Nakties muzika

 

Staigi liga prispaudė Praną prie lovos. Gydytojas, ilgai nesvarstęs, diagnozavo gripą, nes tą žiemą gripo epidemija žmones guldė kaip javus. Todėl Pranas, dieną išsidrunėjęs lovoje, naktį neužmerkdavo akių. Iš pradžių vėpsodavo į televizoriaus ekraną, o kai pabosdavo, įsijungdavo radijuką.

Kartą, kai pabudo vidurnaktį, jam pasirodė, kad prie kambario sienų stovi juodos figūros, todėl truputį išsigando, nes tamsos bijojo nuo mažens. Kažkurią naktį šis vaizdas pasikartojo. Kai apie tai papasakojo tam pačiam gydytojui, šis akylai pažvelgė į ligonio veidą ir suabejojo nustatyta diagnoze. Juk mes visi – ne dievai, todėl kartais apsirinkame, susimąstė gydytojas, tada ligoniui išrašė relaniumo ir kitų vaistų, kad geriau miegotų ir būtų ramesnis.

Deja, tie vaistai gelbėjo tik iš bėdos. Juk susirgo po to, kai gatvėje sutiko nepažįstamą moterį, kurios akys, atrodo, kiaurai pervėrė, ir šitą žvilgsnį prisiminė iki šiolei.

Jis vėl įsijungė radijuką, ilgai ieškojo lyrinės muzikos, kol pagaliau ją surado ir, užmerkęs akis, klausėsi... Prisiminė budėjimus įmonėje, kai gilią naktį baugioje ir aidinčioje tyloje patikrindavo didelius cechus, kuriuose žmonės dieną dirbdavo su įvairia technika. Aplinkui regėjai vien metalą, betoną ir stiklą. Čia niekada neskambėjo muzika, šiltas moterų juokas: vyrų pasaulis atrodė niūrus ir labai konkretus. Netgi ore tvyrojo rūgšties ir tepalų kvapai. Sienas margino įvairaus diametro elektros kabeliai ir šviestuvai, staklės stovėjo keliomis eilėmis.

Iš pradžių Pranui būdavo nejauku, nes visoje įmonėje budėjo vienas, tik lauke grandinę žvangino vilkšunis. Valytoja šiam visada ko nors atnešdavo, o netoliese slankiodavo pilkas katinas, kurį vyrai vadino „dvarniaška“. Kai pradėjo dirbti sargu, vyrai jį įspėjo, kad kartais naktimis per tvorą perlipa „bomžai“, kurie iš visų pašalių renka metalą ir, pardavę supirktuvėse, tuoj prageria pinigus. Šautuvo Pranui niekas nedavė, todėl budėjo be ginklo, bet eidamas į lauką pasiimdavo nesunkų metalinį strypą, kad apsigintų nuo užpuoliko. Nė karto nepanaudojo, bet su juo jautėsi saugesnis. Dažniausiai visą budėjimo laiką praleisdavo kambarėlyje klausydamasis radijo arba sklaidydamas senus žurnalus.

Regis, tai buvo prieš šventes. Jis susidomėjo patrauklia valytoja. Pranui nerūpėjo jos darbas, užtat akys savaime smigo į moters užpakaliuką. Ją vadino Valyte. Valytės veidą puošė smulkios strazdanos.

Iš pradžių jis pasiūlė išgerti arbatos. Palauk, viršininke, kai pabaigsiu darbus, tuomet ateisiu, šyptelėjo ir nuskubėjo koridoriumi nešina šepečiu ir kibirais. Kai galop sukaitusi atsisėdo priešais, smalsiai vienas kitą nužiūrėjo. Kodėl tu pavadinai mane viršininku, paklausė Pranas. Nežinau, trūktelėjo petukais. Ar tau nesunkus šitas darbas, po ilgos pauzės prašneko jis. Šiais laikais darbai nesimėto, burbtelėjo liūdnai žvelgdama į baltą puoduką. Teisybę sakai, pritarė jis, nes ir pats vargais negalais čia įsidarbino. Jie išgirdo vilkšunio lojimą. Vajergau, suplojo delnais Valytė, užmiršau ciuckiui nunešti kauliukų... Aš palauksiu, nunešk, šypsojosi Pranas, slapčia dar kartą nužvelgė apvalų užpakaliuką. Netrukus grįžo rausvais skruostais kaip mergaitė.

