Recenzijos, anotacijos
Artūras Valionis. Daugiau šviesos į mūsų vartus . – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 136 p.
„Daugiau šviesos į mūsų vartus“ – trečioji Artūro Valionio knyga, įnešanti naujų vėjų į lietuvių poeziją: įdomi ne tik rinkinio, kaip artefakto, specifika, bet ir jo turinys – autorius nutolsta nuo dažnų šiuolaikinės poezijos tendencijų ir naudoja kitokias kūrybines strategijas, kurios mūsų literatūros kontekste dar nėra išnaudotos.
Kalbą apie šį poezijos rinkinį lyrišku pavadinimu pirmiausia reikėtų pradėti nuo paties leidinio estetikos, mat knygos, kaip fizinio objekto, svarba A. Valionio atveju neabejotina. Poetas „vaikšto“ kalbos paribiais, ieško nišų, bando tempti kalbos ribas ir sieti ją su kitomis raiškos priemonėmis – visų pirma, su vizualiniais menais. Šią idėją atskleidžia jau pati knyga – pavyzdžiui, puikus sumanymas palikti matomas knygos rišimo siūles, taip pabrėžiama, kad leidinys yra vientisas objektas, akcentuojamas procesualumas, o ne rezultatas: nyksta riba tarp knygos, kaip materialaus daikto, ir jos užpildo – poetinio turinio. A. Valionis išsivaduoja iš virkavimo, pliurpimo apie save ir savo aplinką, jam rūpi kiek kiti, esmingesni dalykai.
„Daugiau šviesos į mūsų vartus“ sudaro penki skyriai, kuriuose dominuoja itin trumpi, fragmentiški eilėraščiai. Beveik viskas šiame rinkinyje (o ypač – pirmoje jo pusėje) „biru“, efemeriška, paremta žodžio žaismu (pvz., tekstas „Užsitęsusi sausra“: „Ištversim, bala nematė“, p. 15). Poetui pakanka itin minimalių „priemonių“ – štai eilėraštį „Trižodis trieilis“ (p. 26) sudaro vos trys žodžiai, o p. 43 žaidžiama vos dviem semomis. Prireikus A. Valionis gali „pagaminti“ ir ištisą ciklą iš kokių penkių žodžių (p. 58–59). Toks žodžio taupumas rodo savitą kalbos ir poezijos traktavimą – bene aiškiausiai kalbėtojo pozicija nusakoma tekste „Eksperimentinė metafizika“ (p. 20): „iš, sakytume, smalsumo, dyko, atseit, buvimo“ – kaip tik iš smalsumo, noro tirti ir eksperimentuoti gimsta A. Valionio poezija.
Šio poeto kalbėjimas sudarytas „iš skiedrų, iš skiemenų“ (p. 9), kartais jis gana ironiškas, paremtas humoru, žaidimo logika. Svarbu, kad, nepaisant minimalistinės raiškos, nepametamas prasminis krūvis – eilėraštyje sugyvena ir savitos egzistencinės temos (nors toks išsireiškimas šiuo atveju pernelyg pompastiškas), ir kasdienio gyvenimo mintys, ir paprasti žaidimai kalba ar vaizdu. Pvz.: „Tobulas / kūno / sudėjimas / Tobulas / kūno / išardymas“ („Nuo iki“, p. 44). Šie tekstai, regisi, yra „apie nieką“, netgi beveik nepoetiški, tačiau savitos, valioniškos gelmės juose esama – pamąstoma kiek nedrąsiai, neįkyriai, sakytum, kad poetui rūpi truputį „pakutenti“ skaitytoją, bet jokiu būdu nerėkiama iš tribūnos. A. Valionio poezijos teminį centrą sudaro apyšmaikščiai pamąstymai – kaip tik pamąstymai (tokie kaip eilėraštyje „Omnia Mundi Fumus et Umbra“ (užrašas virš vartų)“, p. 18), nes panašu, kad rimtesniam minties sutelkimui nėra nei jėgų, nei laiko, ir tai nėra svarbiausia. Poetas prabėgomis fiksuoja svarbius ar įdomius aspektus, jis ne rašo, o užsirašinėja. Vienas labiausiai vykusių tokio užrašymo pavyzdžių yra eilėraštis „Neorios sąlygos“: „Laumžirgiai, / vandenin įbridę: / Ūkanos. / Atidėjo skrydį“ (p. 24).
