Nuotr. iš asmeninio archyvo

Dvi minutės po vidurdienio. Danutė įžengia į erdvų liftą veidrodinėmis sienomis ir paspaudžia mygtuką „6“. Lipdukas skelbia, kad ji atsidurs agentūroje „Vidmerta“. Kol liftas nerangiai ir lėtai kyla į viršų, ji apžiūrinėja save veidrodyje, taisosi plaukus ir persimeta šaliką per petį – taip atrodys atsipalaidavusi. Liftas cyptelėjęs atveria duris. Danutė užmeta akį į savo batus, kuriuos šįryt atsakingai šveitė. Eidama koridoriumi, mintyse kartoja įvairias frazes, tokias kaip „politinė komunikacija“, „politinės rinkodaros pagrindai“ ir „uodega vizgina šunį“.

Agentūra „Vidmerta“ buvo labai pilka: pilkos sienos, lubos ir netgi grindys – pilkos. Pagalvojusi, kad viskas labai modernu ir madinga, Danutė prisėdo ant pilkos sofos. Aplink žmonės zujo kaip išprotėję: jaunas švarkuotas vaikinas, įsispyręs į ryškius sportbačius, lakstė iš vieno koridoriaus galo į kitą, trys stilingos merginos už stiklinės sienos krizeno palinkusios prie monitoriaus – matyt, žiūrėjo kokį juokingą filmuką, o vyras juoda ir šilta kaip demisezoninis paltas barzda per tas dešimt minučių, kurias Danutė praleido ant sofos, pro ją spėjo praskuosti tris kartus. Kaip pagrindinis veikėjas iš filmų apie perspektyvius verslininkus, jis nešėsi storą pluoštą popierių ir šnekėjo mobiliuoju telefonu. Niekas nekreipė dėmesio į viešnią – visi buvo užsiėmę savais reikalais ir Danutė pasijuto nejaukiai. Išsitraukusi telefoną, ji ėmė dar kartą gūglinti, kaip atrodo „Vidmertos“ direktorius, su kuriuo sutarė susitikti. Braukydama pirštu per telefono ekraną ir stebėdama besikeičiančias nuotraukas, ji iš nuobodulio atmintinai mokėsi jo veido bruožus. Žvitrių ir darbingų žmonių kompanijoje niekur nesimatė aukšto, tvirtų pečių tamsiaplaukio vaiko veidu.

Kai jis pagaliau trankiai įžengė pro stiklines duris, Danutė styptelėjo ir mandagiai nusišypsojo. Kartu su juo į pilkąją salę įplasnojo ir išsipusčiusi jauna moteris. Blizgantys juodi batai akiplėšiškai aukštais kulnais, ryškiai raudonos lūpos, visus kūno vingius išryškinanti trumpa suknelė, ilgi, šieno spalvos plaukai. Sakytum, nulipo nuo žurnalo viršelio, jeigu ne viena smulkmena – Danutei ji priminė laukinį gyvūnėlį, tačiau ji niekaip negalėjo prisiminti kurį. Kažkurį iš graužikų. Upinį bebrą, o gal ondatrą arba pelėną. Šiaip ar taip, pagalvojo Danutė, veidas pastebimas pirmiausia, ir jeigu jis panašus į graužiko, nieko nepataisys net ir geriausi drabužiai. Kita vertus, jaunoji dama tikrai nusipelnė pagyrimo už pastangas atrodyti taip, kad, nuėmus galvą, likusį kūną dauguma įvertintų dešimčia balų.

Na, tai prisistatyk, – klestelėjusi ant sofos, paragino moteris bebrė, tarsi ji, o ne tamsusis vyras būtų šios agentūros savininkas.

Esu Danutė.

Danutė? – ji prunkštelėjo, pademonstruodama didelius ir graužikiškai ilgus, tačiau labai baltus dantis, o Danutė susigėdo dėl savo vardo, kuris visiškai nepritiko šioje modernių ir madingų žmonių kalvėje, kurioje net pilkosios grindys spinduliavo aukšta saviverte ir dideliu pasitikėjimu.

