Mano sesytei treji, išlydėdama mamą į ligoninę ji verkia. Kai verkia, jos veidą išmuša raudonos dėmės. Tos ašaros tikros, ne užgaidžios. Ji tikrai nenori likti namie be mamos, tik su manimi ir tėčiu. Šiandien net tėtis grįš vėlai, nes algų diena. Stengiuosi iš visų jėgų, kad namie nebūtų taip tuščia ir baisu. Paguldžiau į lovytę, suėmiau jos pagalvę už kraštų ir sūpuodama galvą dainavau: „A-a-a-a pupa, kas tą pupą supa, supa tėtis ir mama, ir katytė murzina...“ Jei vietoj „katytė“ pasakau „sesytė“, ji nusišypso. Ašaros džiūsta, skruostai blykšta. Atsidūstu. Žinau, kad man taip niekas nesudainuos. Aš per didelė. Tačiau ir aš neužmigsiu viena. Likau už viską atsakinga.

Mama prisakė niekam neatidaryti durų, bet jeigu tėtis nesugebės atsirakinti pats, tik girdėsis rakto skrebenimas, bandymai pataikyti į skylutę, turiu prieiti prie durų ir garsiai klausti: „Kas?“ Man bus gėda. Mama visada taip daro, ir jai nieko tokio. O man – gėda. Aš bijausi žmonių. Mane vadina laukinuke, lėtapėde. Iš tikrųjų aš visai ne tokia. Ir su draugėmis esu linksma. Tačiau svetimų žmonių droviuosi. Stovėdama prie ledų kiosko nusidriekusioje eilutėje, mintyse repetuoju, ką pasakysiu kioskininkei. Juk reikia prašyti greitai ir aiškiai. Kartais užspringstu ir imu mikčioti. Mama baiminasi, kad tapsiu mikne. Aš irgi baiminuosi, todėl dar labiau mikčioju. Nežinau, kaip išeiti iš šito užburto rato. Gal niekaip. Tai kaip nesumikčioti klausiant, kas stovi už durų? Gerai, jeigu tai tėtis. O jeigu ne? Ką man daryti, jei atsakys nepažįstamas balsas? Jeigu ims laužtis vidun? Mes neturime telefono.

Įsipyliau pravėsusios čiobrelių arbatos iš virdulio, į puodelį visuomet patenka arbatžolių, išgraibau jas pirštais. Geriu drungną arbatą be cukraus. Tiesiog norisi gerti. Atsisėsiu prie virtuvės lango, už gėlių vazono, kvėpuosiu iš orlaidės pučiantį spalio vėjelį. Stebėsiu, kaip grįžta kaimynai, kitų vaikų tėčiai. Beveik visi jie dirba toje pačioje gamykloje, lieja pamatus, blokus, šaligatvių plyteles. Mūsų aukšte gyvena berniukas ir mergaitė, kurių tėčio aš nemačiau, nes kai jie atsikraustė, jis jau buvo žuvęs darbovietėje – jam ant galvos nukrito blokas. Tie vaikai liko našlaičiai, o jų mama – našlė, vilki juodai. Mano mama jos gailisi, sako: „Tokia graži moteris, gal dar ištekės.“ Bet ji neišteka. Vyrai pas ją į svečius neateina. Kartais mama drebia tėčiui: „Kad tu būtum buvęs vietoje to kaimyno, nekankintum manęs, kraugery!“ Dažniausiai taip kalba tokiomis dienomis kaip ši, mėnesio pabaigoje, kai dalijamos algos... Man baisu pagalvoti apie tai, kas būtų, jei vietoj mūsų tėčio namo grįžtų svetimas. Pavyzdžiui, tas miręs mūsų kaimynų tėtis. Turbūt niekada daugiau neprabilčiau.

