Iš rankraštinio palikimo

 

Filosofijos pradmenys

 

Vasario 16-osios akto signataro Petro Klimo (1891–1969) likimas galėtų būti raiški 1918 metais sukurtos pirmosios Lietuvos Respublikos politinio elito metonimija. Tautos egzistencijai lemtingą aktą pasirašo neturėdamas nė trisdešimties, vėliau darbas Užsienio reikalų ministerijoje, diplomatinė veikla Italijoje ir Prancūzijoje. 1943-iaisiais buvo suėmęs gestapas, 1945-aisiais suėmė NKVD – nuteisė dešimčiai metų lagerio už memorandumo (jį ketinta persiųsti į Vakarus) prancūzų kalba rengimą, kuriame keliama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mintis, ir kt.

Iš Čeliabinsko srities į Lietuvą P. Klimas grįžo pačioj 1954-ųjų pradžioj. 1957 m. nusipirko 96 lapų Janonio popieriaus fabrike pagamintą sąsiuvinį linijom ir ėmė rašyti „Visų dienų apmąstymus“. Skaitant šiuos užrašus (LLTI bibliotekos rankraštynui perdavė prof. Vytautas Landsbergis 2013-08-26; signatūra F1-8121), turėtina galvoj: P. Klimas buvo istorikas ir teisininkas; kaip ir dera mokslininkui, pradėjo aiškindamasis esmines sąvokas. Prirašyti 47 puslapiai (ėmus svarstyti apie grožį, visam laikui stabtelėta).

Ir dar: sąsiuvinyje esti vienas palaidas lapelis, kuriame užfiksuota nota bene – mintis, kurią reikia gerai įsidėmėti. Publikuojant ji pateikiama kaip „Apmąstymų“ motto .

 

Virginijus Gasiliūnas

 

NB

Tautai reikia pirma apsispręsti savo būtim, t. y. tapti atskira valstybe, o paskui žengti socialinės evoliucijos keliais.

Jei Lietuva 1918 metais nebūtų sukūrusi valstybinės individualybės, ji būtų palikusi Rusijos provincija ir nieks net nebūtų galvojęs apie Lietuvą, vėl rusų kariuomenei ją okupavus.

Po 1941 Lietuva jau inkorporuota kaip valstybė, nors ir visaip suvaržyta ir rusifikuojama. Bet rusifikacija eina jau sunkiau, jai kliūva II.16 aktas ir internacionalinis įteisinimas.

Nemokšos lietuviai, paėmę valdžią, patys to nesupranta ir keliaklūpsčiauja prieš Maskvą, bet jaučia savo išdavystę ir visaip maskuojasi savo kailyje. Propaganda, kad Maskva viską duoda liaudžiai – tėra tik jų pačių apsigaudinėjimas. Bet jis yra be galo žalingas ir šaukiasi maišto.

 

Įvadas

Nėra tokios dienos, kad mes nesusidurtume savo būtyje su tiesa arba su netiesa. Dažnai mes paabejojame ir viena, ir antra. Taip pat vargu bepraeina diena, kurios metu mes nepasigrožime gamta, kuriuo žmogaus kūriniu arba ir pačiu žmogum bei jo elgesiu. Tenkinamės mes teisingumu ir jaudinamės dėl kokio neteisingumo arba net juo piktinamės. Kas teisinga ar nedora, mes dažnai tarytum neabejojame. Pamėgimas ir pamylėjimas taip pat niekam nėra svetimas.

Pati būtis visuomenėje, kuri teise arba įstatymais aprėžia paskiro žmogaus laisvę arba elgseną, gundo apmąstyti jos teisių ribas ir net patį pagrindą. Kodėl gi kartais kuri visuomenės dalis pasipriešina esamai teisei ir sukelia maištą? Pagaliau kuriuo pagrindu žmogus įsiterpia į visuomenę, patapdamas tos ar kitos jos dalies dalyviu? Kas yra jam tauta ir valstybė? Noromis nenoromis mąstanti būtybė kartais statosi sau klausimą, koks gali būti jo būties įprasminimas toje sudėtingoje visatoje, kurios nei pradžios, nei tikslo dėsningi reiškiniai neatskleidžia.

Apmąstymų kompleksas neišvengiamai apima taip pat kultūros, jos uždavinių ir prasmės problemą. Atskiro žmogaus sąmonė ieško taip pat apmąstymo išraiškos. Josios priemonės bendravimo ir susipratimo eigoje pirmų pirmiausiai reikalauja apmąstymo ir apdairaus patikslinimo, kad individualiniai nuosprendžiai pavirstų bendražmogiškais arba visuotinai įtikinamais.

Tokie yra patys svarbieji apmąstymų punktai, nelyginant gairės, kuriomis tenka vaduotis ieškant atsakymų į visą eilę kitų klausimų, kurie iškyla kasdieninėje asmeninėje ir visuomeninėje būtyje. Sąmonės pilnatis mums neleidžia ribotis neapmąstyta kasdienybe, kad ir per amžių amžinus ji būtų įprasta. Toks yra žmogui būdingas sąmoningumo poreikis. Per amžių amžius jis nepaliauja didėjęs.

 

1. Sąvoka

Ryždamiesi apmąstymams, mes visų pirma tiksliai nustatykime, kaip mes suvokiame arba pažįstame aplinką, kitaip tariant, mus supančią tikrovę. Akimis mes matome, ausimis girdime, uosle suuodžiame, jutimo organais suvokiame daiktų savybes. Tai atrodo visai paprasta. O iš tikrųjų? Juk ką mes matome, kiekvienas iš mūsų tepamatome savo akimis. Kito žmogaus ar gyvio akimis mes negalime pamatyti. Tie regimi įspūdžiai tėra individualiniai arba subjektyvūs. Tikrovė tad atsispindi kiekvienam saviškai. Yra akių, kurioms viskas atsispindi rūke arba raudonai. Toks pat subjektyvumas yra ir kituose pojūčiuose. Todėl galime pasakyti, kad gamtos pažinimas yra asmeninės percepcijos išdava, priklausoma nuo kiekvieno žmogaus išgalių ir jo patiriamųjų organų savybių. Tik kiek tos savybės žmonėse yra maždaug vienodos, vienodas padaromas ir aplinkos vaizdas. Bet mes nežinome, kaip ką suvokia gyviai, nors ir nutuokiame šunį kitaip girdint ir suuodžiant, katę ar šikšnosparnį net naktį matant ir t. t., ir t. t.

Jei žmonės neturėtų priemonių susiprasti ir išsiaiškinti, jie pasiliktų kaip visai atskiri mikrokosmai su savitomis pasaulėžiūromis. Bet net pirmykščiai gyviai prasimanė bendravimo ir susipratimo priemonių, kuriomis išsilygindavo subjektyvizmas, arba bent jis pasidarė vienodas, atseit vienodesnis, t. y. artinosi prie kažko objektyvaus, kad ir palikdamas vis dėlto pasaulio atspindį reliatyviu.

