Rytai – tekančios saulės ir viliojančių tolių kryptis: įvadinės pastabos

 

Kai bandome įsivaizduoti tolimą ir pasakišką kraštą, prieš mūsų akis iškyla Rytai. Vaizduotę kaitina jau pats lotyniškos kilmės žodis Orientas, įvardijantis Rytus kaip saulės tekėjimo krypties žymimą pasaulio šalį, ir net lietuviškas žodis Rytai, erdvinę pasaulio šalies ir saulės tekėjimo krypties kategoriją susiejantis su laiko kategorija – ryto metu, kai po tamsios nakties suspindusi šviesa kartu su ryto rasos gaivumu atneša kiekvienai naujai pradžiai būdingo būties šviežumo pojūtį ir dar nepatirto nuotykio nuojautą.
Rytai atrodo tolimi ne dėl to, kad jie tolimi geografiškai, ir net ne todėl, kad juos – seniausių pasaulio civilizacijų lopšį – siejame su praėjusio laiko toliais. Ne – Rytus vaizduojamės kaip tolimus, nes jie mums regisi neišmatuojamai nutolę nuo mūsų kasdienybės, jos pilkumo ir prėskumo, nuo kasdienės egzistencinės rutinos, monotoniškai mus pasitinkančios kiekvieną mielą rytą, nors kasryt norėtume išvysti tokią saulę, kuri, anot Herakleito, kiekvieną dieną pateka vis nauja. Žodis Rytai mums skamba magiškai, nes jis mūsų pasąmonei kužda apie geresnę – dar neatrastą ar galbūt jau prarastą – gyvenimo kelionės kryptį, kurią derėtų ir vėl aptikti, o aptikus išdrįsti šia kryptimi keliauti. Rytų kryptis mums rodosi nepasiekiamai tolima dar ir dėl to, kad, pasiduodami vangiai kasdienės rutinos menkystei, paprasčiausiai nedrįstame patikėti, jog egzistencinį nuotykį žadantis būties šviežumas, kurį kasryt atneštų vis nauja – ne tik naujai patekanti – saulė, galbūt yra tiesiog ranka pasiekiamas.
Kol to nesuvokiame ar nedrįstame tuo patikėti, žodis Rytai mums dvelkia tolima egzotika, kurios pajautoje susilieja iš Arabijos dykumų sklindantys kavos ir miros aromatai, nuo Gango krantų kylančių smilkalų kvapsniai, užburiantys rãgų garsai ir į transą nardinantis Tibeto vienuolių giedamų mantrų šaižumas, baltas sakurų žiedlapių švelnumas ir žėrintis Himalajų viršukalnių šaltis.
Visos Rytų šalys mums atrodo labai tolimos ir, nepaisant tikrojo geografinio jų nuotolio, vaizduotėje iškyla kaip vienodai ar beveik vienodai tolimos – svajonėse atrandamos ten, kur virš be galo tolimo – neįmanoma pasiekti – horizonto kyla saulė. Nors tokios konkretesnės geografinės sąvokos, kaip Tolimieji Rytai, Artimieji Rytai, Vidurio Rytai ir panašios, leidžia tiksliau nurodyti vieną ar kitą geografinį regioną, tarkime, kurią nors Rytų Azijos šalį ar vadinamojo arabų pasaulio valstybę, minėtos sąvokos mūsų vaizduotei, visus Rytų kraštus linkusiai suvokti kaip labai tolimus, nedaro nei įspūdžio, nei įtakos: net Japonija, tiek vakariečių, tiek pačių jos gyventojų vadinama tekančios (lyg medis iš šaknų „dygstančios“) saulės šalimi ir pačiu savo pavadinimu geriausiai atstovaujanti Oriento – saulės kilimo krypties – sąvokai, taigi, sakytume, etaloninė ir archetipinė Rytų šalis, mums neatrodo egzotiškesnė ar civilizaciniu požiūriu tolimesnė už šalis, priklausančias regionui, kuris vaizduotę kaitina Didžiojo Sfinkso ir Gizos piramidžių paslaptimi bei aistringu ir magiškai fantastiniu „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų polėkiu. Tokios vakarietišką civilizacijos modelį ir gyvenimo būdą perėmusios Tolimųjų Rytų šalys, kaip Japonija ir Pietų Korėja, nepaisant tikrojo geografinio jų nuotolio, aiškiai juntamos kaip kultūriniu požiūriu net akivaizdžiai priartėjusios prie mūsų – ir neretai atrodo lyg kokie Vakarų civilizacijos forpostai Rytuose, o štai arabų mentalitetas mums dažnai regisi toks svetimas ir nesuvokiamas, kad ir pačias arabų šalis savo pačių nubraižytame mentalinės geografijos žemėlapyje lokalizuojame gerokai toliau nuo savęs pačių nei tolimąją Japoniją, Taivanį ar Singapūrą.
Kalbant apie Rytus, tokie geografinį nuotolį apibūdinantys (ar esą privalantys apibūdinti) nusakymai, kaip „Tolimieji“, „Artimieji“ ar „Vidurio“, civilizaciniu, kultūriniu ir mentalinės geografijos požiūriais reiškia labai nedaug, o kartais nereiškia absoliučiai nieko – nebent paties nusakytojo akiračio siaurumą, perspektyvos sąlygiškumą, pagaliau arbitraliai įsigalėjusios konvencijos aklumą. Geriausias pavyzdys – sinoniminis (ar beveik sinoniminis) sąvokų Artimieji Rytai (angl. the Near East) ir Vidurio Rytai (angl. the Middle East) vartojimas: abiem terminais įvardijamas tas pats regionas – arabų pasaulio šalys, ypač esančios Azijoje (Arabijos pusiasalyje, prie Persų įlankos, Tarpupyje ir Levante), prie jų dažnai prijungiant dvi islamo kultūros įtaką patyrusias nearabiškas šalis – Iraną bei (kiek rečiau) Turkiją, taip pat visas ar kai kurias arabiškai kalbančias Šiaurės Afrikos šalis (ypač Egiptą). Vieno ar kito termino pasirinkimas priklauso nuo kultūrinės tradicijos ir termino vartojimo konteksto: pavyzdžiui, daugelyje kontinentinės Europos šalių ir Rusijoje vartojamas terminas Artimieji Rytai, o anglakalbiuose kraštuose (ypač politikos ir politikos mokslo kontekstuose) – terminas Vidurio Rytai. Tiesa, verta atkreipti dėmesį į tai, kad terminas the Near East vartotas senesnėje (antai devynioliktojo šimtmečio) anglakalbėje literatūroje, o šiais laikais britai ir amerikiečiai minėtą terminą vartoja kai kuriuose labiau specializuotuose – ypač archeologijos ir senovės istorijos tyrimų – kontekstuose.