Mūsų kieme lempa užsidega tik tada, kai kas nors prieina prie laiptinės. Akys apsiprato su tamsa. Atrodo, kad virtuvės langas aptrauktas plono rūko užuolaida. O gal tai tikras rūkas, kieme. Ką tik iš laiptinės išėjo kaimynas, vadinamas Vokiečiu, nors jis visai ne vokietis, gal net nemoka vokiškai. Jo apatinė lūpa smarkiai atvipusi, akys didžiulės kaip pratrūkę obuoliai. Jis eina atkišęs pilvą, susimetęs rankas už nugaros. Vedžioja savo beveislį šunėką. Jis vienintelis visoje laiptinėje augina šunį. Dar yra kaimynė, amžinai laikanti katę. Kadangi visuomet išleidžia į kiemą pasivaikščioti, tos katės jai dingsta ir dingsta. Tada ji įsitaiso kitą. Jos menkai skiriasi viena nuo kitos, tos katės. Dažniausiai rainos. Tik vienos uodega pūsta, kitos plona, vienos kailis ilgesnis, kitos trumpesnis. Neaišku, kur tos katės dingsta, kaip ir neaišku, iš kur kaimynė ima naujas. Gal kito namo moterys priglaudžia jos kates, galvodamos, kad jos niekieno, o ji tą patį daro su kitų katėmis? Aš irgi norėčiau laikyti katę, bet mama sako, kad ją mums pavogs arba ji pabėgs ir vėliau susilauks kačiukų, kuriuos reikės skandinti klozete. Gyvename pirmame aukšte, katės nenusaugosi. Slapta maitinu rūsyje apsigyvenusias laukinukes. Nupjaunu džiūstantį „šlapiankos“ galiuką. Per naktį vėl galas patamsėja – rytoj vėl nurėšiu. Viskas gerai, kol mama nepastebės, kad dešra gerokai sutrumpėjusi...

Štai grįžta kaimynas Briedis. Jis toks nedidukas, o jo žmona – aukšta ir stipri. Jis kasdien autobusu važiuoja į darbą, o ji vairuoja sunkvežimį. Jie turi du vaikus – berniuką ir mergaitę. Berniukas irgi žemas, traputis, o mergaitė – aukšta ir neklusni padauža. Briedis klauso savo Briedienės, todėl namo grįžta anksčiausiai. Šiltas, bet anksti. Kad išgėręs, matyti tik iš to, kaip smarkiai mojuoja „diplomatu“. Laiptinės šviesa užsidega ir vėl užgęsta. Akims reikia laiko, kad vėl išskirtų daiktus iš tamsos. Užsikniaubiu už vazono, padedu smakrą ant rankų ir spoksau į dangų. Yra šiek tiek žvaigždžių. Man neramu. Vis neramiau. Kuo ilgiau tėtis nepareina, tuo girtesnis grįš. Girtas jis visuomet puola mamą. Mama bėga slėptis. Sykį valandą išsėdėjo spintoje tarp drabužių. Aš turėjau sakyti tėčiui, kad ji išėjo į parduotuvę. Jis ieškojo mamos dviejų kambarių bute taip, tarsi ji galėtų vaikščioti kiaurai sienas – jei ne virtuvėje, tai gal prasmuko į svetainę? Jei ne svetainėje, tai gal jau perėjo per sieną į miegamąjį? Sėdėjau su knyga rankoje ir apsimetinėjau, kad ruošiu pamokas. Net sesytė suprato, kad tai ne žaidimas slėpynių. Sykį mes su mama palikome ją miegančią ir išėjome į laiptinę, užrakinusios tėtį namuose. Jis blaškėsi ir šaukė mamą. Aš drebėjau – kas bus, jei jis puls sesytę? Mama mane ramino, kad taip neatsitiks – tėtis nori tik jos, vaikų jis nelies, vaikus pernelyg myli, kad liestų. Buvo sunku patikėti tuo, ką ji sako. Bet nieko pakeisti negalėjau. Mama buvo už viską atsakinga. Laimei, ilgai už durų nestovėjome, tėtis greitai nukrito ir užmigo. Vilkėjau tik naktinius marškinius – ką pagalvotų kaimynai? Nėra taip blogai, sako mama, tiesiog tėčiui negalima gerti, nes ima kvailioti. Kitą dieną jis pats geriausias tėtis pasaulyje. Kartais mama sako, kad mūsų šeima yra normali ir linki tokio gero vyro ir man, ir sesytei. Tėtis myli mamą, tai – svarbiausia.