Kitą vakarą jie vėl skanavo arbatą su Valytės sumuštiniais. Lauke švilpė rudens vėjas, o čia jiems buvo jauku. Jaukumo jausmą sustiprino iš Prano radijuko sklindanti muzika. Kažkaip netyčia jis prisilietė prie jos kelių, kai norėjo pakelti nukritusį žurnalą. Gal aš eisiu namo, atsidusėjo Valytė, bet atsistojusi netikėtai apkabino jo pečius. Šiandien aš pavargau, prisipažino ji. Pranas, ištiesęs ranką, užgesino šviesą ir priglaudė prie savęs jos virpantį kūną. Nereikia, išgirdo duslų Valytės balsą, nereikia... Tačiau ji nesipriešino.

Sapnavo jis į Valytę panašią moterį, kuri pasilenkusi plovė ilgo koridoriaus grindis. Jis atsargiai prislinko prie jos, padėjo ranką ant užpakaliuko, bet kai ši atsisuko, išvydo senos moters pablyškusį veidą su išsidraikiusiais žilais plaukais. Pranas išsigandęs nuo jos atšlijo, o ji, rodydama geltonus dantis, ištiesė į jį rankas. Pabėgęs ir uždaręs savo kambarėlio duris, girdėjo, kaip senė beldžia garsiai kvatodama...

Pabudęs iš sapno, tuoj matavo temperatūrą, nosine nusišluostė suprakaitavusį veidą. Nesistebėjo, kad sapnavo bjaurų sapną, nes jautėsi Valytę nuskriaudęs. O juk galėjo būti viskas kitaip. Kai vakarais jie gerdavo arbatą, Pranas vaišindavo savo sodo „grabšteinais“, kuriuos ji labai mėgo. Paskui ją glostydavo pasisodinęs ant kelių, bučiuodavo. Vieną vakarą išgirdo netikėtą naujieną, kad ji nuo jo pastojo, todėl Pranas, jeigu yra tikras vyras, turėtų išsiskirti su žmona, kuri, būdama vyresnė, jau negimdys vaikų. Tą minutę jis tarsi apkurto, neišmanė nė ką atsakyti. Aš apie tai pagalvosiu, Valyte, suvapėjo Pranas.

Deja, iš to „galvojimo“ nieko nesigavo, nes skirtis su žmona, atsisakyti įprasto gyvenimo ir, viską palikus, išeiti nežinia kur nesiryžo, tai ne kumelio juokas. Todėl Pranas stengėsi Valytę nuraminti, girdi, bus galima ir taip gyventi, nes dabar daug vienišų motinų, jos turinčios tam tikrų privilegijų. Ji, nuleidusi galvą, kantriai klausydavo jo „filosofijų“, nenorom kramsnodavo obuolį, tarsi jis būtų be skonio.

Vis dėlto Pranas bijojo, kad ši istorija nepasiektų žmonos. Susitaupęs pinigų, nupirko Valytei papuošalų, kuriuos įteikė jos gimimo dieną, bet šioji, pavarčiusi rankoje, staiga trenkė juos ant stalo. Dėbtelėjusi į Praną, pro dantis iškošė: „Įsikišk tuos papuošalus kartu su grabšteinais žinai kur?“ Ir trenkė durimis.

Daugiau niekada jie kartu negėrė arbatos ir nesiklausė muzikos, kai už langų viešpatavo naktis, nes tapo tamsu ir jų širdyse.

Pranas vėpsojo į gydytoją, kuris susiraukęs žiūrėjo į jį, tarsi norėtų jame kažką svarbaus pamatyti. Turėjau įvairių ligonių, bet šitokio dar neteko sutikti, niūriai pagalvojo. Jeigu bus blogai, kviesk greitąją, išeidamas įspėjo gydytojas, mėgęs dažnai žvilgčioti į rankinį laikrodį, tarsi nuolatos kažkur skubėtų.

Jis vėl įjungė radijuką, iš kurio pasklido muzika. Retsykiais pasiklausydavo ir žinių, bet jos atrodė neįdomios, nes įvykiai klostėsi tolimose šalyse. Dažniausiai padrikos mintys nuklysdavo į Valytės pusę, nes Prano žmona jau ruošėsi vykti į užsienį, ten daugiau uždirbs slaugydama senukus ar prižiūrėdama vaikus. Jam regėjosi, kad gyvena vienui vienas, visų užmirštas pusamžis vyras, o jeigu sustotų širdis, jį atrastų po savaitės svetimi. Gydytojas iki šiolei nenustatė tikrosios ligos: iš pradžių tarsi buvo gripas, dabar – galas žino kas, be to, užsiminė, kad reikės atsigulti į ligoninę tyrimams. Juolab kad anksčiau niekada ilgai nesirgdavo.