Tarp tokių priemonių svarbiausia yra kalba. Jos dėka žmonės patikrinėja savo įspūdžius su jų panašumais ir skirtingumais ir tuo būdu sukuria bendrą vienodą pasaulio atvaizdą, kurį dėl to net imame vadinti objektyviu, tikroviniu, t. y. tokiu, kaip jį suvokia žmonės.

Per amžių amžius tie susipratimo ženklai gausėjo, ryškėjo žodžių prasmė, minčių ir įspūdžių reiškimo būdai tobulėjo, pakeldami bendravimo lygį.

Tolesnę susipratimo pažangą padarė rašmenų išradimas, senųjų kartų įspūdžius, mintis, kalba pareikštas, leisdamas užfiksuoti būsimoms kartoms. Amžių patyrimas tuo būdu galėjo būti dalinai išsaugotas. Tiesa, tie pirmieji ženklai iš pradžių buvo kukloki, žodžių prasmę pareikšdami braižais (vadinamu kyliaraščiu arba dantyraščiu), vėliau paveikslais (hieroglifais), atskirų garsų ar skiemenų simboliais, pagaliau balsių ir priebalsių deriniais. Raštas ir spauda, išsaugodami individualinį patyrimą, pagrindė ir mokslų pažangą.

Bet kas yra kalbos ar rašto žodis?

Ką mes pasakome, pavyzdžiui, tokiu paprasčiausiu sakiniu: „Keliu eina žmogus“? Tas pasakymas kitam žmogui teatgaivina jo asmeninėje vaizduotėje kelią, kurį jis kada nors buvo matęs, ir tokį maždaug kaip jis pats žmogų, kurs eina, kaip kiekvienas kitas žmogus. Kokį kelią, kokį žmogų ir kokią eiseną čia sakytojas nusakė, kitas žmogus, tą sakinį išgirdęs, negali tikroviškai atkurti. Jis į einančio žmogaus vaizdą teįdeda savąjį, t. y. savaip, individualiai, subjektyviai įgytą. Pasakytas kelias gali būti kreivas, tiesus, grįstas, žmogus – jaunas, senas, moteris ar vyras; eiti jis gali pamažėl, skubomis ir t. t., ir t. t. Visi tie žodžiai teišreiškia bendrinius požymius, kurie kiekvieno individo sąmonėje gali atkurti labai nevienodus vaizdus. Kitaip sakant, kalbos žodžiai tepasako bendrines savybes. Tų savybių junginys sudaro daiktų ir dalykų sąvokas. Kalbėdamies mes tik sąvokomis ir tesivaduojame. Konkretų sąvokų turinį arba tikrovinį vaizdą tiek sakytojas, tiek klausytojas sau pasivaizduoja saviškai, nes daiktų ar dalykų (veiksmų) sąvokos visų konkrečių savybių nenusako. Dėl to žmonių pokalbiuose dažnai atsiranda nesusipratimų. Pavartodami žodį, mes dažnai susidarome skirtingus vaizdus. Todėl norėdami išvengti nesusipratimų mes platesnės apimties sąvokas susiauriname kitomis siauresnėmis sąvokomis. Pavyzdžiui, tą sakinį „Keliu eina žmogus“ mes galime susiaurinti tikslesniais pažymiais: „Kauno–Raudondvario plentu lėtai eina senas vyras.“ Bendra (plati) kelio sąvoka jau išreiškia konkretesnį dalyką, ėjimas susiaurėja lėtumo savybe, o žmogus gauna seno vyriškio patikslinimo. Toks sąvokų ryškinimas gali eiti dar toliau. Bet ir toli nuėjęs sąvokų ryškinimas individo (mikrokosmo) sąmonėje dar paliks neapibrėžtų konkrečių detalių. Ir vargu begali būti pasiektas absoliutus tikrovės sutapatinimas su sąvokomis, kuriomis individai naudojasi savitarpio bendravime. Jeigu, sakysime, mes panorėtume ąžuolo lapo sąvoką patikslinti visomis jo savybėmis, mums reikėtų pažymėti ne tik formą, dydį, iškarpas, spalvas su atspalviais, taškus, gyslas su jų kryptimis ir storiais, bet ir svorį, drėgmę ir t. t., ir t. t. O juk mikroskope tų savybių prisikrautų dar galybės. Pagaliau ir mikroskopų esama visa virtinė, kurie iškeltų aikštėn dar virtinių virtines tų ąžuolo lapo savybių. O juk kiekviena savybė taip pat apibūdinama sąvokomis, kurios gali būti patikslinamos, ir taip be galo.

Tas sąvokų pobūdis šiaip ar taip leidžia žmonėms susiprasti, ypatingai jei jie užauga, auklėjasi ir subręsta vienoje šalyje ir vartoja vieną kalbą, vieną sąvokų lobyną. Pavyzdžiui, lietuviui medis kaip sąvoka ar terminas prisistatys klevu, liepa ar drebule, o afrikiečiui jau savaime kaip palmė; upė lietuviui bus kaip Nemunas, Neris, o egiptiečiui kaip Nilas. Mūsiškės upės didžiųjų upių gyventojui taptų jau tik upokšnio sąvoka. Todėl kalbos priemone tiksliau susipranta vienos tautos žmonės, vienoje aplinkoje susigyvenę, o juoba viename mieste ar kaime. Be to, nereikia užmiršti, kad patys žodžiai, t. y. ir sąvokos amžių bėgyje pakeičia savo prasmę ar apimtį. Todėl bet ką reiškiant žodžiais tenka atsižvelgti į jų reikšmės patikslinimą, kuris turi apsaugoti nuo nesusipratimų bent ligi tam tikro laipsnio, norint išvengti nereikalingų ir beprasmiškų ginčų. Žodžiu reiškiama sąvoka kartais būna tiek įvairi savo turiniu, kad susipratimas bendrai nėra galimas, kol tas turinys nebūna tiksliai sukonkretintas ir apibrėžtas. Pavyzdžiu čia gali būti ginčai dėl gerovės, laisvės, taikos, laimės ir t. t., ir t. t. Kad tokių sąvokų (žodžių) vartojimas būtų vaisingas, reikia tiksliai susitarti dėl jų turinio. Bet kokiuose apmąstymuose mes susiduriame su ta sąvokų savybe, kuri reikalauja ypatingo apdairumo, norint savo mintį ar nuomonę išreikšti. Kiekvienu atveju reikalinga tiksliai apibrėžti sąvokos turinį, su esminiais jos pažymiais. Kitaip pareiškimai ir ginčai praranda savo prasmę.

 

2. Tiesa

Tiesa arba tiesos sąvoka nuo senų senovės visada jaudino mąstantį žmogų. Per amžių amžius tiesa kovėsi su savo priešu – netiesa. Tiesa grindė žmogaus patyrimą, tiesa sprendė bet kurį kūrybinį ryžtą, ji kaupėsi moksluose.

