tekstai.lt

In memoriam. Juozas Mečkauskas-Meškela 1954. XII. 20–2007. V. 13


     VIENO LITERATO GYVENIMAS

       Apie draugų, bendraminčių, bendrakelionių mirtį rašyti vis sunkiau. Galbūt ir dėl to, kad tų mirčių vis daugėja, ko daug, tas darosi kasdieniška, pilka.

       – Ir dar vieno nėra!

       Vieną vakarą, bene apie dešimtą valandą, paskambino L. J.

       – Turiu jums nesmagią žinią, bet vis vien ryžtuosi pasidalyti…

       – Tai ir sakyk! Ką padarysi…

       – Mirė Juozas Mečkauskas, Meškela, netoli jūsų gyveno.

       – Betgi aš penktadienio vakare su juo dar kalbėjau?! Kaip mirė?

       – Laiptinėje rastas negyvas, žmonės kalba, kad užmuštas… Žmona pirmadienį atėjo į Rašytojų sąjungą dėl laidotuvių.

       – Betgi jis vienas gyveno, seniai jau išsiskyręs, dukros dvi jau užaugusios, motina pas seserį gyvena, brolis Eišiškėse.

       – Taigi.

       Ėmiau galvoti, ką aš čia plepu, labai čia kam dabar įdomu, kas kur gyvena, su žmonaar be žmonos… Visa tai labai seniai buvę, ir tik paskui suvokiau, kad tomis kalbomis, tais berte beriamais žodžiais norėjau nuvyti šalin skaudžias mintis apie dar skaudesnę netektį.

       Penktadienio vakare kalbėjomės telefonu. Dažnai pasikalbėdavom. Liepiau jam įsivesti į savo mobilųjį maniškį numerį, o aš pats įsivedžiau jo. Tam, jeigu kas negero atsitiktų.

       Dabar mažytis intarpas apie mobiliuosius. Jie kartais prakalba, t. y. suskamba ir iš „kito pasaulio“, tada, kai žmogaus jau nėr, jau išėjęs, kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti.

Antradienio rytą ėjau paneriais, kai kišenėje ėmė skambėti. Išsitraukęs savo „krepšelį“, pamačiau ekranėlyje švytint „Juo. M.“ Matyt, buvau dar nelabai išsibudinęs, kad nejučia šmėstelėjo:

       – O gal jis gyvas? Gal man pranešęs juokavo?

       Bet kokie čia juokai!

       Atsiliepė Juozo žmona:

       – Juozo mobiliajame radau draugų numerius, tai ir skambinu. Ar žinote, kas atsitiko?

       – Taip, žinau. Vakar užėjau į Rašytojų klubą,  maniau, rasiu pašarvotą, bet gavau tik lapelį, kur parašyta, jog šarvojimas kitur… Būsim su Jonu vienuoliktą.

       Buvome šiek tiek vėliau. Šarvojimo salė pačiam Antakalnio gale, baisioj nuošalėj, už didelėmis raidėmis išsireklamavusio AUTOSERVISO. Žinoma, kad jis svarbiau nei laidojimo namai, žinoma, kad rašytojai nelabai kam rūpi, o jei dar ne itin garsus, jei nelabai sveikas, jei… Visa tai palikime.

       Supažindino mus a. a. vertėja Laima Rapšytė, dėsčiusi prancūzų literatūrą universitete, daugelio garsių prancūzų kūrybos  vertėja (jos tėvas jau prieš karą irgi buvo vertėjas iš prancūzų kalbos). Laimą Vilniuje daug kas pažinojo, aš pats, tada dar studentas, laikiau pas ją egzaminą, užverčiau ją prancūzų poetų pavardėmis bei citatomis… Labai mėgo literatūrą, turėjo kitą savybę, kuri bene jau išnykusi, – traukti į kūrybos ir vertimų lauką jaunus žmones. Taip ir Juozą Mečkauską bus įtraukusi (Meškelos pavardę aš pats jam prikabinau, patiko, ėmė taip pasirašinėti…).

       Reikėtų dabar parašyti, kad taip ir susidraugavome. Jis ėmė tempti man savo eiles,kurias aš be gailesčio (!) kritikuodavau ir ragindavau imtis vertimų.

       – Tiek didelių prancūzų poetų neišversta į lietuvių kalbą! Versk, savus kišk į „šeimos albumą“…

       Ilgus metus jis taip ir darė, tik praėjusią vasarą atvilko man leidykloje „Vaga“ gal penkiolika metų išgulėjusį rankraštį, savo paties eilių – iš viso gyvenimo. Tada patariau jam sudaryti kitą variantą.

