį, bet mano tvenkinyje taip pat šiaušia. Taip pat piktai. Tik bangos... na, žinoma, kokios ten bangos gali būti kūdroje. Bet primena Dauguvą. Juk ir šaukštas vandens gali priminti. Kodėl ne? Kodėl mano tvenkinys negali priminti Dauguvos? Gali. Todėl ir rašau apie Rygą. Ir apie Dauguvą.

O tvenkinys nusekęs ir jeigu nebus sniego, išdžius dar labiau. Ir mano žuvys išdus. Nusekę ne tik mano tvenkinio vandenys – nusekę Lietuvos upės ir ežerai. Tikrai reikia sniego. Arba lietaus. Bet dabar tik drėgna, ir tiek. Nekas bus mano žuvim. Ak, kad jas taip į Dauguvą.

O mano jau minėtasis draugas lipdo juodą besmegenį. Dirba kastuvu, deda į juodžemį kiaušinių, truputį cemento, dar kažko. Keista, kad deda kiaušinių į besmegenį, bet deda – sako man tai telefonu. Sunku, kai žiema tamsi lyg užkrosnis. Arba kiauro kerzinio bato vidus. Tačiau besmegenis jau stovi, vietoj nosies ne morka, bet bulvė, nes morka netinka juodam besmegeniui.

Mano draugas pasiima vyno, šezlongą, apsimauna šortus su palmėm, užsideda juodus akinius nuo saulės ir atsisėda kieme prie besmegenio. Kaimynai žiūri pro savo namų langus. Šunes laksto aplinkui skalydami. Šalta. Bet jis sėdi su afrikietišku besmegeniu ir laukia žmonos, kad nustebintų: „Va, mieloji, kokios pas mus bus Kalėdos, va, koks gruodis, kokia žiema." Bet visa ta vasaros imitacija greit atsibosta, šaltis ir vėjas daro savo. Oda pašiurpsta, plikos kojos pamėlsta. Besmegenis lieka vienas. Kaimynai nusiramina. Šunys taip pat. Ir vos tik spėja jis (mano draugas) įeiti vidun, tuojau pat, iš karto pasigirsta atsidarančių vartų džeržgesys – ji grįžo. Bet ką padarysi – užteks siurprizui ir vienišo juodo besmegenio.
Paskui ateina vakaras. Dabar labai greitai ateina vakaras. Draugas stovi su savo meile prie lango. Pasaulis temsta, gęsta ir tarsi panyra į nakties vandenį.

Į nakties Dauguvą. Netikėtai jie pastebi kažkokius siluetus, jų ne vienas, jų keletas, jie juda, stumdosi, tylūs tarytum svyruoja. Užsižiebia visada pavėluojantys užsižiebti žibintai ir medelių šakas aplipusiuose šešėliuose bei elektrinės šviesos dryžiuose draugas ir jo žmona išvysta nebe vieną besmegenį, bet keletą. Penkis. Penkis besmegenius. Juodus, kaip Afrika.

Žmonės žiūri pro langą, geria vyną. O besmegeniai taip pat geria vyną. Ir ima bučiuotis, nes ten yra visokie besmegeniai – vyriškos lyties ir moteriškos. Bučiuojasi visi. Vadinasi, mes blogai suskaičiavome – jų šeši, ne penki. Žmonės žiūri pavydėdami ir kažkaip susidrovėję pasisuka vienas į kitą. Žiūri vienas į kitą. Pasibučiuoja. Lyg niekur nieko. Lyg tai nebūtų seniai užmiršta. Ir vynas ant mylimų lūpų, pasirodo, daug skanesnis, nei yra iš tikrųjų.

O vėjas šiaušia Dauguvą.

O pelė? O kur pelė? Ji Gedos knygoje „Žydintys lubinai piliakalnių fone".