Iš anglų k. vertėGediminas Pulokas

Elif Shafak (g. 1971) – po Nobelio literatūros premijos laureato Orhano Pamuko turbūt garsiausia šiuolaikinė Turkijos rašytoja. Europoje gimusios, augusios ir tik paauglystėje į Turkiją gyventi su tėvais grįžusios autorės kūryba verčiama į daugelį pasaulio kalbų, pora jos romanų išleista lietuviškai: „Stambulo pavainikė“ (2010) ir „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ (2012).

Komiškas ir tuo pat metu tragiškas romanas „Blusų rūmai“ – įvairiais pjūviais Stambulo, o ir visos Turkijos istoriją atspindintis kūrinys. Pagrindiniu romano veikėju teisingiausia būtų įvardyti kadaise prabangų, o dabar nuskurusį Stambulo daugiabutį, pačių jo gyventojų vadinamą tai „Ledinukų rūmais“, tai „Blusų rūmais“. Dešimt butų, dešimt atskirų, tačiau tarpusavyje susijusių šeimų likimų, dešimt skirtingų galimybių remiantis praeitimi žvelgti į dabartį. O nuo ko ir kaip viskas prasidėjo? Kaip tik apie tai ir yra ši „Metų“ skaitytojams pateikiama ištrauka.

Vertėjas

 

Pasak žmonių, esu itin lakios vaizduotės – tai bene mandagiausias iš visų kada nors sugalvotų būdų pareikšti: „Šneki nesąmones!“ Ko gero, jie teisūs. Kai susijaudinu ir nebesumoju, kaip turėčiau elgtis, kai išsigąstu žmonių žvilgsnių, nors deduosi, kad viskas gerai, kai užmezgu pokalbį su nepažįstamaisiais ir pati save mėginu apgauti, jog esu kaip tik tokia, kokia jiems noriu pasirodyti, kai pajuntu kartėlį dėl praeities ir nedrįstu pripažinti, kad ateitis bus ne ką geresnė, kai nebesugebu adekvačiai susivokti nei kas aš, nei kur aš – visais šiais pernelyg dažnai pasitaikančiais atvejais puikiai suprantu, kad mano šnekos nėra labai logiškos. Tačiau kalbėti niekus toli gražu nereiškia apgaudinėti – nesąmonė ne ką artimesnė melui nei tiesa. Apgaudinėjant tiesa apverčiama aukštyn kojom. Šnekant nesąmones tiesa ir apgaulė taip smarkiai persipina, kad viena nuo kitos tampa veik neatskiriamos. Galbūt tai skamba painokai, bet iš tiesų viskas labai paprasta. Taip paprasta, kad pavaizduojama vienu vieninteliu brūkštelėjimu.

Tarkime, kad tiesa yra horizontali linija.

Vadinasi, tai, ką įvardijame apgaule, turėtų būti vertikali linija.

O štai kaip atrodo nesąmonė:

 

Apskritimo trajektorija neturi nei pradžios, nei pabaigos, ji nepripažįsta nei horizontalios, nei vertikalios ašies.

Į apskritimą galime įsilieti bet kuriame taške, jei tik šio klaidingai neimsime laikyti pradžia. Čia nėra nei pradžių, nei sandūrų, nei pabaigų. Nesvarbu, kokią situaciją ar kokį konkretų įvykį pasirinkčiau aprašyti pirmiausia, šiems už akių visada bus užbėgęs tam tikras laikotarpis – tam tikra praeitis, siekianti kur kas toliau negu mano pavaizduotoji, taigi, kad ir nuo ko atsispirčiau, tai niekad nebus tikrosios pasakojimo ištakos.

Pati nemačiau, bet išmintingi žmonės kalbėjo, jog kadaise, kai Stambulo gatvių šiukšliadėžės dar būdavo uždengiamos apvaliais pilkšvo aliuminio dangčiais, vietiniai berniukai ir mergaitės drauge žaisdavo žaidimą. Dalyvauti galėdavo ribotas skaičius vaikų – ne per daug, kad nesusidarytų grūstis, ir ne per mažai, kad laikas lėktų smagiai, kitaip tariant, – lygiai tiek, kiek reikia, o svarbiausia, kad dalyvių skaičius būtų lyginis.

Iš pradžių „Šiukšliadėžės žaidime“ būdavo užduodamas klausimas „Kada?“ Norint atsakyti į šį klausimą, reikėjo remtis keturiais atskiruose apvalaus dangčio kraštuose kreida užrašytais žodžiais: „Dabar – Rytoj – Greit – Niekad.“ Dangtis būdavo padedamas rankena į žemę ir išsukamas, kad kuo greičiau suktųsi apie savo ašį, o prieš jam imant lėtėti eilėje laukiantis vaikas turėdavo jį sustabdyti pirštu. Tą patį paeiliui padarydavo ir visi kiti žaidėjai, tokiu būdu kiekvienas jų pasirinkdavo sau priimtiną laikotarpį. Tada ši procedūra būdavo kartojama ant dangčio papildomai užrašius keturis galimus atsakymus į klausimą „Kam?“, pasirinkti reikėdavo iš šių variantų: „Man – Mano mylimam (mylimai) – Geriausiam draugui (draugei) – Visiems mums.“ Dangtis vėl būdavo išsukamas, o žaidėjai vėl paeiliui jį stabdydavo. Trečiajame etape vaikams reikėdavo pasirinkti atsakymą į klausimą „Kas?“ Likusiame dangčio plote būdavo įrašomi aštuoni žodžiai – keturi, pranašaujantys sėkmę, ir keturi, žadantys negandas, nei daugiau, nei mažiau, kad galimoms įnoringo likimo užgaidoms būtų suteikta vienodai šansų: „Meilė – Vestuvės – Laimė – Turtai – Liga – Išsiskyrimas – Nelaimė – Mirtis.“ Dangtis ir vėl būdavo išsukamas, o sustabdžius jį gauti atsakymai galiausiai suguldavo į vientisą, vaikų ilgai lauktą seką „Kam, kas ir kada atsitiks“: „Man – Turtai – Greit“, „Mano mylimam (mylimai) – Laimė – Rytoj“, „Geriausiam draugui (draugei) – Vestuvės – Dabar“ arba „Visiems mums – Išsiskyrimas – Niekad“...

Švystelėti pasakojimo giją į priekį tempsiantį kamuoliuką nesunku. Aš taip pat galiu pasitelkti „Šiukšliadėžės žaidimo“ logiką su tam tikromis nežymiomis korekcijomis tai šen, tai ten. Pirmiausia reikėtų apsispręsti dėl pasakojimo laikotarpio: „Vakar – Šiandien – Rytoj – Kada nors.“ Tada nutarti dėl veiksmo vietos: „Mano gimtinėje – Ten, kur esu – Ten, kur būsiu – Niekur.“ Tada ateitų eilė pasirinkti veikėją: „Aš – Vienas iš mūsų – Visi mes – Nė vienas iš mūsų.“ Ir galiausiai, kad nebūtų pažeista keturių gėrybių prieš keturias negandas pusiausvyra, derėtų numatyti įmanomus padarinius. Šitaip keturis kartus paeiliui išsukusi įsivaizduojamą šiukšliadėžės dangtį, turėčiau sugebėti suregzti vykusį sakinį. Juk ko daugiau reikia norint pradėti pasakojimą, kuris, kaip ką tik išsiaiškinome, bet kuriuo atveju vis tiek niekada negali turėti jokios aiškios pradžios, jei ne paprastų paprasčiausio sakinio?

„2002-ųjų pavasarį Stambule vienas iš mūsų mirė anksčiau laiko, ir brėžta linija įgijo apskritimo pavidalą.“

2002-ųjų gegužės 1-ąją, trečiadienį, dvyliktą valandą dvidešimt minučių murzinas baltas furgonas, iš vieno šono papuoštas didžiulės žiurkės aštriais kaip skustuvas dantimis, iš kito – milžiniško plaukuoto voro piešiniu, vairuotojui nepastebėjus priekyje išdėstytų užtvarų, atsidūrė pačiame dviejų tūkstančių dviejų šimtų žmonių minios viduryje. Iš jos maždaug penki šimtai buvo susirinkę paminėti Tarptautinės darbo dienos, tūkstantis trys šimtai – aniems to neleidžiantys padaryti policininkai, dauguma kitų – Atatiurko statulą apspitę politikai ir valstybės tarnautojai, šią dieną švenčiantys Pavasario iškilmes, o likusieji – nemokamai dalintomis Turkijos vėliavėlėmis mojuojantys pradinukai, atvesti šen tiesiog dėl skaičiaus. Nuo ilgo stovėjimo saulėje ir begalinių nuobodybe persunktų kalbų srauto šiuos mokinukus jau beveik bėrė. Didžioji jų dalis vos ką tik buvo išmokę skaityti ir rašyti, ir to paakinti puldavo skiemenuoti visa gerkle kiekvieną užrašytą žodį, kurį tik aplink pamatydavo. Tad žiurkiškai voriškam furgonui atsidūrus minioje, šie vaikai kone unisonu garsiausiai išskandavo: „PA-RA-ZI-TŲ NAI-KI-NI-MO PA-SLAU-GOS: Pa-skam-bin-ki-te, ir mes juos iš-nai-kin-si-me už jus.“