Jis lūkuriavo mažame kabinete baltomis sienomis, ant vienos kabėjo laikrodis, rodęs lygiai dvi minutes po vidurdienio. Pasidėjęs rankas ant stalo, stebėjo vietoje nenustygstančią sekundžių rodyklę ir laukė. Praėjo lygiai pusvalandis – į kabinetą niekas neatėjo. Tomas pradėjo nervintis: sėdėjo piktas ir nekantrus, mintyse keikėsi kaip įmanydamas, nes viskas akivaizdžiai klostėsi ne taip, kaip planavo, o už pusvalandžio jam – kitas susitikimas. Panašu, kad į jį jau nespės, nes juk kaip atrodys, jeigu jis puls visus skubinti sakydamas, kad nori spėti dar ir į kitą darbo pokalbį. Atrodys prastai ir gal neturintis rimtų ketinimų, todėl sėdi, laukia kaip mulkis, žiūri į sekundžių rodyklę ir nervinasi.

Kai į kabinetą pagaliau įžengė dvi moterys, jis prisivertė išspausti nerangų, paralyžiuotą pasisveikinimo šypsnį. Moterys taip pat šypsojosi, bet jų šypsenos buvo dirbtinės. Viena jų ištiesė ranką lyg negyvą silkę ir pasisakė esanti Milda. Kita moteris, žema ir įžūliai stora, nepanoro prisistatyti. Kažkas jai pasirodė labai juokinga, nes ji nužiūrinėjo Tomą ir demonstratyviai prunkštė. Reikia pripažinti, tai erzino dar labiau, tačiau Tomas stengėsi neišsiduoti. Vidinis balsas, kuris per šias kelias akimirkas storulei parinko visą krūvą spalvingų epitetų, pakrikštijo ją Bavarijos kiaulaite.

Tomas, ane? – pasitikslino Milda ir atlaidžiai šyptelėjo. Bavarijos kiaulaitė ir toliau prunkštė, trumpais, riebiais pirštukais užsidengdama burną. Kelias sekundes Milda bukai dėbsojo į priešais sėdintį vaikiną, paskui paklausė tokia intonacija, tarsi būtų talentų šou komisijos narė, o prieš ją ant scenos stovėtų eilinis, nykus, jokių perspektyvų neturintis ir nuobodus nevykėlis, kuris tikrai niekuo nebenustebins:

Tai ką papasakosi?

Tomo vidinis balsas riebiai nusikeikė, tačiau vaikinas apsimetė kvaileliu ir žvaliai pasiteiravo, ką gi žaviosios damos norėtų išgirsti. Ir tada pagaliau žodį tarė kiaulaitė:

Papasakok, kas tave džiugina gyvenime.

Džiugina? – pasitikslino jis.

Taip, – pritariamai linktelėjo ir Milda. – Pasakyk, ką darydamas tu kaifuoji, jautiesi nuostabiai, džiaugiesi, kad gyveni.

Tai kad aš daug ką mėgstu – kiną, keliones, sportą. Skaitau.

Kiaulaitės prunkštimas virto spigiu kikenimu, o Milda išsišiepė:

Ir viskas vienodai džiugina? O gal kas nors labiau?

Viskas vienodai, – Tomą persunkė šaltas prakaitas ir jis užsimanė pranykti. Vidinis balsas daužė kaukolę mažais kumštukais norėdamas ištrūkti ir prasiveržti atvirais keiksmais.

O mėgsti šėką pjauti? – jau balsu kvatodamasi paklausė storoji kiaulaitė.

Į šį klausimą jis nieko neatsakė, tik nurijo karčią seilę ir, pabandęs išsišiepti, pasiteiravo:

O gal šnektelkim apie reklamą?

Bet jos nenorėjo šnekėti apie reklamą, joms buvo daug įdomiau, ar Tomui patinka pjauti šėką. „Jau tik nesakyk, kad nemoki“, – iš visų plaučių žvengė kiaulaitė. „Oi, tie vyrai šiais laikais“, – juoko ašaromis springo Milda. Tomas vos tvardėsi, jis sėdėjo įkaitęs ir įsiutęs, stengėsi ritmingai kvėpuoti.

Kiekvienas žmogus turi kantrybės ribas. Vieniems užtenka labai nedaug, kad kraujas užvirtų, iš lūpų pratrūktų įžūliausi keiksmai ir jie netektų savitvardos. Kiti, tokie kaip Tomas, gali gana ilgai kęsti įžeidinėjimus bei bjaurias užuominas, kurios kaip šlykščios dėlės jau visą pusvalandį siurbiasi jam po oda. Iš pradžių buvo šėkas, paskui sekė klausimai apie mėgstamiausius gyvūnus, o vėliau moteriškės įsigeidė sužinoti, kokį dezodorantą Tomas naudoja. Per visą pusvalandį nebuvo nė vieno sakinio apie reklamą. Nė vienintelio. Kantrybės taurė kartais persipildo, tačiau šįsyk Tomas stengėsi. Jis iš tiesų labai stengėsi. Tol, kol storoji kiaulaitė, purtydamasi iš juoko, neleptelėjo, kad jis greičiausiai naudoja „Lady Speed Stick“.

