Aš čia nieko negalėjau pamilti. Ir ne todėl, kad neįmanoma pamilti – paversti skaidria savastimi – dešimtį milijonų kvadratinių kilometrų nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno ir nuo Arkties jūrų iki Mongolijos bei Kinijos sienų.
Priežastis skaudesnė ir dramatiškesnė.
Sibiras – didžiausios pasaulyje lietuvių kapinės, – prasitarė man artimas žmogus, sužinojęs, kad ketinu vykti į trečiąjį Sibiro lietuvių suvažiavimą. Norėčiau, kad jis nebūtų teisus, tačiau mūsų tautos istorija rūsčiai liudija, jog gali būti ir taip.
Yra žinių, kad lietuviai dalyvavo vieno kruviniausių konkistadorų, vadinamo Sibiro užkariautoju, Jermako družinoje, žiauriai per klastą, kraują, kartuves, plėšikų negailestingumą sunaikinusioje Sibiro tautelių kultūrą, išstūmusioje šias tauteles iš kultūros vyksmo – amžinai Rusijos priklausomybei, nutautėjimui, vergijai.
Tai, matyt, buvo lietuviai, patekę Rusijos įtakon kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėmis per sunkius karus su Maskva, arba belaisviai, įtraukti į niokojamus karinius Rusijos išpuolius. Gal tarp jų buvo ir išdavikų, Ivano Rūsčiojo klastingos politikos ir pažadų patrauktų į Maskvos pusę. Kas žino... Viena aišku: pražūtinguose karuose su Maskva, Ivanui Rūsčiajam vis nuožmiau veržiantis prie Baltijos, Sibirą pasiekė pirmosios lietuvių grupės. Senosiose Tomsko knygose (XV a. pabaiga –XVI a. pradžia), sąraše „Gorodskich strelcov i detei bojarskich“ iš šimto trisdešimt devynių užrašytųjų – trisdešimt du lietuviai bajorai.
Ir juos reikia įskaityti į lietuvių kapines Sibire.
O kiek išstūmė į Rusiją lietuvių inteligentijos caro valdžios parėdymas, neleidžiantis (išskyrus medikams ir advokatams) dirbti savo gimtinėje?
O sukilimų tremtiniai, ypač tie, kurie Muravjovo-Koriko sukaustyti ištisus mėnesius slinko į tą svetimą aklų stichijų erdvę tarp Uralo ir Ramiojo vandenyno... Ten, Novo-Nikolajevsko stepėse, liko lietuviški vietovardžiai: Ramygala, Baisogala, Šeduva... Ten liko stepėje supiltos kalvelės ir tarytum ežerėlių priminimui išraustos didelės sodželkos, medžių guotai, užsodinti aukštaičių ir žemaičių, dzūkų ir pusdzūkių, ketinusių svetimose platybėse susikurti savo kraštovaizdį, kad bent akis galėtų pailsėti tarp tų banguotų linijų, to vandens blykčiojimo ir žvaigždžių, atsispindinčių nelyg Žuvinte ar Žirnajo ramybėje. Kas žino, gal tos kalvelės yra ir noras išsaugoti neteisybės, prievartos ir žiaurumo nublokštų nuo Lietuvos žmonių atminimą? Juk jautriai priimanti gyvenimo rūstumą širdis žinojo, kad šimtmečiai suardo viską, ir lieka tik žemė, vanduo, akmuo. O žodis? O gimtasis žodis tada mirdavo su pačiu žmogumi.
Kai lėktuvas kilo į dešimtkilometrinį aukštį ir vis plėtėsi stepės erdvė apie Novosibirsko (Novo-Nikolajevsko) plačiai išmėtytus kvartalus ir rajonus, man pasirodė, kad žiemos baltume, erozijos tramdymui pasodintuose nesuskaičiuojamuose medžių guotuose, drumzlinai melsvam ūke įžvelgiau tuos lietuviškus piliakalnius buvusių Ramygalos, Baisogalos, Šeduvos kaimų vietose. Ir net jei apsirikau, vis vien lyg vizijoje jie man dunksojo išnykimui pasipriešinančiu veiksmu, tyliu maišto ženklu, privertusiu šią svetimą žemę saugoti atmintį: tai jie, etapu atvaryti iš Lietuvos už tai, kad priešinosi pavergimui, kalba šiais vietovardžiais. Gali būti, kad ir vietovardžius nuplaus laiko bangos, ir liks vien lietuvio supiltos kalvos su savo netylančiu šnabždėjimu ir neišblunkančia prasme.
Ir juos reikia įskaityti į lietuvių kapines Sibire.
O 1863 metų liepos 27 dienos Vilniaus ir Kauno septynių šimtų trisdešimties bajorų adresas Aleksandrui II su malonių prašymais ir nuolankiu lojalumo imperijai pareiškimu – kur jį įskaityti, žvelgiant į melsvame Sibiro žiemos ūke dunksančius lietuviškus piliakalnius?