 

Žvilgsnis

 

Jau praslinko kelios savaitės, bet aš iki šiolei neužmirštu jauno vyro juodų akių.

Tą pilką dieną jis lipo miesto laiptais atsargiai statydamas mažas, tarsi vaiko, pėdas, jį lydėjo pagyvenusi moteris raukšlėtu veidu. Nepažįstamasis atrodė panašus į nelabąjį, kuris, kad užsimaskuotų, pasivertė žmogumi... Esu pastebėjęs, kad psichiniai ligoniai pasižymi įtaigiu žvilgsniu, todėl į tokias akis geriau nevėpsoti, nes prarasi ramybę. Tos akys tave persekios, ir nežinosi, kaip nuo jų pasislėpti.

Taigi aną atmintiną dieną nieko doro nenuveikiau, nes darbas krito iš rankų. Susipykau su bendradarbiais, vakare – su žmona, bet kitą dieną visų atsiprašiau teisindamasis, kad man skaudėjo galvą.

Sensti, nusišaipė žmona.

O tu – jaunėji ir jaunėji, atsakiau truputį nustebęs, nes ji iš tiesų atrodė gerai, todėl man kėlė tam tikrų įtarimų. Vienas dalykas, kai tau – keturiasdešimt metų, bet po dešimtmečių išgaruoja visas optimizmas kartu su sveika erekcija. O kas bus dar po dešimtmečio? Tuomet jau tikėkis demencijos...

Sulaukęs saulėto sekmadienio, dingau iš namų sumelavęs žmonai, kad turiu aplankyti sergantį bičiulį.

Tik neužsikrėsk kokia „zaraza“, įspėjo, kai žengiau pro duris.

Įspėjimas visada praverčia, jį prisiminiau, kai kalbinau išvaizdžią merginą, kurią sutikau nuošalioje kavinėje. Mergužėlė gudriomis akutėmis spitrijo į mane, turbūt svarstydama, ar mano piniginėje yra pluoštas banknotų. Aš demonstratyviai išsitraukiau du šimtus. Paklausiau jaunučio padavėjo, ar galės juos iškeisti. Vėliau gailėjausi, kad išlaidžiau pinigus, kad užmiršau visas krikščioniškas vertybes. Tačiau ką darė Bordžijos, kai turėjo didelę valdžią Romoje?

Užtat vėliau ilgai neužmiršau mergužėlės vardo, kvepalų ir dar kai ko malonaus. Juk neišvengiamai ateina laikas, kai pradedi gyventi prisiminimais.

Apie tą juodakį jaunuolį papasakojau žmonai. Iš pradžių ji sukluso, turbūt stengėsi prisiminti, paskui burbtelėjo, kad apie jį sklinda negeros kalbos: atseit namuose vaikšto persirengęs moterimi, o vėlai vakare lankosi pas jį kažkokie žmonės. Jos žodžiai pakurstė mano smalsumą. O kodėl ir man ten neapsilankius? Juk dėl to nieko neatsitiks, tačiau durų neatvers, jeigu nesugalvosiu, ką pasakyti. Nebent pasislėpęs laiptinėje už kampo pasiklausyčiau, ką sako tie, kurie atsistoja prie durų. Bet aš neatlaikysiu juodų akių žvilgsnio, išsigąsiu ir būsiu išprašytas.

Teisingai sakoma, kad žmogaus smalsumas kartais būna didesnis už baimę, kitaip niekada nebūtų rizikuojančių. Šiais laikais viskas taip susimaišė, kad nieko neatskirsi, nors yra tokių, kurie nenori „atskirti“, nes jiems patinka tokia maišatis. O gal ir man patinka? Kai prisimenu jaunystės sapnus, tai dabar plaukai šiaušiasi, nors jų nedaug likę.

Save tuomet drąsinau, kad vis dėlto įkišiu nosį į tą paslaptingą daugiabutį, tačiau netikėtai susižeidžiau kairiąją ranką, kuri ištino, paskui pajuodo, todėl jau nebe tas rūpėjo. O kur susižeidžiau, deja, neprisimenu. Nejaugi tapau toks, atsiprašant, briedis... Paskui prasidėjo kitos bėdos: įlindau į skolas ir nenumaniau, kaip iš jų išbristi. Gerai, kad tie pažįstami – kantrūs žmonės, tačiau vien apie tai pagalvojęs jaučiausi labai nepatogiai ir netrukus prasidėjo neurastenijos priepuoliai. Čia tikriausiai nebūtų padėjęs nė žymus psichoanalitikas. Tiesiog reikėjo pinigų, bet iš kur jų paimsi? Juk banko neapvogsi. Juolab kad niekada nevogiau, bet liežuvį ne visada mokėjau valdyti. Nenuostabu, kad apie savo slaptus ketinimus prasitariau gyvenimo draugei, kuri, išsiplovusi galvą, ruošėsi vakarienei.