Furgono vairuotojas, rusvaplaukis juokingai atrodantis plokščių ausų ir kūdikio veido vyriškis, kurio kiekvienas bruožas taip akivaizdžiai krito į akis, kad visa jo povyza regėjosi lyg būtų buvusi ne iš šio pasaulio, susidūręs dar ir su šiuo akibrokštu, neteko savitvardos. Mėgindamas išvairuoti furgoną kuo toliau nuo šių vaikiščių šūkaliojimų, nė pats nepastebėjo, kaip atsidūrė pačiame viduryje tarp itin sudirgusių demonstrantų, kurių būrį, savo ruožtu, laikė apsupęs netgi dar labiau sudirgusių policininkų žiedas. Per tas kelias minutes, kol vairuotojas buvo ištiktas stabo ir nesumojo, ko griebtis, įsiutę demonstrantai jį be perstojo tai piktdžiugiškai nušvilpinėjo, tai vaišino akmenų kruša: o gaila, nes juk šie žmonės vadovavosi ta pačia ideologija, kaip ir jis, tik, akivaizdu, interpretavo ją skirtingai. Desperatiškai pamėginęs nuvažiuoti į kitą minios galą, vairuotojas ir vėl buvo priverstas sustoti, tik dabar jau priešais policininkus. Veikiausiai šie iš karto jį būtų suėmę, – ir, galimas daiktas, reikalai būtų pakrypę gerokai liūdnesne vaga ne tik jam, bet ir demonstrantams, – jei tą pat akimirką policija nebūtų puolusi prie nedidukės karštakošių, pasiryžusių nieko nepaisant tuojau pat pradėti eiseną, grupelės. Galiausiai šiaip ne taip sugebėjęs ištrūkti iš šios bruzdančios aikštės, vairuotojas žliaugte žliaugė prakaitu. Jo vardas buvo Neteisingumas Tikraturkis. Parazitų naikinimo versle jis sukosi štai jau beveik trisdešimt trejus metus, bet dar niekad nebuvo ėmęs neapkęsti savo darbo taip smarkiai, kaip šiandien.

Kad vėl nepakliūtų į bėdą, jis nebesuko į siauresnes gatveles, važiavo didžiaisiais vingiuotais keliais, tačiau kai atvyko į sutartą vietą prie galų gale rasto daugiabučio, buvo pavėlavęs valandą ir keturiasdešimt penkias minutes. Pamažu atitokdamas nuo ką tik patirto sukrėtimo, sustojo prie šaligatvio ir įtariai sužiuro į prie įėjimo į pastatą besibūriuojančių žmonių grupelę. Neturėdamas nė menkiausio supratimo, kodėl jie čia susirinko, vis dėlto įtikino save, kad šie jam nelinki nieko bloga, vargais negalais nusiramino ir dar kartą pasitikrino adresą, kurį šįryt jam įteikė plepioji sekretorė: „Klikų g., Nr. 88 (Ledinukų rūmai).“ Be to, šioji patauška spėjo perspėti, kad tai „daugiabutis su kieme augančia rožine akacija“. Šluostydamasis nuo kaktos didžiulius prakaito lašus, Neteisingumas Tikraturkis dėbtelėjo į skaisčiai rausvais žiedais pasidabinusį medį sode. Ko gero, pamanė jis, tai ir yra minėtoji „rožinė akacija“.

Vis dėlto, kadangi visiškai nepasitikėjo sekretore, kurią pačiu artimiausiu metu, vos radęs jai pamainą, ketino atleisti, panūdo savomis trumparegio akimis patikrinti dar ir namo numerį. Išjungęs furgono variklį, išsiropštė laukan. Tačiau nespėjus žengti nė žingsnio, mažutė mergaitė, viena iš trijų minioje mindžikavusių pyplių, su siaubu balse užspigo: „Čia džinas! Seneli, seneli, pažiūrėk, čia džinas!“ Kresnas, žilas barzdyla, kurį mergaitė tampė už skverno, atsisuko ir žvilgtelėjo iš pradžių į furgoną, o tada į vairuotoją, nutaisęs nepatenkintą miną. Akivaizdžiai nusivylęs tuo, ką pamatė, senolis tik dar labiau suraukė jau ir taip surūgusį veidą ir prisitraukė tris pyplius arčiau savęs.

Neteisingumas Tikraturkis pasijuto užgautas iki pat širdies gelmių. Juk jis ne džinas ar kažkoks toks – tik paprastas neproporcingo veido žmogus su šiek tiek mamutiškomis ausimis ir nevykusios spalvos plaukais. Negana to, dar ir mažo ūgio. Tiesą sakant, netgi labai mažo: vos metras keturiasdešimt trys centimetrai. Anksčiau būta atvejų, kai jį apšaukdavo gnomu, bet džinu išvadino pirmą kartą. Mėgindamas išlaikyti šaltą protą, jis ėmė brautis pro susispietusius žmones pelenų spalvos pastato link. Išsitraukė akinius plonais rėmeliais ir storais stiklais, kuriuos iš įpročio nešiojo ne ant nosies, kaip buvo liepęs gydytojas, bet darbinio kombinezono kišenėje. Net ir su akiniais nepajėgė įžiūrėti ant namo sienos pūpsančio purvino bareljefo, kol neprikišo nosies nuo šio per sprindį: tai buvo nešvarumais apsitraukęs povo atvaizdas. Nuvalytas gal būtų ir visai mielas akiai. Po bareljefu kabojo užrašas: „Ledinukų rūmai, Nr. 88.“ Vadinasi, atvyko ten, kur reikia.

Jo dėmesį patraukė tarp durų skambučių įsprausta skrajutė. Ji reklamavo konkurentų įmonę, kuri prieš du mėnesius pradėjo dirbti tame pat rajone. Kadangi netoliese stoviniuojantys žmonės, regis, į jį nekreipė jokio dėmesio, vyriškis pasinaudojo proga ir skrajutę ištraukė, o vietoj jos įkišo savąją.

Gavęs iš spaustuvės šias skrajutes, jis nusamdė universiteto studentą, kad tas išplatintų jas po visą rajoną, tačiau netrukus jaunuolį už atsainų darbą atleido, nesumokėjęs nė grašio. Toks jau Neteisingumo Tikraturkio būdas – niekada niekuo nepasitikėti.

Tada grįžo prie furgono išsikrauti savo įrangos. Vos spėjus užtrenkti mašinos dureles, pro pusiau pravertą pastato langą galvą iškišo kirpėjo chalatu vilkinti blondinė ir nepatikliai į jį dėbtelėjo.

– Vos vienas furgonas? Neužteks, patikėkit, – pareiškė ji, suraukdama išpešiotus antakius. – Mums žadėjo, kad atvažiuos bent du sunkvežimiai. Čia tiek šlamšto, kad vargu ar sutilptų net į du.

– Atvažiavau čia ne šiukšlių, – atkirto Neteisingumas Tikraturkis. – Atvažiavau naikinti vabzdžių... tarakonų...

– A, – gūžtelėjo pečiais moteris. – Bet kuriuo atveju, sakau jums, vieno furgono vis tiek bus per mažai.

Neteisingumui Tikraturkiui nespėjus dorai suvokti, ką šioji moteriškė sako ir ko būtent laukia visi tie žmonės kieme, į Klikų gatvę įsuko du raudoni sunkvežimiai, tarsi jų vairuotojai būtų nugirdę ką tik vykusį pašnekesį. Pamatę paskui šiuos sunkvežimius atvažiuojantį vieno televizijos kanalų furgoną, gyventojai sukruto. Neteisingumas Tikraturkis, visiškai nieko neįtariantis apie aplink kilusį sąmyšį, tuo metu mėgino atrasti geresnę vietą savo furgonui pastatyti. Vis dėlto ir vėl nenoromis pakliuvus į patį chaoso vidurį nervai nebeišlaikė, ir ties dešiniuoju smilkiniu išpampusi kraujagyslė ėmė pulsuoti pašėlusiu ritmu. Vyriškis priglaudė prie jos pirštą, tokiu būdu akimirkai atitraukdamas dėmesį nuo kelio. Važiuodamas atbulas atsitrenkė į krūvą maišų, suverstų palei sodo tvorą, skiriančią daugiabutį nuo gatvės. Visos maišuose buvusios šiukšlės išsibarstė ant šaligatvio.