Ir tada, kai Barnaule sustojau ant Obės kranto, lėkšto ir monotoniško, atitveriančio didelę, baigiamą nužudyti upę nuo stepės, užpelkėjusios taigos, per stebuklą išlikusių sausų pušynų, prisiminiau, kad ne taip toli ant šito kranto 1919 m. birželio gale buvo formuojamas Sibiro lietuvių batalionas.
Prie šio prisiminimo grįžau jau Vasario 16-osios dieną, kai Barnaule buvo atidarytas trečiasis Sibiro lietuvių suvažiavimas. Tai prisiminiau suvažiavime liūdnai paaiškėjus, jog Sibiro lietuvių nutautėjimas šiandien vyksta taip greitai, kad Lietuvai, viso pasaulio lietuviams neištiesus pagalbos rankos, teks dar vieną tautiečių kartą atiduoti nebūčiai.
1919 m. birželio pabaigoje Sibiro lietuvių bataliono vadas poručikas Petras Linkevičius rašė: mes dar nieko nepadarėme savo Tėvynės labui, mūsų jėgos eikvojamos svetimiems tikslams, turime išsikovoti Lietuvos piliečių teises, šalin svyravimus, tegyvuoja laisva, nepriklausoma Lietuva.
Taip mąstė, tokiais tikslais gyveno Pirmojo pasaulinio karo į Sibirą nublokšti lietuviai.
Barnaule Sibiro lietuvių suvažiavime reikėjo kalbėti rusiškai: didžioji dauguma delegatų iš Novosibirsko, Tomsko, Barnaulo jau nesupranta savo tėvų ir senelių kalbos. Jie klausėsi tautiškosios giesmės kaip dainos, beveik nieko jiems nesakė nei melodija, nei žodžiai. Bolševikinės imperijos nutautėjimo girnos juos jau kruvinai permalusios, pakirtusios ryšius su Gimtine, privertusios atsižadėti tėvų kalbos ir aktyvios, gilios atminties, per kurią tautinė savimonė išlaiko stebėtiną gyvastingumą. Tiktai krantas. Arba – tiktai jūra. Į dulkes pamažu sugalandami pakrantės akmenėliai.
Atgimstanti Lietuva savo vaikus, išblaškytus po pasaulį, atsiminė visados, bet tūkstančiai neatidėliotinų rūpesčių ir darbų, būtinybė atsitiesti savoje žemėje vis kreipė žvilgsnius į Vakarus: iš ten, net perkirsdamos geležines sovietinės imperijos uždangas, pulsavo medžiaginių ir dvasinių ryšių gyslelės. Lietuviškoji išeivija Amerikoje, Kanadoje, Australijoje, Vakarų Europoje per valingus, kantrius, tolimas perspektyvas siekiančius darbus, šventą savo tautos laisvės idėjų saugojimą ir puoselėjimą, kantrybę ir atsparumą, per pasitikėjimą savo jėgomis, per kritiškumą, drąsą ir optimizmą išlaikė tokią gyvą Lietuvos sampratą, kad tapo visokeriopa atrama ir likiminiais ištekliais, be kurių tautinio atgimimo kryžiaus keliai būtų buvę nepakeliami.
Iš Vakarų mus siekė prisirišimas, dvasios šviesa, toli palikusi juodraščius politinė mintis, materialinė parama, priminimas, kad Lietuvos ryšiai su pasauliu per savo nepaklydusius, nesuklupusius sūnus ir dukteris niekados nenutrūks ir bus visados patikimi.
Iš Vakarų per tautiečių širdis mus siekė amžinoji viltis.
Iš Rytų mus pasiekdavo laiškai, ant beržo tošies ar cemento maišų skiautelių užrašytos psalmės: „Ant vieškelių krauju išmintos pėdos, pasruvo mūs žaliuojantys laukai, devyniagalvis mūsų kūną ėda, krauju aplaistyti visi takai.“
Iš Sibiro, iš Rytų, iš taigos, iš stepių, iš kasyklų, iš gulago pragaro, iš tremties sulaukėjusios aplinkos, iš kankinamo žmogaus kančios į Lietuvą sruvo maldos žodžiai, iš paskutiniųjų besigrumiančio su mirtimi ir nužmoginimu atodūsis. Ir nuolatinis prašymas: padėkite išlaikyti viltį, duokite vilties, būkite vilties žeme, dėl Dievo, saugokite mūsų paskutiniosios vilties žemę! Be šitos vilties išnyksta būties prasmingumas ir įsigali įkaito, samdinio, prisitaikėlio ar net išgamos „filosofija“. Be mūsų vilties žemės mes esame negyvi.
Iš Sibiro lėktuvuose skrido ūkininkų ir tarnautojų, kariškių ir dvasininkų palaikai, atkasti apleistose kapinėse taigoje, Altajaus prieškalnėse, Obės ir Baikalo pakrantėse. Dar niekados Lietuva taip nebuvo priartėjusi prie seno kaip baltų pasaulis įsitikinimo: mirusieji ir gyvieji turi būti kartu, remtis į amžiną žinojimą, jog neišskiriami yra šis ir anapusių pasauliai ir kad nutraukti ryšiai tarp protėvių atminimo ir šiandienos yra tautos merdėjimo pradžia.
