tekstai.lt

Tomas Rekys. Maži dalykai, arba Sudeginta praeitis

 

       Gaisras Žirmūnų mikrorajone sukrėtė tragiškais padariniais, privertė susimąstyti. Bent jau valdžios struktūros turėtų pasvarstyti apie įstatymų pataisas. Kalbėta apie daugiabučių namų koridorių atlaisvinimą, atsarginius išėjimus. Reikalas, rodos, paprastas: elementari priešgaisrinės apsaugos sistema. Vis dėlto, žvelgiant iš už Atlanto, keista. Lietuva nepriklausoma štai jau beveik du dešimtmečius, o vis dar nesugeba išspręsti tokių paprastų problemų. Esame krikščioniškas kraštas, tad derėtų prisiminti Naujajame Testamente išsakytą tiesą, kad pirma reikia spręsti mažus dalykus, paskui Dievas laimins ir dideliems. Bet realiai viskas yra apverčiama antraip ir dar supainiojama. Jeigu net į priešgaisrinės apsaugos reikalavimus žiūrima pro pirštus, ką jau kalbėti apie kitas gyvenimo smulkmenas?

        Pamenu, kažkada Vilniuje skambinau į policiją. Tai buvo dar prieš mano emigraciją, bet jau laisvoje Lietuvoje, gerokai įsibėgėjus Nepriklausomybei. Surinkau 02. Taip ir taip, aiškinu, visą naktį kaukia galas žino kokio kaimyno automobilio signalizacija. Ir ne pirmą kartą, tai nuolatinis galvos skausmas naktimis. Užšoks koks katinas ant kapoto – ir aliarmas! Ką daryti? – klausiu pareigūno. Ogi nieko! – sako tas. Nieko mes negalime padaryti, teisinasi. Suprantame jus, užjaučiame, solidarizuojamės, – visaip įtikinėjo mane savo gerais ketinimais, – bet, supraskite, nėra tokio įstatymo, kuris leistų nubausti automobilio savininką! Dar ir savo patirtim patvirtino (mat kalbus pasitaikė budintis). Papasakojo apie tai, kaip juos kartą įkalbino nuvykti į įvykio vietą. Viename kieme kaukė didžiulis juodas mersedesas. Nuvilko policininkai tą automobilį į savo teritoriją. O vėliau turėjo didžiausią rūpestį. Nes tą turto gabalą bevelkant pasitaikė nubrozdinti, tai savininkas išsireikalavo atlyginti už padarytą žalą iki paskutinio skatiko. Policininkams vieni nemalonumai ir nuostoliai. Tad po to įvykio jie pasakė – viskas! Todėl geriau nusiramink, klausykis muzikos, draugiškai patarė man pareigūnas.

        O kiek dar tokių ir panašių problemų aplink! Kaimyno tranki muzika virš galvos, neužsuktas vandens čiaupas... Ką daryti? Iš tiesų, ką tokiais atvejais reikėjo daryti, tai ir nežinodavau. Kentėdavau, ir tiek. Dabar tuos reikalus galiu palyginti su kitokia – amerikietiška aplinka. Kol Lietuva merdėjo sovietinėje stagnacijoje, pasaulis gyveno. Tai reiškia, kad ir gaisrų būdavo, ir signalizacijos triukšmo, tačiau žmonės ieškojo sprendimų, mokėsi iš savo klaidų ar nelaimių. Kyla klausimas, kam mums išradinėti dviratį, kodėl nepasidairius po užsienius ir nepasimokius?

        Ir Amerikoje visaip atsitinka. Ir čia gali naktį pasigirsti tranki kaimyno muzika ar automobilio signalizacijos triukšmas. Tenka ir netgi dera kaimyną įspėti, tačiau pirmiausia tai policijos reikalas. O jiems jau jokio skirtumo, ar muzika groja, ar kas šaudo. Jiems svarbu ką nors sulaikyti, nes tai visų pirma – pinigai. Policijos iškvietimas kaltajai pusei gali kainuoti 500 dolerių (tai minimali suma už sutrukdymą, į kurią įskaičiuotos ir kuro sąnaudos). Amerikoje viskas remiasi finansais. Taip pat ir automobilio nuvilkimo kompanijos dirba ne veltui. Išpirkti automobilį maždaug šimto dviejų šimtų dolerių reikalas. Viską susumavus susidaro visai apvali sumelė.

        Taigi čia daug kam bus labai naudinga, jei paskambinsi naktį ir praneši apie kaukiančią mašiną ar kokį kitą triukšmą. O automobilio savininkui paaiškinama, kad jeigu jau tavo tokia signalizacija – malonėk susitvarkyti. Kodėl dėl tavęs turi kentėti kiti žmonės? Neišsimiegojęs kaimynas kitą dieną gali padaryti autoavariją, blogai dirbti, išlėkti iš darbo, prarasti namą ar butą ir t. t. Tokie dalykai čia traktuojami labai rimtai. Taigi mašina be jokių diskusijų nuvelkama, muzikiniai triukšmadariai arba patys nutyla, arba yra areštuojami. O areštuojama čia dažnai už niekus (pabandyk važiuoti be teisių, pavyzdžiui, ar išgėręs). Bet gal tai ir ne niekai. Paprastai to arešto ir nelaukiama. Kaukiančią mašiną savininkas skuba išjungti, triukšmadariai nutyla jau po pirmo kaimyno įspėjimo. Kad būtų kitaip, dar neteko regėti.