Bet kas ji yra? Kaip ją atpažinti, kuo ji atsiskiria nuo savo priešininkės – netiesos, klaidos ar melo? Kuo būdu mes ja įsitikiname ir kur mes tiesą surandame? O surastoji tiesa ar yra amžina, vis ta pati? Juk kartais ir šiandien išgirstame sakant, kad kas buvę tiesa seniau, paliovę būti tiesa šiandien.

Tokių ginčų žmonijos istorijoje būta begalės. Begalės jų yra ir šiandien.

Kaip tad yra iš tikrųjų?

Imsime paprasčiausią atvejį. Mąstydami jūs negalite suabejoti, kad jūs esate. Štai jau aiški tiesa, jūsų būties tiesa. Ta būtis savaime apčiuopiama erdvėje; ji yra kaip kiekvienas daiktas šalimais su savo ilgiu, pločiu, aukščiu. Mes galime tą būtį erdvėje matuoti mūsų pačių nustatytais matais. Tie išmatavimai gali įvairuoti kas šalyje ir laiko bėgyje. Bet visi tie saikai yra absoliučiai objektyvūs, kaip ir pati mus apsupanti erdvė. To paneigti mūsų sąmonė negali. Kaip mūsų pačių būtis, erdvė yra lygiai absoliuti ir be jos negali būti būties.

Mūsų sąmonė taip pat suvokia, kad ta būtis tįsta laike, kurį mes taip pat matuojame: minutėmis, valandomis, amžiais ir t. t. Tie duomenys taip pat yra visai objektyvūs. Būtis tad erdvėje ir laike darosi tokiomis tiesomis, kurias mes galime pavadinti amžinomis, neginčijamomis, absoliučiomis. Dėl matų ar saitų mums tenka tik susitarti ir patikrinėti.

Tokių erdvės ir laiko matų mes galime pririnkti begales. Ir vis tat bus tiesos, objektyvios ir pastovios.

Imkime dabar paties skaičiaus arba skaičiavimo sąvokas. Kuo būdu jos tampa objektyviomis ir savaime amžinomis?

Kai mes paimame obuolį, mes sakome „vienas“. Nesvarbu, ar jis didelis, ar mažas, ar dar koks. Mes tesuvokiame jo vienumą. Lyginai paimdami kitą, mes sakome „du“. Ir taip atsiranda trys, keturi, penki... Tame skaičiavime mes atsipalaiduojame nuo tikrovinės obuolių įvairybės. Obuolys praranda savo materialinę būtį, ir skaičius virsta abstrakcija. Tokių vienetų, dvejetų, trejetų ir t. t. santykiais užsiima matematika, kuri savo formulėmis sukaupia objektyvių, amžinų tiesų lobyną, kuriuo mes naudojamės visokiems apskaičiavimams. Ir vėl mes įsiturtiname tiesų gausybe, kurios nesikeičia per amžius ir todėl nežino nei vakar, nei šiandien.

Tokios pat abstrakcijos keliu mes suvokiame erdvės matmenis, kuriais vaduojasi geometrijos mokslas. Tiesioji linija kaip trumpiausias atstumas tarp dviejų taškų geometrijoje nėra rašalu ar kreida nubrėžtoji linija, kuri neišvengiamai turėtų šiokių ar tokių materialinių savybių, bet nematerialinė mąstomoji linija, kaip ir taškai. Tokios idealinės, mąstomos yra visos geometrinės figūros. Dėl to jos yra absoliučiai tikslios, kaip minėtieji aritmetikos vienetai. Ir jeigu mes sakome, kad vidurinių trikampio kampų suma yra lygi dviems stačiakampiams (2d), tai ne apie kokį popierinį, medinį ar metalinį trikampį mes mąstome. Kad ir be galo tobuli būtų tokie trikampiai, jie nesutaptų su idealiniu trikampiu, kurio dėsnius nustato geometrija. Tik dėl to, kad geometrinės figūros yra sąvokiniu būdu atitrauktos nuo materijos kaip skaičiaus vienumas nuo obuolio, jų dėsniai neturi kintamų materijos įmaišų ir yra absoliučiai tikslūs. Tokias tiesas nustato matematika. Mąstančioji sąmonė tuo būdu įsiturtina nepaprasta daugybe amžinų tiesų, kurios vienos jau nieku būdu neleidžia svaičioti apie tiesų nepastovumą ar neamžinumą. Neamžinos tepalieka klaidos su neįrodytais tvirtinimais.

Apsidairykime toliau. Argi patys mūsų mąstymo dėsniai nėra tokie pat pastovūs, absoliutūs, atseit ir amžini? Jeigu mes tariame A=A, tuo ženklu pažymėdami kurią sąvoką arba sąvokų kompleksą, tai negali kilti abejojimo dėl pasakytos tapatybės. Mūsų mąstymas yra tuo dėsniu paremtas. Iš jo eina kiti mąstymo arba logikos dėsniai. Jei A yra A, tai A+a negali būti A. Arba jei A=X ir B=X, tai A=B. Kitaip tariant, matematinis tikslumas įsiamžina ir visuose logikos dėsniuose.

Mūsų mąstysena, susiorientuodama erdvėje ir laike, savaime įninka ieškoti tiesos visoje savo aplinkoje. Kodėl? Todėl, kad toji aplinka, arba gamta, materija, kuri apsupa mąstantį žmogų ir kurion jis pats yra įsiterpęs, visokeriopai jį veikia. Pati mąstanti jo būtis bendrauja su gamta, iš jos savo gyvybę ji imasi, jos patiekalais minta, jos dovanomis naudojasi, jas savinasi ir savo reikalams pritaiko. Bet tam reikalingas visos tos aplinkos, gamtos pažinimas, pažinimas jos savybių. Trimatė erdvės tįsa su savo tūriu ir neišprususiai sąmonei parodė savo kaitaliojimąsi laiko tėkmėje. Tai buvo kita didžioji tiesa. Be to, jau pirmykštis patyrimas parodė, kad kaita turi priežastį. Ne visada pavyksta kiekvienai gamtos pakaitai tą priežastį rasti, ją tiksliai išryškinti. Bet pats priežastingumas, ligi niekuo įrodomai nepaneigtas, darosi kita pagrindine pažinimo tiesa. Tebūnie ji sąlyginė, kaip premisa arba prielaida, bet be jos nebūtų galimas joks gamtos pažinimas. Antroji būtina prielaida yra pasaulinės materijos (gamtos) visumos patvarumas, kokiais būdais esamoji materija ar energija besikaitaliotų. Į tas prielaidas atsiremia visų gamtos dėsnių ieškojimas. Tikrovė tų prielaidų nepaneigia, ir dėl to jas reikia laikyti absoliučiomis tiesomis, nors ir pavadinsime jas prielaidinėmis, t. y. kaip mūsų sąmonės primestinėmis, bet kokį tyrimą pradedant.

