Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. KVĖPUOJU. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 144 p.
Tokios knygos, kokia yra pirmoji Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės knyga „Kvėpuoju“, laukiau maždaug dvidešimt ar daugiau metų, nuo tada, kai į mano rankas pakliuvo lotynų amerikietės poetės ir dailininkės, septynių vaikų motinos knyga apie jos ketvirtojo kūdikio gimimą. Iš esmės tai buvo neįprasta poezijos knyga apie gimdymą, kurią pati autorė ir iliustravo. Jos vardas atminty neišliko, pamenu tik eilutes: „esu kaip laivas, siūbuojamas didelių vandenų, ties sąsiauriu, ir privalau nesudužti...“ Tuomet buvau priblokšta ne tiek atvirumo, kuris man atrodė tikrai neįprastas, kiek paties sumanymo fiziologinį vyksmą paversti intymia ir įtaigia meno kalba.
Knygą, išleistą anglų kalba, anuomet atsišvietusi dalijau į kairę ir dešinę, o nauji skaitytojai reagavo nuostaba ir sumišimu. Tai atrodė iššūkis, kuriam lietuvių literatūra dar nėra pasiruošusi. Tuomet pati buvau tik neseniai tapusi mama, ir mano vidinėje patirtyje motinystės įvykis niekaip nerado adekvataus, tokią patirtį artikuliuojančio meninio teksto. Vienintelė skaityta kitokia knyga tebuvo Onės Baliukonytės „Iš kelio dulkių“ (1982), kurioje rastas eilutes – „Lyg paskutinę valandą prieš gimdymą – šviesu ir bloga“, – prisimenu ligi šiol. Tuo metu lietuvių literatūroje, nestokojusioje nei rašančių moterų, nei subtilių knygų, kaip kad ir dabar nestokoja, vis dėlto dominavo ekstazinė dvasingumo patirtis, jausminis pozityvas, pasakojantis apie kažką gražaus, svarbaus, bet ką kita. Janinos Degutytės, Juditos Vaičiūnaitės, Ramutės Skučaitės lyrika įkūnijo (ir tai daro iki šiol) gražiausius šio pozityvo variantus. Tai gera lyrika, kuri sugebėjo sučiuopti „aukštąsias gyvenimo akimirkas“, ir jai sekasi.
O platesnėje literatūros panoramoje dominavo herojus, kuris buvo arba Bernardo Brazdžionio balto veido kaip vyšnios viršūnė, vedantis tautą, arba Eduardo Mieželaičio gargantiueliškas žmogus, įstrigęs tarp traktorių ir debesų, poetiškai apdainuojantis savo didingą kūną ir jo reikšmingus darbus, kovas bei pergales. Ir tik retkarčiais tokio tipo žmogus lietuvių poezijoje, po savo reikšmingų darbų, kartais šiaip sau, iš tikro dėmesio ir meilės, o kartais dėl prievolės publikuotis Kovo 8-osios proga, skirdavo dėmesį savo žmonoms, mūzoms ir mylimosioms, parašydavo joms eilių. Štai šiose proginėse eilėse kažkas trikdė, galbūt panegirikų forma, o gal ir kas kita. Nes, kaip ir antikinės graikų skulptūros, taip ir poezijos deivės, kokia nors Saskija, Sulamita, Antigonė, Kleopatra, Ofelija, E. Mieželaičio ar kitoje panašaus pobūdžio poezijoje nebuvo žmogiškos. Būti progine švenčių figūra, kasdienybėje liekant nebylia statula, nėra patrauklu ir šiandien.