Tau ką, atsisuko varžteliai, išsprogino ji nustebusias akis.

Na, o kas čia blogo, jeigu aš pasmalsausiu, atsainiai atsakiau.

Galvok apie buto remontą. Ar nematai, kokios lubos ir sienos, nutraukė žmona mano svarstymą, nors, aišku, ir ji norėtų sužinoti, kaip ten gyvena tie keistuoliai, įtartini tipai, kuriuos ketinau aplankyti.

Pagaliau pagijo ranka, todėl ryžausi prisiartinti prie paslaptingojo daugiabučio, tačiau, kiek palūkuriavęs, net nepravėriau durų į laiptinę. Lyg būtų atsiradusi stiklinė siena, kurios niekaip neįveikiau. Ir kas man atsitiko? Ilgai stebėjau kicenantį katiną ir kelias pensininkes, kurios su menkais ryšuliukais ėjo iš parduotuvės. Turbūt viena kitai skundėsi prastu gyvenimu. O kai žengiau per kiemą, staiga pajutau, kad į mane kažkas spokso, tačiau neatsisukau, tegu spokso...

Kai grįžęs pažvelgiau į žmonos veidą, pamačiau, kad jos akys pajuodo kaip anglis. O kitą dieną, išėjęs į gatvę, labai stebėjausi, nes visų sutiktųjų akys taip pat buvo juodos. Ir ką tai reikštų? Gal aš kraustausi iš proto? Arba jie visi nuo modifikuoto maisto pakeitė organizmo ypatybes. Deja, kai atsistojau priešais veidrodį, netekau žado... Mano akys taip pat pajuodo, o žvilgsnis atrodė kaip vilkolakio. Velniai rautų, kokia čia mistika?

Staiga išgirdau, kaip kaimynas garsiai barasi su žmona, ji ėmė klykti, o aš neišmaniau, ką man daryti. Vis dėlto neapsikentęs paskambinau į jų duris, bet jos ne iš karto prasivėrė. Paklaikusios kaimyno akys varstė mane tarsi sakydamos, kokio velnio aš čia atsiradau. Jo akys taip pat buvo juodos.

Klausyk, ponuli, jeigu nesiliausi smurtavęs, iškviesiu policiją, pro dantis iškošiau, tikriausiai mano veido išraiška padarė įspūdį, nes kaimynas pažadėjo nusiraminti. Paskui, išgėręs penkiasdešimt gramų brendžio, išskubėjau į darbą. Ir atsitiko tai, ko visai nesitikėjau: paslydau ant tų pačių laiptų, kuriais tada lipo jaunas vyras juodomis skvarbiomis akimis. Garbė dangui, kad kojos nenusilaužiau, bet vėl susižeidžiau kairiąją ranką. Bendradarbiai formaliai reiškė užuojautą, džiaugdamiesi, kad ne juos tokia nelaimė ištiko. Sutvarstytas ir prigėręs vaistų savaitę gulėjau ant sofos, lyg būčiau koks persų šachas. Į mano pusę pašnairuodavo žmona, bet nieko nesakė. Tylėjau ir pats, lyg būčiau pavirtęs statula.

Vėliau ėmė kamuoti nemiga, ko anksčiau niekada nepasitaikė. Tada įjungdavau televizorių ir žiūrėdavau filmus ar diskusijų laidas, kuriose ginčijosi net apsiputoję solidūs vyrai. Kai nusibosdavo, išjungdavau ir vėl likdavau vienas su savo mintimis, o jos, deja, nedžiugino. Kartais atrodydavo, kad išprotėsiu nuo įkyrių, kankinančių minčių ir smulkių buitinių rūpesčių. Pasijusdavau lyg musė, papuolusi į didelio voro tinklą. Bet paslaptingojo voro nesimatė, jis turbūt laukė, kol išleisiu paskutinį kvapą.

Atėjo Užgavėnės, šventinis šurmulys pagavo ir mane. Dingtelėjo mintis, kad dabar pasitaikė puiki proga praverti ano daugiaaukščio namo duris. Tad persirengęs nušlepsėjau per šlapią sniegą apsiblaususiomis gatvėmis ir kiemais.