Tų prielaidų įteisinti tyrimai leido įvairiems gamtos mokslams (chemijai, fizikai, astronomijai ir kt.) sukaupti galybę tiesų, kuriomis žmonija naudojasi savo reikalams tenkinti ir plėsti. Tų patirtų tiesų lobiu remiasi visa žmonijos kultūra ir jos pažanga.

Toli gražu ne viskas gamtos raidoje yra suprasta, išaiškinta priežastimis ir dėsniais. Mažiau negu praeitais amžiais mes blaškomės spėliojimuose ir nuolatos siauriname gamtos paslapčių nežinią. Bet pats tos nežinios siaurėjimas vyksta tam tikrais laipsniais. Todėl tenka apmąstyti tų laipsnių pobūdį, atseit išsiryškinti pačių surastų tiesų tikslumą.

Paimsime paprasčiausią pavyzdį. Mes šildome vandenį ir pastebime, kad 100° Celsijaus jis ima kunkuliuoti, t. y. virti. Pakartodami tą bandymą mes nutariame, kad tokia yra vandens savybė – šimtame laipsnyje vanduo užverda. Tai yra viena iš gamtos tiesų. Bet kas šiuo atveju buvo vanduo? Ta bendrine vandens sąvoka mes apimame ir ežero, ir jūros vandenį, ir lietaus, ir kūdros, bet kokių spalvų ir atspalvių vandenį. Tolesnis tyrimas parodo, kad visi tie skirtingi vandenys skirtingai užverda. Todėl kad ta tiesa būtų visitėlė, reikia patikslinti vandens sąvokos turinį. Laboratorinės priemonės leidžia ligi tam tikro laipsnio išgryninti vandens sudėtį, kad ji priartėtų ligi elementarinės cheminės formulės H2O. Tada ir pati tiesa priartėtų prie absoliučios tiesos. Bet čia dar reikėtų atsverti kosminių spinduliavimų įtaką ir dar gal kokią mūsų nesuvoktą priemaišą. Ne visi gamtos reiškiniai leidžiasi laboratoriškai eksperimentuojami. Todėl gamtos pažinimas su įvairiais kaitaliojimosi dėsniais mums pasiduoda tik apčiuopiamai, ir pačios tiesos darosi tik artutinės. Toks jų pobūdis paaiškina ilgą klaidų istoriją, kuri atsirado dėl sąvokų nepatikslinimo arba dėl eksperimentų ir stebėjimų nepakankamumo.

Gamtos vyksmų suvokimas dažnai esti palyginamas arba lygtinis ir reliatyvus. Pavyzdžiui, senų senovėje ir dar šiandien mes galime sakyti, kad auštant saulė pas mus teka, atseit pakyla rytuose, o vakare ji nusileidžia. Ar tai nėra tiesa? O kai patyrėme, kad pati Žemė sukasi ir vienur pasirodo Saulės akivaizdoje, kitur atsiduria josios šešėlyje, Saulei nei kylant, nei leidžiantis, tai tos tiesos mes taip pat negalime paneigti. Abi tiesos pavirsta lygtinėmis priklausomai nuo stebėjimo taško. Kaip žodžiu pareikšta sąvoka reikalauja patikslinimo, taip ir sąvokų derinys, nusakąs pastebėtą vyksmą, turi atžymėti kiek galima tiksliau vyksmo apystovas, kuriose vyksmas stebimas. Tik tokia sąlyga patirtis prisiartina prie tiesos arba virsta tiesa.

Net paprasčiausi gamtos faktų nusakymai žmonių susipratimui pasiekti privalo gauti tokių patikslinimų, kad bent ligi tam tikro laipsnio nesuklaidintų. Kai mes tvirtiname, kad Nemunas išteka iš balų Lietuvos rytuose ir įkrinta į Baltijos jūrą, mes pasakome tvirtą patirtą tiesą. Bet nei tos balos, nei tėkmės vingių, nei jo žiočių pobūdžio ta tiesa mums neleidžia suvokti, o juoba galybės kitų tos upės savybių. Tokių nepabaigiamų spragų turi visos geografijos, kosmografijos, zoologijos, botanikos ir kitų gamtomokslių patiriamos ar nusakomos ir aprašomos tiesos. Todėl reikia būti labai apdairiems vartojant tas tiesų sąvokas. Jos pažymi tik bendrines patyrimo savybes ir neiškelia aikštėn neaprėpiamo gamtinės tikrovės sudėtingumo. Mūsų apmąstymuose tos tiesos mus tenkina tik savo būdingomis arba svarbiausiomis mūsų bendravimui savybėmis. Tą sąvokomis pareiškiamą tiesų ribotumą gali įvaizdžiai papildyti tikroviniai braižiniai, fotografinės nuotraukos, kino paveikslai ir kitos vaizduojamos priemonės.

Tokį pat ribotumą rodo ir mūsų patiriamų gamtos dėsnių suvokimas, ypačiai atvejais, kai tų dėsnių išryškinimui mes negalime pavartoti laboratorinių eksperimentų, kaip kad vandens užvirimo bandymuose. Todėl dažnai gamtos dėsnių pažinimas atsiremia tik spėliojimais. Tie spėliojimai dar negali atstoti tiesų, bet yra tik menamos tiesos arba hipotezės, kurios skatina toliau tikrinti jų tikroviškumą ligi taps tiesomis. Mūsų apmąstymuose hipotezės pavaduoja trūkstamą gamtos vyksmų grandį ligi ji galės būti patikslinta kruopštesniu patyrimu ir pavirs tiesa arba klaida. Mokslo laimėjimai tuo būdu nužymi savo pažangą. Tokiomis hipotezėmis tuo tarpu vaduojasi tyrinėtojai, gyvybę mėklindami atsirandant iš baltymų, gyvius keičiantis evoliucijos raidoje, ugnikalnius randantis iš Žemės rutulio slūgimo ir t. t., ir t. t. Hipotezės negali būti laikomos tiesomis, nes jos gali būti ir netiesos, arba klaidos.

Tokių pavyzdžių praeitis suteikia begales. Bet tai nereiškia, kad senosios tiesos šiandien pavirto netiesomis. Jos niekados nėra buvusios tiesos, o tik menamos, t. y. hipotezės. Hipotezių vertimas tiesomis yra mūsų sąmonės nesubrendimo arba neįžvalgumo išdava, su kuria pažinimas turi kovoti.