       – Juozai, esi tiek vertęs – lenkų, prancūzų, ispanų. Vis vien niekas greitai tau jų neišleis. Atrink bent penkių geriausių po kelis, tada dėk savus. Taip sudaryk kokių penkių ar septynių skyrių rinktinę. Esu matęs panašiai sudarytų ir išleistų latvių poetų knygų.

       Taip ir padarėme, parašiau rekomendaciją aš pats, parašė Jonas Juškaitis (su Danute Žilaityte-Juškaitiene ir Jonu Juozas dažnai pasikalbėdavo). Rinktinė turėtų būti likusi leidykloje „Žara“. Leidybai reikia finansų…

       Prisimenu, kaip šiemet Juozas džiaugėsi, jog ilgokai gulėjusi Rašytojų sąjungos leidykloje jo sudaryta ir išversta P. Eliuard’o rinktinė pagaliau gavo paramos… Pačios knygos, deja, jis jau nepamatys.

       Tame lapelyje, apie kurį jau esu užsiminęs, radau ir tokį sakinį: „Taigi šio kruopštaus ir talentingo vertėjo dėka Lietuvos skaitytojas galėjo susipažinti su pačiais garsiausiais prancūzų rašytojais.“

       Skamba gražiai, o „pačių garsiausių rašytojų“ vertėjas gyveno kukliai, jeigu paliksime ramybėje jaunystę, kai mes visi, regis, gyvenome triukšmingai, viltiškai ir beviltiškai…

       Juozas Mečkauskas yra dėstęs tame pačiame universitete, paskui (gal nedaugelis žino) bandęs „siekti aukštumų“ Maskvoje (o kur daugiau jų sieksi į ano amžiaus galą?), turiu galvoje aspirantūrą, galop septynerius metus redaktoriavęs leidykloje „Vyturys“. Pomirtiniame aprašyme praleista, kad ragavo ir rupesnės duonos, – vienu metu dirbo net ugniagesių komandoje… Neatsimenu, kuriam poskyry, bet istorijų ten būta įvairiausių.

       Pašlijus sveikatai, žinoma, kad neliko nieko kito, kaip „visą laiką skirti savarankiškam kūrybiniam vertėjo darbui“.

       Iš reikšmingesnių jo vertimų privalu paminėti bent jau Ch. Baudelaire'o „Intymius dienoraščius“ (1996), F. G. Lorcos „Liūdniausią džiaugsmą“ (2002), A. de Saint-Exupery „Citadelę“ (2001), A. Rimbaud „Sezoną pragare“ (2003). Tai su šita knyga J. Meškauskas atsigavo, pats surengė jos prezentaciją Rašytojų klube, o 2004-aisiais ryžosi „pasiprašyti“ į Rašytojų sąjungą. Jam, jau pasiligojusiam žmogui, sąjungos bilietas vis dėlto buvo svarbu, tiesa, nežinau, ar nuo to bent grašiu padidėjo jo pensija (pensijytė, nesiekianti nė 300 litų), kurios taip džiaugsmingai važiuodavo pasiimti į „Nemenčinės 12“. Taip ir pranešdavo telefonu:

        – Važiuoju į Nemenčinės 12. Ten man išmoka pensiją!..

       Reikėtų neužmiršti ir to, kad kartais dar gaudavo talonų – malkoms (su motina gyveno Žuvėdrų g. nutriušusiam namiokšly…), kartais konservų, miltų, druskos, bilietų į „valdišką pirtį“. Irgi pranešdavo:

       – Rytoj važiuoju į Naująją Vilnią. Kas antras šeštadienis man priklauso nemokamai išsiperti…

       Ten, regis, turėjo ir draugų, ir pašnekovų. Tokių atsirasdavo ir prie parduotuvių, kuriose apsipirkdavo. Jis turėjo įprotį jiems „paskolinti“ tris ar penkis litus.

       Apie Žuvėdrų gatvę: dabar su keliais tikrais Juozo draugais pakalbam, kad to namiokšlio praradimas velioniui buvo didelis smūgis, gal nulėmęs ir jo mirtį, bent jau iš dalies. Ten buvo jo Motina, dar gyva, rūpestinga motinėlė, kuri į jį, jau penkiasdešimties sulaukusį, vis dar žiūrėjo kaip į vaiką.

       – Juozai, tik patikrink, ar tikrai raktas duryse, – perklausdavo kasvakar, – dar kas nors įsilauš…

Mečkauskams priklausė tik pusė to išklerusio ir kasmet vis labiau karštančio namelio (kas gi juo bepasirūpins!), motina pasiligojo visai, reikėjo ir prižiūrėti, ir slaugyti… Sesuo ir svainis, labai daug padėję Juozui, galop ryžosi permainoms. Už pinigus, gautus už žemę, nupirko vieno kambario butą Antakalnyje, septintam aukšte. Motiną slaugyti pasiėmė sesuo. Iš pradžių šis „amžinas vaikas“ buvo labai prasidžiugęs:

       – Dabar rūpinsiuos savimi pats!