Ir ne vien lėktuvuose grįžo į Gimtinę tremtiniai: mano bičiulis savo močiutės palaikus iš Užbaikalės parsivežė kuprinėje, apglėbęs ją, šnabždėdamas maldas, ramindamas ir atsiprašinėdamas, kad taip ilgai buvo palikęs ją vieną Sibiro gūdastyje.
Todėl nesistebėkite, kad mūsų viltis kartais yra liūdna.
Barnaulas senųjų Altajaus gyventojų kalba reiškia vilkduobę. Žvelgiant nuo aukštumėlės į slėnį, kuriame dūluoja neišvaizdūs mediniai priemiesčių pastatai ir mūriniai centro kvartalai, nepagauna pasigėrėjimo ar nusistebėjimo jausmas. Pilka sangrūda pastatų. Neryškios spalvos, prislopintos pilkos ūkanos. Didelio kalėjimo ir jo zonos dėmė senojo vienuolyno teritorijoje. Vienišas paauksuotas cerkvės bumbulas vilkduobės dugne. Elgetos. Vis greitesnis žegnojimasis, artinantis prie sulinkusio, palaikiais drabužiais apsidengusio vargetos. Į ledą sustingusi, sunkiai išlaikanti pinigą plaštaka.
Miestas, nežinantis, kas yra žemės taupymas ir žemės kaina. Dešimties kilometrų ilgio Lenino prospektas su plačia tuopomis apsodinta juosta viduryje. Skurdūs pastatai, valdininko su stalinietišku frenčiumi architektūra. Medžių šakų grafika – be nerūpestingos, vadinasi, nenuspėjamos, žaismingos linijos. Negailestingai nugenėti, apnuoginti rachitiški kamienai.
Gražios tik eglės – aukštos, lieknos, tankia smulkia šakų laja. Naujojo Barnaulo universiteto pastatas – postmodernistinis, griežtų linijų, funkcionalus.
Senasis universitetas – „stalinistinės mokyklos“ šedevras: masyvus monolitas, neskoningas neskoningų puošmenų išdėstymas, krūva gipsinių vėliavų gaubia herbo skydą, viršuje penkiakampė žvaigždė. Byrantis tinkas, išblukę dažai.
Apžiūriu išorę. Nėra laiko žvilgtelėti iš vidaus.
Ir šios kelionės būsima nesėkmė – neužtenka laiko į viską pažvelgti iš vidaus: į čionykščio žmogaus savijautą, į ideologijos nuodų likučius, į čia gyvenančių lietuvių pasaulį, tautinę tapatybę (viziją), mišrias šeimas, ryšius su Gimtine, nostalgiją, baimę (KGB pakeitė savo pavadinimą, bet nepakeitė tikslų).
Pasakoja Klaudijus Novoselcevas iš Tomsko srities, Novoselcevo kaimo: „Trečioji tremtinių banga (antroji – 1930 m.) – tai žmonės iš Pabaltijo, 1941 metų tremtiniai. Trisdešimtį lietuvių šeimų atvežė į mūsų kolchozą. Žiūrime: kresni vyrai, plačiastrėnės moterys, gera, patogi, savotiškai graži kaimiška apranga: miliniai švarkai, skrandos, geros odos batai, maišai, pilni įnagių. Ir tuojau pat pamatėme – moka gerai, kantriai dirbti ir bendrauti su vietiniais. Po kelių savaičių neblogai susikalbėjom. Spaudėm kolchozo valdybą: gerai dirba, duokit po karvę! Davė. Mūsų namo antrame aukšte įsikūrė Ramanauskų šeima: tėvas, trys sūnus, moterys. Išmokė daryti dešrą, rūkyti mėsą, auginti daržoves ir lietuviškai dainuoti. Melsdavosi nuoširdžiai ir savotiškai.“
„Žmonių skausmas“ – KGB aukų sąvadas, išleistas Tomske 1991 metais (leidžia Tomsko KGB).
Kraupus martirologas: tūkstančiai pavardžių, kas antras sušaudytas. Reta atžyma: 10 metų lagerio, 5 metams atimtos teisės... Tyliai perskaitykite tiktai iš vieno tomo išrašytas lietuvių pavardes ir pasimelskite: Zigmantas Verkšnia, vilnietis, g. 1910 m., sušaudytas. Jonas Veržaitis, g. 1891 m., iš Suvalkų, sušaudytas. Genovaitė Gabalaitė, g. 1927 m., pasvalietė – 10 metų lagerio, 5 metai tremties. Eduardas Gaidulis, g. 1891 m., sušaudytas. Dominykas Gailiūnas, g. 1887 m., iš Kauno apskrities, sušaudytas. Aleksandras Galvydis, g. 1906 m., sušaudytas. Petras Dagilis, g. 1901 m., iš Kauno apskrities, sušaudytas...