Tačiau sovietinė literatūra buvo labai nelanksti šiuo požiūriu. Ir maždaug iki Birutės Pūkelevičiūtės „Metūgių“ (išleistų 1952 m. Kanadoje, tačiau Lietuvą pasiekusių tik 1997 m.), kuriose, pasitelkusi Walto Whitmeno eilutes – „Jei kūnas nėra siela, tai kas tuomet yra siela?“ – autorė suabejojo kūno blogiu ir sielos išskirtinumu ir prabilo sukrečiančios, atviros kūniškos patirties tekstais: „Mano gyslos tamsios, nes mano kraujas yra / vynas ir purvas“; „Aš nusiprausiau juodu dumblu. / Ir dabar aš baltesnė už sniegą.“ Tačiau ir vėliau taip beveik niekas nekalbėjo – nedrįso, neįstengė, nenorėjo. Nes tam reikia drąsos. Ne tos, kuri gimdo avantiūrizmo demonus ir deives ir nutiesia maištininkų kelius į revoliucijas, bet drąsos, kuri reiškia arba / arba: arba gyventi, arba mirti, arba kvėpuoti, arba liautis kvėpavus. Tai drąsa iš patirties gyventi taip, kaip gyvenasi iš pačių esminių pastangų, o ne iš noro tiesiog matytis, atrodyti. Tai drąsa remtis tokia patirtimi, kuri atima žadą ne iš nuostabos dėl pasaulio, bet iš siaubo, o atimdama žadą, užgniaužia gerklę:
maža burnelė, išdeginta rūgštimi,
tai ne dangaus, tai ne dangaus skonis,
ne saldainio,
tai ne dieviškoji mana varva nuo veido,
tai ne mylimos rankos spaudžia galvelę žemyn
kodėl šitaip šlapia,
kodėl šitaip keistai kvepia,
kodėl šitaip daro
negi taip myli suaugę?
(„Mažutytei“, p. 92)
„Kvėpuoti“ V. Pilipauskaitės-Butkienės knygoje ir reiškia ne ką kita, kaip iš šios užgniaužtos gerklės, iš šios siaubo tamsos vėl prasiveržti į orą, į nuostabą ir šviesą, o išsiveržus – pradėti kalbėti, pasakoti ir džiaugtis. Džiaugtis savo kalba, kuri perkeičia patirtį, grąžindama nuostabos ir grožio pojūtį, grąžindama sielą. W. Whitmeno eilutės yra įsirašiusios į gelminį knygos „Kvėpuoju“ turinį, regis, knygos autorė tuo nė neabejoja, eidama gerokai toliau, drąsiau, sąžiningiau žmogaus kūno ir sielos dialektikos, dialogo, ginčo ir susitaikymo keliu, nei šiuo keliu kas nors iš rašančių moterų jau mėgino eiti:
ropoju keturiomis
ūkiu
įkvepiu iškvepiu
mano mergaitės stebi mane – smalsiai
žino – tuoj gims brolis
tuoj gims
žino – tai veriasi kūno varteliai
jų nėra
kai jis spraudžias per dubenį
kaulas į kaulą
jaučiu
kaip tobulai susitinkam:
mano kaulas ir kaulas sūnaus –
kaukolė – dubuo jo mintims švelnios smegenys
tai ketvirtas mano gimimas
(„Mano trečio vaiko eilėraštis“, p. 131)
Ir štai šiandieną, nuo O. Baliukonytės knygos „Iš kelio dulkių“ prabėgus beveik visam Vitalijos gyvenimui, knyga „Kvėpuoju“ pradeda naują etapą lietuvių literatūroje. Galėčiau, žinoma, kalbėti santūriau ir apsiriboti lietuvių moterų literatūra, bet nenoriu, nes šios knygos užmojis ir drąsa, kuri ne tik šokiruoja, bet net ir šiek tiek šiurpina, yra padiktuoti ne naivaus poreikio stebinti ir priblokšti, ne žaisti ir džiūgauti, netyčia užėjus į uždraustą įeiti kambarį (Nijolės Miliauskaitės rinkinio pavadinimo motyvu), bet sužmoginti tuos žmogiškosios patirties plotus, kurie arba buvo ir daugelio tebelaikomi tabu dėl paslėptos ir dėl ypač skausmingos patirties, arba niekada neatrodė verti poezijos teksto: „tebūna prakeikta / diena, kai gimiau, / tokia išsidaužiusi, / tokia nesuvokiamai skaudanti, / tokia pati save šitaip maitojanti // dieve“ („Mažutytei“, p. 90).