        Sutvarkytos čia ir kitos gyvenimo smulkmenos. Pavyzdžiui, prie parduotuvių, kaip jau ir Vilniuje, yra specialios invalidų automobilių statymo vietos. Ties ženklu visada nurodyta, kiek mokėsi baudos už pažeidimą. Ji svyruoja nuo 100 iki 300 dolerių. Ir gali būti tikras – už tokius pinigus rasis, kas budi, stebi, laukia. Tad jei esi sveikas, ten statyti savo automobilio geriau net nebandyk. Gausi baudą net nespėjęs iki tos parduotuvės nukulniuoti. Tiesa, Amerikoje invalidų daugiau, užtai jais taip rūpinasi.

        Dar vienas pavyzdys. Jei kely sustojo mokyklinis vaikų autobusas – sustoja ir visas eismas. Tiek iš paskos gretima linija, tiek ir priešpriešinis. Bauda už nepaisymą – 500 dolerių. Ir už tokio pobūdžio pražangas pažeidėjo nepagailės joks teismas (šiaip kiekvieną baudą teisme galima užginčyti). Mat šiuo atveju esi traktuojamas kaip potencialus vaiko žudikas.

        Dar griežtesni reikalavimai dėl gaisro prevencijos bei gelbėjimosi kelių. Esu tikras, kad visoje Amerikoje jokiame koridoriuje net nutriušusios taburetės nerasi. Taip pat ir praėjimas link avarinių durų turi būti ir laisvas, ir rodyklėmis nurodytas. Visur už taisyklių nesilaikymą – bauda. Tai pati veiksmingiausia priemonė. Baudos dėl priešgaisrinių apsaugos taisyklių pažeidimo jau yra tiesiog triuškinančios. Nes tai susiję su daugelio žmonių gyvybėmis. Ir yra žmonių, kurie iš to gyvena, yra labai suinteresuoti rasti kokį prasižengėlį. Tad viskas tikrinama, viskas stebima. Juk tvarkos pažeidimas pirmiausia reiškia pinigus... Taigi gal iš Amerikos šio to galima ir pasimokyti? Berašydamas štai prisiminiau dar vieną jau nepriklausomos Lietuvos epizodą. Tada svarstė būsimos Konstitucijos pamatus. Šalia kitų reikšmingų idėjų, gal juokais, gal šiaip per pertrauką buvo pasiūlyta ir tokia: kam čia mums vargti su nauja Lietuvos Konstitucija, jei galime nusirašyti JAV konstituciją, ir viskas! Iš tiesų, gerai pagalvojus, kodėl nepasinaudojus civilizacijos avangarde esančių valstybių patirtimi? Juk kaip tik į jas lygiuojamės, iš jų mokomės! Suprantama, konstitucinės teisės aukštumos – ne šių apmastymų tema. Nebent galima atkreipti dėmesį, kad JAV yra praktikuojamos konstitucinės pataisos. Jas visada padiktuoja konkrečios gyvenimo situacijos, dar sveikas protas ir gal širdis. Kasdieniniam gyvenimui jos net svarbesnės už pačią sustingusią Konstituciją. Šiuo požiūriu JAV bent jau iš šio svarbaus dokumento nekuria stabo.

        Prieš emigraciją Vilniuje dirbau vienoje turizmo kompanijoje. Nelengvai vertėmės, reikėjo sukti galvą dėl visokių marketingo pagrindų. Padėjo ir sovietinė patirtis. Dar ir kaip padėjo! Prisiminę tuos „gerus laikus“, sugalvojome siūlyti žmonėms ne šiaip keliones, bet dalykinį turizmą! Kažkur Europoje – paroda, mugė, šis bei tas naudinga Lietuvai. Atvirai pasakius, nebūtinai naudinga, bet svarbu, kad turistams už kelionę iš savo kišenės mokėti nereikės. Kitaip pabandyk surinkti tą turistų grupę! Pinigais tuomet dar daug kas nesišvaistė, iškeliaudavo vieną kitą kartą, o mums reikėjo daug ir pastovių klientų.

        Ir štai atsirado dalykinės kelionės sąvoka. Juk tai pirmiausia pretekstas! Aišku, kyla klausimas, ar pritars tam pretekstui viršininkas, valdžia. Ar sutiks išleisti ir dar apmokėti kelionę? Bet mes per daug tuo ir nesidomėjome. Nes nuo viršininkų ir pradėjome! Tiesiai jiems ir skambinome su štai tokiais gudriais pasiūlymais. Tai buvo laikotarpis, kai visokie tautos vadukai su praeitim jau buvo atsigavę nuo baimės prieš savo bendrus, sulindusius į konkuruojančias partijas. Galima buvo ir atsitiesti. Tiesa, dar nedrąsiai, buvo ir atsisakymų. Pamenu: labai ačiū, mielai važiuočiau, tik gal kiek vėliau, po rinkimų. Dabar bijau rizikuoti...