Hipotezė yra kol kas ir spėjimas dėl visatos, t. y. pačios materijos (gamtos) kilmės arba pasaulio atsiradimo. Mūsų mąstysena negali apsiriboti tik materialinių dėsnių ieškojimu. Tų dėsnių suvokimas gali patenkinti mūsų reikalų aprūpinimą. Bet mąstanti sąmonė, bręsdama savo veikloje, turi pasistatyti sau klausimą, kas yra ta materija ir kaip ji ne tik kaitaliojasi, bet ir iš kur ji atsirado visatoje savo pirmapradišku pavidalu su visais savo dėsniais. Tai mįslių mįslei įspėti duomenų kol kas neturime. Jokia hipotezė čia neduoda reikiamos grandies. Materijos pakaitoms mes galime būti materialistai ir jų tyrime ieškoti tiktai materialinių priežasčių. Bet tokios priežastys negali išspręsti pačios materijos pradžios, atseit paties jos atsiradimo. Todėl antgamtinė idealistinė hipotezė čia pasidaro visai teisėta. Ar ji bus tiesa ar netiesa, to klausimo mūsų tyrimai neleidžia spręsti nei neigiamai, nei teigiamai. Šioje problemoje tiesa pasilieka didžiąja paslaptim, kurios akivaizdoje mūsų sąmonė turi palikti mąstymui laisvę. Kuklioje rezignacijoje tegalime tarti „ignoramus“, arba tikėti didingu kosminiu kūrybiniu aktu mums neįmanomoje beribėje erdvėje nepabaigiamoje laiko tėkmėje. Toks tikėjimas neprieštarauja mokslui, kurs turi reikalo tik su jau esama materialine visatos visuma ir tetiria esamus jos kaitaliojimųsi dėsnius ir savybes.

Pagaliau mes negalime nesusimąstyti dėl paties mąstymo fakto. Kas jis yra? Kas jį gimdo ir valdo? Kad jis surištas su gyvybe, tai akivaizdi tiesa: gyvybei išnykstant, išnyksta ir mąstymas. Todėl vargu begalima abejoti, kad mąsto ir sliekas, ir bitė, ir net mikroskopinė bacila, ligi ji gyvuoja materijos būtyje. Jau nuo senų senovės mokslininkai stengėsi suvokti mąstymo esmę. Tas užsimetimas „pažinti patį save“ niekuomet nesiliovė, tiriant mąstymą ir jo ryšius su pojūčiais. Sėkmingiau tyrimams vyko apčiuopti pačius mąstymo faktus, jų veiksnius ir poveikius. Bet ir čia tiesų lobis dar labai nepastovus. Kad mąstymas rišasi su aplinkos sąlygomis – tas faktas yra neabejotina tiesa. Bet kad mąstymas taip pat keičia sąlygas – tai taip pat negali būti ginčijama. Sąmonė, apsimąstydama esamose gamtos sąlygose, jas saviškai suvartoja, pritaiko, joms priešinasi. Nėra nei veiksmo, nei judesio, kurs nesirištų su mąstančia sąmone. Todėl nepaisant to, kuo mąstymas bebūtų palenktas ar pažadintas, jis darosi sprendžiamu veiksniu. Tą tiesą gerai suvokia agitatoriai ir propagandistai ar reklamų skelbėjai ir auklėtojai pedagogai. Kai žmogus eina į mišką malkų pasikirsti, jis visų pirma pagalvoja, ko jis eina. Taip pat padaro turbūt ir beždžionė lipdama į medį kokoso nusiraškyti, ar musė saldumynų pačiulpti. Tokiu pat veiksniu virsta mąstymas žmonių tarpusavio santykiuose. Jis kuria ir prievartą, ir pasipriešinimą. Klasių sukurstoma kova čia yra geriausias įrodymas. Mąstymas gali būti pažadintas gamtos sąlygų, ekonominės santvarkos, socialinių santykių, bet jis yra betarpiškas istorijos raidos stūmoklis, kaip jis yra kiekvieno individo veiksmų variklis. Gyvybinis mąstymas, sujungtas su visa emocine sistema, be abejonės, taikstosi prie gamtos sąlygų, derinasi prie socialinės santvarkos, atsižvelgia į tradicijas, papročius, net vaduojasi tikėjimu ir prietarais, bet taip pat ryžtasi maištauti ir kelti revoliuciją. Ir kol pasipriešinimas nesujaudina mąstysenos, paties pasipriešinimo nesti nei asmeninio, nei kolektyvinio. Šitas faktas darosi pirmapradžia istorine tiesa. Ir ta tiesa nėra kokia „idealistinė“, bet realių realiausia, tiesiog gamtinė arba psichofiziologinė, objektyviai žvelgiant į istorinių įvykių raidą.

Pagrindinis istorinių tiesų ieškotojo tikslas yra nustatyti praeities faktus. Tam reikalui jam tenka konsultuoti kronikas, atatinkamus laikotarpio dokumentus, atsiminimus, paminklus, meno kūrinius, kartais net legendas, dainas, archeologinius duomenis ir t. t., ir t. t. Čia galima susitikti su nevienodais liudymais, net prieštaravimais, ir todėl tiesa gali būti suvokta tik apytikriai, spėjamai arba hipotetiškai.

Dar rizikingesnis yra istoriko ryžtas motyvuoti įvykių gymį ir plėtrą. Žmonių sąmonę ir jausminę būseną įvairiose epochose ir sąlygose standartizuoti, o ypač suvesti į kurį vieną stimulą – būtų per daug neapdairu, tiesos ieškant. Toks išankstinis nusistatymas lengvai gali pavirsti istorijos klastojimu. Tokios „tiesos“ nebebūtų net hipotezėmis ligi tolesnio patikrinimo, bet tiesiog antimokslinėmis, skirtomis smurtiniam klaidinimui užgožiant neįžvalgią mąstyseną.

 

3. Teisė

Tiesa ir teisė savo sanskambiu atrodo labai artimi žodžiai. Galima pamanyti, kad jų skirtumas tesąs tik tarminis. Taip pat kitose kalbose jais reiškiamos sąvokos tarytum giminiuojasi, k. a. rusų „pravda“ ir „pravo“, lotynų „jus“ – „justitia“. Todėl visų pirma reikia tiksliai apibrėžti tais žodžiais nusakomų sąvokų turinį, kad išvengtume nesusipratimų. Tiesos savybes mes jau esame apžvelgę, todėl dabar išryškinkime, kas yra ta tariamoji jos giminaitė – teisė.

Kasdieniniuose pokalbiuose mes dažnai išgirstame sakant: tu neturi teisės taip kalbėti, kokią tu turi teisę kištis į mano reikalus! ir t. t. Apie kokią teisę čia kalbama? Kuo čia remiamasi tokios teisės įrodymui?

Kad teisės sąvoka išryškėtų, pravers atsižvelgti į apystovas, kuriomis ji atsiranda.