Dabar galėčiau skaityti knygą, bet net nebandau. Pirma, užsidegusi lempą, tučtuojau tapčiau matoma ir negalėčiau stebėti grįžtančiųjų. O antra, žiūrėčiau į vieną žodį, nes negaliu susikaupti. Galvoju, ką reikės daryti, kai grįš tėtis? Ką jam sakyti? Ar jis klausys manęs, kai liepsiu eiti miegoti? Kartais grįžta toks pavargęs, kad tik spėja paskambinti į duris ir sukniumba ant kilimėlio. Kartais mama įvelka jį vidun, kartais palieka kelioms valandoms, kad šiek tiek numigęs pats įrėpliotų vidun. Stebuklinga yra tai, kad jis sugeba rasti kelią namo. Kartais pakeliui jį kas nors primuša. Bet primuša visai ne blogi žmonės. Tiesiog tėtis pats pirmas siūlo duoti jiems į galvą – esu mačiusi, kaip tai vyksta, kai prie vaišių stalo jie sėdi dviese su dėde, jo broliu – tėtis yra jaunesnėlis ir visada pralaimi. Kartais tėtį pagauna milicija, nuveža į „trezvilką“, paleidžia ryte. Tėtis grįžta visai be pinigų ir prašo mamos, kad duotų jam dvidešimt penkis rublius milicininkams sumokėti už nakvynę. Mama verkia ir savaitę su juo nesišneka. Tėtis sėdi, žiūri televizorių ir atrodo pilkas. Bet šįkart gal nebus taip baisu. Gal jis tiesiog garsiai šnopuodamas atsirakins duris, aš neišsiduosiu, kad sėdžiu virtuvėje, palauksiu, kol jis nusvirduliuos į savo lovą, galbūt pašūkaus mamos vardą keliasdešimt kartų, bet niekas jam neatsilieps, ir tada jis užmigs. Ir visai nereikės belstis į kaimynų duris ir prašyti, kad leistų paskambinti į ligoninę. Mama sakė, kad tai daryti reikia tik kraštutiniu atveju.

Štai grįžta kitas kaimynas. Šitas daug girtesnis. Eina sparčiu žingsniu. Išgėręs jis niekada nešūkauja ir nesiūlo į dantis savo žmonai. Jie turi du sūnus keistais vardais – Arijandas ir Liutauras. Jų mama tikra žemaitė ir nemoka kalbėti bendrine kalba, visuomet žemaičiuoja. Sako, žemaitės yra užsispyrusios, tvirtos moterys. Turbūt ji pikta ir primuštų savo vyrą, jei tas neklausytų. Kai kuriose mūsų namo šeimose taika kyla iš baimės. Štai grįžta dar vienas algų dienos šventėjas. Šitas tai ramiai neužmigs. Jo žmona nori skirtis. Jie neturi vaikų. Štai Vokietis veda šuniuką namo. Sustoja po mūsų langu, išsitraukia languotą nosinę ir garsiai išsišnirpščia savo išburkusią nosį. Jis viengungis. Negeria ir nerūko. Pats sau gaminasi valgyti, pats sau skalbiasi nosinę. Turbūt jam sunku vienam.

Mūsų tėtis negalėtų gyventi be mamos. Jis nemoka nei skalbti, nei gaminti. Nesu mačiusi net užtepant sumuštinio. Kai mama gimdė sesytę, likome su tėčiu dviese. Vieną dieną jis išvirė bulvių ir mes jas graibėme šaukštais iš vandens, paskui užsidėjome grietinės, pasibarstėme druska ir suvalgėme. Buvo visai skanu. Kai apie tai papasakojau mamai, pas mus atvažiavo pagyventi teta – mamos sesuo. Ji mums išvirė cepelinų su grybų padažu. Nuvežėme kelis ir mamai į gimdymo namus. Tėtis apsidžiaugė, kad nebereikės nieko gaminti ir vėl galės po darbo ramiai žiūrėti televizorių. Tai prisiminusi galvoju, kad reiktų sutepti keletą sumuštinių su dešra. Juk gali grįžti alkanas. Atidarius šaldytuvą tapo šviesiau. Nenoriu degti šviesos, nes tuomet reiktų uždengti langą. Taip tyliai besisukdama virtuvėje girdėsiu visų, kurie tik grįžta namo, žingsnius. Nenoriu prie durų šaukti: „Kas?“ Noriu jį iš anksto pastebėti ir atrakinti duris pati.