Tiesą sakant, Ledinukų rūmams šiukšlės nebuvo jokia naujiena, pastato gyventojai dėl jų jau senokai kamavosi. Nuo ankstyvo vasario iki balandžio vidurio – po privačios įmonės, šioje miesto dalyje besirūpinusios šiukšlių išvežimu, bankroto užtruko, kol šių paslaugų ėmėsi kita – čia prisikaupė milžiniškas šiukšlių kalnas, o podraug su juo nosį ėmė riesti ir nuolat stiprėjantis šlykštus dvokas. Nors darbo ėmėsi nauja bendrovė, reikalai ne ką pagerėjo. Šiukšlės kasnakt būdavo išvežamos, bet tiek Klikų gatvės gyventojai, tiek praeiviai ir toliau vertė atliekas palei sodo sieną, tad kiekvieną rytą čia išdygdavo vis naujas šiukšlių kalnas.

Jei įdomu, galite nukakti ten net ir šiandien – įsitikinsit savo akimis, kaip palei daugiabučio sodą nuo gatvės skiriančią tvorą suverstas šiukšlių kalnas sutemus išvežamas, o kitą rytą jau ir vėl pūpso, atrodytų, nė kiek nesumažėjęs. Šiukšlių maišai suverčiami į krūvą, tada surenkami, tačiau, nepaisant šio nuolat pasikartojančio proceso, gali pamanyti, kad kalnas pats kažin kokiu būdu pratęsia savo būtį. Maža to, jis turi ir ištikimų lankytojų – vargšų, kurie kasdien čia ateina išsirankioti skardinių, kartono, maisto likučių ir kitų dalykų, o kur dar ištisos armijos kačių, varnų ir kirų. Be šių, savaime aišku, čia knibždėte knibžda visokių vabalų, nes ten, kur šiukšlės, ten visada ir vabalai. Ledinukų rūmuose priviso ir utėlių... o utėlės, jau patikėkit manim, yra blogiausia, kas gali įsimesti...

Žinoma, norint visa tai pamatyti, reikia ten praleisti šiek tiek laiko. O jei laiko neturite, teks pasikliauti manimi. Vis dėlto aš galiu kalbėti tik už save. Visai neketinu brukti savo požiūrio į tai, kas įvyko, bet gali nutikti, kad tai šen, tai ten horizontalią tiesos liniją perpinsiu su vertikalia apgaulės linija – taip elgsiuosi, nes noriu išvengti varginančio tikrovės banalumo, kuris kaip tik dabar mane ir kamuoja. Jau beveik mirštu iš nuobodulio. Jei kas nors praneštų gerų naujienų, kad rytoj mano gyvenimas būsiąs ne toks niūrus, galbūt šiandienos nuobodybę iškęsčiau lengviau. Tačiau aš jau pernelyg gerai žinau, kad rytoj, kaip, beje, ir kitomis paskesnėmis dienomis, viskas bus lygiai taip pat. Neneigsiu, esu susižavėjusi apskritimais, bet būtų blogai, jei skaitytojams kiltų įspūdis, kad tik mano vienos gyvenimas nuolat sukasi ratu. Juk galop vertikalios linijos galimybė atsikartoti yra lygiai tokia pati, kaip ir horizontalios. Kitaip nei daugelis įsivaizduoja, vadinamojo „amžinojo sugrįžimo“ samprata siejasi ne vien tik su apskritimu, bet ir su linijomis bei linijiniu išsidėstymu.

Nuo linijų monotonijos įmanoma išsivaduoti vos vienu vieninteliu būdu – brėžiant apskritimus apskritimuose, vaizduojant nuolat besisukančią spiralę. Toks nuokrypis, aišku, šiek tiek drumstų „Šiukšliadėžės žaidimą“: prilygtų nenorui pripažinti to, ką lėmė išsuktas pilkšvo aliuminio dangtis, brovimuisi žaisti be eilės, azartui sukti šį metalo gabalą vis iš naujo. Kitaip tariant, tektų išsidirbinėti su veikėjais, jų aplinka, žodžiais ir įvykiais, taikant maždaug tokią schemą: „2002-ųjų pavasarį Stambule kažkas mirė dėl Savo – Mano – Visų mūsų – Nė vieno iš mūsų kaltės.“

2002-ųjų gegužės 1-ąją, trečiadienį, Neteisingumas Tikraturkis išpurškė pesticidais vieną iš Ledinukų rūmų butų. Kai po penkiolikos dienų grįžo dorotis su tarakoniukais, turėjusiais išsiristi iš jų nugalabytų motinų paliktų kiaušinių, šio buto durų niekas jam neatidarė – gyventojų kaip nebūta. Bet kol kas apie tai pasakoti dar per anksti. Nes prieš šiuos įvykius nutiko dar šis tas, o prieš tai, savaime suprantama, buvo įvykę ir dar šis tas.

 

Prieš tai...

Kadaise šioje miesto dalyje buvo dvejos senos kapinės, vienos – mažos, kone stačiakampio formos, puikiai prižiūrimos, o kitos – didžiulės, pusmėnulio pavidalo ir aiškiai užleistos. Supamos gebenėmis apaugusių tvorų ir niūrių kalvų, skiriamos tos pačios nušiurusios nepertraukiamai besidriekiančios sienos, drauge jos užėmė visai nemenką plotą. Abejos buvo visiškai perpildytos, tačiau lankytojų gausa negalėjo pasigirti. Mažosios buvo armėnų, o didžiosios – musulmonų. Kapines skyrusi šešių pėdų aukščio siena buvo nusėta surūdijusiomis vinimis, skaldyto stiklo gabaliukais ir, kad viso to nepasirodytų maža ir niekas nesugalvotų ropštis į svetimą pusę, dar ir veidrodžių šukėmis. Net ir dviduriai, milžiniški grotiniai abejų kapinių vartai buvo įstatyti visiškai priešingose pusėse, vienų – šiaurėje, kitų – pietuose: taip siekta apsidrausti, kad jei kuriam nors lankytojui netyčia kiltų bent menkiausia mintelė apsilankyti gretimose kapinėse, įvertinęs kelio, kurį turėtų sukarti, ilgį, jis tučtuojau mestų tai iš galvos. Kita vertus, šie nepatogumai niekam ir nerūpėjo, kadangi nė vienoje sienos pusėje dar niekada nebuvo atsiradę giminaičių kapus lankančių žmonių, kurie sumanytų užsukti ir į šalimais esančias kapines. Kad ir kaip ten būtų, šokinėjančių, lakstančių iš vienos sienos pusės į kitą atsirasdavo į valias kiaurą parą: tarkim, vėjas ir vagys, katės ir driežai. Visi jie kuo puikiausiai išmoko pasinaudoti daugybe pačių įvairiausių būdų, kaip įveikti šias dvejas kapines skiriančią kliūtį.

Ilgai šitai tęstis negalėjo. Miestą tvindė neslūgstanti persikėlėlių banga – į viršų stiebėsi vis nauji pastatai, besirikiuojantys lyg nuožmios armijos kareiviai, kurie iš tolo atrodo visai vienodi. Iš visų pusių skalaujamos drumstų urbanizacijos vandenų kapinės išliko nepaliestos tarsi dvi negyvenamos salos. Nuolat statant vis naujus daugiaaukščius, tarp jų vijosi nedidukės, sporadiškai išsimėčiusios, viena su kita persipinančios gatvelės, kurios, žvelgiant iš aukštai, atrodė visai kaip galvos smegenų kraujagyslės. Gatvelės kirtosi su namais, namai užtverdavo gatveles. Visas rajonas pampo, pūtėsi tarsi paika žuvis, negebanti pasijusti soti net kai jos pilvas kimšte prikimštas. Galop rajonui kone sprogstant nuo gyventojų neišvengiamai atėjo laikas imtis kraštutinių priemonių – įpjauti šį ištįsusį ir persitempusį gniutulą, kad iš jo vidaus besiveržiantis slėgis turėtų kur ištrūkti. Tai reiškė viena – būtinybę nedelsiant nutiesti naują kelią.

Dėl neprognozuotai nežaboto rajono augimo eismas šiomis gatvelėmis strigo tarytum neturintis kur nutekėti vanduo. Padėtį išgelbėti galėjo tiktai prospektas – savitas kanalas, į kurį tas vanduo iš visur subėgtų.

Valdžios atstovams ėmusis vertinti iš paukščio skrydžio pateiktą vaizdą ir mėginant apsispręsti, kur tiksliai ir kaip nutiesti šį prospektą, tapo akivaizdu, kad susidurta su milžiniškais keblumais. Visose įmanomose vietovėse, pro kurias prospektas galėtų eiti, lyg tyčia, stovėjo arba valstybiniai pastatai, arba vietos tūzų nuosavybė, o ten, kur nebuvo nei vieno, nei kito – perpildyti ir nušiurę žemas pajamas gaunančių žmonių daugiabučiai, kuriuos nugriauti po vieną gal ir nebūtų ypatingo vargo, tačiau turint omenyje tai, kad jų begalės, to padaryti buvo visiškai neįmanoma. Norint pradėti tiesti erdvės suteiksiantį kelią, pirmiausia reikėjo atrasti erdvės pačiam keliui.