Jeigu žmogus vienui vienas atsidurtų kažkur niekieno negyvenamoje vietoje, jam nekiltų klausimo dėl bet kokios jo teisės ar neteisės. Jis elgtųsi kaip tinkamas niekaip nesivaržydamas. Jei jis tokioje vienatvėje būtų su sava šeima, jis tvarkytųsi jau sutartinai. Tame susitarime tektų šeimos narių teises nužymėti, kad tarpusavio santykiai rastų atatinkamo darnumo ir taikingo sugyvenimo. Santykių pobūdį galėtų nustatyti arba vyras – tėvas, arba žmona – motina, arba abipusis pareigų pasidalijimas. Koks tas nusistatymas bebūtų, įsisenėdamas, virtęs įpročiu, sudarytų kad ir neformuluotą šeimos narių teisę, teisėto elgesio taisykles. Dar ryškiau teisių nustatymo reikalas iškiltų, jei šalimais atsirastų kita šeima arba kitos šeimos. Savaime tada iškiltų reikalas arba atsiriboti nuo viena kitos, savarankiškos veiklos sritis pasiskirsčius, arba sudaryti kooperuojančią bendruomenę, arba, pagaliau, ryžtis smurtui, atvykėlių puolimui, t. y. karui ir pan. Galėtų pulti ir atvykėliai. Šiaip ar taip, tiek susitarimas, tiek smurtas taptų pirmykštės teisės pagrindu. Susitarimas nustatytų bendradarbiavimo pobūdį, smurtas – vienos šeimos pavergimą kitos naudai, jos narius paverčiant vergais, baudžiauninkais ar darbininkais-samdiniais.

Nuo senų senovės per ilgus amžius įvairiais būdais susiklojo visuomenės santykiai, kurie buvo užfiksuoti papročiais, įstatymais ir įvairiausiais potvarkiais. Įvairiai susidariusios bendruomenių valdžios tvarkai daboti prižiūrinėjo tų papročių ir naujų įsakų vykdymą ir baudė nusižengėlius. Tuo būdu susidarė pirmykštės teisės kodeksai, kurie nuolatos keitėsi, atsiliepdami į naujus, sąlygų iškeltus, poreikius. Romos imperijos teisininkai, panaudodami tą medžiagą, sutvarkė ją skyriais, sukurdami senojo pasaulio teisyną. Vėliau jį perėmė kitos šalys, pritaikydamos savos visuomenės sąlygoms ir papročiams. Tuo būdu piliečių būtis susiformavo teisės principais, vis mažiau vietos palikdama savivalei. Tuose teisės nuostatuose, be abejonės, atsispindėjo įvairių bendruomenių (tautų, valstybių) įprastos pažiūros, ekonominių sąlygų pažadinti reikmenys, moraliniai sumetimai ir t. t. Bet teisėje galėjo būti ir nuostatų, priešingų papročiams, moraliniams nusimanymams ir paskirų piliečių interesams. Teisei būdingas jos privalomumas, kurį apdraudžia vykdomosios valdžios organai, šiokiu ar tokiu būdu atsiradę ar sudaryti bendruomenėje. Todėl teisės sąvokoje tas privalomumas yra esminė savybė, be kurios nėra teisės. Todėl nuostatos be sankcijos, t. y. bausmės už jo nevykdymą arba pažeidimą, praranda savo teisinę prasmę ir virsta tik nuomone, pageidavimu ar teisės projektu. Dėl to ir nuostatai, kuriuos formuluoja sutartimis atskiros bendruomenės ir kurių vykdymas tepriklauso nuo geros susitariančių šalių valios be sankcijų nustatymo nusižengėliui, neturi pilnos teisės pobūdžio. Tokių nuostatų nevykdymas arba jų sulaužymas teiššaukia represijas arba net karą, kurio pasėkoje nugalėtojai diktuoja nugalėtiesiems savo teisę. Bet ir ši, nelaiduota sankcijomis, pavirsta tik pageidavimu. Todėl tarpgentinė, tarpvalstybinė, internacionalinė teisė, kad ir iškilmingiausiai sutarta, ligi neturi privalomos galios sankcijų, kurias taikytų bendrinis vykdomasis organas, pasilieka nepilnareikšmė, nepilnavertė, kitaip tariant, nepilnateisė, o tik pageidautina. Pastangų tokiai „teisei“ papildyti ir subrandyti buvo daroma buvusioje Tautų Sąjungoje ir dabartinėje Suvienytų Tautų Organizacijoje. Tarptautinė teisė galės gauti visus teisės požymius tik tada, kai valstybės atsižadės neaprėžto suverenumo jos nuostatų srityse, pasiduodamos bendrojo vykdomojo organo kontrolei ir sankcijoms. Savaime suprantama, kad toks organas privalėtų turėti prievartinės galios tos teisės galiojimui apdrausti. Tarptautinė teisė tuo atveju įsiturtintų visais teisės požymiais ir pasidarytų efektyvia taikos saugotoja tarp valstybių, kaip yra teisė nustatytų santykių ir tvarkos sargyboje valstybių viduje.

Teisė, būdama bendruomenėse tvarkomąja norma, nuolatos keičiasi keičiantis bendruomenių gyvenimo poreikiams. Tiems keitimams bendruomenės nusistato tam tikrą tvarką. Tam tikslui susikuria sprendžiamieji įstatymų leidimo organai. Istorijos raidoje tokiais sprendėjais galėjo būti užkariautojai, tironai, despotai arba tam tikros klasės žmonės, jų partija arba partijų komitetai. Laisvose lygiateisių žmonių bendruomenėse teisė nustatoma daugumos pritarimu. Iš to galime spręsti, kad galiojančiai teisei jos kilmė nėra esminga. Ji gali būti neteisinga, nežmoniška, net žiauri ir išlaikoma prievartinėmis priemonėmis.

 

4. Teisingumas

Be tiesos ir teisės žodžių griežtai skirtingomis prasmėmis mes vartojame dar kitą tos pat šaknies žodį – teisingumą. Mes galime berods pavadinti teisingu žmogų, kuris visada sako tiesą ir jos ieško, o taip pat ir žmogų, kurs visada vaduojasi teise ir niekados nenusižengia teisės nuostatoms. Bet kiek pamąstę mes juste pajuntame kažką ypatinga, ko neapima nei tiesos ieškojimas, nei teisėtumas žmogaus elgesyje. Mes, pavyzdžiui, kartais prikišame mokslininkui nepadorumą, kaip ir žiaurumą teisės aptvare tupinčiam asmeniui. Nei vienam, nei antram bendruomenėje nėra sankcijų. Dorovingumą mes siejame ne tik su veiksmais, bet ir su mintimis ir jausmais. Kas tad yra ta dora arba moralė, kurią mes apibendriname teisingumo sąvoka?

Ta problema jau nuo senų senovės buvo susirūpinę filosofai ir šiandien ji yra visur svarstoma. Teisingumo arba doros (etikos) klausimas yra toks kasdieninis, taip sutapęs su žmogaus buitimi, kad jis tarytum nesiduoda apmąstomas. Gi iš tikrųjų jis yra pats pagrindinis, tiesiog gyvybinis. Nuo jo išsprendimo pareina visas bendruomenės gyvenimas, jo negandų gydymas, jo žmoniškumas. Kuo pavirstų žmonių santykiai, praradę teisingumo pradus?