Vos sutepiau sumuštinį, už mūsų durų pasigirdo brazdesys. Praleidau! Mano pačios krebždėjimas užgožė žingsnius už lango. O gal tai kaimynas, supainiojęs duris? Tykinu prie durų ir žvilgteliu pro akutę, nors žinau, kad nieko nepamatysiu, nes šią savaitę mūsų laiptų aikštelėje perdegė lemputė, o gal neperdegė, gal kažkuris kaimynas išsuko ir panaudojo namie – taip dažnai atsitinka. Dabar nė vienas nenori aukoti keleto kapeikų ir pirkti naujos lemputės. Tamsoje nieko nematau, net silueto. Bet tam, kuris brazda, tikrai nesiseka rasti rakto. Lauksiu, kol bandys atrakinti arba paklebins rankeną, arba paskambins – nors to geriau nedarytų – pažadins sesytę... Mano širdis taip smarkiai daužosi, kad turbūt ir už durų galėtum išgirsti. Dėl viso pikto mintyse repetuoju klausimą: „Kas ten? Kas tas aš? Tėti, čia tu?“ Net jeigu ten girtas tėtis, suvokiu staiga, jo balsas nebus panašus į tėčio. Tai gi gali nutikti, kad įsileisiu svetimą girtą vyrą. Sunku pažinti žmogų iš urzgimo ir marmaliavimo, pro durų akutę nieko nesimato... Uždegu prieškambaryje šviesą ir tyliai klausiu: „Tėti?“ Atsako rankenos klibinimu ir mamos vardo šūktelėjimu. Tai atpažįstu. Staigiu judesiu įkišu į skylutę raktą ir du kartus pasuku kairėn. Atidarau. Durys trinkteli tėčiui į kaktą. Jis susivėlęs ir murzinas, striukė prasegiota, languoti marškiniai išsipešę. Jo akių vokai sunkūs, tačiau pamačiusios mane akys pagyvėja. Žiūrėdamas į mane jis garsiai ištaria mamos vardą. Na, taip, mes daromės vis panašesnės, juolab kai ėmiau vis sparčiau bręsti ir jau nešioju liemenėlę. Atrodau visai suaugusi moteris, tačiau viduje nė kiek nepasikeičiau ir dabar užvis labiau norėčiau, kad namie, šalia, už mano nugaros, atsirastų mama, lyg pamojus stebuklų lazdele atskrietų iš savo ligoninės, apglėbtų mane ir sušnabždėtų į ausį: „Laimute, smuk dabar į miegamąjį ir nieko nebijok, mes čia tuoj susitvarkysim.“ Sykį mudvi surišome po grindis besiritinėjančiam tėčiui kojas storuoju diržu, kuriuo jis grasina tais kartais, kai mes su sesyte kuo nors prasikalstam. Buvo juokinga matyti tėtį surištą tuo daiktu, kuris atrodo baisiausias pasaulyje, vien sagties skimbtelėjimas šiaušia plaukelius ant sprando.

Tėtis įvirto per slenkstį ir, ramstydamas sienas kumščiais, ėmė irtis link batų spintelės, ant kurios sudribo kaip betono maišas. Užrakinau duris ir ištraukiau raktą, įsikišau į chalato kišenę. Taip visada daro mama, kad tėtis nepabėgtų į parduotuvę nusipirkti dar. Tiesą pasakius, dėl tos parduotuvės ir kyla didžiausi barniai, dėl to ir tenka mamai žaisti slėpynes. Tėtis sėdėjo ir sunkiai kvėpavo, oras švokštė pro užsikimšusias nosiaskyles – mat kadaise jam buvo lūžusi nosis ir blogai suaugo. „Tėti, – tariau, – tėti, aš tau pa-paklojau lovą, b-b-būk gerutis, eik jau miegoti, mm-man rytoj į m-m-mokyklą...“ Manau, jis neišgirdo. Nuvijo sunkiu delnu kažką nematomą ir vėl sukniubo. Galima pamanyti, kad taip ir užmigo. Tačiau sėdėdami žmonės nemiega. Svarsčiau, ar nenuėjus man dabar pačiai gulti? Juk tėtis grįžo, įleidau, mano atsakomybė lyg ir baigėsi. Bet ilgai svarstyti neteko, tėtis atsimerkė, pamatė mane ir sustingo. Kas atsitiko? Jis tyli. Norėčiau smukti į miegamąjį, kur sesytė sapnuoja septintą sapną, bet tėtis sėdi kaip tik priešais duris, nepraeisi. Praverstų gebėjimas vaikščioti kiaurai sienas, bet tai sugeba tik vėlės. „Ateik čia“, – liepia tėtis. Svetimas toks, baisus, lyg ne savo namuose atsidūręs. Nesujudu jo pusėn. „Ateik, tau sakau!“ Vis tiek nepasislenku artyn. „Katyte, na, nebijok manęs, eikš“, – sako taip, kaip pati kartais suokiu neprijaukintai kiemo katei, bet aš juk ne katė. Dar labiau prilimpu prie sienos. Tėčio lūpos vėl sukruta, išsikreipia. Po kelių sekundžių tarsi pavėluotą griaustinį girdžiu: „Ar girdi, ką tau sakau, kurva!“