Beje, nesunku pastebėti, kad skirtingus to paties regiono – arabų pasaulio – nuotolio nuo tam tikro atskaitos taško nusakymus bent iš dalies galėjo lemti ir geografinė perspektyva: žvelgiant iš Europos, arabų pasaulis atrodo esąs visiškai šalia, tiesiog senojo žemyno pašonėje ar prieangyje, taigi iš tiesų arti, o žvelgiant iš Amerikos, pati Europa jau galėtų būti vadinama Artimaisiais Rytais (nors, be abejo, ji taip niekada amerikiečių nevadinama); savo ruožtu arabų pasaulio šalys amerikiečiams jau neatrodo esančios „arti“ – jos lokalizuojamos Vidurio Rytuose. Būtent politinė Jungtinių Amerikos Valstijų įtaka, Artimųjų Rytų svarba šiai galingiausiai pasaulio valstybei ir Amerikos suformuotas labai įtakingas politinis, politologinis ir kitoks panašaus pobūdžio amerikietiškas akademinis diskursas, regis, ir nulėmė termino Vidurio Rytai įsigalėjimą, ypač amerikiečių ir britų žiniasklaidoje bei mažiau specializuotoje anglosaksiškoje akademinėje literatūroje.
Vis dėlto, kaip jau minėjau, mentalinės geografijos, kuriai svarbūs ne geografiniai nuotoliai, o civilizacinius ir kultūrinius skirtumus nusakantys neregimi atstumai, požiūriu, tokios labai sąlygiškos, nuo perspektyvos bei konteksto pernelyg priklausomos ir, remiantis įsigalėjusia tradicija, konvenciškai vartojamos sąvokos, kaip Tolimieji Rytai, Artimieji Rytai ir Vidurio Rytai, nėra nei tikslios, nei iškalbingos, o kartais atsiskleidžia net kaip klaidinančios.
Rytai – ne tik tekančios saulės, bet ir viliojančių tolių kryptis, gundanti keliautoją ir tyrėją tobulo nuotykio pažadu, svaiginančiomis erdvėmis minčiai ir kūnui, nenumaldomai traukiančiu, bet, jo siekiant, vis į tolius atsitraukiančiu horizontu. Kadangi šie mano pasvarstymai skirti ne Rytams apskritai, o Artimiesiems Rytams, jų civilizacinio bei dvasinio artimumo mums, europiečiams ir lietuviams, klausimui, po šių įvadinių pastabų pamėginkime apmąstyti minėto regiono tolimumo ir artimumo Europai dialektiką.

 

Artimieji Rytai – artimi ar tolimi?

 

Tarp Rytų kraštų lietuviams dvasiškai artimiausios Japonija ir Indija. Ypač Indija, kurią dažnas lietuvis, įkvėptas aušrininkų, dar ir dabar neretai įsivaizduoja kaip savo protėvynę ar antrąją tėvynę – pasakišką Rytų šalį, iš kurios mes, lietuviai, kadaise iškeliavome ir po ilgų klajonių atkakome prie Nemuno krantų. Svarstymus apie išskirtinę lietuvių kalbos giminystę su sanskritu galime laikyti tauria, lietuvio dvasią kilninančia, bet kalbos mokslo neparemta mistifikacija. Pati šios dviejų seseriškų kalbų – ir tautų – giminystės diskusija, prasidėjusi devynioliktajame šimtmetyje ir nenutilusi iki mūsų dienų, tik paliudija, kad Indija – lietuviams svarbiausia ir dvasiškai artimiausia Rytų šalis.
Nors tokios apklausos niekas nėra daręs, labai tikėtina, kad bene visuotiniu lietuvių intelektualų sutarimu Japonija būtų pripažinta kaip antroji pagal dvasinį artimumą Lietuvai Rytų valstybė: emocinis jautrumas, lyriškumas, pagarba gamtai, subtilus estetinis jausmas ir gabumai poezijai – tai dvasinę dviejų tautų giminystę iš tiesų ar tariamai liudijantys bruožai, kartais pagrįstai, o neretai ir be pagrindo priskiriami išskirtinai tik lietuvių ir japonų tautoms. Šintoizmo – gamtą sakralizuojančios tautinės japonų religijos – tipologinio bei dvasinio artimumo senajam pagoniškajam lietuvių tikėjimui klausimas buvo ne kartą svarstomas akademiniuose Lietuvos sluoksniuose. Net nepriklausomai nuo tokių teorinių diskusijų rezultatų, pats jų buvimas ir gyvybingumas rodo išskirtinį lietuvių dėmesį japonų kultūros fenomenui.
Tiek tolimiausia Rytų šalis Japonija, tiek Indija, kuri, žvelgiant iš Lietuvos, taip pat yra tikrai toli, lietuvių, o kartais ir kitų europiečių suvokiamos kaip dvasiniu požiūriu gerokai artimesnės už Artimųjų Rytų kraštus – vadinamąjį arabų pasaulį su jo papročių keistenybėmis, religinių ir politinių pažiūrų radikalumu ar net fanatizmu, mistinėmis bei magiškomis folkloro bei senosios poezijos galiomis, iki šiol gyvais bei kasdienybėje ryškiai juntamais kultūriniais seniausių žmonijos istorijoje civilizacijų atgarsiais. „Tūkstantis ir viena naktis“ – tai ne tik šiame regione sukurtų pasakų rinkinio, vėliau niekada nepralenkto magiška galia jungti tikrovės ir vaizduotės pasaulius, pavadinimas, bet ir, sakytume, kodinis viso šio kultūrinio arealo įvardijimas: priešingai nei Japonija, kurią minties žvilgsniu regime kartu su tekančios saulės, brėkštančio ryto ir šviesios dienos vaizdiniais, civilizacinis Artimųjų Rytų regionas mums atrodo tamsus kaip naktis – ir ne kaip viena, o kaip tūkstantis ir viena naktis. Kai kuriose civilizacijų tipologijose arabų (ir islamo, kurio šaknys arabiškos) civilizacija apibūdinama kaip magiškoji, ir šis konkrečios pamatinės esmės ar pagrindinio civilizaciją nusakančio bruožo priskyrimas ištisam kultūriniam ir mentaliniam arealui nėra visiškai nepagrįstas, nepaisant to, jog politinio korektiškumo principu besivadovaujančioje postmodernioje epochoje nėra priimta kalbėti apie kolektyvinį (juolab ištisiems geografiniams regionams priskirtiną) mentalumą ir, įvardijant pamatinius bei esą nekintamus kultūrų bruožus, operuoti esencialistinėmis sąvokomis.
Artimieji Rytai – tai tarsi Europos prieangis, visos Azijos vartai į Europą. Geografijos požiūriu Artimieji Rytai yra iš tiesų arti Europos, bet geografinis šio regiono artumas net nėra svarbiausias dalykas: nepaisant europiečiams nesuvokiamos, neperprantamos ir tamsios kaip naktis civilizacinės Artimųjų Rytų „esmės“ (be abejo, ją priskiriant neesencialistiškai – lanksčiai, plastiškai, su išlygomis) – „esmės“, verčiančios suvokti Artimuosius Rytus veikiau kaip tolimus nei artimus, net (mentalinės geografijos požiūriu) tolimesnius už Tolimiesiems Rytams priklausančius kraštus, atidesnis žvilgsnis į istorinę Artimųjų Rytų bei pačios Europos raidą, taip pat daugybės abu šiuos regionus siejančių civilizacinių sąsajų apmąstymas verčia grįžti prie intuicijos, paliudytos pačiame Artimųjų Rytų pavadinime, pripažįstant, kad Artimieji Rytai – nepaisant mūsų intuityvaus noro sieti juos su tuo, kas tamsu, mistiška, magiška, fantastiška ir egzotiška – yra mums, europiečiams, iš tiesų istoriškai ir kultūriškai artimi.