Tiesa, ne visur ši trapi riba išlaikoma – yra tekstų, kur autorius „nusipokštauja“: abejotina, ar rinkinyje tikrai būtini tokie eilėraščiai kaip „Už pirkios vakarais“ (p. 12), kur tiesiog pažaidžiama kalba ir forma, ne itin vykęs pokštas ir p. 17 esančiame eilėraštyje „Apie uodes ir žmones“ bei p. 28 tekste „Estradinė melodija“ ir pan. Kartais autorius žaisdamas kalba užsimiršta ir iš avangardiško prasmės perkonstravimo gaunasi tik varganas liūdnas nonsensas: „į lapės dantis / sparnais įsikandęs, / laukymėj romiai / ilsisi balandis“ (p. 22), o ir humoras ne visada „skanus“ (pvz., „Šunelis Žvėryne“, p. 23). Ypač keista, kad tokį gana kandų A. Valionio kalbėtoją kartais apninka ir sentimentalumo bangos („Sizifas, atostogaujantis Nidoje“, p. 13).
Įdomiausia, kad net ir šio, gana novatoriško, rinkinio neaplenkia banalybės: „Eilės. Visur tik eilės. / Įpilkit be eilės – visiems: / Be ledo. Po šimtą meilės“ (p. 65). Eilių (prie kasos ar poezijos), meilės ir alkoholio samplaika jau yra toks nuvalkiotas diskursas, kad dar didesnės klišės reiktų smarkiai paieškoti. Įsitikiname, kad trivialumo jėga stipri – jis gali „nulaužti“ ir patį įdomiausią (post)avangardą: „už tai, kad skaudės atskirai“ (p. 84). Taigi panašu, kad ir pats poetas retsykiais nupjauna tą grybą, kurį mini p. 16 esančiame eilėraštyje.
Tiesa, retsykiais A. Valionis surimtėja ir sutaurėja: vienas tokių pavyzdžių yra eilėraštis „Apgadinti vandens ir smėlio“ (p. 73), kuriame aptinkamas ir itin svarbus A. Valionio poezijos kontekste kovos motyvas: „kas ką štai klausimas / nusimesim kovos drabužius kausimės“ (citata netiksli, nes neįmanoma parodyti šių eilučių grafikos – žaidimo skirtingais atstumais tarp žodžių ir įvairiais šriftais): poetas kaunasi (tiesa, kiek donkichotiškai) ne tik su savo adresatu, bet ir su kalba, o drauge ir su supančiu pasauliu.
A. Valionis savitai atsisako kalbėti: visų pirma, nusikrato bet kokio noro skleisti mintis ir idėjas – jas skaitytojas pats turi susigaudyti skaitydamas, jis privalo aktyviai dalyvauti reikšmės kūrimo procese. Toks kūrinio atvirumas nedažnas, bet labai sveikintinas reiškinys mūsų poezijoje. Vienintelis itin „kalbus“ eilėraštis yra „Besirõpa / Trumpas eilėraštis apie nežudymą, arba Vendetta chanį “ (p. 97). Turint galvoje, kad šis tekstas užima viso labo kuklius keturiolika puslapių, juntama autoriaus (auto)ironija. Tiesa, kad ir kiek kritikos ar skepsio (visų pirma – tokios formos tekstų atžvilgiu) „transliuotų“ šis eilėraštis, jis rinkinį apsunkina, tampa tarsi kokiu akmenėliu, akmeniu ar net visu Puntuku skaitytojo bate. Abejonės dėl tokio teksto reikalingumo būtų dar aštresnės, jei ne vizualusis jo aspektas: kai kuriose eilutėse užtušuojami „nekorektiški“ žodžiai, kuriuos skaitytojas, be abejo, gerai nujaučia, nes atpažįsta dažnai vartojamas struktūras ar klišėmis tapusius posakius. Tokia (auto)cenzūra įdomiai veikia tekstą, suteikia jam dvilypumo, o drauge leidžia skaitytojui pasitikrinti kalbinę klausą.