Dabar ir norėdama negalėčiau žengti link jo. Viskas aišku, tėtis manęs nepažino. Jis mano, kad jam duris atidarė svetima moteris. Jam taip būna. Ką man dabar daryti? „Aš – Laimutė“, – šnabždu tarsi užkalbėjimą. Jis vis tiek spokso, šnopuoja. Kai mano žodžiai pasiekia jo smegenis, netgi piktai nusijuokia, nepatikėjęs tuo, ką sakau. „Aš Laimutė, aš tavo dukra, tėtuk“, – bandau įtikinti ne tik jį, bet ir pati save. Svarstau, ar bėgti į koridorių, ar pas miegančią sesytę – taip baisu ją palikti vieną! „Ar tu ateisi artyn, ar ne?“ – surinka jis vėl. Jo veidu perbėga švelnumo raibulys. „Ką, tu manai, aš savo vaiko nebepažįstu?“ – visai paprastai, savu balsu pasako. Atrodo, tarsi bais us žaidimas baigtas. Tėtis namie. Jis grįžo! Viskas bus gerai. Nevalingai sujudu jo link. Trys maži žingsneliai, ir mane gali pasiekti sunki ranka.

Ne, tėtis retai mus muša. Tik kai labai reikia. Aš greitai išmokau, kaip to išvengti. Tiesiog klausyti tėvų ir nerodyti ožių. O jei netyčia ko pridarei – nutaisiusi liūdną veidą atsiprašyk. Dažniausiai pasitenkinama pagrūmojimu, diržo sagties pažvanginimu. Tereikia vieno kirčio per šlaunis, kad daugiau to nebenorėtum. Mes juk ne žvėriukai, greitai išmokstame, kas būna už tai, jei neklausai tėvų. Tėvus reikia gerbti ir mylėti. Niekas kitas taip nemylės tavęs, kaip tėvai.

Jis suima mane už liemens ir pasisodina ant kelių. „Tėti, jau laikas miegoti“, – sakau jam. Jis nusijuokia, ir aš pabandau atsistoti. Jo rankos sugnybia mane kaip pliušinį žaisliuką. Skauda, raitausi, bet rankos nepaleidžia. Nepasiduodu, išsprūstu, jis keikiasi, vadina mane negražiais vardais. Jam vėl atrodo, kad nesu Laimutė. Aiškėja, kas aš jam: kažkokia pasileidusi moteris, kurią jis šiandien buvo sutikęs. Tėvas kalba su manimi taip, kaip su ta moterimi. Dėl to, kaip su manimi kalbama, pasijuntu tos moters kailyje. Bet nešaukiu tėvui, kad aš esu aš, nešaukiu, kad pažiūrėk į mane… Mama liepė niekada nešūkauti namie, kad kaimynai ko nors nepagalvotų, ir nebėgti skambinti jai į ligoninę, jei tai ne kraštutinis atvejis. O kaip yra dabar? Tėvas bando atsistoti. Štai remdamasis kumščiais atsistoja, jo kumščiai sunkūs, pakyla, grasina man, jei neprieisiu... Aš neprieisiu! Jis žengia į priekį ir vėl pagauna mane, šįkart už chalatėlio skverno, išbyra sagos, čirrrr, nuvarva per grindis, o man per skruostus ašaros, ir turbūt dabar mano veidas dėmėtas raudoniu, kaip ir sesytės, kai verkia mamos, man tai atrodo galas, visai kraštutinis atvejis, nedvejodama puolu link durų, tėvas užkliūna už susirangiusio kilimėlio, dunksteli sunkus kūnas, beveik šimtas kilogramų, bet aš jau atrakinau duris, išbėgau, užtrenkiau, užrakinau, o kaimynės durys kaip tik priešais mūsų, ir skambinu.