Nors šiuolaikinės Europos kultūrą galima apibūdinti kaip moderniųjų Europos tautų sukurtų nacionalinių kultūrų visumą, naujaisiais laikais susiformavusios nacionalinės kultūros neatsirado tuščioje vietoje: jos iškilo ant bendro mentalinio ir vertybinio europinės kultūros pamato – sakytume, išaugo iš bendros šaknies ir atsišakojo nuo to paties kamieno. Visuotinai pripažįstama, kad šį europinės kultūros – ypač aukštosios – pamatą laiko du stulpai – antikinė (graikų bei romėnų) ir judeokrikščioniškoji (senovės žydų bei krikščionių) kultūra. Dar lakoniškiau sakant, Europos aukštosios kultūros pamatai – ir pačios Europos pamatai – yra graikiški ir krikščioniški (arba – graikiški ir žydiški).
Mūsų iškilios tautietės profesorės Marijos Gimbutienės didelėmis pastangomis mėginta rekonstruoti Senosios Europos kultūra yra, deja, beveik visiškai prarasta ir pažįstama tik hipotetiškai. Kad ir kaip būtų skaudu pripažinti, ši neolitinė kultūra – jei ji apskritai egzistavo kaip vientisas kultūrinis darinys – neturi tęstinumo moderniosios Europos kultūroje. Senojo kultūrinio Šiaurės Europos tautų (germanų, keltų, baltų, slavų) paveldo reliktų yra likę tų tautų folklore ir mituose – šie reliktai stilizuotu, neretai netinkamai interpretuotu bei vulgariai modifikuotu pavidalu aptinkami šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje, bet, be labai retų išimčių, nėra tapę savastinga moderniosios Europos aukštosios kultūros dalimi. Šiaurietiškų (germaniškų, keltiškų, slaviškų, baltiškų ir kitokių) alternatyvų antikinei ir judeokrikščioniškajai kultūrai, kaip Europos aukštosios kultūros pamatui, paieškos arba atsiskleidė kaip apskritai nesėkmingos, arba buvo atvedusios senąjį žemyną prie kultūrinio bei demografinio susinaikinimo slenksčio – grąžinusios Europą į barbarybės laikus. Antai iš pirmo žvilgsnio įspūdingas mėginimas statyti Europą ant alternatyvaus – jei ne graikiškosios, tai bent judeokrikščioniškosios kultūros atžvilgiu – germaniškosios kultūros pagrindo, prasidėjęs aukštajai kultūrai atstovavusių didingų Richardo Wagnerio operų projektu, palyginti greitai buvo gėdingai palaidotas Trečiojo reicho griuvėsiuose.
Tad jei pripažįstame, kad Europa – ypač jos aukštoji kultūra – yra pastatyta ant graikų ir žydų suręsto kultūrinio bei vertybinio pamato, civilizacinis Europos ryšys su Artimaisiais Rytais tampa visiškai akivaizdus.
Senovės Izraelis, išrinktosios tautos žemė, kurioje susiformavo dvi didžiosios religinės tradicijos – judaizmas ir krikščionybė, kaip ir šiuolaikinė Izraelio valstybė, geografiniu požiūriu yra integrali Artimųjų Rytų regiono dalis, nors kultūriškai (visų pirma mentaliteto ir išpažįstamų vertybių atžvilgiu) priklauso veikiau Vakarams. Šių dienų Izraelis, europietiškiausia ir vakarietiškiausia Artimųjų Rytų valstybė, gali būti laikomas kultūriniu bei politiniu Europos ir Vakarų pasaulio forpostu Artimuosiuose Rytuose (panašiai kaip Japonija – vakarietiškiausia Rytų Azijos šalis – politiniu ir kariniu, o iš dalies ir kultūriniu atžvilgiu laikytina Vakarų forpostu Tolimuosiuose Rytuose). Dabartinė Izraelio valstybė yra europietiška ir vakarietiška tik dėl to, kad pačiai Europai Izraelis anksčiau padėjo tapti krikščioniškai.
Apie akivaizdžius senovės žydų nuopelnus Europai kalbėti nėra jokio reikalo – apie tai gerokai iškalbingiau byloja Šventojo Rašto išmintis ir daugelio iš mūsų kasdien patiriamas asmeninis santykis su transcendentine Izraelio Dievo tikrove. Be abejo, tai ne tik Izraelio dovana Europai, bet ir Abraomo, Izaoko bei Jokūbo Dievo dovana pačiai išrinktajai tautai. Absoliučiai įpareigojančio asmeninio santykio su Dievu ir kitu žmogumi idėja, žmogiškosios egzistencijos rimtumo bei nelygstamos jos vertės samprata, pagaliau socialinio teisingumo, aistringai skelbto jau senųjų žydų pranašų, nuostata, radusi puikią dirvą europiečių sąmonėje, yra tik keletas pamatinių akcentų, kuriais būtų galima nusakyti žydų indėlį į Europos kultūrą ir civilizacinę tapatybę.
Savo ruožtu senovės Graikija – kitas kultūrinio Europos pamato šulas – geografiškai yra visiškai netoli Artimųjų Rytų ir – kad ir kaip būtų paradoksalu – geografinėje paties Europos žemyno periferijoje. Nors senovės Graikijos indėlis į Europos ir pasaulio kultūrą yra neabejotinai itin savitas, kai kuriais atžvilgiais akivaizdžiai unikalus, neįmanomas redukuoti į svetimas kultūrines įtakas (ypač turint omenyje graikų pasiekimus filosofijoje, literatūroje, moksluose ir menuose), archajiniu ir ankstyvuoju klasikiniu laikotarpiais graikų kultūra gavo labai ryškų kultūrinį impulsą iš Artimųjų Rytų. Šio regiono įtakas įžvelgiame senovės graikų mituose, archajiniame graikų epe ir lyrikoje, ikisokratinėje filosofijoje. Jonijos filosofai ikisokratikai, beje, gyveno ir kūrė graikų miestuose, klestėjusiuose vakarinėje Anatolijos pakrantėje, taigi dabartinės Turkijos, tam tikra prasme priklausančios Artimiesiems Rytams, teritorijoje. Kultūrines Artimųjų Rytų įtakas regime ir senojoje, ypač sakralinėje, graikų architektūroje (pakanka prisiminti vien dviejų pagrindinių – dorėninio ir jonėninio – graikų šventyklų orderių atitinkamai egiptietiškos ir asiriškos kilmės teorijas, nors jos ir gana hipotetinės), archajinio laikotarpio skulptūroje bei ankstyvojo klasikinio laikotarpio keramikoje (kaip pavyzdį galime pateikti Korinte kurtą vadinamojo orientalinio, arba orientalizuojančiojo, puošybinio stiliaus keraminius dirbinius).