Kadangi Stambulas – tai miestas, kuriame ne namų statyba derinama prie kelių planavimo, bet veikiau keliai planuojami atsižvelgiant į jau pastatytus namus, siekta viską atlikti taip, kad prisieitų nugriauti kiek įmanoma mažiau pastatų. Atsižvelgiant į tai, liko tik viena galimybė – kelią tiesti per kalvotą dvejų senųjų kapinių teritoriją.

Valdžia palaimino šį planą ir paskelbė, kad per du su puse mėnesio šios abejos kapinės bus iškeltos, o kalvota teritorija išlyginta. Tiems, kurių artimieji yra atgulę amžinojo poilsio šiose kapinėse, nesą ko jaudintis. Šiaip ar taip, antkapiai ir palaikai galės būti perkelti į įvairias kitas miesto vietas. Pavyzdžiui, musulmonų palaikus bus galima perlaidoti Auksinio Rago pašlaitėje, o ne musulmonų – kituose miesto kvartaluose esančiose jų kapinėse.

Dauguma kapų buvo tokie seni, kad juose besiilsinčių numirėlių net ir palikuonys jau seniausiai iškeliavo į aną pasaulį. Kita vertus, buvo ir tokių, kurių palikuonys gal ir tebevaikšto šia žeme, tačiau vargu ar besirūpins galimu perlaidojimu. Nepaisant to, žmonių, kurie suskato domėtis palaikų ir antkapių likimu, pasirodė esą gerokai daugiau, nei valdžia tikėjosi. Kai kurių mirusiųjų giminaičiai reikalavo, kad viskas būtų palikta kaip yra, kitų – kėlė triukšmą, kad pasiūlytos kitos kapinės jau ir taip kimšte perkimštos. Abi šios grupės tučtuojau ėmėsi reikalauti, kad valdžia atšauktų savo sprendimą. Bet dauguma giminaičių vis dėlto neprieštaravo, kad būtų atliekama viskas, kas būtina, ir neketino sau ant kupros užsikrauti papildomų rūpesčių.

Netrukus į musulmonų kapines kiaurą parą ėmė plūsti įvairiausi, visiškai skirtingų sumetimų genami lankytojai. Kad dieną pagerbti mirusiųjų atėję žmonės nerastų naktinėtojų paliktos netvarkos, privalėjo pasirūpinti kapinių prižiūrėtojai – vos išaušus šie skubėdavo rinkti išbarstytų kaulų ir užversti žemėmis per naktį išraustų kapaviečių. Artėjant pusiaudieniui patikrinti padėties atvykdavo valdžios atstovai, o po pietų jau rinkdavosi minios giminaičių, kurie nuogąstavo, kad perkeliant kapus jų mirusieji nebūtų supainioti su kitų žmonių palaikais, ir be paliovos malė liežuviais, skundėsi jei ne antkapiams, tai vieni kitiems.

Iki pat tol, kol lankyti kapinių oficialiai nebuvo uždrausta, dažniausiai iš giminių čia ateidavo pagyvenusios ir vidutinio amžiaus moterys. Pavargusios stovėti, pasitiesdavo atsineštus užtiesalus tiesiai ant savo giminaičių kapų. O kai įsitaisydavo ant žemės, imdavo arba po vieną raudoti, arba drauge melstis, tvirtai glėbiuose spausdamos atsivestus vaikus, kad šie pagarbiai laikytųsi tylos. Po kurio laiko, orui vis labiau tirštėjant, dalis vaikų užmigdavo, dalis – pabėgdavo žaisti, o jų motinas ar seneles pamažu apgaubdavo malonaus nuovargio debesis. Jei nepabijosime skambių frazių, galime tarti, kad visa aplink „persmelkdavo dvasingumas“. Šiaip ar taip, net ir patys nežemiškiausi dalykai negali nepaklusti juos žemyn traukiančiai gravitacijos jėgai. Apimtos šitokios būsenos moterys imdavo ruoštis vakarui. Pasikuitusios giliuose sudriskusiuose krepšiuose, pirktuose nežinia kada ir laikui bėgant įgijusiuose tokį pat tamsiai rusvą atspalvį, jos ištraukdavo anyžinių sausainių, iš termosų įsipildavo arbatos, bet tuo pat metu nepamiršdavo citrinų odekolono – šiuo trindavosi tiek prakaituotus veidus, tiek paraudusią kojų odą, sudirgintą iki kelių užsitempiamų nailoninių kojinių, kurios, nesvarbu kokio dydžio jas pasirinktum, visuomet verždavo. Vėliau pasinerdavo į pergeltusius užrašų knygelių puslapius, nepamiršdamos paminėti visų tų žmonių, kurie kadaise buvo užkūrę tikrą pragarą dabar jau mirusiems jų brangiesiems. Aptarus praeities sopulius, dejonės dėl mirusiųjų ilgainiui nejučia virsdavo apkalbomis apie gyvuosius. Pasibaigus arbatai ir iš anyžinių sausainių likus vos saujelei trupinių, kuri nors iš moteriškių užvesdavo pokalbį apie tai, kaip anapilin iškeliavusiems jų artimiesiems, tarsi dar maža būtų visų tų kančių, kurias šie patyrė gyvendami, dabar neduodama ramiai ilsėtis net ir atsidūrus giliai po žeme. Šitai paminėjus, iki tol virš moterų plevenusį malonų nuovargio debesį išsklaidydavo kilęs pasipiktinimas. Jei nepabijosime skambių frazių, galime tarti, kad visa aplink „užgoždavo žemiškieji rūpesčiai“. Šiaip ar taip, net ir patys žemiškiausi dalykai negali likti nepaveikti dangiškųjų. Taip šios pagyvenusios ir vidutinio amžiaus moterys nuo maldų vis pereidavo prie prakeiksmų, o nuo prakeiksmų – prie apkalbų, ir visa tai tik tam, kad grįžtų prie to, nuo ko ir pradėjo: užbaigtų šiuos permainingai gvildentus pašnekesius baigiamąja malda.

Tada jos imdavo dairytis savo vaikų, pasklidusių tarp be jokios tvarkos po kapines išdygusių antkapių. Surasti ir nutverti už pakarpų vaikigaliai būdavo atitempiami atgal prie giminaičių kapų, kad šiandien čia paskutinį kartą nulenktų galvą. Tuo metu į kapines jau būdavo atvykę ir nuo kojų nusivarę vyriškiai, visą dieną tuščiai mėginę prakalbinti nieko girdėti nenorinčius biurokratus, kurie jiems geriausiu atveju įbrukdavo varganas kelių dokumentų kopijas ir žemėlapį su pažymėtomis kitomis kapinėmis, tačiau kur tiksliai jose turėtų būti perlaidoti jų artimieji, taip ir likdavo neaišku. Vaizduodami, kad viskas sutvarkyta ir yra jų žinioje, šie vyriškiai šiurkščiai sureaguodavo į bet kokį rūpestį keliantį klausimą ar niūrų pamąstymą, kuris tik išsprūsdavo iš jų motinų, jaunesnių seserų, žmonų, uošvių, vyresnių seserų, tetų, brolienių ir dukterų lūpų. Susirinkusi užtiesalus ir mintimis atsisveikinusi su mirusiaisiais, dažna moteris atkreipdavo dėmesį į gautų atsakymų nenuoseklumą ir arba užduodavo naujų klausimų, arba pakartodavo senesnius, tik šįkart tiksliau suformuluotus. Tai būdavo paskutinis lašas, perpildydavęs vyriškių, kurių nervai po bendravimo su kietakakčiais biurokratais jau ir taip būdavo įtempti kaip styga, kantrybės taurę. Tad viskas baigdavosi tuo, kad vyrai šaukdavo ant žmonų, o žmonos šaukdavo ant vyrų, ir šeimos, draskomos šitokio chaoso, išvykdavo iš musulmonų kapinių taip nieko ir nenutarusios. Netrukus atslinkdavo naktis, dviduriai, grotiniai kapinių vartai užsiverdavo, o tada jau ateidavo laikas katėms ir kapų vagims.

Į armėnų kapines lankytojai irgi plūsdavo maždaug tuo pat metu. Tačiau būta vieno skirtumo: dauguma čia atėjusių žmonių neketino perkelti savo giminaičių palaikų į kitą vietą, pasirodydavo tik tam, kad paskutinį kartą su jais atsisveikintų. Juk net jei ir sugebėtų gauti reikiamą leidimą, kuriose jau ir taip nedidukėse ir baisiausiai perpildytose Stambulo krikščionių kapinėse jie galėtų perlaidoti savo artimuosius? Kai kurios iškilios šeimos ir bažnyčios nariai pasiekė, kad nedidelė palaikų dalis vis dėlto būtų perlaidota, bet tai ir viskas. Tarp paliktų užmarščiai buvo ir nuolat prisimenamų iškilių šeimų protėvių, ir prieš daugybę laiko pamiršti ar palyginti neseniai apleisti žmonių kapai: tų, kurių vaikaičiai išsisklaidė po visas keturias pasaulio puses, ir tų, kurių šeimos vis dar tebegyveno Stambule, tų, kurie visą gyvenimą nugyveno likdami ištikimi savo tikėjimui ir lojalūs savo valstybei, ir tų, kurie išsižadėjo arba Dievo, arba valstybės...