Už tebeveikiančio Barnaulo kalėjimo tvoros, pušyne, vaikai aptiko nužudytųjų kaulus. Keli ilgi kupini grioviai. Gal iš čia iškasamos kaukolės ir daromos šiurpios žvakidės, pusiau slapta pardavinėjamos turguje?
Barnaule gyvenanti ir dirbanti mokytoja Svetlana Bondareva, pasitelkusi kelis ištikimus mokinius ir šventiką tėvą Michailą, surinko pušyne išmėtytus palaikus, palaidojo, kaupė lėšas paminklui, kurį pašventino 1991 m. rugpjūčio 19 dieną. Keletą kartų perskaičiau užrašą: „Nekaltai nužudytuosius lai prikelia tiesos galia. Amžinas atminimas žuvusiems.“ Kiek dešimtmečių šitaip bus iškeliamos bolševizmo aukos iš užmaršties tamsos?
Žinau, kad tas sunkus paminklas – ir žuvusiems lietuviams.
Žlungančios imperijos palieka kalėjimus, kapus, budelio įnagius, parankinių antpečius, uniformas, drimbančias vėliavas, įniršį (pralaimėjimo pagirios), ideologinio balagano sąvartą ir sąmonę, kuri nieko gero nesitiki ir nelaukia, nesistengia suprasti, o vien prisitaiko, kad išvengtų atpildo.
Žlungančios imperijos ideologai, parankiniai ir budeliai dar neteisiami, net panieka dar jų nepasiekia, o vien pasidygėjimas ir pasibaisėjimas: nejaugi visa tai buvo, galėjo būti ar dar bus?
Lenino prospektas. Mozaikos – per visą galunamių plokštumą. Raudonos spalvos plūsmas. Net dangus – rausvas: aušra, vakaro žara, kraujas? Net veidai – užgauti tos spalvos. Tribūnoje: Lenino Ranka, Sverdlovas, Uborevičius, atokiau – žmogus su vėliava. Žemiau – šarvuotis, stambiakalibrių kulkosvaidžių vamzdžiai. Minios siužetas: milinės, žiponai, skarelės, budionovkos, kardai. Vaiko atsegtoje veršenikėje – knygelės. Platūs darbininkų pečiai. Stambus valstiečio delnas, uždėtas ant jūreivio plieninio peties, atlaužta Lenino pusėn politruko galva. Viskas aišku: idėja, įtakos, sąjunga, hegemonija, klasinė sąranga, ateitis. Viršuje, kairiajame (!) kampe – šventas Jurgis ant širmo žirgo, galifė, palaidinė, suveržta žvaigždžiasagčiu diržu, budionovka, ilga akstis, sminganti į mėlynai žalio smako ugninę koserę. Ir, žinoma, vėliava su užrašu: „Raitasis proletaras“. Šv. Jurgis – raitasis proletaras?!
Nesistebėk: jau buvo ruošiama vieta Jehovai su dideliu mauzeriu po dešiniąja ranka.
Šventvagystė eina kartu su beprotybe.
Parduotuvėse yra geros duonos.
Užsienietiškos galanterijos sankrovos. Siurrealistaras?!
Prospekto atokaitoje, greta užsienietiškos galanterijos kioskų barzdotas vaikinas, visu garsu paleidęs magnetofoną (elektribugi, popsas), pirštinėtos plaštakos briauna muša į stalelį taktą.
Vietinio savaitraščio žurnalistė sutriko, įsiklausiusi į mūsų vizijas, politines nuostatas, okupacinės kariuomenės Lietuvoje ir Rusijoje charakteristikas. Ar išsigando?
Taip greitai užmirštama baimė žmogaus, kurį gali sekti, kurį gali pražudyti „politinė provokacija“.
Nereikia teisintis, nereikia teisintis, teisiam teisintis nereikia.
Azijos grožis: kaštono spalvos (gilios) kiek įkypos akys, neįprastai žymūs skruostikaulių apribai, vidutinis (jaukus) ūgis, lengva eisena. Padorūs, neretai gražūs drabužiai. Ir čia pat – šimtasiūlės, kerzinė avalynė, murzinos vatinės kepurės.
Cinamono spalvos oda.
Smalsūs ir drovūs žvilgsniai.
Savęs nežinantis grožis.
Pirmąjį Sibiro lietuvių suvažiavimą ruošė Lietuvių kultūros ir švietimo draugijos Tomske 1917 m. rudenį. Kreipimesi į Omsko, Novo-Nikolajevsko, Irkutsko, Krasnojarsko, Vladivostoko, Čitos, Charbino lietuvių draugijas buvo pabrėžta, kad lietuviai Sibire turi būti pavyzdingi Lietuvos gynėjai ir įkurti „vieną centrą – milžinišką draugiją“, vienijančią lietuvius, išblaškytus neaprėpiamuose plotuose.