Kai paspausdavau durų skambutį, ne kiekvienos durys prasiverdavo, nes tikriausiai nepageidavo nekviestų svečių. Tačiau tos, kurios prasivėrė, vaišino blynais ir saldainiais, bet pinigų niekas nesiūlė. Ir štai atsidarė tos durys, apie kurias seniai galvojau... Mane pasitiko išvaizdi čigonė spalvingais rūbais, įsisegusi auksinius auskarus. Tačiau juodąsias akis atpažinau iš karto. Tai buvo tas pats jaunas vyras, kuris dabar šypsojosi dažytomis lūpomis. Netekau žado, bet netrukus apsisukau ir sprukau laiptais žemyn, nors manęs niekas nesivijo. Atsigavau lauke, kai į veidą padvelkė drėgnas, pavasariu alsuojantis vėjas. Pakėliau galvą ir žalsvai mėlyname danguje pamačiau lėtai skrendantį didelį oranžinį oro balioną.

 

Bagdonavičiaus vargonai

Rimantui Černiauskui

 

Vartydamas apdulkėjusius fotografijų albumus, išvydo nuotrauką, kurioje prie stalo sėdėjo miestelio klebonas Bagdonavičius ir šiek tiek už jį jaunesnis vaistininkas Žiogas. Abu jau buvo iškeliavę anapilin, bet jis iki šiolei girdėjo šių vyrų balsus, kurie skambėdavo kambaryje, kai abu lošdavo kortomis gerdami aviečių arbatą. Dabar jūsų eilė, domine, bosu sududendavo klebonas ir storais pirštais pabelsdavo į stalą. Taip, iš tiesų, švelniai atsidusdavo vaistininkas, nežinia apie ką užsisvajojęs... Taip pat jis prisiminė pokario darganas, kai lapkričio lietūs regėjosi juodi ir bjaurūs, o visas miestelis tapdavo purvyno ir telkšančių balų vieta. Netgi šunys tokiomis dienomis nekišdavo nosies į lauką, tačiau stribokai, įsėdę į birbiančią „palutarką“, kažkur išgarmėdavo.

Arbatą ruošdavo ir kleboniją tvarkydavo apkūnioji Filomena, kurią bauginimais įkalbino stribokų vadas Zimkus, pravardžiuojamas „Erodu“, kad šioji sektų kiekvieną klebono žingsnį ir jam apie viską praneštų. Jis dvokė tabaku, lošdavo kortomis, tačiau tik su silpnesniais už save. Bet užvis labiausiai jam patiko ant šieno arba lovos pasiguldyti moterį, o kartais – ir mergaitę, ir ją ilgai cypinti.

Sykį, su stribais apsilankęs žemaičio sodyboje, daržinėje užklupo stambią moterį ir, apkabinęs per liemenį, norėjo parversti ant šieno. Tačiau ji lengvai ištrūko iš glėbio, spyrė jam į pilvą. Zimkus krito lyg pašautas, o kai atsipaipaliojo, ėmė šaukti: „Aš tą gyvatę nudėsiu... Ji pasikėsino į tarybų valdžią...“ Bet moteris spėjo pasislėpti bulvių rūsyje, nes žinojo, kad šitas stribas jos nepasigailės.

Tačiau Zimkus vis vien ją nušovė, nes jokia moteris jam nedrįso pasipriešinti, o šioji skaudžiai įspyrė mėšlinu kaliošu.

Miestelio žmonės išgirdo apie Erodo „žygdarbį“ ir dėl to labai nesistebėjo, nes niekšas yra niekšas. Vėliau jie sužinojo ir apie kitką, kad klebonas vaistininkui tąsyk pralošė bažnyčios vargonus. Kadangi anie laikai atrodė niūrūs, niekas dėl to nesišaipė, nes žmonės visko bijojo tarytum kiškiai.

Tuosyk turbūt geriausiai gyveno Žiogas, kadangi sodiečiai atveždavo lašinių, o jis paruošdavo vaistų ir duodavo gerų patarimų. Išlošęs bažnyčios vargonus, jų, aišku, nepasiėmė, bet paprašė Bagdonavičiaus, kad Filomena retsykiais ateitų į vaistinę nuvalyti lentynų. Juk Žiogui ji patiko, ypač – moters biustas ir visa figūra, atrodė panaši į klebono komodą. Pats vaistininkas buvo liesas, todėl žiogiška pavardė jam labai tiko. Ir Filomena į jį žiūrėjo palankiai, nes gailėjo našlio, be to, jis turėjo rimtą darbą, todėl nebadavo.