Taip jau yra. Dažniausiai mažumos kenčia ne dėl savo kiekybinio skirtumo palyginti su dauguma, bet veikiau dėl kokybinio panašumo. Atstovaudamas kuriai nors mažumai galite būti darbštus kaip skruzdė, netgi susilaukęs sėkmės užgyventi gausybę turtų, tačiau vieną dieną staiga suvoksite, kad esate vertinamas lygiai taip pat, kaip ir tie jūsų bendruomenės nariai, kurie nuo pat gimimo tiktai dykinėjo ir nepajudino nė piršto – ir vien tik dėl to, kad jus tapatina, o ir visada tapatins, su ta pačia žmonių grupe. Štai kodėl pasiturintys mažumų atstovai beveik niekada nelaikomi iš tiesų pasiturinčiais, o išskirtinių gabumų – beveik niekada tokiais nepripažįstami. Tai buvo ypač akivaizdu dvidešimto amžiaus šeštojo dešimtmečio Turkijoje: turtingam musulmonui gatvėje susidūrus su vargšu, šio veidas bylote bylodavo, kad jis turi reikalą su „visiškai kitos padėties žmogumi“, o jei tas pat nutikdavo pasiturinčiam kurios nors mažumos atstovui, vargšo, kurį jis netyčia užkliudė, veidas sakydavo jau ką kita – „taip, tu visiškai kitos padėties žmogus, bet abu mes esam vertinami vienodai“. Nesunku nuspėti, kad kai į skurdą žvelgia turtingas musulmonas, turintis prabangą manyti, kad šis niekada jo neištiks, veikiausiai jam kyla užuojauta, o štai pasiturintį mažumos atstovą skurdas greičiausiai tiktai pykdo, mat jis nuolat yra priverstas nuogąstauti, kad bet kurią akimirką ir pats gali atsidurti šiame visuomenės gyvenimo dugne. Juk kai žmogus gyvena persmelktas baimės dėl jo tykančių neteisybių, ilgainiui atsiranda didelė tikimybė, kad jis nebesusigaudys, iš kur kyla tikrosios grėsmės, ir ims painioti padarinius su priežastimis. Tad jei musulmoniškos daugumos elitas į konkrečius skurdžius ir į skurdą apskritai dažniausiai žvelgs su maloninga atjauta, tai mažumos grietinėlė materialiniame ir dvasiniame užribyje atsidūrusius savo bendruomenės atstovus veikiau vertins šaltai ir su nerimu.

Vis dėlto gal jau pakaks abstrakčiai svarstyti apie šiuos skirtumus. Esmė tokia: po dviejų su puse mėnesio iš krikščioniškų armėnų kapinių buvo perlaidota niekingai mažai palaikų, kitaip tariant, – didžioji mažumos dalis amžinajam poilsiui liko ten, kur buvusi. O iš musulmoniškų kapinių į kitas vietas pervežta kur kas daugiau mirusiųjų, tad tik maža daugumos dalis liko ten, kur buvusi. Šių dviejų mirusiųjų grupių, nors tarpusavyje jos ir neturėjo jokių bendrumų nei giminystės, nei išsiauklėjimo, nei buvusio gyvenimo būdo prasme, paskutinieji buvimo ženklai Stambule sulaukė absoliučiai tokios pat lemties. Dabar visus čia likusius galima buvo priskirti vienai bendrai „tų, kurių nepavyko perlaidoti“ kategorijai. Tačiau blogiausia, kalbant apie šiuos mirusiuosius, buvo ne tiek tai, kad jų nepavyko perlaidoti, kiek tai, kad jiems apskritai niekur neliko vietos.

Kaip tik tuo metu likimas ėmė krėsti nelemtus pokštus. Dar prieš imantis darbo buldozeriams, kapavietes nuolat apiplėšinėjo vagys, o šunys išnešiojo daugybės „tų, kurių nepavyko perlaidoti“ kaulelius. Dalis porų, kadaise palaidotų drauge, perkeliant jas kitur buvo išskirtos – vieno žmogaus palaikai atsidūrė vienam gale, o kito – visai kitam, taip nutiko arba dėl pasitaikančių vardų panašumo, arba dėl kapinių prižiūrėtojų, negebėjusių deramai perskaityti osmaniškų įrašų ant senųjų antkapių, nemokšiškumo. Kai kurių mirusiųjų palaikai buvo supainioti ir atsidūrė visai ne jiems skirtuose kapuose, tačiau didžiąja jų dalimi sistemingai atsikratyta patyliukais, vogčiomis. Tad galiausiai daugelio „tų, kurių nepavyko perlaidoti“ likimą vis dėlto lėmė atsitiktinumas.

Baigus šias procedūras plati buvusių kapinių teritorija virto paprasčiausiu skylių išvarpytu lauku – iš tolo žvelgdamas galėjai pamanyti, kad jį nusiaubė ištisos kurmių ordos. Atėjus laikui šią vietovę visiškai išlyginti, vyresnybė didelei savo nuostabai aptiko, kad du kapai per atsitiktinumą išliko nė nepaliesti. Jų sarkofagai buvo padaryti iš tamsiai raudonomis gyslomis išvagoto balto marmuro, papuošti cintemanių1 ir į tris lemties ratus persipynusių augalų atvaizdais, bareljefuose pavaizduoti turbanai – bemaž vežimo rato dydžio, o atstumas nuo apačios iki viršaus – apytikriai šimtas keturiasdešimt šeši centimetrai. Negana to, juos supo lapų žalumo spalva nudažyta tvorelė, kurios galai buvo smailūs kaip strėlės. Abu kapai pūpsojo musulmoniškose kapinėse, tik vienas – pietiniame šlaite, o kitas – šiaurinėje pusėje, prie pat sienos, skiriančios šias kapines nuo armėnų. Šiaip ar taip, abu šie sarkofagai buvo visiškai vienodi. Ant abiejų atraminių akmenų iškalti hiacintas ir tulpė. Sarkofagus puošė visiškai vienodi turbanai, suolus supo tokios pat ryškiai į viršų išsišovusios arkos, o ant antkapių buvo identiškas senuoju osmanišku raštu iškaltas įrašas: „Allah bas baqiya hawas“2. Kad ir kaip būtų keista, priešais kiekvieną jų puikavosi aprūdijusi plokštė, veikiausiai pritvirtinta tuo pat metu tų pačių žmonių, kurioje buvo skelbiama: „Čia ilsisi šventasis Atlikaudarbąirišėjau, kuris kaudamasis dėl islamo Abu Hafsio Hadado kariuomenės gretose pasižymėjo begale žygdarbių ir pelnė Dievo malonę taip ir neišvydęs, kaip žlunga netikėlių miestas. Melskimės už jo sielą.“

Gavęs nurodymą nuversti šiuos du sarkofagus buldozerininkas tądien užduoties neįvykdė: dėl siaubingo skausmo kirkšnyse išvyko namo anksčiau laiko. Nors kitą dieną skausmas truputėlį atslūgo, sėsti prie buldozerio vairo jis vis tiek kategoriškai atsisakė. Trečią dieną šio darbininko pavaduoti atvyko jo senelis, burnoje jau visiškai nebeturintis dantų, o raumenyse – jėgos, bet malti liežuviu vis dar pajėgiantis kuo energingiausiai. Kiekvienam sutiktajam jis bėrė kvapą gniaužiančius pasakojimus apie baisiausią lemtį, ištikusią visus tuos nelaiminguosius, kurie bent kartą apiplėšė šventojo kapą. Išaušus ketvirtos dienos rytui neatsirado nė vieno darbininko, kuris būtų sutikęs sėsti prie buldozerio vairo. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad niekas, be šių darbininkų, pernelyg ir nesidomėjo šventuoju Atlikaudarbąirišėjau – viskas tuo būtų ir baigęsi, jei klausimo ūmai nebūtų ėmęsi valdžios atstovai, kuriuos pasiekė gandai, kad jų politiniai priešininkai ruošiasi pasinaudoti šia korta kovoje prieš juos. Ėjo 1949-ieji, politinių jėgų pusiausvyra šalyje tuo metu buvo itin trapi. Tiek iš naujo vis stiprėjanti opozicija, tiek valdžia nuolat viena kitai laidė priekaištus dėl tariamos „nepagarbos religijai“. Štai tada ir atsirado trys neabejingi piliečiai, nutarę pateikti savo siūlymus.