Jau vėloka. Gal pusė vienuoliktos. Kaimynės vyras seniai užmigęs. Jis „turi invalidumą“, jam negalima gerti. Jie gyvena keturiese vieno kambario bute, jų svetainės viduryje stovi drabužių spinta, skirianti vaikų dalį nuo tėvų dalies. Bet užtat jie turi telefoną. Kaimynė dar nemiegojo, su pižama, susisukusi į pledą, žiūrėjo televizorių. Ji žino, kad mums kartais reikia paskambinti. Kviesti greitąją, pavyzdžiui. Išsigandusi žiūri į mano chalatėlį, kurį stipriai susiveržiau diržu, nes liko tik trys sagos. Klausia, kas atsitiko. Nesakau, kas atsitiko. Sakau, kad turiu paskambinti mamai ligoninėn. Klausia, ar žinau telefono numerį. Taip, žinau mintinai. Man atneša raudoną, apvaliakampį telefoną, naują dar, kvepiantį plastmase ir guma.

Skambinti telefonu bijau dar labiau negu klausti „Kas ten?“ arba prašyti kioskininkės ledų. Paprastai surepetuoju viską, ką sakysiu, visą teisingą pirmąjį klausimą ir nuspėjamus kelis atsakymus. Štai ir dabar, girdėdama pratisus signalus, galvoju: kas, jeigu atsilieps ne mama? Kai išgirsiu „Alio?“, turėsiu greitai ir tiksliai tarti: „Labas vakaras. Atsiprašau, ar galėtumėt pakviesti sanitarę Reginą?“ Bet kai atsiliepia, išgirstu visai ne „Alio?“, o „Antroji infekcinė klauso“. Šiek tiek sutrinku, neatsakau iškart. Raidė L niekaip nenušoka man nuo liežuvio, o kai nušoka, užkimba už priekinių dantų ir niekaip nenukrapštau jos į telefono ragelį. Balsas ragelyje tampa irzlus: „Alio! Tai kalbėsim ar dūsausim?“ Dar labiau sutrinku. Reikia kažką sakyti, net jeigu tai neprasideda L. Ir giliai įkvėpusi išgirstu iš savo burnos sklindant kitą garsą, balsę: „A-a-a-a...“

A-a-a-a pupa, kas tą pupą supa? Supa tėtis ir mama, ir sesytė murzina...

Pagaliau išspjaunu iš burnos žodžius. Jaučiu, kaip kaimynė ištempė ausis, bandydama suprasti, kas darosi mūsų namuose. Ji gera moteris, bet „pletkų“ maišas. Laukiu, kol atsiliepusi moteris pakvies mamą. Pakviečia. Mamos balsas dar labiau suirzęs nei tos budinčiosios. Ji kalba kapotai, trumpai. Sakau, kad tėtis grįžo, ir noriu pridurti, kad nugriuvo ant grindų, tačiau nutyliu, nes kaimynė suprastų. Mama žino, iš kieno telefono skambinu, todėl stengiasi daug neklausinėti. Tik: „Ar jau visai blogai?“ Atsakau, kad taip. Atvažiuoju, sako. Ragelį padedu. Kaimynė klausia, ar nereikia pagalbos? Padėkoju ir atsiprašau už sutrukdymą. Paskui grįžtu prie mūsų buto durų ir pridedu ausį.

Girdžiu dunksėjimą. Plaka širdis. Tarsi mūsų buto širdis – bet iš tiesų tik mano. Plaka tankiai. Bijausi eiti vidun. Girdžiu, kad tėtis nelaksto po butą ir nerėkauja, tačiau vis tiek baisu. Nusprendžiu stovėti ir laukti mamos čia, laiptinėje. Manau, kaimynai nieko nepagalvos, nes visi jau seniai namie. Mūviu vilnones kojines ir man visai nešalta.