Plačiapetis vyras žvelgė į Danutę gailestingu žvilgsniu ir tylėjo. Visą tą laiką, kurį ji praleido agentūroje „Vidmerta“, jis nepratarė nė žodžio. Galios monopolis priklausė moteriai bebrei, kuri ir valdė situaciją.

Tai va, imi kompą, varai į filmavimo aikštelę ir ten stebi žvaigždes – žiūri, kas su kuo pasibučiuoja, jei kuris nors kam nors simpatizuoja, akį merkia, tu iškart fiksuoji, rašai ir siunti, – dėstė spigiu balsu ir taip greitai bėrė žodžius, kad Danutė vos spėjo gaudyti jos spyruokliuojančias mintis. Tačiau su kiekvienu sakiniu darėsi vis aiškiau, kad šis darbas yra visai kitoks, nei ji įsivaizdavo, ir ne toks, kaip apibūdino draugės tėtis, kuris ir pasiūlė čia nueiti. – Ar žinai daug žvaigždžių?

Ne.

Tai ko čia išvis atėjai, jei nesidomi žvaigždėm? – nustebusi bebrė pakėlė kruopščiai išpešiotą juodą antakį.

Kai Danutė prisipažino, jog greičiausiai apsiriko, nes jai sakė, kad darbas susijęs su politine komunikacija, blondinė ėmė garsiai kvatoti, ir net plačiapetis vyras, kuris visą laiką sėdėjo mūriniu veidu kaip statula, pašaipiai kryptelėjo lūpų kamputį, tarsi būtų pritaręs kolegei, kurios kūno kalba išdavė šią manant, kad Danutė yra visiška nevykėlė.

Duosim tau šansą, – iškilmingai tarė galios monopolistė. – Paskambink Veronikai Punkei, man sakė, kad ji geria kažkokį liekninantį koralų vandenį. Taigi paskambink, išsiaiškink, kas ten per stebuklingas vanduo, ir pagamink iš to produktą portalui. Patikrinsim, ką sugebi. Mums reikia produkto. Produkto, supranti? Rašyk numerį: aštuoni, šeši…

Danutė nežinojo, kas toji Veronika Punkė, ką prasmingo ji yra nuveikusi, kodėl reikia skambinti ir apie ją rašyti. Todėl pakilo nuo sofos, smeigė niekinamą žvilgsnį į bebrę, o tada, atsisukusi į plačiapetį vyrą, pasakė tai, kas ir pačią labai nustebino:

Atėjau su tavim šnekėt, o ne su šita bebre, bet ne esmė. Apsišikit su ta savo Punke, man vienodai šviečia, kas ji tokia, ir man būtų dzin, jeigu ji paspringtų tuo liekninančiu vandeniu. To paties palinkėčiau ir jums, nes esate debilai. Tokie debilai, kad iki visiško debiliškumo trūksta tik ant žemės pasivoliot grietine galvą išsitepus. Turiu per gerą išsilavinimą, kad už centus rašyčiau kažkokį šūdą visiškiems glušpetriams, kuriems tik „Lioleką ir Boleką“ žiūrėt per lenkų televizijos pirmąjį kanalą. Linkiu jums geros dienos.

Tomas atsistojo ir ramiai pristūmė kėdę prie stalo. Tada, moterų nuostabai, čiupo kėdę už atkaltės ir visa jėga tėškė į žemę. To užteko, kad jos nustotų juoktis. Stvėręs į rankas nulūžusią kėdės koją, trenkė į stalą ir suriko taip garsiai, kad Milda ir riebioji kiaulaitė, sėdėjusios kitame stalo gale, net šoktelėjo nuo kėdžių.

O ką tu, stora kiaule, naudoji? Tris snikerius pusryčiams ir du kebabus pietums? Vakarienei suėdi visą „Katpėdėlės“ asortimentą ir gauni nuolaidą su lojalaus kliento kortele?

Kiaulaitė suinkštė, o Milda iš kišenės išsitraukė mobilųjį ir jau ėmė rinkti numerį, tačiau Tomas išplėšė telefoną iš rankų ir paleido į sieną. Akys lakstė po kambarį kaip pamišėlio, nulaužta kėdės koja mosavo jai prieš nosį. Kiaulaitė smuko po stalu. Milda bandė sprukti pro duris, tačiau įsiaudrinęs Tomas užtvėrė kelią, sugriebė ją už riešo ir, gerai papurtęs, stipriai stūmė į sieną. „Gelbėkit!“ – po stalu spiegė kiaulaitė.