Kreipimąsi pasirašė J. Sidaravičius ir J. Mieželaiškis. Suvažiavimas įvyko 1918 m. kovo 12 dieną Novo-Nikolajevske. Aplink ėjo kruvinos bolševikų kovos su baltaisiais. Delegatai suvažiavime neišdrįso deklaruoti nepriklausomos Lietuvos, vien įsteigė Centralinį lietuvių biurą Sibire. 1919 m. sausio 5–12 dienomis Irkutske sušaukiamas antrasis Sibiro lietuvių suvažiavimas, kuris šį kartą išsiuntinėjo visoms lietuvių kolonijoms aiškinamąjį raštą „Apie Lietuvos nepriklausomybę“, kur nurodė, jog kiekvienas lietuvis turi teisę vadintis Lietuvos piliečiu ir kad kreiptasi į Švedijos patikėtinį Tomske, prašant imtis Lietuvos piliečių globos.
Prieš suvažiavimą, 1918 m. birželio mėnesį, slaptai per frontus, užgrūstas geležinkelio stotis, plėšikaujančius kaimus pasiunčiamas į Lietuvą Petras Kregždė – ryšiams, informacijai, aiškumui.
Krauju užlietos Rusijos maišatyje Petras Kregždė išnyko be pėdsako. Į telegramą Lietuvos vyriausybei, kad reikalingas įgaliotinis Sibire, atsako nebuvo.
Stebina frontų žiedu apjuostų Sibiro lietuvių bendrijų veiklos mastai: išleidžiamos „Sibiro lietuvių žinios“ (redagavo K. Pabrėža ir K. Būga), formuojamas Sibiro lietuvių batalionas (puspenkto šimto karių, penkiolika karininkų; uniforma: kepurė angliška, frenčius ir galifė iš prancūzų mėlynos medžiagos, ant kepurės ir antpečių – Vytis raudoname fone su sidabro kraštais, kelnės su trijų centimetrų platumo žaliais lampasais, alga – šimtas dvidešimt–du šimtai penkiasdešimt rublių kareiviui, šeši šimtai–pusantro tūkstančio rublių karininkui); plečiama veikla Vladivostoko lietuvių Tautiškų Reikalų Gynimo Komitete; išspausdinami lietuviški pasai; ruošiamasi iš Vladivostoko per Ameriką pasiekti Lietuvą (reikia keturiasdešimties tūkstančių rublių); saugomos K. Būgos dėžės su medžiaga žodynui...
Mūšiai su bolševikais. Japonų, amerikiečių, rumunų, čekų, lenkų, lietuvių traukimasis Sibiro magistrale į Vladivostoką. Badas. Šiltinė. Teroras. Ešelonai, pilni sušalusių lavonų. Išdavystė. Bolševikų sukapojami Sibiro lietuvių bataliono karininkai (Čeremuškino bažnytkaimis).
1920 m. kovo 20 dieną Tomsko revkomo įsakymu likviduojamas Centralinis lietuvių biuras Sibire, uždaroma spauda.
Aprėpiau tik dalį Sibiro lietuvių veiklos panoramos iki 1920 metų, bet ir ši dalis liudija, kokiai plačiai, turiningai, kūrybiškai ekonominei, kultūrinei, politinei veiklai ruošėsi Sibiro lietuviai, kiek daug jie buvo užsimoję nuveikti Lietuvos labui... Vien iš nedaugelio duomenų aiškėja, kokia patvari atrama Lietuvai kilo tenai, tarp Uralo kalnagūbrių ir Ramiojo vandenyno.
Bet istorija mums iškėlė kitus išbandymus: gulagų lagerius, tremtį, izoliaciją, svetimą aplinką, taiga apaugusias kapines, neviltį ir amžinąją viltį, kad Dievas ir Tėvynė neužmirš.
Prie mūsų, svečių iš Lietuvos, prieidavo 1863 m. tremtinių penktosios kartos vaikinai, merginos ir pasakodavo, kas yra jų proseneliai ir kas jiems yra Lietuva. Ar jie kalti, kad kalba rusiškai ir kad jų pavardės nelietuviškos? Sveta Šutova iš Novosibirsko jaudindamasi prašo paskelbti, kad jos prosenelė – Albina Bručaitė, ištremta Sibiran po 1863 metų, kad jinai niekada neužmirš, iš kur atnešta jos širdis, ir tyliai skaito eilėraštį: Lietuva, aš tavoji dukra, klaupiuosi prieš Tave už visus, kurie nepasiekė gimtosios žemės, už tuos, kurie gyvi, bet prispausti senatvės, už tuos, kuriuos velėna uždengė seniai, už tuos, kurie ir gimti negalėjo, už tuos vaikus, kuriuos atskyrė nuo Tavęs <...>. Dukra aš Tavo, ir ne tik kančia, kurią širdy nešuos, mus jungia. Iki pasimatymo, Tėvyne mūsų, iki šviesių dienų (pažodinis vertimas).
