Recenzijos, anotacijos

 

Julius Keleras. ERŠKĖTUOGĖS KOPOSE. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 78 p.

 

Erškėtuogės kopose“ – vienuoliktoji Juliaus Kelero eilėraščių knyga, kurią sudaro fragmentiški tekstai-impresijos. Tai – savita rytietiškos kūrybinės tradicijos, pagrįstos akimirkos įspūdžiu ir intymaus vidinio išgyvenimo akcentavimu, variacija, mėginimas visiškai išgyventi akimirką, įprasminti jos laikinumą.

Rinkinį sudaro trys skyriai, sunumeruoti romėniškais skaitmenimis. Kiekviename jų – maždaug po tiek pat eilėraščių nepretenzingais pavadinimais. Veikiausiai taip autorius, visos knygos prasmine ašimi pasirinkdamas gana individualias patirtis, mėgina išvengti pernelyg didelio emocinio angažuotumo ir monotonijos. J. Keleras tarsi atsitraukia ir leidžia skaitytojui pačiam gana laisvai kurtis prasmę, primygtinai neperša vienos perspektyvos, kuri apsunkintų santykį su tekstu.

Įdomu tai, kad ne tik knygos struktūra nepretenzinga ir, sakytume, orientalistiškai „švari“ (bent jau struktūros požiūriu, išskyrus gal tik „aguonų“ ciklą, kuris pernelyg masyvus) – panašus ir kalbėtojas. J. Kelero tekstų lyrinis „aš“ – stebėtojas, kuris, viena vertus, kalba apie labai intymius išgyvenimus, tačiau, kita vertus, jie tokie bendražmogiški ir įvairiapusiai, kad kalbėtojo tapatybė tarsi nyksta ir jis tampa blausus, lyg slėptųsi už savo paties kuriamų vaizdinių.

Kalbant apie „Erškėtuogių kopose“ sandarą dar reiktų paminėti, kad ji nužymi ir kalbėtojo santykio su Kitu perspektyvą: pirmuoju pasirinktas eilėraštis, kuriame mėginama ieškoti pašnekovo: „į mane tu žiūri taip tarsi snigtų“ (p. 7). Kone visi pirmųjų dviejų skyrių tekstai yra koncentruoti į „tu“. Tiesa, šis santykis dažniausiai skaudus, persmelktas neišsipildymo nuojautos, kalbama tarsi iš retrospektyvos: „ar tikrai kažkada buvo čia vasara? / Nematau tavęs <...> / vien sniegą“ (p. 57). Tik paskutiniuose knygos eilėraščiuose šis kalbėjimas kinta, o pabaiga netgi gana viltinga: „Girgžda švintant gluosnis svyruoklis už lango. / O jis taip ir nenustoja skaičiuoti / jos pirštų narelių“ (p. 73). „Erškėtuogės kopose“ primena savitą kelionę per praeities vaizdinių galeriją, persmelktą ilgesio, kupiną nutylėtų ir nutylimų žodžių.

Būtent vaizdinio ir netgi vaizdo buvimas šio autoriaus poezijoje yra itin svarbūs. J. Keleras akcentuoja tam tikras mizanscenas, rašo beveik deskriptyviai. Pavyzdžiui, p. 12 esančiame eilėraštyje „Vilnius I“ aprašomos miesto gyvenimo detalės, kalba beveik primena haiku (taip vėl stiprinama nuojauta, kad autoriui nesvetima Rytų literatūrinė tradicija). Tiesa, toks rašymo būdas kartkartėmis ima erzinti: atrodo, kad šis kalbėjimas poetui tampa pretekstu „supoetinti“ beveik bet ką: yra tekstų, kurie primena redukuotas menkas prozos atkarpas.

Taigi vizualumas ir fragmentiškumas – dvi J. Kelero poezijos dominantės. Vis dėlto autoriui retsykiais pritrūksta tvirtybės išlaikyti vieną kurią poetinę liniją. Gana nemažai eilėraščių svyruoja ties banalybės riba: toks yra tekstas „apie tave“ (p. 10) – pradedama gana stipriai, tačiau vėliau nusisaldinama, abejotinai eilėraštyje „Bernardinų“ atrodo į vieną visumą sukištos kapinės, saulės zuikučiai ir lyriškas atodūsis, slysteli poetas ir p. 23 esančio teksto „sniegas“ trečiajame fragmente: „toks džiaugsmas, kai sninga! / Plaštakės – miniatiūrinės, baltos / švenčia gimimo dieną!“ (jau vien ko verti rytietiškos kontempliacijos persmelktoje knygoje švytintys šauktukai). Viena iš banaliausių vietų yra p. 55 pirmo teksto pabaiga: „<...> Ji glaudžia puodelį prie lūpų / lėtai tarsi sužieduotinio skruostą.“ Pats vaizdinys gana prėskas, o ir archajiška daiktavardžio „sužieduotinis“ forma kelia šiokį tokį skepsį, tarsi būtų norima sublimuoti jau ir taip itin subtilų ir taurų vaizdinį. Kaip tik toks įspūdis kartais apima perskaičius kai kuriuos rinkinio eilėraščius: tarsi būtų norima taip modifikuoti tikrovės fragmentą, kuriuo remiamasi, kad jis tampa pernelyg „pakylėtas“, netikras, pompastiškas.

Be sacharininio saldumo prieskonio, kurį palieka kai kurie J. Kelero tekstai, yra ir kitų bėdų. Neišvengiama stilistinio nevienodumo: ar būtinai reikia į vieną eilėraštį sukišti kiaulpienes, grybavimą ir bambukus? (p. 20). Esama ir klišių („aguonos <…> / tik moka tylėt / apie meilę“, p. 48). Kiti tekstai „pykstasi“ su sveiku protu, „nusipoetinama“ į lankas: „vėgėlę valau / nejau tik tam po Didžiojo sprogimo / ji ir išliko?“ (p. 69) – tikrai buvo galima apsieiti ir be šios didžios pseudoegzistencialistinės kontempliacijos. Tiesa, subtilybių ir poetizmų konkursą laimi šios įstabios eilutės: „Sraigių kvapas Markučiuos, / liepos įkarštis, putojantys sodai...“ (p. 16). Dabar, mielas skaitytojau, užmerk akis ir įsivaizduok gaivų sraigių dvelksmą. Negali? Taigi.

Be abejonės, J. Kelero poezijoje esama ir itin taiklių momentų. Pavyzdžiui, „rugpjūčio žvaigždės / lenda pro vaikiškus marškinius“ (p. 21), „kregždės kirtis / viršum banguojančios marių eilutės“ (p. 19), „vaikas rogutėmis nuo kalno, / sningant, kailinė kepurė, neužrišti batai, / apsnigtos šakos: laikinas, retas, liūdesys“ (p. 34).

Julius Keleras jautrus aplinkai, kalbai, supančiam pasauliui, galiausiai – laikui. „Erškėtuogės kopose“ – mažoji (ne)meilės lyrika, „kritusių lapų žemėlapiai“ (p. 54), tyrinėjimas šalių, kuriose (nebe)teks būti.