Neturiu laikroduko, todėl atrodo, kad mama negrįžta tris valandas. Žinau, kad taip tik atrodo – nuo ligoninės iki mūsų namų autobusu geras pusvalandis. Tikiuosi, mama išsikvietė taksi. Tupiu pasirėmusi sienos ir žiūrinėju tamsą. Pamažu imu įžiūrėti fantastines figūras. Tampa baisu, todėl kviečiu šviesius prisiminimus. Seniau, kiekvieną vasarą, jei tik kurią dieną lydavo, laiptinės aikštelėje su draugėmis susikurdavome sau lėlių namus. Gamindavome tikrą maistą žaislinėse lėkštėse. Kvadratiniai sausainiai virsdavo lėlių torto biskvitu, lydytas sūrelis – pertepimu. Neprinokusias vyšnias vadinom pomidorais, obuolių skilteles – arbūzo riekėmis. Darbo lėlių namuose pakakdavo visai dienai. Reikdavo prausti vaikus, keisti vystyklus, siūti naujus marškinėlius, vežti pasivaikščioti, sūpuoti ir dainuoti lopšines, migdyti, apklosčius šiltais apklotėliais, ir laukti tėčių, kurie po darbo taip niekada ir negrįždavo, nes būdavo tik įsivaizduojami. O berniukai lakstydavo per lietų ir taškydavo balas, žvejodavo, leisdavo laivelius, žaisdavo karą arba nusikaltėlius ir milicininkus. Saulėtomis dienomis, jei ant žolės pasistatydavome savo vaikams palapinę, berniukai imdavo žaisti karą ir puldavo visko griauti... Man atrodo, gerai surepetavome visa tai, ką teks išgyventi suaugus.

Pagaliau girdžiu žingsnius. Iš tūkstančio atpažinčiau. Mama įbėga atsisagsčiusiu paltu, susiraukusi, daug nekalba, neklausinėja, kai pamato, kad stoviu sustirusi laiptų aikštelėje, nes žino, ką tai reiškia. Mes atsirakiname duris. Prieškambaryje dega šviesa ir dvokia vėmalais. Tėtis guli svetainės tarpduryje ir gargaliuoja.

Iš pradžių mama nieko man nesako. Dalykiškai numeta rankinę ant batų spintelės, pakabina paltą ir puola tempti tėvą gilyn į svetainę. Pabando už pažastų kelti ant sofos, bet bergždžias reikalas – jis per sunkus. Iškrato jo kišenes, randa sulamdytą piniginę. Ištraukia pinigus, perskaičiuoja tikrindama, kiek po išgertuvių liko atlyginimo, įkiša tuščią piniginę jam atgal į kišenę. Kartais jis grįžta visai be pinigų ir tada mama verkia. Šįkart jam pinigų nepavogė, tai gerai. Tėvas urzgia, nes negali pasakyti nė vieno žodžio. Šiek tiek pamojuoja kumščiais, tačiau yra per daug pavargęs, kad bent atsisėstų. Paspyrusi koja, mama palieka jį šalia sofos. Aš stoviu ir spoksau. Nežinau, kuo galėčiau padėti. Dviese mes irgi neužkeltume. Girtas sunkesnis trigubai. Gal surišti jam kojas diržu?

Paskui virtuvėje geriame pašildytą čiobrelių arbatą ir tylime. Mama šluostosi prakaitą. Nusiplauna rankas šaltu vandeniu ir ruošiasi vykti atgal į ligoninę. „Kodėl tu mane iškvietei?“ – klausia piktai. Gūžteliu, ieškodama savo burnoje garsų, bet visi jie pasislėpė. „Kam reikėjo tos gėdos? Pulti pas kaimynę, skambinti vidury nakties – ką ji dabar galvoja?“ Gūžteliu dar kartą. Ką ji galvoja? Tikiuosi, nieko nesuprato iš to, ką mamai sakiau telefonu. Juk nesakiau, kad tėvas grįžo girtas ir puolė mane. Mama suraukia antakius: „Laimute, tu jau suaugusi, protinga mergaitė. Ar nepažįsti savo tėvo? Juk jis tik man grasina, tau nebūtų nieko daręs.“ Atgaunu amą: „Bet jis nukrito...“ Mama pliaukšteli man per ranką, neskaudžiai, tik tam, kad sustabdytų, pamokytų: „Na ir tegul! Kas čia tokio, kad guli ant grindų? Tegul guli. Išsimiegos ir viskas bus gerai! Man dabar reikės aiškintis ligoninėj! Kokia gėda. Viskas per tave! Kam to reikėjo, ką?“