Tėvyne mūsų Sveta Šutova užrašė lietuviškai. Žvelgiau į jos veidą, bandydamas atspėti, kokia jėga tarp rytietiškų bruožų, galvosenos, tradicijų šviesiam sielos skliaute paliko tolimą Gimtinės, kuriai meldėsi Senolė, atšvaitą?
Gyventi Sibire (išgyventi, išlikti, nepavirsti gyvuliu, nulaužto medžio strampu, nuo Semipalatinsko lekiančių radioaktyvių debesų banda, velėna, supjaustyta vilkikų vikšrų, užpilta nafta ir tepalais) yra rečiausia Žemėje profesija.
Stebėjau geležinkelio stočių, oro uostų laukiamuosiuose apsikarsčiusius ryšuliais, nešuliais, krepšiais, lagaminais, dėžėmis, kažkokiais dideliais rulonais (kilimai, dirbtinė oda, kartonas?), miegančius, kėblinančius, pustekiniais skubančius, laukiančius žmones; stebėjau juos autobusų stotyse, gatvėse, valgyklose, parduotuvėse, namuose ir mačiau – tai gyvenimo neįmanomomis sąlygomis profesionalai. Taip martenuose, kleketuojant ištirpusiam metalui, pragaištingame karštyje išlieka kažkokia kosminė bakterija. Taip svilinančioje dykumoje lietaus periodo sulaukia žolių šaknys, taip mirusieji sulauks Paskutiniojo Teismo. Čia, Sibire, laikas įgauna kitus matmenis (laikas sutampa su erdve), neaprėpiamus, nepakeliamus europiečiui. Čia laikas arba nepastebimas, arba jis priklauso nuo nusiteikimo. Štai priešais mane laukimo salėje snaudžia pasienio tarnybos kapitonas: atsegiota milinė, užmaukšlinta žieminė kepurė, sukryžiuoti auliniai, raudonos ant smailių kelių sudėtos rankos, raudonas sprandas, raudoni skruostai (kas antras keleivis šviečia iš tolo tokios spalvos oda). Po dešimties kankinančiai ištįsusių laukimo valandų – toks pat miegas. Iš kur jis žino, kad reisas į Semipalatinską atidėtas visai parai?
Apskritai šitose platumose nepalankias, nemalonias sąlygas pakeičia palankiom, pakenčiamom labai paprastai: valgymu, miegu, gėrimu, kelione. Amžina, niekad nesibaigiančia kelione, kuriai reikia tiek nedaug: pinigų, duonos su virtais, tamsiai mėlyno trynio kiaušiniais ir gurkšnio jei ne stipraus, tai karšto gėrimo.
Valgykloje ar kavinėje, kur blizga keturviečiai siauri, lipnūs stalai, nubraukiami drėgna mazgote prabėgančios sausos kaip faneros atraižėlė moteriškės (plačiuose guminių batų auluose murzinai rudais treningais aptemptos šeivelės), du, taip pat raudonais sprandais ir skruostais, laikydami rudo skysčio stiklines, kalbasi apie nelaimingą, visiems dalinusią ir visų išduotą (parduotą) Rasėją. Įnirtęs, pavydus, didžiarusiškojo šovinizmo smulkus inteligentas, kuriam keturių šimtų metų įvairiaspalvė imperija įkalė vieną tiesą: tik Rusija pašaukta išgelbėti pasaulį.
Tai štai kur susikirto mūsų „metodai“: aš kamuojuosi, kad neįstengiu man rūpimus dalykus stebėti iš vidaus. O šitas šovinistinių užkratų kupinas inteligentas kaip tik klaidžioja todėl, kad į viską stebeilijas vien iš vidaus. Ką ten smulkus inteligentas, jei net didieji rusų klasikai per daug buvo nugrimzdę rusiško gyvenimo viduryje ir, iš visų pusių slegiami užslėpto nevisavertiškumo, bizantiškojo solipsizmo ir mesianizmo, nė nepastebėjo, kaip ėmė teisinti korikų ir deržimordų žiaurumus, malšinant Lenkijos ir Lietuvos sukilimus, klasta, geležimi, ugnimi, nutautinimu paverčiant parankiniais visus, įtraukiamus už imperijos sienų. Artėjančią apokalipsę galėjo įžvelgti ne pilietis iš vidaus, o tas, kuris veržėsi pakilti aukščiau visų šitų „vieningos Rusijos interesų“, aukščiau imperijos kėslų – išmokyti visą pasaulį vienos kalbos, nešioti vienodo kirpimo galifė ir suplotą kepurėlę su medžiaga aptraukta saga viršugalvy, visiems groti viena didele balalaika. O išmintingas gyvenimo, gyvybės, tvarinių įvairovės suvokimas, o atidumas būties apraiškoms, o žinojimas, kad už viską galų gale reiks atsakyti ne brigadininkui ar profsąjungos lyderiui... Kam visa tai rūpi? Tik ne šiems inteligentams ir į juos panašiems neinteligentams, vienijamiems grupės, kuopos, vieno aptvaro instinkto.