Vakarais jis vaišindavo ją obuoliais, pyragu, į mažą stikliuką įpildavo krupniko, išsaugoto nuo Smetonos laikų. Filomena, nors vaizdavo nedrąsią, vis dėlto užsiversdavo stikliuką su stipriu gėrimu. O tuomet leisdavo vaistininkui glostyti apvalius pečius, krūtinę, jie pasibučiuodavo. Ir ką ten žinosi, kas dėjosi jos širdyje, tačiau kiekvieną vakarą grįždavo pas kleboną, kad jis ko blogo nepagalvotų. Juk šiam tarnavo ne vienus metus, buvo darbšti ir sąžininga, net ne davatka, jaunystėje eidavo į šokius, mėgo dainuoti.

Iki klebonijos ją palydėdavo Žiogas, nueidamas palinkėdavo labos nakties. Tuosyk Filomena ilgai neužmigdavo, dūsaudavo ir net apsiverkdavo. Tačiau eidama išpažinties niekada nepasakojo klebonui apie savo jausmus vaistininkui. Moteris suprato, kad nuo tokios „ligos“ ją gali pagydyti vienintelis vyras – tai liesas ir mandagus Žiogelis.

Vėlyvą rudenį, spustelėjus pirmoms šalnoms, Bagdonavičius pagaliau laimėjo iš eilės tris lošimus ir vargonai buvo išgelbėti. Tąsyk vaistininkui kortos ėmė nesisekti, nes akimis šaudydavo į Filomeną, į jos besišypsantį veiduką, todėl išsiblaškęs mesdavo kortas, o klebonas ironiškai klausdavo: „Turbūt, domine, esi blogai išsimiegojęs?“ Tai, be abejo, buvo tiesa, nes sapnuodavo tik Filomeną... Ten ji dėvėjo mėlyną suknelę su baltais taškeliais, o ant galvos švietė gelsva skrybėlaitė. Tačiau sapnas yra sapnas, nors visi mėgstame rožinius sapnus. Tik prabudęs pradedi sukti galvą, ką tai reiškia ir kodėl sapnas negalėtų virsti tikrove. Todėl po ilgų svarstymų vaistininkas pasipiršo Filomenai, o ji iš tos laimės neišmanė nė ką daryti.

Nutaikęs progą, kai klebonas eilinį kartą laimėjo partiją, Žiogas užsiminė, kad norėtų Filomeną imti į žmonas. Bagdonavičius be galo nustebo, nes nieko nė neįtarė. Ar, domine, rimtai kalbi, ar šposiji? Labai rimtai, klebone, linktelėjo galvą Žiogas. O kas kleboniją prižiūrės?.. Filomena prižiūrės ir, manau, visur suspės, patikino būsimasis jaunikis. Na, gerai, domine... Nejaugi mes pyksimės dėl moters, šyptelėjo Bagdonavičius ir tuoj pasiūlė išgerti arbatos.

Kai klebono krūtinę užguldavo sunkus liūdesys, jis atsisėsdavo prie vargonų manualų. Net baisiausiame sapne neregėjo šitokių vaizdų, kokius jo akys matė miestelyje. Tai ir gulintys pamėlę lavonai, kuriuos parsiveždavo stribai, girtuoklystė ir ilgiausios eilės dėl menko duonos kepaliuko. Ar visa tai ne Dievo bausmė? Ir už ką? Bet ne žmogaus proteliui suvokti Viešpaties darbus...

Klebonas grojo įsijautęs, todėl aidėjo, griaudėjo vargonai, ir jis grojo geriau už vargonininką Rūtę, dažnai sirguliuojantį ir jau pasenusį. Bagdonavičius mėgo per mišias giedoti, jo sodrus balsas užpildydavo bažnyčios skliautus. Tačiau jis nenujautė, kad neilgai gyvens ašarų pakalnėje, kad pavasarį, skleidžiantis žiedams, susirgs plaučių uždegimu, paliks vargonus ir visą nuodėmingą pasaulį. Neišgelbėjo nei vaistai, nei maldos.

Labiausiai dėl šios netekties sielvartavo vaistininkas ir Filomena, išverkė visas ašaras, nes atrodė, kad mirė paskutinis geras žmogus žiauriame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame siautėjo Zimkus su neblaiviais sėbrais.