Pirmasis iš šių neabejingų piliečių iškėlė mintį, jog, norint išsaugoti šventųjų kapavietes, reikėtų, kad būsimasis kelias šiose dviejose vietose turėtų atitinkamus išlinkius. Pasiūlymas gal ir būtų priimtas domėn, tik bėda ta, kad į šį žmogų niekas rimtai nežiūrėjo – bent jau nuo tos nelemtos dienos, kai pas jį į darbą atlėkusi žmona sukėlė baisiausią skandalą dėl to, kad šis praūžė viso mėnesio nuompinigius naktiniame bare. Pagal antrojo neabejingo piliečio pateiktą viziją kelias turėtų eiti tiesiai iki pat šių dviejų kapų, o tada lyg plėšomoji sūrio lazdelė išsišakotų į dvi dalis. Ir nors visi žinojo, kad šis pilietis geba, nors ir sunkiai, išlaikyti pranašumą prieš žmoną, ir namuose kartais net išdrįsta pakelti balsą ar šveisti į sieną neskaniai pagamintą valgį, bet ir jo iškeltai idėjai nebuvo pritarta, nes niekas nenorėjo prisiimti atsakomybės dėl ateityje galimų eismo nelaimių. Ir štai tuomet trečiasis neabejingas pilietis išdrožė padriką kalbą, kurioje uoliai įrodinėjo, kad skubant priimti sprendimą daroma didžiulė klaida. Iš pradžių derėtų susivokti, su kokia tiksliai problema susidurta, ir jei tai būtų padaryta, paaiškėtų gerokai daugiau nei vienas su šiuo konkrečiu atveju susijęs keblumas. Kitaip tariant, būtina vadovautis priesaku: „Pirmiausia diagnozė, ir tik tada gydymas!“

Nustatant diagnozę, pasak trečiojo iš trijų neabejingų piliečių, būtina išsiaiškinti šiuos esminius dalykus:

1. Kas gi iš tiesų buvo toji Abu Hafsio Hadado kariuomenė? Ir ką ji veikė Stambule?

2. Jei ši kariuomenė buvo viena iš tų arabų ginkluotųjų pajėgų, kurios kadaise atkeliavo iki pat Stambulo, kad šį užkariautų, ką tasai šventasis Atlikaudarbąirišėjau, kurio vardas, beje, skamba visai ne arabiškai, veikė šioje kariuomenėje?

3. Jei šventasis Atlikaudarbąirišėjau išties žuvo už tikėjimą kaudamasis arabų gretose dėl Stambulo, kodėl tada jis turi du kapus?

4. Ir paskutinis, tačiau nemažiau svarbus klausimas: kuris iš šių kapų yra tikrasis?

Skrupulingai išdėstęs šiuos punktus trečiasis iš trijų neabejingų piliečių priėjo prie išvados, kad nieko bloga neatsitiks, jei laiko taupymo sumetimais dalis jų bus praleista, nes, šiaip ar taip, svarbiausia atsakyti į paskutinį iš iškeltų klausimų, kitaip tariant, – nustatyti, kuris iš dviejų kapų yra autentiškas. Šis pilietis buvo aiškiai geresnis oratorius už likusius du, be to, dar ir viengungis.

Kad ir kaip būtų, atkasti šventojo kapą tuo laikotarpiu buvo tas pat, kaip atplėšti dovanų paketą, kurį atsiuntė anonimas ir kurio viduje gali būti nežinia kas: veikiausiai nieko kenksmingo ten nėra, bet jei vis dėlto yra? Maža to, kaip tik tomis dienomis vienas aštrialiežuvis žurnalistas, pagarsėjęs tuo, kad nors pusryčiams kas rytą ir pasimirko duonos rakyje3, bet visada sugeba laikyti budriai ištempęs ausis, kažkaip prisikapstė iki šios istorijos ir pagrindiniame opozicijos laikraštyje paskelbė straipsnį: „Kostiumuotų duobkasių vyriausybė“. Ir nors šis pirmajame puslapyje atsidūręs straipsnis nebuvo toks kategoriškas, kaip galėjai pamanyti iš antraštės, o jame pateikti kaltinimai – gan migloti, tačiau pažymėtina, jog taip atsitiko ne tiek dėl to, kad žurnalistui pristigo valios gerai viską iššniukštinėti, o veikiau dėl to, kad prieš baigdamas rašyti jis tiesiog „nusmigo“. Niekas negalėjo būti tikras, kad išsiblaivius jam nešaus į galvą mintis sukurpti dar vieną straipsnį, ir netgi dar aršesnį.

Galiausiai šiuodu kapus ryžtasi atkasti nedelsiant, visuomenei apie tai iš anksto nė nepranešus. Šią nemalonią pareigą įvykdyti kiek įmanoma greičiau ir be pašalinių akių buvo pavesta dviem tarnautojams, trims kapinių prižiūrėtojams ir penkiems darbininkams, kurie nešini portfeliais, žibintuvėliais, kirtikliais ir kastuvais į vietą atvyko dar prieš auštant. Jie atkasė šventųjų kapus kelių apstulbusių valkatų, įsikūrusių šiose išnaikintose kapinėse po to, kai net vagys ir neprižiūrimi šunys liovėsi čia lankęsi, akivaizdoje. Pirmasis kapas pasirodė esąs tuščias – nei karsto, nei įkapių, nei kaulų ar kaukolės, nei jokių šventojo asmeninių daiktų liekanų: vos kelios šaknys, suskeldėję akmenys ir kirminai. Antrajame kape nerasta net ir to. Šiaip ar taip, vildamasi, kad tokiu būdu pavyks išspręsti susidariusią problemą, valdžia padarė lemtingą klaidą. Marmuriniai sarkofagai ir juos supusios tvorelės buvo nuversti su pernelyg cinišku įkarščiu.

Kitą dieną pagrindiniame opozicijos dienraštyje pasirodė nepasirašytas vedamasis, pavadintas „Vyriausybė – tai ne kas kita, o trijų dalių kostiumais vilkintys šventųjų žudikai“, tik šįkart straipsnio pradžia ir pabaiga tarpusavyje jau turėjo aiškų loginį ryšį. Jame tvirtinta, kad valdžia, kuri ir ligi šiolei nerodė jokios deramos pagarbos osmaniškosios kultūros paveldui, dabar jau suįžūlėjo tiek, kad vieną po kito griauna šventųjų antkapius visame Stambule, kad kai kurie politikai tik viešumoje vaizduoja puoselėjantys papročius ir tradicijas, o iš tiesų savo širdyse niekina viską, kas svarbu paprastiems žmonėms, kad tautoje tarpstantis ir jos puoselėjamas tikėjimas aukojamas dėl kažin kokio visiškai neaiškaus vakarietiško gyvenimo modelio ir kad prisidengiant religijos apvalymu nuo prietarų imama kėsintis į patį islamą apskritai. Straipsnio pabaigoje kreiptasi į visus musulmonus raginant juos apsaugoti savo šventuosius.

Nepaisant to, kad straipsnis neišprovokavo tokio emocijų pliūpsnio, kokio bijotasi, bet vis tiek kaip signalinė raketa išjudino įvairiausio plauko asmenis ir organizacijas visoje šalyje. Galėjai pamanyti, kad žinia apie liūdną dviejų šventųjų kapų naikinamose kapinėse likimą ūmai tapo visų šių žmonių vienintele gyvenimo prasme – jie reikalavo, kad valdžia tučtuojau pasiaiškintų. Tema buvo ne tik ypač jautri, bet ir nepaprastai daug aptarinėjama. Diskusijų dalyviai, pradėję nuo „modernizacijos trūkumų“, galiausiai baigdavo šneką išvada, kad geriausia būtų „tą modernizaciją pačią nutraukti“. Jie straksėjo ir liuoksėjo tokiomis pretenzingomis sąvokomis kaip „tautos užmarštis“, „šiuolaikiniai Bihruzai“4, „priverstinis suvakarietinimas“ ar „grėsminga sekuliarizacija“ tarsi vabalai čiuožikai vandens paviršiumi ir skrosdavo šį nesutaikomų prieštaravimų ežerą taškydami purslus ant visko aplinkui, tik ne ant savęs.