Tas gerai saugomas aptvaras vadinamas deržava. Jei laisvai išverstume – laikykla. Griebti ir išlaikyti bet kokiom priemonėm, bet kokia kaina! Ar suprato pasaulis, kodėl imperija taip žūtbūtinai brovėsi prie Baltijos, prie Persų įlankos, į Karibų padanges, į abu ašigalius, kosmosą? Dideliam aptvarui, kuriame tilptų pasaulis, reikėjo gerų, patogių, neišklibinamų kampų. Laikykla buvo ruošiama didelė, tvirta ir patikima.
Nesunku mane apkaltinti, kad mintys negeros ir tendencingos, kad mano nuvargusi vaizduotė siekia ne pačius svarbiausius reiškinius, ne likiminius dalykus. Bet kur dėtis, jei vaikščiojant tarp šaligatvių pakraščiuose iškabinėtų ikonų, kodylų, kažkokių lyg ir sidabrinių kulto indų, tarp imperijos vėliavų, vadų portretų, uniformų su generolo antpečiais ir puošniais generolo antsiuvais, tarp į ritinį susuktų apnuogintų moterų drobėse ir grafikos lakštuose, kurie vadinami aktais (šį bendrinį daiktavardį mėgo imperijos slaptosios tarnybos ir biurokratija), tarp importinės galanterijos, tuščių dėklų ginklams, partijos ir saugumiečių bilietų, apima jausmas, kad Rusijoj viską užėmė orda, velka gatvėn lyg karavansarajun kas pakliūva po ranka, o tikras rusas, tas sausas, pailgaveidis, mėlynakis žmogus slapstosi taigoje tarp Onegos ir Archangelsko, vakarais prie spingsulės skaito senas išmintingas knygas apie Antikristą ir atpildą už blogus darbus. Šitas stebuklingai spėjęs pasitraukti iš ordos išduobto kelio rusas dar skiria namus nuo laikinos pastogės, dar girdi, kaip sudejuoja apleista, užėjusi krūmais, jaunuolynais, samana ir neužmatomais ašuotės ir viksvos plotais žemė. Man taip ir knieti parašyti: nužmoginta žemė.
Rusija šiandien yra šiurpi nužmogintos žemės aimana.
Kaip aš gerai supratau tos mokytojos pastangas sužmoginti žemę, kaip sugniaužė man gerklę kukliame tremtinių bute (argi svarbu kur – Janulevičių, Banių, Šukių, Matačiūnų ar Šeidų pastogėje) stebint tylias pastangas kurti savo pasaulėlį tarp svetimųjų, tarp šalčio, purvo, apnuogintos būties, stebint tas perkelio užuolaidėles, vienodas lovatieses, skudurines lėles sekcijoje, sudžiovintas gėles, užtiesalėlius ant televizorių.
Gyvenimas, – kaip susitarę pasakydavo jie vienintelį, regis, man gerai suprantamą žodį. Bet vos tik žvilgtelėdavau į jų akis, tuoj tas žodis pavirsdavo skustuvo ašmenimis, iš ešelonų išmetamų senelių lavonais, palengva užmirštama giesme, blūstelėjusia ir išnykusia tėvų kalba, gyvybės, sąmonės, sielos spraudimusi į svetimą – tokią neaprėpiamą ir tokią ankštą erdvę. Ir, karštiems nematomiems pirštams vis gniaužiant gerklę, stengdavausi atitolti nuo šito gąsdinančio, ūkanoto lyg praraja ir lyg praraja traukiančio savin žodžio. Bandydavau jį pakeisti kitu: likimas, kartodavau, geras, palankus, šviesus ar žiaurus, klastingas, kerštingas, baisus likimas.
Viešpatie, kodėl tiek daug mano brolių ir seserų buvo kankinami žiauraus ir klastingo likimo? Ir jei man leistų dideli valdžios vyrai, garbius svečius iš užsienių aš pasitikčiau pasitelkęs ne išlakias, tautinių drabužių varsomis ir linažiedžių akių šviesa tviskančias lietuvaites, o tą berniuką, įšalusį Kūčių naktį vieno Sibiro lagerio šiukšlių duobėje su bulvių lupynomis delnelyje, ir tą moterį išblukusio mėlynumo, per juosmenį įsmauktu paltu, perkeline skarele, ant jos užvožta nutriušusia šuns kepure. Ir neštų jie ne lietuviškos duonos kepalą ar geltonuojantį labiau nei žydinčios pienės pyragą, paguldytą ant aštuonnyčio, o suklekusį, pilką kaip žemė pajoką ir drėgną, pilką nelyg pelenai druską ant akmens anglies dulkėmis nudėmėtos nežinomos paskirties skiautės. Taip išreiškiamas ne priekaištas, o dar vienas tiesos pavidalas.