Nusimanymas apie teisingumą, atseit moralės principus, susiklostė jau pirmykštėse bendruomenių stadijose. Tie nusimanymai virsdavo elgesio taisyklėmis, kurios atsispindėdavo valstybinės santvarkos teisėje. Bet dažnai įsisąmonintas teisingumas ir pasipriešindavo esamajai teisei. Tuo būdu moraliniai principai įrodydavo savo pirmapradiškumą žmonių bendravime. Jie kartais savo pranašumą prieš žmonių potvarkius apsiausdavo metafiziniu autoritetu. Toks religinis išaukštinimas akivaizdžiai pabrėždavo moralės pradmenų savarankiškumą.

Kuo tad vaduojasi mūsų sąmonė, nustatydama arba formuluodama bet kurį teisingumo arba moralės dėsnį? Kuo būdu mes įsitikiname, kas yra gera, moralu, teisinga ir priešingai – kas pikta, nemoralu, neteisinga?

Mums šiuo atveju esmės neišsemia papročiai, auklėjimas, mokymas, religija ir kitokios įtakos. Mums rūpi pirmapradžiai moralinių nusimanymų šaltiniai, kurie išugdo papročius, nustato auklėjimo kryptį, įkvepia mokymą ir pagrindžia religinės mistikos įterpimą.

Todėl imsime pačią pirmąją moralinių refleksų užuomazgą, kai motina visokeriopai pasišvęsdama pradeda ugdyti naują žmogystą. Ji puoselėja tą savo kūrinį ne tik už tai, kad jis jos. Ji trokšta, kad jis užaugtų pilnutėliu žmogum ir visų geriausiu. Ji pati jam tik gera trokšta. Išimčių čia yra maža ir moraliai net būti negali. Tas gėris pradžioje tepasireiškia motinos rūpesčiuose, ir pats santykis savo panašumu nenutolsta nuo visų gyvių elgesio su savo paderme. Bet kūdikiui augant ir bręstant, motina su tėvu savo apmąstymuose jau numato naujo žmogaus susiformavimą, kuriame turi prabilti žmogaus vertybė su geromis jo savybėmis. Kokio lygio bebūtų tėvų sąmoningumas (čia nušaliname iškrypėlių ir degeneratų atvejus), tas žmogaus vertinimas sudaro pirmą santykių pradą. Vaikui išaugus, tas pradas virsta abipuse žmoniško bendravimo esme. Čia vėl neminėsime papročių, religinių įsitikinimų ar įsakymų, nes ir jie išauga iš to paties vertinimo pradmens arba, kitaip tariant, iš žmogaus vertybės principo.

Ką tad reiškia tas principas, kuris išugdo žmonių santykiuose moralę arba teisingumo supratimą?

Kaip tat išryškėjo šeimoje, taip pat platesnėje bendruomenėje (tautoje, valstybėje ir žmonijos visumoje), sugyvenimo teisingumui reikalinga, kad žmogus žmogų laikytų lygia būtybe. Tas lygiavertiškumas siejasi ne su buitine padėtim, ne su išmokslinimu nei su gabumais, o su gyvybine esme. Tai reiškia, kad nė vienas žmogus negali būti paverčiamas kitų žmonių įrankiu, atseit išnaudojamas bet kokia dingstim arba forma. Tik žmonės, įsisąmoninę to principo absoliutumą, pakyla į moralės pakopą, subręsdami visuotinam žmoniškumui. Kol žmonės neįsisavina to absoliutaus kategoriško imperatyvo, prievartavimas, visokeriopi išnaudojimai, karai siautėja visokiomis formomis. Betgi jau iš senų senovės skambėjo posakiai: „nedaryk kitam, kas tau nemiela“ arba „mylėk savo artimą kaip pats save“, atspindėdami tą imperatyvą. Tereikia žmonių bendravimui sutaurinti, kad to direktyvo įsisąmoninimas ir įsijaudinimas juo taptų visagalis, visuotinis, absoliutus. Tik tada žmonija pakiltų į aukščiausią santykių pakopą. Ieškodama tiesų, ji lengvintų savo gyvybinį išsilaikymą gamtoje, teise ji tvarkytų buitinius reikalus, o žmogaus vertybės imperatyvu pagrįstas teisingumas sukurtų atmosferą, kurioje tarpsta gyvenimo žavesys.

Kasdieniniame gyvenime tą moralinę atmosferą dažnai pavaduoja mandagumo taisyklės. Savaime betgi aišku, kai tų taisyklių laikymasis tik išviršine paraiška sutampa su moraliniu aktu. Mandagūs gali būti nedorėliai, veidmainiai, apsimetėliai, pataikūnai, kurie savanaudiškumą ir piktus užmojus dangsto vylinga išore, kitaip tariant, melu.

Kad melas žmonių santykiuose yra bjauriausias nuodas, tai, rodos, visai aišku. Bet kuo jis prieštarauja pagrindiniam dorovės reikalavimui?

Kai kuris bendruomenės narys arba susiorganizavusi grupė pavartoja melą kitų narių atžvilgiu, jie kėsinasi panaudoti suklaidintą kitų sąmonę. Toks savanaudiškas kėslas paverčia suklaidintuosius savo įrankiu. Bendravimas praranda žmogaus vertybe įprasmintą pradą. Susijauja tad apgaulės, suktybės, pagaliau žmogaus nepasitikėjimas žmogumi su visomis tokio siaubo pasekomis.

Berods kartais kalbama apie „nekaltąjį melą“, atseit tokį, kurs tarytum nepažeidžiąs žmogaus vertybės postulato ir nepaverčia jo įrankiu kokiam savanaudiškam tikslui. Tačiau ir tokį tuščio melo žaislą giliau apmąstę mes suvoksime tokio melagio vertybės nususimą, kurs užgauna taip pat su juo bendraujančių žmonių garbę.

Atleistinu kartais laikomas vadinamas „šventasis melas“, kai melu tariamasi darant paslaugą savo artimui. Toks „gero“ darymas piktąja priemone pavartojamas, pavyzdžiui, norint nuraminti ligonį mirties akivaizdoje. Bet čia dažniausiai pasireiškia tik geros intencijos apvilkimas melu. Tokie ramintojai turėtų suprasti gamtos, o ypačiai gyvybinių procesų pažinimo reliatyvumą, atseit ir pasveikimo eventualumus. Todėl niekados negalima vadinti to melu numatant pasveikimo galimybę net sunkiausiais atvejais. Mes žinome nemaža pavyzdžių, kai gydytojų beviltiškai pasmerkti ligoniai pasveiksta. Įsisąmoninus tą tiesą, net nepagrįstos vilties teikimas savo artimajam mirties ar šiaip nelaimės grėsmėje neprasilenkia su morale, pagrįsta žmogaus, kaip tikslo savyje, vertinimo pradu (kriterijumi). Toks ramintojas, objektyviai imant, nemeluoja, bet moralinė jo būklė yra ydinga, jei jis tariasi meluojąs.