Vienas provincijoje leidžiamų laikraščių skyrė ypač daug dėmesio tam, kas vyko Stambule, nors šiame mieste nebuvo net platinamas. Štai ką jis skelbė: „Vadinamoji „vesternizacija“ yra ne kas kita, kaip Rytų ir Vakarų santuoka iš meilės. Vis dėlto derėtų niekada nepamiršti, kad šioje poroje Vakarai yra žmona, o Rytai – vyras. Akivaizdu, kad šeimos galva yra pastarasis. Dėl to tiesiant šias prašmatnias gatves, skirtas veikiau vos vienai kitai per daug sau leidžiančiai damai pasipuikuoti ir išsipusčiusiems dendžiams pademonstruoti savo automobilius, turėtų būti taikomasi prie šventųjų, o ne atvirkščiai.“

Kadangi nusikaltimo atveju visada siekiama atskleisti nusikaltėlį, buvo aišku, kad kažkam gresia rimti nemalonumai. Trumpai apsvarstę esamas galimybes ir paplevenę ore, nemalonumai galop nusileido ant senų ir ištikimų kapinių prižiūrėtojų galvų. Paslėpti visus naktinio sujudimo pėdsakus nuo rytą į kapines atėjusių žmonių jie dar sugebėjo, o štai patys pasislėpti nuo savo viršininko įtūžio – jau nebe, tad buvo apkaltinti dėl šventųjų kapų sunaikinimo ir atleisti iš darbo. Iš šių trijų prižiūrėtojų du buvo jau visai susenę vyriškiai, tvirtai įsitikinę, kad nebūna padėties be išeities. Vienas jų grįžo į savo kaimą, o kitas apsisprendė išeiti užtarnauto poilsio ir likusį gyvenimą paskirti vaikaičiams. Tačiau trečiasis, palyginti su anais dviem šiek tiek jaunesnis ir nelinkęs tenkintis mažu, niekaip nepajėgė susitaikyti su įvykusia neteisybe. Per artimiausius mėnesius jis išsiuntinėjo pagiežingus laiškus Paveldosaugos departamentui, merui, ministrams, ministrui pirmininkui ir aukščiausio rango kariuomenės pareigūnams, be to, nuolat skundėsi visiems ir kiekvienam, ką tik sutikdavo. Per tą laiką pasikeitė vyriausybė, šalies vairą perėmė opozicija, tačiau nepaisant to į jo laiškus ir toliau niekas neatsakinėjo, valdžia nereagavo. Šiai rodant vis didesnį abejingumą, vyriškis tapo tyleniu, užsisklendė savyje. Visi tikėjosi, kad ilgainiui jis susidoros su praeities nuoskaudomis, bet kaip tik tada, kai jau atrodė, kad taip ir įvyko, tas iškrėtė šį tą visiškai nelaukta.

Vyriškis turėjo žmoną, kuria jau daugybę metų nė kiek nesidomėjo ir kurią kadaise ištrenkė iš savo lovos už tai, kad ši iki pat aušros knarkdavo kaip dramblys. Ir staiga, nei iš šio, nei iš to, vieną gražią dieną jis puolė gainiotis šią moterį po visus namus visiškai nesirūpindamas tuo, kad už šitokį geidulingumą tokiame amžiuje kaimynai gali imti jį baisiausiai smerkti. Galų gale po ilgų ir triukšmingų gaudynių, užspeitęs žmoną į kampą ir nepaisydamas jos atsikalbinėjimų, protestų, maldavimų ir prakeiksmų, deginamas aklo užsispyrimo padedant likimui apvaisino ją eidamas penkiasdešimtuosius gyvenimo metus.

Vos tik gimus kūdikiui tėvas kaipmat prisistatė ligoninės registratūroje. Norėdamas būti tikras, kad nei jis pats, nei aplinkiniai niekada nepamirš jam padarytos skriaudos, ir nekreipdamas dėmesio į visus žmonos protestus, davęs kyšį budinčiam metrikacijos biuro darbuotojui, vyriškis oficialiai pavadino po šitiek laiko Dievo jam atsiųstą sūnų Neteisingumu.

Šiaip ar taip, dar gerokai iki Neteisingumo gyvybei užsimezgant jo motinos įsčiose, skandalas dėl šventųjų pamažu ėmė blėsti. Praėjus dviem savaitėms po šventojo Atlikaudarbąirišėjau antkapių nuvertimo, politinė darbotvarkė šalyje visiškai pasikeitė ir tiek vyriausybė, tiek opozicija visą dėmesį skyrė artėjantiems rinkimams. Tad miesto valdžia, kuri per tą laiką gerokai pasistūmėjo į priekį vykdydama šį kelio tiesimo projektą, pagrįstai tikėjosi, kad reikalas išsisprendė ir darbai be didesnių rūpesčių netrukus galės būti baigti. Kas padaryta – padaryta, juolab kad buvusios kapinės jau perraustos ir sarkofagų nebesugrąžinsi. Tačiau net ir dabar, bėgant šioms neramioms dienoms, kai kiekvienas daugiau nei dešimties žmonių dėmesį atkreipęs įvykis tuojau pat būdavo palydimas propagandinėmis kalbomis, trečiajam iš trijų neabejingų piliečių be jokio vargo pavyko įtikinti savo bendražygius ne tik tuo, kad šventųjų bylos nederėtų pamiršti, bet dar ir tuo, kad būtina surengti specialiai šiam atvejui skirtas viešas apeigas.

Likus kelioms savaitėms iki rinkimų, ant pietinio senųjų musulmonų kapinių šlaito buvo surengta daugybę žiūrovų pritraukusi trumpa ceremonija. Kadangi kauburėtas plotas priešais kadaise nuo armėnų krikščionių kapinių skyrusią sieną šiai progai netiko, klausimas, kurį iš buvusių dviejų kapų laikyti tikruoju, atkrito savaime. Dalis atėjusiųjų buvo specialiai tam pasamdyti žmonės. O visi kiti – arba atsitiktinai čion užklydę smalsuoliai, arba, priešingai, sąmoningi piliečiai, norintys savo akimis pamatyti, kuo baigėsi skandalingoji istorija, apie kurią buvo skaitę laikraščiuose.

Ceremonija susidėjo iš trijų pagrindinių dalių. Pirmojoje du vyriškiai, vienas jaunas, bet senyvu balsu, o kitas senas, bet jaunatvišku balsu, giedojo ištraukas iš Korano, kurį visą iki paskutinės eilutės buvo kitados su pasišventimu išmokę mintinai. Vėliau – tai buvo antroji dalis – išsipustęs valdininkas pasakė griežtą, tačiau iš esmės beaistrę kalbą, skirtą atsakyti į visus viešai mestus kaltinimus. O štai trečioji dalis buvo pati kebliausia. Iš pradžių būrelis vyriškių užsikėlė ant pečių marmurinio sarkofago gabalus ir tuščią karstą – visa tai buvo atgabenta paskutinę minutę, kad bereikalingai nekiltų sumaišties tarp tų žmonių, kurie menkai susigaudė, kas čia iš tiesų vyksta – ir nunešė juos iki katafalko. Paskui visi susirinkusieji sulipo į autobusus ir nuvažiavo prie tuščio, užleisto sklypo, kurį supo nušiurę pastatai. Čia, visiems klimpstant purvuose, griaudint kalboms ir aidint aplodismentams, tuščias šventojo Atlikaudarbąirišėjau karstas – užkastas, o marmurinis sarkofagas – surinktas iš gabalų ir pastatytas iš naujo. Dabar jis atrodė kur kas didingiau, juolab kad buvo apjuostas aukšta puošnia nauja medine tvora.

Trečiasis iš trijų neabejingų piliečių jau prieš daugybę dienų buvo pasirašęs kalbą, kurią ketino pasakyti. Tą rytą sukaupęs drąsą jis pagaliau pasipiršo savo tetos iš motinos pusės dukrai, kuriai jau daugybę metų puoselėjo šiltus jausmus, bet buvo taip šiurkščiai atstumtas, kad iš nevilties leidosi klaidžioti gatvėmis be jokio tikslo ir į ceremoniją laiku prisistatyti nepajėgė, tad pasirašytoji kalba nuėjo vėjais.

Sutartoje vietoje trečiasis iš trijų neabejingų piliečių pasirodė pavėlavęs beveik valandą ir nieko ten jau nerado. Tai, kad čia ką tik būriavosi visai nemenka minia, liudijo gausybė besivoliojančių nuorūkų ir gerokai ištrypta žemė. Graužiamas širdgėlos, šluostydamasis nuo kaktos prakaitą jis atsisėdo prie kapo ir ėmė garsiai pats sau skaityti tekstą, kuriam sukurpti buvo išeikvojęs šitiek daug laiko ir energijos. Tiesą sakant, rankoje spaudžiamų popieriaus lapų jam nė nereikėjo, kadangi kiekvieną pasirašytą eilutę mokėjo mintinai. Iš pradžių virpančiu, tačiau vis tvirtėjančiu balsu jis pareiškė, kad kape besiilsintis žmogus buvo išskirtinis šventasis, kuris sugebėjo pažaboti savo žemiškųjų malonumų troškimą tiek, kad šis buvo ne ką didesnis už jo ant piršto mūvimą turkiu papuoštą žiedą. Jis taip pat pažymėjo, kad šventasis, griežtai paisydamas įsitikinimų, atsisakydavo nakvoti po tuo pačiu stogu daugiau nei vieną naktį ir daugiau nei kartą valgyti iš to paties dubenio, kad kęsdamas nuolatinį skausmą vietoje pagalvės pasidėdavo akmenį, kad niekada nevedė ir todėl po savęs nepaliko nė vieno įpėdinio, jokios nuosavybės ar daiktų, kad klajodavo ištisus metus savo namais laikydamas žemę, o savo stogu – dangų, ir kad šventojo Atlikaudarbąirišėjau vardas jam suteiktas už tai, kad visą gyvenimą nugyveno niekur taip ir neįleidęs šaknų. Tad, perkeliant kapą iš vienos vietos į kitą, tradicijai nė kiek nėra nusižengiama, o į visus, kurie teigia priešingai, derėtų žvelgti įtariai ne tik dėl to, kad šitokia pozicija jie neaišku ko siekia, bet dar ir dėl to, kad taip jie parodo, koks ribotas yra jųjų religijos išmanymas. Kalbą jis pabaigė mąsliai pergromuliuodamas ant sarkofago buvusius žodžius „baqiya hawas“. Tada, lyg ūmai būtų išgirdęs iš tolo kažką jį kviečiant, stryktelėjo ant kojų ir paskubomis išlėkė ta pačia kryptimi, iš kurios buvo atėjęs.