Kartą, šniurkščiodama nosimi, susigraudinusi, Filomena prisipažino vyrui, kad Zimkus lenda į akis, liepia jai skųsti visus pažįstamus, taip pat – ir vaistininką. Žiogo veidas suakmenėjo, juodi antakiai susiraukė ir, sugniaužęs kumštelius, sumurmėjo: „Tegu tik mano akyse pasirodo...“ Filomena ėmė maldauti, kad jis, gink Dieve, nieko nesakytų stribokų vadeivai, nes abu išbogins į Siberiją, o vaistinę uždarys. Nebijok, mano žvirbleli, nuramino žmoną ir švelniai pabučiavo į skruostą. Tačiau kai velnias Zimkų užvedė į vaistinę, Žiogas geležiniu balsu išrėžė: „Žinai, ką... Palik mano žmoną ramybėje. Kitaip sakant, nepersk į vandenį ir negąsdink vėžių... Mano giminaitis dirba Centro komitete, todėl būk savo vietoje. Supratai?“ Zimkus išbalo kaip popierius ir supykęs neištarė nė žodžio, tik, pagrasinęs kumščiu, dingo iš vaistinės. Keletas miestelio gyventojų, matę šią sceną, stovėjo apstulbę, o paskui šypsojosi vaistininkui.

Po savaitės visus aplėkė žinia, kad Zimkus, prisigėręs naminės, pakratė kojas. Jo sėbrai, paguldę kovotoją už tarybų valdžią toje pačioje „palutarkoje“, parvežė į miestelį ir netrukus palaidojo nykiose kapinėse.

Vėliau žmonės porino, kad kartais girdėti, kaip vėlai vakare bažnyčioje kažkas groja vargonais.

 

Begalybės lygtis

 

Visi kalbėjo, kad matematikos mokytojui Stundžiui „ne visi namie“, nes viską darė atvirkščiai nei dauguma miestelėnų. Jeigu jį pasveikindavo sakydami „laba diena“, tai mokytojas numodavo ranka, girdi, kokia čia diena, viskas reliatyvu, todėl vakare jau nebus tos dienos, nes laikas išgaruos kaip spiritas.

Jis nesiklausė apkalbų, nes gyveno knygų, vadovėlių ir kontrolinių pasaulyje, kurio niekada nepalikdavo, todėl gatvėje ar parduotuvėje neišvengdavo nesusipratimų. Tačiau nė vienai pardavėjai nepavykdavo jo apgauti. Jos įsidėmėjo inteligentišką vyrą didele nosimi, su juo kalbėdavo mandagiai. Dėl tos išskirtinės nosies mokiniai Stundį pravardžiuodavo Buratinu, bet jo labai bijojo.

Per pamokas klasėje būdavo taip tylu, kad girdėjosi tik musių zvimbimas ir mokytojo šnopavimas, kai kreida lentoje rašydavo skaičius. Paskui pasigirsdavo žodžiai: „O dabar ateis atsakinėti...“ Mokiniams atrodydavo, kad bus perskaitytas teismo nuosprendis, kurio jau niekas nepakeis. Buvo atvejų, kai mergaitės per matematikos pamoką iš baimės nualpo, todėl teko skubiai iškviesti greitąją.

Dėl tokių atsitikimų Stundys aiškinosi mokyklos direktorei. „Aš moksleivių negąsdinu, aš nesuprantu, kodėl taip atsitinka“, – stebėjosi jis. „Pasistenkite, kad ateityje tokių istorijų nebūtų“, – įspėjo direktorė, belsdama pieštuku į stalą.

Po šito pokalbio mokytojas pasijuto taip, lyg būtų gavęs šlapiu skuduru per veidą, tarsi jo darbo rezultatai keltų abejonių. Stundžio pedagoginio darbo stažas jau pasiekė dvidešimt penkerius metus. O bet kuriai mokyklai matematikos ir fizikos mokytojai labai reikalingi. Tai ką aš blogo padariau, nervinosi jis.

Taigi patį mokytoją būtų išvežę su greitąja, nes kai pradėjo dirbti baigęs universitetą, neturėjo žalio supratimo, ką sakyti naiviems ir išsiblaškiusiems provincijos moksleiviams, kurių galvose tikriausiai plaukiojo žuvytės. Nuo susijaudinimo jam prakaituodavo nosis ir delnai, todėl iš pradžių nieko nekviesdavo atsakinėti. Mokiniai visas užduotis spręsdavo sąsiuviniuose. Juos surinkęs, vakare atidžiai ištaisydavo, o kitą dieną klasėje komentuodavo.