       Pamažu jo entuziazmas blėso. Jis pasijuto tarsi „praradęs žemę“. Ypač pablogėjo sveikata 2006 metų pavasarį, pakartotinai turėjo gydytis – visą mėnesį Vasaros gatvėje gerti „organizmą ir nervų sistemą, imunitetą stiprinančias tabletes“… Taip aiškino gydytojai, taip sakydavo jis pats. Į ligoninę tekdavo prisistatyti kasdien, išgerti vaistus gydytojų akivaizdoje.

       – Betgi jos pavers tave daržove!

       Turėjau galvoj ne gydytojus (aš), o tabletes.

Kad ir ką sakysi, kažkas panašaus atsitiko, bent jau buvusio žvalumo ir darbingumo Juozas Mečkauskas neatgavo.

       Jaučiu, kad rašinio pabaigai reikėtų ko nors linksmesnio. Visų gyvenime, turtingų ir vargšų, būna juk ir šviesesnių dienų. Trumpai išdėstysiu savą vieno epizodo versiją (remiuosi jo pasakojimu). 2004-ųjų pavasarį išsikalbėjome, pasiguodė turįs skolų, kurios jį „graužia“. Aš buvau gavęs honorarą, rodos, už „Strazdelio dainas“. Mečiau jam tokią (!) sumą ir sakau: „Atsiskaityk su visais, nes čia nuodėmė!“

       Su kai kuriais sąžiningai atsiskaitė, man skolą vis baudėsi grąžinti, o va!

       – Tu nežinai, tąsyk buvau ir į policiją pakliuvęs…

       – Kaip? Už ką?

       – Pievelėje surengiau elgetų balių. Vaišinau visus, kuriuos sutikau prie parduotuvės. Įsisiautėjau, ėmiau šaukt, kažkas iškvietė policiją ir mus visus susėmė…

       Kas jį iš ten ištraukė, nerašysiu. Tiesiog – geras žmogus. Kam šitas nuokrypis? Ogi tam, kad kūrybos dvasia, vedusi jį į mokslus, į prancūzų ir ispanų poeziją, nebuvo užgesusi. Kitas dalykas, kad aplinkybės klostėsi nepalankiai.

       Reikėtų pridurti, kad daug jo vertimų liko išbarstyta savaitraščiuos ir mėnraščiuos. Man yra įstrigę (pridėjau „rankelę“ redaguodamas…) jo versti Ch. Baudelaire'o eilėraščiai proza, paskui – R. Charas, Cz. Miùoszas, V. Aleixandre. Ir dar, ir dar.

       Vienu metu svajojo apie naujus F. G. Lorcos vertimus.

       – O ir ankstesnius dabar kitaip versčiau. Supratau, kad neįveikiau jo asonansų…

       Taigi pakankamai reflektavo ir tai, ką padaręs. Sakytume, naivuolis, romantikas, idealistas, bet iš tiesų – žmogus, kurį pasiglemžė literatūra, poezija, kūryba. Daug skaitė, jo prancūziškų, ispaniškų, lenkiškų ir itališkų knygų (keisdavomės!) paraštės nusėtos iš žodynų išrinktais žodžiais ir jų reikšmėmis… Rašto darbininkėlis!

       Į kokį nors „didelio žmogaus“ autografą žiūrėdavo su šventa pagarba:

       – Šitą knygą man dovanojo pats Guido Michelini…

       Tokių iš plačiojo pasaulio susižvejotų knygų nedidelėje jo bibliotekėlėje liko nemažai.

       P. S. Visa tai gal kiek padrika forma surašiau todėl, kad pagal amžių (g. 1954) Juozas priklausytų talentingai kūrėjų generacijai (žmonės, vieni gyvi ir sveiki, kiti jau palaidoti, atėję į šį pasaulį 1950, 51, 52, 53…). Jo paties eilės gal ir posilpnės, bet vertimai yra vertinga papilda. Vargu bau, ar dabar atsiras tokių vertėjų, kurie zubrins, knaisiosis po žodynus, suks galvą dėl kokios eilutės, įvaizdžio ar metaforos, nemiegos naktimis… Dėl grašio?!

       Beje, medicinos ekspertizės duomenimis, J. Mečkauskas mirė nuo širdies smūgio.

 

Sigitas Geda