Net patį alfabetinį raštą senovės graikai perėmė iš finikiečių, Artimųjų Rytų tautos, vėliau jį kiek patobulinę ir pritaikę graikų kalbos garsynui. Herodoto, Platono, Plutarcho ir kitų graikų autorių tekstuose paliudytas itin pagarbus helenų požiūris į senovės egiptiečius ir senovės Egipto kultūrą – šios itin senos civilizacijos, su tam tikromis išlygomis taip pat priskirtinos kultūriniam Artimųjų Rytų regionui, kūrėjus graikai laikė savo mokytojais įvairiose mokslo ir meno srityse. O štai helenistinio laikotarpio graikų pasiekimai astronomijoje būtų net neįsivaizduojami be Babilonijos žvaigždininkų darbų (ypač astronominių lentelių su ilgalaikių empirinių stebėjimų duomenimis) įtakos.
Tiesa, visi šie rytietiškų įtakų paliudijimai negali paneigti akivaizdaus fakto, kad kai kuriose srityse graikų pasiekimai yra unikalūs, neturintys precedentų kitose kultūrose. Filosofija, graikiškojo pavyzdžio demokratija, klasikinio laikotarpio mene suformuotas klasikinis grožio etalonas, autorinis stilius literatūroje ir precedento neturinti žanrinė bei turiningoji grožinės literatūros įvairovė, aksiominis dedukcinis metodas matematikoje, leidžiantis surasti bei tiksliai formuluoti bendrojo pavidalo universaliai galiojančius teoremų įrodymus, ir daugybė kitų senovės graikų pasiekimų negali būti paaiškinti svetimomis kultūrinėmis įtakomis.
Žydų ir graikų indėlis į Europos kultūrą yra, be jokios abejonės, svariausias, bet europinės civilizacijos ištakų dera ieškoti dar senesniuose ir gilesniuose kultūriniuose kloduose – Šumere, Babilone, senovės Egipte. Bet kokia kultūrinės tradicijos perdava, juo labiau bet koks išradingas, naujoves generuojantis tradicijos kultivavimas, be kurio neįmanoma jokia aukšto lygio civilizacija, neįsivaizduojami be rašto ir rašytinio teksto. Pati daugiau ar mažiau vakarietiškai suprantamo rašto idėja gimė Artimuosiuose Rytuose, Šumere, iš kurio paplito į kitas šio regiono šalis, o vėliau – ir į Europą. Įdomu tai, kad Europoje iki šių dienų vartojamos alfabetinio rašto atmainos kildinamos iš vakarų semitų alfabetinio rašto, o šis – per tarpinę paprastesnės, persiškosios, dantiraščio formos stadiją – iš sudėtingesnio babilonietiškojo dantiraščio, kuris savo ruožtu kilęs iš dar sudėtingesnio senojo šumeriškojo dantiraščio. Turint galvoje, kad mūsų vartojamas lotyniškasis alfabetas kilęs iš graikiškojo, o savo ruožtu graikiškasis – iš finikietiškosios alfabetinio vakarų semitų rašto atmainos, ir taip toliau iki pat mesopotamiškojo dantiraščio prototipo – seniausio ir komplikuočiausio (net ir dabar, šumerologijos mokslui pasiekus didelių aukštumų, nelengvai skaitomo) dantiraštinio šumerų rašto, vartoto Uruko laikotarpiu, nesunku suvokti, kad mūsų kasdien vartojami alfabetiniai rašmenys net tiesiogine – genetinės kilmės – prasme yra tolimi Šumere sukurto rašto ainiai. Atsižvelgiant dar ir į tai, kad Šumere atsirado pirmosios pasaulyje bibliotekos ir mokyklos, dalykinė ir grožinė literatūra su daugybe žanrų, turinio ir formos požiūriu nusileidžianti tik antikinei – graikų bei romėnų – literatūrai, o vėliau Akade (Babilone ir Asirijoje) – pirmieji didelės apimties grožiniai tekstai, tokie kaip „Gilgamešo epas“ ir epas „Enuma eliš“ („Kai viršuje...“), neatrodytų keista, jei tam tikru atžvilgiu save pačius, europiečius ir apskritai vakariečius, pavadintume civilizacinės ir kultūrinės Mesopotamijos tradicijos tęsėjais, nesvarbu, tiesioginiais ar netiesioginiais.
Artimųjų Rytų tautos – ne tik senosios, bet ir dabartinės – yra rašto, teksto ir literatūros pačia plačiausia prasme tautos, ir kaip tik jos išmokė Europą bei Vakarus, kokia svarbi kultūros ir civilizacijos pažangai kantriai kaupiama, akumuliuojama ir iš kartos į kartą perduodama tradicija. Vakarų pasiekimus įvairiuose moksluose ir menuose derėtų sieti ne tik su asmens laisvės, demokratijos, kritinio mąstymo vertybėmis, europiečių perimtomis iš senovės graikų, bei iš senovės žydų gauta transcendentinio – radikaliai anapusinio, visagalio, visažinio, jokiomis žemiškomis gėrybėmis nepaperkamo – ir sykiu žmogų besąlygiškai mylinčio Dievo idėja, bet ir su iš seniausių Artimųjų Rytų kultūrų paveldėtu įsitikinimu, kad paskiro žmogaus tobulėjimui ir visos žmonijos pažangai gyvybiškai svarbią kultūrinę tradiciją įmanoma – ir būtina – saugoti, kaupti, gausinti ir naujomis inovacijomis transformuoti, pasitelkiant raštą, rašytinius tekstus ir įvairiausios paskirties bei žanrinių formų literatūrą, kitaip tariant, iš esmės neišsenkamus grafinių ir kitokios prigimties ženklų bei simbolių išteklius. Palyginti su kiek vėlesne senovės graikų literatūros tradicija, senoji Mesopotamijos ir Egipto literatūra turėjo beveik visus grožinei literatūrai būtinus atributus, išskyrus aiškiai išreikštą ir pačių kūrėjų suvokiamą kaip sąmoningai siektiną autorinį stilių. Tiesiogines Europos literatūros ištakas, be abejo, atrandame senovės Graikijoje, bet gerokai senesnio netiesioginio jos šaltinio dera ieškoti Šumere, Babilone ir senovės Egipte.