Atmosfera apokaliptiškai įkaito. Mažame kabinete Tomas siautė kaip demonas, pasiryžęs nuo žemės paviršiaus nušluoti viską. Jis rėkė, keikėsi, blaškėsi ir švaistėsi kėdės koja.

Veiksmas tęsėsi neilgai – netrukus pasirodė du apsauginiai ir sutramdė įsismarkavusį jaunuolį. „Viskas, vyrai, baigiam, aš pajuokavau“, – dar bandė aiškintis, kai šie tempė jį koridoriumi. Vidinis Tomo balsas kartojo, kad jis – tikras šaunuolis, ir gyrė už drąsą, bet apsauginiams taip neatrodė – išstūmė jį laukan ir prieš nosį užtrenkė duris. Tomas į jas dar porą kartų piktai spyrė ir tada, išsiputojęs kaip suplaktas limonadas, prisėdo ant laiptų ir užsirūkė. Nepaisant visko, išėjo kaip nugalėtojas.

Tai ko tyli? Užsirašysi tą numerį ar ne? Šito darbo, žinok, nori ne viena.

Danutė jau pusę minutės atrodė taip, tarsi būtų trumpam išskridusi į kosmosą. „Vidmertos“ direktorius vis dar buvo praradęs kalbos dovaną, todėl sėdėjo nuleidęs galvą. Lyg bandytų apsimesti, kad jo čia nėra. Išgirdusi spigų ir priekaištingą bebrės balsą, Danutė buvo priversta grįžti į gimtąją Žemę.

Atsiprašau, gal pakartokit, – tyliai sumurmėjo ir pasitaisė akinius. Ėmė klusniai rašytis diktuojamą numerį, po kiekvieno ištarto skaičiaus linktelėdama galva kaip dresuotas pudelis – nors protas atkakliai įsakinėjo to nedaryti, o kažkas viduje įsakmiai rėkė, kad reikia atsistoti ir teatrališkai išeiti, prieš tai visus išsiuntinėjus ant trijų raidžių. Deja, kūnas lyg užhipnotizuotas pakluso bebrės komandoms.

Tomas nuraudo ir nuleidęs galvą sumurmėjo, kad naudoja dezodorantą „Dove“, bet tą, kuris skirtas vyrams. Kabinete juokas aidėjo itin garsiai, o spektaklio paslapčia klausėsi visi agentūros darbuotojai – vieni stovėjo už durų, kiti slėpėsi už kompiuterių skydų ir patyliukais kikeno. Nusibraukusi ašaras, Milda šiek tiek surimtėjo ir tada pasižiūrėjo į Tomą užuojautos kupinomis akimis.

Mes tau paskambinsim.

Jis ėjo koridoriumi nusivylęs, pažemintas, jausdamasis menkavertis kaip planktonas, kuris šlamščia organines atliekas, bet buvo sutryptas, o niekas to nepastebėjo. Išėjęs į lauką, prisėdo ant laiptų ir užsirūkė. Tada spontaniškai išsitraukė telefoną ir brūkštelėjo Mildai žinutę: „Mane džiugina kūryba. Rašau eilėraščius.“ Išsiuntė. Tada pagalvojo, kad pasielgė kvailai, nes jam tikrai nieko neatrašys.

Bet laiko atgal neatsuksi, o tos moteriškės greičiausiai kartu perskaitys žinutę ir kvatosis taip, kad net iš lauko bus girdėti. Tik pamanykite, kūryba. Kurių velnių reikėjo siųsti tą prakeiktą žinutę, kuri greičiausiai bus patalpinta internete ir išjuokta? Jis ką tik savo noru nuo savęs nubraukė dar penkiasdešimt karmos taškų, o tai vertė jaustis taip apgailėtinai, kad net sutryptasis planktonas šalia Tomo jaustųsi esąs Omano sultonas.

Užgesinęs cigaretę, patraukė automobilio link. Švarko kišenėje ėmė vibruoti telefonas. Akimirkos dalį toje srutų duobėje, kurioje skendo jo savivertė, blykstelėjo maža vilties kibirkštėlė. Ji tuoj pat užgeso, nes skambino Danutė. Ta pati Danutė, su kuria gyvena jau trejus metus.

Kaip sekėsi? – paklausė jos.

Žadėjo paskambinti.