Nuo tada šventojo Atlikaudarbąirišėjau kapas pagaliau sulaukė netrikdomos tylos ir ramybės, kurios tiek ilgai troško. Neskaitant pavienių lankytojų, kurie stabteldavo pasimelsti ir patrinti savo autobuso, traukinio, kelto arba lėktuvo bilieto į antkapį, per ištisus trisdešimt šešerius metus šios vietos rimties nesudrumstė nė vienas viešas renginys. Galbūt dėl to, kad šio šventojo kapas jau ne kartą buvo perkeltas iš vienos vietos į kitą, tarp į ilgą kelionę išsirengusių žmonių radosi paprotys atvykti čia likus dienai iki išvykos ir paprašius palaiminimo patrinti savo bilieto kampą į antkapį, tarsi ši rusva žymė būtų tariamo sienos apsaugos pareigūno paliktas antspaudas pase. Antroje praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pusėje šiuos keliauninkus po truputį pakeitė į Vokietiją „laikinai“ dirbti išvykstantys darbininkai ir jų giminaičiai. Šiuo laikotarpiu ištikimiausiai kapą lankė į užsienį iškeliaujančių darbininkų namuose paliekamos žmonos. Kadangi jos neturėjo jokių bilietų, tai į antkapį patrindavo piršto galiuką ar delną, o rusva žymė ant šių išdžiūvusi pageltonydavo. Laikui bėgant, dauguma šių moterų išvyko pas savo vyrus, tad kapo lankytojų skaičius vis mažėjo. Po trisdešimt šešerių metų nuo impozantiškojo kapo iš pradžių dingo medinė tvora, tada tamsiai raudonomis gyslomis išvagotas baltas marmuras, o galop ir rūdžių spalvos žemės – visas šis po truputį grobstomas ir senkantis gėris paslapčiomis nugulė parduotuvėse, dirbtuvėse, restoranuose. Tokiu būdu šventojo Atlikaudarbąirišėjau kapai, kurių kadaise buvo du, o vėliau liko vienas, galiausiai ir suvis išnyko nuo žemės paviršiaus.

O dėl kalvotos dviejų senųjų kapinių teritorijos, tai vos tik nutiesus gatvę viskas čia labai greit pradėjo keistis. Palei šlaitą buvusių armėnų krikščionių kapinių šiaurės vakarų pusėje išdygo dailūs daugiabučiai, kuriems įkandin, tarsi aitvarai su įvairiaspalviais kaspinais, sekė parduotuvės žėrinčiomis vitrinomis, šaligatviai, pilni save kitiems rodančių dabitų, naujos ritmingai gyvenimu pulsuojančios aikštės ir skverai. Iki padangių šoktelėjus nekilnojamojo turto kainoms rajone, visi, kas čia turėjo namą ar žemės, mikliai susižėrė didžiules sumas pinigų. Daugelis į nutiestą gatvę išeinančių butų buvo išnuomoti privačiam verslui, daugiausia – advokatams ir gydytojams. Jų biurų ir kabinetų prisiveisė tokia galybė, kad bet kuriame po rajoną kursuojančiame maršrutiniame taksi autobusiuke bet kuriuo metu galėjai sutikti mažiausiai vieną gydytoją arba advokatą. Netrukus į šiuos maršrutinius autobusiukus dažnai ėmė lipti nepasiturintys žmonės su įvairiausiais rūpesčiais dėl sveikatos ar su teisinėmis problemomis, ir šitai darė vien tik tam, kad rastų progą nemokamai pasikonsultuoti su priešais sėdinčiu gydytoju ar už nugaros keliaujančiu advokatu. Kai kurie mikroautobusų vairuotojai nuo aušros iki sutemų klausydamiesi tokių šnekų pamažu sukaupė stebėtinai daug žinių tiek medicinos, tiek teisės klausimais. Tiesą sakant, vienas populiarus neurologas, dėl kasdienių kelionių tuo pačiu maršrutu susibičiuliavęs su apsukriausiu iš vairuotojų, netgi įprato jam pasakoti apie pacientų nusiskundimus. Ir nors senstelėjęs tauškalius gydytojas į šį žaidimą įsivėlė veikiau iš nuobodulio, tačiau ilgainiui tai jam ėmė be galo patikti. O jaunasis vairuotojas lyg tyčia pasitaikė esąs iš tų nedaugelio žmonių, kurių protas – aštrus kaip skustuvas, o tolerancija – kaip tikrų tikriausio bohemos atstovo. Be to, nepaisydamas šiuo atveju privalomos etikos ir nė nesusimąstydamas, kad kiekvieną ištariamą žodį iš pradžių derėtų gerai pasverti, jis kaipmat išpyškindavo viską, kas užeidavo ant liežuvio, visiškai numojęs ranka į tai, kad toks elgesys gali būti užgaulus. Sėdėdamas prie maršrutinio autobusiuko vairo imdavo taip meistriškai mėgdžioti neurotiškų ponių ar nerimo kamuojamų ponų obsesijas, kad net juos pačius prajuokindavo. Šie jo sugebėjimai padarė tokį didelį įspūdį senyvam gydytojui, kad netrukus šis jam pasiūlė darbą. Vis dėlto, nepaisant jų abiejų gerų ketinimų, sąmojų lydima vyriškių bičiulystė neišlaikė griežtų formalumų, kurie būtini dirbant tokioje įstaigoje, išbandymo ir jaunasis vairuotojas po kurio laiko vėl turėjo imtis ankstesnės savo profesijos.

Praėjus ne daugiau kaip penkiolikai metų, vietovės vaizdas iš esmės pasikeitė. Dauguma žmonių nebeprisiminė, kad kadaise po šiais didžiuliais biurais, stilingomis parduotuvėmis ir ištaigingais daugiabučiais, švytinčiais išilgai gatvės lyg porcelianiniai dantys, buvo, o ir tebėra, šimtai kapų. Daugumoje daugiabučių buvo įrengti siauri, dvigubų durų liftai su kilimėliais ant grindų. Jei šie liftai būtų kursavę ne tik tarp pirmojo ir viršutinio aukštų, bet ir leidęsi giliau į žemę, prieš akis, tarytum atskiri didžiulio pyrago sluoksniai, būtų atsivėrę visi vidiniai gyvenamosios aplinkos segmentai. Pačioje apačioje klodas po klodo būtų matyti žemės pluta, tada šiurkštus, grublėtas gruntas, virš šio – užmirštųjų kapaviečių sluoksnis, plonytis degutbetonio ruožas, vienas ant kito įrengti butai, raudonų plytų stogas ir galiausiai – begalinė visur pasklidusi ir viską užliejusi dangaus žydruma. Retkarčiais vienas kitas pavienis gyventojas veikiau sau po nosimi sumurmėdavo, kad „anuomet visą šią teritoriją užėmė kapinės...“, tačiau šie žodžiai net ir jam pačiam skambėjo kažkaip keistai, nors nuo to laiko tebuvo praėję vos penkiolika ar dvidešimt metų. Visa tai atrodė ne ką realiau nei pasakos, pagal kurias „anuomet mėnulio sultono tūkstančio kambarių krištolo rūmuose dailesnės už fėjas merginos maudėsi šviesos spinduliuose“. Kaip tik taip – kaip išmonė apie anapus įprastos laiko tėkmės esančius nežemiškus dalykus ar kaip niekada neišgyventa praeitis.

Ledinukų rūmai, prie kurių 2002-ųjų gegužės 1-ąją, trečiadienį, Neteisingumas Tikraturkis parkuodamas savo furgoną įvažiavo į šiukšlių kalną, šiame jau seniai ankstesnį žavesį praradusiame rajone iškilo 1966 metais. Juos pasistatę vyras ir žmona buvo užsieniečiai, tačiau į Stambulą jie atsikraustė dar gerokai prieš tai.

 

Versta iš:

Elif Shafak. The Flea Palace.

London: Marion Boyars, 2005

 

1 * Osmanų ornamentai.

2 ** Dievas yra stiprybė, o visa kita – paikystė.

3 * Rakis (raki) – turkiška anyžių skonio degtinė.

4 * Bihruzas (Bihruz) – išgalvotas personažas, simbolizuojantis pernelyg suvakarietiškėjusį dendį.