Akivaizdu, kad mūsų, europiečių ir vakariečių, kaip savito civilizacinio braižo atstovų ir puoselėtojų, nebūtų buvę ne tik be to, ką paveldėjome iš senovės graikų ir žydų, kuriems privalome būti labiausiai dėkingi už savo europietiškumą, bet ir be šumerų, babiloniečių, asirų, senovės egiptiečių, persų, finikiečių, o vėliau dar ir arabų padarytų įskiepių į Europos kultūros medžio kamieną ir šakas. Jau minėjau, kad Artimuosius Rytus dabar dažniausiai įsivaizduojame kaip arabų pasaulį ir svarbiausią islamo religijos bei kultūros židinį. Arabų mentalitetas ir islamo fenomenas europiečiams neretai atrodo visiškai tamsūs ir neperprantami, keliantys panieką arba – priešingai – pagarbią baimę ir siaubą. Europiečiai retai susimąsto apie tai, kiek daug arabų pasaulis davė Europos kultūrai, ypač viduramžiais. Paradoksalu, bet didžiausi arabų, kuriuos dažnas europietis paniekinamai vadina klajokliais ir beduinais (išvertus iš arabų kalbos – „dykuminiais“), nuopelnai yra ne šiaip Europos kultūrai, o būtent aukštajai kultūrai – filosofijai, matematikai, astronomijai, chemijai, medicinai. Ne tik viduramžių Europoje vartotoje lotynų kalboje, bet ir moderniosiose senojo žemyno kalbose yra daugybė skolinių iš klasikinės arabų kalbos – tiek tikrinių, tiek bendrinių žodžių. Ypač įspūdingi arabų nuopelnai astronomijai – turiu galvoje ne tik konkrečius pasiekimus šiame moksle ir tokius iš arabų kalbos atėjusius bei europinėse kalbose prigijusius žodžius, kaip zenitas, nadyras, azimutas ir kitus: beveik visi žvaigždžių, turinčių tikrinius vardus, pavadinimai yra arabiški, išskyrus negausias graikiškais, lotyniškais, persiškais ir iš kai kurių kitų kalbų atėjusiais tikriniais vardais pavadintų žvaigždžių išimtis. Prisiminkite tai, kai kitą kartą giedrą žvaigždėtą naktį pakelsite akis į dangų.
Išskirtinį arabų gebėjimą abstrakčiai mąstyti rodo jų matematikos pasiekimai, ypač algebros (pats šis žodis – arabiškos kilmės), taip pat labai iškalbingas faktas, kad visų islamą priėmusių ar islamo kultūros įtaką patyrusių tautų kalbose ištisais semantiniais sluoksniais perimti arabizmai formuoja labai gausų abstraktųjį leksikos klodą – filosofijos, teisės, politikos, literatūros, vaizduojamojo meno, architektūros, matematikos, medicinos ir kitų mokslų terminų masyvą. Galėtume net pasakyti, kad tokių nesemitiškos kilmės šiuolaikinių tautų, kaip iraniečiai, turkai, pakistaniečiai, indoneziečiai, iš dalies net hindi kalba kalbantys indai, jau nekalbant apie daugybę kitų mano nepaminėtų islamo įtaką patyrusių tautų, santykis su aukštąja kultūra yra medijuotas arabų kalbos – nesvarbu, kad ir kokia kalba kalbėtų, visų šių tautų atstovai mąsto „arabiškai“, panašiai kaip mes, europiečiai, mėgindami prisiliesti prie aukštosios kultūros sričių, mąstome – ir nepajėgiame nemąstyti – „graikiškai“ bei „lotyniškai“.
Ikiislaminio laikotarpio Persijos kultūros įtaka Europai taip pat labai didelė, nors ir rečiau pastebima bei svarstoma. Zoroastrizme atsiradusi radikalios gėrio ir blogio skirties samprata buvo labai svarbi ne tik pirmą kartą žmonijos istorijoje formuojantis dieviškosios transcendencijos, paskutiniojo teismo, atpildo už gerus bei blogus darbus, anapusybėje teisiamos angeliškos (ar demoniškos) prigimties iškūnytos sielos vaizdiniams, bet ir įsisąmoninant neatšaukiamas metafizines šioje žemėje padaryto etinio pasirinkimo pasekmes, amžinai įtvirtinamas anapusybėje. Senovės persai europiečius išmokė, kad gėris ir blogis nėra reliatyvios sąvokos, visada priklausančios tik nuo konteksto. Mąstyti priešingai – kažin kokioje „anapus gėrio ir blogio“ esančios hipotetinės etikos teritorijoje (kaip dar ne taip seniai mus bandė mokyti velionis Friedrichas Nietzsche) – reikštų mąstyti necivilizuotai, taip, kaip dažniausiai įpratę mąstyti Šiaurės kraštų barbarai. Šiuolaikiniai tyrimai atskleidžia akivaizdžias zoroastrizmo, visų pirma etinių ir eschatologinių jo nuostatų, įtakas ne tik judaizmui ir krikščionybei, bet ir besiformuojančiai senovės graikų filosofijai.
Senovės Egiptas, neretai vadinamas nekrofiliškai orientuota civilizacija, toli gražu nebuvo, kaip dažnai teigiama, mirties baimės ir nemirtingumo idėjų liguistai veikiama kultūra. Svarbiausias senovės egiptiečių siekis – amžinasis gyvenimas įprastu fiziniu pavidalu. Tai lėmė monumentaliosios architektūros (piramidžių, didingų šventyklų), milžiniškų požeminių kapų, efektyvių mirusio žmogaus kūno balzamavimo technikų, sudėtingų kulto vaizdinių bei ritualų atsiradimą. Egiptiečiai be galo mylėjo žemiškąjį gyvenimą ir desperatiškai geidė jį pratęsti amžinybėje – šį aistringą jų troškimą mes neretai klaidingai interpretuojame kaip nekrofilinę obsesiją, orientaciją į visokius su mirtimi susijusius dalykus.
Be daugelio konkrečių Egiptui priskiriamų civilizacijos atradimų, Europą pasiekusių per senovės graikus, vertėtų paminėti specifiškai egiptietišką monumentalaus paminklo sau ir savo darbams idėją, kuri, kaip parodė vėlesnė istorija, europiečių buvo suvokta kaip labai svarbi ir gundanti. Tai piramidės pačia bendriausia ir abstrakčiausia prasme – piramidės, kaip amžino paminklo sau ir savo darbams, idėja – be jos nebūtų buvęs parašytas nei Horacijaus eilėraštis „Exegi monumentum“, nei šį kiek pamėgdžiojantis atitinkamas Aleksandro Puškino eilėraštis. Piramidės idėja – tai didingo, patį kūrėją pranokstančio viso gyvenimo darbo, kurį įvertins ateities kartos, ir šio kūrybinio žygdarbio suteikiamo abstraktaus nemirtingumo idėja. Kaip rodo senojo žemyno istorija, europiečiai visais laikais mėgo statyti tokius paminklus, nesvarbu, iš akmens ar kokios kitos fizinės ar dvasinės medžiagos. Net pati nuolat didelėmis pastangomis – dažniausiai nelabai sėkmingai – „statomos“ Europos (lyg kažin kokios abstrakčios universalių ir amžinų europinių vertybių bei idealų „piramidės“) idėja šiek tiek – galbūt kiek ironiškai – primena kruvinu darbu pastatytas Egipto faraonų piramides.