Lygiu būdu ir formalus mandagumas, kai jis nėra nuoširdus, praranda moralinę vertę. Tačiau ir išviršinis mandagumas tenka laikyti pirmąja civilizacijos pakopa, kurioje gali būti prinokintas ir nuoširdumas (senoji žodžio civilis prasmė buvo mandagus).

Tie apmąstymai leidžia teigti, kad teisingumas žmonių santykiuose arba moralė yra nekintamos esmės sąvokos. Žmonijos istorijoje tesikeičia nuotoliai ir nukrypimai nuo moralės, kaip kad klaidos nuo tiesos.

 

5. Meilė

Meilės reiškinys, būdamas emocinio pobūdžio, tarytum nepasiduoda apmąstymui, atseit negali būti argumentuotas. Jis tekonstatuojamas kaip žmogaus jausmas dažniausiai kito žmogaus atžvilgiu, nors nereta girdėti žmones mylint gyvulius, net gamtą. Tačiau šiais atvejais praverstų atskirti meilę nuo pamėgimo. Mes gyvulius prisijaukiname, jų gailimės, juos užjaučiame, užstojame, o gamtos vaizdais mes gėrimės, grožimės, džiaugiamės. Berods galime gėrėtis taip pat gražiu žmogum, ypačiai gražia moterim, kaip gražiu paveikslu arba vaizdu. Tačiau tokio gėrėjimosi ar grožėjimosi sąvokoje gali visai nebūti meilės. Jos sąvokon įsiterpia kitoks jausmų kompleksas, kuris prašoka patikimą.

Kas yra tas pradmuo žmonių santykiuose?

Jau tūkstančius metų meilės žavesys atsispindėjo dainose, legendose, meno kūriniuose, kurie tą jausmą kėlė į aukštumas, paversdami sprendžiamu gyvybiniu veiksniu. Meilės poreiškių rasime ir kasdieniniuose santykiuose ar laiškuose. Meilė yra nelyginant oras, kuriuo kvėpuojame, kad jaustumės gyvuoją.

Iš motinos meilės savam kūdikiui mes matėme išsivystant pagrindinį moralės imperatyvą – absoliutų žmogaus vertybės pradą. Kitaip sakant, meilė pribrandina žmonių santykių pobūdį nuo pat jų užuomazgos, ir bet kokioje epochoje. Tūkstančiai metų sukaupė žmonijoje begales kūrinių, kurie meilę iškelia kaip patį didįjį ir net sprendžiamąjį žmonių santykiavimo veiksnį. Meilės yra įkvėptos visų šalių dainos, pasakos, legendos, misterijos, fejerijos, šokiai ir religijos apeigos. Apsakymai, novelės, romanai vis negali išsemti to amžino šaltinio, kaip ir dramos, tragedijos ar simfonijos. Net milijonai laiškų, kasdien metamų į pašto dėžutes, yra kupini meilės poreiškių. Kaip tad išleisti iš mūsų apmąstymų tą žavingą mūsų būties stimulą!

Kai praeitame skyriuje iš motinos meilę įkvėptos pagarbos naujam žmogui mes mėklinome išaugant žmogaus vertybės pradą kaip visuomeninės moralės pagrindą – imperatyvą, mes ta pačia dingstimi meilę atžymėjome kaip pirmapradį veiksnį. Tie emocijų pažadinti reikalavimai pagaliau pavirsta žmonių bendravimo direktyvomis. Tačiau pats meilės jausmas nepriklausomai išlieka tarp artimųjų žmonių su visa savo galia. Tūkstančiai poetų, romanistų, dailininkų, kompozitorių ir filosofų tiria ir vaizduoja tą paslaptingą emociją, nes vargu bėra būsenų, kurių neužgožtų jos dvelkimas. Nei materialiniai sumetimai, nei giminystės ryšiai, nei savanaudiški apskaitymai, nei grožio pamėgimai negali išsemti jos esmės. Mėginsime tad bent apibrėžti meilės reiškinius.

Visų pirma atžymėsime, kad būtų klaida riboti meilę lytinių santykių sfera. Meilė ypačiai tarpsta tarp tėvų ir vaikų, tarp brolių ir seserų, tarp draugų ir draugių. Net tikinčiųjų meilė, nesužalota kokiais atpildų sumetimais, gali būti emociniu atžvilgiu pati skaisčioji ir šventa. Pačias moralines vertybes, net paprastą korektingumą ar mandagumą meilė įjautrina žavinga šilima. Žmonių būtyje net sunkiausiose materialinėse sąlygose meilė įneša gyveniman palaimą.

Tos pačios esmės yra ir meilė, kuri susikuria tarp vyrų ir moterų, pasiryžusių sukurti šeimą. Tokia kasdienybe dažniausiai ribojamas meilės vaidmuo. Bet santuokinės šeimos sudarymas ne visada remiasi meile. Įvairiausi sumetimai ir apystovos pastumia į santuokas. Dėl to jos praranda bendravimo žavesį, sukelia nesantaiką ir ištuokas. Priešingai, tikroji meilė, jokiais sumetimais nesufalsifikuota, apdraudžia šeimos patvarumą gražaus bendravimo atmosferoje. Bet kas yra ta tikroji meilė?

Meilingas bendravimas yra toks sudėtingas, kad net apibrėžti jį labai sunku. Pirmas individų susitikimas patikimu juos suveda į simpatijos atmosferą. Viename ir antrame milijonai stygų atsiliepia akordais, kurie suaidi kaip bręstančios simfonijos preliudija. Bet ilgesniame bendravime akorduose gali atsirasti disonansai. Meilė išyra. Priešingai, jei akordai gausėja, jie bendravimą įturtina, padaro jį nuoširdžiai draugišku ir, galima sakyti, įamžina savo darnumo grožiu. Dvi visai savarankiškos būtybės, susiderindamos bendrame gyvenimo kelyje pagarbos ir moralinių įsipareigojimų vienumu, meile nušviečia savo būtį tiek visuomenėje, tiek savo šeimoje. Savarankiška savo emocine savybe meilė darosi labai svarbiu veiksniu žmonių gyvenime. Ji apibūdina ir patį žmogaus pranašumą.

 

6. Grožis

Grožio požymį kasdieniniame gyvenime mes pritaikome labai įvairiems dalykams. Pasakome, kad gražus yra gamtos reginys, pastatas, graži mergaitė, gražus paveikslas, rankdarbis, graži daina, melodija ir t. t., ir t. t. Toks įvairus grožio taikymas nelengvina jo suvokimo. Antra vertus, tą patį dalyką mes nevienodai įvertiname. Dažnai esti, kad tas pats dalykas vienam atrodo gražus, o kitam – priešingai. Toks nevienodumas lyg grįstų požiūrį, kad grožio sąvoka neturinti objektyvių elementų ir gražumo pareiškimas tesąs visai subjektyvus.

Kaunas 1957–1962–1963