Daug metų praslinks, galvojau aš per visą nemigos naktį Novosibirske, aplink šurmuliuojant šimtams žmonių ir kupetėlėm glaudžiantis keleiviams iš Lietuvos, daug metų praslinks, bet aš neužmiršiu šitos aimanuojančios žemės, šitų svetimybėje paliekamų tautiečių, kurie kreipimesi į Rusijos vyriausybę neišdrįso palikti prašymo: greičiau išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę ir neatidėlioti teismo tiems komunistams, kurių gyvenimai ir negyvenimai slinko per kančias ir lavonus. Neužmiršiu, kaip stengiaus suprasti tuos kalbančius apie būtinybę padidinti pensijas, kompensacijas, lengvatas, pašalpas, kaip laukiau bent vieno sakinio: o kaip ten, broliai, laikosi Lietuva? Kuo mes jai galime būti naudingi? Atleiskite man: toks sakinys buvo. Jį ištarė Vilis Bernatonis, Tomsko politechnikos universiteto Geologijos katedros docentas, ryžtingas, nuoseklios veiklos žmogus, kurio dvasia pleveno virš viso Sibiro lietuvių suvažiavimo. Mus prislėgdavo kiekviena bloga žinia apie Lietuvą, neradau sau vietos žinodamas, kad kiekvieno lietuvio neveiklumas yra nusikaltimas, ir visur atsimušdavau lyg į sieną: kultūriniai žaidimėliai – taip, politiniai reikalavimai – pavojinga...
Kaip jis man priminė lietuvius Tomske 1918 metais, kada buvo stengiamasi suvienyti tautiečius dideliems darbams žinant, kad jie turi būti pavyzdingi Lietuvos reikalų gynėjai...
Mes norime gyventi ramų, normalų gyvenimą, ir jūs turite suprasti, – kalbėjo ne vienas sibirietis. – Jūs išvažiuosite, palikę mums dovanas, draugiškumą, dainas, pažadus, o mes liksime gyventi čia, vis dėlto beveik nepasikeitusiame gyvenime.
Taip, jie liks čia, kur visai netoli dunkso kalėjimas, sargybos bokšteliai, suamsi vilkšuniai, naktį juoda ranka aplieja juodais dažais kuklų betoninį paminklą su užrašu: nekaltai nužudytuosius lai prikelia tiesos galia, o kaukolės su dviem bedugnėm kulkų išgręžtom tamsom turguje parduodamos kaip egzotiškos žvakidės, o komunistai tą pačią Vasario 16-osios dieną sušaukia Altajaus krašto deržavos šalininkų suvažiavimą, slaptą, kažkur gerai saugomoj karinėje gamykloje ar karinėje bazėje. Daug tų gamyklų ir bazių Sibire, raketų šešėliai išdryžuoja stepes, ir atrodo, kad žemė aprengta katorgininko drabužiais.
Taip, jie liks čia, bet atsakomybė už savitumo išsaugojimą svetimoje padangėje persikelia į Lietuvą. Tie, kurie Rusijos parlamente ar gerklinguose mitinguose reikalauja rusakalbių teisių garantijų prie Nemuno, galėtų žvilgtelėti kad ir Obės pusėn: šimtai lietuvių Altajaus krašte neturi nė vienos mokyklos, derėjimasis su Barnaulo valdininkais dėl ankšto trijų kambarių buto Lietuvių kultūros centrui buvo toks sudėtingas ir sunkus, tarytum reikėjo sulygti kainą ne už tris dešimtis kvadratų, o už visą Paobės plynaukštę. Šimtai lietuvių Altajaus krašte neturi nė vienos bibliotekos, nė vieno darželio, nė vieno periodinio leidinio, nė vienos valandos radijo ir TV laidose per metus... Ir tautiečių savitumo išsaugojimas šiame genčių, kalbų, tradicijų, kančios, nuoskaudų, likimų sūkuryje turi tapti vienu mūsų valstybingumo dėmeniu.
Kaip mes laiminome pirmąją lituanistiniams kursams Barnaule pasilikusią mokytoją vilnietę R. Kepežinskienę... Kiek daug vilčių Sibiro lietuvių sudėta į Gimtinės pastangas gilinti paramą, ryšius, atmintį, savigarbą, veiklą, kiek daug tikimasi iš jiems legendinės Pasaulio lietuvių bendrijos...
Yra pasaulyje vietų, kur žaidžiama net ir likiminiais klausimais. O mums tie likiminiai klausimai suauga su širdimi, siela, su išlikimu, su savitumo išsaugojimu net namuose, kur vaikai sąsiuvinėliuose rašo: Žemė kėlė žolę, žolė kėlė rasą..., o už lango sklendžia gandras, vydamasis tylų savo šešėlį. Ir spaudžia tie klausimai smilkinius, nusėda sielon ilgu mauduliu, stengies galvoti apie bendrą likimą be ašarų ir pykčio, ir kartais atrodo, kad per tas mintis išryškės, kur vis dėlto slypi mūsų išsigelbėjimo paslaptis.