Senovės graikai, o vėliau ir kiti europiečiai, medituodami prie faraonų Egipto griuvėsių, ne tik pamažu išsiugdė istorinę savimonę bei melancholišką viską naikinančio laiko refleksiją, bet ir pasigavo tobulo bei amžino paminklo, kurio esą bijo net laikas, idėją. Vadinamoji egiptomanija, būdinga senovės graikams ir dabartiniams europiečiams, tėra tik atskiras žavėjimosi didingais dalykais ir rūpinimosi istoriniu bei kultūriniu paveldu – iš fizinių bei dvasinių akmenų pastatytomis įvairiausios prigimties „piramidėmis“ – atvejis. Europos ir jos kultūros nebūtų be prakilnaus ir kartais kiek obsesiško europiečių geismo nuveikti ką nors nelygstamai reikšminga ir taip įsiamžinti – akmenyje ar dvasioje.
Iš Egipto į Europą atkeliavo ir pati įvairiausių pavidalų didybės – didingumo bei didingo prakilnumo tiek fizine, tiek dvasine prasme – samprata. Kad ši idėja europiečiams nepaprastai svarbi, iškalbingai paliudija Devintoji Ludwigo van Beethoveno simfonija – bene didingiausias europinės muzikos kūrinys ir neformalus Europos Sąjungos himnas. Europa ne tik neįsivaizduojama be didybės ir to, kas didinga, – Europa save pačią suvokia ir atvirai įvardija kaip didingiausią pasaulyje politinį ir civilizacinį projektą.
Deja – arba dėkui Dievui – apie Artimųjų Rytų artimumą ar tolimumą mums, europiečiams, turime progą susimąstyti ne tik kreipdamiesi į senovės istorijos analus, bet ir patys būdami ištikti visiškai nelaukto, radikaliai naujo šiuolaikinės istorijos posūkio, apreiškiančio tai, kas šią valandą ir šią akimirką nevaldomu gaivalu veržiasi į geografinę ir mentalinę Europos erdvę, tai, ką – nelygu požiūris – galėtume įvardyti kaip baugią grėsmę arba, priešingai, priimti kaip egzistencinę dovaną ir neformalaus europinės tapatybės apmąstymo galimybę.

 

Karalaitės Europos mitas, pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir europinės tapatybės išbandymas

 

Visi pateiktieji pavyzdžiai ir argumentai rodo, kad Artimieji Rytai – tai europinės ir apskritai Vakarų civilizacijos lopšys. Pabrėžiu – ne kokios nors abstrakčios hipotetinės Rytų civilizacijos (tokia apskritai neegzistuoja), o būtent Vakarų civilizacijos lopšys. Senosios Artimųjų Rytų kultūros, antikinė (graikų bei romėnų) kultūra, trijų abraomiškųjų monoteistinių religijų pagrindu susiformavusios kultūros (senovės žydų, krikščioniškoji bei islamiškoji) ir modernioji Europos kultūra (kartu su jos projekcijomis Amerikos žemyne) sudaro kultūriškai konsoliduotą ir palyginti – nepaisant įvairių prieštaravimų – vieningą civilizacinį masyvą, kurį, kaip atskirą civilizacinį vienetą, galima priešpastatyti, pavyzdžiui, dviem tokiems pat milžiniškiems civilizaciniams arealams, kaip Indijos civilizacija ir Kinijos civilizacija.
Tačiau tarp Europos ir Artimųjų Rytų egzistuoja ir nemažas mano jau anksčiau minėtas mentalinis nuotolis. Mentalinės geografijos erdvėje Artimuosius Rytus suvokiame kaip esančius toliau, nei jie yra įprastos geografijos požiūriu. Šio regiono jau nesuvokiame kaip savosios civilizacijos lopšio visų pirma dėl radikaliai pasikeitusio mūsų, europiečių, požiūrio į tradiciją ir tradicinės kultūros vertę. Europiečiai, savosios civilizacijos rūmą pastatę ant galingos tradicijos, siekiančios Šumerą, pamatų, šį faktą, regis, visiškai pamiršo arba linkę jį ignoruoti. Neverta minėti visiems žinomų dalykų apie tai, kad judeokrikščioniškasis europinės tapatybės dėmuo daugumos europiečių jau nėra suvokiamas kaip svarbus: galime pagrįstai kalbėti apie aukščiausių institucijų lygmeniu skatinamą Europos nukrikščionėjimą, net atsisakymą pripažinti krikščionybės svarbą europinės kultūros raidai ir moderniajai Europos tapatybei, taip pat apie kone endeminį europiečių antisemitizmą. Senovės Graikijos ir Romos civilizacinis paveldas europiečių akyse taip pat pamažu praranda aktualumą ir prestižą. Šią tendenciją regime net filosofijos – esmingai graikiško kultūrinio projekto – srityje: daugeliui dabartinės Europos filosofų didžiausi filosofiniai autoritetai yra ne senovės graikų, o šiuolaikiniai prancūzų ar amerikiečių mąstytojai, atvirai maištaujantys prieš senovės graikams būdingą metafizinį mąstymą ir metafizinio pavyzdžio filosofiją, neretai kaltinamą dėl įvairių šiuolaikinio pasaulio blogybių.
Deja, antikinė kultūra nėra labai vertinama net savo tėvynėje – šiuolaikinėje Graikijoje, kurios tapatybė veikiau bizantiška, o ir pati šių dienų Graikija visais požiūriais primena veikiau kurią nors Artimųjų Rytų šalį nei klestinčią Europos valstybę. Kadaise, antikos laikais, buvusi geografinėje senojo žemyno periferijoje ir tuo pat metu mentalinės Europos erdvės centre, dabar Graikija yra visomis prasmėmis Europos paribio, o kartais ir užribio, šalis. Beje, tai blogas simptomas ne tik pačiai Graikijai, bet ir visai Europai: kai Europoje pradeda stigti Graikijos, o Graikijoje – Europos, galime kalbėti apie beprasidedantį civilizacinio Europos pagrindo eižėjimą.
Dar įdomiau modernioji Europa „grumiasi“ su tradiciniais Artimaisiais Rytais Šventojoje žemėje – šiuolaikinėje Izraelio valstybėje: jos sostinė Tel Avivas yra lyg koks geografiškai įkūnytas sekuliaraus europietiškumo, persodinto į Artimuosius Rytus, pavyzdys, o Jeruzalė – kultūrinė Tel Avivo priešingybė – atstovauja senajai religinei žydų tradicijai ir, sakytume, visai konservatyviajai Artimųjų Rytų civilizacinei tapatybei (juk Jeruzalė – ne tik žydų, bet ir krikščionių bei musulmonų šventasis miestas).
Modernybės ir tradicionalizmo konfliktas – esminė civilizacinė tiek pačios Europos, tiek Artimųjų Rytų – Vakarų civilizacijos lopšio – problema. Perdėtas žavėjimasis įvairiausios prigimties naujovėmis, ypač naujosiomis technologijomis ir naujais politinės bei ekonominės tvarkos modeliais, yra skiriamasis šiuolaikinės Europos ir visos Vakarų civilizacijos bruožas, radikaliai supriešinantis Vakarus ne tik su kitais savąją tradiciją labiau gerbiančiais civilizaciniais masyvais, bet ir su pačios Vakarų civilizacijos lopšiu – Artimaisiais Rytais. Radikalūs islamiškieji judėjimai, kaip grybai po lietaus dygstantys šiame regione, bent iš dalies vertintini kaip desperatiškas ir, be abejo, neadekvatus atsakas į tradicinėms Artimųjų Rytų visuomenėms Vakarų civilizacijos metamus iššūkius. Tol, kol europiečiai – ir visi vakariečiai – nesuvoks tradicijos svarbos Artimųjų Rytų gyventojams, šis regionas, esantis pačiame Europos prieangyje, visada ir išliks mentaline prasme tolimas.