Kadangi Stundys neturėjo humoro jausmo, su žmonėmis bendrauti jam buvo nelengva, neretai jis dėl atsainaus žodžio užsigaudavo lyg nekalta mergelė. Bet, kaip sakoma, velniai mėgsta pasijuokti iš žmogaus... Jis įsižiūrėjo linksmą ir šmaikščią istorijos mokytoją rudomis patraukliomis akimis. Iš pradžių nė nesuprato, kodėl sekioja merginą žvilgsniu, tarsi koks medžiotojas, tykantis stirnos, o kai suvokė, jau buvo per vėlu. Ir jos vardas jam regėjosi nuostabiausias, todėl kiekvieną dieną aidėjo ausyse, tačiau mokytoja į savo kolegą nekreipė jokio dėmesio, tarsi jis visai neegzistuotų. Stundys skausmingai svarstė, kad su tokia nosimi atbaidys bet kurią merginą. Išvargintas bemiegių naktų, į pamokas ateidavo suirzęs ir paniuręs. Net mokytojų kambaryje ilgiau neužsibūdavo, pasiėmęs klasės dienyną slankiodavo susimąstęs mokyklos koridoriais, kartais į moksleivius dėbtelėdamas melsvomis, išblukusiomis akimis.

Kai prasidėdavo atostogos, Stundys, turėdamas aibes laiko, iš bibliotekos nešdavosi knygas į kuklų kambariuką, jas skaitydavo, konspektuodavo ir vėl skaitydavo. Jo valgis visada buvo paprastas: pats išsivirdavo sriubos, o jeigu norėdavo, išsikepdavo ir kiaulienos kotletų, bet labiausiai mėgo blynus, nes jie priminė vaikystę ir motiną, kuri labai mylėjo vienturtį sūnelį. Ji norėjo, kad šis taptų kunigu, nuo mažens vesdavosi į pamaldas, bet viskas susiklostė kitaip.

Stundys niekada neužmiršo istorijos mokytojos rudomis išraiškingomis akimis, neužmiršo ir jos gimimo dienos. Kas metai nusiųsdavo santūrų anoniminį sveikinimą. Nežinia ką moteris galvojo, nes jau buvo ištekėjusi, turėjo keletą vaikų. Gal tuos sveikinimus saugojo, o gal išmesdavo į šiukšlinę. Ar maža gyvenime keistuolių.

Mokiniams jis savaip patiko, nes buvo spalvingesnis nei kiti mokytojai. Jie mintinai mokėjo Stundžio auksines frazes: „Gyvenimas yra skaičiai ir dar kartą skaičiai“, „Lygtis yra prasmė ir paslaptis“, „Kas neskaičiuoja, tas – begalvis.“ Iš jo lūpų jaunimas pirmą kartą išgirdo apie ezoterinį žydų mokslą kabalą. O į matematikos fakultatyvą Stundys atrinko pačius geriausius ir kiti juos pravardžiavo „Buratino masonais“. Tačiau nejučiomis atslinkdavo svaiginantis pavasaris, tuomet nei „masonams“, nei jų mokytojui matematika ne itin rūpėjo. Norėjosi būti lauke, klausytis paukščių čiulbėjimo, kur nors eiti ir ką nors veikti. Tiesiog apimdavo nesuvokiamas svaigulys ir melancholija, bet mokslo metus vis vien reikėdavo užbaigti. Kaip sakoma, trūks plyš. Ir visai mokyklai šitas laikas būdavo sunkiausias...

Joninių naktį, kai liepsnojo laužai, Stundys į rankas paėmė pieštuką ir sąsiuvinyje ėmė rašyti proporcingai didėjančius skaičius, apie nieką negalvodamas. Iš pradžių visa tai atrodė kaip žaidimas, kuris nežinia kur nuves. Prirašęs vieną sąsiuvinį, paėmė kitą ir vėl rikiavo skaičius, lyg jie būtų savotiška kariuomenė, žygiuojanti per neaprėpiamas lygumas. Tačiau neužteko nei antro, nei trečio sąsiuvinio. Tuomet atsistojo prie sienos su šviesiais tapetais ir toliau vedė skaičių linijas iš kairės į dešinę.

Staiga pajuto, kad pavargo ranka, veidu žliaugia prakaitas, bet vis tiek atkakliai rašė skaičius. O kai skaičių eilutė sustojo prie švento paveikslėlio, kurį kažkada jam dovanojo kalėdojantis klebonas, mokytojo ranka sustingo... „Begalybė yra Dievas, o skaičiai – auksinis smėlis jo delnuose“, – nustebo Stundys nuo tokios minties, su kuria anksčiau niekada nesusidūrė.

Jis uždegė žvakę ir atsistojęs stengėsi prisiminti maldas, kurių išmokė motina.