Be to, mintį apie atsisakymą kalbėti aiškiai stiprina ir pats rinkinio turinys, įgaunantis savitą crescendo formą – kuo toliau, tuo labiau eilėraščiai vizualėja (kol galiausiai kone visai ištirpsta, tarkim, p. 92, kur tradicinis diskursas aptinkamas tik pavadinime; ar p. 116, kūrinio pabaigoje, kur eilėraštis pereina į baltą popieriaus lapą). Rinkinyje susiduriame su įvairiomis teksto ir piešinio variacijomis – vieni eilėraščiai sudaro įvairias gramatines figūras (p. 70), kituose vaizdas ir rašytas tekstas kloja vienas kitą (p. 33 eilėraštis atspaustas tarsi ant autoriaus ranka rašyto juodraščio). Vienas gražiausių vizualinės išmonės pavyzdžių aptinkamas p. 37 – greta sudėti du tekstai / atspindžiai, o vienas kanoniškiausių vizualinės poezijos variantų matomas p. 50, kur eilėraščio turinys ir jo grafinė forma vienas kitą pastiprina. Bene radikaliausia teksto ir vaizdo sintezė aptinkama p. 66–67, kur išnyksta riba tarp piešinio ir rašyto teksto, pavadinimo ir paties eilėraščio ir pan. (knygos dailininkas – Ramūnas Čeponis). Tiesa, knygoje kūriniai ir jų pavadinimai pateikiami nekonvenciškai: eilėraščio pavadinimas iškeliamas ne virš teksto – tokia tradicinė tvarka pabrėžia reikšmių hierarchiją bei lemia atitinkamą skaitymo logiką, – o rašomas šone ir dar blankesniu šriftu, tad skaitytojas yra laisvas elgtis kaip nori: žiūrėti jam į tą pavadinimą, ar ne, o jei žiūrėti, tai irgi kaip panorėjus – prieš eilėraščio skaitymą, po skaitymo ar pasidairant į pavadinimą skaitymo metu. Kaip tik ši skaitytojo laisvė ir yra svarbiausia A. Valionio rinkinio charakteristika: autorius „išeina“ į kalbos ir tradicijos paribius, iš kurių ir ima kalbėti į skaitytoją tokia neįprasta, unikalia maniera.
Kita poeto pamėgta kūrybinė strategija – koliažas, žaidimas literatūrine tradicija. Štai p. 8 esantis eilėraštis konstruojamas vien iš pavadinimų, p. 31 gauname Henriko Radausko remix’ą , rinkinio pabaigoje aptinkame proginių eilėraščių, skirtų Kristijono Donelaičio ar Maironio jubiliejams paminėti, kuriuose vienaip ar kitaip „perdirbama“ šių autorių poetika. A. Valionis su poezija elgiasi itin ekologiškai: jei tik gali, nekuria nieko naujo, o perdirba tai, kas jau yra duota.
A. Valionis mėgina prisitraukti ne tik vizualiąją skaitymo plotmę, bet ir muzikinį diskursą. Štai p. 81 eilėraštis turi dvi versijas: įprastą ir muzikinę, užrašytą natomis. Čia įdomu pamatyti, kaip keičiantis kūrinio formai kinta ir mūsų suvokimas: nors natos užrašytos skiemenimis (do, re, mi ir t. t.), tačiau tokį tekstą jau suvokiame kaip muzikinį, o ne poetinį diskursą. Žaidžiama ne tik natomis, bet ir garsais – p. 93 eilėraštį sudaro kone vien traukinio bildėjimo pamėgdžiojimas. Panašus žaidimas keliomis „kalbomis“ matomas ir poemoje „Ge ležies įtaka labai maža“, kur tradicinis poetinis tekstas derinamas su Morzės abėcėlės intarpais. Taigi vėl matome poeto atidumą įvairiems teksto ir kalbos tipams – panašu, kad A. Valioniui nėra įvairių atskirų ir atskirtų kalbų, jam poezija yra viena kalba. Ko gero, toks ir yra pagrindinis šios knygos tikslas – griauti ribas tarp įvairių raiškos priemonių ir suartinti iš pažiūros skirtingas kūrybines strategijas.
Taigi, kas ta „Daugiau šviesos į mūsų vartus“? Plastinių menų artefaktas, eilėraščių rinkinys, tarpinis šių disciplinų produktas? Aišku tik viena: jei Artūras Valionis pateikia mums savo kūrinį kaip knygą, tai ir skaityti ją privalėsime tiesiog kaip poezijos rinkinį. Beje, prieš imant skaityti šią knygą patartina kuriam laikui pamiršti savo intelektinę brandą, atsisakyti snobizmo, išankstinių nuostatų apie poeziją ir nepoeziją, – tegul atsipalaidavęs skaitytojas nusiteikia šiek tiek pažaisti, tiesa, ne visada gražiai ir skoningai.