Inovacijas ir ginčus dėl novatoriškumo prioritetų mėgstantiems europiečiams atrodo, kad viskas privalo prasidėti nuo jų pačių – kad jie patys visada yra pajėgūs ir net privalo nuolat inicijuoti kokį nors naują kultūrinį ar civilizacinį („europinį“) projektą, kuris paneigs – nes privalo paneigti – bet kokį ankstesnį projektą, o visa, kas sukurta anksčiau arba kitų, jau savaime yra mažiau vertinga. Net tiesioginiai europiečių mokytojai – senovės graikai – labai stokojo istorinės savimonės, nesuvokė ir nesugebėjo įvertinti skirtingo laiko bei erdvės nulemtų civilizacinių skirtumų: antai graikų istorijos „tėvas“ Herodotas, maždaug keturių šimtų metų tarpą, skaičiuojamą nuo jo paties gyvenamojo meto, nurodęs kaip istorinės graikų savimonės (siekiančios Homero laikus) horizontą, gerokai senesnę istorinę tradiciją turinčių tautų, antai senovės egiptiečių, kultūrą suvokė neišvengdamas ydingų kultūrinių stereotipų ir anachroniškų analogijų su savojo meto graikų kultūra. Jau senovės graikams būdingas bent dalinis aklumas nebendramatiškų istorinių, geografinių ir kultūrinių fenomenų įvairovei ir perdėtas žavėjimasis kultūrinėmis inovacijomis, sakytume, graikiškoji kultūrinė neomanija, vėliau buvo nuosekliai – ir su kaupu – paveldėti visų europiečių kaip bendroji graikiškojo kultūrinio modelio su visais jo privalumais bei trūkumais matrica.
Artimuosiuose Rytuose matome visiškai priešingą vaizdą: skaitant net pačius seniausius Šumero, Babilono ir senovės Egipto tekstus, susidaro įspūdis, kad jų gyventojai savo šalis visada suvokė kaip turinčias nepaprastai seną, mitinius laikus siekiančią ir itin turtingą istoriją. Mesopotamijos gyventojams atrodė, kad jų gyvenamos teritorijos ištisai nusėtos be galo senomis „tvano kalvomis“ – po smėlio ir molio klodais palaidotais prieštvaninių miestų griuvėsiais, o literatūroje nuolat minimi prieštvaniniai išminčiai, apkallu, esą bendravę su pačiais dievais. Garsusis asirų valdovas Ašurbanipalas didžiavosi tuo, kad yra surinkęs didelę senųjų dantiraštinių tekstų, parašytų jau seniai nevartojamomis dantiraščio versijomis, kolekciją – šiuos tekstus, anot savo mokytumu besididžiavusio valdovo, gebėjo perskaityti ne tik profesionalūs rašto ir senųjų tekstų žinovai, bet ir jis pats. Kaip tik Artimuosiuose Rytuose gimė nuostata, beje, visiškai svetima europiečių – ypač senovės graikų – intuicijoms, kad bet kokia verta dėmesio išmintis negali būti pasiekta asmeninėmis paskiro, net ir labai intelektualaus, žmogaus pastangomis, o privalo siekti itin seną (prieštvaninį ar net apskritai dievišką) archetipinės išminties šaltinį. Taip Artimuosiuose Rytuose susiformavo požiūris, kad visos šiame regione egzistavusios tautos ir kultūros buvo vienos kitų mokytojos, bendros civilizacinės tradicijos, kultūrinės patirties ir bendro archetipinio išminties paveldo perėmėjos bei perdavėjos kitoms tautoms ir kultūroms.
Artimųjų Rytų kultūros savosios egzistencijos orientyrus visada matė danguje – nekintamose žvaigždynų, atstovavusių viskam, kas dieviška, konfigūracijose. Klajoklišką ar pusiau klajoklišką gyvenimą leidžiant smėlio pustomose dykumose ir pusdykumėse, kuriose matyti tik viską naikinančio laiko pėdsakai, pastovumo ženklų tekdavo ieškoti ne žemėje, o žvaigždėtame nakties danguje. Artimųjų Rytų tautos – nakties ir giedro žvaigždėto nakties dangaus tautos, šviesulių žėrėjime ieškojusios dievų ar vienintelio Dievo palankumo bei malonės ženklų, tautos, pasitikėjusios ne tik savo pačių jėgomis, bet ir žmogaus galias viršijančia dieviškųjų pagalbininkų globa. Tai tautos, kurios, skirtingai nei senieji europiečiai, nebuvo linkusios pernelyg prisirišti prie savosios žemės ir jos ciklų.
Europos tautos, ypač gyvenusios šiaurėje, miškų ir derlingos žemės zonoje, priešingai, savo būtį siejo su agrariniais ciklinio laiko ritmais, žvilgsnius dažniau kreipdamos į motiną žemę nei į ūkanotą dangų. Strėlinio (tiesinio) laiko, į žmogaus egzistenciją atnešančio radikalių naujovių, idėja, be jokios abejonės, gimė Artimuosiuose Rytuose. Esminis pasaulėžiūrinis Artimųjų Rytų nomado ir sėslaus senosios Europos valstiečio (o vėliau – ir apskritai europiečio) skirtumas tas, kad tiek nekintančius egzistencijos pastovumo ženklus, tiek radikalios egzistencinės inovacijos galimybę Artimųjų Rytų gyventojas įžvelgdavo danguje arba su dangumi siejamoje dieviškosios transcendencijos srityje, anapus įprastos – kasdienės fizinės – savo egzistencijos, o senosios Europos gyventojas bet kokį pastovumą siejo su žeme, jos derlingumo ciklais, inovacijų – dažniausiai tik žemiškų, imanentinių – galimybę regėdamas ne potencialiame bendravime su antgamtiniais – dangiškais ir dieviškais – globėjais, o vien pasikliovime fizinėmis ir dvasinėmis savo paties jėgomis. Europietis, įpratęs dėsningai, pagal ciklinio laiko ritmus, gauti žemiškų dovanų iš motinos žemės – dovanų, iš dalies užsidirbtų žemdirbišku savo paties triūsu, nebuvo linkęs tikėtis to, ką galėtume pavadinti radikalia – absoliučiai nepelnyta – dovana, kurios mirtingasis, remiantis Artimųjų Rytų tekstais, galįs sulaukti iš dangaus ar jo atstovaujamos transcendencijos srities, kitaip tariant, iš dievų ar Dievo. Kai kuriuose seniausiuose šumeriškuose tekstuose (antai istorijoje apie herojų Adapą, keliaujantį dangun pasiaiškinti dievui Anui už vieną nedorą savo poelgį) yra kalbama apie tai, jog dievai, atjausdami žmones, yra linkę jiems teikti nepelnytų dovanų, bet patys žmonės, nepasitikėdami dievais ar pačias jų teikiamas dovanas laikydami nepelnytomis, iš kvailumo yra linkę jas atmesti. Tokios istorijos, nors sukonstruotos kontrafaktiškai, slepia aiškų moralą – kalba apie būtinybę išmokti priimti radikalią – visiškai nepelnytą – dovaną. Šie tekstai liudija labai savitą, europiečiams nebūdingą, dovanų teikimo, priėmimo ir apskritai svetingumo kultūrą, būdingą Artimųjų Rytų tautoms.