        Bet laikas nestovėjo, partijų veikėjai, vienijami panašių interesų, greitai konsolidavosi, ir man buvo įdomu stebėti, kaip į mūsų įstaigą užeidavo išsičiustiję solidūs dėdės, damos. Anksčiau tokių nebuvome matę! O jie ir patys, suprasdami reikalo subtilumą, mus sąmoksliškai sveikino ir draugiškai priekaištavo: kur jūs buvote anksčiau!..

        Tų kelionių pasitaikė ir tikrai reikšmingų, motyvuotų svarbiais renginiais. O tiems dalykiškiems žmonėms, vykstantiems į užsienio komandiruotes, matėsi, kelionės taip pat rūpėjo. Tuo labiau, kad tie svarbūs veikėjai vengė piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir neimdavo su savim žmonos, – vietoj jos prigriebdavo kokią nors labai reikalingą sekretorę ar šiaip iš kažin kur išdygusią jauną specialistę... Neretai tokioms dalykiškoms porelėms ir dvivietį kambarį viešbutyje užsakydavom (kelionės vadovui į ausį pakuždėjus)... Bet pasitaikydavo keliaujančių ir su žmonomis, ir netgi sąžiningai apmokančių už jų kelionę. Visokių keistų dalykų būdavo. Be to, nebūtinai visas autobusas vien dalykinių turistų pilnas. Buvo ir šiaip turistų, mokančių už kelionę iš savo kišenės.

        Visa tai gerai žinomi žmonių įpročiai, nėra ko daug gilintis. Pažymėsiu tik vieną tokį smulkų, bet daug sakantį epizodą. Per kažkokią dalykinę konferenciją Prancūzijoje jos rengėjai pasigedo lietuvių delegacijos. Ją sudarė nedaug žmonių – tik keli reikšmingi Lietuvos vyrai. Juos vėliau ir rado – smagiai begeriančius alų... Apie tai mus faksu informavo patys prancūzai. Mums turėjo būti gėda, bet, pamenu, tik juokėmės. Juk viskas taip suprantama ir aišku. Keisti tie prancūzai...

        Dabar jau praėjo gera dešimtis metų. Ta turistinė kompanija autobusų, ko gero, ir nebeužsakinėja. Tauta klesti, visi tik lėktuvais skraido. Tačiau, kiek žinau, keliauja ne vien veltėdžiai ar poilsio mėgėjai. Išliko ir dalykinio skrydžio reikšmė. Tik ar pasikeitė esmė?

        Įsivaizduoju, kaip man smagiai atrėžtų – dar ir kaip pasikeitė! Tik pavartyk kad ir mūsų lietuviškus žurnalus – kiek daug ten solidaus dalykinio gyvenimo! Kokie žmonių drabužiai, kokie jų apartamentai! Kaip jie šauniai šypsosi! Ak, och!.. Tektų pripažinti ir didelį dalykinių komandiruočių nuopelną. Iš kurgi – ar iš balos atsirado visas tas gražumas, jei nuo prigimimo buvome nuskurdę sovietai?.. Tikrai daug kas į naująją Lietuvą atkeliavo iš tarptautinių mugių, susitikimų, renginių ir posėdžių. Ir šviečia tautai jos laimės žiburiai, ir priveža jai visokio grožio energingi, Lietuvai pasišventę dalykiniai turistai.

        O tai, kad per tiek Nepriklausomybės metų neatsirado paprasčiausio įstatymo – neužgriozdinti namuose išėjimų, kad liko neišspręstos ir visokios kitos daugiabučių gyventojų bėdos – vieni niekai! Juk svarbiau tai, kad Lietuva pasirinko prabangaus blizgesio kelią. Reikia prieš pasaulį pasirodyti gražiai, prabangiai, moderniškai. Kokios mūsų naujos prekyvietės, koks apskritai mūsų prabangus gyvenimas. Vien butai Vilniuje kainuoja milijonus. Jiems gaisrai negresia.

       O visokie užkampiai – kam jie įdomūs? Visa tai praeitis, ir dar su bjauriais sovietinės epochos ženklais? Kam rūpi tas liepsnojantis Žirmūnų namas? Ten greičiausiai vien tik vargetos gyvena, o tokiems visaip atsitinka. Jie visada nepatenkinti ir gadina gražaus gyvenimo vaizdą. Normalūs tautos žmonės turi turėti savo namus arba gyventi prabangiuose butuose. Žodžiu – jie tiesiog dėl patriotizmo privalo įsikurti taip, kad iš tolo tviskėtų prabanga, rodydami pavyzdį tautiečiams ir keldami pavydą užsieniečiams. Tiesa, tuos brangius butus Vilniuje dažniausiai išperka netolimojo užsienio veikėjai, bet negi kas nors atskirs? Prie jų ir arti neprieisi, gali grožėtis tik iš tolo.

        Visa kita – kaip ir sovietinės praeities pelenai. Negaila....