Gimdymo fiziologija tėra tik viena iš daugybės skaudančio kūno, kuris, anot W. Whitmeno, yra ir siela, patirčių, su kuriomis poetė sėkmingai susitvarko. Kaip Aidas Marčėnas išsitaria redaktoriaus žodyje, šia poezija galima stebėtis kaip „moteriškai žiauria, nežmoniškai atvira“. Knyga ypatinga tuo, kad, susitelkusi į kūno paribius, į patį patirties dugną, į aistrų, ligų, geismo, niekšybės ir išdavystės tamsą, eilėraščiuose šitą tamsą sugeba perkelti į žmogiškojo žinojimo, atleidimo, mylėjimo šviesą:
mano įsčios prisimena kiekvieną reikalingą judesį
kiekvieną reikalingą būgno skambėjimą
eglių šešėlį ugnies liežuvį / kiekvieną įtampą kvėptelėjimą
atodūsius / abiejų
tik leisk tau priminti
kad būtume lygūs
tamsoj besišypsant
(„mano įsčios prisimena kiekvieną reikalingą judesį...“, p. 106)
Gebėjimas atsirinkti esminius gyvenimo turinius kasdienybėje yra V. Pilipauskaitės-Butkienės ir gyvenimo būdo – su jos motinystės filosofijos bei praktikos, gimdymo patirtimis, su dulų veikla, – ir literatūrinės valios dalykas. Šalia daugybės šiandieną rašančių žmonių tekstų, kuriuos perskaitai ir užmiršti, nes vien iš filologinio apsiskaitymo, teksto pratybų ar kūrybinių eksperimentų srities išplaukianti poezija yra nelabai gyvas dalykas, knygos „Kvėpuoju“ eilėraščių, net jei jie kam nors ir nepatinka dėl savo netradicinių turinių, neįmanoma nepastebėti, o pastebėjus – užmiršti:
įsčiose verda lava
žemės kava,
žodžiai be garso verčiasi
dirvomis ir šlaunimis,
skruostai ir vyrai užkaista,
banguojam, siūruojam, kvatojam,
gimdom vaikus ir per mus
pačią esmę išlieja pasaulis,
per moterų paslaptis
(„Moterų paslaptys“, p. 102)
Kūno tamsos perkūrimas į sielos šviesą yra knygos „Kvėpuoju“ sukurtas įvykis, kurio nebebus galima apeiti, išvengti, nutylėti. Neigiamos žmogaus patirties sužmoginimas, ribinių išgyvenimų – kūdikio praradimo, vėžio apimtos krūties pašalinimo – įvardijimas, suaugusios moters atmintyje iškilęs ir suvoktas prievartos vaikystėje faktas, gebėjimas šį faktą artikuliuoti ir įveikti ne jauduliu ar sensacija, bet suaugusio žmogaus sąmoningumu yra didžiausia šios knygos vertybė. Tokie dalykai būtų įprasti prozos pasakojimui, ir ieškodama „Kvėpuoju“ pavyzdžių Vitalijos bendraamžių prozoje randu Lauros Sintijos Černiauskaitės „Kvėpavimą į marmurą“ (2006). Tačiau Vitalija rašo poeziją. Mažųjų žmonių, kaimo tetų ir dėdienių, močiučių, senelių pusbrolių, kaip ir dukterų ir sūnaus, sielos brolio ir vyro gyvenimai knygoje išsidėlioja jau šiame šviesos tinkle, tarsi matricoje, motinystės tinkle, kuris baimes ir neviltį, pasišlykštėjimą ir neapykantą suriša į naujo sąmoningumo raštą to paties gyvenimo audinyje: „tik jaučiu, kaip pulsuojame, tvinksime, / kaip kvėpuojame vienu ritmu, / per žemę nusidriekiam / vienu galingu atodūsiu...“ („Pasaulio sukūrimas“, p. 138).
Lietuvių literatūra šia pirma knyga, įėmusia daugybę iki tol buvusių moterų literatūros tekstų, citatų, ženklų, nuorodų, intertekstų, staiga atsiveria pačiomis baugiausiomis patirtimis, visai neįprastomis poezijai. O. Baliukonytės neosimbolizmą ar B. Pūkelevičiūtės vitališką ekspresionizmą čia keičia neįprasta poezijai negatyvi dokumentika, kuri gyvenimą ne vaizduoja, bet liudija. Tokio atviro ir prasmingo nusileidimo į kūno pragarus, švaraus ir motyvuoto išbuvimo jame, stilistiškai ramaus ir sutvarkyto teksto apie patirtą geismą ir prievartą, apie paauglystės brendimą, apie mergaitiškų paslapčių, kurios yra ir geros, ir blogos, ir gražios, ir baisios, savo poezijoje mes dar neturėjome; tiesa, subtiliais sudėtingos neigiamos patirties turiniais, pavyzdžiui, N. Miliauskaitės lyrikoje ar ir jaunesnės kartos moterų – Agnės Žagrakalytės, Giedrės Kazlauskaitės, Jurgos Jasponytės – kūryboje priartėjome, atsivėrėme, vadinasi, jau galime.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 12