Panašios mitinės istorijos atgarsį, beje, regime ir epinėje senovės graikų literatūroje – deivei Demetrai skirtame vadinamajame homeriniame (ne paties Homero sukurtame!) himne, kuriame pasakojama, kaip mirtinga moterimi pasivertusiai ir karališkos kilmės kūdikio aukle tapusiai deivei buvo sukliudyta jos globotą vaiką paversti nemirtingu – deivei sutrukdžiusi pati kūdikio motina, iš kvailumo ir dėl nepasitikėjimo kitais įtarusi, kad auklė (kurios dieviško statuso motina neatpažinusi) turinti kėslų pražudyti jos atžalą. Labai tikėtina, kad minėtame homeriniame himne paliudytas mitinis žmonių nepriimtos dievų dovanos – nepriimtos dėl nepasitikėjimo ir iš kvailumo – motyvas graikų buvo perimtas iš kurio nors senesnio mitinio Artimųjų Rytų šaltinio.
Ką panašios istorijos liudija apie mūsų, europiečių, būklę? Ar tik ne tai, kad mes, dėdami viltis tik į savo pačių jėgas bei išradingumą ir viską įpratę uždirbti kruvinu savo darbu, nepajėgiame ne tik dovanoti savęs ar to, kas sava, kam nors kitam – Dievui ar žmogui, bet ir priimti dovanų iš kito, nesvarbu, ar jis būtų Dievas, ar žmogus, bei paties kito – Dievo ar žmogaus – nemokame laikyti dovana sau?
Visiems gerai žinomas graikų mitas pasakoja apie finikiečių karaliaus Agenoro (pagal retesnę, tačiau paties Homero minimą, versiją – Agenoro sūnaus Foiniko, taip pat finikiečių karaliaus) dukterį karalaitę Europą, baltu jaučiu pasivertusio Dzeuso pagrobtą ir atplukdytą į Graikiją. Ši istorija gerokai gilesnė ir įdomesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: mums, šiuolaikiniams europiečiams, ji kalba apie tai, kad Europa – tiek pats senojo žemyno vardas, tiek, sakytume, pati civilizacinė jo esmė – yra atsiradę ne pačiame Europos žemyne, o atkeliavę iš svetur – iš Finikijos, Artimųjų Rytų. Iškilus prancūzų filosofas ir kultūros tyrinėtojas Rémi Brague’as, remdamasis jau ne senųjų mitų analize, o racionaliais filosofiniais argumentais, yra iškėlęs įdomią hipotezę apie ekscentrinę Europos tapatybę. Hipotezės esmė ta, kad tikroji dvasinė Europos savastis atrandama už geografinių pačios Europos ribų, o kultūrinė ir politinė europiečių stiprybė – tai daugelio kitų kultūrų atstovams nebūdingas gebėjimas pažvelgti į save pačius kito akimis.
Dabar, dešimtims ir šimtams tūkstančių politinių bei ekonominių pabėgėlių plūstant į Europą (beje, dažniausiai į tą pačią šalį – Graikiją – ir būtent tais pačiais Viduržemio jūros vandenimis, kuriais, anot graikų mito, baltu jaučiu pasivertusio Dzeuso buvo atplukdyta karalaitė Europa), ekscentrinei senojo žemyno tapatybei kyla rimtas išbandymas – mes, europiečiai, kaip tik dabar pradedame laikyti rimtą atjautos, gailestingumo, civilizuotumo ir paprasčiausio padorumo egzaminą. Privalome suvokti, kad pas mus, į Europą, plūsta ne kokie nors mums svetimi anoniminiai žmonės, o ainiai tų, kurių dėka – prieš kelis tūkstantmečius – mes patys iš miškuose gyvenusių Šiaurės barbarų ilgainiui pavirtome europiečiais. Europinės civilizacijos ištakų atžvilgiu mes patys esame Artimųjų Rytų gyventojai, nors mums galbūt ir gėda tai pripažinti, kaip kad daugeliui, regis, yra gėda pritarti mokslo įrodytai tiesai, kad šiuolaikinio žmogaus, kaip biologinės rūšies, afrikietiškos kilmės požiūriu, mes visi esame afrikiečiai. Savo ruožtu tie, kurie bėga pas mus, vadintini europiečiais ne mažiau už mus pačius – ir ne mažiau už aną Finikijos karaliaus dukterį Europą, savo vardą dovanojusią visam senajam žemynui.
Vakarų civilizacija – tai nepelnyta Artimųjų Rytų dovana mums, europiečiams, kurią prieš tūkstančius metų mums padovanojo protėviai tų, kurie dabar patys, bėgdami nuo žiauraus likimo, bando ateiti pas mus, atnešdami mums save pačius kaip dovaną. Ar priimsime šią dovaną – o gal suvoksime ją tik kaip grėsmę, kaip Europos savasčiai nuodingą slaptą priešiškų jėgų užmačią – sakytume, civilizacinį Trojos arklį? Ar pajėgsime pažvelgti į pabėgėlius iš Artimųjų Rytų tiesiog kaip į žmones, panašius į mus pačius, o kartu – pažvelgti į save pačius kito – pabėgėlių – akimis?
Ar matydami, kaip, plaukdamos į Europą, viena po kitos skęsta trapios pabėgėlių valtelės, ne tik seniausios pasaulyje Artimųjų Rytų civilizacijos laivo, bet ir pačios Europos laivelio vis dar nepajėgiame regėti – nors tikrai derėtų – kaip braškančio per visas siūles ir jau semiančio vandenį?..
Privalome suvokti, kad skęsta ne tik jie – skęstame ir mes. Visų pirma – mes. Gerokai labiau už juos.
Artimieji Rytai ir vėl lemtingai priartėjo prie mūsų. Idant išlaikytume europinės tapatybės egzaminą, iškelkime sau užduotį bent retkarčiais mintimis grįžti prie Vakarų civilizacijos ištakų, į Artimuosius Rytus, prie Tigro ir Eufrato krantų, į konkrečią geografinę erdvę, mentalinį landšaftą ir mitinį rojaus sodą, iš kurio, kaip teigiama Senajame Testamente, buvo išvaryti Adomas ir Ieva.
Tai leis mums suvokti, kad šioje žemėje mes visi esame pabėgėliai, o tremties vargus privalome pakelti kartu, būdami vieni kitiems gailestingi.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)